1 skirsnis. Moralinis įstatymas
1950S-415Y-333Moralinis įstatymas yra Dievo išminties kūrinys. Bibline prasme jį galima apibrėžti kaip tėvišką pamokymą, Dievo pedagogiją.53 Jis nurodo žmogui kelius ir elgesio taisykles, vedančius į pažadėtąją palaimą1719 ir neleidžiančius sukti blogio keliais, vedančiais tolyn nuo Dievo ir Jo meilės. Jo įsakymai nepajudinami, jo pažadai verti meilės.
1951S-415Y-333Įstatymas yra kompetentingos ir bendruoju gėriu besivadovaujančios valdžios paskelbta elgesio taisyklė. Moralinis įstatymas remiasi Kūrėjo galybe,295 išmintimi ir gerumu nustatyta protinga kūrinijos tvarka, sukurta kūrinių gerovei ir atsižvelgiant į jų tikslą. Pirmoji ir galutinė kiekvieno įstatymo tiesa yra pagrįsta amžinuoju Įstatymu. Paskelbtas ir proto nustatytas įstatymas reiškia dalyvavimą gyvojo Dievo,306 visų Kūrėjo ir Atpirkėjo, apvaizdoje. „Tas protingas sutvarkymas ir vadinamas įstatymu“1:
Iš visų gyvų būtybių vien žmogus gali didžiuotis buvęs vertas gauti įstatymą iš Dievo; kaip protu apdovanota, gebanti suvokti ir perprasti būtybė, jis turi elgtis protingai ir laisvai, būdamas palenktas Tam, kuris jam visa yra palenkęs.2301
I. Prigimtinis moralinis įstatymas
1954S-416Y-333307Žmogus yra Kūrėjo išminties ir gerumo dalininkas. Kūrėjas jam suteikė galią tvarkyti savo veiksmus ir gebėjimą valdyti save siekiant tiesos ir gėrio. 1776Prigimtinis įstatymas yra pirmapradė moralinė nuojauta, leidžianti žmogui protu skirti gėrį ir blogį, tiesą ir melą:
Prigimtinis įstatymas yra įrašytas ir tarytum įrėžtas kiekvieno žmogaus sieloje, nes tai yra žmogaus protas, įsakantis daryti gera ir draudžiantis nusidėti. [...] Tačiau toks žmogaus proto nurodymas neturėtų įstatymo galios, jei juo neprabiltų ir savęs neatskleistų aukštesnis protas, kuriam turi paklusti mūsų dvasia ir mūsų laisvė.3
1955S-416Y-3331787Dieviškasis bei prigimtinis4 įstatymas žmogui rodo kelią, kuriuo eidamas jis darytų gera ir pasiektų savąjį tikslą. Prigimtinis moralinis įstatymas skelbia pirmuosius ir esminius moralinį gyvenimą tvarkančius priesakus. 396Jo šerdis yra siekti Dievo, visokio gėrio šaltinio ir teisėjo, ir Jam paklusti, lygiai kaip ir suvokti, jog vienas žmogus yra lygiavertis kitam. 2070Pagrindiniai šio įstatymo priesakai išdėstyti Dekaloge. Įstatymas vadinamas prigimtiniu ne dėl to, kad turėtų ką nors bendra su gamta – neprotingų būtybių prigimtimi, bet kad jį skelbiantis protas priklauso žmogaus prigimčiai:
Kur įrašytos šios taisyklės, jei ne knygoje tos šviesos, kurią vadiname tiesa? Tenai aprašytas kiekvienas teisingas įstatymas; iš jos jis pasiekia teisingai gyvenančio žmogaus širdį, ne į ją persikeldamas, bet tarytum įspausdamas joje savo žymę, kaip antspaudas, kurio ženklas įspaudžiamas į vašką ir kartu antspaudo nepalieka.5
Prigimtinis įstatymas yra ne kas kita, kaip Dievo mums duota proto šviesa; jos padedami, mes sužinome, ką reikia daryti ir ko vengti. Tą šviesą, arba tą įstatymą, Dievas suteikė mus kurdamas.6
1956S-416Y-333Kiekvieno žmogaus širdyje esančio ir proto patvirtinto prigimtinio įstatymo nurodymai yra visuotiniai ir privalomi visiems žmonėms.2261 Jis išreiškia žmogaus kilnumą ir yra pagrindinių jo teisių ir pareigų pamatas:
Iš tiesų yra tikrasis, tai yra teisingo proto įstatymas; jis atitinka prigimtį, apima visus žmones, yra nekintamas ir amžinas; įsakydamas jis įpareigoja, drausdamas neleidžia suklysti. [...] Būtų šventvagystė pakeisti jį priešingu įstatymu; negalima jo atšaukti net iš dalies, ir niekas negali jo visai panaikinti.7
1957S-416Y-333Prigimtinio įstatymo taikymas labai įvairuoja; gali prireikti gerai jį apmąstyti atsižvelgiant į daugelį nuo vietos, laiko ir aplinkybių priklausančių gyvenimo sąlygų. Vis dėlto ir kultūrų įvairovėje prigimtinis įstatymas išlieka žmones vienijančia taisykle, nurodančia jiems bendrus principus, nepaisant neišvengiamo jų skirtingumo.
1958S-416Y-3332072Prigimtinis įstatymas nekinta8 ir išlieka toks pat istorijos permainose; jis nepriklauso nuo idėjų ir papročių kaitos ir palaiko jų pažangą. Jį išreiškiančios taisyklės galioja kaip esminės. Net jei jo principai ir neigiami, jo neįmanoma nei sunaikinti, nei išrauti iš žmogaus širdies. Jis visada atgyja pavienių žmonių ir visuomenės gyvenime:
Iš tiesų, vagystę baudžia tavo įstatymas, Viešpatie, ir įstatymas, parašytas žmonių širdyse, ir pati netiesa jo sunaikinti negali.9
1959S-416Y-333Prigimtinis įstatymas, būdamas labai geras Kūrėjo kūrinys, deda tvirtus pamatus, ant kurių žmogus gali statydinti jo pasirinkimams vadovaujančių moralės taisyklių pastatą.1879 Jis taip pat yra būtina moralinė atrama žmonių bendruomenei ugdyti. Pagaliau jis tampa civilinio įstatymo, susijusio su juo tiek darant išvadas iš jo principų, tiek jį papildant pozityviomis teisinėmis normomis, reikiamu pagrindu.
