Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

2 skirsnelis. Tėvas

I. „Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“

232S-44Y-35Krikščionys yra krikštijami „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Prieš tai jie būna atsakę: „Tikiu“ į trilypį klausimą, ar jie tiki į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią: „Visų krikščionių tikėjimas remiasi Trejybe.“33

233S-44Y-35Krikščionys krikštijami „vardan“ Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, o ne „vardan“ kiekvieno atskirai,34 nes yra tik vienas Dievas – visagalis Tėvas, Jo vienatinis Sūnus ir Šventoji Dvasia: Švenčiausioji Trejybė.

234S-44Y-35Švenčiausiosios Trejybės slėpinys yra reikšmingiausias krikščionių tikėjimo ir gyvenimo slėpinys. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Tad jis yra visų kitų tikėjimo slėpinių šaltinis, juos visus nušviečianti šviesa. Tai visų svarbiausia, esmingiausia tiesa tikėjimo „tiesų hierarchijoje“35. „Visa išganymo istorija yra ne kas kita, kaip istorija kelio ir priemonių, kuriomis tikras ir vienas Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – apsireiškia, su savimi sutaikina ir suvienija nusigręžiančius nuo nuodėmės žmones.“36

235S-44Y-35Šiame skirsnelyje bus trumpai išdėstyta, kokiu būdu buvo apreikštas Palaimingosios Trejybės slėpinys (I), kaip Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokymą apie šį slėpinį (II) ir pagaliau kaip Dievas Tėvas per dieviškąsias Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijas įgyvendina savąjį kūrimo, atpirkimo ir pašventinimo „geranorišką planą“ (III).

236S-44Y-35Bažnyčios tėvai skiria sąvokas: Theologia ir Oikonomia, pirmąja pažymėdami triasmenio Dievo vidinio gyvenimo slėpinį, antrąja – visus Dievo darbus, kuriais Jis apsireiškia ir perduoda savo gyvenimą. Per Oikonomia mums apreiškiama Theologia; ir atvirkščiai – Theologia mums nušviečia visą Oikonomia. Dievo darbai apreiškia, kas Jis yra kaip toks; ir atvirkščiai – giliausias Jo Būties slėpinys padeda geriau suprasti visus Jo darbus. Panašiai esti ir su žmogaus asmeniu. Asmuo pažįstamas iš jo darbų, o kuo geriau pažįstame asmenį, tuo geriau suprantame jo elgesį.

237S-45Y-36Trejybė yra tikėjimo slėpinys griežtąja prasme, vienas tų Dieve slypinčių slėpinių, „apie kuriuos nebūtų galima žinoti, jei jie nebūtų apreikšti iš aukštybių“37. Savo trejybinės Būties pėdsakus Dievas paliko savojoje kūrinijoje ir apsireikšdamas Senajame Testamente, tačiau Švenčiausioji Trejybė, kaip dieviškosios Būties intymiausias gyvenimas, yra protui nesuvokiamas slėpinys; Ji buvo neprieinamas slėpinys ir Izraelio tikėjimui iki Dievo Sūnaus Įsikūnijimo ir Šventosios Dvasios atsiuntimo.

II. Dievo kaip Trejybės apsireiškimas
Tėvą apreiškia Sūnus

238Y-37Žodžiu „Tėve“ į Dievą kreipiamasi daugelyje religijų. Dievybė dažnai laikoma dievų ir žmonių tėvu. Izraelyje Dievas buvo vadinamas Tėvu kaip pasaulio Kūrėjas.38 Dar labiau Jis buvo Tėvas dėl to, kad sudarė sandorą su Izraeliu ir davė jam, „savo pirmagimiui sūnui“ (Iš 4, 22), Įstatymą. Jis yra vadinamas ir Izraelio karaliaus Tėvu.39 Ypatinga prasme Jis yra „vargšų Tėvas“, su meile globojamų našlaičių ir našlių Tėvas.40

