Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

1 skirsnis. Dievo Apreiškimas

I. Dievas apreiškia savo „geranorišką sumanymą“

51S-6Y-7„Dėl savo gerumo ir išminties Dievas panorėjo apsireikšti ir atskleisti savo valios slėpinį, kuriame žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą ir tampa dieviškosios prigimties dalininkais.“2

52S-6Y-7Dievas, „kuris gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16), nori savo dieviškuoju gyvenimu pasidalyti su savo laisvai sukurtais žmonėmis, kad Jo vienatiniame Sūnuje jie būtų Jam įsūniai.3 Pats apsireikšdamas, Dievas nori žmonėms duoti galią Jam atsiliepti, Jį pažinti, Jį mylėti kur kas labiau, negu tai patys būtų pajėgę padaryti.

53S-6Y-7Dieviškasis Apreiškimo planas pasireiškia tikrovėje „veiksmais ir žodžiais, artimai tarpusavyje susijusiais“4 ir vienas kitą nušviečiančiais. Jis turi savą dieviškąją pedagogiką: Dievas žmogui save apreiškia palaipsniui, ruošia jį atskirais etapais priimti antgamtinį savo paties Apreiškimą, kurio viršūnė yra įsikūnijusio Žodžio, Jėzaus Kristaus, Asmuo ir misija.

Šv. Ireniejus Lionietis ne kartą yra kalbėjęs apie tą dieviškąją pedagogiką, vaizduodamas ją kaip Dievo ir žmogaus suartėjimą. „Dievo Žodis apsigyveno žmoguje ir tapo žmogaus Sūnumi, kad žmogui būtų įprasta priimti Dievą, o Dievui būtų įprasta apsigyventi žmoguje, kai Tėvui tai patiks.“5

II. Apreiškimo tarpsniai
Iš pat pradžių Dievas leidžia save pažinti

54S-7Y-8„Visa Žodžiu kuriąs ir palaikąs Dievas be perstojo žmonėms liudija apie save savo kūriniais ir, norėdamas atverti jiems kelią į dangiškąjį išganymą, pradžioje net ir pats apsireiškė pirmiesiems tėvams.“6 Jis juos pakvietė artimai su Juo bendrauti apdovanodamas juos nuostabia malone ir teisumu.

55S-7Y-8To Apreiškimo nenutraukė mūsų pirmųjų tėvų nuodėmė. „Jiems nupuolus, jis sužadino išganymo viltį, pažadėdamas atpirkimą. Jis ir toliau be paliovos rūpinosi žmonių gimine, kad visiems, kurie, ištvermingai darydami gera, siekia išganymo, suteiktų amžinąjį gyvenimą.“7

Kai per neklusnumą jis tavo draugystę prarado, jo nepalikai mirties valdžioje. [...] žmonėms tu sandorą siūlei ne kartą.8

Sandora su Nojumi

56S-7Y-8Nuodėmei suskaldžius žmoniją, Dievas pirmiausia stengėsi ją gelbėti atskiromis dalimis. Sandora su Nojumi po tvano9 reiškia dieviškąją ekonomiją, apimančią „tautas“, tai yra žmones, sugrupuotus „jų kraštuose, su jų pačių kalba pagal jų šeimas ir tautas“ (Pr 10, 5).10

57S-7Y-8Toji daugybės tautų kosminė, socialinė ir religinė tvarka11 yra skirta puolusios, sutartinai nedorumui pasidavusios žmonijos,12 kuri norėjo pati susivienyti pagal Babelio pavyzdį,13 puikybei apriboti. Tačiau dėl nuodėmės14 tai negalutinei tvarkai nuolat kildavo grėsmė nukrypti į stabmeldystę bei tautą ir jos vadą sudievinti.

58S-7Y-8Sandora su Nojumi galiojo pagonių laikais15 iki visuotinio Evangelijos paskelbimo. Biblija gerbia kai kuriuos didžiuosius „pagonis“, tokius kaip teisusis Abelis, karalius ir kunigas Melchizedekas,16 Kristaus pirmavaizdis,17 ar teisieji „Nojus, Danielis ir Jobas“ (Ez 14, 14). Tad Šventasis Raštas parodo, kokias šventumo aukštybes gali pasiekti tie, kurie gyvena pagal Nojaus sandorą, laukdami, kol Kristus suburs „į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52).

