Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

2 skirsnis. Laiko pilnatvei atėjus

2598Y-474Maldos tikrovę mums tobulai apreiškė Žodis, tapęs kūnu ir pasiliekantis tarp mūsų. Stengtis suprasti Jo maldą, apie kurią mums kalba Jo liudytojai Evangelijoje, reiškia artintis prie švento Viešpaties Jėzaus kaip prie degančio krūmo: pirmiausia kontempliuoti Jį patį besimeldžiantį, paskui klausytis, kaip Jis mus moko melstis, ir pagaliau patirti, kaip Jis išklauso mūsų maldą.

Jėzus meldžiasi

2599S-541Y-474Dievo Sūnus, tapęs Mergelės Sūnumi, irgi išmoko melstis savo žmogiška širdimi. Maldos formų Jis mokėsi iš savo motinos, kuri dėmėjosi visus „didžius dalykus“, kuriuos padarė Visagalis, ir svarstė juos savo širdyje.41 Jis meldėsi ta forma ir tais žodžiais, kuriais meldžiasi Jo tauta Nazareto sinagogoje ir Šventykloje. Tačiau buvo ir kitas, slėpiningesnis Jo maldos šaltinis, apie kurį Jėzus užsiminė būdamas dvylikos metų: „Man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49). Šioje vietoje ima ryškėti maldos naujumas laikų pilnatvei atėjus: tai sūnaus malda, kurios Tėvas laukė iš savo vaikų ir kurią pagaliau įgyvendina vienatinis Sūnus savo žmogystėje drauge su žmonėmis bei dėl jų.

2600S-542Y-475Evangelija pagal šv. Luką pabrėžia Šventosios Dvasios veikimą ir maldos reikšmę Kristaus tarnyboje. Jėzus meldžiasi prieš svarbiausius savo misijos momentus: prieš Tėvui paliudijant Jį Krikšto42 ir Atsimainymo43 metu ir prieš pačiam savąja kančia įgyvendinant Tėvo meilės planą.44 Jis meldžiasi taip pat prieš lemtingus apaštalų misijos momentus: prieš išrinkdamas ir pašaukdamas Dvylika,45 prieš Petrui Jį išpažįstant „Dievo Mesiju“,46 pagaliau ir dėl to, kad nesusvyruotų vyriausiojo iš apaštalų tikėjimas.47 Imdamasis Tėvo Jam pavestų išganymo darbų, Jėzus savo malda nuolankiai ir pasitikėdamas paveda savo žmogiškąją valią mylinčiai Tėvo valiai.

2601S-542Y-475„Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: 'Viešpatie, išmokyk mus melstis'“ (Lk 11, 1). Ar Kristaus mokinys pirmiausia ne dėl to trokšta melstis, kad mato meldžiantis savo Mokytoją? Iš maldos Mokytojo galima to išmokti. Kontempliuodami ir klausydamiesi Sūnaus, vaikai išmoksta melstis Tėvui.

2602S-542Y-475Jėzus dažnai pasitraukia melstis į nuošalią vietą, vienumon, ant kalno, ypač naktį.48 Kadangi įsikūnydamas Jėzus prisiėmė visą žmogiškąją prigimtį, į savo maldą Jis įima žmones ir, atnašaudamas save patį, drauge juos atnašauja Tėvui. Jis – Žodis, „tapęs kūnu“, – savo malda dalyvauja visame, kuo gyvena „Jo broliai“;49 Jis atjaučia jų silpnybes, kad juos iš jų išvaduotų.50 Tam Tėvas Jį ir siuntė. Tad Jo malda „slaptoje“ tartum tampa regima Jo žodžiais ir darbais.

