268S-50Y-40Y-58Iš visų Dievo savybių Tikėjimo simbolyje yra minima tik Jo visagalybė: ją išpažinti mūsų gyvenimui yra labai svarbu.222 Mes tikime, kad ji yra visuotinė, nes Dievas, kuris viską sukūrė,89 viską valdo ir viską gali; kupina meilės, nes Dievas yra mūsų Tėvas;90slėpininga, nes vien tikėjimu galima ją įžvelgti, mat ji „pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9)91.
„Jis daro visa, kas Jam patinka“ (Ps 115, 3)
269S-50Y-40Y-58Šventasis Raštas daug kartų liudija visuotinę Dievo galybę. Jis yra vadinamas: „Galingasis“ Jokūbo Dievas (Pr 49, 24; Iz 1, 24 ir kt.), „galybių VIEŠPATS“, „narsus ir galingas“ (Ps 24, 8. 10). Dievas yra visagalis „danguje ir žemėje“ (Ps 135, 6), nes Jis juos sukūrė. Tad Jam nėra nieko negalimo,92 Jis naudojasi savo kūriniu kaip tinkamas;93 Jis yra visatos Viešpats, nustatęs jos tvarką,303 ir ji yra Jam visiškai pavaldi ir klusni; Jis yra istorijos Viešpats: kreipia širdis ir įvykius, kaip Jam patinka:94 „Juk tu visad gali parodyti savo didžią jėgą, ir kas galėtų priešintis Tavo rankos galybei?“ (Išm 11, 21).
„Tu esi gailestingas visiems, nes Tu visa gali“ (Išm 11, 23)
270S-50Y-40Y-58Dievas yra visagalis Tėvas. Jo tėvystė ir galybė nušviečia viena kitą. 2777Iš tiesų savo tėvišką visagalybę Jis parodo rūpindamasis mūsų reikalais;95 mus įvaikindamas („Aš... būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys, – taip sako visagalis Viešpats“, 2 Kor 6, 18); pagaliau, būdamas be galo gailestingas, didžiausią galybę Jis parodo laisvai atleisdamas nuodėmes.1441
271S-50Y-40Y-58Dieviškoji visagalybė jokiu būdu nėra despotiška: „Dievo galybė ir esmė, ir valia, ir protas, ir išmintis, ir teisingumas yra vienas ir tas pats dalykas, taip kad nėra nieko dieviškoje galybėje, ko negalėtų būti teisingoje Dievo valioje ar Jo išmintingame prote.“96
Dievo tariamo silpnumo slėpinys
272S-50Y-40Y-58Tikėjimas į Dievą, kaip visagalį Tėvą, gali būti bandomas blogio ir kančios patirtimi.309 Kartais gali atrodyti, kad Dievo su mumis nėra ir kad Jis negali sutrukdyti blogiui įvykti.412 Tačiau Dievas Tėvas savo visagalybę apreiškė pačiu slėpiningiausiu būdu,609 nugalėdamas blogį laisvu savo Sūnaus nusižeminimu ir Jo prisikėlimu. Nukryžiuotasis Kristus „yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 24–25). Kristaus prisikėlimu ir išaukštinimu Tėvas apreiškė savo „galybės didybę mums, tikintiesiems,648 veikiant jo neribotai jėgai“ (Ef 1, 19).
273S-50Y-40Y-58Vien tikėjimu galima laikytis slėpiningų Dievo visagalybės kelių. Tas tikėjimas giriasi savo silpnumu, kad pritrauktų Kristaus galybę.97148 Ryškiausias to tikėjimo pavyzdys yra Mergelė Marija, kuri įtikėjo, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37), ir kuri galėjo šlovinti Viešpatį: „Nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas“ (Lk 1, 49).
