Laiko pilnatvei atėjus. KBK

2 skirsnis. Laiko pilnatvei atėjus

2598^Y-474Maldos tikrovę mums tobulai apreiškė Žodis, tapęs kūnu ir pasiliekantis tarp mūsų. Stengtis suprasti Jo maldą, apie kurią mums kalba Jo liudytojai Evangelijoje, reiškia artintis prie švento Viešpaties Jėzaus kaip prie degančio krūmo: pirmiausia kontempliuoti Jį patį besimeldžiantį, paskui klausytis, kaip Jis mus moko melstis, ir pagaliau patirti, kaip Jis išklauso mūsų maldą.

Jėzus meldžiasi

2599^S-541^Y-474470—473Dievo Sūnus, tapęs Mergelės Sūnumi, irgi išmoko melstis savo žmogiška širdimi. Maldos formų Jis mokėsi iš savo motinos, kuri dėmėjosi visus „didžius dalykus“, kuriuos padarė Visagalis, ir svarstė juos savo širdyje.⁴¹ Jis meldėsi ta forma ir tais žodžiais, kuriais meldžiasi Jo tauta Nazareto sinagogoje ir Šventykloje. 584Tačiau buvo ir kitas, slėpiningesnis Jo maldos šaltinis, apie kurį Jėzus užsiminė būdamas dvylikos metų: „Man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49). Šioje vietoje ima ryškėti maldos naujumas laikų pilnatvei atėjus:534 tai sūnaus malda, kurios Tėvas laukė iš savo vaikų ir kurią pagaliau įgyvendina vienatinis Sūnus savo žmogystėje drauge su žmonėmis bei dėl jų.

2600^S-542^Y-475Evangelija pagal šv. Luką pabrėžia Šventosios Dvasios veikimą ir maldos reikšmę Kristaus tarnyboje. Jėzus meldžiasi prieš svarbiausius savo misijos momentus: prieš Tėvui paliudijant Jį Krikšto⁴² ir Atsimainymo⁴³535 554 metu ir prieš pačiam savąja kančia įgyvendinant Tėvo meilės planą.⁴⁴612 Jis meldžiasi taip pat prieš lemtingus apaštalų misijos momentus: prieš išrinkdamas ir pašaukdamas Dvylika,⁴⁵858 443 prieš Petrui Jį išpažįstant „Dievo Mesiju“,⁴⁶ pagaliau ir dėl to, kad nesusvyruotų vyriausiojo iš apaštalų tikėjimas.⁴⁷ Imdamasis Tėvo Jam pavestų išganymo darbų, Jėzus savo malda nuolankiai ir pasitikėdamas paveda savo žmogiškąją valią mylinčiai Tėvo valiai.

2601^S-542^Y-475„Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: 'Viešpatie, išmokyk mus melstis'“ (Lk 11, 1). Ar Kristaus mokinys pirmiausia ne dėl to trokšta melstis, kad mato meldžiantis savo Mokytoją? Iš maldos Mokytojo galima to išmokti. Kontempliuodami ir klausydamiesi Sūnaus, vaikai išmoksta melstis Tėvui.2765

2602^S-542^Y-475Jėzus dažnai pasitraukia melstis į nuošalią vietą, vienumon, ant kalno, ypač naktį.⁴⁸ 616Kadangi įsikūnydamas Jėzus prisiėmė visą žmogiškąją prigimtį, į savo maldą Jis įima žmones ir, atnašaudamas save patį, drauge juos atnašauja Tėvui. Jis – Žodis, „tapęs kūnu“, – savo malda dalyvauja visame, kuo gyvena „Jo broliai“;⁴⁹ Jis atjaučia jų silpnybes, kad juos iš jų išvaduotų.⁵⁰ Tam Tėvas Jį ir siuntė. Tad Jo malda „slaptoje“ tartum tampa regima Jo žodžiais ir darbais.

2603^S-542^Y-475Evangelistai išsamiau aprašė dvi maldas iš Jėzaus viešojo gyvenimo. Abi jos prasideda dėkojimu.2637 Pirmoje⁵¹ Jėzus išpažįsta Tėvą, Jam dėkoja ir Jį šlovina už tai, kad Dievo karalystės slėpinius paslėpė nuo tų, kurie dedasi išmintingi, ir apreiškė „mažutėliams“ (palaiminimuose minimiems beturčiams).2546 Jaudinantis „Taip, Tėve!“ išreiškia Jo širdies gelmę, Jo laikymąsi to, kas patinka Tėvui, tarsi Jo Motinos „Fiat“ per pradėjimą aidas,494, tarsi preliudas to, ką Jis pats Tėvui pasakys per agoniją. Visa Jėzaus malda ir yra šis meilės kupinas laikymasis savo žmogiška širdimi Tėvo „valios slėpinio“.⁵²

2604^S-542^S-577^Y-475Antrą maldą užrašė šv. Jonas,⁵³ pasakodamas apie Lozoriaus prikėlimą. Šis įvykis prasideda dėkojimu: „Tėve, dėkoju Tau, kad mane išklausei“; tai reiškia, kad Tėvas visada išklauso Jėzaus prašymą; Jėzus tuojau pat priduria: „Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai“, o tai reiškia, kad Jėzus nuolat prašo. Dėkingumo kupina Jėzaus malda mums parodo, kaip turime prašyti: prieš dovanodamas dovaną, Jėzus laikosi To, kuris dovanoja ir dovanodamas dovanoja save patį. Dovanotojas brangesnis už Jo teikiamą dovaną. Jis yra „Lobis“, ir Jame yra Jo Sūnaus širdis; pati dovana yra „pridėta“.⁵⁴478

2746Jėzaus – Aukščiausiojo Kunigo – malda⁵⁵ išganymo ekonomijoje nepakartojama. Ją apmąstysime šio pirmo skyriaus pabaigoje. Ji atsiskleidžia kaip visada aktuali mūsų Aukščiausiojo Kunigo malda ir sykiu mus moko, kaip turėtume melstis Tėvui; tai bus aiškinama antrame skyriuje.

