295.

1420 Įkrikščioninimo sakramentais žmogus gauna naują gyvenimą Kristuje. Deja, šį gyvenimą „nešiojamės moliniuose induose“ (2 Kor 4, 7). Dabar jis dar „su Kristumi yra paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3). Būdami žemiškuose mūsų namuose, tebesame atviri kentėjimams, ligoms ir mirčiai. Naujasis Dievo vaiko gyvenimas dėl nuodėmės gali nusilpti ir net būti prarastas.

1421 Viešpats Jėzus Kristus, mūsų sielų ir kūnų gydytojas, atleidęs paralyžiuotajam nuodėmes ir grąžinęs jam kūno sveikatą, norėjo, kad Jo Bažnyčia Šventosios Dvasios galia tęstų Jo gydymo ir išganymo darbą, reikalingą ir jos nariams. Toks yra dviejų gydymo sakramentų – Atgailos ir Ligonių patepimo – tikslas.

KBK 1420-1421 kontekstas

1426 Atsivertimas į Kristų, atgimimas per Krikštą, Šventosios Dvasios dovana, Kristaus Kūnas ir Kraujas, mums duotas kaip maistas, – visa tai tam, kad būtume „šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4), kaip ir pati Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, kurią Jis sau padarė „šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 27). Vis dėlto įkrikščioninant gautas naujasis gyvenimas nepanaikina žmogaus prigimties trapumo ir silpnumo nei polinkio nusidėti, kurį tradicija vadina geismingumu; jis išlieka pakrikštytuose žmonėse, kad jie, Kristaus malonės padedami, išmėgintų save krikščioniškojo gyvenimo kovoje. Tai atsivertimo kova siekiant šventumo ir amžinojo gyvenimo, į kuriuos Viešpats mus nuolat kviečia.

KBK 1426 kontekstas