Dievas išsirenka Abraomą

59S-8Y-8Kad suburtų išsklaidytą žmoniją, Dievas pasirenka Abramą, pakviesdamas jį „iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų“ (Pr 12, 1), kad padarytų Abraomu – „daugybės tautų tėvu“ (Pr 17, 5): „Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 3)18.

60S-8Y-8Iš Abraomo kilusi tauta bus patriarchams duotų pažadų saugotoja, išrinktoji tauta,19 pašaukta vieną dieną suburti visus Dievo vaikus į Bažnyčios vienybę;20 ji bus šaknis, į kurią bus įskiepyti tikinčiais tapę pagonys.21

61S-8Y-8Patriarchai, pranašai ir daug kitų Senojo Testamento asmenų visose Bažnyčios liturginėse tradicijose buvo ir visada bus gerbiami kaip šventieji.

Dievas ugdo savo tautą Izraelį

62S-8Y-8Po patriarchų laikotarpio Dievas padaro Izraelį savo tauta, išgelbėdamas ją iš Egipto vergijos, Sinajuje sudaro su ja Sandorą ir per Mozę duoda jai savo Įstatymą, kad Jį pripažintų ir Jam tarnautų kaip vieninteliam gyvam ir tikram Dievui, rūpestingam Tėvui ir teisingam Teisėjui, ir kad lauktų pažadėto Gelbėtojo.22

63S-8Y-8Izraelis yra kunigiškoji Dievo tauta,23 kuri „vadinama VIEŠPATIES vardu“ (Įst 28, 10). Tai tauta, „kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“24, „vyresniųjų brolių“ Abraomo tikėjime tauta.25

64S-8Y-8Per pranašus Dievas ugdo savo tautą išganymo viltimi, naujosios ir amžinos, visiems žmonėms skirtos Sandoros,26 kuri bus įrašyta jų širdyse,27 laukimu. Pranašai skelbia radikalų Dievo tautos atpirkimą, jos apvalymą nuo visų neištikimybių,28 išganymą, kuris apims visas tautas.29 Ta viltimi visų pirma gyvens vargingieji ir Viešpaties nuolankieji.30 Šventosios moterys, tokios kaip Sara, Rebeka, Rachelė, Miriam, Debora, Ona, Judita ir Estera, išsaugos gyvą Izraelio išgelbėjimo viltį. Ryškiausias tos vilties paveikslas yra Marija.31

III. Jėzus Kristus – „viso Apreiškimo tarpininkas ir pilnatvė“ 32
Dievas viską pasakė savo Žodyje

65S-9Y-9„Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, yra vienatinis, tobulas ir nepranokstamas Tėvo Žodis. Jame Jis viską pasako, ir kito Žodžio nebus. Šv. Kryžiaus Jonas, kaip ir daugelis prieš jį, puikiai tai išreiškia komentuodamas Žyd 1, 1–2:

Nuo to laiko, kai Jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra Jo vienintelis Žodis, Dievas nebeturi daugiau ko pasakyti. Tuo vienu Žodžiu Jis mums pasakė iš karto viską [...]; nes ką Jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, viską pasakė savo Sūnuje, mums atiduodamas viską, savo Sūnų. Dėl to tas, kuris dabar dar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą, nežvelgdamas vien į Kristų, o ieškodamas dar ko nors kito arba kokių nors naujovių.33

Kito Apreiškimo nebus

66S-9Y-9Y-10„Krikščioniškoji išganymo tvarka, kaip naujas ir galutinis testamentas, jau niekada nenustos galiojusi. Todėl nebelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus.“34 Vis dėlto, nors Apreiškimas ir baigtas, jis nėra iki galo išaiškintas; krikščionių tikėjimas ilgainiui privalo laipsniškai atskleisti visą jo turinį.

