142-143Dievo malonės palaikomas, žmogus atsako Dievui tikėjimo klusnumu, t. y. visiškai atsiduodamas Dievui ir priimdamas jo tiesą kaip laiduojamą To, kuris yra pati Tiesa.
26. Kokie yra svarbiausi tikėjimo klusnumo liudytojai Šventajame Rašte?
144-149Liudytojų daug, o iš jų išsiskiria du: Abraomas išmėginamas „patikėjo Dievu“ (Rom 4, 3) ir visada paklusdavo jo kvietimui, todėl tapo „tėvu visiems tikintiesiems“ (plg. Rom 4, 11. 18); Mergelė Marija per visą savo gyvenimą tobuliausiai įgyvendino tikėjimo klusnumą, ištarusi: Fiat mihi secundum Verbum tuum – „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).
27. Ką žmogui reiškia tikėti į Dievą?
150-152176-178Tai reiškia laikytis paties Dievo, pasitikint juo ir pritariant visoms jo apreikštoms tiesoms, nes Dievas yra pati Tiesa. Tai reiškia tikėti į vieną Dievą trijuose Asmenyse: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
28. Kokios yra tikėjimo ypatybės?
153-165179-180183-184Tikėjimas, neužsitarnauta Dievo dovana, prieinama nuolankiai jos prašantiems, yra išganymui būtina antgamtinė dorybė. Tikėjimo aktas yra žmogiškasis aktas, t. y. žmogaus, Dievo paveiktos valios pastūmėto laisvai pritarti dieviškajai tiesai, proto aktas. Be to, tikėjimas yra tikras, nes remiasi Dievo žodžiu; jis veikia „meile“ (Gal 5, 6) ir nepaliaujamai auga Dievo žodžio klausantis ir meldžiantis. Jis leidžia iš anksto ragauti dangaus džiaugsmo.
29. Kodėl tikėjimas ir mokslas neprieštarauja vienas kitam?
Nors tikėjimas ir viršija protą, tikėjimas ir mokslas niekada negali prieštarauti vienas kitam, nes abiejų šaltinis yra Dievas. Pats Dievas duoda žmogui ir proto šviesą, ir tikėjimą.
„Tikėk, kad suprastum; suprask, kad tikėtum“ (šv. Augustinas).
KBK nuorodos
25.
142
Savuoju Apreiškimu „neregimasis Dievas iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams ir su jais kalbasi norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę“. Tam kvietimui tinkamas atsakas yra tikėjimas.
143
Tikėjimu žmogus savo protą ir valią visiškai palenkia Dievui. Visa savo esybe žmogus pritaria Dievui Apreiškėjui.
Šventasis Raštas tą žmogaus atsaką apreiškiančiam Dievui vadina „tikėjimo klusnumu“.
144 Paklusti (ob-audire) tikėjime reiškia laisvai pritarti išgirstam žodžiui, nes jo tiesą laiduoja Dievas, pati Tiesa. Šventajame Rašte kaip tokio klusnumo pavyzdys mums pateikiamas Abraomas. Tobuliausiai pakluso Mergelė Marija.
145 Laiške žydams, kuriame didžiai pagerbtas protėvių tikėjimas, ypač pabrėžiamas Abraomo tikėjimas:
„Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11, 8). Tikėdamas jis gyveno kaip svetimšalis ir ateivis Pažadėtoje žemėje.
Tikėdama Sara gavo galią pagimdyti pažado sūnų. Pagaliau Abraomas tikėdamas atnašavo savo viengimį sūnų.
146
Tad Abraomas įgyvendino Laiške žydams pateiktą tikėjimo apibrėžimą: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“ (Rom 4, 3). Kai „įsitvirtino tikėjime“ (Rom 4, 20), Abraomas tapo „tėvu visiems tikintiesiems“ (Rom 4, 11. 18).
