578.

2759 „Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: 'Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius'“ (Lk 11, 1). Atsiliepdamas į tą prašymą, Viešpats patikėjo savo mokiniams ir visai Bažnyčiai pagrindinę krikščionių maldą. Šv. Lukas pateikia trumpąjį (penkių prašymų), šv. Matas – išplėstąjį (septynių prašymų) tekstą. Bažnyčios liturginėje tradicijoje išlaikytas šv. Mato tekstas (Mt 6, 9–13): Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo Karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.

2760 Labai greitai liturgijoje Viešpaties maldą tapo įprasta užbaigti doksologija: „Nes tavo galybė ir garbė per amžius.“ Apaštališkosios konstitucijos dar prideda pradžioje žodį „valdžia“,; tokia formulė šiandien pateikiama ekumeninėje maldoje. Bizantijos tradicija prieš žodį „garbė“ priduria: „Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Romos mišiole paskutinis prašymas papildomas dar viena perspektyva – palaimingos vilties ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo laukimu. Po to eina visų susirinkusiųjų pritarimo šūksnis arba tęsiama apaštališkųjų konstitucijų doksologija.

KBK 2759-2760 kontekstas

2773 Atsiliepdamas į savo mokinių prašymą („Viešpatie, išmokyk mus melstis“: Lk 11, 1), Jėzus jiems patikėjo pagrindinę krikščionių maldą – „Tėve mūsų“.

KBK 2773 kontekstas