Trečias įsakymas. KBK | KATEKIZMAS.LT

3 skirsnis. Trečias įsakymas

Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo (Iš 20, 8–10).⁸²

Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats (Mk 2, 27–28).

I. Šabo diena 346-348

2168^S-450^Y-362Trečiu Dekalogo įsakymu pabrėžiamas šabo šventumas: „Septintoji diena yra visiško poilsio šabas – šventa diena Viešpačiui“ (Iš 31, 15).

2169^S-450^Y-3622057Šventasis Raštas šia proga primena pasaulio sukūrimą: „Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino“ (Iš 20, 11).

2170^S-450^Y-362Be to, Viešpaties diena Šventasis Raštas primena Izraelio išvadavimą iš Egipto vergijos: „Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl VIEŠPATS, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną“ (Įst 5, 15).

2171^S-450^Y-362Dievas paskyrė Izraeliui šabą, kad jo laikytųsi kaip nesulaužomos Sandoros ženklo.⁸³ Šabas yra skirtas Viešpačiui: pašlovinti Dievui, Jo kūrimo darbui ir Jo veikimui gelbint Izraelį.

2172^S-450^Y-362Dievo elgesys yra pavyzdys žmogaus elgesiui. Jei Dievas septintą dieną „sustojo ir ilsėjosi“ (Iš 31, 17),2184 žmogus taip pat turi „ilsėtis“ ir leisti kitiems, ypač vargstantiems, „atsigauti“.⁸⁴ Šabas nutraukia kasdienius darbus ir suteikia atokvėpį. Tai protesto prieš darbo jungą ir pinigo dievinimą diena.⁸⁵

2173^S-451^Y-363582Evangelijose pranešama apie ne vieną atvejį, kai Jėzus būdavo kaltinamas pažeidęs šabo įstatymą. Tačiau Jėzus niekada tos dienos šventumui nenusikalsta.⁸⁶ Jis autoritetingai nurodo jos tikrąją prasmę: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27). Kupinas užuojautos, Kristus pripažįsta, kad šabo dieną leistina gera, o ne bloga, gelbėti gyvybę, o ne žudyti.⁸⁷ Šabas yra gailestingojo Viešpaties ir Dievo garbės diena.⁸⁸ „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 28).

II. Viešpaties diena

Ši diena yra Viešpaties duota, – džiūgaukime ir linksminkimės (Ps 118, 24).

Prisikėlimo diena: naujasis kūrimas

2174^S-452^Y-364638Jėzus prisikėlė iš numirusių „pirmąją savaitės dieną“ (Mk 16, 2).⁸⁹ Kaip „pirmoji diena“, Kristaus prisikėlimo diena primena pirmąjį kūrimą. 349Kaip „aštuntoji diena“, kuri eina po šabo,⁹⁰ ji ženklina su Kristaus prisikėlimu prasidėjusį naująjį kūrimą. Krikščionims ji tapo visų dienų, visų švenčių pirmoji – Viešpaties diena (Hē kyriakē hēmera; dies Dominica), „sekmadienis“ (senovės Romos kalendoriuje – „saulės diena“):

Mes visi drauge renkamės saulės dieną ir dėl to, kad tai pirmoji [po žydų šabo, bet ir apskritai pirmoji] diena, kurią Dievas, perskirdamas tamsą ir materiją, kūrė pasaulį, ir dėl to, kad tą dieną mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių.⁹¹

Sekmadienis – šabo atbaigimas

2175^S-452^Y-3641166Sekmadienis aiškiai skiriasi nuo šabo; jis yra kas savaitę po šabo einanti, krikščionims jį pakeičianti diena, kurią jie švenčia pagal šabo nuostatus. Kristaus Velykomis jis įgyvendina dvasinę žydų šabo tiesą ir skelbia amžinąjį žmogaus poilsį Dieve. Juk Senojo Įstatymo kultu buvo rengiamas Kristaus slėpinys ir jo kontūrai simbolizavo tam tikrus su Kristumi susijusius aspektus⁹²:

