632S-125Naujasis Testamentas dažnai kartoja, kad Jėzus buvo „prikeltas iš numirusių“ (
633S-125Mirusiųjų buveinę, į kurią buvo nužengęs miręs Kristus, Šv. Raštas vadina pragarais, Šeolu ar Hadu,533 nes nė vienam ten esančių neleista regėti Dievo.534 Atpirkėjo belaukiant toks buvo visų mirusiųjų – blogųjų ar teisiųjų535 – likimas; bet tai nereiškia, kad jis buvo visų vienodas, kaip matyti iš Jėzaus palyginimo apie vargšą Lozorių, nuneštą „į Abraomo prieglobstį“536. „Jėzus Kristus, nužengęs į pragarus, išlaisvino teisiųjų sielas, kurios Abraomo prieglobstyje laukė Gelbėtojo.“5371033 Jėzus į pragarus nužengė ne tam, kad iš ten išvaduotų pasmerktuosius538 ar panaikintų pragarą – pasmerkimo vietą,539 bet kad išlaisvintų anksčiau už Jį mirusius teisiuosius.540
634S-125„Todėl ir buvo paskelbta Evangelija net mirusiems...“ (
635S-125Taigi Kristus nužengė į mirties bedugnę,541 kad mirusieji išgirstų „Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs“, kad atgytų (
Didi tyla šiandien viešpatauja žemėje, didi tyla ir rimtis. Didi tyla, nes Karalius miega. Žemė sudrebėjo ir nurimo, nes Dievas kūnu užmigo ir pažadino tuos, kurie miega nuo neatmenamų laikų [...]. Jis nuėjo ieškoti pirmojo mūsų tėvo Adomo – pražuvusios avies. Jis panoro aplankyti visus, tūnančius tamsybėse ir mirties ūksmėje; išvaduoti iš skausmų belaisvio Adomo ir tokios pat belaisvės Ievos eina jų Dievas ir jų sūnus [...]. „Aš, tavo Dievas, dėl tavęs tapau tavo sūnumi [...]. Pabusk tu, kuris miegi, nes aš sutvėriau tave ne tam, kad tūnotum supančiotas pragaruose. Kelkis iš numirusių, aš esu mirusiųjų Gyvybė“.543
636S-125Žodžiai „Jėzus nužengė į pragarus“ Tikėjimo simbolyje reiškia, kad Jėzus iš tikrųjų buvo miręs ir šia mirtimi už mus nugalėjo pačią mirtį ir velnią, „kuris turėjo mirties valdžią“ (
637S-125Numiręs Kristus savo siela, kuri liko suvienyta su Jo dieviškuoju Asmeniu, nužengė į mirusiųjų buveinę. Anksčiau už Jį mirusiems teisiesiems Jis atvėrė dangaus vartus.
6331033 Mes galime susivienyti su Dievu tik laisvai pasiryžę Jį mylėti. Bet mes negalime Dievo mylėti, jei sunkiai nusidedame Jam, savo artimui ar patys sau. „Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“ (1 Jn 3, 14–15). Viešpats mus įspėja, kad būsime nuo Jo atskirti, jei vengsime pagelbėti sunkiai vargstantiems beturčiams ir mažiausiems Jo broliams. Mirti turint sunkią nuodėmę ir nesigailint bei atstumiant gailestingąją Dievo meilę reiškia savo paties laisvu noru būti amžinai nuo Jo atskirtam. Tas galutinio paties žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo ir palaimintųjų draugijos būvis vadinamas „pragaru“.
634605 Ta meilė nedaro jokių išimčių; Jėzus tai priminė užbaigdamas palyginimą apie paklydusią avelę: „Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“ (Mt 18, 14). Jis paaiškina atėjęs „savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28); pastarasis žodis nieko neriboja: jis visą žmoniją pastato priešais vienintelį Atpirkėją, kuris save atiduoda, kad ją išgelbėtų. Bažnyčia, sekdama apaštalais, moko, kad Kristus mirė už visus žmones be jokios išimties. „Nėra, nebuvo ir nebus žmogaus, už kurį Kristus nebūtų kentėjęs.“
632-637125. Kas yra pragarai, į kuriuos nužengė Jėzus?
Pragarai, skirtingi nuo pasmerktųjų pragaro, buvo visų iki Kristaus mirusių, teisių ar nedorų žmonių būvis. Su savo dieviškuoju Asmeniu suvienyta siela Jėzus pragaruose pasiekė Atpirkėjo laukusius teisiuosius, kad jie pagaliau išvystų Dievą. Savo mirtimi nugalėjęs mirtį ir velnią, turintį „mirties valdžią“ (Žyd 2, 14), jis išlaisvino Atpirkėjo laukusius teisiuosius ir atvėrė jiems dangaus vartus.
530Plg Apd 3, 15; Rom 8, 11.
531Plg. Žyd 13, 20.
532Plg. 1 Pt 3, 18–19.
533Plg. Fil 2, 10; Apd 2, 24; Apr 1, 18; Ef 4, 9.
534Plg. Ps 6, 6; 88, 11–13.
535Plg. Ps 89, 49; 1 Sam 28, 19; Ez 32, 17–32.
536Plg. Lk 16, 22–26.
537Catechismus Romanus, 1, 6, 3, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 71.
538Plg. Romos susirinkimas (745 m.), De descensu Christi ad inferos: DS 587.
539Plg. Benediktas XII, Laiškas Cum dudum (1341), 18: DS 1011; Klemensas VI, Laiškas Super quibusdam (1351 m.), c. 15, 13: DS 1077.
540Plg. Toledo IV susirinkimas (633 m.), Capitulum, 1: DS 485; Mt 27, 52–53.
541Plg. Mt 12, 40; Rom 10, 7; Ef 4, 9.
542Plg. Apd 3, 15.
543Antiqua homilia in sancto et magno Sabbato: PG 43, 440. 452. 461.