Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

3 skirsnelis. Kristaus gyvenimo slėpiniai

512S-101Tikėjimo simbolyje iš visų Kristaus gyvenimo slėpinių minimi tik Įsikūnijimas (prasidėjimas ir gimimas) ir Velykos (kančia, nukryžiavimas, mirtis, palaidojimas, nužengimas į pragarus, prisikėlimas, dangun žengimas). Nei apie paslėptojo, nei apie viešojo Jėzaus gyvenimo slėpinius jame nieko aiškiai nepasakoma, tačiau Tikėjimo simbolio straipsniai, skirti Jėzaus Įsikūnijimui ir Velykoms, nušviečia visą žemiškąjį Kristaus gyvenimą. „Viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų“ (Apd 1, 1–2), reikia matyti Kalėdų ir Velykų slėpinių šviesoje.

513S-101Įvairiems atvejams pritaikyta katechezė turės atskleisti visą Jėzaus slėpinių lobyną. Čia pakaks paminėti tik kelis elementus, bendrus visiems Kristaus gyvenimo slėpiniams (I), o paskui peržvelgti pagrindinius paslėptojo (II) ir viešojo (III) Jėzaus gyvenimo slėpinius.

I. Visas Kristaus gyvenimas yra slėpinys

514S-101Daugelio žmonių smalsumą žadinančių dalykų iš Jėzaus gyvenimo Evangelijose nėra. Beveik nieko nepasakyta apie Jo gyvenimą Nazarete, nepasakojama ir apie didelę Jo viešojo gyvenimo dalį.188 Kas yra Evangelijose surašyta, surašyta tam, „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą“ (Jn 20, 31).

515S-101Evangelijas parašė žmonės iš pirmųjų įtikėjusių,189 norėjusių savo tikėjimu pasidalyti su kitais. Tikėjimu žinodami, kas yra Jėzus, jie galėjo įžvelgti ir kitiems nurodyti Jo viso žemiškojo gyvenimo slėpinių pėdsakus. Viskas Jėzaus gyvenime – nuo kūdikio vystyklų190 ligi kančios acto191 ir Prisikėlimo drobulės192 – yra Jo slėpinio ženklai. Iš Jo veiksmų, stebuklų ir žodžių buvo matyti, kad Jame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Tad Jo žmogystė atrodo kaip „sakramentas“, tai yra Jo dievystės ir atneštojo išganymo ženklas ir įrankis; už to, kas Jo žemiškajame gyvenime buvo matoma, slypi neregimas Jo dieviškos sūnystės ir atperkamosios misijos slėpinys.

Bendrieji Jėzaus slėpinių bruožai

516S-101Visas Kristaus gyvenimas: Jo žodžiai ir veiksmai, tylėjimas ir kančia, buvimo ir kalbėjimo būdas yra Tėvo apreiškimas. Jėzus gali pasakyti: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9), o Tėvas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35). Kadangi mūsų Viešpats tapo žmogumi, kad įvykdytų Tėvo valią,193 kiekvienas mažiausias Jo slėpinių bruožas rodo Dievo meilę mums.194

517S-101Visas Kristaus gyvenimas yra Atpirkimo slėpinys. Pirmiausia mus atpirko ant kryžiaus pralietas kraujas,195 tačiau šis slėpinys veikia visame Kristaus gyvenime: jau pačiame Įsikūnijime, kai, tapęs beturčiu, Jis mus praturtino savo neturtu;196 paslėptajame gyvenime, kai Jo klusnumas197 atitaisė mūsų neklusnumą; klausytojus apvalančiuose žodžiuose;198 pagydymuose ir demonų išvarymuose, kuriais „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17)199; Prisikėlime, kuriuo mus nuteisino.200

518S-101Visas Kristaus gyvenimas yra visų vienybės su Juo, kaip Galva, atkūrimo slėpinys. Visko, ką Jėzus darė, kalbėjo ar kentėjo, tikslas buvo sugrąžinti pirmykštį puolusio žmogaus pašaukimą:

Įsikūnijęs ir tapęs žmogumi, Jis tarsi glaustai savyje atkartojo ilgiausią žmonijos istoriją ir tokiu būdu mums suteikė išganymą, kad per Adomą mūsų prarastą Dievo paveikslą ir panašumą mes vėl atgautume Kristuje Jėzuje.201 Štai kodėl Kristus perėjo visus gyvenimo tarpsnius, visiems žmonėms grąžindamas bendrystę su Dievu.202

Mūsų dalyvavimas Jėzaus slėpiniuose

519S-101Visi Kristaus turtai „skirti kiekvienam žmogui ir yra mūsų visų savastis“203. Nuo Įsikūnijimo „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“204 ligi mirties „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3) ir Prisikėlimo „mums nuteisinti“ (Rom 4, 24) Kristus gyveno ne sau, bet mums. Dar ir dabar mes Jį „turime Užtarėją pas Tėvą“ (1 Jn 2, 1); „Jis amžinai gyvas, kad juos [tai yra mus] užtartų“ (Žyd 7, 25). Su visu tuo, ką Jis kartą visiems laikams dėl mūsų išgyveno ir iškentėjo, Jis nuolat stovi „prieš Dievo veidą“, kad „mus užtartų“ (Žyd 9, 24).

520S-101Visu savo gyvenimu Jėzus yra mums pavyzdys.205 Jis yra „tobulas žmogus“206, kuris mus kviečia tapti Jo mokiniais ir Juo sekti. Savo nusižeminimu Jis mums parodė sektiną pavyzdį,207 savo malda kviečia melstis,208 neturtu ragina laisvai prisiimti trūkumus ir persekiojimus.209

521S-101Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi.“210 Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys:

Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būkles bei slėpinius ir dažnai Jį melsti, kad visa tai atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo slėpiniuose, juos tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tais slėpiniais suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų slėpinių vaisius. Šitaip Jis nori tuos slėpinius atbaigti.211

II. Jėzaus vaikystės ir paslėptojo gyvenimo slėpiniai
Pasirengimas

522S-102Dievo Sūnaus atėjimas į žemę yra toks be galo didis įvykis, kad Dievas jį rengė daugelį amžių. „Pirmosios Sandoros“212 apeigomis ir aukomis, vaizdais ir simboliais Jis viską kreipė į Kristų; apie Jį skelbė nenutylančiu Izraelio pranašų balsu. Pagonių širdyse Jis žadino miglotą šito atėjimo lūkestį.

