Tėvas. KBK | KATEKIZMAS.LT

2 skirsnelis. Tėvas

I. „Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“

232^S-44^Y-35189 1223Krikščionys yra krikštijami „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Prieš tai jie būna atsakę: „Tikiu“ į trilypį klausimą, ar jie tiki į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią: „Visų krikščionių tikėjimas remiasi Trejybe.“³³

233^S-44^Y-35Krikščionys krikštijami „vardan“ Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, o ne „vardan“ kiekvieno atskirai,³⁴ nes yra tik vienas Dievas – visagalis Tėvas, Jo vienatinis Sūnus ir Šventoji Dvasia: Švenčiausioji Trejybė.

234^S-44^Y-352157Švenčiausiosios Trejybės slėpinys yra reikšmingiausias krikščionių tikėjimo ir gyvenimo slėpinys. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Tad jis yra visų kitų tikėjimo slėpinių šaltinis, juos visus nušviečianti šviesa. Tai visų svarbiausia, esmingiausia tiesa tikėjimo „tiesų hierarchijoje“³⁵.90 „Visa išganymo istorija yra ne kas kita, kaip istorija kelio ir priemonių, kuriomis tikras ir vienas Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – apsireiškia, su savimi sutaikina ir suvienija nusigręžiančius nuo nuodėmės žmones.“³⁶1449

235^S-44^Y-35Šiame skirsnelyje bus trumpai išdėstyta, kokiu būdu buvo apreikštas Palaimingosios Trejybės slėpinys (I), kaip Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokymą apie šį slėpinį (II) ir pagaliau kaip Dievas Tėvas per dieviškąsias Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijas įgyvendina savąjį kūrimo, atpirkimo ir pašventinimo „geranorišką planą“ (III).

236^S-44^Y-351066Bažnyčios tėvai skiria sąvokas: Theologia ir Oikonomia, pirmąja pažymėdami triasmenio Dievo vidinio gyvenimo slėpinį, antrąja – visus Dievo darbus, kuriais Jis apsireiškia ir perduoda savo gyvenimą. Per Oikonomia mums apreiškiama Theologia; ir atvirkščiai – Theologia mums nušviečia visą Oikonomia.259 Dievo darbai apreiškia, kas Jis yra kaip toks; ir atvirkščiai – giliausias Jo Būties slėpinys padeda geriau suprasti visus Jo darbus. Panašiai esti ir su žmogaus asmeniu. Asmuo pažįstamas iš jo darbų, o kuo geriau pažįstame asmenį, tuo geriau suprantame jo elgesį.

237^S-45^Y-36Trejybė yra tikėjimo slėpinys griežtąja prasme, vienas tų Dieve slypinčių slėpinių, „apie kuriuos nebūtų galima žinoti, jei jie nebūtų apreikšti iš aukštybių“³⁷. 50Savo trejybinės Būties pėdsakus Dievas paliko savojoje kūrinijoje ir apsireikšdamas Senajame Testamente, tačiau Švenčiausioji Trejybė, kaip dieviškosios Būties intymiausias gyvenimas, yra protui nesuvokiamas slėpinys; Ji buvo neprieinamas slėpinys ir Izraelio tikėjimui iki Dievo Sūnaus Įsikūnijimo ir Šventosios Dvasios atsiuntimo.

II. Dievo kaip Trejybės apsireiškimas

Tėvą apreiškia Sūnus

238^Y-37Žodžiu „Tėve“ į Dievą kreipiamasi daugelyje religijų. Dievybė dažnai laikoma dievų ir žmonių tėvu. Izraelyje Dievas buvo vadinamas Tėvu kaip pasaulio Kūrėjas.³⁸ Dar labiau Jis buvo Tėvas dėl to, kad sudarė sandorą su Izraeliu ir davė jam, „savo pirmagimiui sūnui“ (Iš 4, 22), Įstatymą. Jis yra vadinamas ir Izraelio karaliaus Tėvu.³⁹ 2443Ypatinga prasme Jis yra „vargšų Tėvas“, su meile globojamų našlaičių ir našlių Tėvas.⁴⁰

239^Y-37Tikėjimo kalba, vadindama Dievą „Tėvu“, tai daro pirmiausia dviem požiūriais: Dievas yra visa ko pagrindas ir aukščiausias autoritetas, o drauge geras ir rūpestingai mylintis visus savo vaikus. Tėvišką Dievo švelnumą gali reikšti ir motinystės įvaizdis,⁴¹ labiau pabrėžiantis Dievo imanenciją – Jo suartėjimą su savuoju kūriniu. Tad tikėjimo kalba pasinaudoja žmogiška gimdytojų, esančių tam tikra prasme pirmaisiais Dievo atstovais žmogui, patirtimi. Tačiau ši patirtis rodo, kad žmogiškieji tėvai gali klysti ir iškreipti tėvystės ir motinystės atvaizdą. Todėl tenka priminti, kad Dievas pranoksta žmogiškąjį lyčių skirtumą. 370 2779Jis nėra nei vyras, nei moteris, Jis yra Dievas. Jis iškyla virš žmogiškosios tėvystės bei motinystės,⁴² nors yra jų pradžia ir pirmavaizdis:⁴³ niekas nėra toks tėvas kaip Dievas.

240^S-46^Y-372780Jėzus apreiškė, kad Dievas yra „Tėvas“ visiškai negirdėta prasme: Jis yra ne vien Kūrėjas, Jis amžinai yra Tėvas per santykį su savo vienatiniu Sūnumi,441—445 kuris savo ruožtu amžinai yra Sūnus tik per santykį su savo Tėvu: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27).

241^S-46Dėl to apaštalai išpažįsta Jėzų kaip Žodį, kuris „pradžioje [...] buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1), kaip „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kaip „Dievo šlovės atšvaitą ir jo esybės paveikslą“ (Žyd 1, 3).

242^S-46Išsaugodama Apaštalų Tradiciją, Bažnyčia 325 metais pirmajame visuotiniame Nikėjos Susirinkime išpažino,465 kad Sūnus yra „vienesmis“⁴⁴ [homousios, consubstantialis] su Tėvu, tai yra vienas su Juo Dievas. Antrasis visuotinis Susirinkimas 381 metais Konstantinopolyje išlaikė tą nusakymą savajame Nikėjos tikėjimo simbolyje ir išpažino „vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo, Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienesmį su Tėvu“⁴⁵.

Tėvą ir Sūnų apreiškia Dvasia

243^S-47^Y-38^Y-39Prieš savo Velykas Jėzus praneša, kad atsiųs „kitą Parakletą“ (Globėją), Šventąją Dvasią.683 Dalyvavusi kuriant pasaulį,⁴⁶ kadaise „kalbėjusi per pranašus“⁴⁷,2780 dabar Ji bus su mokiniais ir juose,⁴⁸ kad juos mokytų⁴⁹ ir vestų „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13).687 Taip Šventoji Dvasia yra apreikšta kaip kitas dieviškasis Asmuo, susijęs su Jėzumi ir su Tėvu.