239Y-37Tikėjimo kalba, vadindama Dievą „Tėvu“, tai daro pirmiausia dviem požiūriais: Dievas yra visa ko pagrindas ir aukščiausias autoritetas, o drauge geras ir rūpestingai mylintis visus savo vaikus. Tėvišką Dievo švelnumą gali reikšti ir motinystės įvaizdis,41 labiau pabrėžiantis Dievo imanenciją – Jo suartėjimą su savuoju kūriniu. Tad tikėjimo kalba pasinaudoja žmogiška gimdytojų, esančių tam tikra prasme pirmaisiais Dievo atstovais žmogui, patirtimi. Tačiau ši patirtis rodo, kad žmogiškieji tėvai gali klysti ir iškreipti tėvystės ir motinystės atvaizdą. Todėl tenka priminti, kad Dievas pranoksta žmogiškąjį lyčių skirtumą. Jis nėra nei vyras, nei moteris, Jis yra Dievas. Jis iškyla virš žmogiškosios tėvystės bei motinystės,42 nors yra jų pradžia ir pirmavaizdis:43 niekas nėra toks tėvas kaip Dievas.

240S-46Y-37Jėzus apreiškė, kad Dievas yra „Tėvas“ visiškai negirdėta prasme: Jis yra ne vien Kūrėjas, Jis amžinai yra Tėvas per santykį su savo vienatiniu Sūnumi, kuris savo ruožtu amžinai yra Sūnus tik per santykį su savo Tėvu: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27).

241S-46Dėl to apaštalai išpažįsta Jėzų kaip Žodį, kuris „pradžioje [...] buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1), kaip „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kaip „Dievo šlovės atšvaitą ir jo esybės paveikslą“ (Žyd 1, 3).

242S-46Išsaugodama Apaštalų Tradiciją, Bažnyčia 325 metais pirmajame visuotiniame Nikėjos Susirinkime išpažino, kad Sūnus yra „vienesmis“44 [homousios, consubstantialis] su Tėvu, tai yra vienas su Juo Dievas. Antrasis visuotinis Susirinkimas 381 metais Konstantinopolyje išlaikė tą nusakymą savajame Nikėjos tikėjimo simbolyje ir išpažino „vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo, Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienesmį su Tėvu“45.

Tėvą ir Sūnų apreiškia Dvasia

243S-47Y-38Y-39Prieš savo Velykas Jėzus praneša, kad atsiųs „kitą Parakletą“ (Globėją), Šventąją Dvasią. Dalyvavusi kuriant pasaulį,46 kadaise „kalbėjusi per pranašus“47, dabar Ji bus su mokiniais ir juose,48 kad juos mokytų49 ir vestų „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Taip Šventoji Dvasia yra apreikšta kaip kitas dieviškasis Asmuo, susijęs su Jėzumi ir su Tėvu.

244S-47Y-38Y-39Amžinas Dvasios kilsmas apreiškiamas Jos siuntimu laike. Šventąją Dvasią apaštalams ir Bažnyčiai atsiuntė tiek Tėvas Sūnaus vardu, tiek ir pats Sūnus, sugrįžęs pas Tėvą.50 To Asmens – Dvasios atsiuntimas Jėzų pašlovinus51 visiškai apreiškia Švenčiausiosios Trejybės slėpinį.

245S-47Y-38Y-39Apaštališkąjį tikėjimą į Dvasią išpažino antrasis visuotinis Susirinkimas 381 metais Konstantinopolyje: Tikime „į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylantį iš Tėvo.“52 Bažnyčia tuo pripažįsta Tėvą, „visos dievybės šaltinį ir pradžią“53. Tačiau amžinasis Šventosios Dvasios kilsmas nėra nesusijęs su amžinuoju Sūnaus kilsmu: „Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės Asmuo, yra Dievas, vienas ir lygus su Tėvu ir Sūnumi, vienos substancijos ir vienos prigimties. [...] Tačiau nesakoma, kad Ji yra vien Tėvo Dvasia, vien Sūnaus Dvasia, bet drauge Tėvo ir Sūnaus Dvasia.“54 Bažnyčios Konstantinopolio Susirinkimo tikėjimo simboliu išpažįstama: „Su Tėvu ir Sūnumi [drauge] garbinama ir šlovinama.“55

246S-47Y-38Y-39Lotyniškoji Tikėjimo simbolio tradicija išpažįsta, kad Dvasia „kyla iš Tėvo ir Sūnaus (Filioque)“. Florencijos Susirinkimas 1439 metais paaiškino: „Šventoji Dvasia savo esmę ir savarankišką buvimą gauna kartu iš Tėvo ir Sūnaus ir iš abiejų amžinai kyla kaip iš vieno Pradmens ir tarsi vienu kvėpimu [...]. Ir kadangi visa, kas yra Tėvo, išskyrus pačią tėvystę, Jis gimdymu perdavė savo vienatiniam Sūnui, tad ir Šventosios Dvasios kildinimą Sūnus amžinai gauna iš Tėvo, iš kurio ir pats amžinai gimsta.“56