2605^S-543^Y-475^Y-476Atėjus laikui įgyvendinti Tėvo meilės planą, Jėzus leidžia įžvelgti neišmatuojamą savosios, Sūnaus, maldos gelmę – ne tik prieš laisvai save atiduodamas („Tėve, [...] tebūna ne mano, bet tavo valia!“: Lk 22, 42), bet ir tardamas paskutinius žodžius ant kryžiaus, kai melstis ir save dovanoti yra viena:614 „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34); „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43); „Moterie, štai tavo sūnus! [...] Štai tavo motina!“ (Jn 19, 26–27); „Trokštu!“ (Jn 19, 28); „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34)⁵⁶; „Atlikta!“ (Jn 19, 30); „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46), – kol, „garsiai sušukęs“, su paskutiniu atodūsiu atiduoda dvasią.⁵⁷

2606^S-543^Y-476403Į šį įsikūnijusio Žodžio šauksmą įsilieja visos visų laikų žmonijos baimės, vergavimas nuodėmei ir mirčiai, visi išganymo istorijos prašymai ir užtarimai. Tėvas visa tai priima ir, pranokdamas visas žmogiškas viltis, išklauso653 prikeldamas Sūnų. Taip įgyvendinama ir atbaigiama maldos drama kūrimo ir išganymo ekonomijoje.2587 Psalmynas jos prasmę atranda Kristuje. „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau. Prašyk manęs, ir padarysiu tautas Tavo valdomis, visus žemės pakraščius Tavo nuosavybe“ (Ps 2, 7–8)⁵⁸ – tai Prisikėlimo dienai skirti Tėvo žodžiai.

Laiške žydams dramatiškai nusakoma, kaip Jėzaus malda atneša išganymo pergalę: „Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Žyd 5, 7–9).

Jėzus moko melstis

2607^Y-477520Melsdamasis Jėzus jau moko mus melstis. Dieviškas mūsų maldos kelrodis yra Jo malda savo Tėvui. Bet Evangelija mums pateikia ir tiesioginį Jėzaus pamokymą apie maldą. Kaip išmintingas auklėtojas, Jis priima mus tokius, kokie esame, ir žingsnis po žingsnio veda prie Tėvo. Kreipdamasis į Jį lydinčią žmonių minią, Jėzus pradeda nuo to, ką jie jau žino apie maldą iš Senosios Sandoros, ir atveria jų širdis artėjančios Karalystės naujienai, paskui skelbia jiems tą naujieną palyginimais. Pagaliau savo mokiniams, kurie turės būti maldos mokytojai Jo Bažnyčioje, Jis atvirai kalbės apie Tėvą ir Šventąją Dvasią.

2608^S-544^Y-477541 1430Jau Kalno pamoksle Jėzus pabrėžia širdies atsivertimą: privalome susitaikinti su broliu prieš nešdami dovaną ant altoriaus,⁵⁹ mylėti priešus ir melstis už persekiotojus,⁶⁰ melstis „Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 6), ir nedaugiažodžiauti,⁶¹ melsdamiesi atleisti iš visos širdies,⁶² patys būti tyros širdies ir ieškoti Dievo karalystės.⁶³ Šis atsivertimas visas nukreiptas į Tėvą, tai vaiko atsivertimas.

2609^S-544^Y-477153Apsisprendusi atsiversti, širdis mokosi melstis tikėdama. Tikėjimas yra sūniškas ryšys su Dievu, artimesnis negu tai, ką mes jaučiame ir suvokiame. Tai tapo įmanoma, nes mylimasis Sūnus mums leidžia artintis prie Tėvo.1814 Jis liepia mums „ieškoti“ ir „belsti“, nes Jis pats yra vartai ir kelias.⁶⁴

2610^S-544^Y-477Kai Jėzus meldžiasi Tėvui ir Jam dėkoja, dar prieš gaudamas Jo dovanas, Jis ir mus moko tos sūnaus drąsos: „Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus“ (Mk 11, 24). Tokia yra maldos galia, nes „tikinčiam viskas galima“ (Mk 9, 23), jeigu jis tiki nesvyruodamas.⁶⁵165 Kaip Jėzus liūdi dėl savo artimųjų „netikėjimo“ (Mk 6, 6) ir „mažatikių“ savo mokinių,⁶⁶ taip jis žavisi romėnų šimtininko⁶⁷ ir kanaanietės didžiu tikėjimu.⁶⁸

2611^S-544^Y-477Tikėjimo malda nėra vien sakyti „Viešpatie, Viešpatie!“, bet širdimi sutikti su Tėvo valia ir ją vykdyti.⁶⁹2827 Jėzus ragina savo mokinius įtraukti į maldą rūpinimąsi prisidėti prie Dievo plano įgyvendinimo.⁷⁰

2612^S-544^Y-477Jėzuje prisartino „Dievo Karalystė“ (Mk 1, 15); Jis kviečia atsiversti ir tikėti, bet drauge ir budėti.672 Maldoje mokinys budriai laukia To, kuris yra ir kuris ateina, atmindamas Jo pirmąjį atėjimą su nužemintu kūnu ir vildamasis Jo antrojo šlovingojo atėjimo.⁷¹ Mokinių malda bendrystėje su jų Mokytoju yra grumtynės,2725 ir kas malda budi, tas nepasiduoda pagundai.⁷²

2613^S-544^Y-477Šv. Lukas perteikė mums tris svarbiausius palyginimus apie maldą:546

Pirmame palyginime apie įkyrų draugą⁷³ esame raginami atkakliai melstis: „Belskite, ir jums bus atidaryta.“ Tam, kuris taip meldžiasi, Tėvas iš dangaus suteiks visa, ko jam reikia, ypač Šventąją Dvasią, turinčią visas dovanas.

