Nuopuolis
73. Kaip suvoktina nuodėmės tikrovė?
74. Kas yra angelų nuopuolis?
75. Kokia yra žmogaus pirmosios nuodėmės esmė?
76. Kas yra gimtoji nuodėmė?
77. Kokie yra kiti gimtosios nuodėmės padariniai?
78. Ką Dievas darė po pirmosios nuodėmės?
KBK nuorodos
73.
385 Dievas yra be galo geras, ir visi Jo darbai geri. Vis dėlto niekas neišvengia kančios ir gamtoje esančio blogio, kurie mums atrodo susiję su kūriniams būdingu ribotumu, ir ypač neišvengia klausimo apie moralinį blogį. Iš kur blogis? „Aš ieškojau, iš kur yra blogis, ir nebuvo išeities“, – sako šv. Augustinas ir skausmingai paties ieškotą išeitį atras tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (2 Tes 2, 7) paaiškėja tik maldingumo slėpinio nušviesta. Dieviškosios meilės apreiškimas Kristuje parodė ir blogio dydį, ir per kraštus besiliejantį malonės apstumą. Tad blogio kilmės klausimą turėtume nagrinėti tikėjimo akimis žvelgdami į Tą, kuris vienintelis jį nugalėjo.
386 Nuodėmė egzistuoja žmogaus istorijoje: būtų beprasmiška bandyti jos nepastebėti arba šią tamsią tikrovę vadinti kitais vardais. Bandydami suprasti, kas yra nuodėmė, turime pirmiausia pripažinti gilų žmogaus ryšį su Dievu, nes, to nepaisydami, neatskleisime nuodėmės blogio, kuris iš tiesų yra ne kas kita, kaip Dievo atmetimas ir savęs su Juo supriešinimas, tebeslegiantys žmogaus gyvenimą ir istoriją.
387 Nuodėmės, ypač gimtosios nuodėmės tikrovė atsiskleidžia tik dieviškojo Apreiškimo šviesoje. Nežinant, kas jame sakoma apie Dievą, neįmanoma aiškiai suvokti nuodėmės, ir kyla pagunda aiškinti ją vien kaip augimo stygį, psichologinį poveikį, klaidą, neišvengiamą socialinės netvarkos pasekmę ir t. t. Tik žinant, kas Dievo buvo skirta žmogui, galima suprasti, kad nuodėmė yra piktnaudžiavimas laisve, kurią Dievas suteikė asmenims, sukurtiems tam, kad jie mylėtų Dievą ir vienas kitą.
388 Vis labiau skleidžiantis Apreiškimui, aiškėjo ir nuodėmės tikrovė. Nors Senojo Testamento Dievo tautą ir vargino žmogiškas būvis, papasakotas Pradžios knygos nuopuolio istorijoje, vis dėlto ji negalėjo iki galo suvokti tos istorijos giliosios prasmės, kurią atskleidė tik Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Reikia pažinti Kristų, malonės šaltinį, kad galėtum pripažinti Adomą esant nuodėmės šaltiniu. Tik prisikėlusio Kristaus atsiųsta Dvasia Parakletas „parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės“ (Jn 16, 8), apreikšdama Tą, kuris yra jo Atpirkėjas.
389 Gimtosios nuodėmės samprata, galima sakyti, yra „išvirkštinė pusė“ Gerosios Naujienos, skelbiančios, kad Jėzus yra visų žmonių Gelbėtojas, kad visiems reikia išganymo ir kad išganymą visiems yra suteikęs Kristus. Bažnyčia, kuri turi „Kristaus išmonę“, gerai žino, kad, sumenkinant gimtosios nuodėmės apreiškimą, pažeidžiamas Kristaus slėpinys.
74.
391 Mūsų pirmiesiems tėvams apsisprendžiant būti neklusniems, girdėjosi gundantis, Dievui prieštaraujantis balsas, iš pavydo įstūmęs juos į mirtį. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija jį priskiria puolusiam angelui, vadinamam šėtonu, arba velniu. Bažnyčia moko, kad iš pradžių tai buvo Dievo sukurtas geras angelas. „Nors velnias ir kiti demonai buvo Dievo sukurti iš prigimties geri, tačiau jie patys pasidarė blogi.“
392 Šventasis Raštas kalba apie šių angelų nuodėmę. Tas „nuopuolis“ – tai tų sukurtųjų dvasių, visiškai ir neatšaukiamai atmetusių Dievą ir Jo karalystę, laisvas pasirinkimas. To maišto aidą girdime mūsų pirmiesiems tėvams tartuose gundytojo žodžiuose: „Būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5). Velnias yra „nuodėmėse nuo pat pradžios“ (1 Jn 3, 8), tai „melo tėvas“ (Jn 8, 44).
