Kristaus gyvenimo slėpiniai. KBK

3 skirsnelis. Kristaus gyvenimo slėpiniai

512^S-101Tikėjimo simbolyje iš visų Kristaus gyvenimo slėpinių minimi tik Įsikūnijimas (prasidėjimas ir gimimas) ir Velykos (kančia, nukryžiavimas, mirtis, palaidojimas, nužengimas į pragarus, prisikėlimas, dangun žengimas). Nei apie paslėptojo, nei apie viešojo Jėzaus gyvenimo slėpinius jame nieko aiškiai nepasakoma, tačiau Tikėjimo simbolio straipsniai, skirti Jėzaus Įsikūnijimui ir Velykoms, nušviečia visą žemiškąjį Kristaus gyvenimą.1163 „Viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų“ (Apd 1, 1–2), reikia matyti Kalėdų ir Velykų slėpinių šviesoje.

513^S-101426 561Įvairiems atvejams pritaikyta katechezė turės atskleisti visą Jėzaus slėpinių lobyną. Čia pakaks paminėti tik kelis elementus, bendrus visiems Kristaus gyvenimo slėpiniams (I), o paskui peržvelgti pagrindinius paslėptojo (II) ir viešojo (III) Jėzaus gyvenimo slėpinius.

I. Visas Kristaus gyvenimas yra slėpinys

514^S-101Daugelio žmonių smalsumą žadinančių dalykų iš Jėzaus gyvenimo Evangelijose nėra. Beveik nieko nepasakyta apie Jo gyvenimą Nazarete, nepasakojama ir apie didelę Jo viešojo gyvenimo dalį.¹⁸⁸ Kas yra Evangelijose surašyta, surašyta tam, „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą“ (Jn 20, 31).

515^S-101126Evangelijas parašė žmonės iš pirmųjų įtikėjusių,¹⁸⁹ norėjusių savo tikėjimu pasidalyti su kitais. Tikėjimu žinodami, kas yra Jėzus, jie galėjo įžvelgti ir kitiems nurodyti Jo viso žemiškojo gyvenimo slėpinių pėdsakus. Viskas Jėzaus gyvenime – nuo kūdikio vystyklų¹⁹⁰ ligi kančios acto¹⁹¹ ir Prisikėlimo drobulės¹⁹² – yra Jo slėpinio ženklai. Iš Jo veiksmų, stebuklų ir žodžių buvo matyti, kad Jame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Tad Jo žmogystė atrodo kaip „sakramentas“,609 774 tai yra Jo dievystės ir atneštojo išganymo ženklas ir įrankis; už to, kas Jo žemiškajame gyvenime buvo matoma, slypi neregimas Jo dieviškos sūnystės ir atperkamosios misijos slėpinys.477

Bendrieji Jėzaus slėpinių bruožai

516^S-10165Visas Kristaus gyvenimas: Jo žodžiai ir veiksmai, tylėjimas ir kančia, buvimo ir kalbėjimo būdas yra Tėvo apreiškimas. Jėzus gali pasakyti: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9), o Tėvas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35). Kadangi mūsų Viešpats tapo žmogumi, kad įvykdytų Tėvo valią,¹⁹³ kiekvienas mažiausias Jo slėpinių bruožas rodo Dievo meilę mums.¹⁹⁴2708

517^S-101606Visas Kristaus gyvenimas yra Atpirkimo slėpinys. Pirmiausia mus atpirko ant kryžiaus pralietas kraujas,¹⁹⁵1115 tačiau šis slėpinys veikia visame Kristaus gyvenime: jau pačiame Įsikūnijime, kai, tapęs beturčiu, Jis mus praturtino savo neturtu;¹⁹⁶ paslėptajame gyvenime, kai Jo klusnumas¹⁹⁷ atitaisė mūsų neklusnumą; klausytojus apvalančiuose žodžiuose;¹⁹⁸ pagydymuose ir demonų išvarymuose, kuriais „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17)¹⁹⁹; Prisikėlime, kuriuo mus nuteisino.²⁰⁰

518^S-101668 2748Visas Kristaus gyvenimas yra visų vienybės su Juo, kaip Galva, atkūrimo slėpinys. Visko, ką Jėzus darė, kalbėjo ar kentėjo, tikslas buvo sugrąžinti pirmykštį puolusio žmogaus pašaukimą:

Įsikūnijęs ir tapęs žmogumi, Jis tarsi glaustai savyje atkartojo ilgiausią žmonijos istoriją ir tokiu būdu mums suteikė išganymą, kad per Adomą mūsų prarastą Dievo paveikslą ir panašumą mes vėl atgautume Kristuje Jėzuje.²⁰¹ Štai kodėl Kristus perėjo visus gyvenimo tarpsnius, visiems žmonėms grąžindamas bendrystę su Dievu.²⁰²

Mūsų dalyvavimas Jėzaus slėpiniuose

519^S-101793Visi Kristaus turtai „skirti kiekvienam žmogui ir yra mūsų visų savastis“²⁰³. Nuo Įsikūnijimo „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“²⁰⁴ ligi mirties „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3) ir Prisikėlimo „mums nuteisinti“ (Rom 4, 24) Kristus gyveno ne sau, bet mums.602 Dar ir dabar mes Jį „turime Užtarėją pas Tėvą“ (1 Jn 2, 1); „Jis amžinai gyvas, kad juos [tai yra mus] užtartų“ (Žyd 7, 25). Su visu tuo, ką Jis kartą visiems laikams dėl mūsų išgyveno ir iškentėjo, Jis nuolat stovi „prieš Dievo veidą“, kad „mus užtartų“ (Žyd 9, 24).1085

520^S-101459Visu savo gyvenimu Jėzus yra mums pavyzdys.²⁰⁵ Jis yra „tobulas žmogus“²⁰⁶,359 kuris mus kviečia tapti Jo mokiniais ir Juo sekti. Savo nusižeminimu Jis mums parodė sektiną pavyzdį,²⁰⁷ savo malda kviečia melstis,²⁰⁸2607 neturtu ragina laisvai prisiimti trūkumus ir persekiojimus.²⁰⁹

521^S-101Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse.2715 „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi.“²¹⁰1391 Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys:

Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būkles bei slėpinius ir dažnai Jį melsti, kad visa tai atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo slėpiniuose, juos tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tais slėpiniais suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų slėpinių vaisius. Šitaip Jis nori tuos slėpinius atbaigti.²¹¹

II. Jėzaus vaikystės ir paslėptojo gyvenimo slėpiniai

Pasirengimas

522^S-102Dievo Sūnaus atėjimas į žemę yra toks be galo didis įvykis, kad Dievas jį rengė daugelį amžių.711 762 „Pirmosios Sandoros“²¹² apeigomis ir aukomis, vaizdais ir simboliais Jis viską kreipė į Kristų; apie Jį skelbė nenutylančiu Izraelio pranašų balsu. Pagonių širdyse Jis žadino miglotą šito atėjimo lūkestį.

523^S-102712—720Šventasis Jonas Krikštytojas yra tiesioginis Viešpaties pirmtakas,²¹³ siųstas taisyti Jam kelio.²¹⁴ „Vadinamas Aukščiausiojo pranašu“ (Lk 1, 76), jis yra daugiau negu pranašas²¹⁵ ir paskutinis iš pranašų;²¹⁶ nuo jo prasideda Evangelija;²¹⁷ dar savo motinos įsčiose jis sveikina ateinantį Kristų²¹⁸ ir džiaugiasi, būdamas „sužadėtinio bičiulis“ (Jn 3, 29), vadina Jį Dievo Avinėliu, „kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Atėjęs „su Elijo dvasia ir galybe“ (Lk 1, 17) pirma Jėzaus, liudija Jį savo pamokslais, atsivertimo krikštu ir pagaliau kankinio mirtimi.²¹⁹

524^S-1021171Kasmet švęsdama Advento liturgiją, Bažnyčia sudabartina šį Mesijo laukimą: dalyvaudami ilgame pasirengime pirmajam Gelbėtojo atėjimui, tikintieji karštai laukia ir antrojo atėjimo.²²⁰ Švęsdama pirmtako gimimą ir kankinystę, Bažnyčia vienijasi su jo troškimu: „Jam [Kristui] skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30).

Gimimo slėpinys

525^S-103^Y-78Jėzus gimė vargingoje kūtelėje, neturtingoje šeimoje;²²¹ pirmieji įvykio liudytojai buvo paprasti piemenys.473 Tame neturte nušvito dangaus garbė.²²² Bažnyčia nepaliauja giedojusi apie tos nakties šlovę:2443

Mergelė pasauliui šiandien atidavė Amžinąjį;
Neprieinamajam prisiglausti olą davė žemė.
Angelai ir piemenys Jį šlovina,
Žvaigždės vedami, artinas išminčiai,
Nes Tu mums užgimei,
Kūdikėli, Dieve amžinasis!²²³

526^S-103^Y-78Dievo akyse „pasidaryti vaiku“ yra sąlyga, be kurios negalima įeiti į dangaus karalystę.²²⁴ Tam reikia nusižeminti,²²⁵ pasidaryti mažam; negana to: reikia „atgimti iš aukštybės“ (Jn 3, 7), būti iš Dievo užgimusiam,²²⁶ kad taptum Dievo vaiku.²²⁷ Gimimo slėpinys mumyse vyksta, kai mumyse ima ryškėti Kristus.²²⁸ Jėzaus gimimas yra tų „nuostabių mainų“ slėpinys:

O nuostabūs mainai! Žmonijos Kūrėjas, priėmęs kūną ir sielą, gimė iš mergelės; tapęs žmogumi be vyro, mums dovanojo savo dievystę.²²⁹460

Jėzaus vaikystės slėpiniai

527^S-103^Y-78Jėzaus apipjaustymas aštuntąją dieną po gimimo²³⁰ yra Jo įtraukimo į Abraomo palikuonių gretas, į Sandoros tautą, paklusnumo Įstatymui²³¹, priklausymo Izraelio kultui,580 kuriame Jis dalyvaus visą savo gyvenimą, ženklas. 1214Šis ženklas yra dvasinio „Kristaus apipjaustymo“, kurį Jis įsteigs, būtent Krikšto, pirmavaizdis.²³²

528^S-103^Y-78439Epifanija yra Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo, Dievo Sūnaus ir pasaulio Gelbėtojo, parodymas Jo krikšto Jordano upėje metu, Kanos vestuvėse²³³ ir tada, kai iš Rytų atkeliavę „išminčiai“ pagarbino Jėzų.²³⁴ Į tuos išminčius, atstovaujančius aplinkinių kraštų pagonių religijoms, Evangelijoje žiūrima kaip į pirmuosius atstovus tų tautų, kurios priims Gerąją per Įsikūnijimą įvykusio išganymo Naujieną. Tai, kad išminčiai atvyksta į Jeruzalę pagarbinti gimusio Žydų karaliaus,²³⁵ rodo, jog mesijinės Dovydo žvaigždės šviesoje²³⁶ jie Izraelyje ieško to, kuris bus tautų valdovas.²³⁷ Jų atvykimas reiškia, jog pagonys gali surasti Jėzų ir pagarbinti Jį kaip Dievo Sūnų ir pasaulio Gelbėtoją tik kreipdamiesi į žydus²³⁸ ir iš jų gavę mesijinį pažadą, tokį, koks yra Senajame Testamente.²³⁹711—716 Epifanija reiškia, kad visi pagonys įžengia į patriarchų šeimą²⁴⁰ ir įgyja Israeliticam dignitatem (Izraelio tautos garbingumą)²⁴¹.122

529^S-103^Y-78583Jėzaus paaukojimu Šventykloje²⁴² Jis parodomas kaip Viešpačiui priklausantis Pirmagimis.²⁴³ Simeono ir Onos asmenyse visas laukimu gyvenantis Izraelis ateina susitikti su savo Gelbėtoju (taip šį įvykį vadina Bizantijos tradicija). 439Jėzus yra atpažįstamas kaip ilgai lauktasis Mesijas, „šviesa pagonims apšviesti“ ir „Izraelio tautos garbė“, bet drauge ir „prieštaravimo ženklas“. Marijai pranašaujamas skausmo kalavijas žada kitą, kryžiaus auką, tobulą ir vienintelę,614 kuri suteiks išganymą, Dievo parengtą „visų tautų akivaizdoje“.

530^S-103^Y-78Bėgimas į Egiptą ir nekaltųjų vaikelių išžudymas²⁴⁴ rodo tamsybių priešinimąsi šviesai: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Visą Kristaus gyvenimą lydės persekiojimai.574 Tas pat laukia ir visų Jo saviškių.²⁴⁵ Jo sugrįžimas iš Egipto²⁴⁶ primena protėvių išėjimą iš Egipto nelaisvės²⁴⁷ ir parodo Jėzų kaip galutinį išlaisvintoją.

Jėzaus paslėptojo gyvenimo slėpiniai

531^Y-86Didžiąją savo gyvenimo dalį Jėzus praleido panašiai kaip ir daugybė paprastų žmonių; tai buvo kasdieniškas gyvenimas be regimos didybės, amatininko darbas,2427 Dievo įstatymui pavaldus²⁴⁸ žydo religinis gyvenimas tarp Jėzų supančių žmonių. Iš viso to laikotarpio mums yra apreikšta tik tai, kad Jėzus buvo klusnus tėvams²⁴⁹ ir kad Jis „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52).

532^Y-86Paklusdamas savo motinai ir tėviškajam globėjui, Jėzus tobulai įvykdė ketvirtąjį Dievo įsakymą. 2214—2220Tai buvo žemiškas Jo sūniškosios meilės dangiškajam Tėvui atvaizdas. Kasdieniu Jėzaus klusnumu Juozapui ir Marijai jau buvo skelbiamas ir ryškėjo Didžiojo ketvirtadienio klusnumas:612 „Tebūna ne mano [...] valia!“ (Lk 22, 42). Kristaus klusnumas paslėptojo gyvenimo kasdienybėje leido pradėti atkurti tai, ką buvo sugriovęs Adomo neklusnumas.²⁵⁰

533^S-104^Y-86^Y-87Paslėptasis Jėzaus gyvenimas Nazarete įgalina kiekvieną žmogų išgyventi bendrumą su Jėzumi visai kasdieniškuose dalykuose:

Nazaretas buvo mokykla, kurioje pradedame suprasti Jėzaus gyvenimą: tai Evangelijos mokykla [...]. Pirmiausia ji moko tylos.2717 O, kad vėl atgytų mumyse tikroji pagarba tylai, tai nuostabiai ir niekuo nepakeičiamai dvasios būklei! [...] Šioje mokykloje suvokiame, ką mums reiškia namai. 2204Nazaretas tegu padeda mums susimąstyti, kas yra šeima, ją vienijanti meilė, šeimos kilnumas ir spindesys, jos šventi ir nesuardomi ryšiai [...]. Pagaliau šioje mokykloje mokomės dirbti. O Nazareto mokyklinis suolas – dailidės sūnaus namai! Ypač norėtume juose suprasti ir pagerbti griežtą, bet išganingą darbo įstatymą [...]; taip pat norime išreikšti pagarbą viso pasaulio dirbantiesiems ir kaip didį pavyzdį jiems rodyti jų dieviškąjį brolį.²⁵¹2427

534^S-104^Y-86^Y-87583Jėzaus atradimas Šventykloje²⁵² yra vienintelis įvykis, kuris nutraukia Evangelijos tylą apie Jėzaus paslėptojo gyvenimo metus.2599 Jėzus čia leidžia pažvelgti į Jo visiško pasiaukojimo slėpinį, susijusį su Jo, kaip Dievo Sūnaus, misija: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ 964Marija ir Juozapas „nesuprato Jo žodžių“, bet priėmė juos tikėjimu, o Marija „laikė visus įvykius savo širdyje“ per tuos visus metus, kurie Jėzų buvo paslėpę įprastinio gyvenimo tyloje.

III. Viešojo Jėzaus gyvenimo slėpiniai

Jėzaus krikštas

535^S-105^Y-87Viešasis Jėzaus gyvenimas prasidėjo,²⁵³ Jonui Jį pakrikštijus Jordane.²⁵⁴ 719—720Jonas skelbė „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3). Minios nusidėjėlių, muitininkų ir karių,²⁵⁵ fariziejų ir sadukiejų,²⁵⁶ parsidavinėjančių moterų²⁵⁷ ėjo pas jį krikštytis. „Tuomet Jėzus atėjo.“ Krikštytojas dar dvejoja, Jėzus primygtinai reikalauja ir priima krikštą. 701Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileidžia ant Jėzaus, o balsas iš dangaus prabyla: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 13–17). Tai Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo ir Dievo Sūnaus, apreiškimas („Epifanija“).438

536^S-105^Y-78^Y-87Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno misija, tai jos pradžia.606 Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu;²⁵⁸ Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“.²⁵⁹1224 Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai pasiduoda Tėvo valiai su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti.²⁶⁰ 444Į šį sutikimą atsiliepia balsas Tėvo, kuris gėrisi savo Sūnumi.²⁶¹727 O Dvasia, kurios pilnatvė yra Jėzuje nuo pat Jo prasidėjimo, „pasiliko virš jo“.²⁶² Jis taps Jos versme visai žmonijai.739 Jo krikšto metu „atsivėrė dangus“ (Mt 3, 16), kurį buvo užvėrusi Adomo nuodėmė, o Jėzaus ir Šventosios Dvasios nusileidimu vandenys tapo pašventinti; tai buvo naujosios kūrinijos pradžia.