244^S-47^Y-38^Y-39Amžinas Dvasios kilsmas apreiškiamas Jos siuntimu laike. Šventąją Dvasią apaštalams ir Bažnyčiai atsiuntė tiek Tėvas Sūnaus vardu, tiek ir pats Sūnus, sugrįžęs pas Tėvą.⁵⁰ To Asmens – Dvasios atsiuntimas Jėzų pašlovinus⁵¹ visiškai apreiškia Švenčiausiosios Trejybės slėpinį.732

245^S-47^Y-38^Y-39152Apaštališkąjį tikėjimą į Dvasią išpažino antrasis visuotinis Susirinkimas 381 metais Konstantinopolyje: Tikime „į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylantį iš Tėvo.“⁵² Bažnyčia tuo pripažįsta Tėvą, „visos dievybės šaltinį ir pradžią“⁵³. Tačiau amžinasis Šventosios Dvasios kilsmas nėra nesusijęs su amžinuoju Sūnaus kilsmu: „Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės Asmuo, yra Dievas, vienas ir lygus su Tėvu ir Sūnumi, vienos substancijos ir vienos prigimties. [...] Tačiau nesakoma, kad Ji yra vien Tėvo Dvasia, vien Sūnaus Dvasia, bet drauge Tėvo ir Sūnaus Dvasia.“⁵⁴ 685Bažnyčios Konstantinopolio Susirinkimo tikėjimo simboliu išpažįstama: „Su Tėvu ir Sūnumi [drauge] garbinama ir šlovinama.“⁵⁵

246^S-47^Y-38^Y-39Lotyniškoji Tikėjimo simbolio tradicija išpažįsta, kad Dvasia „kyla iš Tėvo ir Sūnaus (Filioque)“. Florencijos Susirinkimas 1439 metais paaiškino: „Šventoji Dvasia savo esmę ir savarankišką buvimą gauna kartu iš Tėvo ir Sūnaus ir iš abiejų amžinai kyla kaip iš vieno Pradmens ir tarsi vienu kvėpimu [...]. Ir kadangi visa, kas yra Tėvo, išskyrus pačią tėvystę, Jis gimdymu perdavė savo vienatiniam Sūnui, tad ir Šventosios Dvasios kildinimą Sūnus amžinai gauna iš Tėvo, iš kurio ir pats amžinai gimsta.“⁵⁶

247^S-47^Y-38^Y-39Konstantinopolio 381 metų Tikėjimo simbolyje ištaros Filioque nebuvo, tačiau pagal senovinę lotynų ir Aleksandrijos tradiciją popiežius šv. Leonas jau pripažino ją kaip dogmą 447 metais,⁵⁷ anksčiau negu Roma 451 metais Chalkedono Susirinkime pažino ir pripažino 381 metų Tikėjimo simbolį. Ši Tikėjimo simbolio formulė palengva prigijo lotynų liturgijoje (tarp VIII ir XI a.). Tačiau į Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolį lotynų liturgijos įtrauktas Filioque dar ir šiandien ją skiria nuo ortodoksų Bažnyčių.

248^S-47^Y-38^Y-39Rytų Tradicija itin pabrėžia, kad Tėvas yra Dvasios Pradmuo. Išpažindama Dvasią, „kuri eina iš Tėvo“ (Jn 15, 26), ji tvirtina, kad Dvasia kyla iš Tėvo per Sūnų.⁵⁸ Vakarų Tradicija pirmiausia pabrėžia substancinį Tėvo ir Sūnaus bendrumą, tvirtindama, kad Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus (Filioque). Ji taip sako „teisėtai ir pagrįstai“⁵⁹, nes pagal amžinąją dieviškųjų Asmenų substancinės bendrystės tvarką Tėvas, būdamas „pradžia be pradžios“⁶⁰, yra Dvasios Pradmuo, tačiau, kaip vienatinio Sūnaus Tėvas, drauge su Juo yra „vienas Pradmuo, iš kurio kyla Šventoji Dvasia“⁶¹. Tokie teisėti, vienas kitą papildantys požiūriai, jei nėra per daug akcentuojami, nepažeidžia tikėjimo minėtu slėpiniu tapatumo.

III. Švenčiausioji Trejybė tikėjimo moksle

Trejybinės dogmos plėtojimasis

249^S-48^Y-35^Y-39Apreikštoji tiesa apie Švenčiausiąją Trejybę, ypač Krikšto apeigose, nuo pat pradžių buvo gyvojo Bažnyčios tikėjimo pagrindas.683 Bažnyčios pamoksluose, katechezėje ir maldoje ji išreiškiama Krikšto tikėjimo formule.189 Tokių formulių randame jau apaštalų raštuose; tai liudija ir šis, į eucharistinę liturgiją įtrauktas pasveikinimas: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2 Kor 13, 13).⁶²

250^S-48^Y-35^Y-39Pirmaisiais amžiais Bažnyčia stengėsi išsamiau išdėstyti savo trejybinį tikėjimą, tiek siekdama pagilinti savo pačios tikėjimo suvokimą,94 tiek gindamasi nuo jį iškreipiančių klaidų. Tuo rūpinosi pirmieji Susirinkimai, padedami teologinės Bažnyčios tėvų veiklos ir palaikomi krikščioniškosios tautos tikėjimo.

251^S-48^Y-35^Y-39Paskelbdama Trejybės dogmą, Bažnyčia turėjo išplėtoti tinkamą terminologiją, pasitelkdama filosofines sąvokas: „substancija“, „asmuo“ arba „hipostazė“, „santykis“ ir kt. Tai darydama, ji nepajungė tikėjimo žmogiškajai išminčiai, tiktai toms sąvokoms suteikė naują, negirdėtą prasmę,170 kad nuo šiol jos išreikštų nenusakomą slėpinį, „be galo pranokstantį visa, ką mes, kaip žmonės, galime suprasti“⁶³.

252^S-48^Y-35^Y-39Bažnyčia sąvoką „substancija“ (kartais pakeičiamą žodžiu „esmė“ arba „prigimtis“) vartoja dieviškosios Būties vienybei nusakyti; žodį „asmuo“ ar „hipostazė“ – realiam Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios tarpusavio skirtumui pažymėti; žodį „santykis“ – nurodyti, kad jų skirtingumas tėra vienas kito atžvilgiu.

Švenčiausiosios Trejybės dogma

253^S-48^Y-35^Y-39Trejybė yra viena, vieninga. Mes išpažįstame ne tris dievus, bet vieną Dievą trijuose Asmenyse: „vienos substancijos Trejybę“⁶⁴.2789 Dieviškieji Asmenys nėra vieną dievystę pasidaliję, bet kiekvienas jų yra visas Dievas: „Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia,590 tai yra vienos prigimties Dievas.“⁶⁵ „Kiekvienas trijų Asmenų yra toji pati tikrovė, tai yra dieviškoji substancija, esmė ar prigimtis.“⁶⁶

254^S-48^Y-35^Y-39Dieviškieji Asmenys yra realiai skirtingi. „Dievą išpažįstame vieną, bet ne vienasmenį.“⁶⁷468 689 „Tėvas“, „Sūnus“, „Šventoji Dvasia“ nėra paprasti vardai, pažymintys tam tikrą dieviškojo buvimo būdą, nes jie realiai tarpusavyje skiriasi: „Ir Sūnus nėra Tėvas, ir Tėvas nėra Sūnus, ir Šventoji Dvasia nėra nei Tėvas, nei Sūnus.“⁶⁸ Jie yra skirtingos kilmės: „Tai Tėvas, kuris gimdo, Sūnus, kuris gimdomas, Šventoji Dvasia, kuri kyla.“⁶⁹ Dieviškoji Vienybė yra Trejybinė.