Antrame palyginime apie įkyrią našlę⁷⁴ dėmesio centre atsiduria dar viena maldos ypatybė: melstis visada būtina nenuilstamai, kantriai tikint. „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“

2559Trečiame palyginime apie fariziejų ir muitininką⁷⁵ maldos šerdimi laikomas nusižeminimas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui.“ Ta malda Bažnyčia nepaliaujamai meldžiasi: tai „Kyrie eleison!“

2614^S-544^Y-477Atvirai patikėdamas savo mokiniams maldos Tėvui slėpinį, Jėzus atskleidžia, kokia turės būti jų – tad ir mūsų – malda, kai Jis su savo išaukštinta žmogiškąja prigimtimi sugrįš pas Tėvą. Naujas dalykas čia yra „prašyti dėl Jo vardo“.⁷⁶434 Tikėdami į Kristų, mokiniai ima pažinti Tėvą, nes Jėzus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Tikėjimas duoda vaisių meilėje: turime laikytis Jėzaus žodžių ir įsakymų, likti kartu su Juo Tėve, kuris Jame mus taip myli, jog pasilieka mumyse. Esame tikri, kad toje Naujojoje Sandoroje mūsų prašymai bus išklausyti dėl Jėzaus maldos už mus.⁷⁷

2615^S-545^Y-478728Negana to, kai mūsų malda suvienyta su Jėzaus malda, Tėvas mums duoda „kitą Globėją“, kad liktų su mumis, – „Tiesos Dvasią“ (Jn 14, 16–17). Ta maldos ir jos sąlygų naujybė išryškėja Jėzaus atsisveikinimo žodžiuose.⁷⁸ Krikščioniškoji malda Šventojoje Dvasioje yra meilės bendrystė su Tėvu ne vien tik Kristaus dėka, bet ir Jame pačiame: „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 24).

Jėzus išklauso maldą

2616^S-545^Y-478Maldą Jam Jėzus išklausydavo jau savo viešojo gyvenimo metu darydamas ženklus, iš anksto skelbusius Jo mirties ir prisikėlimo galybę. Jėzus išklauso kupiną tikėjimo548 (raupsuotojo,⁷⁹ Jairo,⁸⁰ kanaanietės,⁸¹ gerojo piktadario⁸²) žodžiais išsakytą arba (paralyžiuoto žmogaus nešėjų,⁸³ Jėzaus drabužį palietusios kraujoplūdžiu sergančios moters,⁸⁴ verkiančios ir kvepalais tepančios nusidėjėlės⁸⁵) nebylią maldą. Primygtinis aklųjų prašymas: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ (Mt 9, 27) arba „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47) kartojamas tradicinių maldų Jėzui: 2667„Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ Jėzus visada atsiliepia, kai žmonės tikėjimo kupina malda maldauja Jį išgydyti ligas ar atleisti nuodėmes: „Eik ramus, tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“

Šv. Augustinas glaustai ir taikliai nusako tris Jėzaus maldos bruožus: „Jis meldžiasi už mus kaip mūsų Kunigas; Jis meldžiasi mumyse kaip mūsų Galva; mes meldžiamės Jam kaip savo Dievui. Tad išgirskime savo balsus Jame ir Jo balsą savyje.“⁸⁶

Švenčiausiosios Mergelės Marijos malda

2617^S-546^Y-479148Marijos malda mums atsiskleidžia auštant laiko pilnatvei. Prieš Dievo Sūnaus Įsikūnijimą494 ir Šventosios Dvasios nužengimą Marija savo malda ypatingu būdu bendradarbiauja vykdant geranorišką Dievo planą: Apreiškimo metu – kad būtų pradėtas Kristus,⁸⁷ per Sekmines – kad būtų ugdoma Bažnyčia, Kristaus Kūnas.⁸⁸ Nuolankiu savo tikėjimu Dievo tarnaitė priima Dievo dovaną taip, kaip Jis laukė nuo laikų pradžios. Ta, kurią Visagalis padarė „malonės pilnąją“, atsiliepia atiduodama save visą:490 „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip Tu pasakei“. Krikščioniškoji malda yra „Fiat“: visam būti Jo, nes Jis visas yra mūsų.

2618^S-546^Y-4792674Evangelija mums rodo, kaip Marija tikėdama meldžiasi ir užtaria: Kanoje⁸⁹ Jėzaus Motina prašo savo Sūnų to, kas būtina vestuvių puotai, tapusiai ženklu kitos – Avinėlio vestuvių Puotos, kurioje Kristus, savo Sužadėtinės Bažnyčios prašomas, atiduoda savo Kūną ir Kraują. Naujosios Sandoros valandą prie Jėzaus kryžiaus⁹⁰726 Marija buvo išklausyta kaip Moteris, naujoji Ieva, tikroji „gyvųjų Motina“.

2619^S-547Dėl to Marijos giesmė⁹¹ – lotyniškoji „Magnificat“, bizantiškoji „Megalynarion“ – yra drauge Dievo Motinos ir Bažnyčios, Siono Dukters ir naujosios Dievo tautos giesmė, padėkos už gausybę išganymo ekonomijoje išlietų malonių giesmė;724 giesmė „beturčių“, kurių viltį įgyvendino mūsų protėviams, „Abraomui ir jo palikuonims per amžius“, duoti ir išpildyti pažadai.