1960S-417Y-3332071Prigimtinio įstatymo priesakus ne visi žmonės suvokia vienodai aiškiai ir tiesiogiai. Nusidėjusiam žmogui dabartiniame būvyje yra būtina malonė ir Apreiškimas, kad „visi žmonės nesunkiai, iš tiesų patikimai ir be klaidos priemaišų“10 galėtų pažinti religines ir moralines tiesas.37 Prigimtinis įstatymas tampa Dievo parengtu ir su Šventosios Dvasios veikimu suderintu pagrindu apreikštajam Įstatymui ir malonei.
II. Senasis Įstatymas
1961S-418Y-334Dievas, mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas, išsirinko Izraelį savo tauta ir apreiškė jai savo Įstatymą. Taip Jis parengė Kristaus atėjimą. 62Mozės Įstatyme yra daug prigimtiniam protui prieinamų tiesų. Jos buvo paskelbtos ir kaip autentiškos patvirtintos išganymo Sandoroje.
1962S-418Y-334Senasis Įstatymas yra pirmas apreikštojo Įstatymo tarpsnis. Jo moralinių nuostatų santrauka yra Dešimt įsakymų.2058 Dekalogo įsakymai deda pagrindus pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus pašaukimui, draudžia, kas priešinga Dievo ir artimo meilei, ir įsako, kas jai yra esminga. Dekalogas yra kiekvieno žmogaus sąžinės šviesa, kad jam parodytų Dievo pašaukimą bei kelius ir saugotų jį nuo blogio:
Įstatymo plokštėse Dievas užrašė tai, ko žmonės neįstengė perskaityti savo širdyse.11
1963S-419Y-334Y-335Pagal krikščioniškąją tradiciją, šis šventas12, dvasinis13 ir geras14 Įstatymas dar nėra tobulas. Kaip auklėtojas151610 jis parodo, ką reikia daryti, bet pats neduoda Dvasios stiprybės ir malonės jo laikytis. 2542Dėl nuodėmės, kurios negali pašalinti, jis lieka nelaisvės įstatymu. Jo užduotis, pasak šv. Pauliaus, yra pasmerkti ir parodyti nuodėmę, kuri diegia „geismo įstatymą“162515 žmogaus širdyje. Vis dėlto Įstatymas lieka pirmuoju tarpsniu kelyje į Dievo karalystę. Jis parengia ir nuteikia išrinktąją tautą ir kiekvieną krikščionį atsiversti ir įtikėti Dievą Gelbėtoją. Jo mokymas visados išlieka kaip Dievo žodis.
1964S-419Y-335122Senasis Įstatymas yra pasirengimas Evangelijai. „Įstatymas jiems buvo ir mokymas, ir būsimų dalykų pranašystė.“17 Jis pranašauja ir žada išlaisvinimą iš nuodėmės, kurį įgyvendins Kristus, teikia Naujajam Įstatymui įvaizdžių, typos, simbolių gyvenimui pagal Dvasią paaiškinti. Įstatymas galiausiai atbaigiamas Išminties ir Pranašų knygų mokymu, kreipiančiu jį į Naująją Sandorą ir Dangaus karalystę:
Senojo Testamento laikais buvo žmonių, turėjusių Šventosios Dvasios meilės ir malonės ir pirmiausia troškusių dvasinių ir amžinųjų pažadų; ta prasme jie priklausė Naujajam Įstatymui. Kita vertus, ir Naujajame Testamente yra kūniškų žmonių, dar nepasiekusių Naujojo Įstatymo tobulumo; juos ir Naujajame Testamente reikėjo palenkti dorybingiems darbams1828 bausmės baime ir tam tikrais laikinaisiais pažadais. Nors Senasis Įstatymas ir davė meilės įsakymų, tačiau nesuteikė Šventosios Dvasios, per kurią „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse“ (Rom 5, 5 ).18
III. Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas
1965S-420Y-336Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas yra dieviškojo – prigimtinio ir apreikšto – Įstatymo atbaigimas čia, žemėje. 459Tai Kristaus kūrinys, kuris pirmiausia išreikštas Kalno pamoksle. 581Tai ir Šventosios Dvasios kūrinys; per Ją jis tampa vidiniu meilės įstatymu: „Aš su Izraelio namais [...] sudarysiu Naują Sandorą [...]. Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta“ (
1966S-420Y-3361999Naujasis Įstatymas yra per tikėjimą į Kristų tikintiesiems duota Šventosios Dvasios malonė. Ji veikia meile, Viešpaties Kalno pamokslu mus moko, ką reikia daryti, ir sakramentais suteikia malonę tai daryti:
Kas pamaldžiai ir įžvalgiai apmąstys, ką mūsų Viešpats yra kalbėjęs Kalno pamoksle, pateiktame šv. Mato evangelijoje, tas neabejotinai jame atras tobulas krikščioniškojo gyvenimo gaires. [...] Tame pamoksle yra visi įsakymai, reikalingi krikščioniškajam gyvenimui ugdyti.20
1967S-420Y-336577Evangelijos Įstatymas įvykdo21, sutaurina, pranoksta ir atbaigia Senąjį Įstatymą. Palaiminimais jis įvykdo Dievo pažadus, juos išaukštindamas ir nukreipdamas į „dangaus karalystę“. Jis kreipiasi į tuos, kurie pasirengę su tikėjimu priimti šią naują viltį: į vargdienius, nuolankiuosius, liūdinčius, tyraširdžius, persekiojamus dėl Kristaus; taip jis tiesia nuostabius kelius į Dievo karalystę.