255^S-48^Y-35^Y-39^Y-58Dieviškieji Asmenys – vienas su kitu susiję santykiu. Asmenys realiai skiriasi, nedalant dieviškojo vienio, savo tarpusavio santykiais.240 „Santykius reiškiančiuose Asmenų varduose Tėvas siejamas su Sūnumi, Sūnus su Tėvu, Šventoji Dvasia su vienu ir kitu; dėl tarpusavio santykių jie vadinami trimis Asmenimis, tačiau tikima esant vieną jų prigimtį ar substanciją.“⁷⁰ Iš tiesų „juose viskas yra viena, jeigu santykiai nepriešpriešinami vieni kitiems“⁷¹. „Dėl tos vienybės Tėvas visas yra Sūnuje, visas Šventojoje Dvasioje; Sūnus visas yra Tėve, visas Šventojoje Dvasioje; Šventoji Dvasia visa yra Tėve, visa Sūnuje.“⁷²

256^S-48^Y-35^Y-39^Y-58Šv. Grigalius Nazianzietis, dar vadinamas „Teologu“, Konstantinopolio katechumenams pateikė tokią trejybinio tikėjimo santrauką:236 684

84Pirmiausia „sergėk brangųjį turtą“ (2 Tim 1, 14), dėl kurio aš gyvenu ir už kurį kovoju trokšdamas, kad jis lydėtų mane, paliekantį šį pasaulį, su juo aš ir visus gyvenimo sunkumus pakeliu, ir visus malonumus niekinu ir tuščiais laikau; turiu mintyje tikėjimą Tėvu, ir Sūnumi, ir Šventąja Dvasia ir jo išpažinimą. Šiandien tau jį perduosiu, kai išpažindamas ir į vandenį tave panardinsiu, ir aukštyn iškelsiu. Duodu tau šį išpažinimą kaip viso gyvenimo palydovą ir globėją; tai viena vienintelė Dievybė ir Galybė, kuri suvienyta Trijuose, o Trys išlieka skirtingi; nei substancija, nei prigimtimi jie nesiskiria, nei pranašumu nepranoksta, nei pavaldumu neatsilieka vienas nuo kito [...]; tai trijų begalinių begalinė vienybė; visi jie yra vienas Dievas, bet aptariami kiekvienas atskirai [...]; Dievas – tie Trys, suvokiami išvien [...]. Vos tik pradedu mąstyti apie Vieną, tuoj visam spindesy prieš mane išnyra Trys. Vos tik pradedu išskirti Tris, vėl esu grąžinamas prie Vieno.⁷³

IV. Dieviškieji darbai ir Trejybės Asmenų misijos

257^S-49^Y-39^Y-58„O šviesos šaltini, palaimingoji Trejybe! O pirmaprade Vienybe!“⁷⁴ Dievas yra amžinoji palaima, nemirtingas gyvenimas, negęstanti šviesa. 221Dievas yra meilė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Dievas laisvai nori perduoti savo palaimingojo gyvenimo garbę. Taip Jis „panorėjo [...] nutarti“ (Ef 1, 9)758 dar prieš pasaulio sukūrimą, mus išsirinkdamas savo mylimajame Sūnuje, ir net „iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 5), tai yra „paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29), nes gavusius „įvaikystės Dvasią“ (Rom 8, 15). Šis nutarimas yra malonė, „dovanota [...] prieš amžinuosius laikus“ (2 Tim 1, 9), kilusi tiesiogiai iš trejybinės meilės. 292Ji išsiskleidžia pasaulio sukūrime, visoje išganymo istorijoje po nuopuolio, Sūnaus ir Dvasios misijose,850 kurias pratęsia Bažnyčios misija.⁷⁵

258^S-49^Y-39^Y-58Visa dieviškoji ekonomija yra bendras trijų dieviškųjų Asmenų darbas. Būdama vienos ir tos pačios prigimties, Trejybė ir veikia vieningai bei vienodai.⁷⁶ 686„Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia yra ne trys kūrinijos pradai, o vienas.“⁷⁷ Vis dėlto kiekvienas dieviškasis Asmuo bendrą darbą atlieka savitai. Bažnyčia, vadovaudamasi Naujuoju Testamentu,⁷⁸ išpažįsta „vieną Dievą Tėvą, iš kurio yra visa; vieną Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį yra visa; ir vieną Šventąją Dvasią, kurioje yra visa“⁷⁹. Geriausiai dieviškųjų Asmenų savybes parodo dieviškosios misijos – Sūnaus Įsikūnijimas ir Šventosios Dvasios dovanojimas.

259^S-49^Y-39^Y-58236Bendra ir drauge asmeniška dieviškųjų Asmenų veikla, visa dieviškoji ekonomija supažindina ir su jų savitumu, ir su jų viena prigimtimi. Taip pat visas krikščionio gyvenimas yra bendrystė su kiekvienu dieviškuoju Asmeniu, jokiu būdu jų neišskiriant. Kas garbina Tėvą, daro tai per Sūnų Šventojoje Dvasioje; kas seka Kristumi, seka Juo dėl to, kad Tėvas jį patraukia,⁸⁰ o Šventoji Dvasia veda.⁸¹

260^S-49^Y-39^Y-581050 1721Galutinis visos dieviškosios ekonomijos tikslas yra tobulas kūrinių susivienijimas su Palaimingąja Trejybe.⁸² Tačiau esame kviečiami jau dabar tapti Švenčiausiosios Trejybės buveine. Viešpats sako:1997 „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

O mano Dieve, mano garbinamoji Trejybe, padėk man visiškai save pamiršti, kad, Tavo palaikoma, būčiau rami ir taiki, lyg mano siela jau būtų amžinybėje; niekas tenedrumsčia mano ramybės ir teneatskiria nuo Tavęs, o mano Nekintamoji, bet kiekviena valandėlė tepanardina mane vis giliau tavojon paslaptin! Nuramink mano sielą. Sukurk joje savo dangų, Tau mielą būstą ir poilsio vietą. Tegu niekada nepaliksiu joje Tavęs vienos, bet būsiu ten visa, budėdama savo tikėjime, visa garbinanti, visa atsidavusi Tavo kuriamajam veikimui.⁸³2565

Santrauka

261^Y-35^Y-58Švenčiausiosios Trejybės slėpinys yra reikšmingiausias krikščionių tikėjimo ir gyvenimo slėpinys. Tik vienas Dievas gali mums jį atskleisti apsireikšdamas kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

262^Y-58Dievo Sūnaus Įsikūnijimas apreiškia, kad Dievas yra amžinasis Tėvas, kad Sūnus yra vienesmis su Tėvu, vadinasi, Jis yra Jame ir su Juo tas pats vienintelis Dievas.

