Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

2 skirsnis. „Ir į Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį“

I. Jėzus

430S-81Y-72Jėzus hebrajiškai reiškia: „Dievas išgelbi“. Apreikšdamas angelas Gabrielius Jam duoda vardą Jėzus, kuris nusako ir Jo savitumą, ir Jo misiją.10 Kadangi „gali atleisti nuodėmes [...] vienas Dievas“ (Mk 2, 7), Jis Jėzuje, savo amžinajame, žmogumi tapusiame Sūnuje, „išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Tad Jėzuje Dievas glaustai pakartos visą žmonių išganymo istoriją.

431S-81Y-72Išganymo istorijoje Dievas nepasitenkina vien tik išlaisvindamas Izraelį „iš vergijos namų“ (Įst 5, 6) ir išvesdamas jį iš Egipto. Jis gelbi jį iš jo nuodėmės. Nes nuodėmė visada yra Dievo įžeidimas,11 ir tik Jis vienas gali tai atleisti.12 Dėl to Izraelis, kaskart geriau suvokdamas nuodėmės visuotinumą, galės siekti išganymo vien šaukdamasis Dievo Atpirkėjo vardo.13

432S-81Y-72Jėzaus vardas reiškia, kad Dievo vardas glūdi Jo Sūnaus Asmenyje,14 kuris tapo žmogumi, kad visus galutinai išgelbėtų iš nuodėmių. Jėzus yra dieviškas vardas, kuris vienintelis atneša išganymą,15 ir dabar Jo gali šauktis visi, nes įsikūnydamas Sūnus susivienijo su visais žmonėmis16 taip, kad „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12)17.

433S-81Y-72Vyriausiasis kunigas vieną kartą per metus šaukdavosi Dievo Gelbėtojo vardo Izraelio nuodėmėms atpirkti, apšlakstydamas Šventų Šventosios permaldavimo aukurą aukos krauju.18 Permaldavimo aukuras buvo Dievo buvimo vieta.19 Kai šventasis Paulius sako, kad „Dievas jį [Jėzų] paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia“ (Rom 3, 25), tai reiškia, kad jo žmogystėje „Dievas [...] sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Kor 5, 19).

434S-81Y-72Jėzaus prisikėlimas pašlovino Dievo Gelbėtojo vardą,20 nes nuo tada Jėzaus vardas tobulai rodo aukščiausią „vardo, kilniausio iš visų vardų“ galią (Fil 2, 9). Piktosios dvasios bijo Jo vardo,21 ir Jo vardu Jėzaus mokiniai daro stebuklus,22 nes visa, ko jie prašo Tėvą Jėzaus vardu, Jis jiems duoda.23

435S-81Y-72Jėzaus vardas yra krikščioniškos maldos šerdis. Visos liturginės maldos baigiasi formule „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“. „Sveika, Marija“ maldos viršūnė yra: „pagirtas tavo Sūnus Jėzus“. Rytų tikinčiųjų širdies maldoje, vadinamoje „Jėzaus malda“, sakoma: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“ Daugelis krikščionių, kaip šv. Joana Arkietė, miršta tardami vienintelį žodį – „Jėzau“.24

II. Kristus

436S-82Y-73Kristus yra hebrajiško žodžio „Mesijas“, reiškiančio „pateptąjį“, graikiškas vertimas. Jis tampa tikriniu Jėzaus vardu todėl, kad išreiškia dieviškąją misiją, kurią Jėzus tobulai įvykdo. Izraelyje Dievo vardu būdavo patepami asmenys, pašventinami Jo patikėtai misijai atlikti. Tai būdavo karaliai25, kunigai26 ir retais atvejais pranašai27. Ypatingas atvejis turėjo būti patepimas Mesijo, kurį Dievas siųs galutinai įtvirtinti Jo karalystės.28 Mesijas turėjo būti pateptas Viešpaties Dvasia29 kaip karalius ir kunigas,30 o drauge ir pranašas31. Jėzus įvykdė mesijinius Izraelio lūkesčius trilype – kunigo, pranašo ir karaliaus – tarnyste.