1968S-420Y-336Evangelijos Įstatymas įvykdo Įstatymo įsakus. Užuot panaikinęs ar sumenkinęs moralinius Senojo Įstatymo priesakus, Viešpaties pamokslas atskleidžia jame slypinčias galimybes ir iškelia naujus jo reikalavimus:129 apreiškia visą dieviškąją ir žmogiškąją Senojo Įstatymo tiesą. Jis neprideda naujų išorinių įsakymų, bet siekia atnaujinti pačias žmogaus veiksmų šaknis, tai yra širdį, kurioje žmogus pasirenka, kas tyra ar netyra,22582 kurioje išauga tikėjimas, viltis ir meilė, o su jomis ir kitos dorybės. Tad Evangelija siekia Įstatymo pilnatvės, ragindama sekti Tėvo tobulumu,23 pagal dieviškojo didžiadvasiškumo pavyzdį atleisti priešams ir melstis už persekiotojus.24
1969S-420Y-3361434Religiniai veiksmai: išmalda, malda ir pasninkas Naujajame Įstatyme atliekami pasirodant „Tėvui, reginčiam slaptoje“, užuot troškus, „kad būtų žmonių matomi“.25 Naujojo Įstatymo malda yra „Tėve mūsų“.26
1970S-420Y-3361696Evangelijos Įstatymas apima lemiamą pasirinkimą tarp „dviejų kelių“27 ir ragina įgyvendinti Viešpaties žodžius;281789 Įstatymo santrauka yra aukso taisyklė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai“ (
1823Visas Evangelijos Įstatymas glūdi Jėzaus naujame įsakyme30 mylėti vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo.31
1971S-421Y-336Kalno pamokslą dera papildyti ir moraline apaštalų pamokymų katecheze iš Šventojo Rašto: Rom 12–15; 1 Kor 12–13; Kol 3–4; Ef 4–6 ir t. t. Ja perduodamas apaštalų autoritetu paremtas Viešpaties mokymas, pirmiausia apie dorybes, išplaukiančias iš tikėjimo į Kristų ir gaivinamas meilės, kuri yra svarbiausia Šventosios Dvasios dovana. „Meilė tebūna be veidmainystės. [...] Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile. [...] Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą“ (
1972S-421Y-336782Naujasis Įstatymas yra vadinamas meilės įstatymu, nes skatina veikti labiau vadovaujantis Šventosios Dvasios išliejama meile negu baime; malonės įstatymu, nes per tikėjimą ir sakramentus teikia malonės jėgą mūsų veikimui; laisvės įstatymu33, nes išlaisvina mus iš ritualinių ir teisinių Senojo Įstatymo taisyklių, leidžia mums, meilės skatinamiems, veikti spontaniškai, pagaliau iš tarno,1828 nežinančio, „ką veikia jo šeimininkas“, tapti Kristaus draugu – „nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (
1973S-4212053Naujajame Įstatyme, be įsakymų, yra ir Evangelijos patarimų. Tradicinis Dievo įsakymų ir Evangelijos patarimų atskyrimas remiasi jų santykiu su meile, su krikščioniškojo gyvenimo tobulumu.915 Įsakymai turi pašalinti, kas nesuderinama su meile. Patarimų tikslas – pašalinti, kas gali būti kliūtimi meilei tobulėti, net jei ir nebūtų jai priešinga.35
1974S-421Evangelijos patarimais parodoma gyva meilės pilnatvė: meilė niekada nenurimsta, jei neduoda vis daugiau. Jie liudija meilės polėkį ir žadina mūsų dvasinį budrumą.2013 Naujojo Įstatymo tobulumą iš esmės lemia Dievo ir artimo meilės įsakymai. Tiesesnius kelius ir tinkamesnes priemones jam pasiekti nužymi patarimai; kiekvienam žmogui dera jais vadovautis pagal savo pašaukimą:
Dievas nori, kad kiekvienas žmogus laikytųsi ne visų patarimų, o tik tų, kurie tinka skirtingiems asmenims, laikams, progoms ir žmonių jėgoms, ir kurių reikalauja meilė; būdama visų dorybių, įsakymų, patarimų ir apskritai visų įstatymų ir krikščioniškų veiksmų karalienė, ji visus juos atitinkamai paskirsto pagal svarbą, sutvarko, nurodo jų laiką ir įvertina.36
Santrauka
1975S-415Y-333Pasak Šventojo Rašto, Įstatymas yra tėviškas Dievo pamokymas, nurodantis žmogui kelius, vedančius į pažadėtą laimę, ir neleidžiantis sukti blogio keliais.
1976S-415„Įstatymas yra už bendruomenę atsakingo asmens paskelbtas protingas paliepimas bendrojo gėrio labui.“37
1978S-416Y-333Prigimtinis įstatymas daro pagal Kūrėjo paveikslą sukurtą žmogų Dievo išminties ir gerumo dalininku. Įstatymas išreiškia žmogaus kilnumą ir yra pagrindinių jo teisių ir pareigų pamatas.
1979S-416Y-333Prigimtinis įstatymas nekinta ir išlieka toks pat per visą istoriją. Jį išreiškiančios taisyklės galioja kaip esminės. Jis yra būtinas pagrindas moralinėms taisyklėms ir civiliniams įstatymams rengti.
1980S-418Senasis Įstatymas yra pirmas apreikštojo Įstatymo tarpsnis. Jo moralinių nuostatų santrauka yra Dešimt įsakymų.
1981Y-334Y-335Mozės Įstatyme daug protui prieinamų tiesų. Dievas jas apreiškė, nes žmonės jų neįstengė perskaityti savo širdyse.
1983S-420Y-336Naujasis Įstatymas yra per tikėjimą į Kristų gauta, meile veikianti Šventosios Dvasios malonė. Pirmiausia jis buvo Viešpaties išreikštas Kalno pamoksle ir malonę mums teikia per sakramentus.
