Šv. Petro ir šv. Marcelino katakombų freska, IV amžiaus pradžia
Vaizduojamas Jėzaus susitikimas su kraujoplūdžiu sergančia moterimi. Daug metų sirgusi moteris prisilietė prie Jėzaus apsiausto, ir ją išgydė iš Jėzaus „išėjusi jėga“ (plg.
Bažnyčios sakramentai toliau daro tai, ką Kristus darė savo žemiškojo gyvenimo metu (plg. 1115 skiltį). Sakramentai yra tarytum iš Kristaus kūno „išėjusi jėga“, kad išgydytų mums nuodėmės padarytas žaizdas ir duotų naują Kristaus gyvenimą (plg. 1116 skiltį).
Tad šis paveikslas simbolizuoja dievišką ir išganomąją Dievo Sūnaus galią, kuria Jis per sakramentinį gyvenimą gelbi visą žmogų, jo kūną ir sielą.
1066S-218Y-166Tikėjimo simbolyje Bažnyčia išpažįsta Švenčiausiosios Trejybės slėpinį ir Jos valios slėpinį, kokio Ji panorėjo50 (
1067S-218Y-166„Šį žmonių atpirkimo bei tobulo Dievo pašlovinimo darbą, kurio įvadas buvo nuostabūs Dievo darbai Senojo Testamento tautoje, atliko Viešpats Kristus, ypač savo palaimintosios kančios, prisikėlimo iš numirusiųjų ir garbingo įžengimo į dangų – Velykų slėpiniu, kuriuo 'Jis mūsų mirtį mirdamas sunaikino ir mums gyvybę prisikeldamas sugrąžino'. Juk iš užmigusio ant kryžiaus Kristaus šono kilo nuostabus visos Bažnyčios sakramentas“2. Dėl to liturgijoje Bažnyčia ypač švenčia Velykų slėpinį, kuriuo Kristus atbaigė mūsų išganymo darbą.571
1068S-218Y-166Tą Kristaus slėpinį Bažnyčia skelbia ir švenčia savo liturgijoje, kad tikintieji juo gyventų ir jį liudytų pasaulyje:
Mat liturgija, per kurią, ypač per dieviškąją Eucharistijos auką, „vyksta mūsų atpirkimo darbas“, labiausiai padeda tam, kad tikintieji gyvenimu išreikštų bei kitiems atskleistų Kristaus slėpinį ir savitą tikrosios Bažnyčios prigimtį.3
1069S-218Y-166Pirminė žodžio „liturgija“ reikšmė yra „viešas darbas“, „tarnavimas tautos vardu/tautai“. Krikščioniškojoje tradicijoje tuo žodžiu norima pasakyti, kad Dievo tauta dalyvauja „Dievo darbe“4. Liturgijos metu Kristus, mūsų Atpirkėjas ir Vyriausiasis Kunigas, savo Bažnyčioje, su ja ir per ją tęsia mūsų Atpirkimo darbą.
1070S-218Y-166Naujajame Testamente žodis „liturgija“ vartojamas ne tik viešajam Dievo garbinimui,5 bet ir Evangelijos skelbimui6 bei veikliai meilei7 nusakyti. Visais tais atvejais kalbama apie tarnavimą Dievui ir žmonėms. Švęsdama liturgiją, Bažnyčia yra tarnaitė, sekanti savo Viešpačiu – vieninteliu „Liturgu“8 [Didžiuoju Kunigu]:783 ji dalyvauja Jo kunigiškojoje (kultas), pranašiškojoje (skelbimas) ir karališkojoje (gailestingosios meilės tarnystė) veikloje:
Tad pagrįstai liturgija laikoma tarsi Kristaus kunigystės uždavinio vykdymu, kuriame regimais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam žmogui savitu būdu suteikiamas pašventinimas, o mistinis Kristaus Kūnas, tai yra galva ir jo nariai, viešu tobulu būdu garbina Dievą. Iš to plaukia, kad kiekvienas liturgijos šventimas, kaip kunigo Kristaus ir jo kūno – Bažnyčios – darbas, yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui.9
1073S-219Liturgija taip pat yra dalyvavimas Kristaus maldoje Tėvui Šventojoje Dvasioje. Liturgija yra visokios krikščionio maldos versmė ir vainikas. Dalyvaudamas liturgijoje, vidinis žmogus įsišaknija ir įsitvirtina12 didžioje Tėvo meilėje, „kuria [Jis] mus pamilo“ (
1074S-219Y-168„Liturgija yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė.“13 Tad liturgija yra tinkamiausia vieta Dievo tautos katechezei. „Katechezė yra esmingai susijusi su visa liturgine ir sakramentine veikla, nes sakramentuose, o ypač Eucharistijoje, Jėzus Kristus veikia visu savo Asmeniu perkeisdamas žmones.“14
1075S-219426Liturginės katechezės (kaip mystagōgia) tikslas yra įvesdinti į Kristaus slėpinį žengiant nuo to, kas regima, prie to, kas neregima, nuo ženklo prie to, kas juo žymima, nuo „sakramentų“ prie „slėpinių“.774 Tokiai katechezei skiriami vietiniai ir regioniniai katekizmai. Šiame Katekizme, kurio tikslas yra tarnauti visai skirtingų apeigų ir kultūrų Bažnyčiai,15 pateikiami pamatiniai ir bendri visai Bažnyčiai dalykai: liturgijos slėpinys ir liturgijos šventimas (
1Plg. Ef 3, 4.
2Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 5: AAS 56 (1964) 99.
3Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 2: AAS 56 (1964) 97–98.
4Plg. Jn 17, 4.
5Plg Apd 13, 2; Lk 1, 23.
6Plg. Rom 15, 16; Fil 2, 14–17. 30.
7Plg. Rom 15, 27; 2 Kor 9, 12; Fil 2, 25.
8Plg. Žyd 8, 2. 6.
9Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 7: AAS 56 (1964) 101.
10Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 11: AAS 56 (1964) 103.
11Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 9: AAS 56 (1964) 101.
12Plg. Ef 3, 16–17.
13Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 10: AAS 56 (1964) 102.
14Jonas Paulius II, Apašt. parag. Catechesi tradendae, 23: AAS 71 (1979) 1296.
15Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 3–4: AAS 56 (1964) 98.