523S-102Šventasis Jonas Krikštytojas yra tiesioginis Viešpaties pirmtakas,213 siųstas taisyti Jam kelio.214 „Vadinamas Aukščiausiojo pranašu“ (Lk 1, 76), jis yra daugiau negu pranašas215 ir paskutinis iš pranašų;216 nuo jo prasideda Evangelija;217 dar savo motinos įsčiose jis sveikina ateinantį Kristų218 ir džiaugiasi, būdamas „sužadėtinio bičiulis“ (Jn 3, 29), vadina Jį Dievo Avinėliu, „kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Atėjęs „su Elijo dvasia ir galybe“ (Lk 1, 17) pirma Jėzaus, liudija Jį savo pamokslais, atsivertimo krikštu ir pagaliau kankinio mirtimi.219

524S-102Kasmet švęsdama Advento liturgiją, Bažnyčia sudabartina šį Mesijo laukimą: dalyvaudami ilgame pasirengime pirmajam Gelbėtojo atėjimui, tikintieji karštai laukia ir antrojo atėjimo.220 Švęsdama pirmtako gimimą ir kankinystę, Bažnyčia vienijasi su jo troškimu: „Jam [Kristui] skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30).

Gimimo slėpinys

525S-103Y-78Jėzus gimė vargingoje kūtelėje, neturtingoje šeimoje;221 pirmieji įvykio liudytojai buvo paprasti piemenys. Tame neturte nušvito dangaus garbė.222 Bažnyčia nepaliauja giedojusi apie tos nakties šlovę:

Mergelė pasauliui šiandien atidavė Amžinąjį;
Neprieinamajam prisiglausti olą davė žemė.
Angelai ir piemenys Jį šlovina,
Žvaigždės vedami, artinas išminčiai,
Nes Tu mums užgimei,
Kūdikėli, Dieve amžinasis!223

526S-103Y-78Dievo akyse „pasidaryti vaiku“ yra sąlyga, be kurios negalima įeiti į dangaus karalystę.224 Tam reikia nusižeminti,225 pasidaryti mažam; negana to: reikia „atgimti iš aukštybės“ (Jn 3, 7), būti iš Dievo užgimusiam,226 kad taptum Dievo vaiku.227 Gimimo slėpinys mumyse vyksta, kai mumyse ima ryškėti Kristus.228 Jėzaus gimimas yra tų „nuostabių mainų“ slėpinys:

O nuostabūs mainai! Žmonijos Kūrėjas, priėmęs kūną ir sielą, gimė iš mergelės; tapęs žmogumi be vyro, mums dovanojo savo dievystę.229

Jėzaus vaikystės slėpiniai

527S-103Y-78Jėzaus apipjaustymas aštuntąją dieną po gimimo230 yra Jo įtraukimo į Abraomo palikuonių gretas, į Sandoros tautą, paklusnumo Įstatymui231, priklausymo Izraelio kultui, kuriame Jis dalyvaus visą savo gyvenimą, ženklas. Šis ženklas yra dvasinio „Kristaus apipjaustymo“, kurį Jis įsteigs, būtent Krikšto, pirmavaizdis.232

528S-103Y-78Epifanija yra Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo, Dievo Sūnaus ir pasaulio Gelbėtojo, parodymas Jo krikšto Jordano upėje metu, Kanos vestuvėse233 ir tada, kai iš Rytų atkeliavę „išminčiai“ pagarbino Jėzų.234 Į tuos išminčius, atstovaujančius aplinkinių kraštų pagonių religijoms, Evangelijoje žiūrima kaip į pirmuosius atstovus tų tautų, kurios priims Gerąją per Įsikūnijimą įvykusio išganymo Naujieną. Tai, kad išminčiai atvyksta į Jeruzalę pagarbinti gimusio Žydų karaliaus,235 rodo, jog mesijinės Dovydo žvaigždės šviesoje236 jie Izraelyje ieško to, kuris bus tautų valdovas.237 Jų atvykimas reiškia, jog pagonys gali surasti Jėzų ir pagarbinti Jį kaip Dievo Sūnų ir pasaulio Gelbėtoją tik kreipdamiesi į žydus238 ir iš jų gavę mesijinį pažadą, tokį, koks yra Senajame Testamente.239 Epifanija reiškia, kad visi pagonys įžengia į patriarchų šeimą240 ir įgyja Israeliticam dignitatem (Izraelio tautos garbingumą)241.

529S-103Y-78Jėzaus paaukojimu Šventykloje242 Jis parodomas kaip Viešpačiui priklausantis Pirmagimis.243 Simeono ir Onos asmenyse visas laukimu gyvenantis Izraelis ateina susitikti su savo Gelbėtoju (taip šį įvykį vadina Bizantijos tradicija). Jėzus yra atpažįstamas kaip ilgai lauktasis Mesijas, „šviesa pagonims apšviesti“ ir „Izraelio tautos garbė“, bet drauge ir „prieštaravimo ženklas“. Marijai pranašaujamas skausmo kalavijas žada kitą, kryžiaus auką, tobulą ir vienintelę, kuri suteiks išganymą, Dievo parengtą „visų tautų akivaizdoje“.

530S-103Y-78Bėgimas į Egiptą ir nekaltųjų vaikelių išžudymas244 rodo tamsybių priešinimąsi šviesai: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Visą Kristaus gyvenimą lydės persekiojimai. Tas pat laukia ir visų Jo saviškių.245 Jo sugrįžimas iš Egipto246 primena protėvių išėjimą iš Egipto nelaisvės247 ir parodo Jėzų kaip galutinį išlaisvintoją.

Jėzaus paslėptojo gyvenimo slėpiniai

531Y-86Didžiąją savo gyvenimo dalį Jėzus praleido panašiai kaip ir daugybė paprastų žmonių; tai buvo kasdieniškas gyvenimas be regimos didybės, amatininko darbas, Dievo įstatymui pavaldus248 žydo religinis gyvenimas tarp Jėzų supančių žmonių. Iš viso to laikotarpio mums yra apreikšta tik tai, kad Jėzus buvo klusnus tėvams249 ir kad Jis „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52).

