Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

8 skirsnis. Nuodėmė

I. Gailestingumas ir nuodėmė

1846S-391Y-314Evangelija yra Jėzuje Kristuje apreikštas Dievo gailestingumas nusidėjėliams.86 Angelas sako Juozapui: „Jam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Tą patį apie Eucharistiją, Atpirkimo sakramentą, sako Jėzus: „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

1847S-391Y-313„Dievas mus sukūrė be mūsų, bet nepanorėjo mūsų išgelbėti be mūsų.“87 Kad patirtume Jo gailestingumą, turime prisipažinti blogai pasielgę. „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 8–9).

1848S-391Y-312 Šv. Paulius tvirtina: „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Tačiau, kad malonė veiktų, ji turi atidengti nuodėmę, idant apgręžtų mūsų širdį ir mus vestų „teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Rom 5, 21). Kaip gydytojas apžiūri žaizdą prieš ją tvarstydamas, taip ir Dievas savo žodžiu ir savo Dvasia ryškiai apšviečia nuodėmę:

Kad atsiverstum, reikia nuodėmę įžvelgti; sąžinė tada ją įvertina, ir kadangi tas vertinimas vyksta žmogaus viduje veikiant tiesos Dvasiai, tai drauge prasideda naujas apdovanojimas meile ir malone: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Tad šiame „nuodėmės įvertinime“ mums paaiškėja dviguba dovana: teisingos sąžinės ir tikrumo mūsų Atpirkimu dovana. Tiesos Dvasia yra ir Guodėja.88

II. Nuodėmės apibrėžimas

1849S-392Y-315Nuodėmė yra nusižengimas protui, tiesai, teisingai sąžinei; ji yra tikros Dievo ir artimo meilės trūkumas dėl netinkamo prisirišimo prie tam tikrų gėrybių. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir kėsinasi į žmonių solidarumą. Ji apibrėžiama kaip „veiksmas arba žodis, arba troškimas, priešingi amžinajam Įstatymui“89.

1850S-392Y-315Nuodėmė yra Dievo įžeidimas: „Tau, tiktai tau, nusidėjau ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 6). Nuodėmė sukyla prieš Dievo meilę mums ir nukreipia nuo Jo mūsų širdis. Kaip ir pirmoji nuodėmė, ji yra neklusnumas, maištas prieš Dievą norint tapti „kaip Dievas“, žinoti ir nustatyti, „kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 5). Tad nuodėmė yra „iki Dievo paniekinimo vedanti savimeilė“90. Dėl šito išpuikusio savęs aukštinimo nuodėmė yra visiška išganymą pelniusio Jėzaus klusnumo priešingybė.91

1851S-392Y-315Kaip tik kančios metu, kai Kristaus gailestingumas nugali nuodėmę, ryškiausiai atsiveria visas nuodėmės smurtas ir įvairovė: tautos ir jos vadų netikėjimas, baisi neapykanta, Jėzaus atstūmimas ir patyčios, Piloto bailumas ir kareivių žiaurumas, Jėzui tokia skaudi Judo išdavystė, Petro išsigynimas ir mokinių pabėgimas. Vis dėlto kaip tik tamsybių ir šio pasaulio kunigaikščio valandą92 Kristaus auka slėpiningu būdu tampa šaltiniu, iš kurio srūva neišsenkantis mūsų nuodėmių atleidimas.

III. Nuodėmių įvarovė

1852S-393Y-316Nuodėmės yra labai įvairios. Daug jų išvardijama Šventajame Rašte. Laiške galatams Dvasios vaisiams priešpriešinami kūno darbai: „Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo Karalystės“ (5, 19–21).93

1853S-393Y-316Nuodėmes, kaip ir visus žmogiškus veiksmus, galima skirstyti pagal objektą, tai yra pagal dorybes, kurioms jos priešingos perlenkimu arba stygiumi, arba pagal įsakymus, kuriems jos prieštarauja. Galima jas taip pat skirstyti į nuodėmes Dievui, artimui ir sau pačiam; į dvasios ir kūno nuodėmes, pagaliau į nuodėmes, padarytas mintimis, žodžiais, veiksmais arba apsileidimu. Kaip moko Viešpats, nuodėmės šaknys yra žmogaus širdyje, jo laisvoje valioje: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. Šitie dalykai suteršia žmogų“ (Mt 15, 19–20). Širdyje taip pat gyvena meilė – gerų ir tyrų darbų pradžia; nuodėmė ją sužeidžia.

