2258256 Šv. Grigalius Nazianzietis, dar vadinamas „Teologu“, Konstantinopolio katechumenams pateikė tokią trejybinio tikėjimo santrauką: Pirmiausia „sergėk brangųjį turtą“ (2 Tim 1, 14), dėl kurio aš gyvenu ir už kurį kovoju trokšdamas, kad jis lydėtų mane, paliekantį šį pasaulį, su juo aš ir visus gyvenimo sunkumus pakeliu, ir visus malonumus niekinu ir tuščiais laikau; turiu mintyje tikėjimą Tėvu, ir Sūnumi, ir Šventąja Dvasia ir jo išpažinimą. Šiandien tau jį perduosiu, kai išpažindamas ir į vandenį tave panardinsiu, ir aukštyn iškelsiu. Duodu tau šį išpažinimą kaip viso gyvenimo palydovą ir globėją; tai viena vienintelė Dievybė ir Galybė, kuri suvienyta Trijuose, o Trys išlieka skirtingi; nei substancija, nei prigimtimi jie nesiskiria, nei pranašumu nepranoksta, nei pavaldumu neatsilieka vienas nuo kito [...]; tai trijų begalinių begalinė vienybė; visi jie yra vienas Dievas, bet aptariami kiekvienas atskirai [...]; Dievas – tie Trys, suvokiami išvien [...]. Vos tik pradedu mąstyti apie Vieną, tuoj visam spindesy prieš mane išnyra Trys. Vos tik pradedu išskirti Tris, vėl esu grąžinamas prie Vieno.

KBK 256 kontekstas

2259401 Po šios pirmosios nuodėmės žemę užgriuvo tikra nuodėmių lavina: Kainas nužudė brolį Abelį; nuodėmė sukėlė visuotinį sugedimą; ir Izraelio gyvenime dažnai reiškėsi nuodėmė, ypač neištikimybė Sandoros Dievui ir Mozės Įstatymo laužymas; net Kristui atpirkus žmoniją, krikščionys irgi įvairiausiai nusideda. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija nuolat primena nuodėmės buvimą ir jos visuotinį išplitimą žmogaus istorijoje: Tai, ką mums atskleidžia Dievo Apreiškimas, patvirtina pati patirtis. Juk, žvelgdamas į savo širdį, žmogus patiria esąs linkęs ir į blogį, pasinėręs į daugelį piktybių, negalinčių kilti iš jo gerojo Kūrėjo. Dažnai atsisakydamas pripažinti Dievą savo pradžia, jis taip pat suardė deramą ryšį su savo galutiniu tikslu, o drauge ir visus santykius su pačiu savimi, su kitais žmonėmis bei visais kitais kūriniais.

KBK 401 kontekstas

22611756 Taigi būtų klaidinga spręsti apie žmogaus veiksmų moralumą atsižvelgiant vien į juos pažadinusią intenciją arba aplinkybes, kuriomis jie atliekami (aplinkos bei viešosios nuomonės poveikį, prievartą ar būtinybę veikti ir t. t.). Kai kurie veiksmai, nepriklausomai nuo aplinkybių ir intencijų, niekados neleistini patys savaime dėl savo objekto; tai piktžodžiavimas prieš Dievą ir melaginga priesaika, žmogžudystė ir svetimavimas. Neleistina daryti bloga norint pasiekti gera.

KBK 1756 kontekstas

22611956 Kiekvieno žmogaus širdyje esančio ir proto patvirtinto prigimtinio įstatymo nurodymai yra visuotiniai ir privalomi visiems žmonėms. Jis išreiškia žmogaus kilnumą ir yra pagrindinių jo teisių ir pareigų pamatas: Iš tiesų yra tikrasis, tai yra teisingo proto įstatymas; jis atitinka prigimtį, apima visus žmones, yra nekintamas ir amžinas; įsakydamas jis įpareigoja, drausdamas neleidžia suklysti. [...] Būtų šventvagystė pakeisti jį priešingu įstatymu; negalima jo atšaukti net iš dalies, ir niekas negali jo visai panaikinti.

KBK 1956 kontekstas

22622844 Krikščioniškoji malda pakyla iki atleidimo priešams. Ji perkeičia mokinį, padarydama jį panašų į Mokytoją. Atleidimas yra krikščioniškosios maldos viršūnė; maldos dovaną gali priimti tiktai užuojauta į dieviškąja panaši širdis. Atleidimas taip pat rodo, kad mūsų pasaulyje meilė yra stipresnė už nuodėmę. Kankiniai, kaip seniau, taip ir dabar, šitaip liudija Jėzų. Atleidimas yra pagrindinė Dievo vaikų Susitaikinimo su savo Tėvu ir žmonių tarpusavio susitaikinimo sąlyga.

KBK 2844 kontekstas

22631737 Veiksmo padarinys gali būti toleruotinas, jei veikėjas jo netroško, pavyzdžiui, sergantį vaiką slaugančios motinos jėgų išsekimas. Blogas padarinys neužtraukia kaltės, jei jo netrokšta nei kaip tikslo, nei kaip veiksmo priemonės; toks atvejis būtų mirtis gelbint pavojuje atsidūrusį žmogų. Tačiau blogas padarinys užtraukia kaltę, jei jį buvo galima numatyti ir jo išvengti; toks atvejis yra dėl neblaivaus vairuotojo kaltės įvykusi žmogžudystė.

KBK 1737 kontekstas

22642196 Į klausimą, koks yra pirmas įsakymas, Jėzus atsakė: „Pirmasis yra šis: 'Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis'. Antrasis: 'Mylėk savo artimą kaip save patį'. Nėra įsakymo didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 29–31). Apaštalas šv. Paulius primena: „Kas myli, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – Įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 8–10).

KBK 2196 kontekstas

22652240 Klusnumas valdžiai ir bendra atsakomybė už bendrąjį gėrį moraliniu lygmeniu įpareigoja mokėti mokesčius, naudotis rinkimų teise, ginti šalį: Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą (Rom 13, 7). Krikščionys gyvena savo tėvynėje, bet kaip ateiviai. Atlieka visas pareigas kaip piliečiai, bet viską pakelia kaip ateiviai [...]. Paklusdami išleistiems įstatymams, savo gyvenimu juos pranoksta [...]. Dievas paskyrė jiems postą, iš kurio jiems nevalia trauktis. Apaštalas mus ragina melstis ir dėkoti už karalius ir visus valdovus, „kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2, 2).

KBK 2240 kontekstas

22652308 Kiekvienas pilietis ir kiekvienas valdantysis privalo darbuotis, kad būtų išvengta karų. „O kol tebėra karo pavojus ir nėra kompetentingos tarptautinės valdžios, turinčios atitinkamas pajėgas, tol valstybėms negalima paneigti teisės leistinu būdu gintis, prieš tai išbandžius visus taikaus susitarimo būdus“.