KBK nuorodos
195053 Dieviškasis Apreiškimo planas pasireiškia tikrovėje „veiksmais ir žodžiais, artimai tarpusavyje susijusiais“ ir vienas kitą nušviečiančiais. Jis turi savą dieviškąją pedagogiką: Dievas žmogui save apreiškia palaipsniui, ruošia jį atskirais etapais priimti antgamtinį savo paties Apreiškimą, kurio viršūnė yra įsikūnijusio Žodžio, Jėzaus Kristaus, Asmuo ir misija. Šv. Ireniejus Lionietis ne kartą yra kalbėjęs apie tą dieviškąją pedagogiką, vaizduodamas ją kaip Dievo ir žmogaus suartėjimą. „Dievo Žodis apsigyveno žmoguje ir tapo žmogaus Sūnumi, kad žmogui būtų įprasta priimti Dievą, o Dievui būtų įprasta apsigyventi žmoguje, kai Tėvui tai patiks.“
19501719 Palaiminimai atskleidžia žmogaus gyvenimo prasmę, galutinį žmogaus veiklos tikslą: Dievas mus kviečia į savo palaimą. Šis kvietimas adresuojamas kiekvienam asmeniškai ir kartu visai Bažnyčiai – naujajai tautai tų, kurie pažadą priėmė ir gyvena tikėdami juo.
1951295 Mes tikime, kad Dievas sukūrė pasaulį išmintingai. Pasaulis atsirado ne dėl kokios nors būtinybės, aklo likimo ar atsitiktinumo. Mes tikime, kad Dievas pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti kūrinius savosios būties, išminties ir gerumo dalininkais. „Tu visa sukūrei – tavo valia visa yra ir buvo sukurta“ (Apr 4, 11). „VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai visus juos sukūrei!“ (Ps 104, 24). „Geras kiekvienam yra VIEŠPATS ir visiems savo kūriniams gailestingas“ (Ps 145, 9).
1951306 Dievas yra absoliutus savo planų Šeimininkas. Tačiau jiems įgyvendinti Jis pasitelkia ir kūrinius. Tai ne silpnumo, bet visagalio Dievo didybės ir gerumo ženklas. Nes Dievas savo kūriniams suteikia ne tik būtį, bet ir garbę veikti patiems, būti vienas kito priežastimi ir pradžia ir taip bendradarbiauti vykdant Jo planus.
1951301 Sukūręs Dievas kūrinijos neapleidžia. Jis ne tik leidžia jai būti ir egzistuoti, bet ją ir išlaiko kiekvieną jos buvimo akimirką, leidžia jai veikti ir veda į jos tikslą. Pripažinti tokią visišką priklausomybę nuo Kūrėjo yra išminties ir laisvės, džiaugsmo ir pasitikėjimo šaltinis: Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs. Kaip būtų galėjęs kas nors išsilaikyti, jeigu tu nenorėtumei? Ar būti išlaikytas, jeigu nebūtų buvęs tavo pašauktas? Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, VIEŠPATIE, tavo, kuris myli visa, kas gyva (Išm 11, 24–26).
1953578 Jėzus, Izraelio Mesijas, taigi pats didžiausias dangaus karalystėje, privalėjo, kaip pats yra kalbėjęs, įvykdyti visą Įstatymą, netgi menkiausius jo nuostatus. Ir tik Jis vienas galėjo tai padaryti tobulai. Pačių žydų nuomone, jie niekaip nepajėgė įvykdyti viso Įstatymo nepažeisdami nė menkiausio nuostato. Dėl to kasmet Permaldavimo dieną Izraelio vaikai prašydavo Dievą atleisti jų padarytus Įstatymo pažeidimus. Įstatymas iš tiesų sudaro visumą, ir, kaip rašo šv. Jokūbas, „kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų“ (Jok 2, 10).
1954307 Dievas žmonėms net suteikia galimybę laisvai dalyvauti Jo apvaizdoje, patikėdamas jiems atsakomybę pripildyti žemę ir ją valdyti. Taigi Dievas leidžia žmonėms būti kaip protingoms ir laisvoms priežastims, kad jie kuo darniau atbaigtų kūrimo darbą, siekdami savo ir kitų žmonių gerovės. Dažnai net nesąmoningai bendradarbiaudami su Dievo valia, žmonės gali ir sąmoningai dalyvauti Dievo planuose savo darbais, maldomis, taip pat ir savo kentėjimais. Per tai jie iš tikrųjų tampa „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9) ir Jo karalystės darbininkais.
19541776 „Savo sąmonės gelmėse žmogus aptinka įstatymą, kurio nėra pats sau davęs, bet kurio privalo klausyti. Visada raginąs mylėti ir daryti gera, bet vengti bloga balsas reikalui esant suskamba širdies klausai: tai daryk, to venk. Tad žmogus turi savo širdyje Dievo įrašytą įstatymą [...]. Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje.“
19551787 Žmogus kartais patenka į tokią padėtį, kurioje jo moralinis sprendimas esti nepatikimas arba apskritai sunkiai padarytinas. Tačiau žmogus vis tiek privalo visada ieškoti to, kas teisinga ir gera, ir stengtis pažinti dieviškajame Įstatyme išreikštą Dievo valią.
1955396 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir dovanojo jam savo bičiulystę. Kaip įdvasinta būtybė, žmogus gali gyventi šia bičiulyste tik laisvai paklusdamas Dievui. Tai išreiškiama draudimu žmogui valgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio, „nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17). Šis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2, 17) simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti. Žmogus priklauso nuo Kūrėjo; jis yra pavaldus kūrinijos dėsniams ir privalo laikytis moralinių normų, kurios nustato naudojimąsi laisve.
