632^S-125Naujasis Testamentas dažnai kartoja, kad Jėzus buvo „prikeltas iš numirusių“ (1 Kor 15, 20)⁵³⁰; tai verčia manyti, jog iki Prisikėlimo Jis pabuvojo mirusiųjų buveinėje.⁵³¹ Jėzus patyrė mirtį kaip visi žmonės ir savo siela aplankė juos mirusiųjų buveinėje – tokią prasmę Jėzaus nužengimui į pragarus pirmiausia teikė apaštalų skelbtas tikėjimas. Tačiau Jėzus ten nužengė kaip Gelbėtojas, skelbdamas tenai įkalintoms vėlėms Gerąją Naujieną.⁵³²

633^S-125Mirusiųjų buveinę, į kurią buvo nužengęs miręs Kristus, Šv. Raštas vadina pragarais, Šeolu ar Hadu,⁵³³ nes nė vienam ten esančių neleista regėti Dievo.⁵³⁴ Atpirkėjo belaukiant toks buvo visų mirusiųjų – blogųjų ar teisiųjų⁵³⁵ – likimas; bet tai nereiškia, kad jis buvo visų vienodas, kaip matyti iš Jėzaus palyginimo apie vargšą Lozorių, nuneštą „į Abraomo prieglobstį“⁵³⁶. „Jėzus Kristus, nužengęs į pragarus, išlaisvino teisiųjų sielas, kurios Abraomo prieglobstyje laukė Gelbėtojo.“⁵³⁷1033 Jėzus į pragarus nužengė ne tam, kad iš ten išvaduotų pasmerktuosius⁵³⁸ ar panaikintų pragarą – pasmerkimo vietą,⁵³⁹ bet kad išlaisvintų anksčiau už Jį mirusius teisiuosius.⁵⁴⁰

634^S-125„Todėl ir buvo paskelbta Evangelija net mirusiems...“ (1 Pt 4, 6). Nužengimu į pragarus buvo pilnatviškai paskelbtas evangelinis išganymas. Tai paskutinis Jėzaus, kaip Mesijo, misijos tarpsnis, labai glaustas laiko požiūriu, tačiau be galo talpus savo realiu poveikiu, nes Jėzaus Atpirkimas apėmė visus visų laikų ir vietų žmones;605 juk visi išgelbėtieji tapo Atpirkimo dalininkais.

635^S-125Taigi Kristus nužengė į mirties bedugnę,⁵⁴¹ kad mirusieji išgirstų „Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs“, kad atgytų (Jn 5, 25). Jėzus, „gyvybės Kūrėjas“,⁵⁴² mirtimi sunaikino „tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią“, ir išvadavo „tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 14–15). Dabar jau prisikėlęs Kristus turi „mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18), o Jėzaus vardui priklaupia „kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme“ (Fil 2, 10).

Didi tyla šiandien viešpatauja žemėje, didi tyla ir rimtis. Didi tyla, nes Karalius miega. Žemė sudrebėjo ir nurimo, nes Dievas kūnu užmigo ir pažadino tuos, kurie miega nuo neatmenamų laikų [...]. Jis nuėjo ieškoti pirmojo mūsų tėvo Adomo – pražuvusios avies. Jis panoro aplankyti visus, tūnančius tamsybėse ir mirties ūksmėje; išvaduoti iš skausmų belaisvio Adomo ir tokios pat belaisvės Ievos eina jų Dievas ir jų sūnus [...]. „Aš, tavo Dievas, dėl tavęs tapau tavo sūnumi [...]. Pabusk tu, kuris miegi, nes aš sutvėriau tave ne tam, kad tūnotum supančiotas pragaruose. Kelkis iš numirusių, aš esu mirusiųjų Gyvybė“.⁵⁴³