263^Y-38^Y-58Šventosios Dvasios siuntimas, kai Ją siuntė Tėvas Sūnaus vardu⁸⁴ ir Sūnus „nuo Tėvo“ (Jn 15, 26), apreiškia, kad Ji drauge su Jais yra tas pats vienintelis Dievas. „Su Tėvu ir Sūnumi Ji garbinama ir šlovinama.“⁸⁵

264^Y-38^Y-58„Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo kaip iš Pradmens, o būdama Jo amžinoji dovana Sūnui – bendrai iš Tėvo ir Sūnaus.“⁸⁶

265^Y-35^Y-58Krikšto „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19) malone mes esame kviečiami dalytis Palaimingosios Trejybės gyvenimu, čia, žemėje, tikėjimo tamsoje, o po mirties – amžinojoje šviesoje.⁸⁷

266^S-48^Y-35^Y-58„Katalikų tikėjimas yra: garbinti vieną Dievą Trejybėje ir Trejybę Vienybėje, nesuliejant Asmenų, bet ir nedalijant jų substancijos: nes kitas yra Tėvo Asmuo, kitas Sūnaus, kitas Šventosios Dvasios; bet Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios yra viena dievystė, ta pati jų garbė, vienodai amžina didybė.“⁸⁸

267^S-49^Y-58Neatskiriami tuo, kas jie yra, dieviškieji Asmenys yra neatskiriami ir tuo, ką jie daro. Tačiau vieningoje dieviškoje veikloje kiekvienas apreiškia, kas jam yra Trejybėje savita; ypač tai rodo dieviškosios misijos – Sūnaus Įsikūnijimas ir Šventosios Dvasios dovanojimas.

KBK nuorodos

232189 Pirmą kartą „tikėjimas išpažįstamas“ Krikšto metu. Tad „Tikėjimo simbolis“ pirmiausia yra Krikšto simbolis. Kadangi krikštijama „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19), Krikšto metu išpažįstamos tiesos yra išdėstytos pagal jų ryšį su trimis Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis.

KBK 189 kontekstas

2321223 Visi Senosios Sandoros pirmavaizdžiai įgyvendinti Jėzuje Kristuje. Jis pradėjo savo viešąjį gyvenimą šv. Jono Krikštytojo pakrikštytas Jordane, o prisikėlęs pavedė tai daryti apaštalams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).

KBK 1223 kontekstas

2342157 Krikščionis savo dieną, maldas ir darbus pradeda kryžiaus ženklu: „vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“ Pakrikštytasis paaukoja dieną Dievo garbei ir prašo Gelbėtojo malonės, kuri jam leistų veikti Šventojoje Dvasioje kaip Tėvo vaikui. Kryžiaus ženklas mus stiprina pagundose ir sunkumuose.

KBK 2157 kontekstas

23490 Dogmų tarpusavio ryšiai ir jų nuoseklumas aptinkami visame Kristaus slėpinio Apreiškime. Reikia atsiminti, kad „esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba 'hierarchijos', nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus“.

KBK 90 kontekstas

2341449 Lotynų Bažnyčioje galiojančia išrišimo formule išreiškiami esminiai Atgailos sakramento elementai. Atleidimo šaltinis yra gailestingasis Tėvas. Savo Sūnaus Velykomis ir savo Dvasios dovana Jis sutaikina nusidėjėlius per Bažnyčios maldą ir tarnybą: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

KBK 1449 kontekstas

2361066 Tikėjimo simbolyje Bažnyčia išpažįsta Švenčiausiosios Trejybės slėpinį ir Jos valios slėpinį, kokio Ji panorėjo (Ef 1, 9) dėl visos kūrinijos: Tėvas įgyvendins savo valios slėpinį dovanodamas savo mylimąjį Sūnų ir Šventąją Dvasią pasauliui išganyti ir savo vardui pašlovinti. Toks yra Kristaus slėpinys, apreikštas ir planingai įgyvendinamas istorijoje laikantis išmintingai sumanytos tvarkos, kuri šv. Pauliaus vadinama slėpinio tvarkymu [oikonomia] (Ef 3, 9), o Bažnyčios tėvų tradicijos – „įsikūnijusio Žodžio ekonomija“ arba „išganymo ekonomija“.

KBK 1066 kontekstas

236259 Bendra ir drauge asmeniška dieviškųjų Asmenų veikla, visa dieviškoji ekonomija supažindina ir su jų savitumu, ir su jų viena prigimtimi. Taip pat visas krikščionio gyvenimas yra bendrystė su kiekvienu dieviškuoju Asmeniu, jokiu būdu jų neišskiriant. Kas garbina Tėvą, daro tai per Sūnų Šventojoje Dvasioje; kas seka Kristumi, seka Juo dėl to, kad Tėvas jį patraukia, o Šventoji Dvasia veda.

KBK 259 kontekstas

23750 Žmogus gali savo prigimtu protu tikrai pažinti Dievą iš Jo kūrinių. Tačiau yra ir kita pažinimo tvarka, kurios žmogus savo jėgomis pasiekti negali. Tai dieviškasis Apreiškimas. Visai laisvu savo nutarimu Dievas apsireiškia žmogui ir jam save dovanoja. Jis tai daro atskleisdamas savo slėpinį, savo maloningąjį planą, sumanytą prieš amžius Kristuje visų žmonių labui. Tą planą Jis visiškai atskleidė atsiųsdamas savo mylimąjį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią.

KBK 50 kontekstas

2382443 Dievas laimina tuos, kurie padeda vargšams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė vargšams. Kai „vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5), tai yra ženklas, kad su jais yra Kristus.

KBK 2443 kontekstas

239370 Dievas jokiu būdu nėra žmogaus paveikslas, Jis nėra nei vyras, nei moteris. Dievas yra grynoji Dvasia, kurioje nėra vietos lyčių perskyrai. Tačiau vyro ir moters „tobulumai“ – motinos, tėvo ir sužadėtinio bruožai – bent iš dalies atspindi begalinį Dievo tobulumą.

KBK 370 kontekstas

2392779 Kad šis pirmas Viešpaties maldos postūmis taptų mūsų dalimi, naudinga nuolankiai apvalyti savo širdį nuo kai kurių klaidingų „šio pasaulio“ požiūrių. Nuolankumas leidžia mums suprasti, kad „Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27), tai yra „mažutėliams“ (Mt 11, 25). Širdį reikia apvalyti nuo mūsų kultūros ir mūsų pačių suformuotų tėvo ir motinos įvaizdžių, kurie turi įtakos mūsų santykiui su Dievu. Dievas, mūsų Tėvas, neaprėpiamas sukurtojo pasaulio sąvokomis. Šiuo atžvilgiu Jam taikyti ar Jam priešpriešinti mūsų idėjas reikštų kurti stabus, kad jie būtų garbinami arba atmetami. Melstis Tėvui reiškia įžengti į Jo slėpinį: į tai, koks Jis pats yra ir kokį mums Jį apreiškė Sūnus: Žodžiai „Dievas Tėvas“ niekam nebuvo apreikšti. Net kai Mozė paklausė Dievą, kas Jis esąs, išgirdo kitą vardą. Mums tas vardas buvo apreikštas Sūnuje: Sūnaus vardas suponuoja Tėvo vardą.

KBK 2779 kontekstas

2402780 Mes galime Dievo šauktis: „Tėve!“, nes Jį mums apreiškė žmogumi tapęs Jo Sūnus, o Jo Dvasia leidžia mums Jį pažinti. Nei žmogus negali suvokti, nei angelų galybės suprasti asmeninio Sūnaus ir Tėvo santykio, o Sūnaus Dvasia leidžia jame dalyvauti mums, kurie tikime, kad Jėzus yra Kristus ir kad mes esame gimę iš Dievo.