IV. Nuodėmės sunkumas: mirtinoji ir lengvoji nuodėmė

1854S-394Y-316Nuodėmės vertintinos pagal jų sunkumą. Jau Šventajame Rašte94 suvokiamas skirtumas tarp mirtinosios ir lengvosios nuodėmės išliko Bažnyčios tradicijoje. Jį patvirtina ir žmonių patirtis.

1855S-395Y-316Mirtinoji nuodėmė, smarkiai pažeisdama Dievo Įstatymą, žmogaus širdyje naikina meilę; versdama rinktis gėrį, mažesnį už Dievą, nukreipia žmogų nuo Dievo, kuris yra jo galutinis tikslas ir palaima.Lengvoji nuodėmė, nors ir nenutraukia meilės, ją užgauna ir sužeidžia.

1856S-395Y-316Y-317Mirtinajai nuodėmei mumyse pasikėsinus į gyvenimo pagrindą – meilę, prireikia Dievo naujo gailestingumo parodymo ir širdies atsivertimo; tai paprastai įvyksta per Sutaikinimo sakramentą:

Kai valia siekia ko nors, kas savaime prieštarauja meilei, kuri žmogų tinkamai kreipia į galutinį tikslą, tada nuodėmė esti mirtinoji dėl paties siekiamo objekto [...], ar ji būtų nukreipta prieš Dievo meilę, pavyzdžiui, piktžodžiavimas Dievui, priesaikos sulaužymas ir t. t., ar prieš artimo meilę, pavyzdžiui, žmogžudystė, svetimavimas ir pan. [...] O jei nusidėjėlio valia siekia ko nors, kas savaime netvarkinga, bet nėra nukreipta prieš Dievo ir artimo meilę, pavyzdžiui, tuščios kalbos, kvaili juokai ar panašūs dalykai, tai tokios nuodėmės savo prigimtimi yra lengvos.95

1857S-395Y-316Kad nuodėmė būtų mirtinoji, reikia drauge trijų sąlygų: „Mirtinoji yra kiekviena nuodėmė, kurios objektas yra svarbus dalykas ir kuri padaryta aiškiai suprantant ir sąmoningai pritariant.“96

1858S-395Y-316Kas yra svarbus dalykas, aiškiai nurodo dešimt Dievo įsakymų; tą patį atsakė Jėzus turtingam jaunuoliui: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mk 10, 19). Nuodėmės sunkumas nevienodas: nužudyti yra sunkesnė nuodėmė negu pavogti. Turi reikšmės ir tai, kokiems asmenims nusidedama: sunkesnė nuodėmė yra pavartoti smurtą prieš tėvus negu prieš svetimą žmogų.

1859S-395Y-316Kad nuodėmė būtų mirtinoji, reikia ją visiškai pažinti ir jai visiškai pritarti. Reikia žinoti, kad veiksmas yra nuodėmingas ir priešingas Dievo Įstatymui, pritarti tokiam veiksmui pakankamai sąmoningai, kad jis būtų paties asmens laisvas apsisprendimas. Nežinojimas dėl savo kaltės ir širdies kietumas97 ne mažina, o didina nusidedančio atsakomybę.

1860S-395Y-316Nežinojimas ne dėl savo kaltės, jeigu ir nepanaikina visos kaltės už sunkų nusižengimą, tai bent ją sumažina. Tačiau daroma prielaida, kad niekas negali nežinoti moralinio įstatymo principų, įrašytų kiekvieno žmogaus sąžinėje. Juslingumo paskatos bei aistros, lygiai kaip išorinė prievarta ar patologiniai sutrikimai, taip pat gali sumažinti nusidėjėlio laisvę ir kaltę. Tyčiomis padaryta nuodėmė, sąmoningai pasirenkant blogį, yra sunkiausia.

