Visuotinis pašaukimas melstis
2566S-535Y-470Žmogus ieško Dievo. Kurdamas Dievas kiekvieną esybę pašaukia iš nebūties į buvimą. 296Apvainikuotas garbe ir didybe,1 žmogus, kaip ir angelai, gali pripažinti, koks nuostabus Viešpaties vardas visoje žemėje.2 Net per savo nuodėmę praradęs panašumą į Dievą,355 žmogus lieka savo Kūrėjo paveikslas. Jis tebetrokšta į buvimą jį pašaukusio Dievo. 28Visos religijos liudija, kad ieškoti Dievo neatsiejama nuo žmogaus esmės.3
2567S-535Y-470Dievas pirmas pašaukia žmogų. Nors žmogus ir pamiršta savo Kūrėją ar slepiasi nuo Jo veido, vaikosi savo stabų ar kaltina Dievą, kam jį apleido,30 gyvasis ir tikrasis Dievas nenuilstamai kviečia kiekvieną žmogų į slėpiningą susitikimą su Juo maldoje. Joje visada pirmas su meile kreipiasi ištikimasis Dievas, o žmogaus kreipimasis visada tėra atsakymas. 142Kuo labiau apsireiškia Dievas ir leidžia žmogui pačiam save pažinti, tuo labiau malda tampa abipusiu pašaukimu ir Sandoros drama, į kurią žodžiais ir veiksmais įsitraukia širdis. Ši drama driekiasi per visą išganymo istoriją.
KBK nuorodos
2566296 Mes tikime, kad Dievui kuriant nereikia nei nieko prieš tai buvusio, nei jokios pagalbos. Juo labiau kūrimas nėra būtina dieviškosios substancijos emanacija. Dievas kuria laisvai „iš nieko“: Kas gi būtų nepaprasto, jei Dievas būtų padaręs pasaulį iš amžinai egzistavusios materijos? Net nagingas žmogus, jei jam duodi medžiagos, padaro iš jos, ką nori. Tuo tarpu Dievo galybė pasirodo būtent tada, kai Jis iš nieko padaro visa, ko nori.
2566355 „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Žmogui kūrinijoje skirta ypatinga vieta: jis yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“ (I); savo prigimtimi jis sujungia dvasinį ir medžiaginį pasaulį (II); jis sukurtas kaip „vyras ir moteris“ (III). Dievas jį priėmė į savo draugystę (IV).
256628 Istorijoje iki pat šių dienų savąjį Dievo ieškojimą žmonės išreiškia įvairiais būdais – tikėjimais ir religiniais veiksmais (maldomis, aukomis, apeigomis, meditacijomis ir kt.). Nepaisant dviprasmybių, kurios gali juose glūdėti, tos išraiškos formos yra tokios visuotinės, kad žmogų galima pavadinti religine būtybe: Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame (Apd 17, 26–28).
256730 „Tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdys“ (Ps 105, 3). Nors žmogus gali Dievą pamiršti ar atstumti, Dievas kiekvieną žmogų nuolat kviečia Jo ieškoti, kad žmogus gyventų ir surastų laimę. Tačiau tas ieškojimas reikalauja visų žmogaus proto pastangų, jo geros valios, „tiesios širdies“ bei liudijimo tų, kurie jį moko ieškoti Dievo. Didis esi, Viešpatie, ir labai šlovintinas, didelė Tavo galybė, ir Tavo išmintis neišmatuojama. Ir šlovinti Tave nori žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos; žmogus, nešantis su savimi savo mirtingumą, nešantis savo nuodėmės liudijimą, ir liudijimą, kad „priešiniesi išpuikėliams“; ir vis dėlto Tave nori šlovinti žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos. Tu paveiki mus taip, kad šlovinti Tave yra malonu, nes sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta Tavyje.
2567142 Savuoju Apreiškimu „neregimasis Dievas iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams ir su jais kalbasi norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę“. Tam kvietimui tinkamas atsakas yra tikėjimas.
KBKS nuorodos
2566-2567535. Kodėl pašaukimas melstis yra visuotinis?
Todėl, kad Dievas, pirmiausia kūrimu, pašaukia kiekvieną būtybę iš nieko, ir net po nuopuolio žmogus vis dar geba atpažinti savo Kūrėją, tebetrokšdamas To, kuris jį pašaukė būti. Visos religijos ir ypač visa išganymo istorija liudija, kad žmogus trokšta Dievo, tačiau Dievas pirmas nenuilstamai traukia kiekvieną žmogų į slėpiningą susitikimą maldoje.
YC nuorodos
2566-2567470. Kaip žmogui ateina į galvą melstis?
KBK išnašos