2603S-542Y-475Evangelistai išsamiau aprašė dvi maldas iš Jėzaus viešojo gyvenimo. Abi jos prasideda dėkojimu. Pirmoje51 Jėzus išpažįsta Tėvą, Jam dėkoja ir Jį šlovina už tai, kad Dievo karalystės slėpinius paslėpė nuo tų, kurie dedasi išmintingi, ir apreiškė „mažutėliams“ (palaiminimuose minimiems beturčiams). Jaudinantis „Taip, Tėve!“ išreiškia Jo širdies gelmę, Jo laikymąsi to, kas patinka Tėvui, tarsi Jo Motinos „Fiat“ per pradėjimą aidas,, tarsi preliudas to, ką Jis pats Tėvui pasakys per agoniją. Visa Jėzaus malda ir yra šis meilės kupinas laikymasis savo žmogiška širdimi Tėvo „valios slėpinio“.52

2604S-542S-577Y-475Antrą maldą užrašė šv. Jonas,53 pasakodamas apie Lozoriaus prikėlimą. Šis įvykis prasideda dėkojimu: „Tėve, dėkoju Tau, kad mane išklausei“; tai reiškia, kad Tėvas visada išklauso Jėzaus prašymą; Jėzus tuojau pat priduria: „Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai“, o tai reiškia, kad Jėzus nuolat prašo. Dėkingumo kupina Jėzaus malda mums parodo, kaip turime prašyti: prieš dovanodamas dovaną, Jėzus laikosi To, kuris dovanoja ir dovanodamas dovanoja save patį. Dovanotojas brangesnis už Jo teikiamą dovaną. Jis yra „Lobis“, ir Jame yra Jo Sūnaus širdis; pati dovana yra „pridėta“.54

Jėzaus – Aukščiausiojo Kunigo – malda55 išganymo ekonomijoje nepakartojama. Ją apmąstysime šio pirmo skyriaus pabaigoje. Ji atsiskleidžia kaip visada aktuali mūsų Aukščiausiojo Kunigo malda ir sykiu mus moko, kaip turėtume melstis Tėvui; tai bus aiškinama antrame skyriuje.

2605S-543Y-475Y-476Atėjus laikui įgyvendinti Tėvo meilės planą, Jėzus leidžia įžvelgti neišmatuojamą savosios, Sūnaus, maldos gelmę – ne tik prieš laisvai save atiduodamas („Tėve, [...] tebūna ne mano, bet tavo valia!“: Lk 22, 42), bet ir tardamas paskutinius žodžius ant kryžiaus, kai melstis ir save dovanoti yra viena: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34); „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43); „Moterie, štai tavo sūnus! [...] Štai tavo motina!“ (Jn 19, 26–27); „Trokštu!“ (Jn 19, 28); „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34)56; „Atlikta!“ (Jn 19, 30); „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46), – kol, „garsiai sušukęs“, su paskutiniu atodūsiu atiduoda dvasią.57

2606S-543Y-476Į šį įsikūnijusio Žodžio šauksmą įsilieja visos visų laikų žmonijos baimės, vergavimas nuodėmei ir mirčiai, visi išganymo istorijos prašymai ir užtarimai. Tėvas visa tai priima ir, pranokdamas visas žmogiškas viltis, išklauso prikeldamas Sūnų. Taip įgyvendinama ir atbaigiama maldos drama kūrimo ir išganymo ekonomijoje. Psalmynas jos prasmę atranda Kristuje. „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau. Prašyk manęs, ir padarysiu tautas Tavo valdomis, visus žemės pakraščius Tavo nuosavybe“ (Ps 2, 7–8)58 – tai Prisikėlimo dienai skirti Tėvo žodžiai.

Laiške žydams dramatiškai nusakoma, kaip Jėzaus malda atneša išganymo pergalę: „Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Žyd 5, 7–9).

Jėzus moko melstis

2607Y-477Melsdamasis Jėzus jau moko mus melstis. Dieviškas mūsų maldos kelrodis yra Jo malda savo Tėvui. Bet Evangelija mums pateikia ir tiesioginį Jėzaus pamokymą apie maldą. Kaip išmintingas auklėtojas, Jis priima mus tokius, kokie esame, ir žingsnis po žingsnio veda prie Tėvo. Kreipdamasis į Jį lydinčią žmonių minią, Jėzus pradeda nuo to, ką jie jau žino apie maldą iš Senosios Sandoros, ir atveria jų širdis artėjančios Karalystės naujienai, paskui skelbia jiems tą naujieną palyginimais. Pagaliau savo mokiniams, kurie turės būti maldos mokytojai Jo Bažnyčioje, Jis atvirai kalbės apie Tėvą ir Šventąją Dvasią.