KBK 2308 kontekstas

22661897 „Visuomenei stigtų ir geros tvarkos, ir klestėjimo, jeigu joje nebūtų teisėtai valdančių asmenų, kurie garantuotų jos teisinę apsaugą ir pakankamai rūpintųsi visų gerove.“ „Valdžia“ vadinama atskirų asmenų ar institucijų turima galia leisti įstatymus bei potvarkius, laukiant iš žmonių paklusnumo.

KBK 1897 kontekstas

22661898 Kiekvienai žmonių bendruomenei reikalinga valdžia, kuri jai vadovautų. Tokia valdžia remiasi žmogaus prigimtimi. Valdžia būtina valstybei vienyti. Jos užduotis – kuo geriau laiduoti visuomenės bendrąjį gėrį.

KBK 1898 kontekstas

22661899 Moralinei tvarkai palaikyti reikalinga valdžia kyla iš Dievo: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą“ (Rom 13, 1–2).

KBK 1899 kontekstas

22661449 Lotynų Bažnyčioje galiojančia išrišimo formule išreiškiami esminiai Atgailos sakramento elementai. Atleidimo šaltinis yra gailestingasis Tėvas. Savo Sūnaus Velykomis ir savo Dvasios dovana Jis sutaikina nusidėjėlius per Bažnyčios maldą ir tarnybą: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

KBK 1449 kontekstas

22672306 Kas atsisako prievartos bei kruvinų veiksmų ir žmogaus teisėms išsaugoti bei apginti imasi net ir silpniesiems prieinamų priemonių, rodo evangelinės meilės pavyzdį, tik privalo žiūrėti, kad tai nepažeistų žmonių bei visuomenės teisių ir pareigų; toks asmuo deramai parodo, kokia didelė fizinė ir moralinė rizika yra imtis smurto, kuris neša griuvėsius ir mirtį.

KBK 2306 kontekstas

22681867 Katechetinė tradicija taip pat primena, kad yra „nuodėmių, kurios šaukiasi dangaus keršto“. Tai Abelio kraujas; Sodomos nuodėmė; Egipte engiamos tautos šauksmas; tremtinio, našlės ir našlaičio skundas; samdiniui daroma skriauda.

KBK 1867 kontekstas

22692290 Saikingumo dorybė leidžia išvengti visokio piktnaudžiavimo, nesaikingumo valgant, vartojant alkoholį, tabaką ir medikamentus. Sunkiai nusikalsta tas, kas, būdamas neblaivus arba be saiko pamėgęs greitį, sukelia pavojų kitų žmonių ir savo paties saugumui sausumos, vandens ar oro keliuose.

KBK 2290 kontekstas

22701703 Apdovanotas dvasine ir nemirtinga siela, žmogus yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“. Nuo pat savo prasidėjimo jis yra skirtas amžinajai palaimai.

KBK 1703 kontekstas

2270357 Kadangi žmogus sukurtas panašus į Dievą, jis yra kilnus kaip asmuo; jis nėra tik kažkoks daiktas, bet pats yra kažkas. Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai save dovanoti ir bendrauti su kitais asmenimis, malone jis yra kviečiamas į sandorą su savo Kūrėju, kad tikėjimu ir meile Jam atsilieptų, niekam kitam negalint už jį to padaryti.

KBK 357 kontekstas

22721463 Kai kurios itin sunkios nuodėmės baudžiamos ekskomunika, pačia griežčiausia bažnytine bausme, kuri neleidžia priimti sakramentų ir atlikti kai kurių bažnytinių veiksmų; tad pagal bažnytinę teisę tas nuodėmes gali atleisti tik popiežius, vietos vyskupas ar jų įgalioti kunigai. Kiekvienas kunigas, net ir neturintis teisės klausyti išpažinčių, mirties pavojuje esantiems tikintiesiems gali atleisti kiekvieną nuodėmę ir nuo kiekvienos ekskomunikos.

KBK 1463 kontekstas

22731930 Pagarba žmogaus asmeniui apima ir pagarbą iš jo, kaip kūrinio, kilnumo išplaukiančioms teisėms. Tos teisės yra atsiradusios anksčiau už visuomenę ir už ją aukštesnės. Jos yra kiekvienos valdžios moralinio teisėtumo pagrindas: jas savo įstatymais paminanti arba atsisakanti pripažinti visuomenė griauna savo pačios moralinį teisėtumą. Negerbianti asmens valdžia, norėdama laimėti valdinių klusnumą, gali remtis tik jėga arba prievarta. Bažnyčia turi priminti geros valios žmonėms tas teises ir skirti jas nuo neteisėtų ir klaidingų reikalavimų.

KBK 1930 kontekstas

22761503 Kristaus užuojauta ligoniams ir daugelio įvairiausių ligų išgydymas yra akivaizdus ženklas, kad Dievas aplankė savo tautą ir kad Dievo karalystė yra visai arti. Jėzus turėjo galią ne tik gydyti ligas, bet ir atleisti nuodėmes: Jis atėjo gydyti viso žmogaus, jo sielos ir kūno; Jis yra gydytojas, kurio reikia ligoniams. Jo užuojauta visiems kenčiantiems yra tokia didelė, kad Jis sutapatina save su jais: „buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36). Jo išskirtinė meilė paliegusiems visais amžiais be paliovos vertė krikščionis kreipti ypatingą dėmesį į žmones, kurių kūnas ir siela kenčia. Iš tos meilės kyla nenuilstamos pastangos lengvinti jų padėtį.

KBK 1503 kontekstas

22781007 Mirtis yra žemiškojo gyvenimo pabaiga. Mūsų gyvenimas trunka tam tikrą laiką, kuriam bėgant mes keičiamės ir senstame; kaip ir visoms gyvoms žemės būtybėms, mirtis mums atrodo normali gyvenimo pabaiga. Tas mirties bruožas verčia mus skubėti: žinojimas, jog esame mirtingi, primena, kad turime ribotą laiką gyvenimui realizuoti: Atsimink Kūrėją savo jaunystės dienomis. Dulkės sugrįš į žemę, kaip jos kadaise buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kuris jį davė (Koh 12, 1. 7).

KBK 1007 kontekstas

22802258 „Žmogaus gyvybė yra šventa, nes nuo pat savo pradžios 'priklauso nuo kuriamosios Dievo galios' ir visą laiką išlieka itin glaudžiai susijusi su Kūrėju, savo vieninteliu tikslu. Vien Dievas nuo pradžios iki galo yra gyvenimo Viešpats: niekas ir jokiomis aplinkybėmis negali savintis teisės tiesiogiai nužudyti nekaltą žmogų.“

KBK 2258 kontekstas

22812212 Ketvirtu įsakymu paaiškinami ir kiti santykiai visuomenėje. Savo brolius ir seseris regime kaip savo tėvų vaikus; savo giminaičius – kaip protėvių palikuonis; savo šalies piliečius – kaip tėvynės sūnus ir dukteris; pakrikštytuosius – kaip savo Motinos Bažnyčios vaikus; kiekvieną žmogų – kaip sūnų ar dukterį To, kuris nori būti vadinamas „mūsų Tėvu“. Todėl mūsų santykiai su artimu pripažįstami kaip tarpasmeniniai. Artimas nėra tik „individas“ žmonių kolektyve, bet būtent „tas“ asmuo, kuris dėl savo žinomos kilmės yra vertas ypatingo dėmesio ir pagarbos.