247S-47Y-38Y-39Konstantinopolio 381 metų Tikėjimo simbolyje ištaros Filioque nebuvo, tačiau pagal senovinę lotynų ir Aleksandrijos tradiciją popiežius šv. Leonas jau pripažino ją kaip dogmą 447 metais,57 anksčiau negu Roma 451 metais Chalkedono Susirinkime pažino ir pripažino 381 metų Tikėjimo simbolį. Ši Tikėjimo simbolio formulė palengva prigijo lotynų liturgijoje (tarp VIII ir XI a.). Tačiau į Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolį lotynų liturgijos įtrauktas Filioque dar ir šiandien ją skiria nuo ortodoksų Bažnyčių.

248S-47Y-38Y-39Rytų Tradicija itin pabrėžia, kad Tėvas yra Dvasios Pradmuo. Išpažindama Dvasią, „kuri eina iš Tėvo“ (Jn 15, 26), ji tvirtina, kad Dvasia kyla iš Tėvo per Sūnų.58 Vakarų Tradicija pirmiausia pabrėžia substancinį Tėvo ir Sūnaus bendrumą, tvirtindama, kad Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus (Filioque). Ji taip sako „teisėtai ir pagrįstai“59, nes pagal amžinąją dieviškųjų Asmenų substancinės bendrystės tvarką Tėvas, būdamas „pradžia be pradžios“60, yra Dvasios Pradmuo, tačiau, kaip vienatinio Sūnaus Tėvas, drauge su Juo yra „vienas Pradmuo, iš kurio kyla Šventoji Dvasia“61. Tokie teisėti, vienas kitą papildantys požiūriai, jei nėra per daug akcentuojami, nepažeidžia tikėjimo minėtu slėpiniu tapatumo.

III. Švenčiausioji Trejybė tikėjimo moksle
Trejybinės dogmos plėtojimasis

249S-48Y-35Y-39Apreikštoji tiesa apie Švenčiausiąją Trejybę, ypač Krikšto apeigose, nuo pat pradžių buvo gyvojo Bažnyčios tikėjimo pagrindas. Bažnyčios pamoksluose, katechezėje ir maldoje ji išreiškiama Krikšto tikėjimo formule. Tokių formulių randame jau apaštalų raštuose; tai liudija ir šis, į eucharistinę liturgiją įtrauktas pasveikinimas: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2 Kor 13, 13).62

250S-48Y-35Y-39Pirmaisiais amžiais Bažnyčia stengėsi išsamiau išdėstyti savo trejybinį tikėjimą, tiek siekdama pagilinti savo pačios tikėjimo suvokimą, tiek gindamasi nuo jį iškreipiančių klaidų. Tuo rūpinosi pirmieji Susirinkimai, padedami teologinės Bažnyčios tėvų veiklos ir palaikomi krikščioniškosios tautos tikėjimo.

251S-48Y-35Y-39Paskelbdama Trejybės dogmą, Bažnyčia turėjo išplėtoti tinkamą terminologiją, pasitelkdama filosofines sąvokas: „substancija“, „asmuo“ arba „hipostazė“, „santykis“ ir kt. Tai darydama, ji nepajungė tikėjimo žmogiškajai išminčiai, tiktai toms sąvokoms suteikė naują, negirdėtą prasmę, kad nuo šiol jos išreikštų nenusakomą slėpinį, „be galo pranokstantį visa, ką mes, kaip žmonės, galime suprasti“63.

252S-48Y-35Y-39Bažnyčia sąvoką „substancija“ (kartais pakeičiamą žodžiu „esmė“ arba „prigimtis“) vartoja dieviškosios Būties vienybei nusakyti; žodį „asmuo“ ar „hipostazė“ – realiam Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios tarpusavio skirtumui pažymėti; žodį „santykis“ – nurodyti, kad jų skirtingumas tėra vienas kito atžvilgiu.