437S-82Y-73Angelas pranešė piemenims apie gimusį Jėzų, kaip Izraeliui žadėtą Mesiją: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11). Nuo pat pradžių Jis yra tas, „kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin“ (Jn 10, 36), pradėtas kaip „šventas“ nekaltose Marijos įsčiose.32 Juozapui Dievas liepė nebijoti „parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20), kad Jėzus, „vadinamas Kristumi“, gimtų iš Juozapo, mesijinio Dovydo palikuonio, žmonos (Mt 1, 16)33.

438S-82Y-73Mesijinis Jėzaus pašventinimas liudija Jo dieviškąją misiją: „Juk Kristaus vardu suprantamas ir tas, kuris patepė, ir tas, kuris buvo pateptas, ir pats patepimas. O patepė Tėvas, pateptas buvo Sūnus; pateptas Dvasioje, kuri pati yra Patepimas.“34 Kristaus amžinasis mesijinis pašventinimas buvo apreikštas Jo žemiškojo gyvenimo metu, Jonui Jį krikštijant, kai „Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38), „kad jis būtų apreikštas Izraeliui“ (Jn 1, 31) kaip jo Mesijas. Jo darbai ir žodžiai leis Jį pažinti kaip „Dievo Šventąjį“.35

439S-82Y-73Daugelis žydų, net kai kurie pagonys, besidalijantys su jais ta pačia viltimi, atpažino Jėzuje pagrindinius „Dovydo sūnaus“, Dievo pažadėto Izraeliui Mesijo,36 bruožus. Jėzus su Mesijo titulu, į kurį turėjo teisę,37 sutiko, tačiau sutiko ne visiškai, nes dalis to meto žmonių Mesiją suprato per daug žmogiškai,38 iš esmės politiškai39.

440S-82Y-73Jėzus priėmė jį Mesiju pripažįstančio Petro tikėjimo išpažinimą, pranešdamas apie netolimą žmogaus Sūnaus kančią.40 Jis atskleidė tikrą savo mesijinio karališkumo turinį; tai transcendentinė Žmogaus Sūnaus, „kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13), tapatybė41 ir atperkamoji kenčiančio tarno misija: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28).42 Štai kodėl tikroji Jo karališkumo prasmė pasirodė tik nuo kryžiaus aukštumos.43 Ir Petras tik po Prisikėlimo apreiškė Dievo tautai Jo mesijinį karališkumą: „Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36).

III. Vienatinis Dievo Sūnus

441S-83Y-74Dievo Sūnus Senajame Testamente buvo titulas, duodamas angelams44, išrinktajai tautai45, Izraelio vaikams46 ir jų karaliams47. Tad jis reiškė įsūnijimą, sukuriantį itin draugiškus santykius tarp Dievo ir Jo kūrinių. Kai žadėtasis Karalius–Mesijas yra vadinamas „Dievo sūnumi“48, tai nereiškia, kad, raidiškai suprantant šį tekstą, Jis būtinai turi būti daugiau negu žmogus. Tie, kurie Jėzų vadino Izraelio Mesiju,49 turbūt ir nenorėjo pasakyti nieko daugiau.50

442S-83Y-74Kitaip buvo Petrui išpažįstant, kad Jėzus yra „Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“51, nes Jėzus iškilmingai atsakė: „Ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17). Tą patį pasakys ir Paulius, kalbėdamas apie savo atsivertimą Damasko kelyje: „Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims...“ (Gal 1, 15–16). „Saulius beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus“ (Apd 9, 20). Nuo pat pradžių52 ši tiesa buvo apaštalų tikėjimo,53 kurį, kaip Bažnyčios pamatą, pirmas išpažino Petras, šerdis.54

443S-83Y-74Petras galėjo pripažinti transcendentinį Jėzaus–Mesijo dieviškosios sūnystės pobūdį dėl to, kad aiškiai tai girdėjo iš paties Jėzaus. Prieš tribunolą į kaltintojų klausimą: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ (Lk 22, 70).55 Dar prieš tai Jis buvo prisipažinęs esąs „Sūnus“, kuris pažįsta Tėvą,56 kuris yra ne toks, kaip „tarnai“, kuriuos seniau Dievas siųsdavo savo tautai,57 viršesnis net už pačius angelus.58 Jis skyrė savo sūnystę nuo mokinių sūnystės, niekada nesakydamas „mūsų Tėvas“59, neskaitant to vieno atvejo, kai liepė jiems melstis: Jūs „melskitės taip: Tėve mūsų“ (Mt 6, 9); ir pabrėždavo tą skirtumą: „savo Tėvo ir jūsų Tėvo“ (Jn 20, 17).