KBK 2212 kontekstas

22821735 Pakaltinamumą ir atsakomybę gali sumažinti ir net panaikinti nežinojimas, neatidumas, prievarta, baimė, įprotis, nesuvaldomas jausmingumas ir kitos psichinės ar socialinės priežastys.

KBK 1735 kontekstas

22831037 Nė vienam žmogui nėra Dievo iš anksto paskirta eiti į pragarą; tam reikia valingai nusigręžti nuo Dievo sunkia nuodėme ir su ja likti iki mirties. Eucharistinėje liturgijoje ir kasdienėse savo tikinčiųjų maldose Bažnyčia meldžia Dievą gailestingumo, žinodama, kad Jis nenori, „kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9): Viešpatie, maloniai priimki šią mūsų – tavo tarnų ir visos tavo šeimos – auką. Duok savo ramybę mūsų laikams, išgelbėk mus nuo amžinojo pasmerkimo ir priskirk prie savo išrinktųjų.

KBK 1037 kontekstas

22842847 Šventoji Dvasia mus moko atskirti išmėginimą, būtiną vidinio žmogaus augimui, kad būtų „išbandyta dorybė“, nuo pagundos, vedančios į nuodėmę ir mirtį. Mes taip pat turime skirti, kada „esame gundomi“ ir kada „pritariame“ pagundai. Pagaliau gebėjimas skirti atskleidžia pagundos melą: jos objektas rodosi esąs „geras [...], žavus akims [...]“, geistinas (Pr 3, 6), o iš tikrųjų jo vaisius yra mirtis. Dievas nenori kam nors primesti gėrio, Jis nori laisvų būtybių [...]. Kartais ir pagunda esti naudinga. Niekas, išskyrus Dievą, nežino, ką mūsų siela yra iš Jo gavusi, nežinome nė mes patys. Tačiau pagunda tai parodo, kad mus išmokytų save pažinti, atidengtų mūsų skurdą ir įpareigotų dėkoti už jos mums parodytas gėrybes.

KBK 2847 kontekstas

22851903 Teisėtai valdoma tik tada, kai valdžia rūpinasi bendruoju visuomenės gėriu ir siekia jo morališkai leistinomis priemonėmis. Jeigu valdantieji leidžia neteisingus įstatymus ar naudoja moralinei tvarkai prieštaraujančias priemones, tokie jų veiksmai sąžinės nesaisto. „Tada pati valdžia nustoja buvusi valdžia, ji išsigimsta į priespaudą.“

KBK 1903 kontekstas

22861887 Priemonių ir tikslų sukeitimas, kai priemonė padaroma galutiniu tikslu ar asmuo – priemone, gimdo neteisingas struktūras, kurios „krikščionišką, dieviškojo įstatymų Leidėjo įsakymus atitinkantį gyvenimą apsunkina ir praktiškai daro neįmanomą“.

KBK 1887 kontekstas

22862498 „Pasaulietinę valdžią šioje srityje ypatingomis pareigomis susaisto bendrasis gėris[...]. Valdžios pareiga yra ginti ir saugoti tikrą bei teisėtą informacijos laisvę.“ Leisdama įstatymus ir žiūrėdama, kad būtų jų laikomasi, valdžia turi pasirūpinti, kad „blogas tų priemonių panaudojimas neatneštų didelės žalos viešajai moralei ir visuomenės pažangai“. Ji privalo bausti, jei pažeidžiama bet kurio žmogaus teisė į gerą vardą ir privataus gyvenimo slaptumą. Ji turi laiku ir sąžiningai pateikti informaciją, susijusią su visuotiniu gėriu arba atsiliepiančią į pagrįstus gyventojų būgštavimus. Niekuo negalima pateisinti klaidingos informacijos, kurios tikslas – per komunikavimo priemones sau palenkti viešąją nuomonę. Valdžios kišimasis neturi varžyti pavienių asmenų ar jų grupių laisvės.

KBK 2498 kontekstas

22881503 Kristaus užuojauta ligoniams ir daugelio įvairiausių ligų išgydymas yra akivaizdus ženklas, kad Dievas aplankė savo tautą ir kad Dievo karalystė yra visai arti. Jėzus turėjo galią ne tik gydyti ligas, bet ir atleisti nuodėmes: Jis atėjo gydyti viso žmogaus, jo sielos ir kūno; Jis yra gydytojas, kurio reikia ligoniams. Jo užuojauta visiems kenčiantiems yra tokia didelė, kad Jis sutapatina save su jais: „buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36). Jo išskirtinė meilė paliegusiems visais amžiais be paliovos vertė krikščionis kreipti ypatingą dėmesį į žmones, kurių kūnas ir siela kenčia. Iš tos meilės kyla nenuilstamos pastangos lengvinti jų padėtį.

KBK 1503 kontekstas

22881509 „Gydykite ligonius!“ (Mt 10, 8). Tą užduotį Bažnyčia gavo iš Viešpaties ir stengiasi ją vykdyti, tiek rūpindamasi ligoniais, tiek juos lydėdama užtarimo malda. Ji tiki gyvybę teikiančio Kristaus, sielų ir kūnų gydytojo, artumu. Šis artumas itin veiksmingas sakramentuose, nepakartojamu būdu Eucharistijoje – duonoje, kuri duoda amžinąjį gyvenimą; kaip tikina šv. Paulius, su Eucharistija yra susijusi ir kūno sveikata.

KBK 1509 kontekstas

2289364 Žmogaus kūnui irgi tenka „Dievo paveikslo“ kilnumo: jis yra žmogaus kūnas būtent dėl to, kad jį gaivina dvasinė siela, o visas žmogaus asmuo yra skirtas Kristaus Kūne tapti Šventosios Dvasios šventove: Kūno ir sielos vienybėje žmogus pačia savo kūnine sąranga aprėpia medžiaginio pasaulio pradus, šitaip jame pasiekiančius savo viršūnę ir pakylėjamus įsijungti į laisvą Kūrėjo šlovinimą. Tad žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo. Priešingai, savo kūną, kaip Dievo sukurtą ir prikelsimą paskutinę dieną, jis turi laikyti geru ir vertu pagarbos.