537^S-105^Y-871262Per Krikštą krikščionis sakramentiniu būdu supanašėja su Jėzumi, kuris krikšto metu išgyveno ir savo mirtį bei prisikėlimą; krikščionis turi dalyvauti šiame nuolankaus nusižeminimo ir atgailos slėpinyje, nužengti drauge su Jėzumi į vandenį, kad drauge su Juo būtų pakeltas, atgimti iš vandens ir Dvasios, kad Sūnuje taptų mylimu Tėvo sūnumi ir pradėtų „gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4):

628Būkime drauge su Kristumi Krikštu palaidoti, kad drauge su Juo būtume prikelti; nuženkime su Juo, kad būtume su Juo išaukštinti; pakilkime su Juo, kad taip pat drauge su Juo būtume pašlovinti.²⁶³
Visa, kas atsitiko Kristui, padeda mums suprasti, kad ant mūsų, nuplautų Krikšto vandeniu, iš dangaus aukštybių nusileidžia Šventoji Dvasia, ir Dievo balsu pripažinti savais mes tampame Dievo vaikais.²⁶⁴

Jėzaus gundymas

538^S-106^Y-88Evangelijose pasakojama apie Jėzaus vienatvės metą dykumoje iškart po to, kai Jonas Jį pakrikštijo: kai „Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą“ (Mk 1, 12), Jėzus joje praleido keturiasdešimt dienų nieko nevalgęs, tarp laukinių žvėrių, su angelais, kurie „jam tarnavo“.²⁶⁵394 Toms dienoms baigiantis, šėtonas Jį tris kartus gundo, norėdamas pakirsti Jo sūnišką atsidavimą Dievui.518 Jėzus atrėmė šį antpuolį, atkartojantį Adomo gundymą rojuje ir Izraelio – dykumoje, ir „velnias atsitraukė nuo jo iki laiko“ (Lk 4, 13).

539^S-106^Y-88Evangelistai nurodo to paslaptingo įvykio reikšmingą išganymui prasmę. Jėzus yra naujasis Adomas,397 likęs ištikimas, kai pirmasis pasidavė pagundai. Kristus tobulai įvykdo Izraelio pašaukimą: priešingai tiems, kurie kitados keturiasdešimt metų dykumoje įžūliai bandė Dievą,²⁶⁶ Jis pasirodė kaip Dievo Tarnas, be išlygų paklūstantis Dievo valiai. 385Tuo Jis nugali velnią – suriša galiūną, kad atimtų, ką jis pasiglemžęs.²⁶⁷ Jėzaus pergalė prieš gundytoją dykumoje yra įžanga į Jo kančios pergalę, į didžiausią Jo sūniškos meilės Tėvui klusnumą.609

540^S-106^Y-882119Jėzaus gundymas rodo, kad Dievo Sūnus yra visai ne toks Mesijas, kokiu būti Jam siūlo šėtonas ir kokio trokšta žmonės.²⁶⁸ 519 2849Todėl Kristus nugalėjo gundytoją dėl mūsų: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). 1438Bažnyčia kiekvienais metais per keturiasdešimt gavėnios dienų vienijasi su Jėzaus dykumoje paslaptimi.

„Prisiartino Dievo karalystė“

541^S-107^Y-89„Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: 'Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!'“ (Mk 1, 14–15).2816 „Kristus, , vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę.“²⁶⁹763 O Tėvo valia „yra išaukštinti žmones – padaryti juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“²⁷⁰. Jis tai vykdo suburdamas žmones apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tas sambūris yra Bažnyčia, Dievo „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“²⁷¹.621 768 865

542^S-107^Y-892233Kristus yra to žmonių susibūrimo į Dievo šeimą centras. Jis šaukia juos prie savęs ir žodžiu, ir Dievo karalystę rodančiais ženklais, ir siųsdamas mokinius. Savo karalystės atėjimą Jis įgyvendino pirmiausia didžiuoju Velykų slėpiniu: mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu. „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Visi žmonės yra šaukiami taip vienytis su Kristumi.²⁷²789

Dievo karalystės skelbimas

543^S-107^Y-89Visi žmonės šaukiami įžengti Karalystėn. Pirmiausia paskelbta Izraelio vaikams,²⁷³ toji mesijinė Karalystė yra skirta suburti visų tautų žmones.²⁷⁴ Norint į ją patekti, reikia priimti Jėzaus žodį:764

Juk Viešpaties žodis prilyginamas į dirvą beriamai sėklai: kas tikėdamas jo klausosi ir priskiriamas Kristaus mažajai kaimenei, tas priima pačią karalystę; paskui sėkla dygsta savo išgalėmis ir auga iki pjūties meto.²⁷⁵

544^S-107^Y-89709Karalystė priklauso vargdieniams ir mažutėliams, tiems, kurie ją priima nuolankia širdimi. 2443Jėzus yra siųstas nešti „Gerosios Naujienos vargdieniams“ (Lk 4, 18).²⁷⁶ 2546Jis vadina juos palaimintais, nes „jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3); Tėvas teikėsi apreikšti „mažutėliams“ tai, kas paslėpta „nuo išmintingųjų ir gudriųjų“.²⁷⁷ Nuo prakartėlės iki kryžiaus Jėzus dalijasi su vargdieniais jų gyvenimu. Jis pažįsta alkį²⁷⁸, troškulį²⁷⁹, nepriteklių²⁸⁰. Maža to: Jis tapatina save su visokiausiais vargšais ir veiklią meilę jiems laiko sąlyga įeiti į dangaus karalystę.²⁸¹

545^S-107^Y-891443Jėzus kviečia nusidėjėlius prie Karalystės stalo: „Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 17).²⁸²588 Jis ragina juos atsiversti, nes, to nepadarius, negalima įeiti į Karalystę,1846 bet drauge žodžiais ir veiksmais rodo beribį Tėvo gailestingumą jiems²⁸³1439 ir begalinį džiaugsmą danguje „dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15, 7). Didžiausias tos meilės įrodymas bus gyvybės auka „nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

546^S-107^Y-892613Įeiti į Karalystę Jėzus kviečia palyginimais; tai tipiškas Jo mokymo bruožas.²⁸⁴ Palyginimais Jis kviečia į Karalystės pokylį,²⁸⁵ bet reikalauja ir ryžtingo pasirinkimo: norint pelnyti Karalystę, reikia viską atiduoti;²⁸⁶ žodžių neužtenka, reikia darbų.²⁸⁷ Palyginimai žmogui yra tartum veidrodžiai: juose matyti, ar jis priima žodį kaip uola, ar kaip gera žemė?²⁸⁸ Ką jis daro su gautais talentais?²⁸⁹ Jėzus ir Karalystė šiame pasaulyje gaubiami palyginimų skraiste. Karalystėn būtina įžengti, tai yra tapti Jėzaus mokiniu,542 kad galėtum „pažinti Dangaus Karalystės paslaptis“ (Mt 13, 11). O „pašaliniams viskas“ (Mk 4, 11) lieka mįslė.²⁹⁰

Dievo karalystės ženklai

547^S-108^Y-90^Y-91670Savo žodžius Jėzus palydi daugeliu „galingų darbų, stebuklų ir ženklų“ (Apd 2, 22), kurie rodo, kad Dievo karalystė yra Jame ir kad Jėzus yra skelbtasis Mesijas.²⁹¹439

548^S-108^Y-90^Y-91Jėzaus daryti stebuklai rodo, kad Jį „yra siuntęs Tėvas“²⁹². Jie ragina Juo tikėti.²⁹³ 156Tiems, kurie tikėdami kreipiasi į Jį, Jis duoda, ko jie prašo.²⁹⁴ 2616Tad stebuklai stiprina tikėjimą tuo, kuris daro savo Tėvo darbus: jie patvirtina, kad Jis yra Dievo Sūnus.²⁹⁵ Tačiau jie gali kelti ir pasipiktinimą.²⁹⁶574 Jie skirti ne smalsumui ir magijos troškimui patenkinti. 447Nepaisant tokių aiškių Jėzaus stebuklų, kai kas Jį ir atstūmė;²⁹⁷ Jis netgi buvo kaltinamas darąs tuos stebuklus, demonų padedamas.²⁹⁸

549^S-108^Y-90^Y-91Kai kurių žmonių išlaisvinimas iš žemiško blogio – bado,²⁹⁹ neteisybės,³⁰⁰ ligų ir mirties³⁰¹ – yra Jėzaus mesijiniai ženklai;1503 tačiau Jis atėjo ne tam, kad sunaikintų visą žemiškąjį blogį,³⁰² bet kad išlaisvintų žmones iš dar sunkesnės vergovės,440 būtent nuodėmės,³⁰³ kuri trukdo jų pašaukimui būti Dievo vaikais ir yra jų visokio žmogiško vergavimo priežastis.

550^S-108^Y-90^Y-91394Dievo karalystės atėjimas yra šėtono karalystės žlugimas:³⁰⁴ „Jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė“ (Mt 12, 28). Jėzaus egzorcizmai išlaisvina žmones iš demonų valdžios.³⁰⁵1673 Jie pranašauja didžiąją Jėzaus pergalę, kai „šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“³⁰⁶. 440 2816Kristaus kryžiumi bus galutinai įtvirtinta Dievo karalystė: „Nuo medžio viešpatauja Dievas.“³⁰⁷

„Karalystės raktai“

551^S-109^Y-92858Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus pasirinko dvylika vyrų, kad būtų su Juo ir dalyvautų Jo misijoje.³⁰⁸ Jis pasidalijo su jais savo galia ir „išsiuntė Dievo Karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti“ (Lk 9, 2). 765Jie visam laikui liko sujungti su Kristaus karalyste, nes per juos Kristus vadovauja Bažnyčiai:

Aš jums skiriu valdyti Karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių (Lk 22, 29–30).

552^S-109^Y-92880Dvylikos būryje pirmąją vietą užima Simonas Petras.³⁰⁹ Jėzus jam pavedė ypatingą misiją.153 Petras išpažino tai, ką jam buvo apreiškęs Tėvas: 442„Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Tada Viešpats jam tarė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Kristus, „gyvasis Akmuo“,³¹⁰ užtikrina, kad Jo Bažnyčia, pastatyta ant uolos, įveiks mirties galybę. 424Ta nepajudinama Bažnyčios uola, išpažinęs savo tikėjimą, tapo Petras. Jis turės saugoti šį tikėjimą, kad nesvyruotų, ir stiprinti savo brolius.³¹¹

553^S-109^Y-92381Jėzus Petrui patikėjo ypatingą valdžią: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Raktininko valdžia“ reiškia galią valdyti Dievo namus, Bažnyčią. Jėzus, „gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11), tą pareigą patvirtino prisikėlęs: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17). 1445Galia „surišti ir atrišti“ reiškia galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą ir priimti jos drausminius nuostatus. Tokią valdžią Jėzus suteikė Bažnyčiai per apaštalų, ypač Petro, tarnystę;³¹²641 881 jam vienam Jis aiškiai patikėjo Karalystės raktus.

Atsimainymas – Karalystės nuojauta

554^S-110^Y-93Nuo to meto, kai Petras išpažino, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Mokytojas „pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti [...], būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Petras nesutiko su ta žinia,³¹³ kiti juo labiau jos nesuprato.³¹⁴ Šiame kontekste įvyksta slėpiningas Jėzaus atsimainymas³¹⁵697 2600 ant aukšto kalno prie trijų Jo pasirinktų liudytojų: Petro, Jokūbo ir Jono. Jėzaus veidas ir drabužiai nušvito, pasirodė Mozė ir Elijas ir kalbėjosi su Juo „apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Juos uždengė debesis, o balsas iš dangaus tarė: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35).444

555^S-110^Y-93Akimirksnį Jėzus parodo savo dieviškąją garbę, taip patvirtindamas Petro išpažinimą. Jis taip pat parodo, kad, žengiant „į savo garbę“ (Lk 24, 26), Jam prireiks pereiti mirtį ant kryžiaus Jeruzalėje.2576 2583 Mozė ir Elijas išvydo Dievo garbę ant Atsimainymo kalno: Įstatymas ir Pranašai skelbė Mesijo kančią.³¹⁶ Kad Jėzus kentėtų, tokia yra Tėvo valia: Sūnus veikia kaip Dievo Tarnas.³¹⁷ Debesis ženklina Šventosios Dvasios buvimą:257 „Pasirodė visa Trejybė: prabilęs Tėvas, atsimainęs Sūnus, Dvasia spindinčiam debesy.“³¹⁸

Tu atsimainei ant kalno, ir Tavo mokiniai kiek pajėgdami žvelgė į Tavo šlovę, Kristau Dieve, idant, išvydę Tave nukryžiuotą, suprastų, jog Tavo kančia buvo savanoriška, ir paskelbtų pasauliui, jog Tu tikrai esi Tėvo atspindys.³¹⁹

556^S-110^Y-93Prie viešojo gyvenimo slenksčio – Krikštas; prie Velykų slenksčio – Atsimainymas. Jėzaus krikštu „buvo paskelbtas mūsų pirmojo atgimimo slėpinys“ – mūsų Krikštas; Atsimainymas yra „antrojo atgimimo“ – mūsų pačių prisikėlimo – „sakramentas“.³²⁰ 1003Jau dabar mes dalyvaujame Viešpaties prisikėlime per Šventąją Dvasią, kuri veikia Bažnyčios – Kristaus kūno – sakramentuose. Atsimainymas leidžia mums iš anksto paragauti Kristaus garbingo atėjimo, „kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21). Tačiau jis mums primena ir tai, kad „per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo Karalystę“ (Apd 14, 22):

Petras to dar nebuvo supratęs, kai norėjo pasilikti su Kristumi ant kalno.³²¹ Kristus tai atidės tau po mirties, Petrai. O dabar Jis tau sako: nuženk, kad vargtum šioje žemėje, kad tarnautum šioje žemėje, kad būtum joje paniekintas ir nukryžiuotas. Gyvenimas nužengė, kad būtų nužudytas; Duona nužengė, kad kęstų alkį; Kelias nužengė, kad keliaudamas pavargtų; Šaltinis nužengė, kad kęstų troškulį, – o tu atsisakai pavargti?³²²

Jėzaus atvykimas į Jeruzalę

557^S-111^Y-94„Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51).³²³ Šiuo pasiryžimu Jėzus parodė, kad eina į Jeruzalę pasirengęs mirti. Tris kartus Jis buvo pranešęs apie savo kančią ir prisikėlimą.³²⁴ O kelyje į Jeruzalę kalbėjo: „Nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje“ (Lk 13, 33).

558^S-111^Y-94Jėzus primena Jeruzalėje nužudytų pranašų kankinystę.³²⁵ Nepaisydamas to, Jis primygtinai kviečia Jeruzalę burtis apie Jį: „Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mt 23, 37). Išvydęs Jeruzalę, Jėzus verkė jos³²⁶ ir dar kartą išsakė tai, ko trokšta Jo širdis: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių“ (Lk 19, 42).

Jėzaus mesijinis įžengimas į Jeruzalę

559^S-111^Y-94Kaip Jeruzalė pasitiks savo Mesiją? Visuomet atmesdavęs minių bandymus paskelbti Jį karaliumi,³²⁷ dabar Jėzus pasirenka metą ir būdą, kad įžengtų kaip Mesijas į savo „tėvo Dovydo“ (Lk 1, 32)³²⁸ miestą. Jis džiugiai sveikinamas kaip Dovydo sūnus, kaip tas, kuris neša išganymą (Hosanna reiškia „išgelbėk!“, „suteik išganymą!“). O „Garbės karalius“ (Ps 24, 7–10) įžengia į savo miestą „ant asiliuko“ (Zch 9, 9): Siono dukrą, savo Bažnyčios paveikslą, Jis užkariauja ne klasta ar smurtu, bet nusižeminimu, liudijančiu tiesą.³²⁹ Dėl to Jo karalystės veikėjai tą dieną yra vaikai³³⁰ ir „Dievo vargdieniai“, kurie Jį pakiliai sveikina kaip kadaise angelai,333 pranešę apie Jį piemenims.³³¹ Jų šūksnis: „VIEŠPATIES vardu tebus palaimintas, kas įeina!“ (Ps 118, 26) pakartojamas Bažnyčios eucharistinės liturgijos „Sanctus“1352 pradedant Viešpaties Velykų atminimą.