Kurie gyveno pagal senąją tvarką, sulaukė naujos vilties, laikosi nebe šabo, bet Viešpaties dienos, kurią per Jį ir per Jo mirtį patekėjo ir mūsų gyvenimo aušra.⁹³

2176^S-452^Y-364Sekmadienio šventimas atitinka prigimtimi žmogaus širdyje įrašytą moralinę nuostatą, „išoriškai garbinti Dievą, prisimenant visiems žmonėms parodytą gerumą“⁹⁴. Sekmadienio šventimu įgyvendinamas moralinis Senosios Sandoros įsakymas, tokiu pačiu periodiškumu ir tokia pat dvasia kiekvieną savaitę garbinant savo tautos Kūrėją ir Atpirkėją.

Sekmadienio Eucharistija

2177^S-453^Y-3651167Sekmadienį švenčiama Viešpaties diena ir Jo Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras. „Sekmadienis, kuomet pagal apaštalų tradiciją celebruojamas velykinis slėpinys, visuotinėje Bažnyčioje privalo būti švenčiamas kaip pagrindinė privaloma šventės diena.“⁹⁵

2043„Taip pat turi būti švenčiamos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo, Apsireiškimo, Žengimo į dangų, Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo, Švenčiausiosios Dievo Motinos Marijos, jos Nekaltojo Prasidėjimo ir Dangun Ėmimo, šventojo Juozapo, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus ir galiausiai Visų Šventųjų dienos.“⁹⁶

2178^S-453^Y-3651343Ši krikščionių susirinkimų praktika siekia apaštalų laikų pradžią.⁹⁷ Laiške žydams raginama: „Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus“ (Žyd 10, 25).

Tradicija išsaugojo visada aktualaus pamokymo pavyzdį: „Anksti ateiti į bažnyčią, artintis prie Viešpaties ir išpažinti savo nuodėmes, su gailesčiu melstis [...]. Dalyvauti šventoje ir dieviškoje liturgijoje, baigti savo maldas ir neišeiti, kol nebus pasakyta [...]. Mes dažnai esame sakę: ta diena jums yra duota maldai ir poilsiui. Tai Viešpaties sukurta diena. Tą dieną džiūgaukime ir linksminkimės.“⁹⁸

2179^S-453^Y-3651567„Parapija yra konkreti, dalinėje Bažnyčioje pastoviai įsteigta Kristaus tikinčiųjų bendruomenė, kurios pastoracija, vadovaujant dieceziniam vyskupui, patikėta klebonui, kaip jos savam ganytojui.“⁹⁹ 2691Parapija – tai vieta, kur visi tikintieji gali susiburti sekmadienio Eucharistijos švęsti. 2226Parapija įvesdina krikščionis į įprastinį liturginį gyvenimą, suburdama juos švęsti liturgijos, moko Kristaus išganingojo mokymo, gerais ir broliškais darbais įgyvendina Viešpaties meilę:¹⁰⁰

Tu negali melstis namie taip, kaip bažnyčioje, kur daug žmonių ir į Dievą kreipiamasi tarytum viena širdimi. Ten kažkas daugiau: dvasios vienybė, sielų sutarimas, meilės ryšys, kunigų maldos.¹⁰¹

Sekmadienio pareiga

2180^S-453^Y-3652042Viešpaties Įstatymas apibrėžiamas ir patikslinamas Bažnyčios įsakymu: „Sekmadieniais ir kitomis privalomomis šventėmis tikintieji įpareigojami dalyvauti Mišiose.“¹⁰²1389 „Prievolę dalyvauti Mišiose įvykdo tas, kuris dalyvauja Mišiose bet kur, kur jos katalikų apeigomis celebruojamos arba pačią šventės dieną, arba išvakarėse.“¹⁰³

2181^S-453^Y-365Sekmadienio Eucharistija grindžia ir sutvirtina visą krikščionio gyvenimą. Dėl to tikintieji įpareigoti švęsti Eucharistiją nustatytomis dienomis, nebent jie turėtų rimtą pateisinamą priežastį (pavyzdžiui, liga, kūdikių priežiūra) arba juos nuo to atleistų jų pačių ganytojas.¹⁰⁴ Kas sąmoningai tą pareigą pažeidžia, sunkiai nusideda.