19552070 Dešimt įsakymų yra Dievo apreiškimo dalis. Drauge jie mus pamoko, kokia yra tikroji žmogaus prigimtis. Jie parodo joje slypinčias esmines žmogaus pareigas, o netiesiogiai – ir pagrindines jo teises. Dekalogas puikiai išreiškia „prigimtinį įstatymą“: Dievas, nuo pat pradžių į žmonių širdis įdiegęs prigimtinio įstatymo reikalavimus, juos priminė Dekalogu, nieko daugiau nereikalaudamas.
19562261 Šventasis Raštas patikslina penkto įsakymo draudimą: „Nežudyk nekalto ir doro žmogaus“ (Iš 23, 7). Tyčinis nekalto žmogaus nužudymas yra sunkus nusikaltimas, nesuderinamas su žmogaus kilnumu, „aukso taisykle“ ir Kūrėjo šventumu. Įsakymas, kuriuo tai liepiama, galioja visuotinai: įpareigoja visus ir kiekvieną, bet kada ir bet kur.
19582072 Kadangi Dešimt įsakymų išreiškia pagrindines žmogaus pareigas Dievui ir artimui, jie savo esminiu turiniu yra svarbūs įpareigojimai. Jie nė kiek nekinta ir galioja visada ir visur. Niekas negali nuo jų atleisti. Dešimt įsakymų Dievas įrašė žmogaus širdyje.
19591879 Žmogui reikia visuomeninio gyvenimo. Jam jis yra ne kažkoks priedas, bet jo prigimties poreikis. Bendraudami tarpusavyje, tarnaudami vieni kitiems ir rasdami bendrą kalbą su savo broliais bei seserimis, žmonės ugdo savo gebėjimus ir taip atsiliepia į savo pašaukimą.
19602071 Nors prieinami vien protu, Dekalogo įsakymai buvo apreikšti. Nusidėjusiai žmonijai reikėjo šio apreiškimo, kad ji galėtų visiškai ir patikimai pažinti prigimtinio įstatymo reikalavimus: Atsiradus nuodėmei, buvo būtina iki galo išaiškinti Dekalogo įsakymus, nes proto šviesa buvo aptemusi, o valia iškrypusi. Dievo įsakymus mes sužinome iš Jo apreiškimo, kurį mums skelbia Bažnyčia, ir iš moralinės sąžinės balso.
196037 Istorinėmis žmogaus gyvenimo sąlygomis Dievą pažinti vien tik savo proto šviesa jam sunku: Nors, kalbant paprastai, žmogaus protas savo prigimtinėmis galiomis ir šviesa iš tikrųjų gali tinkamai ir tikrai pažinti ir vieną asmeninį Dievą, kuris savo Apvaizda palaiko ir valdo pasaulį, ir Kūrėjo mūsų sielose įdiegtą prigimtinį įstatymą, vis dėlto esti nemažai kliūčių šiam protui veiksmingai ir vaisingai pasinaudoti ta savo prigimta galia. Mat tiesos, susijusios su Dievu, su Dievo ir žmonių santykiais, visiškai pranoksta juslinių dalykų sritį; skirtos vadovautis jomis gyvenime ir jį tvarkyti, jos verčia mus aukotis ir išsižadėti savęs. Žmogaus protui sunku tas tiesas įgyti ir dėl pojūčių bei vaizduotės poveikio, ir dėl gimtosios nuodėmės sąlygoto geismingumo. Todėl su tokiomis tiesomis susidūrę žmonės yra linkę įtikinėti save, kad tai, ko jie nenori laikyti tiesa, yra klaidingi ar bent abejotini dalykai.
196162 Po patriarchų laikotarpio Dievas padaro Izraelį savo tauta, išgelbėdamas ją iš Egipto vergijos, Sinajuje sudaro su ja Sandorą ir per Mozę duoda jai savo Įstatymą, kad Jį pripažintų ir Jam tarnautų kaip vieninteliam gyvam ir tikram Dievui, rūpestingam Tėvui ir teisingam Teisėjui, ir kad lauktų pažadėto Gelbėtojo.
19622058 Į „dešimt žodžių“ sutraukiamas ir jais skelbiamas Dievo Įstatymas: „Šiuos žodžius – šiuos ir nieko daugiau – VIEŠPATS galingu balsu tarė visai jūsų bendrijai prie kalno iš ugnies ir tamsaus debesies. Jis užrašė juos ant dviejų akmeninių lentelių, kurias jis davė man“ (Įst 5, 22). Todėl tos dvi lentelės vadinamos „Sandoros lentelėmis“ (Iš 25, 16). Jose – Dievo su savo tauta sudarytos Sandoros sąlygos. „Sandoros lentelės“ (Iš 31, 18; 32, 15; 34, 29) turi būti saugomos „skrynioje“ (Iš 25, 16; 40, 1–3).
19631610 Santuokos moralinės vienybės ir neišardomumo suvokimas didėjo skatinamas Senojo Testamento pedagogijos. Patriarchų ir karalių poligamija dar nebuvo aiškiai atmesta. Vis dėlto Mozei duotas Įstatymas gina moterį nuo despotiškos vyro valdžios, nors, kaip sakė Viešpats, jame dar lieka vyro „širdies kietumo“ žymių, ir dėl to Mozė leido žmoną atleisti.
19632542 Izraeliui duoto Įstatymo niekada nepakako nuteisinti jam pavaldžių žmonių; jis net tapo „geismo“ įrankiu. Norų ir veiksmų neatitikimas rodo nesantaiką tarp Dievo Įstatymo, kuris yra proto įstatymas, ir kito įstatymo, kuris „paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose“ (Rom 7, 23).
19632515 Etimologine prasme „geismingumas“ gali reikšti bet kurį stiprų žmogišką troškimą. Krikščioniškoji teologija šiai sąvokai suteikė ypatingą prasmę: tai kylantis juslinis noras, priešingas proto balsui. Apaštalas šv. Paulius jį tapatina su „kūno“ maištu prieš „dvasią“. Geismingumas kyla iš pirmosios nuodėmės neklusnumo. Jis sutrikdo moralines žmogaus galias ir, pats nebūdamas nusižengimas, skatina žmogų nusidėti.