KBK 364 kontekstas

22892113 Stabmeldystė nėra vien klaidingi pagonių kultai. Ji yra nuolatinė pagunda ir tikinčiam žmogui. Būti stabmeldžiu reiškia sudievinti tai, kas nėra Dievas. Stabmeldystė esti tada, kai žmogus vietoj Dievo garbina ir lenkiasi kūriniui, kad ir kas jis būtų: dievai ar demonai (pavyzdžiui, satanizmo atveju), valdžia, malonumai, rasė, protėviai, valstybė, pinigai ir panašūs dalykai. „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“, – sakė Jėzus (Mt 6, 24). Daugelis kankinių mirė dėl to, kad negarbino „žvėries“, atsisakę net apsimestinai jį pagerbti. Stabmeldystė atmeta vienintelę Dievo valdžią; ji nesuderinama su Dievo bendryste.

KBK 2113 kontekstas

22901809 Susivaldymas yra moralinė dorybė, tvardanti malonumų pomėgį ir padedanti išlaikyti saiką naudojantis sukurtomis gėrybėmis. Ši dorybė laiduoja valios viešpatavimą instinktams ir neleidžia troškimams peržengti padorumo ribų. Susivaldantis žmogus savo juslinį geismą kreipia į gėrį, geba skirti, kas gera ir kas bloga, ir nepasikliauja savo jėgomis tenkindamas širdies troškimus. Susivaldymas yra dažnai giriamas Senajame Testamente: „Nesek paskui savo geismus, tvardyk savo geidulius“ (Sir 18, 30). Naujajame Testamente jis yra vadinamas „santūrumu“ arba „blaivumu“. Šiame pasaulyje mes privalome gyventi „santūriai, teisingai ir maldingai“ (Tit 2, 12). Gerai gyventi yra ne kas kita, kaip mylėti Dievą visa savo širdimi, visa siela, visu elgesiu. Tikra ir visiška Jo meilė išsaugoma susivaldymu; dėl žmogaus tvirtumo jos nepalaužia jokios nelaimės; teisingame žmoguje ji niekam kitam nepaklūsta; išmintingo žmogaus meilė budi, viską stebėdama, kad nejučiomis jos neužkluptų nei klasta, nei melas.

KBK 1809 kontekstas

2293159 Tikėjimas ir mokslas. „Nors tikėjimas ir viršija protą, bet tarp jų niekada negali būti tikro nesutarimo, kadangi tas pats Dievas, kuris apreiškia slėpinius ir įdiegia tikėjimą, žmogaus dvasiai yra davęs ir proto šviesą; o nei pats Dievas negali savęs neigti, nei tiesa prieštarauti tiesai.“ „Todėl metodinis kiekvienos pažinimo srities tyrinėjimas, jei tik atliekamas tikrai moksliškai ir laikantis moralės nuostatų, iš tiesų niekada neprieštaraus tikėjimui, nes ir žemiškieji, ir tikėjimo dalykai kyla iš to paties Dievo. Maža to, kas nuolankiai ir atkakliai stengiasi įžvelgti daiktų paslaptis, tas, pats to nė nežinodamas, yra tarsi vedamas už rankos Dievo, kuris palaiko visus dalykus ir padaro juos tokius, kokie jie yra.“

KBK 159 kontekstas

22931703 Apdovanotas dvasine ir nemirtinga siela, žmogus yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“. Nuo pat savo prasidėjimo jis yra skirtas amžinajai palaimai.

KBK 1703 kontekstas

22942375 Reikia skatinti tyrinėjimus, kuriais siekiama sumažinti žmonių nevaisingumą, bet su sąlyga, kad jie „pagal Dievo planą ir valią tarnaus žmogui, jo neatimamoms teisėms, jo tikrai ir visapusiškai gerovei“.

KBK 2375 kontekstas

22951753 Gera intencija (pavyzdžiui, padėti artimui) savaime netinkamo elgesio (kaip melas ar šmeižtas) nepadaro nei gero, nei teisingo. Tikslas priemonių nepateisina. Todėl negalima pateisinti, tarkime, nekalto žmogaus pasmerkimo kaip teisėtos priemonės tautai išgelbėti. Bet ir geras veiksmas (pavyzdžiui, išmalda) tampa blogas, jei daromas bloga intencija (pavyzdžiui, dėl tuščios garbės).

KBK 1753 kontekstas

22962301 Lavonų skrodimas teisminio tyrimo arba mokslinio tyrinėjimo tikslais morališkai leistinas. Neatlyginamai atiduoti organus po mirties yra teisėtas ir girtinas dalykas. Bažnyčia leidžia kremuoti kūną, jeigu tuo neginčijamas tikėjimas kūno prisikėlimu.

KBK 2301 kontekstas

22982267 Patikimai nustačius nusikaltusiojo tapatybę ir atsakomybę, tradiciniame Bažnyčios mokyme leidžiama taikyti mirties bausmę, jeigu ji yra vienintelis būdas apginti žmonių gyvybę nuo neteisaus užpuoliko. Jei žmonėms nuo užpuoliko apginti ir jų saugumui garantuoti užtenka nekruvinų priemonių, valdžia privalo naudotis būtent jomis, nes jos geriau atitinka konkrečias bendrojo gėrio sąlygas ir labiau dera su žmogaus kilnumu. Mūsų laikais, kai valstybė yra pajėgi veiksmingai užkirsti kelią nusikaltimams ir nusikalstančius padaryti nepavojingus, galutinai neatimdama jiems galimybės pasitaisyti, tokie atvejai, kai absoliučiai būtina nusikaltėlį pasmerkti myriop, iš tiesų „pasitaiko labai retai, praktiškai jų iš viso nebūna“.

KBK 2267 kontekstas

22991525 Tad kaip Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentai sudaro vienybę, vadinamą „įkrikščioninimo sakramentais“, lygiai taip Atgaila, Šventasis patepimas ir Eucharistija, priimti kaip Viatikas baigiantis krikščionio gyvenimui, yra „kelionei į Tėvynę parengiantys“ arba iš šio gyvenimo palydintys sakramentai.

KBK 1525 kontekstas

23001681 Krikščioniškąją mirties prasmę nušviečia velykinis Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys. Kristuje sudėtos visos mūsų viltys. Krikščionis, kuris miršta Jėzuje Kristuje, palieka kūno buveinę ir įsikuria pas Viešpatį.

KBK 1681 kontekstas

23001682 Mirties dieną krikščioniui baigiasi jo sakramentinis gyvenimas, prasidėjęs naujuoju gimimu per Krikštą, galutinis tampa Šventosios Dvasios patepimu suteiktas „panašumas“ į „Dievo Sūnaus paveikslą“, ir prasideda dalyvavimas Karalystės pokylyje, kurio jis jau yra ragavęs Eucharistijoje, nors jam dar ir reikėtų galutinio išskaistinimo, kad galėtų apsivilkti vestuviniu drabužiu.

KBK 1682 kontekstas

23001683 Bažnyčia, aprūpindama sakramentais, kaip Motina nešė krikščionį savo glėbyje jo žemiškosios kelionės metu, palydi jį ir baigiantis kelionei, kad atiduotų „į Tėvo rankas“. Ji atnašauja Tėvui Kristuje Jo malonės vaiką ir su viltimi it sėklą laidoja žemėje kūną, kuris kelsis garbingas. Ši atnaša tobulai švenčiama Eucharistijos auka; iki jos ir po jos atliekami palaiminimai yra sakramentalijos.