444S-83Y-74Dviem iškilmingais – Kristaus Krikšto ir Atsimainymo – momentais Evangelijos perduoda Tėvo žodžius, kuriais Kristus vadinamas Jo „mylimuoju Sūnumi“60. Jėzus pats save vadina viengimiu Dievo Sūnumi61 ir tuo titulu patvirtina savo preegzistenciją62. Jis reikalauja tikėti į „viengimį Dievo Sūnų“ (Jn 3, 18). Šis krikščionių išpažinimas nuaidėjo jau priešais nukryžiuotąjį Jėzų stovinčio šimtininko šūksnyje: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39). Tik Velykų slėpinyje tikintysis gali tikrai suvokti, ką reiškia „Dievo Sūnus“.

445S-83Y-74Po Prisikėlimo dieviškoji sūnystė pasirodė Jo šlovingo žmogiškojo asmens galybe, nes „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių“ Jis buvo pristatytas „galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4).63 Apaštalai galės liudyti: „Mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14).

IV. Viešpats

446S-84Y-75Graikiškame Senojo Testamento vertime netariamas vardas, kuriuo Dievas apsireiškė Mozei,64 YHWH, žymimas žodžiu Kyrios („Viešpats“). Tad nuo to laiko Izraelio Dievo dieviškumui išreikšti tinkamiausias buvo šis žodis „Viešpats“. Šia griežta prasme „Viešpačiu“ Naujajame Testamente vadinamas Tėvas, ir drauge – o tai naujovė – Jėzus šitaip pripažįstamas, jog Jis pats yra Dievas.65

447S-84Y-75Pats Jėzus, kalbėdamas apie save, šį titulą vartojo tai užuominomis, diskutuodamas su fariziejais apie 110 psalmės prasmę,66 tai labai atvirai, kreipdamasis į savo apaštalus.67 Viso Jėzaus viešojo gyvenimo metu Jo viešpatavimas gamtai, ligoms, demonams, mirčiai ir nuodėmei rodė Jo dieviškąją valdžią.

448S-84Y-75Evangelijose kai kurie žmonės, kreipdamiesi į Jį, labai dažnai vadina Jį „Viešpačiu“. Tas kreipinys rodo pas Jėzų ateinančių, laukiančių Jo pagalbos ir išgydymo žmonių pagarbą bei pasitikėjimą.68 Akinant Šventajai Dvasiai, taip būdavo pripažįstamas dieviškasis Jėzaus slėpinys.69 Susitikus su prisikėlusiuoju Jėzumi, tai virsta šlovinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Pagaliau taip išreiškiama krikščionių tradicijai būdinga meilė ir prisirišimas: „Tai Viešpats!“ (Jn 21, 7).

449S-84Y-75Priskirdami Jėzui dievišką Viešpaties titulą, pirmieji Bažnyčios tikėjimo išpažinimai nuo pat pradžių70 teigė, kad Dievui Tėvui pripažįstama valdžia, galybė ir garbė yra taikoma ir Jėzui,71 nes Jis turi „Dievo prigimtį“ (Fil 2, 6), ir šią Jėzaus didybę Tėvas parodė prikeldamas Jėzų iš numirusių ir Jį išaukštindamas savo garbėje.72

450S-84Y-75Nuo krikščionybės pradžios tvirtinti, kad Jėzus yra pasaulio ir istorijos Viešpats73, taip pat reiškia pripažinti, jog savo asmeninės laisvės žmogus negali absoliučiai palenkti jokiai žemiškai valdžiai, o tik Dievui Tėvui ir Viešpačiui Jėzui Kristui: imperatorius nėra „Viešpats“74. „Bažnyčia tiki [...], kad jos Viešpats ir Mokytojas yra visos žmonių istorijos raktas, centras ir tikslas.“75

451S-84Y-75Krikščionių maldose „Viešpaties“ titulas dažnai kartojamas tiek kviečiant melstis: „Viešpats su jumis“, tiek baigiant maldą: „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ ar su didžiu pasitikėjimu ir viltimi sušunkant: „Maran atha“ („Viešpats ateina!“) arba „Marana tha“ („Viešpatie, ateik!“) (1 Kor 16, 22). „Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).