2182^S-453^Y-365815Dalyvavimas bendrai švenčiamoje sekmadienio Eucharistijoje rodo priklausomybę ir ištikimybę Kristui ir Jo Bažnyčiai. Tikintieji taip patvirtina savo tikėjimo ir meilės bendrystę. Visi drauge jie liudija Dievo šventumą ir savąją išganymo viltį. Jie vieni kitus stiprina, Šventosios Dvasios vadovaujami.

2183^S-453^Y-365„Jei nesant įšventintojo tarnautojo ar dėl kitos svarbios priežasties tampa neįmanoma dalyvauti Eucharistijos celebravime, labai rekomenduojama tikintiesiems dalyvauti Žodžio liturgijoje, jei ji celebruojama parapijinėje bažnyčioje ar kitoje šventoje vietoje pagal diecezinio vyskupo potvarkius, arba tinkamu laiku atsidėtų maldai asmeniškai arba šeimoje, arba, esant galimybei, šeimų grupėse.“¹⁰⁵

Malonės ir nedarbo diena

2184^S-453^Y-3652172Kaip Dievas „ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“ (Pr 2, 2), taip ir žmogaus gyvenimo ritmą nustato darbas ir poilsis. Viešpaties dienos įsteigimu leista visiems pailsėti ir turėti pakankamai laisvalaikio savo šeimos, kultūriniam, visuomeniniam ir religiniam gyvenimui.¹⁰⁶

2185^S-453^Y-365Sekmadieniais ir kitomis privalomomis švenčių dienomis tikintieji turi: susilaikyti nuo darbų ir užsiėmimų, trukdančių prideramai garbinti Dievą,2428 tinkamai džiaugtis Viešpaties diena, daryti gailestingumo darbus ir gauti reikalingą atokvėpį dvasiai ir kūnui.¹⁰⁷ Pareigos šeimai arba svarbios visuomeninės užduotys teisėtai atleidžia nuo įsakymo ilsėtis sekmadienį. Tikintieji turi rūpintis, kad tos teisėtos išimtys nevirstų įpročiu, žalingu religingumui, šeimos gyvenimui ir sveikatai.

Meilė tiesai ieško švento poilsio; meilės poreikis verčia imtis teisingų darbų.¹⁰⁸

2186^S-454^Y-365Pakankamai laisvo laiko turintys krikščionys tegu prisimena savo brolius ir seseris, kurių poreikiai ir teisės tokie pat ir kurie dėl skurdo ir vargo neturi kada pailsėti. Pagal krikščioniško pamaldumo tradiciją sekmadienis skirtas geriems darbams ir nuolankiam ligonių, invalidų, senelių tarnavimui.2447 Krikščionys taip pat pašventina sekmadienį skirdami savo laiką ir dėmesį šeimai bei artimiesiems, nes kitomis savaitės dienomis tai padaryti nelengva. Sekmadienis yra susimąstymo, ramybės, lavinimosi ir susikaupimo – viso, kas padeda ugdyti vidinį krikščionio gyvenimą, – metas.

2187^S-454Sekmadieniams ir šventėms švęsti reikia bendrų pastangų. Kiekvienas krikščionis turi vengti be būtino reikalo apsunkinti kitus tuo, kas jiems trukdytų švęsti Viešpaties dieną. 2289Kai įprastiniai (sportiniai, pramoginiai ir pan.) renginiai bei visuomeninės pareigos (viešosios tarnybos ir kt.) verčia kai kuriuos žmones dirbti ir sekmadienį, jiems išlieka pareiga pasirūpinti pakankamu savo laisvalaikiu. Tikintieji, jausdami saiką ir artimo meilės akinami, tevengia kraštutinumų ir smurto, kurių kartais nestinga masiniuose renginiuose. Nepaisydamos ekonominių problemų, viešosios įstaigos privalo laiduoti piliečiams laiką pailsėti ir garbinti Dievą. Panašios yra ir darbdavių pareigos darbuotojų atžvilgiu.