KBK 2780 kontekstas

240441 Dievo Sūnus Senajame Testamente buvo titulas, duodamas angelams, išrinktajai tautai, Izraelio vaikams ir jų karaliams. Tad jis reiškė įsūnijimą, sukuriantį itin draugiškus santykius tarp Dievo ir Jo kūrinių. Kai žadėtasis Karalius–Mesijas yra vadinamas „Dievo sūnumi“, tai nereiškia, kad, raidiškai suprantant šį tekstą, Jis būtinai turi būti daugiau negu žmogus. Tie, kurie Jėzų vadino Izraelio Mesiju, turbūt ir nenorėjo pasakyti nieko daugiau.

KBK 441 kontekstas

240442 Kitaip buvo Petrui išpažįstant, kad Jėzus yra „Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“, nes Jėzus iškilmingai atsakė: „Ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17). Tą patį pasakys ir Paulius, kalbėdamas apie savo atsivertimą Damasko kelyje: „Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims...“ (Gal 1, 15–16). „Saulius beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus“ (Apd 9, 20). Nuo pat pradžių ši tiesa buvo apaštalų tikėjimo, kurį, kaip Bažnyčios pamatą, pirmas išpažino Petras, šerdis.

KBK 442 kontekstas

240443 Petras galėjo pripažinti transcendentinį Jėzaus–Mesijo dieviškosios sūnystės pobūdį dėl to, kad aiškiai tai girdėjo iš paties Jėzaus. Prieš tribunolą į kaltintojų klausimą: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ (Lk 22, 70). Dar prieš tai Jis buvo prisipažinęs esąs „Sūnus“, kuris pažįsta Tėvą, kuris yra ne toks, kaip „tarnai“, kuriuos seniau Dievas siųsdavo savo tautai, viršesnis net už pačius angelus. Jis skyrė savo sūnystę nuo mokinių sūnystės, niekada nesakydamas „mūsų Tėvas“, neskaitant to vieno atvejo, kai liepė jiems melstis: Jūs „melskitės taip: Tėve mūsų“ (Mt 6, 9); ir pabrėždavo tą skirtumą: „savo Tėvo ir jūsų Tėvo“ (Jn 20, 17).

KBK 443 kontekstas

240444 Dviem iškilmingais – Kristaus Krikšto ir Atsimainymo – momentais Evangelijos perduoda Tėvo žodžius, kuriais Kristus vadinamas Jo „mylimuoju Sūnumi“. Jėzus pats save vadina viengimiu Dievo Sūnumi ir tuo titulu patvirtina savo preegzistenciją. Jis reikalauja tikėti į „viengimį Dievo Sūnų“ (Jn 3, 18). Šis krikščionių išpažinimas nuaidėjo jau priešais nukryžiuotąjį Jėzų stovinčio šimtininko šūksnyje: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39). Tik Velykų slėpinyje tikintysis gali tikrai suvokti, ką reiškia „Dievo Sūnus“.

KBK 444 kontekstas

240445 Po Prisikėlimo dieviškoji sūnystė pasirodė Jo šlovingo žmogiškojo asmens galybe, nes „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių“ Jis buvo pristatytas „galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4). Apaštalai galės liudyti: „Mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14).

KBK 445 kontekstas

242465 Pirmosios erezijos neigė ne tiek Kristaus dievystę, kiek Jo tikrą žmogystę (gnostinis doketizmas). Nuo apaštalų laikų krikščionys pabrėždavo tikrą „kūne atėjusio“ Dievo Sūnaus Įsikūnijimą. Tačiau jau trečiajame šimtmetyje Bažnyčia, prieštaraudama Pauliui Samosatiečiui, Antiochijos Susirinkime turėjo patvirtinti, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus prigimtimi, o ne įsūnyste. Pirmasis Nikėjos Visuotinis Susirinkimas 325 metais savajame Tikėjimo simbolyje išpažino, kad Dievo Sūnus yra „gimęs, bet ne sukurtas, vienos substancijos (graikiškai homousios) su Tėvu“, ir pasmerkė Arijų, kuris tvirtino, kad „Dievo Sūnus yra kilęs iš nebūties“ ir yra „kitos substancijos, arba esmės“, negu Tėvas.

KBK 465 kontekstas

243683 „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Tuo įtikėti įmanoma tik veikiant Šventajai Dvasiai. Norint susivienyti su Kristumi, pirma reikia būti Šventosios Dvasios paveiktiems. Tai Ji mus pasitinka ir sužadina mumyse tikėjimą. Krikštu – pirmuoju tikėjimo sakramentu – Šventoji Dvasia Bažnyčioje mums kiekvienam sielos gilumoje asmeniškai perteikia gyvenimą, trykštantį iš Tėvo ir mums pasiūlytą Sūnuje: Krikštas mums suteikia malonę atgimti Dieve Tėve per Jo Sūnų Šventojoje Dvasioje. Juk tie, kurie turi savyje Dievo Dvasią, atvedami prie Žodžio, tai yra Sūnaus; Sūnus juos pristato Tėvui, o Tėvas juos padaro nemirtingus. Taigi be Dvasios neįmanoma regėti Dievo Sūnaus, ir be Sūnaus niekas negali prisiartinti prie Tėvo, nes Tėvo pažinimas yra Sūnus, o Dievo Sūnus pažįstamas Šventojoje Dvasioje.

KBK 683 kontekstas

2432780 Mes galime Dievo šauktis: „Tėve!“, nes Jį mums apreiškė žmogumi tapęs Jo Sūnus, o Jo Dvasia leidžia mums Jį pažinti. Nei žmogus negali suvokti, nei angelų galybės suprasti asmeninio Sūnaus ir Tėvo santykio, o Sūnaus Dvasia leidžia jame dalyvauti mums, kurie tikime, kad Jėzus yra Kristus ir kad mes esame gimę iš Dievo.

KBK 2780 kontekstas

243687 „Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 11). Dvasia, kuri apreiškia Dievą, leidžia mums pažinti Kristų – gyvąjį Jo Žodį, bet nieko nesako apie save. „Kalbėjusi per pranašus“, Ji mums leidžia išgirsti Tėvo Žodį. Bet Jos mes negirdime. Mes Ją pažįstame iš to, kad Ji mums apreiškia Žodį ir nuteikia priimti Jį tikėjimu. Tiesos Dvasia, kuri mums atskleidžia Kristų, „nekalbės iš savęs“. Toks tikrai dieviškas santūrumas paaiškina, kodėl „pasaulis [Jos] neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta“, tuo tarpu tie, kurie tiki į Kristų, Ją pažįsta, nes Ji yra pas juos (Jn 14, 17).

KBK 687 kontekstas

244732 Tą dieną buvo apreikšta visa Švenčiausioji Trejybė. Nuo tos dienos Kristaus paskelbta Karalystė yra atvira į Jį tikintiems: būdami menki, nes kūniški, bet tikėdami jie jau dalyvauja Švenčiausiosios Trejybės bendrystėje. Savo nenutrūkstamu atėjimu Šventoji Dvasia įveda pasaulį į „paskutines dienas“, Bažnyčios metą, kai Karalystė jau paveldėta, bet dar neatbaigta: Mes regėjome tikrąją šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, suradome tikrą tikėjimą: mes šloviname nedalomą Trejybę, nes Ji mus išgelbėjo.