560^S-111^Y-94550 2816Jėzaus įžengimu į Jeruzalę skelbiama atėjus Karalystę, kurią Karalius–Mesijas atvers savo mirties ir prisikėlimo Velykomis. Tą įžengimą švęsdama Verbų sekmadienį, Bažnyčios liturgija pradeda šventas Didžiosios savaitės dienas.1169

Santrauka

561^S-101„Visas Kristaus gyvenimas buvo nuolatinis mokymas. Jo tylėjimas, stebuklai, darbai, Jo malda, Jo meilė žmogui, ypatingas dėmesys mažutėliams ir vargšams, visiškas savęs paaukojimas ant kryžiaus dėl pasaulio išganymo, Jo prisikėlimas – visa tai įgyvendina Jo žodžius ir įvykdo Apreiškimą.“³³²

562^S-101Kristaus mokiniai privalo taip su Juo supanašėti, kad juose išryškėtų Jis pats.³³³ „Todėl mes esame įtraukiami į jo gyvenimo slėpinius; tapę panašūs į jį, drauge su juo mirę ir prisikėlę, galiausiai drauge su juo ir karaliausime.“³³⁴

563^S-103Ar būtum piemuo, ar išminčius, čia, žemėje, Dievą pasiekti gali tik suklupęs prieš Betliejaus prakartėlę ir pagarbinęs Jį kaip silpną kūdikį, paslėptą nuo mūsų akių.

564^S-104^Y-86Klusnumu Marijai ir Juozapui bei paprastu darbu per ilgus gyvenimo Nazarete metus Jėzus mums rodo šventumo pavyzdį kasdieniame šeimos ir dirbančiojo gyvenime.

565^S-105^Y-87Nuo pat savo viešojo gyvenimo pradžios, pradedant krikštu, Jėzus yra „Tarnas“, visiškai atsidavęs atpirkimo darbui, kurį užbaigs Jo kančios „krikštas“.

566^S-106^Y-88Gundymas dykumoje rodo Jėzų, nuolankų Mesiją, nugalintį šėtoną visišku atsidavimu Tėvo sumanytam išganymo planui.

567^S-109^Y-89^Y-92Kristus žemėje pradėjo dangaus karalystę. „Toji karalystė šviečia žmonėms iš Kristaus žodžio, darbų ir paties buvimo“³³⁵. Bažnyčia yra šios Karalystės ūglis ir pradžia. Jos raktai yra patikėti Petrui.

568^S-110^Y-93Kristaus atsimainymo tikslas – sustiprinti mokinių tikėjimą Jo būsimos kančios akivaizdoje: kopimu į „aukštą kalną“ rengiamas kopimas į Kalvariją. Kristus, Bažnyčios Galva, parodo, kas slypi Jo kūne ir spinduliuoja sakramentuose: tai „garbės viltis“ (Kol 1, 27).³³⁶

569^S-111^Y-94Jėzus laisva valia vyksta į Jeruzalę, žinodamas, kad dėl nusidėjėlių priešgyniavimo³³⁷ ten mirs žiauria mirtimi.

570^S-111^Y-94Jėzaus įžengimu į Jeruzalę skelbiama atėjus Dievo karalystę. Karalius Mesijas, savo mieste vaikų ir nuolankiųjų sutiktas, ją atvers savo mirties ir prisikėlimo Velykomis.

KBK nuorodos

5121163 „Mylinti Motina Bažnyčia yra įsitikinusi nustatytomis metų dienomis turinti su pagarba minėti išganomąją veiklą, atliktą jos dieviškojo Sužadėtinio. Kiekvieną savaitę Viešpaties diena pavadintą dieną ji mini Viešpaties prisikėlimą, kurį dar kartą per metus kartu su palaiminga kančia švenčia didžiąja Velykų iškilme. Per metus ji išskleidžia visą Kristaus slėpinį [...]. Taip minėdama atpirkimo slėpinius, Bažnyčia juos tarsi pakartoja, kad tikintieji, juose dalyvaudami, semtųsi iš atveriamo Viešpaties galybės bei nuopelnų lobyno ir būtų pripildyti išganymo malonės.“

KBK 1163 kontekstas

513426 „Katechezės centre iš esmės mes randame vieną asmenį, Jėzų iš Nazareto, vienatinį Tėvo Sūnų [...], kuris kentėjo ir mirė už mus ir dabar, prisikėlęs, amžinai gyvena su mumis [...]. Katechizuoti [...] reiškia Kristaus asmenyje atskleisti visą amžinąjį Tėvo planą, stengtis suprasti Kristaus veiksmus ir žodžius, Jame išsipildžiusius ženklus.“ Katechezės tikslas: „Pasiekti bendrystę su Jėzumi Kristumi: Jis vienas tegali pažadinti mumyse Tėvo meilę Dvasioje ir padaryti mus Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo dalyviais.“

KBK 426 kontekstas

513561 „Visas Kristaus gyvenimas buvo nuolatinis mokymas. Jo tylėjimas, stebuklai, darbai, Jo malda, Jo meilė žmogui, ypatingas dėmesys mažutėliams ir vargšams, visiškas savęs paaukojimas ant kryžiaus dėl pasaulio išganymo, Jo prisikėlimas – visa tai įgyvendina Jo žodžius ir įvykdo Apreiškimą.“

KBK 561 kontekstas

515126 Galima skirti tris Evangelijų sudarymo etapus: 1. Jėzaus gyvenimas ir mokymas. Bažnyčia yra tvirtai įsitikinusi, kad keturios Evangelijos, „kurių istoriškumą ji nepaliaujamai tvirtina, ištikimai perduoda, ką Dievo Sūnus Jėzus, gyvendamas tarp žmonių, iš tikrųjų darė ir mokė jų amžinajam išganymui iki dienos, kurią buvo paimtas“. 2. Žodinė tradicija. „Viešpačiui įžengus į dangų, tai, ką jis buvo kalbėjęs ir padaręs, apaštalai perdavė klausytojams su geresniu supratimu ir patys, išmokyti garbingųjų Kristaus gyvenimo įvykių ir apšviesti tiesos Dvasios.“ 3. Evangelijų parašymas. „Šventieji autoriai, rašydami keturias Evangelijas, kai ką parinko iš gausybės to, kas buvo žodžiu skelbta ar jau surašyta, kai ką apibendrino arba paaiškino paisydami ano meto Bažnyčių padėties, pagaliau išlaikė skelbimo formą, bet visada taip, kad apie Jėzų perteiktų mums tai, kas tikra ir nuoširdu.“

KBK 126 kontekstas

515609 Perimdamas į savo žmogiškąją širdį Tėvo meilę žmonėms, Jėzus „parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), nes „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Taip kančioje ir mirtyje Jo žmogystė tapo laisvu ir tobulu Jo dieviškosios, žmonių išganymo trokštančios meilės įrankiu. Jis iš tikrųjų laisvai sutiko kentėti ir mirti iš meilės savo Tėvui ir žmonėms, kuriuos Tėvas nori išgelbėti: „Niekas neatima jos [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 18). Taigi Dievo Sūnus visiškai laisvas ėjo į mirtį.

KBK 609 kontekstas

515774 Graikų žodis mysterion [slėpinys] buvo verčiamas į lotynų kalbą dviem žodžiais: mysterium ir sacramentum. Vėliau sacramentum buvo aiškinamas kaip slėpiningos išganymo tikrovės, kurią išreiškia žodis mysterium, regimas ženklas. Ta prasme pats Kristus yra išganymo slėpinys: „Nėra kito slėpinio, tik Kristus.“ Išganingoji Jo šventos ir pašventinančios žmogystės veikla yra išganymo sakramentas, kuris pasireiškia ir veikia Bažnyčios sakramentuose (juos Rytų Bažnyčios taip ir vadina „šventais slėpiniais“). Septyni sakramentai yra ženklai ir priemonės, kuriomis Šventoji Dvasia skleidžia Kristaus – Galvos malonę Jo kūne – Bažnyčioje. Tad Bažnyčia turi ir teikia tą neregimą malonę, kurią pati išreiškia. Šia analogine prasme ji ir vadinama „sakramentu“.

KBK 774 kontekstas

515477 Taip pat Bažnyčia visada pripažino, kad Jėzaus kūne „neregimasis Dievas priėmė mūsų regimą prigimtį“. Iš tiesų individualios Kristaus kūno ypatybės išreiškia dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį. Savo žmogiškojo kūno bruožus Jis padarė tokius savus, kad, nupiešti šventame paveiksle, jie gali būti gerbiami, nes tikintysis, kuris gerbia Jo paveikslą, „garbina jame pavaizduotą Asmenį“.

KBK 477 kontekstas

51665 „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, yra vienatinis, tobulas ir nepranokstamas Tėvo Žodis. Jame Jis viską pasako, ir kito Žodžio nebus. Šv. Kryžiaus Jonas, kaip ir daugelis prieš jį, puikiai tai išreiškia komentuodamas Žyd 1, 1–2: Nuo to laiko, kai Jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra Jo vienintelis Žodis, Dievas nebeturi daugiau ko pasakyti. Tuo vienu Žodžiu Jis mums pasakė iš karto viską [...]; nes ką Jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, viską pasakė savo Sūnuje, mums atiduodamas viską, savo Sūnų. Dėl to tas, kuris dabar dar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą, nežvelgdamas vien į Kristų, o ieškodamas dar ko nors kito arba kokių nors naujovių.

KBK 65 kontekstas

5162708 Meditacija pasitelkia mintį, vaizduotę, jausmus, troškimus. Toks sutelkimas būtinas norint geriau perprasti tikėjimo įsitikinimus, paakinti širdį atsiversti ir sustiprinti norą sekti Kristumi. Krikščioniškajai maldai labiausiai tinka apmąstyti „Kristaus slėpinius“ skaitant apie dieviškuosius dalykus (lectio divina) arba kalbant rožinį. Tokia maldingos meditacijos forma labai vertinga, tačiau krikščioniškoji malda turi siekti dar toliau: pažinti Jėzaus meilę, su Juo vienytis.

KBK 2708 kontekstas

517606 Dievo Sūnus, nužengęs iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris Jį siuntė, „ateidamas į pasaulį, byloja: [...] štai ateinu [...] vykdyti Tavo, o Dieve, valios! [...] Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (Žyd 10, 5–10). Nuo pat pirmosios savo Įsikūnijimo akimirkos Sūnus įsitraukia į dieviškojo išganymo planą savo atperkamąja misija: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jn 4, 34). Jėzaus auka „už viso pasaulio nuodėmes“ (1 Jn 2, 2) reiškia Jo meilės bendrumą su Tėvu: „Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 17). „Pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs“ (Jn 14, 31).

KBK 606 kontekstas

5171115 Jėzaus žodžiai ir veiksmai jau buvo išganingi Jo paslėptojo gyvenimo ir viešojo veikimo metu. Jie turėjo Jo būsimo Velykų slėpinio galią, skelbė ir ruošė tai, ką Jis duos Bažnyčiai, kai visa bus įvykę. Kristaus gyvenimo slėpiniais yra pagrįsta tai, ką dabar per savo Bažnyčios tarnautojus Kristus teikia sakramentuose, nes „tai, kas buvo matoma mūsų Atpirkėjuje, perėjo į Jo slėpinius“.

KBK 1115 kontekstas

518668 „Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats“ (Rom 14, 9). Kristaus Žengimas į dangų reiškia Jo žmogystės dalyvavimą paties Dievo galybėje ir valdžioje. Jėzus Kristus yra Viešpats: Jam priklauso visa valdžia danguje ir žemėje. Jis yra „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes“, nes Tėvas „visa jam palenkė po kojų“ (Ef 1, 21–22). Kristus yra visatos ir istorijos Viešpats. Žmonių istorija ir net visa kūrinija yra Jame „tartum galvoje [...] iš naujo suvienytos“, Jam esant jų transcendentine viršūne.

KBK 668 kontekstas

5182748 Toje Velykų aukos maldoje viskas buvo „suvienyta Kristuje tartum galvoje“: Dievas ir pasaulis, Žodis ir kūnas, amžinasis gyvenimas ir laikas, save dovanojanti meilė ir ją išduodanti nuodėmė, čia pat esantys mokiniai ir tie žmonės, kurie dėl jų žodžių įtikės Jėzų, pažeminimas ir garbė. Tai – vienybės malda.

KBK 2748 kontekstas

519793 Jis mus vienija su savo Velykomis: visi nariai turi stengtis tapti panašūs į Jį, kol juose „išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19). „Todėl mes esame įtraukiami į jo gyvenimo slėpinius, [...] esame jo, nelyginant kūnas – galvos, kančios dalininkai, drauge su juo kenčiame, kad drauge dalytumės ir garbe.“

KBK 793 kontekstas

519602 Tad ir Petras galėjo taip išreikšti apaštališkąjį tikėjimą dieviškuoju išganymo planu: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos [...] brangiuoju krauju Kristaus, to Avinėlio be kliaudos ir dėmės. O jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums“ (1 Pt 1, 18–20). Žmonių nuodėmės, padarytos po pirmapradės kaltės, baudžiamos mirtimi. Siųsdamas savo Sūnų tarno pavidalu, nupuolusios ir dėl nuodėmės mirčiai nuskirtos žmogystės pavidalu, Dievas „Tą, kuris nepažino nuodėmės, [...] dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).

KBK 602 kontekstas

5191085 Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir sudabartina savo Velykų slėpinį. Žemiškojo gyvenimo metu Jėzus jį skelbė mokydamas žmones ir savo veiksmais užbėgo jam už akių. Jo valandai atėjus, Jis išgyvena vienintelį istorijoje įvykį, kuris nebepraeina: Jėzus miršta, būna palaidotas, keliasi iš numirusių ir sėda Tėvo dešinėje „vieną kartą visiems laikams“ (Rom 6, 10; Žyd 7, 27; 9, 12). Tai tikras mūsų istorijoje nutikęs įvykis, tačiau jis sykiu ir nepakartojamas: visi kiti istorijos įvykiai vienąkart įvyksta, praeina ir nugrimzta praeitin. Kristaus Velykų slėpinys, atvirkščiai, negali likti vien tik praeityje, nes savo mirtimi Jis sunaikino mirtį, o visa, kas yra Kristus, visa, ką Jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir dėl to pranoksta visokį laiką, visada esti dabar. Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykis išlieka ir visa traukia į gyvenimą.

KBK 1085 kontekstas

520459 Žodis tapo kūnu, kad mums būtų šventumo pavyzdys. „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs...“ (Mt 11, 29). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). O Tėvas ant Atsimainymo kalno liepia: „Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Jis iš tiesų yra palaiminimų pavyzdys ir naujojo Įstatymo norma: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Ta meilė reikalauja, Juo sekant, save aukoti.

KBK 459 kontekstas

520359 „Žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“: Šventasis Paulius kalba apie du žmones, nuo kurių prasideda žmonija: tai Adomas ir Kristus [...]. Pirmasis Adomas, – sako Paulius, – buvo su gyva siela, paskutinysis – su gyvybę teikiančia dvasia. Pirmasis buvo sukurtas paskutiniojo ir iš Jo gavo sielą, kad būtų gyvas [...]. Antrasis Adomas savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas. Todėl ir antrasis priėmė jo išvaizdą ir vardą, kad neleistų pražūti tam, ką buvo padaręs pagal savo paveikslą. Pirmasis Adomas ir paskutinysis: pirmasis turi pradžią, paskutinysis bus be pabaigos, nes paskutinysis iš tikrųjų yra pirmasis; tai pats yra pasakęs: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis“.

KBK 359 kontekstas

5202607 Melsdamasis Jėzus jau moko mus melstis. Dieviškas mūsų maldos kelrodis yra Jo malda savo Tėvui. Bet Evangelija mums pateikia ir tiesioginį Jėzaus pamokymą apie maldą. Kaip išmintingas auklėtojas, Jis priima mus tokius, kokie esame, ir žingsnis po žingsnio veda prie Tėvo. Kreipdamasis į Jį lydinčią žmonių minią, Jėzus pradeda nuo to, ką jie jau žino apie maldą iš Senosios Sandoros, ir atveria jų širdis artėjančios Karalystės naujienai, paskui skelbia jiems tą naujieną palyginimais. Pagaliau savo mokiniams, kurie turės būti maldos mokytojai Jo Bažnyčioje, Jis atvirai kalbės apie Tėvą ir Šventąją Dvasią.