KBK 1683 kontekstas

23001684 Krikščioniškosios laidotuvės yra Bažnyčios liturginis šventimas. Šiuo savo patarnavimu Bažnyčia nori ir pabrėžti veiksmingą bendrystę su mirusiuoju, ir įtraukti į ją laidoti susirinkusią bendruomenę, skelbdama jai amžinąjį gyvenimą.

KBK 1684 kontekstas

23001685 Įvairios laidotuvių apeigos išreiškia krikščioniškosios mirties velykinį pobūdį ir atitinka kiekvieno regiono aplinką bei tradicijas, netgi parenkant liturginę spalvą.

KBK 1685 kontekstas

23001686 Romos liturgijos Laidotuvių apeigyne (OEx) pateikiami trys laidotuvių šventimo būdai atsižvelgiant į tai, kur tai vyksta (namuose, bažnyčioje, kapinėse) ir paisant svarbos, kuri tenka šeimai, vietos papročiams, kultūrai ir liaudiškajam pamaldumui. Laidotuvių eiga yra bendra visoms liturginėms tradicijoms. Joje svarbiausi keturi momentai:

KBK 1686 kontekstas

23001687 Priėmimas bendruomenėje. Šventimas pradedamas tikėjimo pasveikinimu. Mirusiojo artimieji pasveikinami „paguodos žodžiu“ (pasak Naujojo Testamento, tai viltį teikianti Šventosios Dvasios jėga). Melstis susirinkusi bendruomenė taip pat išgirsta „amžinojo gyvenimo žodžius“. Bendruomenės nario mirties (arba mirties metinių bei septintoji ar trisdešimtoji po mirties) diena teikia progą pažvelgti anapus „šio pasaulio“ ir tikinčiųjų mintis pakreipti tikros tikėjimo į prisikėlusį Kristų perspektyvos linkme.

KBK 1687 kontekstas

23001688 Žodžio liturgijai per laidotuves būtina pasirengti ypač rūpestingai, nes tarp laidotuvių dalyvių gali būti tikinčiųjų, retai dalyvaujančių pamaldose, ir mirusiojo draugų nekrikščionių. Ypač homilijoje reikia „vengti gedulinio gražbyliavimo“, o krikščioniškosios mirties slėpinį nušviesti prisikėlusiojo Kristaus šviesa.

KBK 1688 kontekstas

23001689 Eucharistijos auka. Jei apeigos vyksta bažnyčioje, krikščioniškosios mirties, kaip Velykų tikrovės, centras yra Eucharistija. Kaip tik tada Bažnyčia parodo savo veiksmingą bendrystę su mirusiuoju: atnašaudama Tėvui Šventojoje Dvasioje Kristaus mirties ir prisikėlimo auką, ji prašo, kad jos vaikas būtų nuvalytas nuo nuodėmių bei jų padarinių ir švęstų tobulas Velykas dalyvaudamas dangaus karalystės puotoje. Per taip švenčiamą Eucharistiją tikinčiųjų bendruomenė, ypač mirusiojo šeima, mokosi gyventi bendrystėje su tuo, kuris „užmigo Viešpatyje“, dalydamasi Kristaus Kūnu, kurio gyvas narys yra mirusysis, ir melsdamasi už jį ir su juo.

KBK 1689 kontekstas

23001690 Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį „paveda Dievui“. Tai „paskutinis 'sudie' (su Dievu), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti“. Bizantijos tradicija tą atsisveikinimą išreiškia mirusiojo pabučiavimu: Galutinai atsisveikinant „giedama ne tik dėl to, kad jis iškeliavo iš šio pasaulio ir išsiskyrė su mumis, bet ir dėl to, kad išlieka bendrystė ir vienybė. Mirtis anaiptol mūsų neišskiria, nes visi einame tuo pačiu keliu ir susitiksime toje pačioje vietoje. Mes niekada nebūsime išskirti, nes gyvename Kristui ir dabar esame suvienyti su Kristumi, eidami pas Jį. [...] Mes visi drauge būsime Kristuje“.

KBK 1690 kontekstas

23012296 Organų persodinimas atitinka moralinį įstatymą tada, kai donorui gresianti fizinė ir psichinė rizika bei pavojai yra proporcingi naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Organų atidavimas po mirties yra kilnus ir nuopelningas veiksmas, kurį privalu skatinti kaip didžiadvasiško solidarumo ženklą. Jis morališkai nepriimtinas, jei donoras ar už jį atsakingi asmenys nėra davę aiškaus sutikimo. Be to, moraliniu požiūriu neleistina tiesiogiai suluošinti ar net numarinti žmogų, nors tuo ir būtų atitolinta kitų žmonių mirtis.

KBK 2296 kontekstas

23021765 Aistrų yra daug. Visų svarbiausia yra meilė, kylanti iš potraukio į gėrį. Meilė pažadina nesamo gėrio troškimą ir viltį jį pasiekti. Išsipildžiusį troškimą lydi pasitenkinimas ir džiaugimasis turimu gėriu. Suvokta blogio grėsmė kelia neapykantą, pasibjaurėjimą ir būsimo blogio baimę. Tokie jauduliai baigiasi liūdesiu dėl esamo blogio arba jam priešpriešinamu pykčiu.

KBK 1765 kontekstas

23032094 Dievo meilei nusidedama įvairiai: abejingas žmogus nevertina Dievo meilės arba ją atmeta, nežino, kad ji pirmesnė, ir neigia jos jėgą. Nedėkingas žmogus pamiršta Dievo meilę arba atsisako ją pripažinti ir atsilyginti meile už meilę. Drungnumas yra delsimas ar nesistengimas atsiliepti į Dievo meilę; jis gali reikšti ir atsisakymą leistis į meilės dinamiką. Vangumas, arba dvasinis tingumas, skatina žmogų atmesti iš Dievo ateinantį džiaugsmą ir bodėtis dieviškuoju gerumu. Neapykanta Dievui kyla iš žmogaus puikybės. Priešinamasi Dievo meilei neigiant Jo gerumą ir piktžodžiaujant Jam dėl to, kad Jis draudžia nusidėti ir skiria bausmes.

KBK 2094 kontekstas

23031933 Ta pati pareiga galioja ir kitaip nei mes mąstančių ar besielgiančių žmonių atžvilgiu. Pagal Kristaus mokymą atleisti reikia net nuoskaudas. Meilės įsakymą – Naujojo Įstatymo įsakymą – jis išplečia įskirdamas ir visus priešus. Išlaisvinimas Evangelijos dvasia nesuderinamas su neapykanta priešui, kaip asmeniui, bet ne su neapykanta priešo daromam blogiui.