67S-10Y-10Amžiams bėgant yra buvę vadinamųjų „privačiųjų“ apreiškimų, kai kurie jų buvo bažnytinės valdžios pripažinti. Tačiau jie nepriklauso tikėjimo paveldui. Jie turi ne „pagerinti“ ar „papildyti“ galutinį Apreiškimą, kuris yra Kristus, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį pilnatviškiau įgyvendinti. Bažnyčios Magisteriumo vadovaujami, tikintieji gali atskirti ir pasirinkti tai, kas tuose apreiškimuose yra autentiškas, Bažnyčiai adresuotas Kristaus ar Jo šventųjų kreipimasis.

Krikščionių tikėjimas negali priimti „apreiškimų“, kurie bando pranokti ar taisyti Kristaus užbaigtąjį Apreiškimą. To esti kai kuriose nekrikščioniškose religijose ar šių dienų sektose, kurios remiasi tokiais „apreiškimais“.

Santrauka

68S-6Y-7Dievas iš meilės žmogui apsireiškė ir jam save dovanojo. Jis galutinai ir išsamiai atsakė į klausimus, kurie žmogui kyla dėl jo gyvenimo prasmės ir tikslo.

69S-6Y-7Dievas žmogui apsireiškė, tolydžio darbais ir žodžiais atskleisdamas savo slėpinį.

70S-7Y-8Dievas save liudija ne tik savo kūriniais, Jis yra pats apsireiškęs mūsų pirmiesiems tėvams. Jis yra jiems kalbėjęs, o po nuopuolio pažadėjo išganymą35 ir pasiūlė savo Sandorą.

71S-7Y-8Dievas su Nojumi sudarė amžiną Sandorą tarp savęs ir kiekvienos gyvos esybės.36 Ši Sandora tvers tol, kol tvers pasaulis.

72S-8Y-8Dievas išsirinko Abraomą ir sudarė Sandorą su juo ir jo palikuonimis. Juos Jis subūrė į savo tautą, kuriai per Mozę apreiškė savo Įstatymą. Per pranašus Jis ją parengė priimti išganymą, skirtą visai žmonijai.

73S-9Y-9Dievas save iki galo apreiškė atsiųsdamas savo Sūnų, kuriame sudarė Sandorą visiems laikams. Kristus yra galutinis Dievo Žodis, ir po Jo nebus jokio kito Apreiškimo.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

50-53, 68-696. Ką Dievas apreiškia žmogui?

Dėl savo gerumo ir išminties Dievas panoro apsireikšti žmogui. Įvykiais ir žodžiais jis apsireiškia pats ir apreiškia savo maloningąjį planą, nuo amžių jo numatytą Kristuje žmonių labui. Šio plano esmė – Šventosios Dvasios malone padaryti visus žmones dieviškojo gyvenimo dalininkais, idant jie taptų įsūniais jo vienatiniame Sūnuje.

KBKS 6 kontekstas

54-58, 70-717. Kokie yra pirmi Dievo Apreiškimo tarpsniai?

Iš pradžių Dievas apsireiškė mūsų pirmiesiems tėvams – Adomui bei Ievai ir pakvietė juos į artimą bendrystę su juo. Po jų nuopuolio jis nepertraukė savo Apreiškimo ir pažadėjo išganymą visiems jų palikuonims. Po tvano Dievas su Nojumi sudarė sandorą tarp savęs ir visų gyvų būtybių.

KBKS 7 kontekstas

59-64, 728. Kokie yra tolesni Dievo Apreiškimo tarpsniai?

Dievas pasirinko Abraomą, pašaukdamas jį išeiti iš savo krašto, kad padarytų jį „daugybės tautų tėvu“ (Pr 17, 5), ir pažadėdamas palaiminti jame „visas žemės gentis“ (plg. Pr 12, 3). Abraomo palikuonys yra patriarchams duotų dieviškųjų pažadų saugotojai. Dievas ugdė Izraelį kaip savo išrinktąją tautą, gelbėdamas iš Egipto vergijos. Jis sudarė su juo Sinajaus sandorą ir per Mozę davė jam savo Įstatymą. Pranašai skelbė esminį tautos atpirkimą ir išgelbėjimą, apimsiantį visas tautas naujojoje ir amžinojoje Sandoroje. Iš Izraelio tautos, karaliaus Dovydo giminės, gimsiąs Mesijas Jėzus.

