1145Liturgijos šventimas nuaustas iš ženklų ir simbolių, kurių reikšmė, įsišaknijusi kūrinijoje ir žmogiškosiose kultūrose, ryškėja per Senosios Sandoros įvykius ir pilnatviškai atsiskleidžia Kristaus Asmenyje bei veikloje.
237. Iš kur kyla sakramentiniai ženklai?
1146-11521189Kai kurie jų kyla iš kūrinijos (šviesa, vanduo, liepsna, duona, vynas, aliejus), kiti – iš visuomenės gyvenimo (mazgojimas, patepimas, duonos laužymas), treti – iš Senosios Sandoros išganymo istorijos (Velykų apeigos, aukos, rankų uždėjimas, pašventinimai). Šie ženklai, kai kurie iš jų normatyvūs ir nekintami, buvo perimti Kristaus ir tapo išganomojo bei pašventinamojo veikimo priemonėmis.
238. Koks yra ryšys tarp veiksmų ir žodžių sakramentų šventime?
1153-11551190Sakramentų šventime veiksmai ir žodžiai glaudžiai susiję. Net jei simboliniai veiksmai jau patys savaime yra kalba, vis dėlto būtina, kad tuos veiksmus lydėtų ir darytų gyvus apeigų žodžiai. Neatskiriami kaip ženklai ir mokymas, liturgijos žodžiai ir veiksmai taip pat įgyvendina tai, ką išreiškia.
239. Kokiais kriterijais vadovaujantis į liturgijos šventimą įtraukiamas giedojimas ir muzika?
1156-11581191Giedojimas ir muzika artimai susiję su liturgijos vyksmu, todėl privalu atsižvelgti į šiuos kriterijus: tekstų, pirmiausia imamų iš Šventojo Rašto bei liturgijos šaltinių, ir katalikų mokymo atitikimą; išraiškingą maldos grožį; muzikos kokybiškumą; susirinkimo narių dalyvavimą; Dievo tautos kultūros turtingumą ir šventimo šventumą bei iškilmingumą. „Kas gieda, tas dvigubai meldžiasi“ (šv. Augustinas).
240. Kokia yra šventųjų paveikslų paskirtis?
1159-11611192Tobuliausia liturginė ikona yra Kristaus paveikslas. Kiti paveikslai, vaizduojantys Mergelę ir šventuosius, žymi juose šlovinamą Kristų. Jie skelbia tą pačią evangelinę žinią, kurią Šventasis Raštas perteikia žodžiais, ir padeda budinti bei maitinti tikinčiųjų tikėjimą.
KBK nuorodos
236.
1145 Sakramentinis šventimas nuaustas iš ženklų ir simbolių. Jų reikšmės pagal dieviškąją išganymo pedagogiją šaknijasi kuriamajame Dievo darbe ir žmonių kultūroje, patikslinamos Senosios Sandoros įvykių ir pilnatviškai atskleidžiamos Kristaus asmens bei veiklos.
1146
Žmonių pasaulio ženklai. Žmonių gyvenime ženklai ir simboliai užima svarbią vietą. Žmogus – kartu dvasinė ir kūninė būtybė
– išreiškia ir suvokia dvasinę tikrovę materialiais ženklais ir simboliais. Žmogui, visuomeniškai būtybei, reikia ženklų ir simbolių, kad kalba, išraiškingais gestais ir veiksmais jis bendrautų su kitais žmonėmis. Tas pat taikytina ir jo santykiams su Dievu.
1147
Dievas kalba žmogui per regimus kūrinius. Materiali visata atsiveria žmogaus protui, kad jis pamatytų joje savo Kūrėjo pėdsakus. Šviesa ir naktis, vėjas ir ugnis, vanduo ir žemė, medžiai ir vaisiai kalba apie Dievą, simbolizuoja Jo didybę ir artumą.
1148 Kūriniai, būdami juslėmis prieinama tikrovė, gali išreikšti ir žmogų pašventinančio Dievo veikimą, ir Dievą garbinančių žmonių veiksmus. Tas pat atsitinka ir su žmonių socialinio gyvenimo ženklais ir simboliais: nuplauti ir patepti, laužti duoną ir gerti iš tos pačios taurės gali reikšti ir pašventinamąjį Dievo artumą, ir žmogaus dėkingumą savo Kūrėjui.
1149
Žmonijos didžiosios religijos dažnai labai įspūdingai atskleidžia tą kosminę ir simbolinę religinių apeigų prasmę. Bažnyčios liturgija pasinaudoja kūrinijos ir žmogiškosios kultūros elementais, juos perima ir pašventina suteikdama jiems malonės ir naujosios kūrinijos Jėzuje Kristuje ženklų vertę.