1861S-395Y-316Mirtinoji nuodėmė – kaip ir meilė – yra radikali žmogaus laisvo pasirinkimo galimybė. Dėl tos nuodėmės prarandama meilės dorybė ir pašvenčiamoji malonė, tai yra malonės būvis. Jei jos neatperka žmogaus gailestis ir Dievo atleidimas, ji atskiria žmogų nuo Kristaus karalystės ir užtraukia jam amžiną mirtį pragare, nes mūsų laisvė geba ką nors pasirinkti visam laikui, negrįžtamai. Vis dėlto, vertindami kokį nors veiksmą kaip sunkų nusižengimą, spręsti apie jį padariusius asmenis turime palikti Dievo teisingumui ir gailestingumui.

1862S-396Lengvoji nuodėmė padaroma tada, kai moralinio įstatymo nuostatų nesilaikoma esant nesvarbiam dalykui arba kai tam įstatymui nepaklūstama esant svarbiam dalykui, bet be visiško pažinimo ar be visiško pritarimo.

1863S-396Lengvoji nuodėmė silpnina meilės dorybę; ji pasireiškia netvarkingu prisirišimu prie sukurtųjų gėrybių, trukdo sielai tobuliau siekti dorybių ir dorovingiau elgtis, užtraukia laikinąsias bausmes. Sąmoningai padaryta ir neapgailėta lengvoji nuodėmė palengva veda prie mirtinosios. Vis dėlto lengvoji nuodėmė nenutraukia ryšio su Dievu. Dievo malonės padedamas, žmogus gali ją atitaisyti. Ji neatima „pašvenčiamosios malonės, draugystės su Dievu, meilės ir, vadinasi, amžinosios palaimos“:98

Kol žmogus gyvena su kūnu, jis negali išvengti bent lengvųjų nuodėmių. Nors jas ir vadina lengvomis, nelaikyk jų nepavojingomis. Jeigu, jas sverdamas, laikai nepavojingomis, tai drebėk, kai jas suskaičiuosi. Daug mažų daiktų tampa vienu dideliu; daug lašų pripildo upę; iš daugybės grūdelių išauga kauburiai. Tad kas yra mūsų viltis? Pirmiausia išpažintis...99

1864S-396„Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas“ (Mt 12, 31).100 Dievo gailestingumui nėra ribų, bet kas sąmoningai atsisako priimti Dievo gailestingumą per atgailą, tas išsižada nuodėmių atleidimo ir Šventosios Dvasios dovanojamo išganymo.101 Toks užsispyrimas gali padaryti atgailą neįmanomą iki mirties ir nuvesti į amžiną pražūtį.

V. Nuodėmės paplitimas

1865S-397Y-318Nusidedant stiprėja polinkis nusidėti; tuos pačius veiksmus kartojant nuodėmė tampa yda. Dėl to atsiranda blogi polinkiai, kurie aptemdo sąžinę ir trukdo tinkamai vertinti, kas yra konkrečiai gera ir kas bloga. Tada nuodėmė ima kartotis ir sunkėti, bet visiškai išrauti moralinio jausmo nepajėgia.

1866S-398Y-318Ydos gali būti skirstomos kaip priešingybė atitinkamoms dorybėms arba susiejant jas su didžiosiomis nuodėmėmis, kurias suformulavo krikščionybės patirtis sekdama šv. Jonu Kasijonu102 ir šv. Grigaliumi Didžiuoju103. Didžiosiomis jos vadinamos dėl to, kad iš jų kyla kitos nuodėmės, kitos ydos. Tai puikybė, gobšumas, pavydas, rūstumas, gašlumas, rajumas, tingumas, arba vangumas.

1867S-398Y-318Katechetinė tradicija taip pat primena, kad yra „nuodėmių, kurios šaukiasi dangaus keršto“. Tai Abelio kraujas;104 Sodomos nuodėmė;105 Egipte engiamos tautos šauksmas;106 tremtinio, našlės ir našlaičio skundas;107 samdiniui daroma skriauda108.

1868S-399Y-319Nuodėmė yra asmeniškas veiksmas. Tačiau esame atsakingi ir už kitų daromas nuodėmes, jei prie jų prisidedame:

tiesiogiai ir noriai jose dalyvaudami;

— įsakydami ar patardami nusidėti, girdami nuodėmes ar jas pateisindami;

— neiškeldami jų aikštėn ar nesutrukdydami nusidėti, kada tai padaryti yra mūsų pareiga;

— gindami piktadarius.