147 Senajame Testamente yra daug tokio tikėjimo liudijimų. Laiške žydams giriamas pavyzdingas protėvių tikėjimas, „per jį protėviai gavo gerą liudijimą“ (Žyd 11, 2. 39). Tačiau „Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums“: malonę tikėti į Jo Sūnų Jėzų, „savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją“ (Žyd 11, 40; 12, 2).
148
Mergelė Marija tobuliausiai pakluso tikėjimui. Tikėjimu Marija priėmė angelo Gabrieliaus atneštą žinią ir pažadą, patikėjusi, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37), ir pati sutiko: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Elzbieta ją pasveikino: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Dėl to tikėjimo visos kartos vadins ją palaiminta.
149 Visą gyvenimą, net ligi paskutinio išmėginimo,
kai jos sūnus Jėzus mirė ant kryžiaus, jos tikėjimas nesusvyravo. Marija nenustojo tikėjusi Dievo žodžio „išsipildymu“. Dėl to Bažnyčia ir gerbia Marijoje regimą gryniausią tikėjimą.
150 Tikėjimas pirmiausia yra asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu ir drauge nuo to neatskiriamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai. Būdamas asmeniškas ryšys su Dievu ir pritarimas Jo apreikštoms tiesoms, krikščionių tikėjimas skiriasi nuo tikėjimo žmogumi. Teisinga ir gera visiškai pasitikėti Dievu ir absoliučiai tikėti tuo, ką Jis sako. Būtų tuščia ir klaidinga šitaip tikėti kūriniu.
151 Krikščioniui tikėti į Dievą reiškia neatskiriamai tikėti į Tą, kurį Jis siuntė: savo mylimąjį Sūnų, kuriuo Jis gėrisi; Dievas mums liepė Jo klausyti. Pats Viešpats yra pasakęs savo mokiniams: „Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“ (Jn 14, 1). Mes galime tikėti į Jėzų Kristų, nes Jis pats yra Dievas, Žodis, tapęs kūnu: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18). Kadangi yra „Tėvą regėjęs“ (Jn 6, 46), Jis vienas Jį pažįsta ir gali apreikšti.
152
Negalima tikėti į Jėzų Kristų be Jo Dvasios pagalbos. Tai Šventoji Dvasia apreiškė žmonėms, kas yra Jėzus. Nes „nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. [...] Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 10–11). Vien tik Dievas visiškai pažįsta Dievą. Mes tikime į Šventąją Dvasią, nes Ji yra Dievas.
Bažnyčia nuolat išpažįsta, kad tiki į vieną Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
176 Tikėjimas yra asmeninis viso žmogaus ryšys su apreiškiančiu Dievu. Tai proto ir valios pritarimas Dievui, apsireiškiančiam savo darbais ir žodžiais.
177 Tad „tikėti“ apima du dalykus: asmenį ir tiesą; tiki tiesa, pasitikėdamas ją skelbiančiu asmeniu.
178 Mes turime tikėti ne ką kitą, tik į Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
153 Petrui išpažinus, jog Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Jėzus atsako, kad jam tai apreiškė „ne kūnas ir kraujas [...], bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17). Tikėjimas yra Dievo dovana, Jo įdiegta antgamtinė dorybė. „Šitokiam tikėjimui reikia pirmiau ateinančios ir padedančios Dievo malonės bei Šventosios Dvasios vidinės pagalbos. Toji Dvasia paveikia širdį ir palenkia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir teikia 'malonumą kiekvienam pritarti tiesai ir ją tikėti'.“
154 Tikėti įmanoma tik veikiant malonei ir vidinei Šventosios Dvasios pagalbai. Tačiau tiek pat tikra, kad tikėjimas yra tikrai žmogiškas veiksmas. Nei žmogaus laisvei, nei protui nėra priešinga pasitikėti Dievu ir pritarti Jo apreikštoms tiesoms. Net ir žmonių tarpusavio santykiuose neprieštarauja mūsų orumui tikėti tuo, ką mums sako kiti apie save ar savo ketinimus, pasitikėti jų pažadais (pvz., vyrui ir moteriai tuokiantis), kad būtų galima su jais bendrauti. Tad dar mažiau mūsų orumui prieštarauja „tikėjimu savo protą ir valią visiškai palenkti apreiškiančiam Dievui“ ir taip su Juo artimai bendrauti.