KBK 2607 kontekstas

5212715 Kontempliacija yra į Jėzų nukreiptas tikėjimo žvilgsnis. „Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane“, – pasakė prieš tabernakulį besimeldžiantis vienas Arso kaimietis jo šventojo klebono laikais. Tas dėmesys Jėzui yra savojo „aš“ atsižadėjimas. Jėzaus žvilgsnis nuvalo širdį. Jo šviesa apšviečia mūsų širdies akis ir moko viską matyti Jo tiesos ir užuojautos visiems žmonėms šviesoje. Be to, kontempliacija kreipia žvilgsnį į Kristaus gyvenimo slėpinius. Taip mokomės „vidinio Viešpaties pažinimo“, kad vis labiau Jį mylėtume ir Juo sektume.

KBK 2715 kontekstas

5211391 Komunija mus tvirčiau suvienija su Kristumi. Pagrindinis Eucharistijos priėmimo Komunijoje vaisius yra glaudi vienybė su Jėzumi Kristumi. Viešpats juk sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Gyvenimo Kristuje pagrindas yra eucharistinis pokylis: „Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 6, 57): Kai per Viešpaties šventes tikintieji priima Sūnaus Kūną, jie vieni kitiems skelbia Gerąją Naujieną, kad jiems duotas gyvenimo laidas, kaip ir tada, kai angelas pasakė Marijai Magdalietei: „Kristus prisikėlė!“ Taip ir dabar gyvenimas ir prisikėlimas suteikiami tam, kuris priima Kristų.

KBK 1391 kontekstas

522711 „Štai aš kuriu naują dalyką!“ (Iz 43, 19). Ima ryškėti dvi pranašysčių linijos: viena laukianti Mesijo, kita skelbianti naują Dvasią, ir jos abi susieina iš Tremties grįžusiame „likutyje“, vargdienių tautoje, kuri su viltimi laukia „Izraelio paguodos“ ir „Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 25. 38). Anksčiau matėme, kaip Jėzus įvykdė su Juo susijusias pranašystes. Čia apsiribojame tomis, kuriose ryškesnis Mesijo ir Jo Dvasios ryšys.

KBK 711 kontekstas

522762 Pasirengimas suburti Dievo tautą prasidėjo labai seniai, kai Dievas pašaukė Abraomą ir jam pažadėjo, kad jis taps didelės tautos tėvu. Tiesiogiai rengtis pradėta, kai Dievas išsirinko Izraelį būti Jo tauta. Išrinktasis Izraelis turi būti būsimojo visų tautų sutelkimo ženklas. Bet jau pranašai kaltino Izraelį, kam jis sulaužė Sandorą ir elgiasi kaip ištvirkėlė. Jie skelbia naują ir amžiną Sandorą. „Kristus įkūrė tą naująją sandorą.“

KBK 762 kontekstas

523712 Esminiai laukiamo Mesijo bruožai ėmė ryškėti pranašystėse apie Emanuelį (kai „Izaijas [...] regėjo jo [Kristaus] šlovę“: Jn 12, 41), ypač Iz 11, 1–2: Iš Išajo [Jesės] kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES Dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės.

KBK 712 kontekstas

523713 Mesijo bruožai labiausiai atskleisti Viešpaties Tarno giesmėse. Tos giesmės nusako Jėzaus kančios prasmę ir nurodo, kokiu būdu Jis suteiks Šventąją Dvasią, kad atgaivintų daugelį: ne kaip nors išoriškai, bet pats priimdamas mūsišką „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Prisiimdamas mūsų mirtį, Jis gali mums perduoti savo gyvybės Dvasią.

KBK 713 kontekstas

523714 Todėl Kristus pradeda skelbti Gerąją Naujieną, taikydamas sau šį Izaijo posmą (Lk 4, 18–19): Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.

KBK 714 kontekstas

523715 Pranašų tekstai apie tiesioginį Šventosios Dvasios atsiuntimą yra pranašavimai, kuriuose Dievas, pabrėždamas „meilę ir ištikimybę“, kalba savo tautos širdžiai pažadų kalba; Sekminių rytmetį Petras skelbs juos esant ištesėtus. Anot tų pažadų, „paskutinėmis dienomis“ Viešpaties Dvasia atnaujins žmonių širdis įrėždama į jas naują Įstatymą; Ji suburs ir sutaikins išsklaidytas ir atskirtas tautas; Ji perkeis pirmąją kūriniją, ir Dievas Joje gyvens taikoje su žmonėmis.

KBK 715 kontekstas

523716 Pažadų laikais, slaptingai rengdama Kristaus atėjimui, Šventoji Dvasia galingai veikia „vargdienių“ tautą, nuolankiuosius ir romiuosius, visiškai atsidavusius slėpiningiems savojo Dievo planams, tuos, kurie laukia ne žmonių, o Mesijo teisingumo. Tai Šventosios Dvasios išgrynintos ir apšviestos jų širdys pragysta psalmėmis. Tuose vargdieniuose Dvasia rengia Viešpačiui „tobulą tautą“.

KBK 716 kontekstas

523717 „Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas“ (Jn 1, 6). „Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 15), kurią jis gaus per patį Kristų, Mergelės Marijos neseniai pradėtą iš Šventosios Dvasios. Tad Marijos apsilankymu pas Elzbietą pats Dievas „aplankė savo tautą“.

KBK 717 kontekstas

523718 Jonas yra „Elijas, kuris turi ateiti“: Dvasios ugnis žėri jame, ir Jos raginamas jis „žengs pirma“ [kaip „pirmtakas“] ateinančio Viešpaties. Per pirmtaką Joną Šventoji Dvasia baigia rengti „Viešpačiui tobulą tautą“ (Lk 1, 17).

KBK 718 kontekstas

523719 Jonas yra „daugiau negu pranašas“. Jame Šventoji Dvasia baigia „kalbėti per pranašus“. Jonas yra galutinis Eliju prasidėjusiose pranašų gretose. Jis skelbia priartėjusią Izraelio paguodą, jis yra ateinančio Guodėjo „balsas“. Kaip tą darys Tiesos Dvasia, taip ir „jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą“ (Jn 1, 7). Jono akivaizdoje Dvasia įvykdė tai, ką „tyrinėjo pranašai“ ir ko „geidžia [...] angelai“: „'Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia'. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus. [...] 'Štai Dievo Avinėlis!'“ (Jn 1, 33–36).

KBK 719 kontekstas

523720 Pagaliau su Jonu Krikštytoju Šventoji Dvasia pradeda tai, ką buvo numačiusi įvykdyti su Kristumi ir Kristuje: atkurti žmogaus „panašumą“ į Dievą. Jono krikštas buvo atgailos krikštas, o krikštas iš vandens ir Dvasios bus naujas gimimas.

KBK 720 kontekstas

525473 Tačiau tuo pat metu šis tikrai žmogiškas Dievo Sūnaus pažinimas išreiškė ir dieviškąjį Jo Asmens gyvenimą. „Žmogiškoji Dievo Sūnaus prigimtis – ne pati iš savęs, bet dėl vienybės su Žodžiu – pažino ir savyje atskleidė visa, kas dera Dievui.“ Pirmiausia tai buvo žmogumi tapusio Dievo Sūnaus artimas ir tiesioginis savo Tėvo pažinimas. Taip pat žmogiškasis Sūnaus žvilgsnis buvo dieviškai skvarbus, ir Jis matė slaptas žmogaus širdies mintis.

KBK 473 kontekstas

5252443 Dievas laimina tuos, kurie padeda vargšams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė vargšams. Kai „vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5), tai yra ženklas, kad su jais yra Kristus.

KBK 2443 kontekstas

526460 Žodis tapo kūnu, kad mus padarytų „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). „Nes Žodis dėl to tapo žmogumi, o Dievo Sūnus – žmogaus Sūnumi, kad ir žmogus, bendrystėje su Žodžiu gavęs dieviškąją įsūnystę, taptų Dievo vaiku.“ „Nes Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų.“ „Vienatinis Dievo Sūnus, norėdamas, kad mes taptume Jo dievystės dalininkais, priėmė mūsų prigimtį, idant, tapęs žmogumi, sudievintų žmones.“

KBK 460 kontekstas

527580 Tobulai įvykdyti Įstatymą galėjo tik dieviškasis Įstatymo Leidėjas per savo Sūnų, kuris buvo gimęs pavaldus Įstatymui. Su Jėzumi Įstatymas pasirodo nebe akmens plokštėse iškaltas, bet įrašytas „į širdį“ (Jer 31, 33) Dievo Tarno, kuris „tikrą neš teisingumą“ (Iz 42, 3) ir todėl taps „Tautos sandora“ (Iz 42, 6). Jėzus įvykdo Įstatymą net prisiimdamas „Įstatymo prakeikimą“, kurį užsitraukia tie, kurie „nesilaiko visų Įstatymo knygoje surašytų nuostatų ir jų nevykdo“; nes Kristus mirtimi „atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus“ (Žyd 9, 15).

KBK 580 kontekstas

5271214 Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo atlikimo apeigos: krikštyti (gr. baptizein) reiškia „panardinti“, „panerti“; „panardinimas“ į vandenį simbolizuoja katechumeno palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios jis prisikelia drauge su Kristumi kaip „naujas kūrinys“ (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15).

KBK 1214 kontekstas

528439 Daugelis žydų, net kai kurie pagonys, besidalijantys su jais ta pačia viltimi, atpažino Jėzuje pagrindinius „Dovydo sūnaus“, Dievo pažadėto Izraeliui Mesijo, bruožus. Jėzus su Mesijo titulu, į kurį turėjo teisę, sutiko, tačiau sutiko ne visiškai, nes dalis to meto žmonių Mesiją suprato per daug žmogiškai, iš esmės politiškai.

KBK 439 kontekstas

528711 „Štai aš kuriu naują dalyką!“ (Iz 43, 19). Ima ryškėti dvi pranašysčių linijos: viena laukianti Mesijo, kita skelbianti naują Dvasią, ir jos abi susieina iš Tremties grįžusiame „likutyje“, vargdienių tautoje, kuri su viltimi laukia „Izraelio paguodos“ ir „Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 25. 38). Anksčiau matėme, kaip Jėzus įvykdė su Juo susijusias pranašystes. Čia apsiribojame tomis, kuriose ryškesnis Mesijo ir Jo Dvasios ryšys.

KBK 711 kontekstas

528712 Esminiai laukiamo Mesijo bruožai ėmė ryškėti pranašystėse apie Emanuelį (kai „Izaijas [...] regėjo jo [Kristaus] šlovę“: Jn 12, 41), ypač Iz 11, 1–2: Iš Išajo [Jesės] kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES Dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės.

KBK 712 kontekstas

528713 Mesijo bruožai labiausiai atskleisti Viešpaties Tarno giesmėse. Tos giesmės nusako Jėzaus kančios prasmę ir nurodo, kokiu būdu Jis suteiks Šventąją Dvasią, kad atgaivintų daugelį: ne kaip nors išoriškai, bet pats priimdamas mūsišką „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Prisiimdamas mūsų mirtį, Jis gali mums perduoti savo gyvybės Dvasią.

KBK 713 kontekstas

528714 Todėl Kristus pradeda skelbti Gerąją Naujieną, taikydamas sau šį Izaijo posmą (Lk 4, 18–19): Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.

KBK 714 kontekstas

528715 Pranašų tekstai apie tiesioginį Šventosios Dvasios atsiuntimą yra pranašavimai, kuriuose Dievas, pabrėždamas „meilę ir ištikimybę“, kalba savo tautos širdžiai pažadų kalba; Sekminių rytmetį Petras skelbs juos esant ištesėtus. Anot tų pažadų, „paskutinėmis dienomis“ Viešpaties Dvasia atnaujins žmonių širdis įrėždama į jas naują Įstatymą; Ji suburs ir sutaikins išsklaidytas ir atskirtas tautas; Ji perkeis pirmąją kūriniją, ir Dievas Joje gyvens taikoje su žmonėmis.

KBK 715 kontekstas

528716 Pažadų laikais, slaptingai rengdama Kristaus atėjimui, Šventoji Dvasia galingai veikia „vargdienių“ tautą, nuolankiuosius ir romiuosius, visiškai atsidavusius slėpiningiems savojo Dievo planams, tuos, kurie laukia ne žmonių, o Mesijo teisingumo. Tai Šventosios Dvasios išgrynintos ir apšviestos jų širdys pragysta psalmėmis. Tuose vargdieniuose Dvasia rengia Viešpačiui „tobulą tautą“.

KBK 716 kontekstas

528122 „Senojo Testamento išganymo tvarka buvo skirta parengti visą Atpirkėjo Kristaus ir Mesijo karalystės atėjimą.“ „Nors tose knygose yra ir netobulų bei laikinų dalykų“, Senojo Testamento knygos rodo dievišką išganingos Dievo meilės pedagogiją: „jose slypi kilnūs mokymai apie Dievą, išganinga žmogaus gyvenimo išmintis ir įstabūs maldos turtai, pagaliau jose glūdi mūsų išganymo slėpinys“.

KBK 122 kontekstas

529583 Jėzus, kaip ir Pranašai iki Jo, Jeruzalės šventyklą labai gerbė. Jį ten buvo nunešę Juozapas ir Marija, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jo gimimo. Dvylikos metų Jis nutarė likti Šventykloje, kad primintų savo tėvams, jog turi būti savo Tėvo reikaluose. Paslėptojo gyvenimo metu Jis kasmet nuvykdavo į ją bent Velykų šventėms; pats viešasis veikimas buvo valdomas Jo kelionių į Jeruzalę per didžiąsias žydų šventes ritmo.

KBK 583 kontekstas

529439 Daugelis žydų, net kai kurie pagonys, besidalijantys su jais ta pačia viltimi, atpažino Jėzuje pagrindinius „Dovydo sūnaus“, Dievo pažadėto Izraeliui Mesijo, bruožus. Jėzus su Mesijo titulu, į kurį turėjo teisę, sutiko, tačiau sutiko ne visiškai, nes dalis to meto žmonių Mesiją suprato per daug žmogiškai, iš esmės politiškai.

KBK 439 kontekstas

529614 Ta Kristaus auka yra vienkartinė, ji užbaigia ir pranoksta visas aukas. Pirmiausia tai yra paties Dievo Tėvo dovana: Tėvas atiduoda savo Sūnų, kad mus sutaikintų su savimi. Drauge tai yra auka žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, kuris laisva valia ir iš meilės paaukoja savo gyvybę Tėvui per Šventąją Dvasią, kad išpirktų mūsų neklusnumą.

KBK 614 kontekstas

530574 Nuo viešojo Jėzaus veikimo pradžios fariziejai ir Erodo šalininkai drauge su kunigais ir Rašto aiškintojais susitarė Jį pražudyti. Dėl kai kurių savo veiksmų (demonų išvarymo; nuodėmių atleidimo; gydymo šabo dieną; savaip aiškinamų švaros įstatymo priesakų; artimos draugystės su muitininkais ir viešais nusidėjėliais) kai kuriems piktavaliams Jėzus atrodė velnio apsėstas. Jį kaltino piktžodžiavimu ir klaidingais pranašavimais – nusikaltimais religijai, už juos Įstatymas numatė mirties bausmę užmušant akmenimis.

KBK 574 kontekstas

5312427 Žmogaus darbas yra pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių tiesioginė veikla; jie yra pašaukti, valdydami žemę, visi drauge ir vieni dėl kitų tęsti kūrimo darbą. Tad darbas yra pareiga: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10). Darbu pagerbiamos Kūrėjo dovanos ir gauti talentai. Darbas gali būti atperkantis. Pakeldamas darbo naštą ir susivienijęs su Jėzumi, Nazareto amatininku ir Golgotos kalno nukryžiuotuoju, žmogus tam tikra prasme bendradarbiauja su Dievo Sūnumi Jo Atpirkimo darbe. Nešdamas kasdienį darbo, kuriam jis pašauktas, kryžių, žmogus pasirodo esąs Kristaus mokinys. Darbas gali būti pašventinimo priemonė ir žemiškosios tikrovės gaivinimas Kristaus Dvasia.

KBK 2427 kontekstas

5322214 Dieviškoji tėvystė yra žmogiškosios tėvystės šaltinis; ji ir yra pagarbos tėvams pagrindas. Vaikų – mažų ar suaugusių – pagarbą savo tėvui ir motinai palaiko natūralus jausmas, kylantis iš juos siejančio ryšio. Tos pagarbos reikalauja Dievo įsakymas.

KBK 2214 kontekstas

5322215 Pagarba tėvams (pietas filialis) kyla iš dėkingumo tiems žmonėms, kurie savo vaikams padovanojo gyvybę, o meile ir darbu leido jiems augti metais, išmintimi ir malone. „Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Atsimink, kad iš šių tėvų esi gimęs; ką gali jiems duoti už visa, ką jie tau yra davę?“ (Sir 7, 27–28).