Santrauka

452S-81Y-72Jėzaus vardas reiškia: „Dievas išgelbi“. Kūdikis, gimęs iš Mergelės Marijos, buvo pavadintas „Jėzumi“, „nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). „Neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

453S-82Y-73Kristaus vardas reiškia: „pateptasis“, „Mesijas“. Jėzus yra Kristus, nes „Dievas Jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38). Jis buvo „tas, kuris turi ateiti“ (Lk 7, 19), Izraelio viltis.76

454S-83Y-74Dievo Sūnaus vardas reiškia vienintelį tokį ir amžiną Jėzaus Kristaus santykį su Dievu, savo Tėvu: Jis yra viengimis Tėvo Sūnus77 ir pats yra Dievas.78 Kad būtum krikščionis, privalai tikėti, jog Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus.79

455S-84Y-75Viešpaties vardas reiškia dieviškąją valdžią. Išpažinti Jėzų ar Jo šauktis kaip Viešpaties reiškia tikėti Jo dievyste. „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3).

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

430-435, 45281. Ką reiškia vardas Jėzus?

Apreiškimo metu angelo duotas vardas Jėzus reiškia „Dievas išgelbsti“. Taip išreiškiama tapatybė ir misija, nes „jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Petro tvirtinimu, „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

KBKS 81 kontekstas

436-440, 45382. Kodėl Jėzus vadinamas Kristumi?

Graikiškai Kristus, hebrajiškai Mesijas, reiškia „pateptasis“. Jėzus yra Kristus, nes buvo pašvęstas Dievo, pateptas Šventosios Dvasios savo atperkamajai misijai vykdyti. Jis yra Izraelio lauktasis Mesijas, Tėvo atsiųstas į pasaulį. Jėzus priėmė Mesijo titulą ir patikslino jo prasmę: jis „nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13), buvo nukryžiuotas, po to prisikėlė, jis yra kenčiantis Viešpaties Tarnas, atėjęs „savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Iš vardo Kristus kilęs mūsų vardas krikščionys.

KBKS 82 kontekstas

441-445, 45483. Kokia prasme Jėzus yra vienatinis Dievo Sūnus?

Toks jis yra nepakartojama ir tobula prasme. Krikšto ir atsimainymo metu Tėvo balsas apibūdina Jėzų kaip „mylimąjį Sūnų“. Pats prisistatydamas kaip Sūnus, kuris „pažįsta Tėvą“ (Mt 11, 27), Jėzus patvirtina savo nepakartojamą ir amžiną santykį su Dievu – savo Tėvu. Jis yra „viengimis Dievo Sūnus“ (plg. 1 Jn 4, 9), antrasis Trejybės Asmuo. Jis yra apaštalų skelbimo šerdis: apaštalai regėjo „jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus“ (Jn 1, 14).

KBKS 83 kontekstas

446-451, 45584. Ką reiškia titulas Viešpats?

Biblijoje šis titulas paprastai reiškia Dievą kaip Valdovą. Jėzus šį titulą priskiria sau ir savo galia gamtai, demonams, nuodėmei bei mirčiai, ypač Prisikėlimu, parodo savo dieviškąją valdžią. Pirmieji krikščionių išpažinimai skelbia, kad Dievui Tėvui prideranti valdžia, pagarba bei šlovė tinka ir Jėzui, kuriam Dievas „padovanojo vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 9). Jis pasaulio ir istorijos Viešpats, jam vieninteliam žmogus privalo visiškai palenkti savo asmeninę laisvę.

KBKS 84 kontekstas

YC nuorodos

430-435, 45272. Ką reiškia vardas Jėzus?

436-440, 45373. Kodėl Jėzus turi prievardį Kristus?

441-445, 45474. Ką reiškia pasakymas, kad Jėzus yra Dievo viengimis Sūnus?

446-451, 45575. Kodėl krikščionys į Kristų kreipiasi „Viešpatie“?

 

KBK išnašos

10Plg. Lk 1, 31.

11Plg. Ps 51, 6.

12Plg. Ps 51, 11.