532Y-86Paklusdamas savo motinai ir tėviškajam globėjui, Jėzus tobulai įvykdė ketvirtąjį Dievo įsakymą. Tai buvo žemiškas Jo sūniškosios meilės dangiškajam Tėvui atvaizdas. Kasdieniu Jėzaus klusnumu Juozapui ir Marijai jau buvo skelbiamas ir ryškėjo Didžiojo ketvirtadienio klusnumas: „Tebūna ne mano [...] valia!“ (Lk 22, 42). Kristaus klusnumas paslėptojo gyvenimo kasdienybėje leido pradėti atkurti tai, ką buvo sugriovęs Adomo neklusnumas.250

533S-104Y-86Y-87Paslėptasis Jėzaus gyvenimas Nazarete įgalina kiekvieną žmogų išgyventi bendrumą su Jėzumi visai kasdieniškuose dalykuose:

Nazaretas buvo mokykla, kurioje pradedame suprasti Jėzaus gyvenimą: tai Evangelijos mokykla [...]. Pirmiausia ji moko tylos. O, kad vėl atgytų mumyse tikroji pagarba tylai, tai nuostabiai ir niekuo nepakeičiamai dvasios būklei! [...] Šioje mokykloje suvokiame, ką mums reiškia namai. Nazaretas tegu padeda mums susimąstyti, kas yra šeima, ją vienijanti meilė, šeimos kilnumas ir spindesys, jos šventi ir nesuardomi ryšiai [...]. Pagaliau šioje mokykloje mokomės dirbti. O Nazareto mokyklinis suolas – dailidės sūnaus namai! Ypač norėtume juose suprasti ir pagerbti griežtą, bet išganingą darbo įstatymą [...]; taip pat norime išreikšti pagarbą viso pasaulio dirbantiesiems ir kaip didį pavyzdį jiems rodyti jų dieviškąjį brolį.251

534S-104Y-86Y-87Jėzaus atradimas Šventykloje252 yra vienintelis įvykis, kuris nutraukia Evangelijos tylą apie Jėzaus paslėptojo gyvenimo metus. Jėzus čia leidžia pažvelgti į Jo visiško pasiaukojimo slėpinį, susijusį su Jo, kaip Dievo Sūnaus, misija: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija ir Juozapas „nesuprato Jo žodžių“, bet priėmė juos tikėjimu, o Marija „laikė visus įvykius savo širdyje“ per tuos visus metus, kurie Jėzų buvo paslėpę įprastinio gyvenimo tyloje.

III. Viešojo Jėzaus gyvenimo slėpiniai
Jėzaus krikštas

535S-105Y-87Viešasis Jėzaus gyvenimas prasidėjo,253 Jonui Jį pakrikštijus Jordane.254 Jonas skelbė „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3). Minios nusidėjėlių, muitininkų ir karių,255 fariziejų ir sadukiejų,256 parsidavinėjančių moterų257 ėjo pas jį krikštytis. „Tuomet Jėzus atėjo.“ Krikštytojas dar dvejoja, Jėzus primygtinai reikalauja ir priima krikštą. Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileidžia ant Jėzaus, o balsas iš dangaus prabyla: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 13–17). Tai Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo ir Dievo Sūnaus, apreiškimas („Epifanija“).

536S-105Y-78Y-87Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno misija, tai jos pradžia. Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu;258 Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“.259 Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai pasiduoda Tėvo valiai su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti.260 Į šį sutikimą atsiliepia balsas Tėvo, kuris gėrisi savo Sūnumi.261 O Dvasia, kurios pilnatvė yra Jėzuje nuo pat Jo prasidėjimo, „pasiliko virš jo“.262 Jis taps Jos versme visai žmonijai. Jo krikšto metu „atsivėrė dangus“ (Mt 3, 16), kurį buvo užvėrusi Adomo nuodėmė, o Jėzaus ir Šventosios Dvasios nusileidimu vandenys tapo pašventinti; tai buvo naujosios kūrinijos pradžia.

537S-105Y-87Per Krikštą krikščionis sakramentiniu būdu supanašėja su Jėzumi, kuris krikšto metu išgyveno ir savo mirtį bei prisikėlimą; krikščionis turi dalyvauti šiame nuolankaus nusižeminimo ir atgailos slėpinyje, nužengti drauge su Jėzumi į vandenį, kad drauge su Juo būtų pakeltas, atgimti iš vandens ir Dvasios, kad Sūnuje taptų mylimu Tėvo sūnumi ir pradėtų „gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4):

Būkime drauge su Kristumi Krikštu palaidoti, kad drauge su Juo būtume prikelti; nuženkime su Juo, kad būtume su Juo išaukštinti; pakilkime su Juo, kad taip pat drauge su Juo būtume pašlovinti.263

Visa, kas atsitiko Kristui, padeda mums suprasti, kad ant mūsų, nuplautų Krikšto vandeniu, iš dangaus aukštybių nusileidžia Šventoji Dvasia, ir Dievo balsu pripažinti savais mes tampame Dievo vaikais.264

Jėzaus gundymas

538S-106Y-88Evangelijose pasakojama apie Jėzaus vienatvės metą dykumoje iškart po to, kai Jonas Jį pakrikštijo: kai „Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą“ (Mk 1, 12), Jėzus joje praleido keturiasdešimt dienų nieko nevalgęs, tarp laukinių žvėrių, su angelais, kurie „jam tarnavo“.265 Toms dienoms baigiantis, šėtonas Jį tris kartus gundo, norėdamas pakirsti Jo sūnišką atsidavimą Dievui. Jėzus atrėmė šį antpuolį, atkartojantį Adomo gundymą rojuje ir Izraelio – dykumoje, ir „velnias atsitraukė nuo jo iki laiko“ (Lk 4, 13).

539S-106Y-88Evangelistai nurodo to paslaptingo įvykio reikšmingą išganymui prasmę. Jėzus yra naujasis Adomas, likęs ištikimas, kai pirmasis pasidavė pagundai. Kristus tobulai įvykdo Izraelio pašaukimą: priešingai tiems, kurie kitados keturiasdešimt metų dykumoje įžūliai bandė Dievą,266 Jis pasirodė kaip Dievo Tarnas, be išlygų paklūstantis Dievo valiai. Tuo Jis nugali velnią – suriša galiūną, kad atimtų, ką jis pasiglemžęs.267 Jėzaus pergalė prieš gundytoją dykumoje yra įžanga į Jo kančios pergalę, į didžiausią Jo sūniškos meilės Tėvui klusnumą.