KBK 2215 kontekstas

5322216 Vaikų meilė pasireiškia tikru nuolankumu ir klusnumu. „Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir nepaniekink savo motinos mokymo [...]. Ką tik darysi, jie tau padės, kai gulsies miego, jie tave saugos, kai atsibusi, su tavimi jie bendraus“ (Pat 6, 20–22). „Išmintingas vaikas brangina tėvo pamokymą, o pašaipūnas nesiklauso, kai yra baramas“ (Pat 13, 1).

KBK 2216 kontekstas

5322217 Kol vaikas gyvena drauge su tėvais, jis privalo jų klausyti visada, kai tik jie ko nors pagrįstai reikalauja jo paties ar šeimos labui. „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 20). Vaikai taip pat turi paklusti protingiems savo auklėtojų ir visų, kuriems tėvai juos patikėjo, nurodymams. Bet jeigu vaiko sąžinė įsitikinusi, jog būtų nedora paklusti kuriam nors paliepimui, tegu jis jam nepaklūsta. Ir suaugesni vaikai privalo gerbti tėvus; numatyti jų pageidavimus, noriai kreiptis į juos patarimo ir sutikti su jų teisingomis pastabomis. Pareiga klausyti tėvų nebegalioja vaikams tapus savarankiškiems, bet pagarba tėvams turi išlikti visada. Jos pagrindas yra Dievo baimė – viena Šventosios Dvasios dovanų.

KBK 2217 kontekstas

5322218 Ketvirtu įsakymu primenamos jau suaugusiems vaikams jų pareigos tėvams. Kiek galėdami, jie privalo padėti tėvams materialiai ir moraliai, kai juos ištinka senatvė, liga, vienatvė ir vargas. Jėzus primena šią dėkingumo pareigą. Juk VIEŠPATS pagerbia tėvą per jo vaikus ir patvirtina motinos teises į jos sūnus. Kas gerbia savo tėvą, atsilygina už nuodėmes; kas gerbia savo motiną, kraunasi lobį. Kas gerbia savo tėvą, džiaugsis savo vaikais, ir kai melsis, jis bus išklausytas. Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens; paklūsta VIEŠPAČIUI, kas neša paguodą savo motinai (Sir 3, 2–6). Mano vaike, rūpinkis savo tėvu jo senatvėje, neužduok jam širdies per visą gyvenimą. Net jeigu jam ir protas susilpnėtų, būk jam kantrus; nepaniekink jo būdamas pilnas jėgų. [...] Piktžodžiauja, kas savo tėvu nesirūpina, VIEŠPATĮ pykdo, kas savo motinai širdį užgauna (Sir 3, 12–13. 16).

KBK 2218 kontekstas

5322219 Vaikų meilė palaiko viso šeimos gyvenimo darną, taip pat turi įtakos brolių bei seserų santykiams. Pagarba tėvams nušviečia visą šeimos aplinką. „Vaikaičiai yra senųjų vainikas“ (Pat 17, 6). „Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę“ (Ef 4, 2).

KBK 2219 kontekstas

5322220 Krikščionys turi būti ypač dėkingi tiems žmonėms, iš kurių gavo tikėjimo dovaną, Krikšto malonę ir gyvenimą Bažnyčioje. Tai gali būti tėvai, seneliai, kiti šeimos nariai, kunigai, katechetai, kiti mokytojai ar draugai. „Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje“ (2 Tim 1, 5).

KBK 2220 kontekstas

532612 Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas, paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės, kuri užtraukia mirtį; tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“, „Gyvojo“. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia, Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).

KBK 612 kontekstas

5332717 Kontempliatyvioji malda yra tyla – „būsimojo pasaulio simbolis“ arba „nebylioji meilė“. Žodžiai kontempliuojant nėra samprotavimas, bet šakos meilės ugniai kurstyti. Paviršutiniškam žmogui nepakeliamoje tyloje Tėvas mums taria savo Žodį – įsikūnijusį, kentėjusį, mirusį ir prisikėlusį, o įvaikystės Dvasia leidžia dalyvauti Jėzaus maldoje.

KBK 2717 kontekstas

5332204 „Bažnytinę bendrystę atspindi ir įgyvendina krikščioniškoji šeima, todėl pastaroji gali ir turi būti vadinama 'namų Bažnyčia'.“ Ji yra tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenė; iš Naujojo Testamento matyti, kad Bažnyčioje jai tenka ypatinga reikšmė.

KBK 2204 kontekstas

5332427 Žmogaus darbas yra pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių tiesioginė veikla; jie yra pašaukti, valdydami žemę, visi drauge ir vieni dėl kitų tęsti kūrimo darbą. Tad darbas yra pareiga: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10). Darbu pagerbiamos Kūrėjo dovanos ir gauti talentai. Darbas gali būti atperkantis. Pakeldamas darbo naštą ir susivienijęs su Jėzumi, Nazareto amatininku ir Golgotos kalno nukryžiuotuoju, žmogus tam tikra prasme bendradarbiauja su Dievo Sūnumi Jo Atpirkimo darbe. Nešdamas kasdienį darbo, kuriam jis pašauktas, kryžių, žmogus pasirodo esąs Kristaus mokinys. Darbas gali būti pašventinimo priemonė ir žemiškosios tikrovės gaivinimas Kristaus Dvasia.

KBK 2427 kontekstas

534583 Jėzus, kaip ir Pranašai iki Jo, Jeruzalės šventyklą labai gerbė. Jį ten buvo nunešę Juozapas ir Marija, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jo gimimo. Dvylikos metų Jis nutarė likti Šventykloje, kad primintų savo tėvams, jog turi būti savo Tėvo reikaluose. Paslėptojo gyvenimo metu Jis kasmet nuvykdavo į ją bent Velykų šventėms; pats viešasis veikimas buvo valdomas Jo kelionių į Jeruzalę per didžiąsias žydų šventes ritmo.

KBK 583 kontekstas

5342599 Dievo Sūnus, tapęs Mergelės Sūnumi, irgi išmoko melstis savo žmogiška širdimi. Maldos formų Jis mokėsi iš savo motinos, kuri dėmėjosi visus „didžius dalykus“, kuriuos padarė Visagalis, ir svarstė juos savo širdyje. Jis meldėsi ta forma ir tais žodžiais, kuriais meldžiasi Jo tauta Nazareto sinagogoje ir Šventykloje. Tačiau buvo ir kitas, slėpiningesnis Jo maldos šaltinis, apie kurį Jėzus užsiminė būdamas dvylikos metų: „Man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49). Šioje vietoje ima ryškėti maldos naujumas laikų pilnatvei atėjus: tai sūnaus malda, kurios Tėvas laukė iš savo vaikų ir kurią pagaliau įgyvendina vienatinis Sūnus savo žmogystėje drauge su žmonėmis bei dėl jų.

KBK 2599 kontekstas

534964 Marijos vaidmuo Bažnyčioje yra neatskiriamas nuo jos vienybės su Kristumi, tiesiog iš jos išplaukia. „Ši Motinos vienybė su Sūnumi išganymo darbe regėti nuo pat Kristaus prasidėjimo mergelėje iki mirties.“ Ypač tai akivaizdu Jo kančios metu: „Šitaip palaimintoji Mergelė žengė tikėjimo taku ir ištikimai išlaikė vienybę su Sūnumi iki pat kryžiaus, prie kurio stovėjo ne be Dievo plano, skaudžiai kentėjo drauge su savo Viengimiu ir motinos širdimi jungėsi su jo auka, meilingai sutikdama, kad būtų aukojama jos pagimdytoji atnaša. Galiausiai to paties Kristaus Jėzaus, mirštančio ant kryžiaus, ji buvo pavesta mokiniui kaip motina šiais žodžiais: 'Moterie, štai tavo sūnus!'“ (plg. Jn 19, 26–27).

KBK 964 kontekstas

535719 Jonas yra „daugiau negu pranašas“. Jame Šventoji Dvasia baigia „kalbėti per pranašus“. Jonas yra galutinis Eliju prasidėjusiose pranašų gretose. Jis skelbia priartėjusią Izraelio paguodą, jis yra ateinančio Guodėjo „balsas“. Kaip tą darys Tiesos Dvasia, taip ir „jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą“ (Jn 1, 7). Jono akivaizdoje Dvasia įvykdė tai, ką „tyrinėjo pranašai“ ir ko „geidžia [...] angelai“: „'Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia'. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus. [...] 'Štai Dievo Avinėlis!'“ (Jn 1, 33–36).

KBK 719 kontekstas

535720 Pagaliau su Jonu Krikštytoju Šventoji Dvasia pradeda tai, ką buvo numačiusi įvykdyti su Kristumi ir Kristuje: atkurti žmogaus „panašumą“ į Dievą. Jono krikštas buvo atgailos krikštas, o krikštas iš vandens ir Dvasios bus naujas gimimas.

KBK 720 kontekstas

535701 Balandis. Baigiantis tvanui (kurio simbolika siejama su Krikštu), Nojaus išleistas balandis sugrįžo su žalia alyvų medžio šakele snape, ir tai buvo ženklas, kad jau vėl galima gyventi žemėje. Kristui išbridus iš savojo krikšto vandens, Šventoji Dvasia it balandis sklendė žemyn ir nusileido ant Jo. Šventoji Dvasia nusileidžia ir pasilieka nuplautose pakrikštytųjų širdyse. Kai kuriose bažnyčiose šventoji Eucharistijos atsarga yra laikoma metalinėse balandžio formos talpose (columbarium), įrengtose virš altoriaus. Šventąją Dvasią simbolizuojantis balandis yra krikščioniškosios ikonografijos tradicija.

KBK 701 kontekstas

535438 Mesijinis Jėzaus pašventinimas liudija Jo dieviškąją misiją: „Juk Kristaus vardu suprantamas ir tas, kuris patepė, ir tas, kuris buvo pateptas, ir pats patepimas. O patepė Tėvas, pateptas buvo Sūnus; pateptas Dvasioje, kuri pati yra Patepimas.“ Kristaus amžinasis mesijinis pašventinimas buvo apreikštas Jo žemiškojo gyvenimo metu, Jonui Jį krikštijant, kai „Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38), „kad jis būtų apreikštas Izraeliui“ (Jn 1, 31) kaip jo Mesijas. Jo darbai ir žodžiai leis Jį pažinti kaip „Dievo Šventąjį“.

KBK 438 kontekstas

536606 Dievo Sūnus, nužengęs iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris Jį siuntė, „ateidamas į pasaulį, byloja: [...] štai ateinu [...] vykdyti Tavo, o Dieve, valios! [...] Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (Žyd 10, 5–10). Nuo pat pirmosios savo Įsikūnijimo akimirkos Sūnus įsitraukia į dieviškojo išganymo planą savo atperkamąja misija: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jn 4, 34). Jėzaus auka „už viso pasaulio nuodėmes“ (1 Jn 2, 2) reiškia Jo meilės bendrumą su Tėvu: „Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 17). „Pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs“ (Jn 14, 31).

KBK 606 kontekstas

5361224 Mūsų Viešpats laisva valia priėmė nusidėjėliams skirtą šv. Jono krikštą norėdamas „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“. Šiuo poelgiu Jėzus parodė, kad Jis „apiplėšė pats save“. Šventoji Dvasia, kuri plazdeno virš pirmosios kūrinijos vandenų, nusileido ant Kristaus, ženklindama naujosios kūrinijos pradžią, o Tėvas apreiškė Jėzų kaip savo mylimąjį Sūnų.

KBK 1224 kontekstas

536444 Dviem iškilmingais – Kristaus Krikšto ir Atsimainymo – momentais Evangelijos perduoda Tėvo žodžius, kuriais Kristus vadinamas Jo „mylimuoju Sūnumi“. Jėzus pats save vadina viengimiu Dievo Sūnumi ir tuo titulu patvirtina savo preegzistenciją. Jis reikalauja tikėti į „viengimį Dievo Sūnų“ (Jn 3, 18). Šis krikščionių išpažinimas nuaidėjo jau priešais nukryžiuotąjį Jėzų stovinčio šimtininko šūksnyje: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39). Tik Velykų slėpinyje tikintysis gali tikrai suvokti, ką reiškia „Dievo Sūnus“.

KBK 444 kontekstas

536727 Visa Sūnaus ir Šventosios Dvasios misija, laikų pilnatvei atėjus, yra tai, kad Sūnus nuo pat savo Įsikūnijimo yra Tėvo Dvasios pateptas: Jėzus yra Kristus, Mesijas. Visą antrąjį Tikėjimo simbolio straipsnį reikia skaityti neišleidžiant to iš akių. Visa Kristaus veikla yra bendra Sūnaus ir Šventosios Dvasios misija. Čia bus minima tik tai, kas siejasi su Jėzaus pažadėta ir Jo, pašlovintojo Viešpaties, padovanota Šventąja Dvasia.

KBK 727 kontekstas

536739 Kadangi Šventoji Dvasia yra Kristaus Patepimas, tai Kristus, kūno Galva, Ją išlieja savo nariuose, kad juos maitintų, gydytų, derintų jų tarpusavio sąveiką, gaivintų, siųstų liudyti, įtrauktų į savo paties auką Tėvui ir į užtarimą už visą pasaulį. Juk per Bažnyčios sakramentus Kristus perduoda savo mistinio kūno nariams Šventąją Dvasią Pašventintoją (tai bus antrosios Katekizmo dalies tema).

KBK 739 kontekstas

5371262 Įvairius Krikšto padarinius ženklina regimi sakramento apeigų elementai. Panardinimas į vandenį simbolizuoja mirtį ir apvalymą, o drauge atgimimą ir atsinaujinimą. Du pagrindiniai Krikšto padariniai yra apvalymas nuo nuodėmių ir naujas gimimas Šventojoje Dvasioje.

KBK 1262 kontekstas

537628 Pirminis ir labai ryškus krikšto ženklas yra panardinimas į vandenį; juo vaizduojamas krikščionio nužengimas į kapą, nes krikščionis miršta nuodėmei drauge su Kristumi, kad laimėtų atnaujintą gyvenimą. „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).

KBK 628 kontekstas

538394 Šventasis Raštas liudija pražūtingą įtaką to, apie kurį Jėzus sako, kad „jis nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44), net gundė Jėzų atsisakyti iš Tėvo gautos misijos. „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3, 8). Pražūtingiausių padarinių turėjęs velnio darbas buvo melagingas gundymas, paskatinęs žmogų nepaklusti Dievui.

KBK 394 kontekstas

538518 Visas Kristaus gyvenimas yra visų vienybės su Juo, kaip Galva, atkūrimo slėpinys. Visko, ką Jėzus darė, kalbėjo ar kentėjo, tikslas buvo sugrąžinti pirmykštį puolusio žmogaus pašaukimą: Įsikūnijęs ir tapęs žmogumi, Jis tarsi glaustai savyje atkartojo ilgiausią žmonijos istoriją ir tokiu būdu mums suteikė išganymą, kad per Adomą mūsų prarastą Dievo paveikslą ir panašumą mes vėl atgautume Kristuje Jėzuje. Štai kodėl Kristus perėjo visus gyvenimo tarpsnius, visiems žmonėms grąžindamas bendrystę su Dievu.

KBK 518 kontekstas

539397 Velnio gundomas žmogus numarino savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju ir, piktnaudžiaudamas laisve, nepakluso Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė. Ir visos kitos nuodėmės esti neklusnumas Dievui ir nepasitikėjimas Jo gerumu.

KBK 397 kontekstas

539385 Dievas yra be galo geras, ir visi Jo darbai geri. Vis dėlto niekas neišvengia kančios ir gamtoje esančio blogio, kurie mums atrodo susiję su kūriniams būdingu ribotumu, ir ypač neišvengia klausimo apie moralinį blogį. Iš kur blogis? „Aš ieškojau, iš kur yra blogis, ir nebuvo išeities“, – sako šv. Augustinas ir skausmingai paties ieškotą išeitį atras tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (2 Tes 2, 7) paaiškėja tik maldingumo slėpinio nušviesta. Dieviškosios meilės apreiškimas Kristuje parodė ir blogio dydį, ir per kraštus besiliejantį malonės apstumą. Tad blogio kilmės klausimą turėtume nagrinėti tikėjimo akimis žvelgdami į Tą, kuris vienintelis jį nugalėjo.

KBK 385 kontekstas

539609 Perimdamas į savo žmogiškąją širdį Tėvo meilę žmonėms, Jėzus „parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), nes „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Taip kančioje ir mirtyje Jo žmogystė tapo laisvu ir tobulu Jo dieviškosios, žmonių išganymo trokštančios meilės įrankiu. Jis iš tikrųjų laisvai sutiko kentėti ir mirti iš meilės savo Tėvui ir žmonėms, kuriuos Tėvas nori išgelbėti: „Niekas neatima jos [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 18). Taigi Dievo Sūnus visiškai laisvas ėjo į mirtį.