1964122 „Senojo Testamento išganymo tvarka buvo skirta parengti visą Atpirkėjo Kristaus ir Mesijo karalystės atėjimą.“ „Nors tose knygose yra ir netobulų bei laikinų dalykų“, Senojo Testamento knygos rodo dievišką išganingos Dievo meilės pedagogiją: „jose slypi kilnūs mokymai apie Dievą, išganinga žmogaus gyvenimo išmintis ir įstabūs maldos turtai, pagaliau jose glūdi mūsų išganymo slėpinys“.
19641828 Meilės įkvėptas moralinis gyvenimas teikia krikščioniui dvasinę Dievo vaikų laisvę. Tada jis nebėra nei Dievo tarnas, vergiškai Jo bijantis, nei samdinys, laukiantis atlyginimo, bet vaikas, atsiliepiantis į meilę To, kuris „mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19): Arba mes nusigręžiame nuo blogio, bijodami bausmės, ir tada esame lyg vergai; arba laikomės įsakymų dėl savo pačių naudos, tegalvodami apie užmokestį, ir tada tampame panašūs į samdinius. Arba pagaliau mes paklūstame dėl paties gėrio ir meilės Tam, kuris mums įsako [...], ir tada elgiamės kaip vaikai.
1965459 Žodis tapo kūnu, kad mums būtų šventumo pavyzdys. „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs...“ (Mt 11, 29). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). O Tėvas ant Atsimainymo kalno liepia: „Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Jis iš tiesų yra palaiminimų pavyzdys ir naujojo Įstatymo norma: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Ta meilė reikalauja, Juo sekant, save aukoti.
1965581 Žydų ir jų dvasinių vadovų akyse Jėzus buvo „rabbi“. Jis dažnai įrodinėdavo pasitelkdamas rabinams būdingą Įstatymo aiškinimą. Tačiau Jis galėjo ir užgauti Įstatymo mokytojus, nes nesivaržė aiškinti Įstatymą kitaip negu jie. „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 29). Tas pats Dievo žodis, kuris aidėjo ant Sinajaus kalno duodant Mozei užrašytą Įstatymą, vėl girdimas iš Jėzaus lūpų ant Palaiminimų kalno. Jis nepanaikina Įstatymo, bet jį įvykdo pateikdamas savo, kaip Dievo, galutinį aiškinimą: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta [...], o aš jums sakau“ (Mt 5, 33–34). Tuo pačiu dievišku autoritetu Jis smerkia kai kuriuos „žmonių papročius“, kurių laikosi fariziejai, „niekais paversdami Dievo žodį“.
1965715 Pranašų tekstai apie tiesioginį Šventosios Dvasios atsiuntimą yra pranašavimai, kuriuose Dievas, pabrėždamas „meilę ir ištikimybę“, kalba savo tautos širdžiai pažadų kalba; Sekminių rytmetį Petras skelbs juos esant ištesėtus. Anot tų pažadų, „paskutinėmis dienomis“ Viešpaties Dvasia atnaujins žmonių širdis įrėždama į jas naują Įstatymą; Ji suburs ir sutaikins išsklaidytas ir atskirtas tautas; Ji perkeis pirmąją kūriniją, ir Dievas Joje gyvens taikoje su žmonėmis.
19661999 Kristaus malonė yra neužsitarnauta, Dievo teikiama dovana, kuria Šventoji Dvasia dieviškąjį gyvenimą įlieja į mūsų sielą, kad ją išgydytų iš nuodėmės ir pašventintų. Tai Krikštu gauta pašvenčiamoji, arba sudievinamoji, malonė. Mumyse ji yra pašventinimo šaltinis: Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi (2 Kor 5, 17–18).
1967577 Tik pradėjęs Kalno pamokslą ir Naujosios Sandoros malonės šviesoje aiškindamas Įstatymą, Dievo duotą ant Sinajaus sudarant pirmąją sandorą, Jėzus iškilmingai pareiškė: Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu Dangaus Karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu Dangaus Karalystėje (Mt 5, 17–19).
1968129 Tad Senąjį Testamentą krikščionys skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje. Toks tipologinis skaitymas rodo neišsemiamą Senojo Testamento turinį. Tačiau negalima pamiršti, kad jo vertę sudaro Apreiškimas, kurį pats Viešpats patvirtino. Beje, ir Naujasis Testamentas skaitytinas Senojo Testamento šviesoje. Pirmykštė krikščionių katechezė nuolat juo naudodavosi. Anot seno priežodžio, „Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame atsiskleidžia Senasis.“
1968582 Negana to: Jėzus įvykdo valgių švarumo įstatymą, tokį svarbų kasdieniame žydų gyvenime, kai, dieviškai jį aiškindamas, atskleidžia jo „pedagoginę“ prasmę: „Visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti“ – taip Jis paskelbia visus valgius esant švarius. „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 18–21). Dievišku autoritetu pasirėmęs neklaidingai aiškindamas Įstatymą, Jėzus susidurdavo su kai kuriais Įstatymo mokytojais, prieštaraujančiais Jo Įstatymo aiškinimui, nors jį patvirtindavo dieviški ženklai. Opiausias buvo šabo klausimas: Jėzus primindavo, dažnai pasiremdamas rabinų argumentais, kad, tarnaudamas Dievui arba artimui, gydydamas jį, šabo poilsio Jis nepažeidžia.
19691434 Vidinė krikščionio atgaila gali būti išreikšta labai įvairiai. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tėvai ypač pabrėžia tris formas: pasninką, maldą, išmaldą, kuriomis išreiškiamas atsivertimas savęs, Dievo ir kitų žmonių atžvilgiu. Be visa apimančio išskaistinimo, kurį suteikia Krikštas arba kankinystė, minėti šaltiniai išvardija ir kitas priemones nuodėmių atleidimui gauti: pastangas susitaikinti su artimu, atgailos ašaras, rūpinimąsi artimo išganymu, šventųjų užtarimą ir veiklią meilę, kuri „uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8).