KBK 732 kontekstas

245152 Negalima tikėti į Jėzų Kristų be Jo Dvasios pagalbos. Tai Šventoji Dvasia apreiškė žmonėms, kas yra Jėzus. Nes „nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. [...] Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 10–11). Vien tik Dievas visiškai pažįsta Dievą. Mes tikime į Šventąją Dvasią, nes Ji yra Dievas. Bažnyčia nuolat išpažįsta, kad tiki į vieną Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.

KBK 152 kontekstas

245685 Tikėti į Šventąją Dvasią – tai išpažinti, kad Ji yra vienas Švenčiausiosios Trejybės Asmenų, vienesmė su Tėvu ir Sūnumi, „su Tėvu ir Sūnumi garbinama ir šlovinama“. Dėl to apie dieviškąjį Šventosios Dvasios slėpinį kalbėta „Trejybės teologijoje“. Dabar aptarsime Šventosios Dvasios vaidmenį dieviškojoje „ekonomijoje“.

KBK 685 kontekstas

249683 „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Tuo įtikėti įmanoma tik veikiant Šventajai Dvasiai. Norint susivienyti su Kristumi, pirma reikia būti Šventosios Dvasios paveiktiems. Tai Ji mus pasitinka ir sužadina mumyse tikėjimą. Krikštu – pirmuoju tikėjimo sakramentu – Šventoji Dvasia Bažnyčioje mums kiekvienam sielos gilumoje asmeniškai perteikia gyvenimą, trykštantį iš Tėvo ir mums pasiūlytą Sūnuje: Krikštas mums suteikia malonę atgimti Dieve Tėve per Jo Sūnų Šventojoje Dvasioje. Juk tie, kurie turi savyje Dievo Dvasią, atvedami prie Žodžio, tai yra Sūnaus; Sūnus juos pristato Tėvui, o Tėvas juos padaro nemirtingus. Taigi be Dvasios neįmanoma regėti Dievo Sūnaus, ir be Sūnaus niekas negali prisiartinti prie Tėvo, nes Tėvo pažinimas yra Sūnus, o Dievo Sūnus pažįstamas Šventojoje Dvasioje.

KBK 683 kontekstas

249189 Pirmą kartą „tikėjimas išpažįstamas“ Krikšto metu. Tad „Tikėjimo simbolis“ pirmiausia yra Krikšto simbolis. Kadangi krikštijama „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19), Krikšto metu išpažįstamos tiesos yra išdėstytos pagal jų ryšį su trimis Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis.

KBK 189 kontekstas

25094 Šventosios Dvasios dėka tikėjimo paveldo žodžių ir tikrovės supratimas Bažnyčios gyvenime gali augti: — „stengiantis tikintiesiems mąstyti bei svarstyti savo širdyje“; ypač „imantis teologinių tyrinėjimų, kurie pagilintų apreikštųjų tiesų pažinimą“; — „gilia dvasinių dalykų patirtimi“; „dieviškieji žodžiai auga drauge su juos skaitančiuoju“; — „skelbiamuoju žodžiu tų, kurie, priimdami vyskupo pareigas, įgyja tikrą tiesos charizmą“.

KBK 94 kontekstas

251170 Mes tikime ne formules, bet tikrovę, kurią jos išreiškia ir kurią „paliesti“ mums leidžia tikėjimas. „Tikinčiojo [tikėjimo] aktas neapsiriboja reiškimu, bet apima ir pačią tikrovę [išreiškiamą].“ Vis dėlto prie tos tikrovės mes artinamės pasigelbėdami tikėjimo formulėmis. Jos mums padeda tikėjimą išreikšti ir perduoti, švęsti jį bendruomenėje, jį įsisąmoninti ir vis labiau juo gyventi.

KBK 170 kontekstas

2532789 Melsdamiesi „mūsų“ Tėvui, mes asmeniškai kreipiamės į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Mes nedalijame dievystės, nes Tėvas yra Jos „šaltinis ir pradžia“, o tik išpažįstame, kad Sūnus yra amžinai Jo gimdomas ir kad iš Jo kyla Šventoji Dvasia. Taip pat nesuplakame į viena Asmenų, nes išpažįstame, jog mūsų bendrystė su Dievu yra bendrystė su Tėvu ir Jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi, jų vienintelėje Šventojoje Dvasioje. Švenčiausioji Trejybė yra vienesmė ir nedaloma. Melsdamiesi Tėvui, mes garbiname bei šloviname ir Jį, ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią.

KBK 2789 kontekstas

253590 Vien Jėzaus asmens tapatumas su Dievu gali pateisinti tokį absoliutų reikalavimą kaip šis: „Kas ne su manimi, tas prieš mane“ (Mt 12, 30); arba Jo žodžius, jog Jis esąs „daugiau negu Jona [...], daugiau negu Saliamonas“ (Mt 12, 41–42), didesnis už Šventyklą; jog tai apie Jį kalbėjo Dovydas, vadindamas Mesiją savo Viešpačiu; Jėzus pats patvirtina: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 8, 58) ir net: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30).

KBK 590 kontekstas

254468 Po Chalkedono Susirinkimo kai kas Kristaus žmogiškąją prigimtį ėmė laikyti atskiru savos rūšies asmeniu. Su tuo nesutikdamas, 553 metais Konstantinopolyje vykęs penktasis Visuotinis Susirinkimas pareiškė, kad tėra „viena subsistencija [arba Asmuo], ir tai yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų“. Tad visa, kas priklauso Kristaus žmogiškajai prigimčiai, turi būti priskirta Jo dieviškajam Asmeniui kaip tos prigimties subjektui: ne tik stebuklai, bet ir kančios, ir netgi mirtis. „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris su kūnu buvo nukryžiuotas, yra tikras Dievas, garbės Viešpats, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų.“

KBK 468 kontekstas

254689 Ta, kurią Tėvas atsiuntė į mūsų širdis, Jo Sūnaus Dvasia, tikrai yra Dievas. Vienesmė su Tėvu ir Sūnumi, Ji yra nuo jų neatskiriama tiek vidiniame Trejybės gyvenime, tiek būdama meilės dovana pasauliui. Tačiau, garbindamas vienesmę ir nedalomą gyvybę teikiančią Švenčiausiąją Trejybę, Bažnyčios tikėjimas išpažįsta ir Asmenų skirtingumą. Siųsdamas savo Žodį, Tėvas visada siunčia ir savo Dvasią; tas siuntimas vieningas, nes Sūnus ir Šventoji Dvasia, nors skirtingi, yra neišskiriami. Tiesa, pasirodo Kristus, regimas neregimojo Dievo atvaizdas, bet Jį apreiškia Šventoji Dvasia.

KBK 689 kontekstas

255240 Jėzus apreiškė, kad Dievas yra „Tėvas“ visiškai negirdėta prasme: Jis yra ne vien Kūrėjas, Jis amžinai yra Tėvas per santykį su savo vienatiniu Sūnumi, kuris savo ruožtu amžinai yra Sūnus tik per santykį su savo Tėvu: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27).