Švenčiausiosios Trejybės dogma

253S-48Y-35Y-39Trejybė yra viena, vieninga. Mes išpažįstame ne tris dievus, bet vieną Dievą trijuose Asmenyse: „vienos substancijos Trejybę“64. Dieviškieji Asmenys nėra vieną dievystę pasidaliję, bet kiekvienas jų yra visas Dievas: „Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas.“65 „Kiekvienas trijų Asmenų yra toji pati tikrovė, tai yra dieviškoji substancija, esmė ar prigimtis.“66

254S-48Y-35Y-39Dieviškieji Asmenys yra realiai skirtingi. „Dievą išpažįstame vieną, bet ne vienasmenį.“67 „Tėvas“, „Sūnus“, „Šventoji Dvasia“ nėra paprasti vardai, pažymintys tam tikrą dieviškojo buvimo būdą, nes jie realiai tarpusavyje skiriasi: „Ir Sūnus nėra Tėvas, ir Tėvas nėra Sūnus, ir Šventoji Dvasia nėra nei Tėvas, nei Sūnus.“68 Jie yra skirtingos kilmės: „Tai Tėvas, kuris gimdo, Sūnus, kuris gimdomas, Šventoji Dvasia, kuri kyla.“69 Dieviškoji Vienybė yra Trejybinė.

255S-48Y-35Y-39Y-58Dieviškieji Asmenys – vienas su kitu susiję santykiu. Asmenys realiai skiriasi, nedalant dieviškojo vienio, savo tarpusavio santykiais. „Santykius reiškiančiuose Asmenų varduose Tėvas siejamas su Sūnumi, Sūnus su Tėvu, Šventoji Dvasia su vienu ir kitu; dėl tarpusavio santykių jie vadinami trimis Asmenimis, tačiau tikima esant vieną jų prigimtį ar substanciją.“70 Iš tiesų „juose viskas yra viena, jeigu santykiai nepriešpriešinami vieni kitiems“71. „Dėl tos vienybės Tėvas visas yra Sūnuje, visas Šventojoje Dvasioje; Sūnus visas yra Tėve, visas Šventojoje Dvasioje; Šventoji Dvasia visa yra Tėve, visa Sūnuje.“72

256S-48Y-35Y-39Y-58Šv. Grigalius Nazianzietis, dar vadinamas „Teologu“, Konstantinopolio katechumenams pateikė tokią trejybinio tikėjimo santrauką:

Pirmiausia „sergėk brangųjį turtą“ (2 Tim 1, 14), dėl kurio aš gyvenu ir už kurį kovoju trokšdamas, kad jis lydėtų mane, paliekantį šį pasaulį, su juo aš ir visus gyvenimo sunkumus pakeliu, ir visus malonumus niekinu ir tuščiais laikau; turiu mintyje tikėjimą Tėvu, ir Sūnumi, ir Šventąja Dvasia ir jo išpažinimą. Šiandien tau jį perduosiu, kai išpažindamas ir į vandenį tave panardinsiu, ir aukštyn iškelsiu. Duodu tau šį išpažinimą kaip viso gyvenimo palydovą ir globėją; tai viena vienintelė Dievybė ir Galybė, kuri suvienyta Trijuose, o Trys išlieka skirtingi; nei substancija, nei prigimtimi jie nesiskiria, nei pranašumu nepranoksta, nei pavaldumu neatsilieka vienas nuo kito [...]; tai trijų begalinių begalinė vienybė; visi jie yra vienas Dievas, bet aptariami kiekvienas atskirai [...]; Dievas – tie Trys, suvokiami išvien [...]. Vos tik pradedu mąstyti apie Vieną, tuoj visam spindesy prieš mane išnyra Trys. Vos tik pradedu išskirti Tris, vėl esu grąžinamas prie Vieno.73

IV. Dieviškieji darbai ir Trejybės Asmenų misijos

257S-49Y-39Y-58„O šviesos šaltini, palaimingoji Trejybe! O pirmaprade Vienybe!“74 Dievas yra amžinoji palaima, nemirtingas gyvenimas, negęstanti šviesa. Dievas yra meilė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Dievas laisvai nori perduoti savo palaimingojo gyvenimo garbę. Taip Jis „panorėjo [...] nutarti“ (Ef 1, 9) dar prieš pasaulio sukūrimą, mus išsirinkdamas savo mylimajame Sūnuje, ir net „iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 5), tai yra „paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29), nes gavusius „įvaikystės Dvasią“ (Rom 8, 15). Šis nutarimas yra malonė, „dovanota [...] prieš amžinuosius laikus“ (2 Tim 1, 9), kilusi tiesiogiai iš trejybinės meilės. Ji išsiskleidžia pasaulio sukūrime, visoje išganymo istorijoje po nuopuolio, Sūnaus ir Dvasios misijose, kurias pratęsia Bažnyčios misija.75