KBK 1933 kontekstas

23041909 Pagaliau bendrasis gėris apima taiką, tai yra teisingos tvarkos tvarumą ir saugumą. Taigi jis reikalauja, kad valdžia sąžiningomis priemonėmis garantuotų visuomenės ir jos narių saugumą. Bendruoju gėriu grindžiama asmens ir kolektyvo savigynos teisė.

KBK 1909 kontekstas

23041807 Teisingumas, kaip moralinė dorybė, yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas „religingumo dorybe“; žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Šventajame Rašte dažnai minimas teisusis pasižymi visada neklastinga širdimi ir teisingu elgesiu artimo atžvilgiu. „Nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“ (Kun 19, 15). „O jūs, šeimininkai, duokite vergams, kas teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Viešpatį danguje“ (Kol 4, 1).

KBK 1807 kontekstas

23051468 „Visa atgailos vertė ta, kad ji mums sugrąžina Dievo malonę ir mus su Juo suvienija didžia draugyste.“ Tad šio sakramento tikslas ir vaisius yra sutaikinimas su Dievu. Kas eina Atgailos sakramento gailesčio kupina širdimi ir maldingai nusiteikęs, „tas patiria sąžinės ramybę ir giedrą, kurias paprastai lydi tvirta dvasinė paguoda“ . Iš tiesų Sutaikinimo su Dievu sakramentas teikia tikrą „dvasinį prisikėlimą“, grąžina Dievo vaikų gyvenimo kilnumą ir jo lobius, kurių brangiausias yra draugystė su Dievu.

KBK 1468 kontekstas

23062267 Patikimai nustačius nusikaltusiojo tapatybę ir atsakomybę, tradiciniame Bažnyčios mokyme leidžiama taikyti mirties bausmę, jeigu ji yra vienintelis būdas apginti žmonių gyvybę nuo neteisaus užpuoliko. Jei žmonėms nuo užpuoliko apginti ir jų saugumui garantuoti užtenka nekruvinų priemonių, valdžia privalo naudotis būtent jomis, nes jos geriau atitinka konkrečias bendrojo gėrio sąlygas ir labiau dera su žmogaus kilnumu. Mūsų laikais, kai valstybė yra pajėgi veiksmingai užkirsti kelią nusikaltimams ir nusikalstančius padaryti nepavojingus, galutinai neatimdama jiems galimybės pasitaisyti, tokie atvejai, kai absoliučiai būtina nusikaltėlį pasmerkti myriop, iš tiesų „pasitaiko labai retai, praktiškai jų iš viso nebūna“.

KBK 2267 kontekstas

23082266 Valstybės pastangos užkirsti kelią veiksmams, pažeidžiantiems žmogaus teises ir pagrindines piliečių bendrabūvio taisykles, atitinka reikalavimą saugoti bendrąjį gėrį. Teisėta viešoji valdžia turi teisę ir pareigą bausti nusikaltimo sunkumą atitinkančiomis bausmėmis. Pirmučiausias bausmės tikslas yra atitaisyti nusikaltimo sukeltą netvarką. Kai nusikaltėlis tą bausmę priima savanoriškai, ji įgyja atlyginamąją vertę. Pagaliau bausmės tikslas yra ne tik išsaugoti viešąją tvarką bei garantuoti žmonių saugumą, bet ir gydyti: ji turi, kiek įmanoma, padėti nusikaltėliui pasitaisyti.

KBK 2266 kontekstas

23092243 Ginkluotas pasipriešinimas politinės valdžios priespaudai pateisinamas tik esant drauge visoms šioms sąlygoms: 1) jei tikrai, stipriai ir nuolatos pažeidinėjamos pagrindinės žmogaus teisės; 2) jei išnaudotos visos kitos galimybės; 3) jei tai nesukels dar didesnės netvarkos; 4) jei yra pagrįsta viltis laimėti; 5) jei, vadovaujantis protingu sprendimu, neįmanoma numatyti geresnės išeities.

KBK 2243 kontekstas

23091897 „Visuomenei stigtų ir geros tvarkos, ir klestėjimo, jeigu joje nebūtų teisėtai valdančių asmenų, kurie garantuotų jos teisinę apsaugą ir pakankamai rūpintųsi visų gerove.“ „Valdžia“ vadinama atskirų asmenų ar institucijų turima galia leisti įstatymus bei potvarkius, laukiant iš žmonių paklusnumo.

KBK 1897 kontekstas

23102239 Piliečiai privalo visuomenės gėrio labui bendradarbiauti su viešąja valdžia tiesos, teisingumo, solidarumo ir laisvės dvasia. Tėvynės meilė ir tarnavimas jai kyla iš dėkingumo pareigos ir meilės tvarkos. Pavaldumas teisėtai valdžiai ir tarnavimas bendrajam gėriui reikalauja, kad piliečiai atliktų savo užduotį politiniame bendruomenės gyvenime.

KBK 2239 kontekstas

23101909 Pagaliau bendrasis gėris apima taiką, tai yra teisingos tvarkos tvarumą ir saugumą. Taigi jis reikalauja, kad valdžia sąžiningomis priemonėmis garantuotų visuomenės ir jos narių saugumą. Bendruoju gėriu grindžiama asmens ir kolektyvo savigynos teisė.

KBK 1909 kontekstas

23111782 Žmogus turi teisę elgtis laisvai, pagal sąžinę ir asmeniškai apsispręsti moralinėje srityje. Žmogus „negali būti verčiamas ką nors veikti prieš savo sąžinę. Tačiau taip pat negalima trukdyti jam elgtis, kaip reikalauja jo sąžinė, ypač tikėjimo srityje.“

KBK 1782 kontekstas

23111790 Žmogus visada turi paklusti tikram savo sąžinės sprendimui. Jeigu jis laisva valia pasielgtų priešingai, pats save pasmerktų. Tačiau pasitaiko, kad dėl nežinojimo sąžinė klaidingai sprendžia apie ketinamus daryti arba jau padarytus veiksmus.

KBK 1790 kontekstas

23132242 Piliečio sąžinė įpareigoja nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja moralinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms arba Evangelijos mokymui. Atsisakymą paklusti valstybės valdžiai, kai jos reikalavimai prieštarauja teisingai sąžinei, pateisinami skirtumu tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo valstybei. „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29): Jeigu kur nors viešoji valdžia, peržengdama savo kompetenciją, spaudžia piliečius, šie teneatsisako daryti tai, ko objektyviai reikalauja bendroji gerovė. Tačiau tebūnie jiems leista ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo, laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų.

KBK 2242 kontekstas

23161906 Bendrasis gėris suvoktinas kaip „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“. Bendrasis gėris apima visų žmonių gyvenimą. Jis reikalauja išmintingumo iš kiekvieno ir ypač iš tų, kurie eina valdžios pareigas. Jis apima tris esminius elementus:

KBK 1906 kontekstas

23171938 Yra ir neteisingų nelygybių, kurios skaudina milijonus vyrų ir moterų. Jos atvirai prieštarauja Evangelijai: Lygus asmenų orumas reikalauja siekti žmoniškesnių ir tinkamesnių gyvenimo sąlygų. Juk pernelyg dideli ekonominiai ir visuomeniniai skirtumai tarp vienos žmonių šeimos narių arba tautų kelia pasipiktinimą ir prieštarauja socialiniam teisingumui, lygybei, asmens orumui, taip pat visuomeninei ir tarptautinei taikai.