540S-106Y-88Jėzaus gundymas rodo, kad Dievo Sūnus yra visai ne toks Mesijas, kokiu būti Jam siūlo šėtonas ir kokio trokšta žmonės.268 Todėl Kristus nugalėjo gundytoją dėl mūsų: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Bažnyčia kiekvienais metais per keturiasdešimt gavėnios dienų vienijasi su Jėzaus dykumoje paslaptimi.

„Prisiartino Dievo karalystė“

541S-107Y-89„Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: 'Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!'“ (Mk 1, 14–15). „Kristus, , vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę.“269 O Tėvo valia „yra išaukštinti žmones – padaryti juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“270. Jis tai vykdo suburdamas žmones apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tas sambūris yra Bažnyčia, Dievo „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“271.

542S-107Y-89Kristus yra to žmonių susibūrimo į Dievo šeimą centras. Jis šaukia juos prie savęs ir žodžiu, ir Dievo karalystę rodančiais ženklais, ir siųsdamas mokinius. Savo karalystės atėjimą Jis įgyvendino pirmiausia didžiuoju Velykų slėpiniu: mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu. „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Visi žmonės yra šaukiami taip vienytis su Kristumi.272

Dievo karalystės skelbimas

543S-107Y-89Visi žmonės šaukiami įžengti Karalystėn. Pirmiausia paskelbta Izraelio vaikams,273 toji mesijinė Karalystė yra skirta suburti visų tautų žmones.274 Norint į ją patekti, reikia priimti Jėzaus žodį:

Juk Viešpaties žodis prilyginamas į dirvą beriamai sėklai: kas tikėdamas jo klausosi ir priskiriamas Kristaus mažajai kaimenei, tas priima pačią karalystę; paskui sėkla dygsta savo išgalėmis ir auga iki pjūties meto.275

544S-107Y-89Karalystė priklauso vargdieniams ir mažutėliams, tiems, kurie ją priima nuolankia širdimi. Jėzus yra siųstas nešti „Gerosios Naujienos vargdieniams“ (Lk 4, 18).276 Jis vadina juos palaimintais, nes „jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3); Tėvas teikėsi apreikšti „mažutėliams“ tai, kas paslėpta „nuo išmintingųjų ir gudriųjų“.277 Nuo prakartėlės iki kryžiaus Jėzus dalijasi su vargdieniais jų gyvenimu. Jis pažįsta alkį278, troškulį279, nepriteklių280. Maža to: Jis tapatina save su visokiausiais vargšais ir veiklią meilę jiems laiko sąlyga įeiti į dangaus karalystę.281

545S-107Y-89Jėzus kviečia nusidėjėlius prie Karalystės stalo: „Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 17).282 Jis ragina juos atsiversti, nes, to nepadarius, negalima įeiti į Karalystę, bet drauge žodžiais ir veiksmais rodo beribį Tėvo gailestingumą jiems283 ir begalinį džiaugsmą danguje „dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15, 7). Didžiausias tos meilės įrodymas bus gyvybės auka „nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

546S-107Y-89Įeiti į Karalystę Jėzus kviečia palyginimais; tai tipiškas Jo mokymo bruožas.284 Palyginimais Jis kviečia į Karalystės pokylį,285 bet reikalauja ir ryžtingo pasirinkimo: norint pelnyti Karalystę, reikia viską atiduoti;286 žodžių neužtenka, reikia darbų.287 Palyginimai žmogui yra tartum veidrodžiai: juose matyti, ar jis priima žodį kaip uola, ar kaip gera žemė?288 Ką jis daro su gautais talentais?289 Jėzus ir Karalystė šiame pasaulyje gaubiami palyginimų skraiste. Karalystėn būtina įžengti, tai yra tapti Jėzaus mokiniu, kad galėtum „pažinti Dangaus Karalystės paslaptis“ (Mt 13, 11). O „pašaliniams viskas“ (Mk 4, 11) lieka mįslė.290

Dievo karalystės ženklai

547S-108Y-90Y-91Savo žodžius Jėzus palydi daugeliu „galingų darbų, stebuklų ir ženklų“ (Apd 2, 22), kurie rodo, kad Dievo karalystė yra Jame ir kad Jėzus yra skelbtasis Mesijas.291

548S-108Y-90Y-91Jėzaus daryti stebuklai rodo, kad Jį „yra siuntęs Tėvas“292. Jie ragina Juo tikėti.293 Tiems, kurie tikėdami kreipiasi į Jį, Jis duoda, ko jie prašo.294 Tad stebuklai stiprina tikėjimą tuo, kuris daro savo Tėvo darbus: jie patvirtina, kad Jis yra Dievo Sūnus.295 Tačiau jie gali kelti ir pasipiktinimą.296 Jie skirti ne smalsumui ir magijos troškimui patenkinti. Nepaisant tokių aiškių Jėzaus stebuklų, kai kas Jį ir atstūmė;297 Jis netgi buvo kaltinamas darąs tuos stebuklus, demonų padedamas.298

549S-108Y-90Y-91Kai kurių žmonių išlaisvinimas iš žemiško blogio – bado,299 neteisybės,300 ligų ir mirties301 – yra Jėzaus mesijiniai ženklai; tačiau Jis atėjo ne tam, kad sunaikintų visą žemiškąjį blogį,302 bet kad išlaisvintų žmones iš dar sunkesnės vergovės, būtent nuodėmės,303 kuri trukdo jų pašaukimui būti Dievo vaikais ir yra jų visokio žmogiško vergavimo priežastis.

550S-108Y-90Y-91Dievo karalystės atėjimas yra šėtono karalystės žlugimas:304 „Jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė“ (Mt 12, 28). Jėzaus egzorcizmai išlaisvina žmones iš demonų valdžios.305 Jie pranašauja didžiąją Jėzaus pergalę, kai „šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“306. Kristaus kryžiumi bus galutinai įtvirtinta Dievo karalystė: „Nuo medžio viešpatauja Dievas.“307

„Karalystės raktai“

551S-109Y-92Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus pasirinko dvylika vyrų, kad būtų su Juo ir dalyvautų Jo misijoje.308 Jis pasidalijo su jais savo galia ir „išsiuntė Dievo Karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti“ (Lk 9, 2). Jie visam laikui liko sujungti su Kristaus karalyste, nes per juos Kristus vadovauja Bažnyčiai:

Aš jums skiriu valdyti Karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių (Lk 22, 29–30).