2188^S-454^Y-3662105Gerbdami visų žmonių religinę laisvę ir bendrąjį gėrį, patys krikščionys turi siekti, kad sekmadieniai ir bažnytinių švenčių dienos būtų įstatymiškai pripažinti nedarbo dienomis. Krikščionys visiems turi būti gyvas maldos, religinės pagarbos bei džiaugsmo pavyzdys ir ginti savąsias tradicijas kaip vertingą indėlį į visuomenės dvasinį gyvenimą. Jeigu dėl šalies įstatymų ar kitų priežasčių ir tektų dirbti sekmadienį, vis dėlto šią dieną reikėtų išgyventi kaip mūsų išlaisvinimo dieną, kuri leidžia mums dalyvauti tame „iškilmingame sambūryje“, toje „danguje įrašytųjų pirmgimių Bažnyčioje“ (Žyd 12, 22–23).

Santrauka

2189^S-450^Y-362„Laikysies šabo dienos ir švęsi ją“ (Įst 5, 12). „Septintoji diena yra visiško poilsio šabas – šventa diena VIEŠPAČIUI“ (Iš 31, 15).

2190^S-452^Y-364Šabą, žymėjusį pirmojo kūrimo pabaigą, pakeitė sekmadienis, primenantis Kristaus prisikėlimu pradėtą naująjį kūrimą.

2191^S-452^Y-364Bažnyčia švenčia Kristaus prisikėlimą aštuntąją dieną, kuri pagrįstai yra vadinama Viešpaties diena, arba sekmadieniu.¹⁰⁹

2192^S-453^Y-365^Y-366„Sekmadienis [...] privalo būti švenčiamas kaip pagrindinė privaloma šventės diena.“¹¹⁰ „Sekmadieniais ir kitomis privalomomis šventėmis tikintieji įpareigojami dalyvauti Mišiose.“¹¹¹

2193^S-453^Y-365^Y-366„Sekmadieniais ir kitomis privalomomis šventėmis tikintieji [...] privalo susilaikyti nuo tų darbų bei užsiėmimų, kurie trukdo garbinti Dievą, drumsčia Viešpaties dienai būdingą džiaugsmą ar reikalingą sielos ir kūno poilsį.“¹¹²

2194^S-454Sekmadienio šventimas leidžia visiems turėti „pakankamai poilsio ir laisvalaikio šeimos, kultūriniam, visuomeniniam bei religiniam gyvenimui puoselėti“¹¹³.

2195^S-454Kiekvienas krikščionis turi vengti be būtino reikalo apsunkinti kitus tuo, kas jiems trukdytų švęsti Viešpaties dieną.

KBK nuorodos

I. Šabo diena346 Kūrinijai Dievas davė tvarų pagrindą ir dėsnius, kuriais tikintysis gali patikimai remtis ir kurie jam yra nepajudinamai ištikimos Dievo sandoros ženklas ir laidas. Savo ruožtu žmogus privalo būti ištikimas tam pagrindui ir gerbti Kūrėjo jame įrašytus dėsnius.

KBK 346 kontekstas

I. Šabo diena347 Kūrinija yra sukurta Šabui, vadinasi, Dievo kultui ir garbinimui. Kultas įrašytas į kūrimo tvarką. „Nieko nelaikyti svarbesniu už Dievo garbinimą“, sakoma šv. Benedikto reguloje nurodant teisingą žmonių veiklos tvarką.

KBK 347 kontekstas

I. Šabo diena348 Šabas yra Izraelio įstatymų šerdis. Laikytis įsakymų reiškia elgtis pagal Dievo išmintį ir Jo valią, išreikštas Jo kūrimo darbe.