2608S-544Y-477Jau Kalno pamoksle Jėzus pabrėžia širdies atsivertimą: privalome susitaikinti su broliu prieš nešdami dovaną ant altoriaus,59 mylėti priešus ir melstis už persekiotojus,60 melstis „Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 6), ir nedaugiažodžiauti,61 melsdamiesi atleisti iš visos širdies,62 patys būti tyros širdies ir ieškoti Dievo karalystės.63 Šis atsivertimas visas nukreiptas į Tėvą, tai vaiko atsivertimas.

2609S-544Y-477Apsisprendusi atsiversti, širdis mokosi melstis tikėdama. Tikėjimas yra sūniškas ryšys su Dievu, artimesnis negu tai, ką mes jaučiame ir suvokiame. Tai tapo įmanoma, nes mylimasis Sūnus mums leidžia artintis prie Tėvo. Jis liepia mums „ieškoti“ ir „belsti“, nes Jis pats yra vartai ir kelias.64

2610S-544Y-477Kai Jėzus meldžiasi Tėvui ir Jam dėkoja, dar prieš gaudamas Jo dovanas, Jis ir mus moko tos sūnaus drąsos: „Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus“ (Mk 11, 24). Tokia yra maldos galia, nes „tikinčiam viskas galima“ (Mk 9, 23), jeigu jis tiki nesvyruodamas.65 Kaip Jėzus liūdi dėl savo artimųjų „netikėjimo“ (Mk 6, 6) ir „mažatikių“ savo mokinių,66 taip jis žavisi romėnų šimtininko67 ir kanaanietės didžiu tikėjimu.68

2611S-544Y-477Tikėjimo malda nėra vien sakyti „Viešpatie, Viešpatie!“, bet širdimi sutikti su Tėvo valia ir ją vykdyti.69 Jėzus ragina savo mokinius įtraukti į maldą rūpinimąsi prisidėti prie Dievo plano įgyvendinimo.70

2612S-544Y-477Jėzuje prisartino „Dievo Karalystė“ (Mk 1, 15); Jis kviečia atsiversti ir tikėti, bet drauge ir budėti. Maldoje mokinys budriai laukia To, kuris yra ir kuris ateina, atmindamas Jo pirmąjį atėjimą su nužemintu kūnu ir vildamasis Jo antrojo šlovingojo atėjimo.71 Mokinių malda bendrystėje su jų Mokytoju yra grumtynės, ir kas malda budi, tas nepasiduoda pagundai.72

2613S-544Y-477Šv. Lukas perteikė mums tris svarbiausius palyginimus apie maldą:

Pirmame palyginime apie įkyrų draugą73 esame raginami atkakliai melstis: „Belskite, ir jums bus atidaryta.“ Tam, kuris taip meldžiasi, Tėvas iš dangaus suteiks visa, ko jam reikia, ypač Šventąją Dvasią, turinčią visas dovanas.

Antrame palyginime apie įkyrią našlę74 dėmesio centre atsiduria dar viena maldos ypatybė: melstis visada būtina nenuilstamai, kantriai tikint. „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“

Trečiame palyginime apie fariziejų ir muitininką75 maldos šerdimi laikomas nusižeminimas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui.“ Ta malda Bažnyčia nepaliaujamai meldžiasi: tai „Kyrie eleison!“