KBK 240 kontekstas

256236 Bažnyčios tėvai skiria sąvokas: Theologia ir Oikonomia, pirmąja pažymėdami triasmenio Dievo vidinio gyvenimo slėpinį, antrąja – visus Dievo darbus, kuriais Jis apsireiškia ir perduoda savo gyvenimą. Per Oikonomia mums apreiškiama Theologia; ir atvirkščiai – Theologia mums nušviečia visą Oikonomia. Dievo darbai apreiškia, kas Jis yra kaip toks; ir atvirkščiai – giliausias Jo Būties slėpinys padeda geriau suprasti visus Jo darbus. Panašiai esti ir su žmogaus asmeniu. Asmuo pažįstamas iš jo darbų, o kuo geriau pažįstame asmenį, tuo geriau suprantame jo elgesį.

KBK 236 kontekstas

256684 Šventoji Dvasia savo malone sužadina mūsų tikėjimą ir prikelia naujajam gyvenimui: „pažinti vienintelį tikrąjį Dievą ir Jo siųstąjį Jėzų – Mesiją“. Vis dėlto Ji iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų apreiškiama paskutinė. Šv. Grigalius Nazianzietis, „Teologas“, šią apreiškimo seką aiškina dieviškojo „prisitaikymo“ pedagogija: Senasis Testamentas aiškiai skelbė Tėvą, o Sūnų – ne taip aiškiai. Naujasis atvirai apreiškė Sūnų ir leido nujausti Dvasios dievystę. Dabar Dvasia gyvena tarp mūsų ir mums vis aiškiau save atskleidžia. Iš tiesų nebūtų buvę išmintinga atvirai skelbti Sūnų, kol dar neišpažinta Tėvo dievystė, ir – vaizdžiai kalbant – apsunkinti papildomu Šventosios Dvasios krūviu, kol dar nepripažinta Sūnaus dievystė, idant [...] Trejybės šviesa vis skaidriau spindėtų apšviestiesiems, darantiems pažangą ir žengiantiems „iš garbės į garbę“.

KBK 684 kontekstas

25684 „Tikėjimo paveldas“ (depositum fidei), esantis Šventojoje Tradicijoje ir Šventajame Rašte, apaštalų buvo patikėtas visai Bažnyčiai. Prie jo „prisiriša visa šventoji tauta, kartu su savo ganytojais ištvermingai besilaikanti apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas.“

KBK 84 kontekstas

257221 Šventasis Jonas eina dar toliau tvirtindamas: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16): pati Dievo Būtis yra meilė. Atėjus laiko pilnatvei, Dievas, atsiuntęs savo viengimį Sūnų ir meilės Dvasią, apreiškė savo giliausią paslaptį: Jis – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – yra amžinieji meilės mainai, ir Jis paskyrė mus juose dalyvauti.

KBK 221 kontekstas

257758 Svarstant Bažnyčios slėpinį, pirmiausia dera apmąstyti jos kilmę iš Švenčiausiosios Trejybės sumanymo ir tolydų jo įgyvendinimą istorijoje.

KBK 758 kontekstas

257292 Senajame Testamente numanoma, Naujojoje Sandoroje apreikšta Sūnaus ir Dvasios kuriamoji (neatskiriama nuo Tėvo) veikla yra Bažnyčios tikėjimo aiškiai patvirtinta tiesa: „Tėra vienas Dievas [...]: Jis yra Tėvas, Jis Dievas, Jis Kūrėjas, Autorius, Tvarkytojas. Jis pats, tai yra savo Žodžiu ir Išmintimi, viską sukūrė“, „per Sūnų ir Dvasią“, kurie yra tartum „Jo rankos“. Sukūrimas yra bendras visos Švenčiausiosios Trejybės darbas.

KBK 292 kontekstas

257850 Misijos kilmė ir tikslas. Pirmasis Viešpaties pavestos misijos šaltinis yra amžinoji Švenčiausiosios Trejybės meilė: „Keliaujančios Bažnyčios prigimtis yra misijinė, nes ji pagal Dievo Tėvo planą kilo iš Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijos.“ O galutinis misijos tikslas yra ne kas kita, kaip leisti žmonėms dalyvauti Tėvo ir Sūnaus bendrystėje, kurią išreiškia jų meilės Dvasia.

KBK 850 kontekstas

258686 Šventoji Dvasia drauge su Tėvu ir Sūnumi nuo pradžios iki pabaigos įgyvendina mūsų išganymo planą. Tačiau tik „paskutinėmis dienomis“, pradedant atperkančiu Sūnaus Įsikūnijimu, Ji kaip Asmuo buvo apreikšta ir padovanota, pažinta ir priimta. Dabar tas dieviškasis planas, kurį įvykdė Kristus, kaip naujosios kūrinijos „Pirmgimis“ ir Galva, išlietos Dvasios dėka įgauna žmonijoje Bažnyčios, šventųjų bendravimo, nuodėmių atleidimo, kūno iš numirusiųjų prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo kontūrus.

KBK 686 kontekstas

259236 Bažnyčios tėvai skiria sąvokas: Theologia ir Oikonomia, pirmąja pažymėdami triasmenio Dievo vidinio gyvenimo slėpinį, antrąja – visus Dievo darbus, kuriais Jis apsireiškia ir perduoda savo gyvenimą. Per Oikonomia mums apreiškiama Theologia; ir atvirkščiai – Theologia mums nušviečia visą Oikonomia. Dievo darbai apreiškia, kas Jis yra kaip toks; ir atvirkščiai – giliausias Jo Būties slėpinys padeda geriau suprasti visus Jo darbus. Panašiai esti ir su žmogaus asmeniu. Asmuo pažįstamas iš jo darbų, o kuo geriau pažįstame asmenį, tuo geriau suprantame jo elgesį.

KBK 236 kontekstas

2601050 „Visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę Karalystę.“ Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28): Gyvenimas kaip pati tikrovė ir tiesa yra Tėvas, per Sūnų Šventojoje Dvasioje tarytum iš versmės liejantis visiems dangiškųjų dovanų; dėl Jo dosnumo ir mums, žmonėms, yra tvirtai pažadėtos amžinojo gyvenimo gėrybės.

KBK 1050 kontekstas

2601721 Dievas mus sukūrė, kad Jį pažintume, Jam tarnautume, Jį mylėtume ir taip pasiektume rojų. Mes tampame palaiminti būdami „dieviškosios prigimties“ (2 Pt 1, 4) ir amžinojo gyvenimo dalininkai. Tada žmogus įžengia į Kristaus šlovę ir Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo palaimą.

KBK 1721 kontekstas

2601997 Malonė yra dalyvavimas Dievo gyvenime; ji įvesdina mus į vidinį dieviškosios Trejybės gyvenimą: per Krikštą krikščionis dalyvauja Kristaus – Jo kūno Galvos – malonėje. Kaip „įvaikis“, susivienijęs su vienatiniu Dievo Sūnumi, jis jau gali Dievą vadinti „Tėvu“. Jame gyvena Dvasia, kuri jam įkvepia meilę ir ugdo Bažnyčią.