KBK 348 kontekstas

21692057 Dekalogas tampa suprantamas pirmiausia Išėjimo [iš Egipto], kuris yra Senosios Sandoros šerdis, didis Dievo išlaisvinimo įvykis, kontekste. Išsakomi kaip negatyvūs įsakymai – draudimai, arba kaip pozityvūs įsakymai (pavyzdžiui: „Gerbk savo tėvą ir motiną“), tie „dešimt žodžių“ žymi iš nuodėmės vergijos išlaisvinto gyvenimo sąlygas. Dekalogas yra gyvenimo kelias: Jei [...] mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus (Įst 30, 16). Tą išlaisvinamąją Dekalogo jėgą parodo, pavyzdžiui, ir svetimšaliams bei vergams vienodai taikomas įsakymas laikytis šabo poilsio: Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, galingai pakelta ranka (Įst 5, 15).

KBK 2057 kontekstas

2173582 Negana to: Jėzus įvykdo valgių švarumo įstatymą, tokį svarbų kasdieniame žydų gyvenime, kai, dieviškai jį aiškindamas, atskleidžia jo „pedagoginę“ prasmę: „Visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti“ – taip Jis paskelbia visus valgius esant švarius. „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 18–21). Dievišku autoritetu pasirėmęs neklaidingai aiškindamas Įstatymą, Jėzus susidurdavo su kai kuriais Įstatymo mokytojais, prieštaraujančiais Jo Įstatymo aiškinimui, nors jį patvirtindavo dieviški ženklai. Opiausias buvo šabo klausimas: Jėzus primindavo, dažnai pasiremdamas rabinų argumentais, kad, tarnaudamas Dievui arba artimui, gydydamas jį, šabo poilsio Jis nepažeidžia.

KBK 582 kontekstas

2174638 „Mes jums skelbiame Gerą Naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų“ (Apd 13, 32–33). Jėzaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimą į Kristų vainikuojanti tiesa; ši tiesa, pirmosios krikščionių bendruomenės įtikėta ir išgyventa kaip svarbiausia tiesa, Tradicijos perduota kaip pagrindinė, Naujojo Testamento dokumentais pagrįsta, drauge su kryžiumi skelbiama kaip esminė Velykų slėpinio dalis: Kristus prisikėlė iš numirusių, Savo mirtimi mirtį nugalėjo, Mirusiems gyvybę dovanojo.

KBK 638 kontekstas

2174349 Aštuntoji diena. Mums išaušo nauja diena: tai Kristaus Prisikėlimo diena. Septintoji diena užbaigia pirmąją kūriniją. Aštuntoji diena pradeda naują kūriniją. Kūrimo darbo viršūne tampa dar reikšmingesnis atpirkimo darbas. Pirmosios kūrinijos prasmė ir viršūnė yra naujoji kūrinija Kristuje, ir jos spindesys pranoksta pirmosios spindesį.

KBK 349 kontekstas

21751166 „Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai vadinamas Viešpaties diena.“ Kristaus prisikėlimo diena yra ir „pirmoji savaitės diena“, pirmosios kūrimo dienos prisiminimas, ir „aštuntoji diena“, kai Kristus po savo didžiojo Šabo „poilsio“ pradėjo dieną, kuri „yra VIEŠPATIES duota“ (Ps 118, 24) ir „kuri neturės vakaro“. Jos centras yra „Viešpaties vaišės“, nes tada visa tikinčiųjų bendrija susitinka su prisikėlusiuoju Viešpačiu, kuris juos kviečia į savo puotą: Viešpaties diena, Prisikėlimo diena, krikščionių diena, yra mūsų diena. Ji vadinama Viešpaties diena, nes tą dieną nugalėjęs Viešpats pakilo pas Tėvą. Jei pagonys ją vadina saulės diena, mes mielai jiems pritariame, nes šiandien patekėjo pasaulio šviesa, šiandien pasirodė teisingumo saulė, kurios spinduliai neša išganymą.