274S-50Y-40Y-58„Tad niekas labiau nesutvirtins mūsų tikėjimo ir vilties, kaip gilus įsitikinimas, jog Dievui nėra nieko negalimo;18141817 tada žmogaus protas, suvokęs, kas yra Dievo visagalybė, lengvai ir nesvyruodamas pritars viskam, ką reikia tikėti, nors tai būtų nuostabūs ir nepaprasti, su įprastine gamtos tvarka bei dėsniais nesutaikomi dalykai.“98
Santrauka
275S-50Y-40Y-58Drauge su teisiuoju Jobu išpažįstame: „Žinau, kad tu gali visa padaryti; ką tik užsimoji, tu gali įvykdyti“ (Job 42, 2).
276S-50Y-40Y-58Ištikima Šv. Rašto liudijimui Bažnyčia savo malda dažnai kreipiasi į „visagalį amžinąjį Dievą“ („Omnipotens sempiterne Deus...“), tvirtai tikėdama, jog „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37)99.
277S-50Y-40Y-58Dievas savo visagalybę parodo atitraukdamas mus nuo mūsų nuodėmių ir malone grąžindamas savo draugystę: „Dieve, tu savo visagalybę gražiausiai parodai pasigailėdamas ir atleisdamas.“100
278S-50Y-40Y-58Netikint, kad Dievo meilė yra visagalė, kaip būtų galima tikėti, kad Tėvas galėjo mus sukurti, Sūnus atpirkti, Šventoji Dvasia pašventinti?
KBK nuorodos
268222 Tikėti į vieną Dievą ir mylėti Jį visa savo būtybe – šitai mūsų gyvenimui turi be galo svarbių padarinių:
269303 Šventasis Raštas vienu balsu teigia: dieviškosios apvaizdos globa yra konkreti ir netarpiška, ji rūpinasi viskuo, nuo mažiausių dalykų ligi didžiausių pasaulio ir istorijos įvykių. Šventosios knygos įsakmiai tvirtina absoliutų Dievo viešpatavimą įvykių tėkmėje: „Mūsų Dievas yra danguje; jis daro visa, kas jam patinka“ (Ps 115, 3); ir apie Kristų yra pasakyta: „tas, kuris atrakina, ir niekas negali užrakinti, užrakina, ir niekas negali atrakinti“ (Apr 3, 7). „Žmogaus širdis pilna visokių norų, bet išsipildys tik VIEŠPATIES užmojis“ (Pat 19, 21).
2702777 Romos liturgijoje eucharistinis susirinkimas kviečiamas melstis „Tėve mūsų“ malda su sūniška meile; Rytų liturgijoje yra panašių posakių: „išdrįsti visiškai pasitikint“, „padaryk mus vertus“. Iš degančio krūmo Mozei buvo pasakyta: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus“ (Iš 3, 5). Tą dieviškojo šventumo slenkstį peržengti galėjo tiktai Jėzus, kuris, „nuplovęs nuodėmes“ (Žyd 1, 3), atveda mus priešais Tėvo veidą: „Štai aš ir mano vaikai, kuriuos davė man Dievas“ (Žyd 2, 13):
Savo, kaip vergų, suvokta padėtis verstų mus slėptis po žeme, ir mūsų žemiškasis būvis pavirstų dulkėmis, jei paties mūsų Tėvo galia ir Jo Sūnaus Dvasia neragintų mūsų šaukti: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15). [...] Kada gi silpnas mirtingasis išdrįstų Dievą vadinti savo Tėvu, jei žmogaus iš vidaus neįkvėptų dangaus galybė?
2701441 Vien Dievas atleidžia nuodėmes. Kadangi Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis sako apie save, kad „Žmogaus Sūnus [turi] galią atleisti žemėje nuodėmes“ (Mk 2, 10), ir tą dievišką galią taiko: „Tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5). Negana to: remdamasis savo dieviškąja galia, Jis duoda jos ir žmonėms, kad ir jie Jo vardu ta galia naudotųsi.
272309 Jei visagalis Dievas Tėvas, darnaus ir gero pasaulio Kūrėjas, rūpinasi visais savo kūriniais, kodėl egzistuoja blogis?