KBK 1997 kontekstas

2602565 Naujojoje Sandoroje malda yra gyvas Dievo vaikų ryšys su be galo geru jų Tėvu, su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir su Šventąja Dvasia. Dievo karalystės malonė yra „visos Švenčiausiosios Trejybės vienybė su visa [žmogaus] dvasia“. Tad maldos gyvenimas yra nuolatinis buvimas Triskart Švento Dievo akivaizdoje ir bendrystė su Juo. Ta gyvenimo bendrystė yra visuomet galima, nes Krikštu mes tapome viena su Kristumi. Būdama bendrystėje su Kristumi ir plisdama Jo Kūne – Bažnyčioje, malda tampa krikščioniška. Jos matmenys tada tokie pat, kaip Kristaus meilės.

KBK 2565 kontekstas

KBKS nuorodos

23745. Ar įmanoma Švenčiausiosios Trejybės slėpinį pažinti vien žmogaus protu?

Dievas paliko savo trejybiškosios Būties pėdsakų kūrinijoje ir Senajame Testamente; tačiau jo Būties gelmė – Šventoji Trejybė yra slėpinys, nepasiekiamas žmogaus protui, taip pat Izraelio tikėjimui iki pat Dievo Sūnaus įsikūnijimo ir Šventosios Dvasios atsiuntimo. Šis slėpinys apreikštas per Jėzų Kristų ir yra visų kitų slėpinių šaltinis.

KBKS 45 kontekstas

243-24847. Kas yra Jėzaus Kristaus apreikštoji Šventoji Dvasia?

Tai trečiasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. Tai Dievas, vienas su Tėvu ir Sūnumi ir lygus jiems. Jis kyla „iš Tėvo“ (Jn 15, 26), kuris, būdamas pradžia be pradžios, yra viso trejybiškojo gyvenimo pradas. Jis kyla ir iš Sūnaus (Filioque) kaip Tėvo duodama amžinoji dovana Sūnui. Šventoji Dvasia, atsiųsta Tėvo ir įsikūnijusio Sūnaus, veda Bažnyčią į „tiesos pilnatvės“ (Jn 16, 13) pažinimą.

KBKS 47 kontekstas

249-256, 26648. Kaip Bažnyčia išreiškia savo trejybiškąjį tikėjimą?

Bažnyčia išreiškia savo trejybiškąjį tikėjimą išpažindama vieną Dievą trijuose Asmenyse: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Trys dieviškieji Asmenys yra vienas Dievas, kadangi kiekvienas iš jų tapatus vienintelei ir nedaliai dieviškosios prigimties pilnatvei. Šie Asmenys realiai skiriasi santykiais vienas kito atžvilgiu: Tėvas gimdo Sūnų, Sūnus gimsta iš Tėvo, Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus.

KBKS 48 kontekstas

257-260, 26749. Kaip veikia trys dieviškieji Asmenys?

Neatskiriami kaip vienatinės prigimties dieviškieji Asmenys yra neatskiriami ir veikimo požiūriu. Trejybės veikimas yra vienas ir tas pats, tačiau vieningame dieviškajame veikime kiekvienas Asmuo dalyvauja tokiu būdu, koks jam būdingas Trejybėje.

„O mano Dieve, mano garbinamoji Trejybe […]. Nuramink mano sielą. Padaryk ją savo dangumi, mėgstama buveine ir atilsio vieta. Tenepaliksiu tavęs niekada vieno, bet tebūsiu čia visà, pažadinta tikėjimo, apimta garbinimo, atsidavusi tavo kūrybingam veikimui“ (pal. Švč. Trejybės Elzbieta).

KBKS 49 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

33Šv. Cezarijus Arlietis, Expositio vel traditio Symboli (sermo 9): CCL 103, 47.

34 Plg. Vigilijus, Professio fidei (552): DS 415.

35Plg. Šventoji dvasininkijos kongregacija, Directorium catechisticum generale, 43: AAS 64 (1972) 123.

36Šventoji dvasininkijos kongregacija, Directorium catechisticum generale, 47: AAS 64 (1972) 125.

37Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 4: DS 3015.

38Plg. Įst 32, 6; Mal 2, 10.

39Plg. 2 Sam 7, 14.

40Plg. Ps 68, 6.

41Plg. Iz 66, 13; Ps 131, 2.

42Plg. Ps 27, 10.

43Plg. Ef 3, 14–15; Iz 49, 15.

44Nikėjos Simbolis: DS 125.

45Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

46Plg. Pr 1, 2.

47Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

48Plg. Jn 14, 17.

49Plg. Jn 14, 26.

50Plg. Jn 14, 26; 15, 26; 16, 14.

51Plg. Jn 7, 39.

52Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

53Toledo VI susirinkimas (638 m.), De Trinitate et de Filio Dei Redemptore incarnato: DS 490.

54Toledo XI susirinkimas (675 m.), Symbolum: DS 527.

55Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

56Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Graecis: DS 1300–1301.

57Plg. Šv. Leonas Didysis, Laiškas Quam laudabiliter: DS 284.

58Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 2: AAS 58 (1966) 948.

59Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Graecis (1439 m.): DS 1302.

60Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis (1442 m.): DS 1331.

61Liono II Susirinkimas, Constitutio de Summa Trinitate et fide catholica (1274): DS 850.

62Plg. 1 Kor 12, 4–6; Ef 4, 4–6.

63Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 9: AAS 60 (1968) 437.

64Konstantinopolio II Susirinkimas (553 m.), Anathematismi de tribus Capitulis, 1: DS 421.

65Toledo XI susirinkimas (675 m.), Symbolum: DS 530.

66Laterano IV Susirinkimas (1215 m.), Cap. 2, De errore abbatis Ioachim: DS 804.

67Fides Damasi: DS 71.

68Toledo XI susirinkimas (675 m.), Symbolum: DS 530.

69Laterano IV Susirinkimas (1215 m.), Cap. 2, De errore abbatis Ioachim: DS 804.

70Toledo XI susirinkimas (675 m.), Symbolum: DS 528.

71Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis (1442 m.): DS 1330.

72Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis (1442 m.): DS 1331.

73Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio, 40, 41: SC 358, 292–294 (PG 36, 417).

74Hymnus ad II Vesperas Dominicae, in Hebdomadis 2 et 4: Liturgia Horarum, editio typica, v. 3, Vatikanas, 1973, p. 684 et 931; v. 4, Vatikanas, 1974, p. 632 et 879.

75Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 2–9: AAS 58 (1966) 948–958.

76Plg. Konstantinopolio II Susirinkimas (553 m.), Anathematismi de tribus Capitulis, 1: DS 421.

77Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis (1442 m.): DS 1331.

78Plg. 1 Kor 8, 6.

79Konstantinopolio II Susirinkimas (553 m.), Anathematismi de tribus Capitulis, 1: DS 421.

80Plg. Jn 6, 44.

81Plg. Rom 8, 14.

82Plg. Jn 17, 21–23.

83Pal. Švč. Trejybės Elzbieta, Élévation à la Trinité, in: Ecrits spirituels, 50, ed. M. M. Philipon, Paryžius, 1949, p. 80.

84Plg. Jn 14, 26.

85Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

86Šv. Augustinas, De Trinitate, 15, 26, 47: CCL 50A, 529 (PL 42, 1095).

87 Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 9: AAS 60 (1968) 436.

88Simbolis „Quicumque“: DS 75.