1150
Sandoros ženklai. Išrinktoji tauta gavo iš Dievo ypatingų ženklų ir simbolių, žyminčių jos liturginį gyvenimą; tai jau ne vien liturginis kosminių ciklų vaizdavimas ar socialinio pobūdžio apeigos, bet Sandoros ženklai, didžių Dievo darbų savo tautos labui simboliai. Iš tų liturginių Senosios Sandoros ženklų minėtini: apipjaustymas, kunigų ir karalių patepimas ir įšventinimas, rankų uždėjimas, aukojimas ir ypač Velykos. Bažnyčia šiuose ženkluose regi Naujosios Sandoros sakramentų pirmavaizdžius.
1151
Kristaus perimti ženklai. Skelbdamas savo mokslą, Viešpats Jėzus dažnai pasinaudodavo sukurtojo pasaulio ženklais, kad supažindintų su Dievo karalystės slėpiniais. Jis gydo ar skelbia materialiais ženklais arba simboliniais veiksmais. Jis suteikia naują prasmę Senosios Sandoros įvykiams ir ženklams, ypač Išėjimui [iš Egipto] ir Velykoms, nes Jis pats yra visų tų ženklų prasmė.
1152
Sakramentiniai ženklai. Po Sekminių Šventoji Dvasia pašventina žmones sakramentiniais savosios Bažnyčios ženklais. Bažnyčios sakramentai nenaikina visos kosmoso ir socialinio gyvenimo ženklų bei simbolių įvairovės, tik juos išgrynina ir perima. Be to, sakramentai paverčia tikrove tai, ką Senoji Sandora buvo suvokusi tik kaip tipą ar įvaizdį; jie žymi ir įgyvendina Kristaus pelnytą išganymą, yra būsimos dangaus garbės pirmavaizdžiai ir anticipacija.
1189 Švenčiant liturgiją esti ženklų ir simbolių, kurie primena pasaulio sukūrimą (šviesa, vanduo, ugnis), žmogaus gyvenimą (nuplovimas, patepimas, duonos laužymas) ir išganymo istoriją (Velykų apeigos). Įtraukti į tikėjimo pasaulį ir perimti Šventosios Dvasios galia, šie kosminiai elementai, šios žmonių apeigos, šie Dievą mums primenantys veiksmai tampa Kristaus išganomosios ir pašventinamosios veiklos nešėjais.
1153 Sakramentinis šventimas yra Dievo vaikų susitikimas su savo Tėvu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje; tas susitikimas vyksta kaip dialogas veiksmais ir žodžiais. Nors simboliniai veiksmai jau patys savaime yra pakankamai iškalbingi, vis dėlto būtina, kad juos lydėtų ir gaivintų Dievo žodis ir tikėjimo atsakas; tik taip Dievo karalystės sėkla duos vaisių geroje dirvoje. Liturginiai veiksmai žymi tai, ką sako Dievo žodis: neužtarnaujamą Dievo iniciatyvą ir Jo tautos tikėjimo atsaką.
1154
Žodžio liturgija
yra būtina sakramentinio šventimo dalis. Tikinčiųjų tikėjimui gaivinti reikia akivaizdžių Dievo žodį lydinčių ženklų: Dievo žodžio knygų (skaitinių knygos arba evangelijų), jo pagerbimo (procesijos, smilkymo, žvakių šviesos), jo skelbimo vietos (sakyklos), jo gerai girdimo ir suprantamo skaitymo, žodžio skelbimą tęsiančios pamokslininko homilijos, dalyvaujančiųjų atsakymų (pritarimo šūkių, atliepiamųjų susimąstymo psalmių, litanijų, tikėtimo išpažinimo).
1155 Liturginiai žodžiai ir veiksmai neatskiriami vienas nuo kito, kaip neatskiriamas ženklas nuo pamokymo; neatskiriami ir dėl to, kad įvykdo tai, ką žymi. Šventoji Dvasia, pažadinusi tikėjimą, leidžia ne tik suprasti Dievo žodį, bet ir sakramentais vykdo žodžio skelbiamus „didžius Dievo darbus“. Ji sudabartina ir perduoda mylimojo Sūnaus atliktą Tėvo darbą.
1156 „Bažnyčios muzikinė tradicija yra neįkainojamos vertės turtas, pranokstantis kitas meno formas ypač dėl to, kad šventa giesmė, sujungta su žodžiais, yra būtina arba neatskirtina iškilmingosios liturgijos dalis.“ Įkvėptųjų psalmių komponavimas ir giedojimas, dažnai pritariant muzikos instrumentams, artimai siejasi su Senosios Sandoros liturginėmis apeigomis. Bažnyčia tęsia ir plėtoja tą tradiciją: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19). Kas gieda, dvigubai meldžiasi.