Santrauka

2620^S-543^Y-476Tobulas maldos pavyzdys Naujajame Testamente yra Jėzaus, Dievo Sūnaus, malda. Dažniausiai vienumoje, slaptoje besimeldžiančio Jėzaus malda išreiškiamas Tėvo valios laikymasis iki pat kryžiaus ir visiškas pasitikėjimas, jog ji bus išklausyta.

2621^S-544^Y-477^Y-478Kaip Mokytojas, Jėzus moko savo mokinius melstis tyra širdimi, su gyvu ir ištvermingu tikėjimu, su vaiko drąsa. Jis ragina juos budėti, o savo prašymus Dievui siųsti Jo vardu. Pats Jėzus Kristus išklauso Jam siunčiamas maldas.

2622^S-546^Y-479Švenčiausiosios Mergelės Marijos malda, jos „Fiat“ ir „Magnificat“ išsiskiria didžiadvasišku, tikėjimo kupinu pasiaukojimu visa save esybe.

KBK nuorodos

2599470 Kadangi slėpiningoje Įsikūnijimo vienybėje žmogaus prigimtis „prisiimta, o ne panaikinta“, Bažnyčia laikui bėgant buvo įkvėpta išpažinti visišką Kristaus žmogiškosios sielos su jos proto bei valios galiomis ir Jo žmogiškojo kūno realumą. Tačiau drauge ji kaskart primindavo, kad žmogiškoji Kristaus prigimtis tiesiogiai priklauso dieviškajam Dievo Sūnaus Asmeniui, kuris ją prisiėmė. Visa, kas Kristus yra ir ką, ją turėdamas, daro, yra ir daro „vienas iš Trejybės Asmenų“. Taigi savo žmogystei Dievo Sūnus suteikia tokį asmeniškumą, kokiu egzistuoja Trejybėje. Ir savo siela, ir savo kūnu Kristus žmogiškai išreiškia dieviškąjį Švč. Trejybės elgesį: Dievo Sūnus [...] žmogaus rankomis darbavosi, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, tikrai tapo vienu iš mūsų, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę.

KBK 470 kontekstas

2599471 Apolinaras Laodikietis tvirtino, kad Kristuje Žodis pavadavo sielą arba dvasią. Prieštaraudama tai klaidai, Bažnyčia išpažino, kad amžinasis Sūnus prisiėmė ir protingą žmogišką sielą.

KBK 471 kontekstas

2599472 Ta Dievo Sūnaus prisiimta žmogiškoji siela yra apdovanota tikru žmogišku pažinimu. Toks pažinimas negalėjo būti neribotas: jis buvo įgyvendinamas istorinėmis gyvenamojo meto ir vietos aplinkybėmis. Dėl to Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, sutiko augti „išmintimi, metais ir malone“ (Lk 2, 52) ir net teirautis to, ką žmogui įmanoma sužinoti tik iš patirties. Tai atitiko Jo laisvą nusižeminimą, kai Jis priėmė „tarno išvaizdą“.

KBK 472 kontekstas

2599473 Tačiau tuo pat metu šis tikrai žmogiškas Dievo Sūnaus pažinimas išreiškė ir dieviškąjį Jo Asmens gyvenimą. „Žmogiškoji Dievo Sūnaus prigimtis – ne pati iš savęs, bet dėl vienybės su Žodžiu – pažino ir savyje atskleidė visa, kas dera Dievui.“ Pirmiausia tai buvo žmogumi tapusio Dievo Sūnaus artimas ir tiesioginis savo Tėvo pažinimas. Taip pat žmogiškasis Sūnaus žvilgsnis buvo dieviškai skvarbus, ir Jis matė slaptas žmogaus širdies mintis.

KBK 473 kontekstas

2599584 Jėzus ėjo į Šventyklą kaip į privilegijuotą susitikimo su Dievu vietą. Šventykla Jam yra Jo Tėvo būstas, maldos namai, ir Jis piktinasi, kad jos išoriniai kiemai paversti prekyviete. O pirklius iš Šventyklos Jis išvaro iš uolios meilės savo Tėvui: „'Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!' Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: 'Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane'“ (Ps 69, 10) (Jn 2, 16–17). Po Prisikėlimo mokiniai irgi išlaikė religinę pagarbą Šventyklai.

KBK 584 kontekstas

2599534 Jėzaus atradimas Šventykloje yra vienintelis įvykis, kuris nutraukia Evangelijos tylą apie Jėzaus paslėptojo gyvenimo metus. Jėzus čia leidžia pažvelgti į Jo visiško pasiaukojimo slėpinį, susijusį su Jo, kaip Dievo Sūnaus, misija: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija ir Juozapas „nesuprato Jo žodžių“, bet priėmė juos tikėjimu, o Marija „laikė visus įvykius savo širdyje“ per tuos visus metus, kurie Jėzų buvo paslėpę įprastinio gyvenimo tyloje.

KBK 534 kontekstas

2600535 Viešasis Jėzaus gyvenimas prasidėjo, Jonui Jį pakrikštijus Jordane. Jonas skelbė „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3). Minios nusidėjėlių, muitininkų ir karių, fariziejų ir sadukiejų, parsidavinėjančių moterų ėjo pas jį krikštytis. „Tuomet Jėzus atėjo.“ Krikštytojas dar dvejoja, Jėzus primygtinai reikalauja ir priima krikštą. Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileidžia ant Jėzaus, o balsas iš dangaus prabyla: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 13–17). Tai Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo ir Dievo Sūnaus, apreiškimas („Epifanija“).