KBK 1938 kontekstas

23172538 Dešimtu įsakymu reikalaujama išrauti pavydą iš žmogaus širdies. Pranašas Natanas, norėdamas pažadinti karaliaus Dovydo gailestį, papasakojo jam apie skurdžių, kuris turėjo tik vieną avelę ir ją brangino kaip savo dukterį, ir apie turtuolį, kuris, nors turėjo didelę bandą, pavydėjo skurdžiui ir galų gale pagrobė jo avelę. Pavydas gali atvesti iki blogiausių nusikaltimų. „Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“ (Išm 2, 24): Mes kariaujame tarpusavyje, ir pavydas kursto mus vienus prieš kitus [...]. Jei visi taip įnirtingai kankins Kristaus Kūną, kuo visa tai baigsis? Mes pasirengę nualinti Kristaus Kūną [...]. Mes sakome esą to paties Kūno nariai, o draskome vieni kitus kaip laukiniai žvėrys.

KBK 2538 kontekstas

23171941 Socialines ir ekonomines problemas galima išspręsti tik padedant įvairioms solidarumo formoms: vargšų tarpusavio solidarumu, turtingųjų ir beturčių, darbininkų tarpusavio, darbdavių ir samdomų darbuotojų solidarumu, nacijų ir tautų solidarumu. Tarptautinis solidarumas yra moralinės tvarkos reikalavimas. Nuo jo iš dalies priklauso ir pasaulio taika.

KBK 1941 kontekstas

2258-2262, 2318-2320466. Kodėl gerbtina žmogaus gyvybė?

Todėl, kad ji šventa. Nuo pat pradžių ji susijusi su Dievo kuriamąja galia ir visada išlaiko ypatingą santykį su savo Kūrėju – vieninteliu savo tikslu. Niekam neleistina tiesiogiai naikinti nekaltą žmogiškąją būtybę, nes tai iš pagrindų prieštarauja asmens kilnumui ir Kūrėjo šventumui. „Nežudyk nekalto ir doro žmogaus“ (Iš 23, 7).

KBKS 466 kontekstas

2263-2265467. Kodėl šiai nuostatai neprieštarauja asmenų ir visuomenės būtinoji gintis?

Todėl, kad būtinosios ginties atveju apsisprendžiama gintis ir pabrėžiama teisė į savo ar kito gyvybę, o ne apsisprendimas žudyti. Asmeniui, atsakingam už kito gyvybę, būtinoji gintis gali būti ne tik teisė, bet ir svarbi pareiga. Tačiau panaudojama prievarta neturėtų būti didesnė už būtiną.

KBKS 467 kontekstas

2266468. Kam reikalinga bausmė?

Teisėtos viešosios valdžios skiriama bausme siekiama atitaisyti nusižengimu padarytą netvarką, ginti viešąją tvarką ir žmonių saugumą, prisidėti prie kaltininko pasitaisymo.

KBKS 468 kontekstas

2267469. Kokią bausmę galima skirti?

Skiriama bausmė turi būti proporcinga nusikaltimo sunkumui. Šiandien, atsižvelgiant į valstybės turimas galimybes užkirsti kelią nusikaltimui kaltininką nukenksminant, besąlygiška mirties bausmės būtinybė „labai reta“, jos „praktiškai gal ir nebebūna“ (Evangelium vitae). Kai pakanka nekruvinų priemonių, valdžia tomis priemonėmis ir turėtų apsiriboti, nes jos geriau atitinka konkrečias bendrojo gėrio sąlygas, labiau dera su žmogaus asmens orumu ir iš kaltininko galutinai neatima galimybės pasitaisyti.

KBKS 469 kontekstas

2268-2283, 2321-2326470. Kas draudžiama penktu įsakymu?

Kaip esmingai priešingi moraliniam įstatymui, penktu įsakymu draudžiami šie dalykai:

– tiesioginė ir tyčinė žmogžudystė bei bendrininkavimas joje;

– tiesioginis abortas, siektas kaip tikslas ar priemonė, taip pat bendrininkavimas jame, užtraukiantys ekskomuniką, nes žmogaus neliečiamybė absoliučiai gerbtina ir saugotina nuo pat jo pradėjimo;

– tiesioginė eutanazija, per kurią veiksmu arba tyčiniu neveiklumu nutraukiama gyvybė neįgaliesiems, ligoniams ar mirštantiesiems;

– savižudybė ir savanoriškas bendrininkavimas joje kaip sunkus nusižengimas teisingai Dievo, savo paties ir artimo meilei; atsakomybę už ją gali didinti keliamas papiktinimas ir mažinti psichikos sutrikimai arba didelė baimė.

KBKS 470 kontekstas

2273-2274472. Kodėl visuomenė privalo ginti kiekvieną embrioną?

Neatimama kiekvieno individualaus žmogaus teisė į gyvybę nuo pat pradėjimo yra pilietinės visuomenės ir jos teisėkūros esminis dėmuo. Valstybei savo galia netarnaujant visų ir pirmiausia silpniausiųjų, tarp jų ir negimusiųjų, teisėms, griaunami patys teisinės valstybės pamatai.

KBKS 472 kontekstas

2278-2279471. Kokios medicinos procedūros priimtinos, mirtį pripažinus neišvengiama?

Įprastinės ligonio slaugos teisėtai nutraukti negalima. Priešingai, teisėta vartoti skausmo malšinimo priemones, kuriomis nesiekiama numarinti, ir atsisakyti „užsispyrėliškosios terapijos“, t. y. neproporcingų medicinos procedūrų taikymo be pagrįstos teigiamo rezultato vilties.

KBKS 471 kontekstas

2284-2287473. Kaip išvengiama papiktinimo?

Papiktinimo, t. y. kitų skatinimo daryti bloga, išvengiama gerbiant asmens sielą ir kūną. Kas sąmoningai paskatina kitą sunkiai nusidėti, tas sunkiai nusikalsta.

KBKS 473 kontekstas

2288-2291474. Kokių pareigų turime kūnui?

Turime protingai rūpintis savo ir kitų fizine sveikata, tačiau vengti kūno kulto ir bet kokių perlenkimų. Be to, būtina vengti didelę žalą žmogaus sveikatai ir gyvybei darančių kvaišalų vartojimo, piktnaudžiavimo maistu, alkoholiu, tabaku ir vaistais.

KBKS 474 kontekstas

2292-2295475. Kada moksliniai, medicininiai ar psichologiniai eksperimentai su atskirais žmonėmis ar jų grupėmis yra morališkai teisėti?