552S-109Y-92Dvylikos būryje pirmąją vietą užima Simonas Petras.309 Jėzus jam pavedė ypatingą misiją. Petras išpažino tai, ką jam buvo apreiškęs Tėvas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Tada Viešpats jam tarė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Kristus, „gyvasis Akmuo“,310 užtikrina, kad Jo Bažnyčia, pastatyta ant uolos, įveiks mirties galybę. Ta nepajudinama Bažnyčios uola, išpažinęs savo tikėjimą, tapo Petras. Jis turės saugoti šį tikėjimą, kad nesvyruotų, ir stiprinti savo brolius.311

553S-109Y-92Jėzus Petrui patikėjo ypatingą valdžią: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Raktininko valdžia“ reiškia galią valdyti Dievo namus, Bažnyčią. Jėzus, „gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11), tą pareigą patvirtino prisikėlęs: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17). Galia „surišti ir atrišti“ reiškia galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą ir priimti jos drausminius nuostatus. Tokią valdžią Jėzus suteikė Bažnyčiai per apaštalų, ypač Petro, tarnystę;312 jam vienam Jis aiškiai patikėjo Karalystės raktus.

Atsimainymas – Karalystės nuojauta

554S-110Y-93Nuo to meto, kai Petras išpažino, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Mokytojas „pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti [...], būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Petras nesutiko su ta žinia,313 kiti juo labiau jos nesuprato.314 Šiame kontekste įvyksta slėpiningas Jėzaus atsimainymas315 ant aukšto kalno prie trijų Jo pasirinktų liudytojų: Petro, Jokūbo ir Jono. Jėzaus veidas ir drabužiai nušvito, pasirodė Mozė ir Elijas ir kalbėjosi su Juo „apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Juos uždengė debesis, o balsas iš dangaus tarė: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35).

555S-110Y-93Akimirksnį Jėzus parodo savo dieviškąją garbę, taip patvirtindamas Petro išpažinimą. Jis taip pat parodo, kad, žengiant „į savo garbę“ (Lk 24, 26), Jam prireiks pereiti mirtį ant kryžiaus Jeruzalėje. Mozė ir Elijas išvydo Dievo garbę ant Atsimainymo kalno: Įstatymas ir Pranašai skelbė Mesijo kančią.316 Kad Jėzus kentėtų, tokia yra Tėvo valia: Sūnus veikia kaip Dievo Tarnas.317 Debesis ženklina Šventosios Dvasios buvimą: „Pasirodė visa Trejybė: prabilęs Tėvas, atsimainęs Sūnus, Dvasia spindinčiam debesy.“318

Tu atsimainei ant kalno, ir Tavo mokiniai kiek pajėgdami žvelgė į Tavo šlovę, Kristau Dieve, idant, išvydę Tave nukryžiuotą, suprastų, jog Tavo kančia buvo savanoriška, ir paskelbtų pasauliui, jog Tu tikrai esi Tėvo atspindys.319

556S-110Y-93Prie viešojo gyvenimo slenksčio – Krikštas; prie Velykų slenksčio – Atsimainymas. Jėzaus krikštu „buvo paskelbtas mūsų pirmojo atgimimo slėpinys“ – mūsų Krikštas; Atsimainymas yra „antrojo atgimimo“ – mūsų pačių prisikėlimo – „sakramentas“.320 Jau dabar mes dalyvaujame Viešpaties prisikėlime per Šventąją Dvasią, kuri veikia Bažnyčios – Kristaus kūno – sakramentuose. Atsimainymas leidžia mums iš anksto paragauti Kristaus garbingo atėjimo, „kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21). Tačiau jis mums primena ir tai, kad „per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo Karalystę“ (Apd 14, 22):

Petras to dar nebuvo supratęs, kai norėjo pasilikti su Kristumi ant kalno.321 Kristus tai atidės tau po mirties, Petrai. O dabar Jis tau sako: nuženk, kad vargtum šioje žemėje, kad tarnautum šioje žemėje, kad būtum joje paniekintas ir nukryžiuotas. Gyvenimas nužengė, kad būtų nužudytas; Duona nužengė, kad kęstų alkį; Kelias nužengė, kad keliaudamas pavargtų; Šaltinis nužengė, kad kęstų troškulį, – o tu atsisakai pavargti?322

Jėzaus atvykimas į Jeruzalę

557S-111Y-94„Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51).323 Šiuo pasiryžimu Jėzus parodė, kad eina į Jeruzalę pasirengęs mirti. Tris kartus Jis buvo pranešęs apie savo kančią ir prisikėlimą.324 O kelyje į Jeruzalę kalbėjo: „Nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje“ (Lk 13, 33).

558S-111Y-94Jėzus primena Jeruzalėje nužudytų pranašų kankinystę.325 Nepaisydamas to, Jis primygtinai kviečia Jeruzalę burtis apie Jį: „Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mt 23, 37). Išvydęs Jeruzalę, Jėzus verkė jos326 ir dar kartą išsakė tai, ko trokšta Jo širdis: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių“ (Lk 19, 42).

Jėzaus mesijinis įžengimas į Jeruzalę

559S-111Y-94Kaip Jeruzalė pasitiks savo Mesiją? Visuomet atmesdavęs minių bandymus paskelbti Jį karaliumi,327 dabar Jėzus pasirenka metą ir būdą, kad įžengtų kaip Mesijas į savo „tėvo Dovydo“ (Lk 1, 32)328 miestą. Jis džiugiai sveikinamas kaip Dovydo sūnus, kaip tas, kuris neša išganymą (Hosanna reiškia „išgelbėk!“, „suteik išganymą!“). O „Garbės karalius“ (Ps 24, 7–10) įžengia į savo miestą „ant asiliuko“ (Zch 9, 9): Siono dukrą, savo Bažnyčios paveikslą, Jis užkariauja ne klasta ar smurtu, bet nusižeminimu, liudijančiu tiesą.329 Dėl to Jo karalystės veikėjai tą dieną yra vaikai330 ir „Dievo vargdieniai“, kurie Jį pakiliai sveikina kaip kadaise angelai, pranešę apie Jį piemenims.331 Jų šūksnis: „VIEŠPATIES vardu tebus palaimintas, kas įeina!“ (Ps 118, 26) pakartojamas Bažnyčios eucharistinės liturgijos „Sanctus“ pradedant Viešpaties Velykų atminimą.

560S-111Y-94Jėzaus įžengimu į Jeruzalę skelbiama atėjus Karalystę, kurią Karalius–Mesijas atvers savo mirties ir prisikėlimo Velykomis. Tą įžengimą švęsdama Verbų sekmadienį, Bažnyčios liturgija pradeda šventas Didžiosios savaitės dienas.