KBK 535 kontekstas

2600554 Nuo to meto, kai Petras išpažino, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Mokytojas „pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti [...], būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Petras nesutiko su ta žinia, kiti juo labiau jos nesuprato. Šiame kontekste įvyksta slėpiningas Jėzaus atsimainymas ant aukšto kalno prie trijų Jo pasirinktų liudytojų: Petro, Jokūbo ir Jono. Jėzaus veidas ir drabužiai nušvito, pasirodė Mozė ir Elijas ir kalbėjosi su Juo „apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Juos uždengė debesis, o balsas iš dangaus tarė: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35).

KBK 554 kontekstas

2600612 Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas, paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės, kuri užtraukia mirtį; tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“, „Gyvojo“. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia, Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).

KBK 612 kontekstas

2600858 Jėzus yra Tėvo siųstasis. Savo tarnystės pradžioje Jis „pasišaukė, kuriuos pats norėjo [...]. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 13–14). Nuo to laiko jie bus „pasiuntiniai“ (tokia graikų kalbos žodžio apostoloi reikšmė). Per juos Jėzus tęsia savo misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Jų tarnystė yra Jo misijos tęsinys: „Kas jus priima, tas mane priima“, – pasakė Jis Dvylikai (Mt 10, 40).

KBK 858 kontekstas

2600443 Petras galėjo pripažinti transcendentinį Jėzaus–Mesijo dieviškosios sūnystės pobūdį dėl to, kad aiškiai tai girdėjo iš paties Jėzaus. Prieš tribunolą į kaltintojų klausimą: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ (Lk 22, 70). Dar prieš tai Jis buvo prisipažinęs esąs „Sūnus“, kuris pažįsta Tėvą, kuris yra ne toks, kaip „tarnai“, kuriuos seniau Dievas siųsdavo savo tautai, viršesnis net už pačius angelus. Jis skyrė savo sūnystę nuo mokinių sūnystės, niekada nesakydamas „mūsų Tėvas“, neskaitant to vieno atvejo, kai liepė jiems melstis: Jūs „melskitės taip: Tėve mūsų“ (Mt 6, 9); ir pabrėždavo tą skirtumą: „savo Tėvo ir jūsų Tėvo“ (Jn 20, 17).

KBK 443 kontekstas

26012765 Tradicinis pavadinimas: „Viešpaties malda“ reiškia, kad į Tėvą kreipiamos maldos mus išmokė ir mums ją dovanojo Viešpats Jėzus. Ši iš Jėzaus mūsų gauta malda išties tokia tėra vienintelė: ji yra „Viešpaties“. Viena vertus, tos maldos žodžiais vienatinis Sūnus mums perduoda Jam Tėvo duotus žodžius ir yra mūsų maldos Mokytojas. Kita vertus, įsikūnijęs Žodis savo žmogiška širdimi žino, ko reikia Jo broliams ir seserims, ir tai mums apreiškia: Jis yra mūsų maldos pavyzdys.

KBK 2765 kontekstas

2602616 Ta meilė iki galo Kristaus aukai suteikia atpirkimo ir atitaisymo, išpirkos ir atmokos vertę. Aukodamas savo gyvybę, Jis mus visus pažino ir mylėjo. „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę“ (2 Kor 5, 14). Joks žmogus, netgi pats švenčiausias, nebūtų galėjęs prisiimti visų žmonių nuodėmių ir už juos pasiaukoti. Tačiau Kristaus auka galėjo atpirkti visus dėl to, kad Kristus buvo dieviškasis Sūnaus Asmuo, kuris pranoksta ir drauge apima kiekvieną žmogų ir dėl to yra visos žmonijos Galva.

KBK 616 kontekstas

26032637 Bažnyčios maldai būdinga dėkoti; švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia parodo ir vis labiau tampa, kas ji yra. Juk išganydamas Kristus išlaisvina kūriniją iš nuodėmės ir mirties, kad ją iš naujo pašventintų ir sugrąžintų Tėvui ir Jo garbei. Kristaus Kūno narių dėkojimas yra jų Galvos dėkojimo dalis.

KBK 2637 kontekstas

26032546 „Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3). Palaiminimais apreiškiama laimės ir malonės, grožio ir ramybės tvarka. Jėzus giria beturčių džiaugsmą, nes jų jau yra Dievo karalystė: Žodis [Kristus] „dvasios neturtu“ vadina laisvą žmogaus nusižeminimą ir atsižadėjimą; ir apaštalas mums kaip pavyzdį rodo Dievo neturtą, sakydamas: „Jis [...] dėl jūsų tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9).

KBK 2546 kontekstas

2603494 Išgirdusi, kad ji pagimdys „Aukščiausiojo Sūnų“, nepažindama vyro, Šventosios Dvasios galybe, Marija „tikėjimo klusnumu“, būdama tikra, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Sutikdama su Dievo žodžiu, ji tapo Jėzaus Motina ir, netrukdoma jokios nuodėmės, visa širdimi įsitraukė į dieviškąjį išganymo planą; Marija nesvyruodama atsidavė savo Sūnaus asmeniui ir misijai, kad, priklausydama nuo Jo ir drauge su Juo, Dievo malonės padedama tarnautų Atpirkimo slėpiniui: Šv. Ireniejus sako, kad ji „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“. Todėl nemažai senųjų Bažnyčios tėvų [...] jam pritaria: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“. Lygindami su Ieva, Mariją jie vadina „gyvųjų Motina“ ir dažnai tvirtina: „mirtis – per Ievą, gyvenimas – per Mariją“.