KBK 1166 kontekstas

21771167 Sekmadienis yra ypatinga liturginės sueigos diena, kai tikintieji susirenka draugėn, kad, „klausydamiesi Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijos slėpinyje, galėtų paminėti Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkoti Dievui, kuris 'atgimdė mus gyvajai vilčiai Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų'“: Mąstydami, o Kristau, apie didžius stebuklus ir nuostabius ženklus, kurie pasirodė šį Tavo šventojo Prisikėlimo Sekmadienį, mes tariame: Palaimintas Sekmadienis, nes tą dieną prasidėjo kūrimas [...], vyko pasaulio atpirkimas [...], žmonijos atnaujinimas. Tą dieną džiaugėsi dangus ir žemė, o visas pasaulis buvo pilnas šviesos. Palaimintas Sekmadienis, nes tą dieną buvo atverti rojaus vartai, kad Adomas ir visi išvarytieji be baimės į jį įeitų.

KBK 1167 kontekstas

21772043 Ketvirtuoju įsakymu („Susilaikyk nuo mėsos ir pasninkauk Bažnyčios nustatytomis dienomis“) nustatomas liturginėms šventėms mus parengiantis askezės ir atgailos metas, padedantis mums valdyti savo instinktus ir pasiekti širdies laisvę. Penktuoju įsakymu („Paremk Bažnyčią“) skelbiama, kad tikintieji įpareigoti pagal savo išgales prisidėti prie materialinio Bažnyčios išlaikymo.

KBK 2043 kontekstas

21791567 „Kunigai, kaip rūpestingi vyskupų luomo bendradarbiai, padėjėjai ir įrankiai, yra pašaukti tarnauti Dievo tautai. Su savo vyskupu jie sudaro vieną kunigiją (presbyterium), kad ir skirtą įvairioms pareigoms. Pasitikinčia ir kilnia siela susijungę su savo vyskupu, jie tarsi perkelia jį patį į visas vietos tikinčiųjų bendruomenes, perima dalį jo pareigų bei rūpesčių ir kasdien atsidėję jas vykdo.“ Kunigai negali vykdyti savo tarnybos kitaip, kaip tik būdami pavaldūs vyskupui ir vienybėje su juo. Klusnumo pažadas, vyskupui duotas šventimų metu, ir vyskupo taikos pabučiavimas šventimų liturgijos pabaigoje reiškia, kad vyskupas juos laiko savo bendradarbiais, sūnumis, broliais ir draugais, o jie savo ruožtu privalo jį mylėti ir jam paklusti.

KBK 1567 kontekstas

21792691 Parapinei bendruomenei būdinga liturginės maldos vieta yra bažnyčia – Dievo namai. Tai taip pat tinkamiausia vieta garbinti Švenčiausiajame Sakramente realiai esančiam Kristui. Norint tikrai melstis, tinkamos vietos pasirinkimas nėra bereikšmis: — tai gali būti „maldos kampelis“ asmeninei maldai, su Šventuoju Raštu ir šventais paveikslais, kad, būdami ten, „slaptoje“, pasiliktume savo Tėvo akivaizdoje. Krikščioniškojoje šeimoje toks kampelis, tarytum koplytėlė, gerai nuteikia bendrai maldai; — ten, kur yra vienuolynų, jų bendruomenės pašauktos skatinti tikinčiuosius bendrai Valandų liturgijos maldai ir suteikti jiems galimybę pabūti vienumoje, kad jų asmeninė malda taptų intensyvesnė; — maldingos kelionės primena, kad mes žemėje keliaujame į dangų. Jau nuo seno jos yra itin gera proga maldai atgaivinti. Šventosios vietos savo gyvųjų šaltinių ieškantiems maldininkams yra ypač tinkamos „kaip Bažnyčiai“ išgyventi krikščioniškosios maldos įvairovę.

KBK 2691 kontekstas

21792226 Ugdyti vaikų tikėjimą tėvai turi pradėti nuo ankstyvos vaikystės. Ugdoma jau tada, kai šeimos nariai, gyvendami Evangeliją atitinkantį krikščioniškąjį gyvenimą, padeda vieni kitiems stiprinti savo tikėjimą. Šeimos katechezė pranoksta, papildo ir praturtina bet kurią kitą katechezės formą. Tėvų užduotis yra išmokyti savo vaikus melstis ir jiems atskleisti jų, kaip Dievo vaikų, pašaukimą. Parapija yra ir krikščioniškųjų šeimų eucharistinė bendruomenė, ir jų liturginio gyvenimo centras; ji tinkamiausia vaikų ir tėvų katechezės vieta.