2614S-544Y-477Atvirai patikėdamas savo mokiniams maldos Tėvui slėpinį, Jėzus atskleidžia, kokia turės būti jų – tad ir mūsų – malda, kai Jis su savo išaukštinta žmogiškąja prigimtimi sugrįš pas Tėvą. Naujas dalykas čia yra „prašyti dėl Jo vardo“.76 Tikėdami į Kristų, mokiniai ima pažinti Tėvą, nes Jėzus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Tikėjimas duoda vaisių meilėje: turime laikytis Jėzaus žodžių ir įsakymų, likti kartu su Juo Tėve, kuris Jame mus taip myli, jog pasilieka mumyse. Esame tikri, kad toje Naujojoje Sandoroje mūsų prašymai bus išklausyti dėl Jėzaus maldos už mus.77

2615S-545Y-478Negana to, kai mūsų malda suvienyta su Jėzaus malda, Tėvas mums duoda „kitą Globėją“, kad liktų su mumis, – „Tiesos Dvasią“ (Jn 14, 16–17). Ta maldos ir jos sąlygų naujybė išryškėja Jėzaus atsisveikinimo žodžiuose.78 Krikščioniškoji malda Šventojoje Dvasioje yra meilės bendrystė su Tėvu ne vien tik Kristaus dėka, bet ir Jame pačiame: „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 24).

Jėzus išklauso maldą

2616S-545Y-478Maldą Jam Jėzus išklausydavo jau savo viešojo gyvenimo metu darydamas ženklus, iš anksto skelbusius Jo mirties ir prisikėlimo galybę. Jėzus išklauso kupiną tikėjimo (raupsuotojo,79 Jairo,80 kanaanietės,81 gerojo piktadario82) žodžiais išsakytą arba (paralyžiuoto žmogaus nešėjų,83 Jėzaus drabužį palietusios kraujoplūdžiu sergančios moters,84 verkiančios ir kvepalais tepančios nusidėjėlės85) nebylią maldą. Primygtinis aklųjų prašymas: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ (Mt 9, 27) arba „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47) kartojamas tradicinių maldų Jėzui: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ Jėzus visada atsiliepia, kai žmonės tikėjimo kupina malda maldauja Jį išgydyti ligas ar atleisti nuodėmes: „Eik ramus, tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“

Šv. Augustinas glaustai ir taikliai nusako tris Jėzaus maldos bruožus: „Jis meldžiasi už mus kaip mūsų Kunigas; Jis meldžiasi mumyse kaip mūsų Galva; mes meldžiamės Jam kaip savo Dievui. Tad išgirskime savo balsus Jame ir Jo balsą savyje.“86

Švenčiausiosios Mergelės Marijos malda

2617S-546Y-479Marijos malda mums atsiskleidžia auštant laiko pilnatvei. Prieš Dievo Sūnaus Įsikūnijimą ir Šventosios Dvasios nužengimą Marija savo malda ypatingu būdu bendradarbiauja vykdant geranorišką Dievo planą: Apreiškimo metu – kad būtų pradėtas Kristus,87 per Sekmines – kad būtų ugdoma Bažnyčia, Kristaus Kūnas.88 Nuolankiu savo tikėjimu Dievo tarnaitė priima Dievo dovaną taip, kaip Jis laukė nuo laikų pradžios. Ta, kurią Visagalis padarė „malonės pilnąją“, atsiliepia atiduodama save visą: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip Tu pasakei“. Krikščioniškoji malda yra „Fiat“: visam būti Jo, nes Jis visas yra mūsų.

2618S-546Y-479Evangelija mums rodo, kaip Marija tikėdama meldžiasi ir užtaria: Kanoje89 Jėzaus Motina prašo savo Sūnų to, kas būtina vestuvių puotai, tapusiai ženklu kitos – Avinėlio vestuvių Puotos, kurioje Kristus, savo Sužadėtinės Bažnyčios prašomas, atiduoda savo Kūną ir Kraują. Naujosios Sandoros valandą prie Jėzaus kryžiaus90 Marija buvo išklausyta kaip Moteris, naujoji Ieva, tikroji „gyvųjų Motina“.

