Pirmas skyrius. Sakramentinė ekonomija
Įsikūnijimo sienos mozaika. Vatikano miestas-valstybė, Atpirkėjo Motinos koplyčia (Redemptoris Mater)
Kryžiaus auka yra Bažnyčios sakramentų ekonomijos šaltinis. Paveiksle Bažnyčią simbolizuojanti Marija kaire ranka renka iš Jėzaus perdurto šono tekantį kraują ir vandenį, simbolizuojančius Bažnyčios sakramentus:
„Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 33–34).
Šv. Augustinas komentuoja:
„Kristus, mūsų Viešpats, kuris kentėdamas paaukojo už mus tai, ką buvo gavęs iš mūsų gimdamas, ir amžinybėje tapo didžiausiu iš kunigų, liepė aukoti auką, kurią matote, – savo kūną ir savo kraują. Juk iš ietimi perverto jo kūno ištekėjo kraujo ir vandens, kuriais jis atleido mūsų nuodėmes. Atmindami šią malonę ir veikdami dėl savo išganymo (t. y. jumyse veikiančio Dievo), su baime ir virpuliu artinkitės prie šio altoriaus. Įžvelkite duonoje tą [kūną], kuris kabėjo ant kryžiaus, o taurėje tą [kraują], kuris tryško iš jo šono. Šios vienintelės būsimosios aukos pirmavaizdis glūdi jau daugybėje įvairiausių senovinių Dievo tautos aukų. Dėl savo tyros sielos nekaltumo Kristus yra avinėlis ir kartu dėl savo kūno, panašaus į nuodėmės kūną, ožys. Ir visi daugeriopi ir įvairiopi pirmavaizdžiai, išreikšti Senojo Testamento aukomis, remiasi tik šia [auka], kuri buvo apreikšta Naujajame Testamente.
Tad imkite ir valgykite Kristaus kūną, dabar tapę Kristaus nariais Kristaus kūne; imkite ir gerkite Kristaus kraują. Idant neatitrūktumėte vienas nuo kito, valgykite tai, kas jus vienija; idant nelaikytumėte savęs menkaverčiais, gerkite tai, kas yra jūsų kaina. Kaip tai, ką valgote ir geriate, jumyse persikeičia, taip ir jūs persikeičiate Kristaus kūne, jei tik gyvenate klusniai ir maldingai. Juk jis, artėjant kančiai, švęsdamas Velykas–Paschą su savo mokiniais, paėmė duoną ir laimino ją, tardamas: Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Lygiai taip palaiminęs, jis davė taurę, tardamas: Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. Esate jau apie tai skaitę ir girdėję iš Evangelijos, tačiau nežinojote, kad ši Eucharistija yra pats Sūnus; bet dabar apvalyta širdimi bei nesutepta sąžine ir tyru vandeniu numazgotu kūnu artinkitės prie jo ir būsite apšviesti, o jūsų veidai neraus“ (Pamokslas 228B).
218. Kas yra liturgija?
219. Kokia yra liturgijos vieta Bažnyčios gyvenime?
220. Kokia yra sakramentų ekonomijos esmė?
KBK nuorodos
218.
1066 Tikėjimo simbolyje Bažnyčia išpažįsta Švenčiausiosios Trejybės slėpinį ir Jos valios slėpinį, kokio Ji panorėjo (Ef 1, 9) dėl visos kūrinijos: Tėvas įgyvendins savo valios slėpinį dovanodamas savo mylimąjį Sūnų ir Šventąją Dvasią pasauliui išganyti ir savo vardui pašlovinti. Toks yra Kristaus slėpinys, apreikštas ir planingai įgyvendinamas istorijoje laikantis išmintingai sumanytos tvarkos, kuri šv. Pauliaus vadinama slėpinio tvarkymu [oikonomia] (Ef 3, 9), o Bažnyčios tėvų tradicijos – „įsikūnijusio Žodžio ekonomija“ arba „išganymo ekonomija“.
1067 „Šį žmonių atpirkimo bei tobulo Dievo pašlovinimo darbą, kurio įvadas buvo nuostabūs Dievo darbai Senojo Testamento tautoje, atliko Viešpats Kristus, ypač savo palaimintosios kančios, prisikėlimo iš numirusiųjų ir garbingo įžengimo į dangų – Velykų slėpiniu, kuriuo 'Jis mūsų mirtį mirdamas sunaikino ir mums gyvybę prisikeldamas sugrąžino'. Juk iš užmigusio ant kryžiaus Kristaus šono kilo nuostabus visos Bažnyčios sakramentas“. Dėl to liturgijoje Bažnyčia ypač švenčia Velykų slėpinį, kuriuo Kristus atbaigė mūsų išganymo darbą.
1068 Tą Kristaus slėpinį Bažnyčia skelbia ir švenčia savo liturgijoje, kad tikintieji juo gyventų ir jį liudytų pasaulyje: Mat liturgija, per kurią, ypač per dieviškąją Eucharistijos auką, „vyksta mūsų atpirkimo darbas“, labiausiai padeda tam, kad tikintieji gyvenimu išreikštų bei kitiems atskleistų Kristaus slėpinį ir savitą tikrosios Bažnyčios prigimtį.