258S-49Y-39Y-58Visa dieviškoji ekonomija yra bendras trijų dieviškųjų Asmenų darbas. Būdama vienos ir tos pačios prigimties, Trejybė ir veikia vieningai bei vienodai.76 „Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia yra ne trys kūrinijos pradai, o vienas.“77 Vis dėlto kiekvienas dieviškasis Asmuo bendrą darbą atlieka savitai. Bažnyčia, vadovaudamasi Naujuoju Testamentu,78 išpažįsta „vieną Dievą Tėvą, iš kurio yra visa; vieną Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį yra visa; ir vieną Šventąją Dvasią, kurioje yra visa“79. Geriausiai dieviškųjų Asmenų savybes parodo dieviškosios misijos – Sūnaus Įsikūnijimas ir Šventosios Dvasios dovanojimas.

259S-49Y-39Y-58Bendra ir drauge asmeniška dieviškųjų Asmenų veikla, visa dieviškoji ekonomija supažindina ir su jų savitumu, ir su jų viena prigimtimi. Taip pat visas krikščionio gyvenimas yra bendrystė su kiekvienu dieviškuoju Asmeniu, jokiu būdu jų neišskiriant. Kas garbina Tėvą, daro tai per Sūnų Šventojoje Dvasioje; kas seka Kristumi, seka Juo dėl to, kad Tėvas jį patraukia,80 o Šventoji Dvasia veda.81

260S-49Y-39Y-58Galutinis visos dieviškosios ekonomijos tikslas yra tobulas kūrinių susivienijimas su Palaimingąja Trejybe.82 Tačiau esame kviečiami jau dabar tapti Švenčiausiosios Trejybės buveine. Viešpats sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

O mano Dieve, mano garbinamoji Trejybe, padėk man visiškai save pamiršti, kad, Tavo palaikoma, būčiau rami ir taiki, lyg mano siela jau būtų amžinybėje; niekas tenedrumsčia mano ramybės ir teneatskiria nuo Tavęs, o mano Nekintamoji, bet kiekviena valandėlė tepanardina mane vis giliau tavojon paslaptin! Nuramink mano sielą. Sukurk joje savo dangų, Tau mielą būstą ir poilsio vietą. Tegu niekada nepaliksiu joje Tavęs vienos, bet būsiu ten visa, budėdama savo tikėjime, visa garbinanti, visa atsidavusi Tavo kuriamajam veikimui.83

Santrauka

261Y-35Y-58Švenčiausiosios Trejybės slėpinys yra reikšmingiausias krikščionių tikėjimo ir gyvenimo slėpinys. Tik vienas Dievas gali mums jį atskleisti apsireikšdamas kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

262Y-58Dievo Sūnaus Įsikūnijimas apreiškia, kad Dievas yra amžinasis Tėvas, kad Sūnus yra vienesmis su Tėvu, vadinasi, Jis yra Jame ir su Juo tas pats vienintelis Dievas.

263Y-38Y-58Šventosios Dvasios siuntimas, kai Ją siuntė Tėvas Sūnaus vardu84 ir Sūnus „nuo Tėvo“ (Jn 15, 26), apreiškia, kad Ji drauge su Jais yra tas pats vienintelis Dievas. „Su Tėvu ir Sūnumi Ji garbinama ir šlovinama.“85

264Y-38Y-58„Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo kaip iš Pradmens, o būdama Jo amžinoji dovana Sūnui – bendrai iš Tėvo ir Sūnaus.“86

265Y-35Y-58Krikšto „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19) malone mes esame kviečiami dalytis Palaimingosios Trejybės gyvenimu, čia, žemėje, tikėjimo tamsoje, o po mirties – amžinojoje šviesoje.87