Jie yra morališkai teisėti, kai patarnauja visam asmens ar visuomenės gėriui ir nekelia neproporcingos grėsmės apie tai tinkamai informuotų ir tam pritarusių subjektų gyvybei ir fizinei bei psichinei sveikatai.

KBKS 475 kontekstas

2296476. Ar priimtina prieš mirtį ir po jos transplantuoti ir dovanoti organus?

Organų transplantavimas morališkai priimtinas, jei su tuo sutinka donoras ir tai nėra jam per daug pavojinga. Prieš kilniai dovanojant organus po mirties, būtina galutinai įsitikinti, jog donoras tikrai miręs.

KBKS 476 kontekstas

2297-2298477. Kas yra priešinga žmogaus kūno neliečiamybei?

Tai žmonių grobimas ir ėmimas įkaitais, terorizmas, kankinimas, prievarta, tiesioginis sterilizavimas. Amputavimas ir žmogaus luošinimas morališkai priimtini tik tada, kai tai būtina jo terapijai.

KBKS 477 kontekstas

2299478. Kaip dera rūpintis mirštančiaisiais?

Mirštantieji turi teisę oriai gyventi iki paskutinių žemiškojo gyvenimo akimirkų, pirmiausia palaikomi maldos ir sakramentų, rengiančių juos susitikti su gyvuoju Dievu.

KBKS 478 kontekstas

2300-2301479. Kaip reikia elgtis su mirusiųjų kūnais?

Su mirusiųjų kūnais reikia elgtis pagarbiai ir su meile. Juos galima kremuoti, jei tuo neužginčijamas tikėjimas kūno prisikėlimu.

KBKS 479 kontekstas

2302-2303480. Kokio požiūrio į taiką Viešpats reikalauja iš kiekvieno žmogaus?

Skelbdamas: „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9), Viešpats reikalauja širdies ramybės ir kaip amoralų smerkia pyktį, kuris yra keršto troškimas dėl patirto blogio, ir neapykantą, skatinančią linkėti bloga artimui. Tokia laikysena, jei ji valinga ir sąmoninga labai svarbiuose dalykuose, sunkiai nusidedama meilei.

KBKS 480 kontekstas

2304, 2307-2308482. Ko reikia taikai pasaulyje?

Jai reikalingas nešališkas asmens gėrybių paskirstymas ir apsauga, laisvas žmonių tarpusavio bendravimas, pagarba asmenų ir tautų orumui, uolus teisingumo ir brolybės puoselėjimas.

KBKS 482 kontekstas

2304-2305481. Kas yra taika pasaulyje?

Taika pasaulyje, kurios reikalauja pagarba žmogaus gyvybei ir jos puoselėjimas, yra ne vien karo nebuvimas ar priešingų jėgų pusiausvyra, bet „tvarkos ramybė“ (šv. Augustinas), „teisumo vaisius“ (Iz 32, 17) ir meilės padarinys. Žemiškoji taika yra Kristaus ramybės atvaizdas ir vaisius.

KBKS 481 kontekstas

2307-2310483. Kada morališkai priimtinas karinių pajėgų panaudojimas?

Karinių pajėgų panaudojimas morališkai pateisinamas vienu metu esant šioms sąlygoms: patirta žala tikrai sunki ir ilgalaikė; visos taikios alternatyvos neveiksmingos; sėkmės galimybė pagrįsta; atsižvelgiant į šiuolaikinių naikinimo priemonių galią, išvengiama didesnės žalos.

KBKS 483 kontekstas

2309484. Kas, gresiant karui, turi tiksliai įvertinti šias sąlygas?

Apie tai turi protingai spręsti valstybių vadovai, taip pat turintys teisę įpareigoti piliečius ginti valstybę, išlaikant asmens teisę dėl sąžinės priekaištų tarnybą žmonių bendruomenei atlikti kitokia forma.

KBKS 484 kontekstas

2312-2314, 2328485. Ko moraliniu įstatymu reikalaujama karo atveju?

Moralinis įstatymas galioja visada, net karo atveju. Juo reikalaujama humaniškai elgtis su civiliais gyventojais, sužeistais kariais ir karo belaisviais. Tautų teisei sąmoningai prieštaraujantys veiksmai ir juos įsakantys potvarkiai yra nusikaltimai, nepateisinami aklu klusnumu. Masinis griovimas, taip pat tautos ar etninės mažumos naikinimas smerktini kaip sunkiausios nuodėmės; moralė įpareigoja priešintis tai įsakantiems potvarkiams.

KBKS 485 kontekstas

2315-2317, 2327-2330486. Kas darytina norint išvengti karo?

Dėl karo sukeliamų blogybių ir neteisybių reikia daryti visa, kas tik protingai įmanoma, kad bet kokia kaina būtų galima jo išvengti. Ypač reikia vengti teisėtos valdžios nereglamentuoto ginklų kaupimo ir prekybos, neteisingumo, pirmiausia – ekonominio ir socialinio, etninės ir religinės diskriminacijos, pavydo, nepasitikėjimo, puikybės ir keršto dvasios. Visa, kas daroma tokiai ir kitokiai netvarkai įveikti, padeda kurti taiką ir išvengti karo.

KBKS 486 kontekstas

2258-2262, 2318-2320378. Kodėl negalima atimti gyvybės nei sau, nei kitam?

2268-2283, 2322-2325379. Kas dar draudžiama įsakymu nežudyti?

2263-2265, 2321380. Kodėl būtinos ginties atveju galima nužudyti žmogų?

2266-2267381. Kodėl Bažnyčia pasisako prieš mirties bausmę?

2278-2279382. Ar galima padėti numirti?

2270-2274, 2322383. Kodėl nutraukti nėštumo neleistina jokioje embriono raidos fazėje?

2270-2275384. Ar galima nutraukti nėštumą, jei vaisius nesveikas?

2275, 2323385. Ar galima tirti gyvus embrionus ir jų kamienines ląsteles?

2284-2287, 2326386. Kodėl Penktas įsakymas gina ir žmogaus kūno bei sielos vientisumą?

2280, 2297-2298387. Kaip mes elgiamės su savo kūnu?

2288-2290388. Ar sveikata labai svarbi?

2290-2291389. Kodėl vartoti narkotikus yra nuodėmė?

2292-2295390. Ar leistini eksperimentai su gyvais žmonėmis?

2296391. Kodėl svarbu būti organų donoru?

2297-2298392. Kas pažeidžia teisę į žmogaus kūno neliečiamybę?

2299393. Kaip krikščionys padeda mirštančiajam?

2300-2301394. Kaip krikščionys elgiasi su mirusiojo kūnu?

2304-2305395. Kas yra taika?

2302-2304396. Kaip krikščionis elgiasi supykęs, užsirūstinęs?

2311397. Kaip Jėzus vertina nuostatą nenaudoti prievartos?

2308398. Ar krikščionys turi būti pacifistai?

2307-2309399. Kada leistina panaudoti karinę jėgą?