2619S-547Dėl to Marijos giesmė91 – lotyniškoji „Magnificat“, bizantiškoji „Megalynarion“ – yra drauge Dievo Motinos ir Bažnyčios, Siono Dukters ir naujosios Dievo tautos giesmė, padėkos už gausybę išganymo ekonomijoje išlietų malonių giesmė; giesmė „beturčių“, kurių viltį įgyvendino mūsų protėviams, „Abraomui ir jo palikuonims per amžius“, duoti ir išpildyti pažadai.

Santrauka

2620S-543Y-476Tobulas maldos pavyzdys Naujajame Testamente yra Jėzaus, Dievo Sūnaus, malda. Dažniausiai vienumoje, slaptoje besimeldžiančio Jėzaus malda išreiškiamas Tėvo valios laikymasis iki pat kryžiaus ir visiškas pasitikėjimas, jog ji bus išklausyta.

2621S-544Y-477Y-478Kaip Mokytojas, Jėzus moko savo mokinius melstis tyra širdimi, su gyvu ir ištvermingu tikėjimu, su vaiko drąsa. Jis ragina juos budėti, o savo prašymus Dievui siųsti Jo vardu. Pats Jėzus Kristus išklauso Jam siunčiamas maldas.

2622S-546Y-479Švenčiausiosios Mergelės Marijos malda, jos „Fiat“ ir „Magnificat“ išsiskiria didžiadvasišku, tikėjimo kupinu pasiaukojimu visa save esybe.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

2599, 2620541. Iš ko Jėzus išmoko melstis?

Melstis savo žmogiška širdimi Jėzus išmoko iš savo Motinos ir žydų tradicijos. Tačiau jo malda trykšta iš dar slaptesnio šaltinio, nes jis yra amžinasis Dievo Sūnus, savo šventojoje žmogystėje siunčiantis Tėvui tobulą sūniškąją maldą.

KBKS 541 kontekstas

2600-2604, 2620542. Kada Jėzus melsdavosi?

Evangelijoje Jėzus dažnai vaizduojamas besimeldžiantis. Matome jį pasitraukiantį melstis vienumon, net naktį. Jis meldžiasi prieš lemtingus savo ir apaštalų misijos momentus. Iš tiesų visas jo gyvenimas yra malda, nes jis yra nuolatinėje meilės bendrystėje su Tėvu.

KBKS 542 kontekstas

2604, 2746-2751, 2758577. Kas yra Jėzaus Valandos malda?

Taip vadinama kunigiškoji Jėzaus malda per Paskutinę vakarienę. Jėzus, Naujosios Sandoros Aukščiausiasis Kunigas, šia malda kreipiasi į Tėvą, artinantis jo „perėjimo“ pas jį Valandai, jo aukos Valandai.

KBKS 577 kontekstas

2605-2606, 2620543. Kaip Jėzus meldėsi savo kančios metu?

Jėzaus malda jo agonijos Getsemanės sode metu ir paskutiniai žodžiai ant kryžiaus atskleidžia jo sūniškosios maldos gelmę: Jėzus iki galo įgyvendina Tėvo meilės planą ir prisiima visą žmonijos nerimą, visus išganymo istorijos prašymus ir užtarimus. Jis pateikia juos Tėvui, o šis, pranokdamas bet kokią viltį, juos priima ir išklauso, prikeldamas jį iš numirusių.

KBKS 543 kontekstas

2608-2614, 2621544. Kaip Jėzus moko mus melstis?

Jėzus moko mus ne tik Tėve mūsų malda, bet ir melsdamasis pats. Taigi jis atskleidžia ne tik turinį, bet ir tikrai maldai reikalingas nuostatas: Karalystės ieškančios ir priešams atleidžiančios širdies tyrumą, drąsų ir sūnišką pasitikėjimą, peržengiantį tai, ką jaučiame ir suprantame, mokinius nuo pagundų saugantį budrumą.

KBKS 544 kontekstas

2615-2616545. Kodėl mūsų malda yra veiksminga?

Mūsų malda yra veiksminga, nes ji tikėjimu suvienyta su Jėzaus malda. Jame krikščioniškoji malda virsta meilės bendryste su Tėvu. Taip mes galime pateikti savo prašymus Dievui ir būti išklausyti: „Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 24).