155
Tikėjimu žmogaus protas ir valia bendradarbiauja su Dievo malone: „Tikėjimas yra dieviškajai tiesai pritariančio proto, kuriam įsako Dievo malonės skatinama valia, aktas.“
156 Tikėjimo motyvas nėra tai, kad apreikštosios tiesos atrodo tikros ir suprantamos mūsų prigimtinio proto šviesoje. Mes tikime „dėl Dievo, kuris apreiškia ir negali nei pats klysti, nei mūsų klaidinti, autoriteto“.
„Vis dėlto, kad mūsų tikėjimo klusnumas neprieštarautų protui, Dievas panoro vidinę Šventosios Dvasios pagalbą susieti su išoriniais Jo Apreiškimo įrodymais.“
Dėl to Kristaus ir šventųjų stebuklai, pranašystės ir Bažnyčios plitimas bei šventumas, jos vaisinga veikla ir stabilumas „yra kiekvienam protui priimtini tikri Apreiškimo ženklai“, tikėtinumo motyvai, kurie rodo, kad tikėjimo pritarimas „jokiu būdu nėra sielos aklos pastangos“.
157 Tikėjimas yra tikras, daug tikresnis negu visoks žmogiškas pažinimas, nes remiasi paties Dievo, kuris negali meluoti, žodžiu. Be abejonės, apreikštosios tiesos žmogaus protui ir patirčiai gali atrodyti neaiškios, tačiau „dieviškosios šviesos teikiamas tikrumas yra didesnis negu tas, kurį duoda prigimtinio proto šviesa“.
„Dešimt tūkstančių sunkumų nepagimdo net vienos abejonės.“
158 „Tikėjimas nori būti suprastas.“ Tikėjimui būdinga tai, kad tikintysis nori geriau pažinti Tą, kurį įtikėjo, ir geriau suprasti, ką Jis yra apreiškęs; geresnis pažinimas savo ruožtu stiprina tikėjimą, vis labiau apimtą meilės. Tikėjimo malonė atveria „širdies akis“ (Ef 1, 18), kad gyvai suvoktų Apreiškimo turinį, tai yra visa, kas apima Dievo planą, tikėjimo slėpinius, jų tarpusavio ryšį ir ryšį su apreikštojo slėpinio viršūne, Kristumi. O „kad Apreiškimas būtų vis giliau suprantamas, ta pati Šventoji Dvasia nuolat tobulina tikėjimą savo dovanomis.“ Pasak šv. Augustino,
„tikiu, kad suprasčiau, ir suprantu, kad geriau tikėčiau“.
159
Tikėjimas ir mokslas. „Nors tikėjimas ir viršija protą, bet tarp jų niekada negali būti tikro nesutarimo, kadangi tas pats Dievas, kuris apreiškia slėpinius ir įdiegia tikėjimą, žmogaus dvasiai yra davęs ir proto šviesą; o nei pats Dievas negali savęs neigti, nei tiesa prieštarauti tiesai.“ „Todėl metodinis kiekvienos pažinimo srities tyrinėjimas, jei tik atliekamas tikrai moksliškai ir laikantis moralės nuostatų, iš tiesų niekada neprieštaraus tikėjimui, nes ir žemiškieji, ir tikėjimo dalykai kyla iš to paties Dievo. Maža to, kas nuolankiai ir atkakliai stengiasi įžvelgti daiktų paslaptis, tas, pats to nė nežinodamas, yra tarsi vedamas už rankos Dievo, kuris palaiko visus dalykus ir padaro juos tokius, kokie jie yra.“
160 Kad būtų žmogiškas, „žmogus turi laisvai atsiliepti Dievui tikėjimu;
todėl niekas negali būti verčiamas priimti tikėjimą prieš savo norą. Mat tikėjimo aktas pačia savo prigimtimi yra laisvas veiksmas“. „Dievas pašaukia žmones tarnauti jam dvasia ir tiesa, įpareigodamas sąžinę, bet nedarydamas prievartos. [...] Tai ypač išryškėjo Jėzuje Kristuje.“ Iš tikrųjų Kristus ragina tikėti ir atsiversti, bet niekada neverčia. „Jis liudijo tiesą, tačiau prieštaraujantiems nenorėjo jos primesti jėga. Jo karalystė [...] auga meile, kuria ant kryžiaus pakeltasis Kristus traukia žmones prie savęs.“
161
Tikėti į Jėzų Kristų ir Tą, kuris Jį siuntė mūsų išganymui, yra būtina norint būti išganytiems.