KBK 609 kontekstas

5402119 Dievą gundyti reiškia žodžiais ar veiksmais mėginti Dievo gerumą ir visagalybę. Taip šėtonas norėjo prikalbinti Jėzų pulti nuo šventyklos šelmens ir tuo priversti Dievą įsikišti. Jėzus tam paprieštarauja Dievo žodžiais: „Negundykite VIEŠPATIES, savo Dievo“ (Įst 6, 16). Tokiu įžūliu Dievo gundymu niekinama mūsų Kūrėjui ir Viešpačiui priderama pagarba bei pasitikėjimas Juo, visada abejojama Dievo meile, apvaizda ir galybe.

KBK 2119 kontekstas

540519 Visi Kristaus turtai „skirti kiekvienam žmogui ir yra mūsų visų savastis“. Nuo Įsikūnijimo „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“ ligi mirties „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3) ir Prisikėlimo „mums nuteisinti“ (Rom 4, 24) Kristus gyveno ne sau, bet mums. Dar ir dabar mes Jį „turime Užtarėją pas Tėvą“ (1 Jn 2, 1); „Jis amžinai gyvas, kad juos [tai yra mus] užtartų“ (Žyd 7, 25). Su visu tuo, ką Jis kartą visiems laikams dėl mūsų išgyveno ir iškentėjo, Jis nuolat stovi „prieš Dievo veidą“, kad „mus užtartų“ (Žyd 9, 24).

KBK 519 kontekstas

5402849 Vis dėlto tokia kova ir tokia pergalė yra galimos tik su malda. Savo malda Jėzus nugalėjo gundytoją nuo pat pradžių ir paskutinėje savo agonijos kovoje. Šiuo prašymu mūsų Tėvui Kristus mus įtraukia į savo kovą ir agoniją. Jis primygtinai primena mums budėti širdimi vienybėje su Juo. Budėjimas yra „širdies sargyba“, ir Jėzus prašo Tėvą išlaikyti mus ištikimus Jo vardui. Šventoji Dvasia nuolat mus ragina taip budėti. Prašymo dramatiškumas tampa akivaizdus susidūrus su paskutine pagunda mūsų žemiškoje kovoje; tada prašome galutinės ištvermės. „Štai aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi!“ (Apr 16, 15).

KBK 2849 kontekstas

5401438 Liturginių metų atgailos laikotarpiai ir dienos (gavėnios laikas, kiekvienas penktadienis, primenantis Viešpaties mirtį) yra ryškus Bažnyčios atgailos metas. Tie laikotarpiai labai tinka dvasinėms pratyboms, atgailos liturgijai, atgailaujančių maldininkų kelionėms, savanoriškam atsižadėjimui pasninkaujant ir šelpiant varguolius, broliškam dalijimuisi su kitais (gailestingumo ir misijų darbams).

KBK 1438 kontekstas

5412816 Naujajame Testamente žodis basileia gali būti verčiamas kaip „karališkumas“ (suvokiant jį abstrakčiai), „karalystė“ (suvokiant konkrečiai) arba „karaliavimas“ (kaip veiksmas). Dievo karalystė jau yra čia. Ji prisiartino įsikūnijusiame Žodyje, yra skelbiama visoje Evangelijoje, atėjo per Kristaus mirtį ir Prisikėlimą. Po Paskutinės vakarienės Dievo karalystė ateina Eucharistijoje ir yra tarp mūsų. Karalystė ateis šlovingai, kai Kristus ją perduos Tėvui: Dievo karalystė gali būti ir pats Kristus, kurio kasdien trokštame, kurio greito atėjimo nekantriai laukiame. Kadangi Jis yra mūsų Prisikėlimas, nes Jame prisikelsime, tai Jis gali būti ir Dievo karalystė, nes Jame karaliausime.

KBK 2816 kontekstas

541763 Sūnui buvo skirta įgyvendinti – laikų pilnatvei atėjus – Tėvo išganomąjį planą; toks buvo Jo atsiuntimo motyvas. „Viešpats Jėzus savo Bažnyčią pradėjo skelbdamas džiugią naujieną – nuo amžių Raštuose pažadėtosios Dievo karalystės atėjimą.“ Kad įvykdytų Tėvo valią, Kristus įsteigė dangaus karalystę žemėje. Bažnyčia yra „jau dabar slėpiningai pasaulyje esanti Kristaus karalystė“.

KBK 763 kontekstas

541621 Jėzus savanoriškai pasiaukojo dėl mūsų išganymo. Šią auką kaip dovaną Jis paskelbė ir iš anksto paaukojo per Paskutinę vakarienę: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19).

KBK 621 kontekstas

541768 Kad Bažnyčia galėtų vykdyti savo misiją, Šventoji Dvasia „moko ir tvarko įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis“. „Šitaip Bažnyčia, aprūpinta savo Steigėjo dovanomis ir ištikimai laikydamasi jo priesakų mylėti, nusižeminti ir savęs išsižadėti, yra siunčiama skelbti ir visose tautose kurti Kristaus ir Dievo karalystės. Ji pati yra šios karalystės ūglis ir pradžia žemėje.“

KBK 768 kontekstas

541865 Gilia ir nekintama prasme ta pati Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštališka, nes joje jau yra ir laikų pabaigoje bus atbaigta „dangaus karalystė“, „Dievo karalystė“. Ji pasirodė Kristaus asmenyje ir slėpiningai plinta širdyse tų žmonių, kurie yra tapę Jo nariais, kol su laiku bus galutinai apreikšta visoje pilnatvėje. Tada visi Kristaus atpirktieji, tapę Jame šventi ir nesutepti Dievo akivaizdoje, iš Jo grynos meilės bus suburti kaip vienintelė Dievo tauta, „Avinėlio Sužadėtinė“, „šventasis miestas, Jeruzalė, nužengianti iš dangaus, nuo Dievo, žėrinti Dievo šlove“; o „miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21, 14).

KBK 865 kontekstas

5422233 Tapti Jėzaus mokiniu reiškia priimti kvietimą priklausyti Dievo šeimai ir gyventi taip, kaip gyveno Jis: „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 50). Tėvai su džiaugsmu ir dėkingumu turi priimti bei gerbti Viešpaties kvietimą kuriam nors jų vaikui sekti Juo mergeliškai gyvenant dėl dangaus karalystės pasirinkus pašvęstąjį gyvenimą arba kunigo tarnybą.

KBK 2233 kontekstas

542789 Bažnyčios palyginimas su kūnu atskleidžia glaudų Bažnyčios ir Kristaus ryšį. Ji yra ne tik suburta aplink Jį, bet ir suvienyta Jame, Jo kūne. Ypač ryškūs yra trys Bažnyčios, kaip Kristaus kūno, bruožai: tai visų jos narių tarpusavio vienybė per susivienijimą su Kristumi; Kristus – Kūno Galva; Bažnyčia – Kristaus Sužadėtinė.

KBK 789 kontekstas

543764 „Toji karalystė šviečia žmonėms iš Kristaus žodži7, darbų ir paties buvimo.“ Kas priima Jėzaus žodžius, tas „priima pačią Karalystę“. Karalystės ūglis ir pradžia yra „mažoji kaimenė“ (Lk 12, 32) tų, kuriuos Jėzus pasišaukė pas save ir kuriuos Jis pats gano. Jie sudaro tikrąją Jėzaus šeimą. Tuos, kuriuos subūrė apie save, Jis moko naujai elgtis ir tinkamai melstis.

KBK 764 kontekstas

544709 Įstatymas, Pažado ir Sandoros ženklas, turėtų vadovauti iš Abraomo tikėjimo kilusios tautos širdžiai ir institucijoms. „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, [...] jūs būsite man kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 5–6). Tačiau po Dovydo laikų Izraelis pasiduoda pagundai tapti tokia karalyste kaip ir kitos tautos. O Dovydui pažadėta Karalystė bus Šventosios Dvasios kūrinys; ji priklausys turintiems vargdienio dvasią.

KBK 709 kontekstas

5442443 Dievas laimina tuos, kurie padeda vargšams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė vargšams. Kai „vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5), tai yra ženklas, kad su jais yra Kristus.

KBK 2443 kontekstas

5442546 „Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3). Palaiminimais apreiškiama laimės ir malonės, grožio ir ramybės tvarka. Jėzus giria beturčių džiaugsmą, nes jų jau yra Dievo karalystė: Žodis [Kristus] „dvasios neturtu“ vadina laisvą žmogaus nusižeminimą ir atsižadėjimą; ir apaštalas mums kaip pavyzdį rodo Dievo neturtą, sakydamas: „Jis [...] dėl jūsų tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9).

KBK 2546 kontekstas

5451443 Savo viešojo gyvenimo metu Jėzus ne tik atleisdavo nuodėmes, Jis taip pat rodė to atleidimo vaisius: nusidėjėlius, kuriems buvo atleidęs, Jis vėl įvesdindavo į Dievo tautos bendriją, nuo kurios nuodėmė juos buvo atitolinusi ar net atskyrusi. Tai akivaizdžiai parodo tas faktas, kad Jėzus sodina nusidėjėlius prie savo stalo ar net pats sėdasi prie jų stalo. Tokiu elgesiu jaudinamai parodomas ir Dievo atleidimas, ir sugrįžimas į Dievo tautos prieglobstį.

KBK 1443 kontekstas

545588 Jėzus piktino fariziejus valgydamas su muitininkais ir nusidėjėliais lygiai taip draugiškai, kaip ir su jais. Tiems iš jų, „kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino“ (Lk 18, 9), Jėzus sakė: „Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5, 32). Maža to, fariziejams Jis pareiškė, kad nuodėmei esant visuotinei, tie, kurie tariasi esą nereikalingi išganymo, patys savo valia tampa akli.

KBK 588 kontekstas

5451846 Evangelija yra Jėzuje Kristuje apreikštas Dievo gailestingumas nusidėjėliams. Angelas sako Juozapui: „Jam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Tą patį apie Eucharistiją, Atpirkimo sakramentą, sako Jėzus: „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

KBK 1846 kontekstas

5451439 Atsivertimo ir atgailos kelią Jėzus gražiai nusakė „sūnaus palaidūno“ palyginimu; jame centrinę vietą užima „gailestingasis tėvas“: susižavėjimas apgaulinga laisve, palikti tėvų namai; visiškas skurdas, kuriame atsiduria sūnus, iššvaistęs savo turtą; baisus pažeminimas būnant priverstam ganyti kiaules ir dar baisesnis, trokštant numalšinti alkį jų ėdamų ankščių jovalu; susimąstymas apie prarastą gėrį; gailestis ir pasiryžimas prisipažinti tėvui nusikaltus; sugrįžimas; tėvo didžiadvasiškumas ir džiaugsmas pasitinkant sūnų – visa tai būdingi atsivertimo eigos bruožai. Geriausias drabužis, žiedas ir šventinė puota yra to naujo, tyro, kilnaus, džiaugsmo kupino gyvenimo simboliai. Tai gyvenimas žmogaus, kuris sugrįžta pas Dievą, į Jo šeimą – Bažnyčią. Vien tik Kristaus širdis, pažįstanti savo Tėvo meilės gelmes, galėjo mums tuo paprastumo ir grožio kupinu pasakojimu atskleisti bekraštį Jo gailestingumą.

KBK 1439 kontekstas

5462613 Šv. Lukas perteikė mums tris svarbiausius palyginimus apie maldą: Pirmame palyginime apie įkyrų draugą esame raginami atkakliai melstis: „Belskite, ir jums bus atidaryta.“ Tam, kuris taip meldžiasi, Tėvas iš dangaus suteiks visa, ko jam reikia, ypač Šventąją Dvasią, turinčią visas dovanas. Antrame palyginime apie įkyrią našlę dėmesio centre atsiduria dar viena maldos ypatybė: melstis visada būtina nenuilstamai, kantriai tikint. „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Trečiame palyginime apie fariziejų ir muitininką maldos šerdimi laikomas nusižeminimas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui.“ Ta malda Bažnyčia nepaliaujamai meldžiasi: tai „Kyrie eleison!“

KBK 2613 kontekstas

546542 Kristus yra to žmonių susibūrimo į Dievo šeimą centras. Jis šaukia juos prie savęs ir žodžiu, ir Dievo karalystę rodančiais ženklais, ir siųsdamas mokinius. Savo karalystės atėjimą Jis įgyvendino pirmiausia didžiuoju Velykų slėpiniu: mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu. „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Visi žmonės yra šaukiami taip vienytis su Kristumi.

KBK 542 kontekstas

547670 Žengimu į dangų pradedama Dievo plano baigiamoji stadija. Mums jau „atėjo valanda paskutinė“ (1 Jn 2, 18). „Tad mes jau esame sulaukę amžių baigties, ir pasaulio atnaujinimas yra neatšaukiamai nuspręstas bei tam tikru būdu iš tikrųjų jau vyksta šiame amžiuje, nes Bažnyčia jau žemėje yra paženklinta tikro, nors ir netobulo šventumo.“ Jau dabar Kristaus karalystė matoma stebuklinguose ženkluose, kurie lydi jos skelbimą per Bažnyčią .

KBK 670 kontekstas

547439 Daugelis žydų, net kai kurie pagonys, besidalijantys su jais ta pačia viltimi, atpažino Jėzuje pagrindinius „Dovydo sūnaus“, Dievo pažadėto Izraeliui Mesijo, bruožus. Jėzus su Mesijo titulu, į kurį turėjo teisę, sutiko, tačiau sutiko ne visiškai, nes dalis to meto žmonių Mesiją suprato per daug žmogiškai, iš esmės politiškai.

KBK 439 kontekstas

548156 Tikėjimo motyvas nėra tai, kad apreikštosios tiesos atrodo tikros ir suprantamos mūsų prigimtinio proto šviesoje. Mes tikime „dėl Dievo, kuris apreiškia ir negali nei pats klysti, nei mūsų klaidinti, autoriteto“. „Vis dėlto, kad mūsų tikėjimo klusnumas neprieštarautų protui, Dievas panoro vidinę Šventosios Dvasios pagalbą susieti su išoriniais Jo Apreiškimo įrodymais.“ Dėl to Kristaus ir šventųjų stebuklai, pranašystės ir Bažnyčios plitimas bei šventumas, jos vaisinga veikla ir stabilumas „yra kiekvienam protui priimtini tikri Apreiškimo ženklai“, tikėtinumo motyvai, kurie rodo, kad tikėjimo pritarimas „jokiu būdu nėra sielos aklos pastangos“.

KBK 156 kontekstas

5482616 Maldą Jam Jėzus išklausydavo jau savo viešojo gyvenimo metu darydamas ženklus, iš anksto skelbusius Jo mirties ir prisikėlimo galybę. Jėzus išklauso kupiną tikėjimo (raupsuotojo, Jairo, kanaanietės, gerojo piktadario) žodžiais išsakytą arba (paralyžiuoto žmogaus nešėjų, Jėzaus drabužį palietusios kraujoplūdžiu sergančios moters, verkiančios ir kvepalais tepančios nusidėjėlės) nebylią maldą. Primygtinis aklųjų prašymas: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ (Mt 9, 27) arba „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47) kartojamas tradicinių maldų Jėzui: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ Jėzus visada atsiliepia, kai žmonės tikėjimo kupina malda maldauja Jį išgydyti ligas ar atleisti nuodėmes: „Eik ramus, tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“ Šv. Augustinas glaustai ir taikliai nusako tris Jėzaus maldos bruožus: „Jis meldžiasi už mus kaip mūsų Kunigas; Jis meldžiasi mumyse kaip mūsų Galva; mes meldžiamės Jam kaip savo Dievui. Tad išgirskime savo balsus Jame ir Jo balsą savyje.“

KBK 2616 kontekstas

548574 Nuo viešojo Jėzaus veikimo pradžios fariziejai ir Erodo šalininkai drauge su kunigais ir Rašto aiškintojais susitarė Jį pražudyti. Dėl kai kurių savo veiksmų (demonų išvarymo; nuodėmių atleidimo; gydymo šabo dieną; savaip aiškinamų švaros įstatymo priesakų; artimos draugystės su muitininkais ir viešais nusidėjėliais) kai kuriems piktavaliams Jėzus atrodė velnio apsėstas. Jį kaltino piktžodžiavimu ir klaidingais pranašavimais – nusikaltimais religijai, už juos Įstatymas numatė mirties bausmę užmušant akmenimis.

KBK 574 kontekstas

548447 Pats Jėzus, kalbėdamas apie save, šį titulą vartojo tai užuominomis, diskutuodamas su fariziejais apie 110 psalmės prasmę, tai labai atvirai, kreipdamasis į savo apaštalus. Viso Jėzaus viešojo gyvenimo metu Jo viešpatavimas gamtai, ligoms, demonams, mirčiai ir nuodėmei rodė Jo dieviškąją valdžią.