KBK 494 kontekstas

2604478 Jėzus per visą savo gyvenimą, savo agonijos ir kančios metu mus visus ir kiekvieną atskirai pažinojo ir mylėjo, ir atidavė save už kiekvieną iš mūsų. Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Jis mylėjo mus visus žmogiška širdimi. Dėl to šventoji Jėzaus širdis, perverta mūsų nuodėmių ir dėl mūsų išganymo, „yra laikoma ypatingu ženklu ir simboliu [...] tos meilės, kuria Atpirkėjas nepaliauja mylėjęs savo amžinąjį Tėvą ir visus žmones“.

KBK 478 kontekstas

26042746 Jėzaus Valandai atėjus, Jis meldžiasi Tėvui. Jo malda, ilgiausia iš esamų Evangelijoje, apima visą kūrimo ir išganymo ekonomiją, taip pat Jo mirtį bei Prisikėlimą. Jėzaus Valandos malda, kaip ir Jo Velykos, įvykusios „vieną kartą visiems laikams“, visada lieka Jo malda ir sudabartinama Bažnyčios liturgijoje.

KBK 2746 kontekstas

2606403 Sekdama šv. Pauliumi, Bažnyčia visuomet mokė, kad žmones slegiantis begalinis skurdas, jų polinkis į bloga ir neišvengiama mirtis nesuprantami be jų ryšio su Adomo nuodėme ir tuo, kad šią nuodėmę jis perdavė mums; visi gimstame jos paliesti, o ji yra „sielos mirtis“. Remdamasi šia tikėjimo tikrybe, Bažnyčia teikia nuodėmių atleidimo Krikštą net kūdikiams, kurie dar nėra asmeniškai nusidėję.

KBK 403 kontekstas

2606653 Prisikėlimas patvirtino Jėzaus dievystės tiesą. Jis buvo sakęs: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28). Nukryžiuotojo prisikėlimas įrodo, kad Jis iš tikrųjų yra „Aš Esu“, Dievo Sūnus ir pats Dievas. Šv. Paulius galėjo žydams pareikšti: „Protėviams duotąjį pažadą [...] Dievas įvykdė mums [...], prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: 'Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau!'“ (Apd 13, 32–33). Kristaus prisikėlimas yra artimai susijęs su Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpiniu. Pagal amžinąjį Dievo planą jis jį atbaigia.

KBK 653 kontekstas

26062587 Psalmynas yra knyga, kurioje Dievo žodis tampa žmogaus malda. Kitose Senojo Testamento knygose žodžiais skelbiami darbai ir aiškinamas juose glūdintis slėpinys. Psalmyne išganingieji Dievo darbai išsakomi Dievui giedamais psalmininko žodžiais. Ta pati Dvasia įkvepia Dievo veikimą ir žmogaus atsaką. Kristus sujungs viena ir kita. Psalmės Jame nesiliaus mus mokiusios melstis.

KBK 2587 kontekstas

2608541 „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: 'Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!'“ (Mk 1, 14–15). „Kristus, , vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę.“ O Tėvo valia „yra išaukštinti žmones – padaryti juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“. Jis tai vykdo suburdamas žmones apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tas sambūris yra Bažnyčia, Dievo „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.

KBK 541 kontekstas

26081430 Kaip pranašai, taip ir Jėzus ragindamas atsiversti ir atgailauti pirmiausia galvoje turi ne išorinius veiksmus, „ašutinę ir pelenus“, pasninkus ir apsimarinimus, bet širdies atsivertimą, vidinę atgailą. Be jų, atgailos darbai lieka nevaisingi ir nenuoširdūs; ir priešingai, vidinis atsivertimas siekia šią būklę paversti regimais ženklais, atgailos veiksmais ir darbais.

KBK 1430 kontekstas

2609153 Petrui išpažinus, jog Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Jėzus atsako, kad jam tai apreiškė „ne kūnas ir kraujas [...], bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17). Tikėjimas yra Dievo dovana, Jo įdiegta antgamtinė dorybė. „Šitokiam tikėjimui reikia pirmiau ateinančios ir padedančios Dievo malonės bei Šventosios Dvasios vidinės pagalbos. Toji Dvasia paveikia širdį ir palenkia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir teikia 'malonumą kiekvienam pritarti tiesai ir ją tikėti'.“

KBK 153 kontekstas

26091814 Tikėjimas yra dieviškoji dorybė, kurios dėka tikime į Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką šventoji Bažnyčia teikia mums tikėti, nes Dievas yra pati tiesa. Tikėjimu „žmogus laisvai atiduoda visą save“ Dievui. Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17). Gyvas tikėjimas „veikia meile“ (Gal 5, 6).

KBK 1814 kontekstas

2610165 Tada mes turime kreiptis į tikėjimo liudytojus: Abraomą, kuris „nematydamas jokios vilties, [...] patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18); Mergelę Mariją, kuri „žengė tikėjimo taku“ ir nuėjo ligi „tikėjimo nakties“, dalyvaudama savo Sūnaus kančioje ir Jo kapo naktyje; ir į daugelį kitų tikėjimo liudytojų: „Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (Žyd 12, 1–2).

KBK 165 kontekstas

26112827 Dievas „išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią“ (Jn 9, 31). Tokia yra Bažnyčios maldos Viešpaties vardu galia, ypač Eucharistijoje; užtardama Bažnyčia vienijasi su Švenčiausiąja Dievo Motina ir visais šventaisiais, kuriems Viešpats buvo „maloningas“, nes jie troško vykdyti tik Jo valią: Žodžius „teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ galime, nepažeisdami tiesos, aiškinti taip: kaip mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, taip ir Bažnyčioje; kaip Sužadėtinyje, kuris įvykdė Tėvo valią, taip ir Sužadėtinėje, kuri su Juo yra sužadėta.