„Kadangi 'be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui' (Žyd 11, 6) ir patekti į Jo vaikų bendriją, tai be jo niekas negali būti kada nors nuteisintas ir niekas negaus amžinojo gyvenimo, jei neištvers iki galo (Mt 10, 22; 24, 13).“
162 Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Tą neįkainojamą dovaną mes galime prarasti. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų „gerą kovą“, išlaikytų „tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 18–19). Kad tikėjimu gyventume, augtume ir ištvertume ligi galo, turime jį maitinti Dievo žodžiu;
turime melsti Viešpatį, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6), turi būti vilties palaikomas ir įleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime.
163
Tikėjimas tarytum iš anksto leidžia mums patirti palaimingojo regėjimo džiaugsmą ir šviesą, mūsų žemiškosios kelionės tikslą. Tada mes regėsime Dievą „akis į akį“ (1 Kor 13, 12), „tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2). Tad tikėjimas jau yra amžinojo gyvenimo pradžia:
Kai tikėjimo palaimą dabar mes regime tartum atspindį veidrodyje, atrodo, lyg jau būtų mūsų tos nuostabios gėrybės, kuriomis mus pradžiuginti vieną dieną žada tikėjimas.
164 Tačiau dabar „mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7) ir regime Dievą „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, [...] iš dalies“ (1 Kor 13, 12). Apšviestas To, į kurį jis nukreiptas, tikėjimas dažnai esti išgyvenamas tamsoje. Jis gali būti išmėginamas. Pasaulis, kuriame gyvename, dažnai atrodo esąs toli nuo to, ką mums tvirtina tikėjimas;
patirtas blogis ir kančia, neteisybė ir mirtis tartum prieštarauja Gerajai Naujienai; jie gali sudrumsti tikėjimą ir tapti jam pagunda.
165 Tada mes turime kreiptis į tikėjimo liudytojus: Abraomą, kuris „nematydamas jokios vilties, [...] patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18); Mergelę Mariją, kuri „žengė tikėjimo taku“ ir nuėjo ligi „tikėjimo nakties“, dalyvaudama savo Sūnaus kančioje ir Jo kapo naktyje;
ir į daugelį kitų tikėjimo liudytojų: „Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (Žyd 12, 1–2).
159
Tikėjimas ir mokslas. „Nors tikėjimas ir viršija protą, bet tarp jų niekada negali būti tikro nesutarimo, kadangi tas pats Dievas, kuris apreiškia slėpinius ir įdiegia tikėjimą, žmogaus dvasiai yra davęs ir proto šviesą; o nei pats Dievas negali savęs neigti, nei tiesa prieštarauti tiesai.“ „Todėl metodinis kiekvienos pažinimo srities tyrinėjimas, jei tik atliekamas tikrai moksliškai ir laikantis moralės nuostatų, iš tiesų niekada neprieštaraus tikėjimui, nes ir žemiškieji, ir tikėjimo dalykai kyla iš to paties Dievo. Maža to, kas nuolankiai ir atkakliai stengiasi įžvelgti daiktų paslaptis, tas, pats to nė nežinodamas, yra tarsi vedamas už rankos Dievo, kuris palaiko visus dalykus ir padaro juos tokius, kokie jie yra.“