KBKS 8 kontekstas

65-66, 739. Koks yra paskutinis ir lemiamas Dievo Apreiškimo tarpsnis?

Jį įgyvendina įsikūnijęs Žodis – Jėzus Kristus, Apreiškimo tarpininkas ir pilnatvė. Kaip žmogumi tapęs vienatinis Dievo Sūnus, jis yra tobulas ir galutinis Tėvo Žodis. Atsiuntus Sūnų ir dovanojus Šventąją Dvasią, Apreiškimas tampa visiškai užbaigtas, nors visa jo reikšmė Bažnyčios tikėjime turės būti laipsniškai suvokiama amžių būvyje.

„Dovanojęs mums savo Sūnų, kuris yra vienintelis ir galutinis jo Žodis, Dievas šiuo Žodžiu mums pasakė viską iškart ir nebeturi ko pasakyti“ (šv. Kryžiaus Jonas).

KBKS 9 kontekstas

6710. Kokia yra privačiųjų apreiškimų vertė?

Nors ir nepriklausantys tikėjimo paveldui, privatieji apreiškimai gali padėti gyventi pačiu tikėjimu, jei aiškiai kreipia į Kristų. Tačiau Bažnyčios Magisteriumas, turintis įvertinti tuos privačiuosius apreiškimus, negali priimti siekiančių pranokti ar pataisyti galutinį Apreiškimą, kuris yra Kristus.

KBKS 10 kontekstas

YC nuorodos

51-53, 68-697. Kodėl Dievas turėjo pasirodyti, kad žinotume, koks Jis yra?

54-64, 70-728. Kaip Dievas apsireiškia Senajame Testamente?

65-66, 739. Ką Dievas liudija apie save, atsiųsdamas mums savo Sūnų?

66-6710. Ar Dievas viską pasakė per savo Sūnų, ar Apreiškimas vis dar vyksta?

 

KBK išnašos

2Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 2: AAS 58 (1966) 818.

3Plg. Ef 1, 4–5.

4Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 2: AAS 58 (1966) 818.

5Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 3, 20, 2: SC 211, 392 (PG 7, 944); plg., pvz., Ibid., 3, 17, 1: SC 211, 330 (PG 7, 929); Ibid., 4, 12, 4: SC 100, 518 (PG 7, 1006); Ibid., 4, 21, 3: SC 100, 684 (PG 7, 1046).

6Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 3: AAS 58 (1966) 818.

7Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 3: AAS 58 (1966) 818.

8IV Eucharistijos malda, 118, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 487.

9Plg . Pr 9, 9.

10Plg. Pr 10, 20–31.

11Plg. Apd 17, 26–27.

12Plg. Išm 10, 5.

13Plg. Pr 11, 4–6.

14Plg. Rom 1, 18–25.

15Plg. Lk 21, 24.

16Plg. Pr 14, 18.

17Plg.Žyd 7, 3.

18Plg. Gal 3, 8.

19Plg. Rom 11, 28.

20Plg. Jn 11, 52; 10, 16.

21Plg. Rom 11, 17–18. 24.

22Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 3: AAS 58 (1966) 818.

23Plg. Iš 19, 6.

24VI visuotinė malda, Didysis penktadienis, 13, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 250.

25Plg. Jonas Paulius II, Alloc. nella sinagoga durante l’incontro con la comunità Ebraica della Città di Roma (1986 balandžio 13), 4: Insegnamenti di Giovanni Paolo II IX/1, 1027.

26Plg. Iz 2, 2–4.

27Plg. Jer 31, 31–34; Žyd 10, 16.

28Plg. Ez 36.

29Plg. Iz 49, 5–6; 53, 11.

30Plg. Sof 2, 3.

31Plg. Lk 1, 38.

32Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 2: AAS 58 (1966) 818.

33Šv. Kryžiaus Jonas, Subida del monte Carmelo 2, 22, 3–5, in: Biblioteca Mística Carmelitana, v. 11, Burgosas, 1929, p. 184.

34Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 4: AAS 58 (1966) 819.

35Plg. Pr 3, 15.

36Plg. Pr 9, 16.