KBK 2226 kontekstas

21802042 Pirmuoju įsakymu („Sekmadieniais ir per kitas privalomąsias šventes dalyvauk šventosiose Mišiose ir susilaikyk nuo sunkių fizinių darbų“) tikintieji įpareigojami švęsti tą dieną, kurią minimas Viešpaties prisikėlimas, taip pat pagrindines liturgines šventes, skirtas Viešpaties, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų slėpiniams pagerbti. Pirmiausia jie privalo švęsti Eucharistiją susirinkus krikščionių bendruomenei, taip pat pailsėti nuo darbų ir užsiėmimų, galinčių jiems trukdyti tas dienas švęsti. Antruoju įsakymu („Bent kartą per metus atlik išpažintį“) laiduojamas pasirengimas Eucharistijai Sutaikinimo sakramentu, kuriuo pratęsiamas Krikštu pradėtas atsivertimas ir atleidimas. Trečiuoju įsakymu („Bent apie Velykas priimk šventąją Komuniją“) laiduojamas Viešpaties Kūno ir Kraujo priėmimo minimumas, sujungiant tai su Velykų laiku, kuris yra krikščionių liturgijos šaltinis ir centras.

KBK 2042 kontekstas

21801389 Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius „sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškojoje liturgijoje“ ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, Velykų laiku, tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu. Tačiau Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dar dažniau, net kasdien.

KBK 1389 kontekstas

2182815 Kokie yra tie vienybės ryšiai? „Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 14). Tačiau keliaujančios Bažnyčios vienybę laiduoja ir regimi bendrumo ryšiai: — to paties, apaštalų perduoto tikėjimo išpažinimas; — bendras dieviškosios liturgijos, ypač sakramentų, šventimas; — brolišką Dievo šeimos sutarimą išlaikanti apaštalų įpėdinystė, perduodama Šventimų (Kunigystės) sakramentu.

KBK 815 kontekstas

21862447 Gailestingumo darbai yra veikli meilė, raginanti mus ateiti į pagalbą savo artimui jo kūno ir sielos varguose. Mokyti, patarti, paguosti, sustiprinti, kaip ir atleisti ar nuoskaudas nukęsti, yra gerieji darbai sielai. Gerieji darbai kūnui pirmiausia yra išalkusį pavalgydinti, keleivį priglausti, vargšą aprengti, ligonį ir kalinį aplankyti, mirusį palaidoti. Tarp tų darbų vienas pagrindinių broliškos meilės ženklų – vargšų šelpimas; tai taip pat ir Dievui patinkantis teisumo darbas. Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro (Lk 3, 11). Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta (Lk 11, 41). Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, bet neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! (Jok 2, 15–16).

KBK 2447 kontekstas

21882105 Tinkamai garbinti Dievą yra tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės pareiga. Toks yra tradicinis katalikų mokymas „apie žmonių ir visuomenės moralinę pareigą tikrajam tikėjimui ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai“. Nuolat skelbianti žmonėms Evangeliją Bažnyčia taip darbuojasi, kad jie galėtų „krikščioniška dvasia paveikti bendruomenės, kurioje gyvena, mąstymą ir papročius, įstatymus ir santvarką“. Socialinė krikščionių pareiga yra gerbti ir žadinti kiekvieno žmogaus tiesos ir gėrio meilę. Jie akinami skleisti vienintelę tikrą religiją, kuri gyvuoja apaštališkojoje Katalikų Bažnyčioje. Krikščionys yra pašaukti būti pasaulio šviesa. Taip Bažnyčia parodo, kad Kristus viešpatauja visai kūrinijai ir ypač žmonių visuomenei.