KBK 447 kontekstas

5491503 Kristaus užuojauta ligoniams ir daugelio įvairiausių ligų išgydymas yra akivaizdus ženklas, kad Dievas aplankė savo tautą ir kad Dievo karalystė yra visai arti. Jėzus turėjo galią ne tik gydyti ligas, bet ir atleisti nuodėmes: Jis atėjo gydyti viso žmogaus, jo sielos ir kūno; Jis yra gydytojas, kurio reikia ligoniams. Jo užuojauta visiems kenčiantiems yra tokia didelė, kad Jis sutapatina save su jais: „buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36). Jo išskirtinė meilė paliegusiems visais amžiais be paliovos vertė krikščionis kreipti ypatingą dėmesį į žmones, kurių kūnas ir siela kenčia. Iš tos meilės kyla nenuilstamos pastangos lengvinti jų padėtį.

KBK 1503 kontekstas

549440 Jėzus priėmė jį Mesiju pripažįstančio Petro tikėjimo išpažinimą, pranešdamas apie netolimą žmogaus Sūnaus kančią. Jis atskleidė tikrą savo mesijinio karališkumo turinį; tai transcendentinė Žmogaus Sūnaus, „kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13), tapatybė ir atperkamoji kenčiančio tarno misija: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Štai kodėl tikroji Jo karališkumo prasmė pasirodė tik nuo kryžiaus aukštumos. Ir Petras tik po Prisikėlimo apreiškė Dievo tautai Jo mesijinį karališkumą: „Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36).

KBK 440 kontekstas

550394 Šventasis Raštas liudija pražūtingą įtaką to, apie kurį Jėzus sako, kad „jis nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44), net gundė Jėzų atsisakyti iš Tėvo gautos misijos. „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3, 8). Pražūtingiausių padarinių turėjęs velnio darbas buvo melagingas gundymas, paskatinęs žmogų nepaklusti Dievui.

KBK 394 kontekstas

5501673 Kai Bažnyčia viešai ir autoritetingai Jėzaus Kristaus vardu meldžia, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo piktojo kėslų arba išvaduotas iš jo valdžios, tai vadiname egzorcizmu. Jį atlikdavo Jėzus, ir Bažnyčia gavo iš Jo galią ir užduotį išvarinėti demonus. Paprasta forma egzorcizmas atliekamas per Krikšto apeigas. Iškilmingą egzorcizmą, vadinamą „didžiuoju“, gali atlikti tiktai kunigas, gavęs vyskupo leidimą. Čia reikia elgtis išmintingai ir griežtai laikytis Bažnyčios nustatytų taisyklių. Egzorcizmų tikslas – Jėzaus patikėta Bažnyčiai dvasinė galia išvaryti piktąsias dvasias arba išvaduoti iš jų įtakos. Visai kas kita yra ligos, ypač psichinės, kuriomis rūpintis turi medicinos mokslas. Tad prieš atliekant egzorcizmą svarbu įsitikinti, kad čia susidurta su piktojo buvimu, o ne su liga.

KBK 1673 kontekstas

550440 Jėzus priėmė jį Mesiju pripažįstančio Petro tikėjimo išpažinimą, pranešdamas apie netolimą žmogaus Sūnaus kančią. Jis atskleidė tikrą savo mesijinio karališkumo turinį; tai transcendentinė Žmogaus Sūnaus, „kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13), tapatybė ir atperkamoji kenčiančio tarno misija: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Štai kodėl tikroji Jo karališkumo prasmė pasirodė tik nuo kryžiaus aukštumos. Ir Petras tik po Prisikėlimo apreiškė Dievo tautai Jo mesijinį karališkumą: „Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36).

KBK 440 kontekstas

5502816 Naujajame Testamente žodis basileia gali būti verčiamas kaip „karališkumas“ (suvokiant jį abstrakčiai), „karalystė“ (suvokiant konkrečiai) arba „karaliavimas“ (kaip veiksmas). Dievo karalystė jau yra čia. Ji prisiartino įsikūnijusiame Žodyje, yra skelbiama visoje Evangelijoje, atėjo per Kristaus mirtį ir Prisikėlimą. Po Paskutinės vakarienės Dievo karalystė ateina Eucharistijoje ir yra tarp mūsų. Karalystė ateis šlovingai, kai Kristus ją perduos Tėvui: Dievo karalystė gali būti ir pats Kristus, kurio kasdien trokštame, kurio greito atėjimo nekantriai laukiame. Kadangi Jis yra mūsų Prisikėlimas, nes Jame prisikelsime, tai Jis gali būti ir Dievo karalystė, nes Jame karaliausime.

KBK 2816 kontekstas

551858 Jėzus yra Tėvo siųstasis. Savo tarnystės pradžioje Jis „pasišaukė, kuriuos pats norėjo [...]. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 13–14). Nuo to laiko jie bus „pasiuntiniai“ (tokia graikų kalbos žodžio apostoloi reikšmė). Per juos Jėzus tęsia savo misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Jų tarnystė yra Jo misijos tęsinys: „Kas jus priima, tas mane priima“, – pasakė Jis Dvylikai (Mt 10, 40).

KBK 858 kontekstas

551765 Savajai bendruomenei Viešpats Jėzus dovanojo struktūrą, kuri išliks tol, kol Karalystė bus visiškai atbaigta. Pirmiausia Jis išsirinko Dvylika ir jų vadu paskyrė Petrą. Atstovaudami dvylikai Izraelio giminių, jie yra naujosios Jeruzalės pamato akmenys. Dvylika ir kiti mokiniai ne tik dalyvauja Kristaus misijoje, Jo valdžioje, bet ir dalijasi Jo likimu. Visais tais veiksmais Kristus savo Bažnyčiai deda pamatus ir ją stato.

KBK 765 kontekstas

552880 Kristus, paskirdamas Dvylika, „padarė [juos] tam tikra kolegija, tai yra nuolatiniu sambūriu, kuriam vadovauti paskyrė iš jų pačių išrinktą Petrą“. „Kaip Viešpaties paliepimu šventasis Petras ir kiti apaštalai sudaro vieną apaštalų kolegiją, taip tarpusavyje sujungti ir Petro įpėdinis Romos popiežius bei apaštalų įpėdiniai vyskupai.“

KBK 880 kontekstas

552153 Petrui išpažinus, jog Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Jėzus atsako, kad jam tai apreiškė „ne kūnas ir kraujas [...], bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17). Tikėjimas yra Dievo dovana, Jo įdiegta antgamtinė dorybė. „Šitokiam tikėjimui reikia pirmiau ateinančios ir padedančios Dievo malonės bei Šventosios Dvasios vidinės pagalbos. Toji Dvasia paveikia širdį ir palenkia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir teikia 'malonumą kiekvienam pritarti tiesai ir ją tikėti'.“

KBK 153 kontekstas

552442 Kitaip buvo Petrui išpažįstant, kad Jėzus yra „Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“, nes Jėzus iškilmingai atsakė: „Ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17). Tą patį pasakys ir Paulius, kalbėdamas apie savo atsivertimą Damasko kelyje: „Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims...“ (Gal 1, 15–16). „Saulius beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus“ (Apd 9, 20). Nuo pat pradžių ši tiesa buvo apaštalų tikėjimo, kurį, kaip Bažnyčios pamatą, pirmas išpažino Petras, šerdis.

KBK 442 kontekstas

552424 Šventosios Dvasios malonės veikiami ir Tėvo paskatinti, mes tikime į Jėzų ir išpažįstame: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Ant tos šv. Petro išpažinto tikėjimo uolos Kristus pastatė savo Bažnyčią.

KBK 424 kontekstas

553381 Žmogus yra skirtas atkurti žmogumi tapusio Dievo Sūnaus paveikslą – „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kad Kristus būtų pirmgimis tarp daugelio brolių ir seserų.

KBK 381 kontekstas

5531445 Žodžiai surišti ir atrišti reiškia: ką jūs atskirsite nuo bendrystės su jumis, tas bus atskirtas ir nuo bendrystės su Dievu; ką jūs vėl priimsite į savo tarpą, tą ir Dievas priims. Susitaikinimas su Bažnyčia yra neatskiriamas nuo susitaikinimo su Dievu.

KBK 1445 kontekstas

553641 Pirmosios sutiko Prisikėlusįjį Marija Magdalietė ir šventos moterys, ėjusios patepti Jėzaus kūno, nes Didžiojo penktadienio vakarą, artėjant šabui, Jis buvo palaidotas skubotai. Taigi moterys buvo pirmosios Kristaus prisikėlimo skelbėjos net patiems apaštalams. Tik paskui Jėzus pasirodė Petrui, vėliau Dvylikai. Tad Petras, pašauktas stiprinti savo brolių tikėjimo, Prisikėlusįjį pamatė anksčiau už juos, o pastarieji, remdamiesi jo liudijimu, galėjo drąsiai skelbti: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“ (Lk 24, 34).

KBK 641 kontekstas

553881 Viešpats padarė savo Bažnyčios uola tik vieną Simoną, kurį pavadino Petru, ir jam įteikė jos raktus; jį paskyrė visos kaimenės ganytoju. „Tačiau Petrui duotas įgaliojimas surišti ir atrišti, be abejo, buvo suteiktas ir apaštalų kolegijai, esančiai vienybėje su savo galva.“ Ši pastoracinė Petro ir kitų apaštalų tarnyba yra vienas iš Bažnyčios pamatų. Tą darbą tęsia vyskupai, pirmumo teise vadovaujami popiežiaus.

KBK 881 kontekstas

554697 Debesis ir šviesa. Šie du simboliai neatskiriami nuo Šventosios Dvasios pasirodymo. Senojo Testamento teofanijose tai tamsus, tai šviesus debesis apreiškia gyvąjį ir gelbintį Dievą, pridengdamas Jo nežemišką garbę; taip nutiko Mozei ant Sinajaus kalno, Susitikimo palapinėje, keliaujant per dykumą, Saliamonui – Šventyklos pašventinimo metu. Šiuos pranašingus įvaizdžius Kristus įgyvendino Šventojoje Dvasioje. Dvasia nužengė ant Mergelės Marijos ir pridengė ją „savo šešėliu“, kad ji pradėtų ir pagimdytų Jėzų. Ant Atsimainymo kalno ši Dvasia „užėjo [kaip] debesis ir uždengė“ Jėzų, Mozę ir Eliją, Petrą, Jokūbą ir Joną, „o iš debesies aidėjo balsas: 'Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!'“ (Lk 9, 35). Pagaliau tas pats „debesis paslėpė“ Jėzų nuo mokinių akių Žengimo į dangų dieną ir apreikš Žmogaus Sūnaus garbę Jo Atėjimo dieną.

KBK 697 kontekstas

5542600 Evangelija pagal šv. Luką pabrėžia Šventosios Dvasios veikimą ir maldos reikšmę Kristaus tarnyboje. Jėzus meldžiasi prieš svarbiausius savo misijos momentus: prieš Tėvui paliudijant Jį Krikšto ir Atsimainymo metu ir prieš pačiam savąja kančia įgyvendinant Tėvo meilės planą. Jis meldžiasi taip pat prieš lemtingus apaštalų misijos momentus: prieš išrinkdamas ir pašaukdamas Dvylika, prieš Petrui Jį išpažįstant „Dievo Mesiju“, pagaliau ir dėl to, kad nesusvyruotų vyriausiojo iš apaštalų tikėjimas. Imdamasis Tėvo Jam pavestų išganymo darbų, Jėzus savo malda nuolankiai ir pasitikėdamas paveda savo žmogiškąją valią mylinčiai Tėvo valiai.

KBK 2600 kontekstas

554444 Dviem iškilmingais – Kristaus Krikšto ir Atsimainymo – momentais Evangelijos perduoda Tėvo žodžius, kuriais Kristus vadinamas Jo „mylimuoju Sūnumi“. Jėzus pats save vadina viengimiu Dievo Sūnumi ir tuo titulu patvirtina savo preegzistenciją. Jis reikalauja tikėti į „viengimį Dievo Sūnų“ (Jn 3, 18). Šis krikščionių išpažinimas nuaidėjo jau priešais nukryžiuotąjį Jėzų stovinčio šimtininko šūksnyje: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39). Tik Velykų slėpinyje tikintysis gali tikrai suvokti, ką reiškia „Dievo Sūnus“.

KBK 444 kontekstas

5552576 „VIEŠPATS kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (Iš 33, 11). Mozės malda yra kontempliatyvios maldos, padedančios Dievo tarnui likti ištikimam savo misijai, pavyzdys. Mozė dažnai ir ilgai „kalbasi“ su Viešpačiu, užkopęs į kalną Jo klausytis ir maldauti, ir vėl nusileidžia pas tautą pakartoti jai Dievo žodžių ir jai vadovauti. „Jam patikėti visi mano namai. Su juo aš kalbu veidas į veidą aiškiai, ne mįslėmis“ (Sk 12, 7–8), nes „Mozė labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą ant žemės veido“ (Sk 12, 3).

KBK 2576 kontekstas

5552583 Pamokytas gailestingumo, kai buvo pasitraukęs prie Cherito upelio, Elijas moko Zarefato našlę tikėti Dievo žodžiu ir tą tikėjimą sutvirtina savo atkaklia malda: Dievas grąžina gyvybę našlės vaikui. Aukos ant Karmelio kalno, Dievo tautos tikėjimo galutinio išmėginimo, metu, „atėjus metui atnašauti auką“, Elijas maldauja: „Atsakyk man, Viešpatie! Atsakyk man!“, ir Viešpaties ugnis ją sudegina; tie Elijo žodžiai Rytų liturgijos kartojami Eucharistijos epiklezėje. Pagaliau vėl keliaudamas dykuma į tą vietą, kurioje gyvasis ir tikrasis Dievas buvo apsireiškęs savo tautai, Elijas, kaip kadaise Mozė, prisiglaudžia „uolos plyšyje“, kol „praeis“ slėpiningasis Dievo artumas. Tačiau tik ant Atsimainymo kalno atsidengs žmonėms Tas, kurio veido jie ieško: jie pažins Dievo šlovę, spindinčią nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus veide.

KBK 2583 kontekstas

555257 „O šviesos šaltini, palaimingoji Trejybe! O pirmaprade Vienybe!“ Dievas yra amžinoji palaima, nemirtingas gyvenimas, negęstanti šviesa. Dievas yra meilė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Dievas laisvai nori perduoti savo palaimingojo gyvenimo garbę. Taip Jis „panorėjo [...] nutarti“ (Ef 1, 9) dar prieš pasaulio sukūrimą, mus išsirinkdamas savo mylimajame Sūnuje, ir net „iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 5), tai yra „paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29), nes gavusius „įvaikystės Dvasią“ (Rom 8, 15). Šis nutarimas yra malonė, „dovanota [...] prieš amžinuosius laikus“ (2 Tim 1, 9), kilusi tiesiogiai iš trejybinės meilės. Ji išsiskleidžia pasaulio sukūrime, visoje išganymo istorijoje po nuopuolio, Sūnaus ir Dvasios misijose, kurias pratęsia Bažnyčios misija.

KBK 257 kontekstas

5561003 Krikštu suvienyti su Kristumi, tikintieji jau realiai dalyvauja dangiškame prikeltojo Kristaus gyvenime, tačiau šis „gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3). Dievas mus „prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi“ (Ef 2, 6). Maitinami Jo Kūnu Eucharistijoje, mes jau priklausome Kristaus Kūnui. Kai prisikelsime paskutiniąją dieną, mes taip pat su Juo pasirodysime šlovingi (plg. Kol 3, 4).

KBK 1003 kontekstas

559333 Įsikūnijusiojo Žodžio gyvenime nuo pat Įsikūnijimo iki Dangun žengimo angelai Jį garbina ir Jam tarnauja. „Įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, jis [Dievas] sako: 'Tepagarbina jį visi Dievo angelai'“ (Žyd 1, 6). Jų šlovinimo giesmė Kristui gimus nesiliauja skambėjusi Bažnyčios šlovinime: „Garbė Dievui aukštybėse...“ (Lk 2, 14). Jie globoja Jėzaus kūdikystę, tarnauja Jam dykumoje, stiprina Alyvų kalno agonijoje, kai Jis galėtų būti jų išgelbėtas iš priešų rankų, kaip kadaise Izraelis. Taip pat angelai skelbia Gerąją Įsikūnijimo Naujieną ir Kristaus Prisikėlimą. Jie vėl lydės – kaip yra skelbę – sugrįžtantį Kristų ir tarnaus Jam teisiant pasaulį.