1069 Pirminė žodžio „liturgija“ reikšmė yra „viešas darbas“, „tarnavimas tautos vardu/tautai“. Krikščioniškojoje tradicijoje tuo žodžiu norima pasakyti, kad Dievo tauta dalyvauja „Dievo darbe“. Liturgijos metu Kristus, mūsų Atpirkėjas ir Vyriausiasis Kunigas, savo Bažnyčioje, su ja ir per ją tęsia mūsų Atpirkimo darbą.
1070 Naujajame Testamente žodis „liturgija“ vartojamas ne tik viešajam Dievo garbinimui, bet ir Evangelijos skelbimui bei veikliai meilei nusakyti. Visais tais atvejais kalbama apie tarnavimą Dievui ir žmonėms. Švęsdama liturgiją, Bažnyčia yra tarnaitė, sekanti savo Viešpačiu – vieninteliu „Liturgu“ [Didžiuoju Kunigu]: ji dalyvauja Jo kunigiškojoje (kultas), pranašiškojoje (skelbimas) ir karališkojoje (gailestingosios meilės tarnystė) veikloje: Tad pagrįstai liturgija laikoma tarsi Kristaus kunigystės uždavinio vykdymu, kuriame regimais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam žmogui savitu būdu suteikiamas pašventinimas, o mistinis Kristaus Kūnas, tai yra galva ir jo nariai, viešu tobulu būdu garbina Dievą. Iš to plaukia, kad kiekvienas liturgijos šventimas, kaip kunigo Kristaus ir jo kūno – Bažnyčios – darbas, yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui.
219.
1071 Būdama Kristaus darbas, liturgija yra ir Jo Bažnyčios veikla. Ji įgyvendina Bažnyčią ir rodo ją kaip regimą Dievo ir žmonių bendrystės Kristuje ženklą. Ji įtraukia tikinčiuosius į naują bendruomenės gyvenimą, siekia, kad visi dalyvautų liturgijoje „sąmoningai, aktyviai ir vaisingai“.
1072 „Šventoji liturgija neapima viso Bažnyčios veikimo“: pirma turi eiti evangelizacija, įtikėjimas ir atsivertimas; tik tada ji gali duoti vaisių tikinčiųjų gyvenime: naują gyvenimą Šventojoje Dvasioje, įsitraukimą į Bažnyčios misiją ir tarnavimą jos vienybei.
1073 Liturgija taip pat yra dalyvavimas Kristaus maldoje Tėvui Šventojoje Dvasioje. Liturgija yra visokios krikščionio maldos versmė ir vainikas. Dalyvaudamas liturgijoje, vidinis žmogus įsišaknija ir įsitvirtina didžioje Tėvo meilėje, „kuria [Jis] mus pamilo“ (Ef 2, 4) savo mylimajame Sūnuje. Tai taip pat „nuostabus Dievo darbas“, išgyvenamas ir pasiliekantis mumyse su kiekviena malda, „kiekvienu metu [...] Dvasioje“ (Ef 6, 18).
1074 „Liturgija yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė.“ Tad liturgija yra tinkamiausia vieta Dievo tautos katechezei. „Katechezė yra esmingai susijusi su visa liturgine ir sakramentine veikla, nes sakramentuose, o ypač Eucharistijoje, Jėzus Kristus veikia visu savo Asmeniu perkeisdamas žmones.“
1075 Liturginės katechezės (kaip mystagōgia) tikslas yra įvesdinti į Kristaus slėpinį žengiant nuo to, kas regima, prie to, kas neregima, nuo ženklo prie to, kas juo žymima, nuo „sakramentų“ prie „slėpinių“. Tokiai katechezei skiriami vietiniai ir regioniniai katekizmai. Šiame Katekizme, kurio tikslas yra tarnauti visai skirtingų apeigų ir kultūrų Bažnyčiai, pateikiami pamatiniai ir bendri visai Bažnyčiai dalykai: liturgijos slėpinys ir liturgijos šventimas ( pirmas skyrius ), po to septyni sakramentai ir sakramentalijos ( antras skyrius ).
220.
1076 Sekminių dieną nužengus Šventajai Dvasiai, Bažnyčia pasirodė pasauliui. Dvasios dovana pradeda naująjį „slėpinio perdavimo“ metą – Bažnyčios metą, kai Kristus, „kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26), per savosios Bažnyčios liturgiją apreiškia, sudabartina ir perteikia savo išganymo darbą. Šiuo Bažnyčios metu Kristus gyvena ir veikia savo Bažnyčioje nauju, naujam metui priderančiu būdu. Jis veikia per sakramentus; bendra Rytų ir Vakarų tradicija vadina tai „sakramentine ekonomija“. Ji yra velykinio Kristaus slėpinio vaisių perdavimas (arba „teikimas“) švenčiant „sakramentinę“ Bažnyčios liturgiją. Todėl pirmiausia svarbu aikštėn iškelti šį „sakramentų teikimą“ ( pirmas poskyris ). Tada labiau paaiškės liturginių apeigų prigimtis ir esminiai bruožai ( antras poskyris ).