KBK 2827 kontekstas

2612672 Prieš žengdamas į dangų, Kristus tvirtino, kad dar neatėjo valanda garbingai atkurti Izraelio tautos lauktos Mesijo karalystės, kuri, anot pranašų, turės visiems žmonėms laiduoti galutinį teisingumo, meilės ir taikos viešpatavimą. Dabarties metas, kaip sako Viešpats, yra Dvasios ir liudytojų metas, bet drauge metas ir suspaudimų, ir išmėginimo blogiu, kuris neaplenks nė Bažnyčios ir duos pradžią paskučiausių laikų kovai. Tai laukimo ir budėjimo metas.

KBK 672 kontekstas

26122725 Malda yra malonės dovana ir tvirtas mūsų atsakas. Ji visada reikalauja mūsų pastangų. Didieji maldos žmonės Senojoje Sandoroje iki Kristaus, taip pat Dievo Motina ir šventieji drauge su Jėzumi mus moko, kad malda yra kova. Kova su kuo? Su savimi pačiais ir su klastinguoju gundytoju, kuris daro viską, kad tik atitrauktų žmogų nuo maldos, nuo vienybės su Dievu. Meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės. Kas nenori nuolat gyventi pagal Kristaus Dvasią, tas neįpranta melstis Jo vardu. Krikščionio naujojo gyvenimo „dvasinė kova“ yra neatskiriama nuo maldos kovos.

KBK 2725 kontekstas

2613546 Įeiti į Karalystę Jėzus kviečia palyginimais; tai tipiškas Jo mokymo bruožas. Palyginimais Jis kviečia į Karalystės pokylį, bet reikalauja ir ryžtingo pasirinkimo: norint pelnyti Karalystę, reikia viską atiduoti; žodžių neužtenka, reikia darbų. Palyginimai žmogui yra tartum veidrodžiai: juose matyti, ar jis priima žodį kaip uola, ar kaip gera žemė? Ką jis daro su gautais talentais? Jėzus ir Karalystė šiame pasaulyje gaubiami palyginimų skraiste. Karalystėn būtina įžengti, tai yra tapti Jėzaus mokiniu, kad galėtum „pažinti Dangaus Karalystės paslaptis“ (Mt 13, 11). O „pašaliniams viskas“ (Mk 4, 11) lieka mįslė.

KBK 546 kontekstas

26132559 „Malda yra sielos pakilimas į Dievą arba prašymas iš Dievo jo valią atitinkančių gėrybių.“ Iš kur kyla malda? Iš mūsų puikybės ir didelių norų ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies „gelmių“ (Ps 130, 1)? Kas save žemina, bus išaukštintas. Maldos pamatas yra nusižeminimas. „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26). Norint gauti maldos dovaną, reikia būti nusižeminusiam. Prieš Dievą žmogus yra elgeta.

KBK 2559 kontekstas

2615728 Iki savo pašlovinimo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus ne iki galo apreiškė Šventąją Dvasią. Vis dėlto, net mokydamas minias, Jis po truputį apie tai užsimena apreikšdamas, kad Jo kūnas bus maistas pasaulio gyvybei. Tai Jis primena ir Nikodemui, samarietei, ir Palapinių šventės dalyviams. Savo mokiniams Jis kalba atvirai mokydamas apie maldą ir būsimą jų liudijimą.

KBK 728 kontekstas

2616548 Jėzaus daryti stebuklai rodo, kad Jį „yra siuntęs Tėvas“. Jie ragina Juo tikėti. Tiems, kurie tikėdami kreipiasi į Jį, Jis duoda, ko jie prašo. Tad stebuklai stiprina tikėjimą tuo, kuris daro savo Tėvo darbus: jie patvirtina, kad Jis yra Dievo Sūnus. Tačiau jie gali kelti ir pasipiktinimą. Jie skirti ne smalsumui ir magijos troškimui patenkinti. Nepaisant tokių aiškių Jėzaus stebuklų, kai kas Jį ir atstūmė; Jis netgi buvo kaltinamas darąs tuos stebuklus, demonų padedamas.

KBK 548 kontekstas

26162667 Toks labai paprastas tikėjimo kupinas šaukimasis Rytų ir Vakarų maldos tradicijoje įgijo įvairias formas. Dažniausiai vartojama formulė yra Sinajaus kalno, Sirijos ir Atoso kalno vienuolių perduotas šaukimasis: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, būk gailestingas mums, nusidėjėliams!“ Jis suvienija kristologinį Laiško filipiečiams (2, 6–11) himną su muitininko ir neregių maldavimais. Jis širdžiai padeda žmogaus skurdą susieti su Gelbėtojo gailestingumu.

KBK 2667 kontekstas

2617148 Mergelė Marija tobuliausiai pakluso tikėjimui. Tikėjimu Marija priėmė angelo Gabrieliaus atneštą žinią ir pažadą, patikėjusi, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37), ir pati sutiko: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Elzbieta ją pasveikino: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Dėl to tikėjimo visos kartos vadins ją palaiminta.

KBK 148 kontekstas

2617494 Išgirdusi, kad ji pagimdys „Aukščiausiojo Sūnų“, nepažindama vyro, Šventosios Dvasios galybe, Marija „tikėjimo klusnumu“, būdama tikra, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Sutikdama su Dievo žodžiu, ji tapo Jėzaus Motina ir, netrukdoma jokios nuodėmės, visa širdimi įsitraukė į dieviškąjį išganymo planą; Marija nesvyruodama atsidavė savo Sūnaus asmeniui ir misijai, kad, priklausydama nuo Jo ir drauge su Juo, Dievo malonės padedama tarnautų Atpirkimo slėpiniui: Šv. Ireniejus sako, kad ji „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“. Todėl nemažai senųjų Bažnyčios tėvų [...] jam pritaria: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“. Lygindami su Ieva, Mariją jie vadina „gyvųjų Motina“ ir dažnai tvirtina: „mirtis – per Ievą, gyvenimas – per Mariją“.