266S-48Y-35Y-58„Katalikų tikėjimas yra: garbinti vieną Dievą Trejybėje ir Trejybę Vienybėje, nesuliejant Asmenų, bet ir nedalijant jų substancijos: nes kitas yra Tėvo Asmuo, kitas Sūnaus, kitas Šventosios Dvasios; bet Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios yra viena dievystė, ta pati jų garbė, vienodai amžina didybė.“88

267S-49Y-58Neatskiriami tuo, kas jie yra, dieviškieji Asmenys yra neatskiriami ir tuo, ką jie daro. Tačiau vieningoje dieviškoje veikloje kiekvienas apreiškia, kas jam yra Trejybėje savita; ypač tai rodo dieviškosios misijos – Sūnaus Įsikūnijimas ir Šventosios Dvasios dovanojimas.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

232-23744. Koks yra pagrindinis krikščionių tikėjimo ir gyvenimo slėpinys?

Pagrindinis krikščionių tikėjimo ir gyvenimo slėpinys yra Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. Krikščionys yra pakrikštyti vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

KBKS 44 kontekstas

23745. Ar įmanoma Švenčiausiosios Trejybės slėpinį pažinti vien žmogaus protu?

Dievas paliko savo trejybiškosios Būties pėdsakų kūrinijoje ir Senajame Testamente; tačiau jo Būties gelmė – Šventoji Trejybė yra slėpinys, nepasiekiamas žmogaus protui, taip pat Izraelio tikėjimui iki pat Dievo Sūnaus įsikūnijimo ir Šventosios Dvasios atsiuntimo. Šis slėpinys apreikštas per Jėzų Kristų ir yra visų kitų slėpinių šaltinis.

KBKS 45 kontekstas

240-24246. Ką Jėzus Kristus apreiškė apie Tėvo slėpinį?

Jėzus Kristus apreiškė, kad Dievas mums yra Tėvas ne tik dėl to, kad jis visatos ir žmogaus Kūrėjas, bet pirmiausia dėl to, kad jis amžinai savyje gimdo Sūnų, kuris yra jo Žodis, „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 3).

KBKS 46 kontekstas

243-24847. Kas yra Jėzaus Kristaus apreikštoji Šventoji Dvasia?

Tai trečiasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. Tai Dievas, vienas su Tėvu ir Sūnumi ir lygus jiems. Jis kyla „iš Tėvo“ (Jn 15, 26), kuris, būdamas pradžia be pradžios, yra viso trejybiškojo gyvenimo pradas. Jis kyla ir iš Sūnaus (Filioque) kaip Tėvo duodama amžinoji dovana Sūnui. Šventoji Dvasia, atsiųsta Tėvo ir įsikūnijusio Sūnaus, veda Bažnyčią į „tiesos pilnatvės“ (Jn 16, 13) pažinimą.

KBKS 47 kontekstas

249-256, 26648. Kaip Bažnyčia išreiškia savo trejybiškąjį tikėjimą?

Bažnyčia išreiškia savo trejybiškąjį tikėjimą išpažindama vieną Dievą trijuose Asmenyse: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Trys dieviškieji Asmenys yra vienas Dievas, kadangi kiekvienas iš jų tapatus vienintelei ir nedaliai dieviškosios prigimties pilnatvei. Šie Asmenys realiai skiriasi santykiais vienas kito atžvilgiu: Tėvas gimdo Sūnų, Sūnus gimsta iš Tėvo, Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus.

KBKS 48 kontekstas

257-260, 26749. Kaip veikia trys dieviškieji Asmenys?

Neatskiriami kaip vienatinės prigimties dieviškieji Asmenys yra neatskiriami ir veikimo požiūriu. Trejybės veikimas yra vienas ir tas pats, tačiau vieningame dieviškajame veikime kiekvienas Asmuo dalyvauja tokiu būdu, koks jam būdingas Trejybėje.

„O mano Dieve, mano garbinamoji Trejybe […]. Nuramink mano sielą. Padaryk ją savo dangumi, mėgstama buveine ir atilsio vieta. Tenepaliksiu tavęs niekada vieno, bet tebūsiu čia visà, pažadinta tikėjimo, apimta garbinimo, atsidavusi tavo kūrybingam veikimui“ (pal. Švč. Trejybės Elzbieta).

KBKS 49 kontekstas

YC nuorodos

232-236, 249-256, 261, 265-26635. Mes tikime į vieną Dievą ar tris?