Santrauka

561S-101„Visas Kristaus gyvenimas buvo nuolatinis mokymas. Jo tylėjimas, stebuklai, darbai, Jo malda, Jo meilė žmogui, ypatingas dėmesys mažutėliams ir vargšams, visiškas savęs paaukojimas ant kryžiaus dėl pasaulio išganymo, Jo prisikėlimas – visa tai įgyvendina Jo žodžius ir įvykdo Apreiškimą.“332

562S-101Kristaus mokiniai privalo taip su Juo supanašėti, kad juose išryškėtų Jis pats.333 „Todėl mes esame įtraukiami į jo gyvenimo slėpinius; tapę panašūs į jį, drauge su juo mirę ir prisikėlę, galiausiai drauge su juo ir karaliausime.“334

563S-103Ar būtum piemuo, ar išminčius, čia, žemėje, Dievą pasiekti gali tik suklupęs prieš Betliejaus prakartėlę ir pagarbinęs Jį kaip silpną kūdikį, paslėptą nuo mūsų akių.

564S-104Y-86Klusnumu Marijai ir Juozapui bei paprastu darbu per ilgus gyvenimo Nazarete metus Jėzus mums rodo šventumo pavyzdį kasdieniame šeimos ir dirbančiojo gyvenime.

565S-105Y-87Nuo pat savo viešojo gyvenimo pradžios, pradedant krikštu, Jėzus yra „Tarnas“, visiškai atsidavęs atpirkimo darbui, kurį užbaigs Jo kančios „krikštas“.

566S-106Y-88Gundymas dykumoje rodo Jėzų, nuolankų Mesiją, nugalintį šėtoną visišku atsidavimu Tėvo sumanytam išganymo planui.

567S-109Y-89Y-92Kristus žemėje pradėjo dangaus karalystę. „Toji karalystė šviečia žmonėms iš Kristaus žodžio, darbų ir paties buvimo“335. Bažnyčia yra šios Karalystės ūglis ir pradžia. Jos raktai yra patikėti Petrui.

568S-110Y-93Kristaus atsimainymo tikslas – sustiprinti mokinių tikėjimą Jo būsimos kančios akivaizdoje: kopimu į „aukštą kalną“ rengiamas kopimas į Kalvariją. Kristus, Bažnyčios Galva, parodo, kas slypi Jo kūne ir spinduliuoja sakramentuose: tai „garbės viltis“ (Kol 1, 27).336

569S-111Y-94Jėzus laisva valia vyksta į Jeruzalę, žinodamas, kad dėl nusidėjėlių priešgyniavimo337 ten mirs žiauria mirtimi.

570S-111Y-94Jėzaus įžengimu į Jeruzalę skelbiama atėjus Dievo karalystę. Karalius Mesijas, savo mieste vaikų ir nuolankiųjų sutiktas, ją atvers savo mirties ir prisikėlimo Velykomis.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

512-521, 561-562101. Kokia prasme visas Kristaus gyvenimas yra slėpinys?

Visas Kristaus gyvenimas yra apreiškimas. Tai, kas žemiškajame Kristaus gyvenime regima, veda į jo neregimąjį slėpinį, ypač į jo dieviškosios Sūnystės slėpinį: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9). Kita vertus, nors išganymas pilnatviškai kyla iš Kryžiaus ir Prisikėlimo, visas Kristaus gyvenimas yra išganymo slėpinys, nes viso to, ką Jėzus darė, sakė ir kentėjo, tikslas buvo išgelbėti nupuolusį žmogų ir atkurti jo kaip Dievo vaiko pašaukimą.

KBKS 101 kontekstas

522-524102. Kaip pasaulis buvo rengiamas Jėzaus slėpiniams?

Pirmiausia daugelį amžių gyvavo ilgalaikė viltis, kurią iš naujo išgyvename švęsdami advento laiko liturgiją. Nesitenkindamas miglotu lūkesčiu, įdėtu į pagonių širdis, Dievas rengė savo Sūnaus atėjimą per visą Senąją Sandorą iki pat Jono Krikštytojo – paskutinio ir didžiausio iš pranašų.

KBKS 102 kontekstas

525-530, 563-564103. Ko apie Jėzaus gimimo ir vaikystės slėpinius mokoma Evangelijoje?

Per Kalėdas dangaus šlovė pasireiškia kūdikio silpnumu. Jėzaus apipjaustymas yra jo priklausomybės žydų tautai ženklas ir mūsų Krikšto pirmavaizdis. Epifanija yra Izraelio Karaliaus Mesijo apsireiškimas visoms tautoms. Per Jėzaus paaukojimą šventykloje Simeono ir Onos asmenyse savo Išganytoją pasitinka visas lūkesčiu gyvenantis Izraelis. Bėgimas į Egiptą ir nekaltųjų vaikelių išžudymas skelbia, kad visas Kristaus gyvenimas bus paženklintas persekiojimo. Jo grįžimas iš Egipto primena Išėjimą ir parodo Jėzų kaip naująjį Mozę: jis yra tikrasis ir galutinis išlaisvintojas.

KBKS 103 kontekstas

533-534, 564104. Ko moko paslėptasis Jėzaus gyvenimas Nazarete?

Per paslėptąjį gyvenimą Nazarete Jėzus pasilieka paprastos gyvensenos tyloje. Tai mums leidžia būti bendrystėje su juo kasdienio gyvenimo, supinto iš maldos, paprastumo, darbo ir šeimos meilės, šventume. Paklusimas Marijai ir įtėviui Juozapui yra jo sūniškojo klusnumo savo Tėvui įvaizdis. Marija ir Juozapas Jėzaus slėpinį pri­ima tikėjimu, nors ir ne visada jį suprasdami.

KBKS 104 kontekstas

535-537, 565105. Kodėl Jėzus iš Jono priima „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3)?

Pradėdamas savo viešąjį gyvenimą ir užbėgdamas už akių savo mirties „krikštui“, nors ir būdamas be nuodėmės, jis, „Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29), šitaip leidžiasi įskaitomas tarp nusidėjėlių. Tėvas jį skelbia savo „mylimuoju Sūnumi“ (plg. Mt 3, 17), o Dvasia nusileidžia ant jo. Jėzaus krikštas yra mūsų Krikšto pirmavaizdis.