KBKS 545 kontekstas

2617-2618, 2622, 2674, 2679546. Kaip melsdavosi Mergelė Marija?

Marijos maldai būdingas tikėjimas ir dosnus visos savo būties atidavimas Dievui. Jėzaus Motina taip pat yra naujoji Ieva, „gyvųjų motina“; ji meldžia savo Sūnų Jėzų dėl visų žmonių poreikių.

KBKS 546 kontekstas

2619547. Ar Evangelijoje yra Marijos malda?

Be Marijos užtarimo Galilėjos Kanoje, Evangelijoje jai priskiriama Magnificat (Lk 1, 46–55) – Dievo Motinos ir Bažnyčios giesmė, džiugi padėka, trykštanti iš vargdienių širdies, nes jų viltys tapo tikrove, išsipildžius dieviškiesiems pažadams.

KBKS 547 kontekstas

YC nuorodos

2598-2599474. Kaip Jėzus išmoko melstis?

2600-2605475. Kaip Jėzus meldėsi?

2605-2606, 2620476. Kaip Jėzus meldėsi mirties akivaizdoje?

2607-2614, 2621477. Kaip mokytis melstis iš Jėzaus?

2615-2616, 2621478. Kodėl mes manome, kad Dievas mūsų maldą išgirdo?

2617-2618, 2622479. Ko mes galime išmokti iš Švč. Mergelės Marijos maldos?

 

KBK išnašos

41Plg. Lk 1, 49; 2, 19; 2, 51.

42Plg. Lk 3, 21.

43Plg. Lk 9, 28.

44Plg. Lk 22, 41–44.

45Plg. Lk 6, 12.

46Plg. Lk 9, 18–20.

47Plg. Lk 22, 32.

48Plg. Mk 1, 35; 6, 46; Lk 5, 16.

49Plg. Žyd 2, 12.

50Plg. Žyd 2, 15; 4, 15.

51Plg. Mt 11, 25–27 ir Lk 10, 21–22.

52Plg. Ef 1, 9.

53Plg. Jn 11, 41–42.

54Plg. Mt 6, 21. 33.

55Plg. Jn 17.

56Plg. Ps 22, 2.

57Plg. Mk 15, 37; Jn 19, 30.

58Plg. Apd 13, 33.

59Plg. Mt 5, 23–24.

60Plg. Mt 5, 44–45.

61Plg. Mt 6, 7.

62Plg. Mt 6, 14–15.

63Plg. Mt 6, 21. 25. 33.

64Plg. Mt 7, 7–11. 13–14.

65Plg. Mt 21, 21.

66Plg. Mt 8, 26.

67Plg. Mt 8, 10.

68Plg. Mt 15, 28.

69Plg. Mt 7, 21.

70Plg. Mt 9, 38; Lk 10, 2; Jn 4, 34.

71Plg. Mk 13; Lk 21, 34–36.

72Plg. Lk 22, 40. 46.

73Plg. Lk 11, 5–13.

74Plg. Lk 18, 1–8.

75Plg. Lk 18, 9–14.

76Plg. Jn 14, 13.

77Plg. Jn 14, 13–14.

78Plg. Jn 14, 23–26; 15, 7. 16; 16, 13–15. 23–27.

79Plg. Mk 1, 40–41.

80Plg. Mk 5, 36.

81Plg. Mk 7, 29.

82Plg. Lk 23, 39–43.

83Plg. Mk 2, 5.

84Plg. Mk 5, 28.

85Plg. Lk 7, 37–38.

86Šv. Augustinas, Enarratio in Psalmum 85, 1: CCL 39, 1176 (PL 36, 1081); plg. Valandų liturgijos bendrieji nuostatai, 7, in: Valandų liturgija, t. 1, Vilnius, 2011, p. 27.

87Plg. Lk 1, 38.

88Plg. Apd 1, 14.

89Plg. Jn 2, 1–12.

90Plg. Jn 19, 25–27.

91Plg. Lk 1, 46–55.