393 Angelų nuodėmė negali būti atleista dėl jos neatšaukiamo pobūdžio, o ne dėl to, kad trūktų begalinio Dievo gailestingumo. „Nebėra jiems atgailos po nuopuolio, kaip žmogui jos nebėra po mirties.“
394 Šventasis Raštas liudija pražūtingą įtaką to, apie kurį Jėzus sako, kad „jis nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44), net gundė Jėzų atsisakyti iš Tėvo gautos misijos. „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3, 8). Pražūtingiausių padarinių turėjęs velnio darbas buvo melagingas gundymas, paskatinęs žmogų nepaklusti Dievui.
395 Tačiau šėtono galybė nėra begalinė. Jis yra tik kūrinys, galingas, nes grynoji dvasia, bet vis dėlto kūrinys: jis negali sutrukdyti Dievo karalystės statydinimo. Nors šėtonas veikia pasaulyje iš neapykantos Dievui ir Jo karalystei Jėzuje Kristuje ir nors jo veikla padaro labai daug dvasinės, o netiesiogiai ir fizinės žalos kiekvienam žmogui ir visuomenei, Dievo apvaizda, galingai ir švelniai vadovaujanti žmogaus ir pasaulio istorijai, vis dėlto leidžia jam taip veikti. Dievo leidimas velniui veikti yra didelis slėpinys, tačiau mes žinome, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28).
414 Šėtonas, arba velnias, ir kiti demonai yra nupuolę angelai, laisva valia atsisakę tarnauti Dievui ir Jo planui. Jų apsisprendimas atmesti Dievą yra galutinis. Jie gundo žmogų prisidėti prie jų maišto prieš Dievą.
75.
396 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir dovanojo jam savo bičiulystę. Kaip įdvasinta būtybė, žmogus gali gyventi šia bičiulyste tik laisvai paklusdamas Dievui. Tai išreiškiama draudimu žmogui valgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio, „nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17). Šis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2, 17) simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti. Žmogus priklauso nuo Kūrėjo; jis yra pavaldus kūrinijos dėsniams ir privalo laikytis moralinių normų, kurios nustato naudojimąsi laisve.
397 Velnio gundomas žmogus numarino savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju ir, piktnaudžiaudamas laisve, nepakluso Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė. Ir visos kitos nuodėmės esti neklusnumas Dievui ir nepasitikėjimas Jo gerumu.
398 Taip nusidėdamas, žmogus save patį iškėlė aukščiau Dievo ir kartu paniekino Dievą: jis verčiau pasirinko save, o ne Dievą, vadinasi, nesiskaitė su savo, kaip kūrinio, padėtimi, drauge pakenkdamas ir sau pačiam. Šventumo būkle apdovanotam žmogui buvo skirta, Dievo padedamam, pasiekti visą „sudievintojo“ garbę. Velnio suviliotas, jis užsigeidė būti „kaip Dievas“, tačiau „be Dievo, prieš Dievą, ne pagal Dievą“.
399 Šventasis Raštas parodo dramatiškus to pirmojo neklusnumo padarinius. Adomas ir Ieva tuoj pat prarado pirmykščio šventumo malonę. Jie ėmė bijoti Dievo, klaidingai vaizduodamiesi Jį pavydžiai saugantį savo išimtines teises.
400 Suiro jų pirmapradžio teisumo sąlygota darna; dvasinės sielos galios nustojo valdžiusios kūną; tarp vyro ir moters atsirado įtampa; jų santykius paženklino geismas ir troškimas valdyti. Darna su kūrinija sutriko: regimoji kūrinija tapo žmogui svetima ir priešiška. Dėl žmogaus kaltės kūrinija pateko pragaišties vergovėn. Pagaliau atsirado ir aiškiai nurodytasis neklusnumo padarinys: žmogus, iš žemės paimtas, į dulkę sugrįš. Mirtis įžengė į žmonijos istoriją.