KBKS 105 kontekstas

538-540, 566106. Ką atskleidžia Jėzaus gundymai dykumoje?

Jėzaus gundymai dykumoje atkartoja Adomo gundymą rojuje ir Izraelio gundymus dykumoje. Šėtonas gundo Jėzų, išmėgindamas jo klusnumą Tėvo patikėtai misijai. Kristus, naujasis Adomas, atsilaiko, ir ši pergalė skelbia jo kančios, aukščiausio jo sūniškosios meilės klusnumo, pergalę. Bažnyčia vienijasi su šiuo slėpiniu ypač gavėnios liturginiu laiku.

KBKS 106 kontekstas

541-546, 567107. Kas kviečiamas įžengti į Jėzaus skelbtąją ir įgyvendintąją Dievo karalystę?

Įžengti į Dievo karalystę Jėzus kviečia visus žmones. Net blogiausias nusidėjėlis raginamas atsiversti ir priimti begalinį Tėvo gailestingumą. Jau čia, žemėje, karalystė priklauso tiems, kurie ją priima nuolankia širdimi. Jiems apreiškiami jos slėpiniai.

KBKS 107 kontekstas

547-550, 567108. Kodėl Karalystę Kristus atskleidžia ženklais ir stebuklais?

Jėzaus žodį lydi ženklai ir stebuklai, patvirtinantys, jog Karalystė yra jame, Mesijuje. Jis išgydo kai kuriuos žmones, tačiau yra atėjęs ne panaikinti visų blogybių šioje žemėje, bet pirmiausia išlaisvinti mus iš nuodėmės vergijos. Demonų išvarymas skelbia, kad jo Kryžius nugalės „šio pasaulio kunigaikštį“ (Jn 12, 31).

KBKS 108 kontekstas

551-553, 567109. Kokią valdžią savo Karalystėje Kristus patiki apaštalams?

Jėzus pasirenka Dvylika, būsimuosius Prisikėlimo liudytojus. Jis padaro juos savo misijos ir valdžios dalininkais, idant jie mokytų, atleistų nuodėmes, statydintų ir valdytų Bažnyčią. Šioje kolegijoje Petras gauna „karalystės raktus“ (Mt 16, 19) ir užima pirmąją vietą, gaudamas misiją – saugoti tikėjimo visumą ir stiprinti savo brolius.

KBKS 109 kontekstas

554-556, 568110. Ką reiškia Atsimainymas?

Per Atsimainymą pirmiausia pasirodo Trejybė: „Tėvas – savo balsu, Sūnus – savo žmogyste, Dvasia – spindinčiu debesiu“ (šv. Tomas Akvinietis). Su Moze ir Eliju kalbėdamasis apie savo „išėjimą“ (Lk 9, 31), Jėzus parodo, jog jo šlovė eina per Kryžių, ir iš anksto skelbia savo Prisikėlimą bei šlovingą grįžimą, kuris „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į [jo] garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21).

„Tu atsimainei ant kalno, ir tavo mokiniai kiek pajėgdami žvelgė į tavo šlovę, Kristau Dieve, idant, išvydę tave nukryžiuotą, suprastų, jog tavo kančia buvo savanoriška, ir paskelbtų pasauliui, jog tu tikrai esi Tėvo spindesys“ (Bizantijos liturgija).

KBKS 110 kontekstas

557-560, 569-570111. Kaip vyksta mesijinis įžengimas į Jeruzalę?

Atėjus laikui, Jėzus nusprendžia keliauti į Jeruzalę, pasirengęs kentėti savo kančią, mirti ir prisikelti. Kaip Karalius Mesijas, apreiškiantis Karalystės atėjimą, jis įžengia į miestą raitas ant asilaičio. Jį pasitinka vaikai, kurių šūksniai atkartojami Mišių Sanctus maldoje: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana (išgelbėk mus)“ (Mt 21, 9). Šio įžengimo į Jeruzalę šventimu Bažnyčios liturgijoje prasideda Didžioji savaitė.

KBKS 111 kontekstas

YC nuorodos

525-530, 53678. Kodėl Jėzų mes galime suvokti tik kaip slėpinį?

531-534, 56486. Kodėl Jėzus 30 metų gyveno nesiskelbdamas viešumoje?

533-537, 56587. Kodėl Jėzus leidosi Jono pakrikštijamas, nors buvo be nuodėmės?

538-540, 56688. Kodėl Jėzus buvo gundomas? Ar Jis iš tikrųjų galėjo būti sugundytas?

541-546, 56789. Kam Jėzus žada Dievo Karalystę?

547-55090. Ar iš tikrųjų Jėzus darė stebuklus, ar tai tik pamaldžios pasakos?

547-55091. Kodėl Jėzus darė stebuklus?

551-553, 56792. Kodėl Jėzus pašaukė apaštalus?

554-556, 56893. Kokia Kristaus atsimainymo ant kalno prasmė?

557-560, 569-57094. Ar Jėzus žinojo mirsiąs, kai įžengė į Jeruzalę?

 

KBK išnašos

188Plg. Jn 20, 30.

189Plg. Mk 1, 1; Jn 21, 24.

190Plg. Lk 2, 7.

191Plg. Mt 27, 48.

192Plg. Jn 20, 7.

193Plg. Žyd 10, 5–7.

194Plg. 1 Jn 4, 9.

195Plg. Ef 1, 7; Kol 1, 13–14 (Vulgata); 1 Pt 1, 18–19.

196Plg. 2 Kor 8, 9.

197Plg. Lk 2, 51.

198Plg. Jn 15, 3.

199Plg. Iz 53, 4.

200Plg. Rom 4, 25.

201Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 3, 18, 1: SC 211, 342–344 (PG 7, 932).

202Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 3, 18, 7: SC 211, 366 (PG 7, 937); plg. Idem, Adversus haereses 2, 22, 4: SC 294, 220–222 (PG 7, 784).

203Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Redemptor hominis, 11: AAS 71 (1979) 278.

204Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

205Plg. Rom 15, 5; Fil 2, 5.

206Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 38: AAS 58 (1966) 1055.

207Plg. Jn 13, 15.

208Plg. Lk 11, 1.

209Plg. Mt 5, 11–12.

210Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042.

211Šv. Jonas Edas, Le royaume de Jésus, 3, 4, in: Oeuvres complètes, v. 1, Vanas, 1905, p. 310–311.

212Plg. Žyd 9, 15.

213Plg. Apd 13, 24.