KBK 333 kontekstas

5591352 Anafora. Apeigų šerdis ir viršūnė yra Eucharistijos malda – dėkojimo ir konsekracijos [perkeitimo] malda: prefacijoje (dėkojimo giesmėje) Bažnyčia dėkoja Tėvui per Kristų Šventojoje Dvasioje už visus Jo darbus, už sukūrimą, Atpirkimą ir pašventimą. Visa bendruomenė tada įsitraukia į nepaliaujamą šlovinimo giesmę, kurią triskart Šventam Dievui gieda Bažnyčia, angelai ir visi šventieji.

KBK 1352 kontekstas

560550 Dievo karalystės atėjimas yra šėtono karalystės žlugimas: „Jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė“ (Mt 12, 28). Jėzaus egzorcizmai išlaisvina žmones iš demonų valdžios. Jie pranašauja didžiąją Jėzaus pergalę, kai „šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“. Kristaus kryžiumi bus galutinai įtvirtinta Dievo karalystė: „Nuo medžio viešpatauja Dievas.“

KBK 550 kontekstas

5602816 Naujajame Testamente žodis basileia gali būti verčiamas kaip „karališkumas“ (suvokiant jį abstrakčiai), „karalystė“ (suvokiant konkrečiai) arba „karaliavimas“ (kaip veiksmas). Dievo karalystė jau yra čia. Ji prisiartino įsikūnijusiame Žodyje, yra skelbiama visoje Evangelijoje, atėjo per Kristaus mirtį ir Prisikėlimą. Po Paskutinės vakarienės Dievo karalystė ateina Eucharistijoje ir yra tarp mūsų. Karalystė ateis šlovingai, kai Kristus ją perduos Tėvui: Dievo karalystė gali būti ir pats Kristus, kurio kasdien trokštame, kurio greito atėjimo nekantriai laukiame. Kadangi Jis yra mūsų Prisikėlimas, nes Jame prisikelsime, tai Jis gali būti ir Dievo karalystė, nes Jame karaliausime.

KBK 2816 kontekstas

5601169 Todėl Velykos nėra paprasta šventė tarp kitų, o „švenčių šventė“, „iškilmių iškilmė“, lygiai kaip Eucharistija yra sakramentų sakramentas (Švenčiausiasis Sakramentas). Šv. Atanazas Velykas vadina „Didžiuoju sekmadieniu“, o rytiečiai Šventąją savaitę – „Didžiąja savaite“. Prisikėlimo slėpinys, kuriuo Kristus sunaikino mirtį, mūsų senąjį laiką pripildo galingos jėgos laukiant, kol visa bus pajungta Kristui.

KBK 1169 kontekstas

KBKS nuorodos

512-521, 561-562101. Kokia prasme visas Kristaus gyvenimas yra slėpinys?

Visas Kristaus gyvenimas yra apreiškimas. Tai, kas žemiškajame Kristaus gyvenime regima, veda į jo neregimąjį slėpinį, ypač į jo dieviškosios Sūnystės slėpinį: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9). Kita vertus, nors išganymas pilnatviškai kyla iš Kryžiaus ir Prisikėlimo, visas Kristaus gyvenimas yra išganymo slėpinys, nes viso to, ką Jėzus darė, sakė ir kentėjo, tikslas buvo išgelbėti nupuolusį žmogų ir atkurti jo kaip Dievo vaiko pašaukimą.

KBKS 101 kontekstas

522-524102. Kaip pasaulis buvo rengiamas Jėzaus slėpiniams?

Pirmiausia daugelį amžių gyvavo ilgalaikė viltis, kurią iš naujo išgyvename švęsdami advento laiko liturgiją. Nesitenkindamas miglotu lūkesčiu, įdėtu į pagonių širdis, Dievas rengė savo Sūnaus atėjimą per visą Senąją Sandorą iki pat Jono Krikštytojo – paskutinio ir didžiausio iš pranašų.

KBKS 102 kontekstas

525-530, 563-564103. Ko apie Jėzaus gimimo ir vaikystės slėpinius mokoma Evangelijoje?

Per Kalėdas dangaus šlovė pasireiškia kūdikio silpnumu. Jėzaus apipjaustymas yra jo priklausomybės žydų tautai ženklas ir mūsų Krikšto pirmavaizdis. Epifanija yra Izraelio Karaliaus Mesijo apsireiškimas visoms tautoms. Per Jėzaus paaukojimą šventykloje Simeono ir Onos asmenyse savo Išganytoją pasitinka visas lūkesčiu gyvenantis Izraelis. Bėgimas į Egiptą ir nekaltųjų vaikelių išžudymas skelbia, kad visas Kristaus gyvenimas bus paženklintas persekiojimo. Jo grįžimas iš Egipto primena Išėjimą ir parodo Jėzų kaip naująjį Mozę: jis yra tikrasis ir galutinis išlaisvintojas.

KBKS 103 kontekstas

533-534, 564104. Ko moko paslėptasis Jėzaus gyvenimas Nazarete?

Per paslėptąjį gyvenimą Nazarete Jėzus pasilieka paprastos gyvensenos tyloje. Tai mums leidžia būti bendrystėje su juo kasdienio gyvenimo, supinto iš maldos, paprastumo, darbo ir šeimos meilės, šventume. Paklusimas Marijai ir įtėviui Juozapui yra jo sūniškojo klusnumo savo Tėvui įvaizdis. Marija ir Juozapas Jėzaus slėpinį priima tikėjimu, nors ir ne visada jį suprasdami.

KBKS 104 kontekstas

535-537, 565105. Kodėl Jėzus iš Jono priima „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3)?

Pradėdamas savo viešąjį gyvenimą ir užbėgdamas už akių savo mirties „krikštui“, nors ir būdamas be nuodėmės, jis, „Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29), šitaip leidžiasi įskaitomas tarp nusidėjėlių. Tėvas jį skelbia savo „mylimuoju Sūnumi“ (plg. Mt 3, 17), o Dvasia nusileidžia ant jo. Jėzaus krikštas yra mūsų Krikšto pirmavaizdis.

KBKS 105 kontekstas

538-540, 566106. Ką atskleidžia Jėzaus gundymai dykumoje?

Jėzaus gundymai dykumoje atkartoja Adomo gundymą rojuje ir Izraelio gundymus dykumoje. Šėtonas gundo Jėzų, išmėgindamas jo klusnumą Tėvo patikėtai misijai. Kristus, naujasis Adomas, atsilaiko, ir ši pergalė skelbia jo kančios, aukščiausio jo sūniškosios meilės klusnumo, pergalę. Bažnyčia vienijasi su šiuo slėpiniu ypač gavėnios liturginiu laiku.

KBKS 106 kontekstas

547-550, 567108. Kodėl Karalystę Kristus atskleidžia ženklais ir stebuklais?

Jėzaus žodį lydi ženklai ir stebuklai, patvirtinantys, jog Karalystė yra jame, Mesijuje. Jis išgydo kai kuriuos žmones, tačiau yra atėjęs ne panaikinti visų blogybių šioje žemėje, bet pirmiausia išlaisvinti mus iš nuodėmės vergijos. Demonų išvarymas skelbia, kad jo Kryžius nugalės „šio pasaulio kunigaikštį“ (Jn 12, 31).

KBKS 108 kontekstas

551-553, 567109. Kokią valdžią savo Karalystėje Kristus patiki apaštalams?

Jėzus pasirenka Dvylika, būsimuosius Prisikėlimo liudytojus. Jis padaro juos savo misijos ir valdžios dalininkais, idant jie mokytų, atleistų nuodėmes, statydintų ir valdytų Bažnyčią. Šioje kolegijoje Petras gauna „karalystės raktus“ (Mt 16, 19) ir užima pirmąją vietą, gaudamas misiją – saugoti tikėjimo visumą ir stiprinti savo brolius.

KBKS 109 kontekstas

554-556, 568110. Ką reiškia Atsimainymas?

Per Atsimainymą pirmiausia pasirodo Trejybė: „Tėvas – savo balsu, Sūnus – savo žmogyste, Dvasia – spindinčiu debesiu“ (šv. Tomas Akvinietis). Su Moze ir Eliju kalbėdamasis apie savo „išėjimą“ (Lk 9, 31), Jėzus parodo, jog jo šlovė eina per Kryžių, ir iš anksto skelbia savo Prisikėlimą bei šlovingą grįžimą, kuris „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į [jo] garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21).

„Tu atsimainei ant kalno, ir tavo mokiniai kiek pajėgdami žvelgė į tavo šlovę, Kristau Dieve, idant, išvydę tave nukryžiuotą, suprastų, jog tavo kančia buvo savanoriška, ir paskelbtų pasauliui, jog tu tikrai esi Tėvo spindesys“ (Bizantijos liturgija).

KBKS 110 kontekstas

557-560, 569-570111. Kaip vyksta mesijinis įžengimas į Jeruzalę?

Atėjus laikui, Jėzus nusprendžia keliauti į Jeruzalę, pasirengęs kentėti savo kančią, mirti ir prisikelti. Kaip Karalius Mesijas, apreiškiantis Karalystės atėjimą, jis įžengia į miestą raitas ant asilaičio. Jį pasitinka vaikai, kurių šūksniai atkartojami Mišių Sanctus maldoje: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana (išgelbėk mus)“ (Mt 21, 9). Šio įžengimo į Jeruzalę šventimu Bažnyčios liturgijoje prasideda Didžioji savaitė.

KBKS 111 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

188Plg. Jn 20, 30.

189Plg. Mk 1, 1; Jn 21, 24.

190Plg. Lk 2, 7.

191Plg. Mt 27, 48.

192Plg. Jn 20, 7.

193Plg. Žyd 10, 5–7.

194Plg. 1 Jn 4, 9.

195Plg. Ef 1, 7; Kol 1, 13–14 (Vulgata); 1 Pt 1, 18–19.

196Plg. 2 Kor 8, 9.

197Plg. Lk 2, 51.

198Plg. Jn 15, 3.

199Plg. Iz 53, 4.

200Plg. Rom 4, 25.

201Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 3, 18, 1: SC 211, 342–344 (PG 7, 932).

202Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 3, 18, 7: SC 211, 366 (PG 7, 937); plg. Idem, Adversus haereses 2, 22, 4: SC 294, 220–222 (PG 7, 784).

203Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Redemptor hominis, 11: AAS 71 (1979) 278.

204Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

205Plg. Rom 15, 5; Fil 2, 5.

206Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 38: AAS 58 (1966) 1055.

207Plg. Jn 13, 15.

208Plg. Lk 11, 1.

209Plg. Mt 5, 11–12.

210Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042.

211Šv. Jonas Edas, Le royaume de Jésus, 3, 4, in: Oeuvres complètes, v. 1, Vanas, 1905, p. 310–311.

212Plg. Žyd 9, 15.

213Plg. Apd 13, 24.

214Plg. Mt 3, 3.

215Plg. Lk 7, 26.

216Plg. Mt 11, 13.

217Plg. Apd 1, 22; Lk 16, 16.

218Plg. Lk 1, 41.

219Plg. Mk 6, 17–29.

220Plg. Apr. 22, 17.

221Plg. Lk 2, 6–7.

222Plg. Lk 2, 8–20.

223Šv. Romanas Melodas, Kontakion, 10, In diem Nativitatis Christi, Prooemium: SC 110, 50.

224Plg. Mt 18, 3–4.

225Plg. Mt 23, 12.

226Plg. Jn 1, 13.

227Plg. Jn 1, 12.

228Plg. Gal 4, 19.

229Kalėdų aštuntoji diena, I ir II Vakarinė, in: Valandų liturgija, t. 1, Vilnius, 2011, p. 423, 435.

230Plg. Lk 2, 21.

231Plg. Gal 4, 4.

232Plg. Kol 2, 11–13.

233Plg. Marijos giesmės prieg., Kristaus Apsireiškimas, in: Valandų liturgija, t. 1, Vilnius, 2011, p. 511.

234Plg. Mt 2, 1.

235Plg. Mt 2,2.

236Plg. Sk 24, 17; Apr 22, 16.

237Plg. Sk 24, 17–19.

238Plg. Jn 4, 22.

239Plg. Mt 2, 4–6.

240Plg. Šv. Leonas Didysis, Sermo 33, 3: CCL 138, 173 (PL 54, 242).

241Velyknaktis, 26, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 283.

242Plg. Lk 2, 22–39.

243Plg. Iš 13, 12–13.

244Plg.Mt 2, 13–18.

245Plg. Jn 15, 20.

246Plg. Mt 2, 15.

247Plg. Oz 11, 1.

248Plg. Gal 4, 4.

249Plg. Lk 2, 51.

250Plg. Rom 5, 19.

251Paulius VI, Homilia in templo Annuntiationis beatae Mariae Virginis in Nazareth (1964 sausio 5): AAS 56 (1964) 167–168.

252Plg. Lk 2, 41–52.

253Plg. Lk 3, 23.

254Plg. Apd 1, 22.

255Plg. Lk 3, 10–14.

256Plg. Mt 3, 7.

257Plg. Mt 21, 32.

258Plg. Iz 53, 12.

259Plg. Mk 10, 38; Lk 12, 50.

260Plg. Mt 26, 39.

261Plg. Lk 3, 22; Iz 42, 1.

262Plg. Jn 1, 32–33; Iz 11, 2.

265Plg. Mk 1, 13.

266Plg. Ps 95, 10.

267Plg. Mk 3, 27.

268Plg. Mt 16, 21–23.

269Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 3: AAS 57 (1965) 6.

270Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 2: AAS 57 (1965) 5–6.

271Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 5: AAS 57 (1965) 8.

272Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 3: AAS 57 (1965) 6.

273Plg. Mt 10, 5–7.

274Plg. Mt 8, 11; 28, 19.

275Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 5: AAS 57 (1965) 7.

276Plg. Lk 7, 22.

277Plg. Mt 11, 25.

278Plg. Mk 2, 23–26; Mt 21, 18.

279Plg. Jn 4, 6–7; 19, 28.

280Plg. Lk 9, 58.

281Plg. Mt 25, 31–46.

282Plg. 1 Tim 1, 15.

283Plg. Lk 15, 11–32.

284Plg. Mk 4, 33–34.

285Plg. Mt 22, 1–14.

286Plg. Mt 13, 44–46.

287Plg. Mt 21, 28–32.

288Plg. Mt 13, 3–9.

289Plg. Mt 25, 14–30.

290Plg. Mt 13, 10–15.

291Plg. Lk 7, 18–23.

292Plg. Jn 5, 36.

293Plg. Jn 10, 25. 38.

294Plg. Mk 5, 25–34; 10, 52; etc.

295Plg. Jn 10, 31–38.

296Plg. Mt 11, 6.

297Plg. Jn 11, 47–48.

298Plg. Mk 3, 22.

299Plg. Jn 6, 5–15.

300Plg. Lk 19, 8.

301Plg. Mt 11, 5.

302Plg. Lk 12, 13. 14; Jn 18, 36.

303Plg. Jn 8, 34–36.

304Plg. Mt 12, 26.

305Plg. Lk 8, 26–39.

306Plg. Jn 12, 31.

307Venantas Fortūnatas, Hymnus „Vexilla Regis“: MGH 1/4/1, 34 (PL 88, 96).

308Plg. Mk 3, 13–19.

309Plg. Mk 3, 16; 9, 2; Lk 24, 34; 1 Kor 15, 5.

310Plg. 1 Pt 2,4.

311Plg. Lk 22, 32.

312Plg. Mt 18, 18.

313Plg. Mt 16, 22–23.

314Plg. Mt 17, 23; Lk 9, 45.

315Plg. Mt 17, 1–8 ir pan. tekstus; 2 Pt 1, 16–18.

316Plg. Lk 24, 27.

317Plg. Iz 42, 1.

318Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 3, q. 45, a. 4, ad 2, ed. Leon. 11, 433.

319Liturgia Byzantina. Kontakion in die Transfigurationis: Μηναῖα τοῦ ὅλου ἐνιαυτοῦ, v. 6, Roma, 1901, p. 341.

320Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 3, q. 45, a. 4, ad 2, ed. Leon. 11, 433.

321Plg. Lk 9, 33.

322Šv. Augustinas, Sermo 78, 6: PL 38, 492–493.

323Plg. Jn 13, 1.

324Plg. Mk 8, 31–33; 9, 31–32; 10, 32–34.

325Plg. Mt 23, 37a.

326Plg. Lk 19, 41.

327Plg. Jn 6, 15.

328Plg. Mt 21, 1–11.

329Plg. Jn 18, 37.

330Plg. Mt 21, 15–16; Ps 8, 3.

331Plg. Lk 19, 38; 2, 14.

332Jonas Paulius II, Apašt. parag. Catechesi tradendae, 9: AAS 71 (1979) 1284.

333Plg. Gal 4, 19.

334Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 7: AAS 57 (1965) 10.

335Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 5: AAS 57 (1965) 7.

336Plg. Šv. Leonas Didysis, Sermo 51, 3: CCL 138A, 298–299 (PL 54, 310).

337Plg. Žyd 12, 3.