1869S-400Y-320Taip nuodėmė daro žmones bendrininkais, leidžia įsigalėti žmonių geiduliams, smurtui ir neteisybei. Nuodėmės atveda visuomenę į tokią būklę, sukuria joje tokias institucijas, kurios prieštarauja Dievo gerumui. „Nuodėmės struktūros“ yra asmeninių nuodėmių išraiška ir vaisius. Savo aukas jos taip pat įtraukia į blogus darbus. Analogine prasme jos tampa „socialine nuodėme“.109

Santrauka

1870S-391Y-314„Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų“ (Rom 11, 32).

1871S-392Y-315Nuodėmė yra „veiksmas, žodis arba troškimas, priešingas amžinajam Įstatymui“110. Tai Dievo įžeidimas. Nuodėmė sukyla prieš Dievą per neklusnumą, kuris yra Kristaus klusnumo priešingybė.

1872S-392Y-315Nuodėmė yra veiksmas, priešingas protui. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir kėsinasi į žmonių solidarumą.

1873S-393Visų nuodėmių šaknys yra žmogaus širdyje. Jų rūšys ir sunkumas pirmiausia priklauso nuo jų objekto.

1874S-395Y-316Sunkiai nusidėti reiškia sąmoningai – tą žinant ir to norint – pasirinkti ką nors, kas labai priešinga dieviškajam Įstatymui ir galutiniam žmogaus tikslui. Mirtinoji nuodėmė naikina meilės dorybę, be kurios neįmanoma amžinoji laimė. Jei žmogus nesigaili padaręs mirtinąją nuodėmę, jo laukia amžinoji mirtis.

1875S-396Lengvoji nuodėmė yra moralinė netvarka, atitaisoma dieviškąja meile, kurios mumyse ji nepanaikina.

1876S-397Kartojamos nuodėmės, net lengvosios, virsta ydomis; tarp jų išsiskiria septynios didžiosios nuodėmės.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

1846-1848, 1870391. Ką turime daryti, kad galėtume priimti Dievo gailestingumą?

Turime prisipažinti nusikaltę ir gailėtis dėl savo nuodėmių. Pats Dievas savo žodžiu ir savo Dvasia apšviečia mūsų nuodėmes, apdovanoja mus teisinga sąžine ir atleidimo viltimi.

KBKS 391 kontekstas

1849-1851, 1871-1872392. Kas yra nuodėmė?

Nuodėmė yra „žodis, veiksmas arba troškimas, priešingas amžinajam Įstatymui“ (šv. Augustinas). Tai Dievo įžeidimas nepaklusimu jo meilei. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir kėsinasi į žmonių solidarumą. Kristus savo kančia iki galo atskleidžia nuodėmės sunkumą ir nugali ją savo gailestingumu.

KBKS 392 kontekstas

1852-1853, 1873393. Ar nuodėmės yra įvairios?

Nuodėmės yra labai įvairios. Jas galima skirstyti pagal objektą arba pagal dorybes ar įsakymus, kuriems jos prieštarauja. Jos gali būti tiesiogiai susijusios su Dievu, artimu ar mumis pačiais. Dar galima skirti nuodėmes, padarytas mintimis, žodžiais, veiksmu ir aplaidumu.

KBKS 393 kontekstas

1854394. Kaip nuodėmės skirstomos pagal sunkumą?

Skirstomos į mirtinąsias ir lengvąsias nuodėmes.

KBKS 394 kontekstas

1855-1861, 1874395. Kada padaroma mirtinoji nuodėmė?

Mirtinoji nuodėmė padaroma tada, kai ji susijusi su svarbiu dalyku ir kartu padaryta aiškiai suprantant ir laisvai sutinkant. Ši nuodėmė naikina mumyse meilę, atima pašvenčiamąją malonę ir, jei dėl jos nesigailime, nuveda į amžinąją mirtį pragare. Ji paprastai atleidžiama Krikšto ir Atgailos, arba Sutaikinimo, sakramentais.

KBKS 395 kontekstas

1862-1864, 1875396. Kada padaroma lengvoji nuodėmė?

Lengvoji nuodėmė, iš esmės besiskirianti nuo mirtinosios, padaroma tada, kai ji susijusi su ne tokiu svarbiu dalyku, arba, jei dalykas ir svarbus, tai nesama aiškaus supratimo ar visiško sutikimo. Ji nenutraukia sandoros su Dievu, bet silpnina meilę; ji pasireiškia netvarkingu prisirišimu prie sukurtųjų gėrybių; ji trukdo sielai tobuliau siekti dorybių ir laikytis moralinio gėrio; ji užtraukia laikinąsias išskaistinimo bausmes.