214Plg. Mt 3, 3.

215Plg. Lk 7, 26.

216Plg. Mt 11, 13.

217Plg. Apd 1, 22; Lk 16, 16.

218Plg. Lk 1, 41.

219Plg. Mk 6, 17–29.

220Plg. Apr. 22, 17.

221Plg. Lk 2, 6–7.

222Plg. Lk 2, 8–20.

223Šv. Romanas Melodas, Kontakion, 10, In diem Nativitatis Christi, Prooemium: SC 110, 50.

224Plg. Mt 18, 3–4.

225Plg. Mt 23, 12.

226Plg. Jn 1, 13.

227Plg. Jn 1, 12.

228Plg. Gal 4, 19.

229Kalėdų aštuntoji diena, I ir II Vakarinė, in: Valandų liturgija, t. 1, Vilnius, 2011, p. 423, 435.

230Plg. Lk 2, 21.

231Plg. Gal 4, 4.

232Plg. Kol 2, 11–13.

233Plg. Marijos giesmės prieg., Kristaus Apsireiškimas, in: Valandų liturgija, t. 1, Vilnius, 2011, p. 511.

234Plg. Mt 2, 1.

235Plg. Mt 2,2.

236Plg. Sk 24, 17; Apr 22, 16.

237Plg. Sk 24, 17–19.

238Plg. Jn 4, 22.

239Plg. Mt 2, 4–6.

240Plg. Šv. Leonas Didysis, Sermo 33, 3: CCL 138, 173 (PL 54, 242).

241Velyknaktis, 26, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 283.

242Plg. Lk 2, 22–39.

243Plg. Iš 13, 12–13.

244Plg.Mt 2, 13–18.

245Plg. Jn 15, 20.

246Plg. Mt 2, 15.

247Plg. Oz 11, 1.

248Plg. Gal 4, 4.

249Plg. Lk 2, 51.

250Plg. Rom 5, 19.

251Paulius VI, Homilia in templo Annuntiationis beatae Mariae Virginis in Nazareth (1964 sausio 5): AAS 56 (1964) 167–168.

252Plg. Lk 2, 41–52.

253Plg. Lk 3, 23.

254Plg. Apd 1, 22.

255Plg. Lk 3, 10–14.

256Plg. Mt 3, 7.

257Plg. Mt 21, 32.

258Plg. Iz 53, 12.

259Plg. Mk 10, 38; Lk 12, 50.

260Plg. Mt 26, 39.

261Plg. Lk 3, 22; Iz 42, 1.

262Plg. Jn 1, 32–33; Iz 11, 2.

265Plg. Mk 1, 13.

266Plg. Ps 95, 10.

267Plg. Mk 3, 27.

268Plg. Mt 16, 21–23.

269Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 3: AAS 57 (1965) 6.

270Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 2: AAS 57 (1965) 5–6.

271Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 5: AAS 57 (1965) 8.

272Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 3: AAS 57 (1965) 6.

273Plg. Mt 10, 5–7.

274Plg. Mt 8, 11; 28, 19.

275Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 5: AAS 57 (1965) 7.

276Plg. Lk 7, 22.

277Plg. Mt 11, 25.

278Plg. Mk 2, 23–26; Mt 21, 18.

279Plg. Jn 4, 6–7; 19, 28.

280Plg. Lk 9, 58.

281Plg. Mt 25, 31–46.

282Plg. 1 Tim 1, 15.

283Plg. Lk 15, 11–32.

284Plg. Mk 4, 33–34.

285Plg. Mt 22, 1–14.

286Plg. Mt 13, 44–46.

287Plg. Mt 21, 28–32.

288Plg. Mt 13, 3–9.

289Plg. Mt 25, 14–30.

290Plg. Mt 13, 10–15.

291Plg. Lk 7, 18–23.

292Plg. Jn 5, 36.

293Plg. Jn 10, 25. 38.

294Plg. Mk 5, 25–34; 10, 52; etc.

295Plg. Jn 10, 31–38.

296Plg. Mt 11, 6.

297Plg. Jn 11, 47–48.

298Plg. Mk 3, 22.

299Plg. Jn 6, 5–15.

300Plg. Lk 19, 8.

301Plg. Mt 11, 5.

302Plg. Lk 12, 13. 14; Jn 18, 36.

303Plg. Jn 8, 34–36.

304Plg. Mt 12, 26.

305Plg. Lk 8, 26–39.

306Plg. Jn 12, 31.

307Venantas Fortūnatas, Hymnus „Vexilla Regis“: MGH 1/4/1, 34 (PL 88, 96).

308Plg. Mk 3, 13–19.

309Plg. Mk 3, 16; 9, 2; Lk 24, 34; 1 Kor 15, 5.

310Plg. 1 Pt 2,4.

311Plg. Lk 22, 32.

312Plg. Mt 18, 18.

313Plg. Mt 16, 22–23.

314Plg. Mt 17, 23; Lk 9, 45.

315Plg. Mt 17, 1–8 ir pan. tekstus; 2 Pt 1, 16–18.

316Plg. Lk 24, 27.

317Plg. Iz 42, 1.

318Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 3, q. 45, a. 4, ad 2, ed. Leon. 11, 433.

319Liturgia Byzantina. Kontakion in die Transfigurationis: Μηναῖα τοῦ ὅλου ἐνιαυτοῦ, v. 6, Roma, 1901, p. 341.

320Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 3, q. 45, a. 4, ad 2, ed. Leon. 11, 433.

321Plg. Lk 9, 33.

322Šv. Augustinas, Sermo 78, 6: PL 38, 492–493.

323Plg. Jn 13, 1.

324Plg. Mk 8, 31–33; 9, 31–32; 10, 32–34.

325Plg. Mt 23, 37a.

326Plg. Lk 19, 41.

327Plg. Jn 6, 15.

328Plg. Mt 21, 1–11.

329Plg. Jn 18, 37.

330Plg. Mt 21, 15–16; Ps 8, 3.

331Plg. Lk 19, 38; 2, 14.

332Jonas Paulius II, Apašt. parag. Catechesi tradendae, 9: AAS 71 (1979) 1284.

333Plg. Gal 4, 19.

334Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 7: AAS 57 (1965) 10.

335Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 5: AAS 57 (1965) 7.

336Plg. Šv. Leonas Didysis, Sermo 51, 3: CCL 138A, 298–299 (PL 54, 310).

337Plg. Žyd 12, 3.