Į tą įkyrų ir neišvengiamą, skaudų ir paslaptingą klausimą skubaus atsakymo nepakanka. Atsakyti gali tik krikščionių tikėjimo visuma: kūrinijos gerumas, nuodėmės drama, kantri Dievo meilė, pasitinkanti žmones savo sandoromis, atperkančiu Jo Sūnaus Įsikūnijimu, Šventosios Dvasios atsiuntimu, Bažnyčios subūrimu, sakramentų galia, pagaliau kviečianti laisvus kūrinius iš anksto įsitraukti į laimingą gyvenimą, kurio jie gali – tai baisus slėpinys – iš anksto ir atsisakyti. Krikščioniškojoje Naujienoje nėra nė vienos reikšmingesnės minties, kuri bent iš dalies neatsakytų į blogio klausimą.
272412 Tačiau kodėl Dievas nesutrukdė pirmajam žmogui nusidėti? Šv. Leonas Didysis atsako: „Neapsakoma Kristaus malonė mums davė didesnių gėrių už tuos, kuriuos demonas iš pavydo iš mūsų buvo atėmęs.“ O šv. Tomas Akvinietis: „Niekas netrukdo, kad žmogaus prigimtis net ir po nuodėmės būtų skirta aukštesniam tikslui. Dievas iš tiesų leidžia blogiui įvykti, kad iš jo išgautų dar didesnį gėrį. Dėl to Laiške romiečiams (5, 20) sakoma: 'Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė'. Todėl Velykų žvakės palaiminimo apeigose girdime: 'Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo'.“
272609 Perimdamas į savo žmogiškąją širdį Tėvo meilę žmonėms, Jėzus „parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), nes „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Taip kančioje ir mirtyje Jo žmogystė tapo laisvu ir tobulu Jo dieviškosios, žmonių išganymo trokštančios meilės įrankiu.
Jis iš tikrųjų laisvai sutiko kentėti ir mirti iš meilės savo Tėvui ir žmonėms, kuriuos Tėvas nori išgelbėti: „Niekas neatima jos [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 18). Taigi Dievo Sūnus visiškai laisvas ėjo į mirtį.
272648 Kaip transcendentinis paties Dievo įsikišimas į kūriniją ir istoriją, Kristaus prisikėlimas yra tikėjimo dalykas. Jame trys dieviškieji Asmenys veikia drauge, bet pasireiškia kiekvienas savitai. Prisikėlimą savo galybe įvykdė Tėvas, kuris „prikėlė“ (Apd 2, 24) savo Sūnų Kristų ir tokiu būdu Jo žmogiškąją prigimtį – su Jo kūnu – tobulai įvedė į Trejybę. Geroji Naujiena galutinai apreiškia Jėzų, „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4). Šv. Paulius pabrėžia, kad Dievo galybė apsireiškė per Šventąją Dvasią, kuri atgaivino mirusią Jėzaus žmogystę ir ją iškėlė į Viešpaties garbę.
273148 Mergelė Marija tobuliausiai pakluso tikėjimui. Tikėjimu Marija priėmė angelo Gabrieliaus atneštą žinią ir pažadą, patikėjusi, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37), ir pati sutiko: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Elzbieta ją pasveikino: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Dėl to tikėjimo visos kartos vadins ją palaiminta.
2741814 Tikėjimas yra dieviškoji dorybė, kurios dėka tikime į Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką šventoji Bažnyčia teikia mums tikėti, nes Dievas yra pati tiesa. Tikėjimu „žmogus laisvai atiduoda visą save“ Dievui.
Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17). Gyvas tikėjimas „veikia meile“ (Gal 5, 6).
2741817 Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios dėka trokštame ir iš Dievo laukiame dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo kaip savo amžinosios laimės, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba. „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Žyd 10, 23). „Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Tit 3, 6–7).
Dievas apsireiškė kaip „stiprus ir narsus“ (Ps 24, 8), kuriam „nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Jo visagalybė visuotinė ir slėpininga. Ji pasireiškia pasaulio sukūrimu iš nieko ir žmogaus – iš meilės, o ypač jo Sūnaus Įsikūnijimu, Prisikėlimu, įsūnystės ir nuodėmių atleidimo dovana. Todėl Bažnyčia malda kreipiasi į „visagalį ir amžinąjį Dievą“ (Omnipotens sempiterne Deus…).