KBKS 396 kontekstas

1865, 1876397. Kaip nuodėmė plinta mumyse?

Nuodėmė kuria polinkį į nuodėmę ir kartojama tampa yda.

KBKS 397 kontekstas

1866-1867398. Kas yra ydos?

Kaip dorybių priešingybė, ydos yra iškreipti įpročiai, užtemdantys sąžinę ir lenkiantys į blogį. Ydas galima susieti su septyniomis vadinamosiomis svarbiausiomis nuodėmėmis: puikybe, gobšumu, pavydu, rūstumu, gašlumu, rajumu, tingumu, arba vangumu.

KBKS 398 kontekstas

1868399. Ar mes atsakingi už kitų žmonių padarytas nuodėmes?

Mes atsakingi, kai pakaltinamai prie jų prisidedame.

KBKS 399 kontekstas

1869400. Kas yra nuodėmės struktūros?

Tai dieviškajam įstatymui priešingos visuomenės būklės ar institucijos, kurios yra asmeninių nuodėmių apraiškos ir padariniai.

KBKS 400 kontekstas

YC nuorodos

1848312. Iš ko žmogus supranta, kad padarė nuodėmę?

1847313. Kodėl nusidėjęs žmogus turi prašyti Dievą atleidimo?

1846, 1870314. Iš kur žinome, kad Dievas yra gailestingas?

1849-1851, 1871-1872315. Ką laikome nuodėme?

1852-1861, 1874316. Kuo skiriasi sunkiosios (mirtinos) nuodėmės nuo lengvųjų?

1856317. Kaip išsivaduoti iš sunkiosios nuodėmės ir atkurti ryšį su Dievu?

1865-1867318. Ką laikome ydomis?

1868319. Ar mes atsakome už kitų žmonių nuodėmes?

1869320. Ar esama nuodėmingų struktūrų?

 

KBK išnašos

86Plg. Lk 15.

87Šv. Augustinas, Sermo 169, 11, 13: PL 38, 923.

88Jonas Paulius II, Encikl. Dominum et vivificantem, 31: AAS 78 (1986) 843.

89Šv. Augustinas, Contra Faustum manichaeum, 22, 27: CSEL 25, 621 (PL 42, 418); plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 71, a. 6, ed. Leon. 7, 8–9.

90Šv. Augustinas, De civitate Dei, 14, 28: CSEL 40/2, 56 (PL 41, 436).

91Plg. Fil 2, 6–9.

92Plg. Jn 14, 30.

93Plg. Rom 1, 28–32; 1 Kor 6, 9–10; Ef 5, 3–5; Kol 3, 5–9; 1 Tim 1, 9–10; 2 Tim 3, 2–5.

94Plg. 1 Jn 5, 16–17.

95Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 88, a. 2, c, ed. Leon. 7, 135.

96Jonas Paulius II, Apašt. parag. Reconciliatio et paenitentia, 17: AAS 77 (1985) 221.

97Plg. Mk 3, 5–6; Lk 16, 19–31.

98Jonas Paulius II, Apašt. parag. Reconciliatio et paenitentia, 17: AAS 77 (1985) 221.

99Šv. Augustinas, In epistulam Iohannis ad Parthos tractatus 1, 6: PL 35, 1982.

100Plg. Mk 3, 29; Lk 12, 10.

101Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Dominum et vivificantem, 46: AAS 78 (1986) 864–865.

102Plg. Šv. Jonas Kasijonas, Conlatio, 5, 2: CSEL 13, 121 (PL 49, 611).

103Plg. Šv. Grigalius Didysis, Moralia in Iob, 31, 45, 87: CCL 143B, 1610 (PL 76, 621).

104Plg. Pr 4, 10.

105Plg. Pr 18, 20; 19, 13.

106Plg. Iš 3, 7–10.

107Plg. Iš 22, 20–22.

108Plg. Įst 24, 14–15; Jok 5, 4.

109Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Reconciliatio et paenitentia, 16: AAS 77 (1985) 216.

110Šv. Augustinas, Contra Faustum manichaeum, 22, 27: CSEL 25, 621 (PL 42, 418).