19701696 Kristaus kelias veda „į gyvenimą“ (Mt 7, 14), priešingas kelias – „į pražūtį“ (Mt 7, 13). Evangelijos palyginimas apie du kelius visada aptinkamas Bažnyčios katechezėje. Jis parodo, kokie svarbūs mūsų išganymui yra moraliniai sprendimai. „Yra du keliai, vienas gyvenimo kelias, o kitas mirties kelias, ir jie yra didžiai skirtingi.“
19701789 Kai kurios taisyklės tinka visais atvejais: — Niekada neleistina daryti bloga norint pasiekti gera. — „Aukso taisyklė“: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12). — Meilė visada gerbia artimą ir jo sąžinę: „Nusikalsdami broliams ir sužeisdami jų [...] sąžines, jūs nusikalstate Kristui“ (1 Kor 8, 12). „Verčiau [...] vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę“ (Rom 14, 21).
19701823 Jėzus meilę padarė naujuoju įsakymu. Mylėdamas savuosius „iki galo“ (Jn 13, 1), Jis apreiškia Tėvo meilę, kuria Tėvas Jį myli. Mylėdami vieni kitus, mokiniai seka Jėzaus meile, kuria juos Jis taip pat myli. Dėl to Jėzus sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9). Ir dar: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).
19711789 Kai kurios taisyklės tinka visais atvejais: — Niekada neleistina daryti bloga norint pasiekti gera. — „Aukso taisyklė“: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12). — Meilė visada gerbia artimą ir jo sąžinę: „Nusikalsdami broliams ir sužeisdami jų [...] sąžines, jūs nusikalstate Kristui“ (1 Kor 8, 12). „Verčiau [...] vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę“ (Rom 14, 21).
1972782 Dievo tauta turi bruožų, kurie ją aiškiai skiria nuo visų istorijoje sutinkamų religinių, etninių, politinių ir kultūrinių telkinių: — Ji yra Dievo tauta: Dievas nepriklauso jokiai tautai, bet Jis iš žmonių, kurie seniau nebuvo tauta, įsigijo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9). — Tos tautos nariu tampama gimstant ne fiziškai, bet „iš aukštybės“, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 3–5), tai yra įtikint Kristų ir pasikrikštijant. — Tos tautos vadovas (Galva) yra Jėzus Kristus (Pateptasis, Mesijas): kadangi tas pats patepimas [kuriuo „pateptas“ Jėzus] – Šventoji Dvasia – nuteka iš Galvos į kūną, ši tauta yra „mesijinė tauta“. — „Tos tautos būsena yra Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia, orumas ir laisvė.“ — „Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo.“ Tai „naujasis“ Šventosios Dvasios Įstatymas. — Dievo tautos misija – būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Ji yra „tvirčiausia vienybės, vilties ir išganymo užuomazga“. — „Galiausiai jos tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje.“
19721828 Meilės įkvėptas moralinis gyvenimas teikia krikščioniui dvasinę Dievo vaikų laisvę. Tada jis nebėra nei Dievo tarnas, vergiškai Jo bijantis, nei samdinys, laukiantis atlyginimo, bet vaikas, atsiliepiantis į meilę To, kuris „mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19): Arba mes nusigręžiame nuo blogio, bijodami bausmės, ir tada esame lyg vergai; arba laikomės įsakymų dėl savo pačių naudos, tegalvodami apie užmokestį, ir tada tampame panašūs į samdinius. Arba pagaliau mes paklūstame dėl paties gėrio ir meilės Tam, kuris mums įsako [...], ir tada elgiamės kaip vaikai.
19732053 Po pirmojo atsakymo eina antras: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21). Pirmojo atsakymo jis nepanaikina. Sekti paskui Jėzų Kristų reiškia vykdyti įsakymus. Įstatymas nėra panaikintas, tik žmogus yra kviečiamas jį atrasti tobulai jį įvykdžiusio savo Mokytojo asmenyje. Trijose sinoptinėse Evangelijose Jėzaus raginimas turtingam jaunuoliui, kad sektų paskui Jį kaip klusnus mokinys, besilaikantis įsakymų, jungiamas su pašaukimu į neturtą ir skaistumą. Evangelijos patarimų negalima atskirti nuo įsakymų .
1973915 Daugeriopi Evangelijos patarimai siūlomi visiems Kristaus mokiniams. Tobula meilė, kuriai pašaukti visi tikintieji, laisvai atsiliepusius į kvietimą pasiaukoti Dievui įpareigoja nesantuokiniame gyvenime laikytis skaistumo dėl Dievo karalystės, neturto ir klusnumo. „Pašvęstojo gyvenimo“ skiriamasis ženklas ir yra tų [Evangelijos] patarimų įžadai laikantis Bažnyčios pripažinto pastovaus gyvenimo būdo.
19742013 „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės.“ Visi yra pašaukti būti šventi: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48): Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja sugebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant [...], visur klusniai vykdydami Tėvo valią, visa dvasia pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai. Šitaip Dievo tautos šventumas suvešės gausiais vaisiais, kaip Bažnyčios istorija ryškiai rodo daugybės šventųjų gyvenimu.
KBKS nuorodos
1950-1953, 1975-1978415. Kas yra moralinis įstatymas?
Moralinis įstatymas yra dieviškosios Išminties kūrinys. Jis nurodo žmogui elgesio būdus ir taisykles, vedančius į pažadėtąją palaimą ir neleidžiančius sukti keliais, vedančiais tolyn nuo Dievo.
1954-1960, 1978-1979416. Kokia yra prigimtinio moralinio įstatymo esmė?