KBK 2105 kontekstas

KBKS nuorodos

2174-2176, 2190-2191452. Kodėl šabą krikščionys yra pakeitę sekmadieniu?

Todėl, kad sekmadienis yra Kristaus prisikėlimo diena. Kaip „pirmoji savaitės diena“ (Mk 16, 2) jis primena pirmąjį kūrimą; kaip po šabo einanti „aštuntoji diena“ jis reiškia Kristaus prisikėlimu prasidėjusį naują kūrimą. Taip krikščionims jis tampa pirmąja iš visų dienų ir visų švenčių – Viešpaties diena, kurioje per Kristaus Velykas iki galo įgyvendinama žydų šabo dvasinė tiesa ir skelbiamas amžinasis žmogaus atilsis Dieve.

KBKS 452 kontekstas

2177-2185, 2192-2193453. Kaip pašventinamas sekmadienis?

Krikščionys pašventina sekmadienį ir kitas privalomąsias šventes, dalyvaudami Viešpaties Eucharistijoje ir susilaikydami nuo veiklos, trukdančios garbinti Dievą ir trikdančios Viešpaties dienai būdingą džiaugsmą bei būtiną dvasios ir kūno poilsį. Šią dieną priimtina veikla, susijusi su šeimos reikmėmis ir itin svarbiomis visuomenės paslaugomis, jei nėra grėsmės, jog tai virs įpročiais, kenkiančiais sekmadienio pašventinimui, šeimos gyvenimui ar sveikatai.

KBKS 453 kontekstas

2186-2188, 2194-2195454. Kodėl svarbu įstatymu pripažinti sekmadienį kaip šventės dieną?

Todėl, kad visiems būtų suteikta reali galimybė džiaugtis pakankamu poilsiu ir laisvalaikiu, leidžiančiu puoselėti religijos, šeimos, kultūros ir visuomenės gyvenimą, kad būtų galima deramai skirti laiko meditacijai, apmąstymui, tylai ir mokymuisi, atsidėti geriems darbams, ypač ligonių ir senelių labui.

KBKS 454 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

82Plg. Įst 5, 12-15.

83Plg. Iš 31, 16.

84Plg. Iš 23, 12.

85Plg. Neh 13, 15–22; 2 Kr 36, 21.

86Plg. Mk 1, 21; Jn 9, 16.

87Plg. Mk 3, 4.

88Plg. Mt 12, 5; Jn 7, 23.

89Plg. Mt 28, 1; Lk 24, 1; Jn 20, 1.

90Plg. Mk 16, 1; Mt 28, 1.

91Šv. Justinas, Apologia, 1, 67: CA 1, 188 (PG 6, 429–432).

92Plg. 1 Kor 10, 11.

93Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Magnesios, 9, 1: SC 10bis, 88 (Funk 1, 236–238).

94Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 2–2, q. 122, a. 4, c, ed. Leon. 9, 478.

95KTK kan. 1246, § 1.

96KTK kan. 1246, § 1.

97Plg. Apd 2, 42–46; 1 Kor 11, 17.

98Pseudoeuzebijus Aleksandrietis, Sermo de die Dominica: PG 86/1, 416 ir 421.

99KTK kan. 515, § 1.

100Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Christifideles laici, 26: AAS 81 (1989) 437–440.

101Šv. Jonas Auksaburnis, De incomprehensibili Dei natura seu contra Anomoeos, 3, 6: SC 28bis, 218 (PL 48, 725).

102KTK kan. 1247.

103KTK kan. 1248, § 1.

104Plg. KTK kan. 1245.

105KTK kan. 1248, § 2.

106Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 67: AAS 58 (1966) 1089.

107Plg. KTK kan. 1247.

108Šv. Augustinas, De civitate Dei, 19, 19: CSEL 40/2, 407 (PL 41, 647).

109Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 106: AAS 56 (1964) 126.

110KTK kan. 1246, § 1.

111KTK kan. 1247.

112KTK kan. 1247.

113Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 67: AAS 58 (1966) 1089.