401 Po šios pirmosios nuodėmės žemę užgriuvo tikra nuodėmių lavina: Kainas nužudė brolį Abelį; nuodėmė sukėlė visuotinį sugedimą; ir Izraelio gyvenime dažnai reiškėsi nuodėmė, ypač neištikimybė Sandoros Dievui ir Mozės Įstatymo laužymas; net Kristui atpirkus žmoniją, krikščionys irgi įvairiausiai nusideda. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija nuolat primena nuodėmės buvimą ir jos visuotinį išplitimą žmogaus istorijoje: Tai, ką mums atskleidžia Dievo Apreiškimas, patvirtina pati patirtis. Juk, žvelgdamas į savo širdį, žmogus patiria esąs linkęs ir į blogį, pasinėręs į daugelį piktybių, negalinčių kilti iš jo gerojo Kūrėjo. Dažnai atsisakydamas pripažinti Dievą savo pradžia, jis taip pat suardė deramą ryšį su savo galutiniu tikslu, o drauge ir visus santykius su pačiu savimi, su kitais žmonėmis bei visais kitais kūriniais.
402 Visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę. Šv. Paulius tvirtina: „Vieno žmogaus neklusnumu daugelis [tai yra visi žmonės] tapo nusidėjėliais“ (Rom 5, 19): „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Nuodėmės ir mirties visuotinumui apaštalas priešpriešina išganymo Kristuje visuotinumą: „Kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų“ (Rom 5, 18).
403 Sekdama šv. Pauliumi, Bažnyčia visuomet mokė, kad žmones slegiantis begalinis skurdas, jų polinkis į bloga ir neišvengiama mirtis nesuprantami be jų ryšio su Adomo nuodėme ir tuo, kad šią nuodėmę jis perdavė mums; visi gimstame jos paliesti, o ji yra „sielos mirtis“. Remdamasi šia tikėjimo tikrybe, Bažnyčia teikia nuodėmių atleidimo Krikštą net kūdikiams, kurie dar nėra asmeniškai nusidėję.
415 „Nors žmogus buvo Dievo sukurtas teisus, piktojo suvedžiotas, pačioje istorijos pradžioje jis papiktnaudžiavo savo laisve, sukildamas prieš Dievą ir geisdamas be Dievo pasiekti savo tikslą.“
416 Per savo nuodėmę Adomas, pirmasis žmogus, neteko pirminio šventumo ir teisumo, gautų iš Dievo ne vien sau, bet ir visiems žmonėms.
417 Savo palikuonims Adomas ir Ieva perdavė pirmosios nuodėmės sužalotą, taigi pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogiškąją prigimtį. Tas trūkumas vadinamas „gimtąja nuodėme“.
76.
404 Kaip Adomo nuodėmė tapo visų jo palikuonių nuodėme? Visa žmonija Adome yra kaip „vienas vieno žmogaus kūnas“. Dėl tokios žmonijos vienybės visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę, kaip ir visi įtraukti į Kristaus teisumą. Vis dėlto gimtosios nuodėmės perdavimas yra slėpinys, kurio mes negalime visiškai suprasti. Bet iš Apreiškimo žinome, kad Adomas pirmapradį šventumą bei teisumą buvo gavęs ne vien sau, bet visai žmogaus prigimčiai: paklusdami gundytojui, Adomas ir Ieva nusidėjo asmeniškai, tačiau ta nuodėmė palietė žmogaus prigimtį, kurią jie perduos palikuonims būdami nupuolę. Tai nuodėmė, kuri per gimdymą bus perduota visai žmonijai, būtent perduodant pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogišką prigimtį. Todėl gimtoji nuodėmė vadinama „nuodėme“ analogine prasme: tai „įgyta“, o ne „padaryta“ nuodėmė, būklė, o ne veiksmas.
419 „Laikydamiesi Tridento Susirinkimo mokymo, pripažįstame, jog gimtoji nuodėmė yra perduodama kartu su žmogiškąja prigimtimi, 'žmogui gimstant, o ne pakartojant tą nuodėmę', dėl to ji 'būdinga kiekvienam'.“
77.
405 Nors „ji būdinga kiekvienam“, gimtoji nuodėmė nėra jokio Adomo palikuonio asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo stygius, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis į blogį vadinamas „geismingumu“ – concupiscentia). Krikštas, suteikdamas Kristaus malonės gyvybę, panaikina gimtąją nuodėmę ir vėl sugrąžina žmogų pas Dievą, tačiau jos padariniai nusilpusiai ir linkusiai į blogį žmogaus prigimčiai išlieka ir įpareigoja jį dvasinei kovai.