23736. Ar įmanoma žmogaus protu atskleisti, kad Dievas yra Trejybė?

238-24037. Kodėl Dievą vadiname Tėvu?

243-248, 263-26438. Kas yra Šventoji Dvasia?

243-26039. Ar Jėzus yra Dievas? Ar Jis priklauso prie Švenčiausiosios Trejybės?

25558. Ką reiškia pasakymas, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą?

 

KBK išnašos

33Šv. Cezarijus Arlietis, Expositio vel traditio Symboli (sermo 9): CCL 103, 47.

34 Plg. Vigilijus, Professio fidei (552): DS 415.

35Plg. Šventoji dvasininkijos kongregacija, Directorium catechisticum generale, 43: AAS 64 (1972) 123.

36Šventoji dvasininkijos kongregacija, Directorium catechisticum generale, 47: AAS 64 (1972) 125.

37Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 4: DS 3015.

38Plg. Įst 32, 6; Mal 2, 10.

39Plg. 2 Sam 7, 14.

40Plg. Ps 68, 6.

41Plg. Iz 66, 13; Ps 131, 2.

42Plg. Ps 27, 10.

43Plg. Ef 3, 14–15; Iz 49, 15.

44Nikėjos Simbolis: DS 125.

45Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

46Plg. Pr 1, 2.

47Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

48Plg. Jn 14, 17.

49Plg. Jn 14, 26.

50Plg. Jn 14, 26; 15, 26; 16, 14.

51Plg. Jn 7, 39.

52Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

53Toledo VI susirinkimas (638 m.), De Trinitate et de Filio Dei Redemptore incarnato: DS 490.

54Toledo XI susirinkimas (675 m.), Symbolum: DS 527.

55Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

56Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Graecis: DS 1300–1301.

57Plg. Šv. Leonas Didysis, Laiškas Quam laudabiliter: DS 284.

58Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 2: AAS 58 (1966) 948.

59Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Graecis (1439 m.): DS 1302.

60Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis (1442 m.): DS 1331.

61Liono II Susirinkimas, Constitutio de Summa Trinitate et fide catholica (1274): DS 850.

62Plg. 1 Kor 12, 4–6; Ef 4, 4–6.

63Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 9: AAS 60 (1968) 437.

64Konstantinopolio II Susirinkimas (553 m.), Anathematismi de tribus Capitulis, 1: DS 421.

65Toledo XI susirinkimas (675 m.), Symbolum: DS 530.

66Laterano IV Susirinkimas (1215 m.), Cap. 2, De errore abbatis Ioachim: DS 804.

67Fides Damasi: DS 71.

68Toledo XI susirinkimas (675 m.), Symbolum: DS 530.

69Laterano IV Susirinkimas (1215 m.), Cap. 2, De errore abbatis Ioachim: DS 804.

70Toledo XI susirinkimas (675 m.), Symbolum: DS 528.

71Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis (1442 m.): DS 1330.

72Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis (1442 m.): DS 1331.

73Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio, 40, 41: SC 358, 292–294 (PG 36, 417).

74Hymnus ad II Vesperas Dominicae, in Hebdomadis 2 et 4: Liturgia Horarum, editio typica, v. 3, Vatikanas, 1973, p. 684 et 931; v. 4, Vatikanas, 1974, p. 632 et 879.

75Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 2–9: AAS 58 (1966) 948–958.

76Plg. Konstantinopolio II Susirinkimas (553 m.), Anathematismi de tribus Capitulis, 1: DS 421.

77Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis (1442 m.): DS 1331.

78Plg. 1 Kor 8, 6.

79Konstantinopolio II Susirinkimas (553 m.), Anathematismi de tribus Capitulis, 1: DS 421.

80Plg. Jn 6, 44.

81Plg. Rom 8, 14.

82Plg. Jn 17, 21–23.

83Pal. Švč. Trejybės Elzbieta, Élévation à la Trinité, in: Ecrits spirituels, 50, ed. M. M. Philipon, Paryžius, 1949, p. 80.

84Plg. Jn 14, 26.

85Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

86Šv. Augustinas, De Trinitate, 15, 26, 47: CCL 50A, 529 (PL 42, 1095).

87 Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 9: AAS 60 (1968) 436.

88Simbolis „Quicumque“: DS 75.