1157
Giedojimas ir muzika, kaip ženklai, bus tuo reikšmingesni, juo glaudžiau bus susieti „su liturgijos vyksmu“, vadovaujantis trimis pagrindiniais kriterijais: išraiškingu maldos grožiu, darniu susirinkimo dalyvių dalyvavimu numatytu metu ir apeigų iškilmingumu. Taip giedojimas ir muzika prisideda prie to paties tikslo, kaip ir liturginiai žodžiai bei veiksmai: pagarbinti Dievą ir pašventinti tikinčiuosius:
Kiek verkiau, girdėdamas tavo himnus ir giesmes, smarkiai sukrėstas saldžiai skambančių tavo bažnyčioje balsų! Tie balsai sruvo į mano ausis, tiesa sunkėsi į mano širdį, ir dėl to kilo dievobaimingi jausmai, tekėjo ašaros, ir gera man buvo su jomis.
1158 Ženklų (giedojimo, muzikos, žodžių ir veiksmų) harmonija bus dar išraiškingesnė ir turtingesnė, jei ji remsis liturgiją švenčiančios Dievo tautos kultūros lobiais.
Todėl „tebūnie sumaniai puoselėjamas liaudiškasis religinis giedojimas, kad per pamaldas bei apeigas ir per pačius liturginius veiksmus“, laikantis bažnytinių nurodymų, „galėtų skambėti tikinčiųjų balsai“. Tačiau „bažnytiniam giedojimui skirtieji tekstai tesiderina su katalikybės mokymu ir pirmiausia tebūna imami iš Šventojo Rašto ir liturgijos šaltinių“.
1191 Giedojimas ir muzika glaudžiai siejasi su liturginiais veiksmais. Jų tinkamą panaudojimą lemia šie kriterijai: išraiškingas maldos grožis, darnus susirinkimo narių dalyvavimas ir šventimo šventumas.
1159
Šventas paveikslas, liturginė ikona, dažniausiai vaizduoja Kristų. Paveikslu neįmanoma atvaizduoti neregimo ir nesuvokiamo Dievo; tik Dievo Sūnaus Įsikūnijimas davė pradžią naujai paveikslų „ekonomijai“:
Seniau Dievas, kuris neturi nei kūno, nei regimos išvaizdos, visiškai negalėjo būti vaizduojamas paveiksle. Tačiau dabar, kai Jis tapo matomas kūne, kai Jis pats gyveno su žmonėmis, aš galiu kurti regėto Dievo paveikslą. [...] Atviromis akimis regime Viešpaties šlovę.
1160
Krikščioniškoji ikonografija paveiksluose atkuria tą Evangelijos naujieną, kurią Šventasis Raštas perduoda žodžiais. Paveikslas ir žodis papildo vienas kitą:
Trumpai nusakome mūsų tikėjimo požiūrį: mes išsaugome visas mums perduotas rašytas ir nerašytas Bažnyčios tradicijas jų nekeisdami. Viena jų yra su skelbiamos Evangelijos įvykiais suderinta paveikslų tapyba tikint, kad Dievo Žodis tikrai, o ne tariamai yra tapęs žmogumi; toks derinys naudingas ir pravartus mūsų tikėjimui, nes vienas kitą geriau nušviečiantys dalykai neabejotinai yra vienas kitam reikšmingi.
1161
Visų liturginių šventimų ženklai, neišskiriant nė Švenčiausiosios Dievo Motinos ir šventųjų paveikslų, susiję su Kristumi. Jais iš tiesų žymimas Kristus, kuris juose yra šlovinamas. Juose matome „debesį liudytojų“ (Žyd 12, 1), kurie toliau rūpinasi pasaulio išganymu ir su kuriais mes esame suvienyti, ypač sakramentinių šventimų metu. Jų atvaizduose mūsų tikėjimui atsiveria žmogus, sukurtas kaip „Dievo paveikslas“, pagaliau perkeistas ir tapęs „panašus į Jį“, taip pat angelai, vienijami Galvos Kristaus:
Remdamiesi Dievo įkvėptu mūsų Bažnyčios tėvų mokymu ir Katalikų Bažnyčios tradicija (nes žinome, kad ji priklauso nuo Bažnyčioje gyvenančios Šventosios Dvasios), būdami įsitikinę ir gerai apsvarstę, apibrėžiame, kad šventose Dievo bažnyčiose, ant šventų indų ir drabužių, ant sienų ir stovų, namuose ir pakelėse turi būti spalvingų ar iš akmens bei kitokios medžiagos tinkamai pagamintų taip mums brangių bei atgaivą teikiančių kryžių, taip pat garbingų bei šventų paveikslų, vaizduojančių Dievą ir mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, mūsų nekalčiausiąją Karalienę – šventąją Dievo Gimdytoją, garbinguosius angelus ir visus šventuosius bei palaimintuosius.
1192 Šventi paveikslai mūsų bažnyčiose ir namuose yra skirti mūsų tikėjimo į Kristų slėpinį žadinti ir stiprinti. Per Kristaus ir Jo atliktų išganymo darbų ikonas garbiname Jį patį. Per Švenčiausiosios Dievo Motinos, angelų ir šventųjų ikonas pagerbiame juose pavaizduotus asmenis.