406 Gimtosios nuodėmės perdavimo sampratą Bažnyčia pirmiausia patikslino V amžiuje, ypač paveikta prieš pelagijonybę nukreiptų šv. Augustino minčių, ir XVI amžiuje, priešindamasi protestantų Reformai. Pelagijus manė, kad žmogus gali išlikti morališkai geras ir be būtinos Dievo malonės pagalbos, grynai savo laisvos valios jėgomis; šitaip Adomo nuodėmės įtaką Pelagijus pavertė tik blogu pavyzdžiu. Priešingai elgėsi pirmieji protestantų reformatoriai: jie mokė, kad žmogus yra sugedęs iš pat šaknų, o jo laisvė sunaikinta gimtosios nuodėmės; kiekvieno žmogaus paveldimą nuodėmę jie tapatino su neįveikiamu polinkiu į blogį (concupiscentia). Bažnyčia apreiškimo sampratą apie gimtąją nuodėmę pirmiausia išsakė Oranžo II Susirinkime 529 metais ir Tridento Susirinkime 1546 metais.
407 Gimtosios nuodėmės samprata, susieta su mokymu apie Kristaus atpirkimą, leidžia aiškiai įsisąmoninti žmogaus ir jo veiklos pasaulyje būklę. Dėl pirmųjų tėvų nuodėmės velnias įgijo tam tikrą valdžią žmogui, nors šis išlieka laisvas. Per gimtąją nuodėmę jis pateko „vergijon to, kuris 'turėjo mirties valdžią', tai yra velnio“. Ignoruojant tai, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir linkusi į blogį, padaroma rimtų klaidų auklėjimo, politikos, socialinės veiklos ir moralės srityse.
408 Gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių žmonių nuodėmių padariniai visą pasaulį įtraukia į nuodėmingą būvį, kurį galima apibūdinti šv. Jono žodžiais apie „pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Jais nurodoma ir žmonėms daroma neigiama įtaka tų bendruomenių ir santvarkų, kurios yra žmonių nuodėmių vaisius.
409 Ši dramatiška viso pasaulio, kuris „yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19), būklė žmogaus gyvenimą paverčia kova: Visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako Viešpats, iki paskutinės dienos. Pasiųstas į šias grumtynes žmogus turi nuolat kovoti, norėdamas laikytis gėrio, ir tik su dideliu vargu, Dievo malonės padedamas, įstengia išlaikyti vienybę savyje pačiame.
418 Dėl gimtosios nuodėmės žmogaus prigimties galios yra susilpnėjusios, ji pati pasmerkta neišmanymui, kančiai ir mirčiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis vadinamas „geismingumu“).
78.
410 Nupuolusio žmogaus Dievas neapleido. Priešingai, Jis žmogų šaukia ir paslaptingai jam praneša, kad blogis bus nugalėtas, o jis iš savo nuopuolio – pakeltas. Ši Pradžios knygos vieta vadinama „Protoevangelija“, nes tai pirmasis pranešimas apie Mesiją – Atpirkėją, apie kovą tarp angies ir moters ir galutinę pastarosios palikuonio pergalę.
411 Krikščioniškoji tradicija šioje vietoje įžvelgia skelbiamą „naująjį Adomą“, kuris savo klusnumu „iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8) su kaupu atitaisys Adomo neklusnumą. Be to, daugelis Bažnyčios tėvų ir mokytojų „Protoevangelijos“ išpranašautoje moteryje atpažįsta Kristaus Motiną Mariją kaip „naująją Ievą“. Jai pirmajai ir išimtiniu būdu pasitarnavo Kristaus pasiektoji pergalė prieš nuodėmę: Marija buvo apsaugota nuo bet kokio sutepimo gimtąja nuodėme ir ypatinga Dievo malone per visą savo žemiškąjį gyvenimą nepadarė jokios nuodėmės.
412 Tačiau kodėl Dievas nesutrukdė pirmajam žmogui nusidėti? Šv. Leonas Didysis atsako: „Neapsakoma Kristaus malonė mums davė didesnių gėrių už tuos, kuriuos demonas iš pavydo iš mūsų buvo atėmęs.“ O šv. Tomas Akvinietis: „Niekas netrukdo, kad žmogaus prigimtis net ir po nuodėmės būtų skirta aukštesniam tikslui. Dievas iš tiesų leidžia blogiui įvykti, kad iš jo išgautų dar didesnį gėrį. Dėl to Laiške romiečiams (5, 20) sakoma: 'Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė'. Todėl Velykų žvakės palaiminimo apeigose girdime: 'Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo'.“
420 Kristaus pasiektoji pergalė prieš nuodėmę mums davė didesnių gėrių už tuos, kuriuos nuodėmė iš mūsų buvo atėmusi: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20).