Prigimtinio įstatymo, Kūrėjo įrašyto į kiekvieno žmogaus širdį, esmė yra dalyvavimas Dievo išmintyje bei gerume ir pirmapradė moralinė nuojauta, leidžianti žmogui protu skirti gėrį ir blogį. Jis yra visuotinis bei nekintamas ir sudaro pagrindinių asmens teisių bei pareigų, taip pat žmonių bendruomenės ir pačios civilinės teisės pamatą.
1960417. Ar šis įstatymas visiems suprantamas?
Dėl nuodėmės šis prigimtinis įstatymas ne visada ir ne visų suprantamas vienodai aiškiai ir tiesiogiai.
Todėl „Dievas Įstatymo plokštėse įrašė tai, ko žmonės neįstengė perskaityti savo širdyse“ (šv. Augustinas).
1961-1962, 1980418. Koks yra ryšys tarp prigimtinio įstatymo ir Senojo Įstatymo?
Senasis Įstatymas yra pirmas apreikštojo Įstatymo tarpsnis. Jis išreiškia daugelį tiesų, savaime prieinamų protui ir patvirtintų bei paliudytų išganymo sandorose. Šie moralės priesakai, Dekaloge apibendrinti kaip dešimt įsakymų, padeda žmogaus pašaukimo pagrindus, drausdami tai, kas priešinga Dievo ir artimo meilei, ir įsakydami tai, kas esminga meilei.
1963-1964, 1982419. Kokia yra Senojo Įstatymo vieta išganymo plane?
Senasis Įstatymas leidžia pažinti daugelį protui prieinamų tiesų, parodo, kas daryti leistina, o kas – ne, ir pirmiausia tarsi išmintingas pedagogas parengia bei nuteikia atsiversti ir priimti Evangeliją. Tačiau Senasis Įstatymas, nors ir šventas, dvasinis bei geras, vis dėlto dar netobulas, nes pats savaime nesuteikia Dvasios stiprybės ir malonės jo laikytis.
1965-1972, 1983-1985420. Kas yra Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas?
Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas, paskelbtas ir įgyvendintas Kristaus, yra prigimtinio ir apreikšto dieviškojo Įstatymo pilnatvė ir atbaigimas. Jį apibendrina įsakymas mylėti Dievą bei artimą ir vieniems kitus taip, kaip mus mylėjo Kristus; kartu tai vidinė žmogaus tikrovė: Šventosios Dvasios malonė daro tokią meilę galimą. Tai „laisvės įstatymas“ (Jok 1, 25), skatinantis veikti savo noru, pastūmėtiems meilės.
„Naujasis Įstatymas pirmiausia yra tikintiesiems į Kristų duota pati Šventosios Dvasios malonė“ (šv. Tomas Akvinietis).
1971-1974, 1986421. Kur glūdi Naujasis Įstatymas?
Naujasis Įstatymas glūdi visame Kristaus gyvenime bei skelbime ir apaštalų moralinėje katechezėje. Jo pagrindinė išraiška yra Kalno pamokslas.
YC nuorodos
1950-1960, 1975, 1978-1979333. Ar yra prigimtinis, visiems žinomas dorinis įstatymas?
1961-1963, 1981334. Koks prigimtinio dorinio įstatymo ir Senosios Sandoros Įstatymo santykis?
1963-1964, 1981-1982335. Kokią reikšmę turi Senosios Sandoros Įstatymas?
1965-1972, 1977, 1983-1985336. Ką Jėzus sakė apie Senosios Sandoros Įstatymą?
KBK išnašos
1Leonas XIII, Encikl. Libertas praestantissimum: Leonis XIII Acta 8, 218; plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 90, a. 1, ed. Leon. 7, 149–150.
2Tertulijonas, Adversus Marcionem, 2, 4, 5: CCL 1, 479 (PL 2, 315).
3Leonas XIII, Encikl. Libertas praestantissimum: Leonis XIII Acta 8, 219.
4Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 89: AAS 58 (1966) 1111–1112.
7Markas Tulijus Ciceronas, De re publica, 3, 22, 33: Scripta quae manserunt omnia, Bibliotheca Teubneriana fasc. 39, ed. K. Ziegler, Leipcigas, 1969, p. 96.
8Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 10: AAS 58 (1966) 1033.
9Šv. Augustinas, Confessiones, 2, 4, 9: CCL 27, 21 (PL 32, 678).
10Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 2: DS 3005; Pijus XII, Encikl. Humani generis: DS 3876.
11Šv. Augustinas, Enarratio in Psalmum 57, 1: CCL 39, 708 (PL 36, 673).
12Plg. Rom 7, 12.
13Plg. Rom 7, 14.
14Plg. Rom 7, 16.
15Plg. Gal 3, 24.
16Plg. Rom 7.
17Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses, 4, 15, 1: SC 100, 548 (PG 7, 1012).
18Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 107, a. 1, ad 2, ed. Leon. 7, 279.
19Plg. Jer 31, 31–34.
20Šv. Augustinas, De sermone Domini in monte, 1, 1, 1: CCL 35, 1–2 (PL 34, 1229–1231).
21Plg. Mt 5, 17–19.
22Plg. Mt 15, 18–19.
23Plg. Mt 5, 48.
24Plg. Mt 5, 44.
25Plg. Mt 6, 1–6; 16–18.
26Plg. Mt 6, 9–13.
27Plg. Mt 7, 13–14.
28Plg. Mt 7, 21–27.
29Plg. Lk 6, 31.
30Plg. Jn 13, 34.
31Plg. Jn 15, 12.
32Plg. Rom 14; 1 Kor 5–10.
33Plg. Jok 1, 25; 2, 12.
34Plg. Gal 4, 1–7; 21–31; Rom 8, 15–17.
35Plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 2–2, q. 184, a. 3, ed. Leon. 10, 453–454.
36Šv. Pranciškus Salezas, Traité de l’amour de Dieu, 8, 6, in: Oeuvres, v. 5, Ansi, 1894, p. 75.
37Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 90, a. 4, c, ed. Leon. 7, 152.
38Plg. Rom 10, 4.
39Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 42: AAS 57 (1965) 48.