KBK 494 kontekstas

2617490 Kad galėtų būti Gelbėtojo Motina, Marija buvo „Dievo apipilta tokio uždavinio vertomis dovanomis“. Angelas Gabrielius Apreiškimo metu ją sveikina kaip „malonėmis apdovanotąją“. Iš tiesų, kad galėtų savo tikėjimu laisvai pritarti jai apreikštam pašaukimui, ji turėjo būti pilna Dievo malonės.

KBK 490 kontekstas

26182674 Po sutikimo, kurį Marija, kupina tikėjimo, davė Apreiškimo metu ir nesvyruodama išlaikė kryžiaus papėdėje, jos motinystė apima ir jos Sūnaus brolius bei seseris, kurie tebekeliauja supami pavojų ir vargų. Jėzus, vienintelis Tarpininkas, yra mūsų maldos kelias; Marija, Jo Motina ir mūsų Motina, tobulai jį atspindi: ji yra – pagal Rytų ir Vakarų ikonografijos tradiciją – „kelrodė“ (Hodēgētria), to kelio „ženklas“.

KBK 2674 kontekstas

2618726 Baigiantis tai Dvasios misijai, Marija tapo „Moterimi“, naująja Ieva, „gyvųjų Motina“, „viso Kristaus“ Motina. Būdama tokia, ji kartu su Dvylika „vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14) ir dalyvavo auštant „paskutinėms dienoms“, kai Sekminių rytmetį Dvasia apreiškė Bažnyčią.

KBK 726 kontekstas

KBKS nuorodos

2605-2606, 2620543. Kaip Jėzus meldėsi savo kančios metu?

Jėzaus malda jo agonijos Getsemanės sode metu ir paskutiniai žodžiai ant kryžiaus atskleidžia jo sūniškosios maldos gelmę: Jėzus iki galo įgyvendina Tėvo meilės planą ir prisiima visą žmonijos nerimą, visus išganymo istorijos prašymus ir užtarimus. Jis pateikia juos Tėvui, o šis, pranokdamas bet kokią viltį, juos priima ir išklauso, prikeldamas jį iš numirusių.

KBKS 543 kontekstas

2608-2614, 2621544. Kaip Jėzus moko mus melstis?

Jėzus moko mus ne tik Tėve mūsų malda, bet ir melsdamasis pats. Taigi jis atskleidžia ne tik turinį, bet ir tikrai maldai reikalingas nuostatas: Karalystės ieškančios ir priešams atleidžiančios širdies tyrumą, drąsų ir sūnišką pasitikėjimą, peržengiantį tai, ką jaučiame ir suprantame, mokinius nuo pagundų saugantį budrumą.

KBKS 544 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

41Plg. Lk 1, 49; 2, 19; 2, 51.

42Plg. Lk 3, 21.

43Plg. Lk 9, 28.

44Plg. Lk 22, 41–44.

45Plg. Lk 6, 12.

46Plg. Lk 9, 18–20.

47Plg. Lk 22, 32.

48Plg. Mk 1, 35; 6, 46; Lk 5, 16.

49Plg. Žyd 2, 12.

50Plg. Žyd 2, 15; 4, 15.

51Plg. Mt 11, 25–27 ir Lk 10, 21–22.

52Plg. Ef 1, 9.

53Plg. Jn 11, 41–42.

54Plg. Mt 6, 21. 33.

55Plg. Jn 17.

56Plg. Ps 22, 2.

57Plg. Mk 15, 37; Jn 19, 30.

58Plg. Apd 13, 33.

59Plg. Mt 5, 23–24.

60Plg. Mt 5, 44–45.

61Plg. Mt 6, 7.

62Plg. Mt 6, 14–15.

63Plg. Mt 6, 21. 25. 33.

64Plg. Mt 7, 7–11. 13–14.

65Plg. Mt 21, 21.

66Plg. Mt 8, 26.

67Plg. Mt 8, 10.

68Plg. Mt 15, 28.

69Plg. Mt 7, 21.

70Plg. Mt 9, 38; Lk 10, 2; Jn 4, 34.

71Plg. Mk 13; Lk 21, 34–36.

72Plg. Lk 22, 40. 46.

73Plg. Lk 11, 5–13.

74Plg. Lk 18, 1–8.

75Plg. Lk 18, 9–14.

76Plg. Jn 14, 13.

77Plg. Jn 14, 13–14.

78Plg. Jn 14, 23–26; 15, 7. 16; 16, 13–15. 23–27.

79Plg. Mk 1, 40–41.

80Plg. Mk 5, 36.

81Plg. Mk 7, 29.

82Plg. Lk 23, 39–43.

83Plg. Mk 2, 5.

84Plg. Mk 5, 28.

85Plg. Lk 7, 37–38.

86Šv. Augustinas, Enarratio in Psalmum 85, 1: CCL 39, 1176 (PL 36, 1081); plg. Valandų liturgijos bendrieji nuostatai, 7, in: Valandų liturgija, t. 1, Vilnius, 2011, p. 27.

87Plg. Lk 1, 38.

88Plg. Apd 1, 14.

89Plg. Jn 2, 1–12.

90Plg. Jn 19, 25–27.

91Plg. Lk 1, 46–55.