13Plg. Ps 79, 9.

14Plg. Apd 5, 41; 3 Jn 7.

15Plg. Jn 3, 18; Apd 2, 21.

16Plg. Rom 10, 6–13.

17Plg. Apd 9, 14; Jok 2, 7.

18Plg. Kun 16, 15–16; Sir 50, 22; Žyd 9, 7.

19Plg. Iš 25, 22; Kun 16, 2; Sk 7, 89; Žyd 9, 5.

20Plg. Jn 12, 28.

21Plg. Apd 16, 16–18; 19, 13–16.

22Plg. Mk 16, 17.

23Plg. Jn 15, 16.

24La réhabilitation de Jeanne la Pucelle, in: L’enquête ordonnée par Charles VII en 1450 et le codicille de Guillaume Bouillé, ed. P. Doncoeur, Y. Lanhers, Paryžius, 1956, p. 39. 45. 56.

25Plg. 1 Sam 9, 16; 10, 1; 16, 1.12–13; 1 Kar 1, 39.

26Plg. Iš 29, 7; Kun 8, 12.

27Plg. 1 Kar 19, 16.

28Plg. Ps 2, 2; Apd 4, 26–27.

29Plg. Iz 11, 2.

30Plg. Zch 4, 14; 6, 13.

31Plg. Iz 61, 1; Lk 4, 16–21.

32Plg. Lk 1, 35.

33Plg. Rom 1, 3; 2 Tim 2, 8; Apr 22, 16.

34Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 3, 18, 3: SC 211, 350 (PG 7, 934).

35Plg. Mk 1, 24; Jn 6, 69; Apd 3, 14.

36Plg. Mt 2, 2; 9, 27; 12, 23; 15, 22; 20, 30; 21, 9.15.

37Plg. Jn 4, 25–26; 11, 27.

38Plg. Mt 22, 41–46.

39Plg. Jn 6, 15; Lk 24, 21.

40Plg. Mt 16, 16–23.

41Plg. Jn 6, 62; Dan 7, 13.

42Plg. Iz 53, 10–12.

43Plg. Jn 19, 19–22; Lk 23, 39–43.

44Plg. Įst (LXX) 32, 8: Job 1, 6.

45Plg. Iš 4, 22; Oz 11, 1; Jer 3, 19; Sir 36, 14; Išm 18, 13.

46Plg. Įst 14, 1; Oz 2, 1.

47Plg. 2 Sam 7, 14; Ps 82, 6.

48Plg. 1 Kr 17, 13; Ps 2, 7.

49Plg. Mt 27, 54.

50Plg. Lk 23, 47.

51Plg. Mt 16, 16.

52Plg. 1 Tes 1, 10.

53Plg. Jn 20, 31.

54Plg. Mt 16, 18.

55Plg. Mt 26, 64; Mk 14, 62.

56Plg. Mt 11, 27; 21, 37–38.

57Plg. Mt 21, 34–36.

58Plg. Mt 24, 36.

59Plg. Mt 5, 48; 6, 8; 7, 21; Lk 11, 13.

60Plg. Mt 3, 17; 17, 5.

61Plg. Jn 3, 16.

62Plg. Jn 10, 36.

63Plg. Apd 13, 33.

64Plg. Iš 3, 14.

65Plg. 1 Kor 2, 8.

66Plg. Mt 22, 41–46; plg. taip pat Apd 2, 34–36; Žyd 1, 13.

67Plg. Jn 13, 13.

68Plg. Mt 8, 2; 14, 30; 15, 22; ir kt.

69Plg. Lk 1, 43; 2, 11.

70Plg. Apd 2, 34–36.

71Plg. Rom 9, 5; Tit 2, 13; Apr 5, 13.

72Plg. Rom 10, 9; 1 Kor 12, 3; Fil 2, 9–11.

73Plg. Apr 11, 15.

74Plg. Mk 12, 17; Apd 5, 29.

75Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 10: AAS 58 (1966) 1033; plg. Ibid., 45: AAS 58 (1966) 1066.

76Plg. Apd 28, 20.

77Plg. Jn 1, 14. 18; 3, 16. 18.

78Plg. Jn 1, 1.

79Plg. Apd 8, 37; 1 Jn 2, 23.