Jėzus Kristus „nužengė į pragarus, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių“
125. Kas yra pragarai, į kuriuos nužengė Jėzus?
126. Kokią vietą mūsų tikėjime užima Kristaus Prisikėlimas?
127. Kokie ženklai liudija Jėzaus Prisikėlimą?
128. Kodėl Prisikėlimas kartu yra ir transcendentinis įvykis?
129. Kokia yra prisikėlusio Jėzaus kūno būklė?
130. Kokiu būdu Prisikėlimas yra Švenčiausiosios Trejybės veiksmas?
131. Kokia yra Prisikėlimo prasmė ir išganomoji reikšmė?
KBK nuorodos
125.
632 Naujasis Testamentas dažnai kartoja, kad Jėzus buvo „prikeltas iš numirusių“ (1 Kor 15, 20); tai verčia manyti, jog iki Prisikėlimo Jis pabuvojo mirusiųjų buveinėje. Jėzus patyrė mirtį kaip visi žmonės ir savo siela aplankė juos mirusiųjų buveinėje – tokią prasmę Jėzaus nužengimui į pragarus pirmiausia teikė apaštalų skelbtas tikėjimas. Tačiau Jėzus ten nužengė kaip Gelbėtojas, skelbdamas tenai įkalintoms vėlėms Gerąją Naujieną.
633 Mirusiųjų buveinę, į kurią buvo nužengęs miręs Kristus, Šv. Raštas vadina pragarais, Šeolu ar Hadu, nes nė vienam ten esančių neleista regėti Dievo. Atpirkėjo belaukiant toks buvo visų mirusiųjų – blogųjų ar teisiųjų – likimas; bet tai nereiškia, kad jis buvo visų vienodas, kaip matyti iš Jėzaus palyginimo apie vargšą Lozorių, nuneštą „į Abraomo prieglobstį“. „Jėzus Kristus, nužengęs į pragarus, išlaisvino teisiųjų sielas, kurios Abraomo prieglobstyje laukė Gelbėtojo.“ Jėzus į pragarus nužengė ne tam, kad iš ten išvaduotų pasmerktuosius ar panaikintų pragarą – pasmerkimo vietą, bet kad išlaisvintų anksčiau už Jį mirusius teisiuosius.
634 „Todėl ir buvo paskelbta Evangelija net mirusiems...“ (1 Pt 4, 6). Nužengimu į pragarus buvo pilnatviškai paskelbtas evangelinis išganymas. Tai paskutinis Jėzaus, kaip Mesijo, misijos tarpsnis, labai glaustas laiko požiūriu, tačiau be galo talpus savo realiu poveikiu, nes Jėzaus Atpirkimas apėmė visus visų laikų ir vietų žmones; juk visi išgelbėtieji tapo Atpirkimo dalininkais.
635 Taigi Kristus nužengė į mirties bedugnę, kad mirusieji išgirstų „Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs“, kad atgytų (Jn 5, 25). Jėzus, „gyvybės Kūrėjas“, mirtimi sunaikino „tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią“, ir išvadavo „tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 14–15). Dabar jau prisikėlęs Kristus turi „mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18), o Jėzaus vardui priklaupia „kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme“ (Fil 2, 10). Didi tyla šiandien viešpatauja žemėje, didi tyla ir rimtis. Didi tyla, nes Karalius miega. Žemė sudrebėjo ir nurimo, nes Dievas kūnu užmigo ir pažadino tuos, kurie miega nuo neatmenamų laikų [...]. Jis nuėjo ieškoti pirmojo mūsų tėvo Adomo – pražuvusios avies. Jis panoro aplankyti visus, tūnančius tamsybėse ir mirties ūksmėje; išvaduoti iš skausmų belaisvio Adomo ir tokios pat belaisvės Ievos eina jų Dievas ir jų sūnus [...]. „Aš, tavo Dievas, dėl tavęs tapau tavo sūnumi [...]. Pabusk tu, kuris miegi, nes aš sutvėriau tave ne tam, kad tūnotum supančiotas pragaruose. Kelkis iš numirusių, aš esu mirusiųjų Gyvybė“.
636 Žodžiai „Jėzus nužengė į pragarus“ Tikėjimo simbolyje reiškia, kad Jėzus iš tikrųjų buvo miręs ir šia mirtimi už mus nugalėjo pačią mirtį ir velnią, „kuris turėjo mirties valdžią“ (Žyd 2, 14).
637 Numiręs Kristus savo siela, kuri liko suvienyta su Jo dieviškuoju Asmeniu, nužengė į mirusiųjų buveinę. Anksčiau už Jį mirusiems teisiesiems Jis atvėrė dangaus vartus.
126.
631 Jėzus „nusileido į žemesniąsias sritis žemėje. O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo“ (Ef 4, 9–10). Tame pačiame Apaštalų tikėjimo simbolio straipsnyje išpažįstamas ir Kristaus nužengimas į pragarus, ir Jo prisikėlimas iš numirusių trečiąją dieną, nes Jo Velykose iš mirties bedugnės ištryško gyvybė: Tavo Sūnus Jėzus Kristus, kuris, iš mirties viešpatijos sugrįžęs, skaidriai nušvito žmonijai ir gyvena bei viešpatauja per amžius. Amen.
638 „Mes jums skelbiame Gerą Naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų“ (Apd 13, 32–33). Jėzaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimą į Kristų vainikuojanti tiesa; ši tiesa, pirmosios krikščionių bendruomenės įtikėta ir išgyventa kaip svarbiausia tiesa, Tradicijos perduota kaip pagrindinė, Naujojo Testamento dokumentais pagrįsta, drauge su kryžiumi skelbiama kaip esminė Velykų slėpinio dalis: Kristus prisikėlė iš numirusių, Savo mirtimi mirtį nugalėjo, Mirusiems gyvybę dovanojo.
127.
639 Kristaus prisikėlimo slėpinys yra realus įvykis; kaip liudija Naujasis Testamentas, jis turėjo istoriškai konstatuotų apraiškų. Jau šv. Paulius apie 56 metus galėjo rašyti korintiečiams: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5). Apaštalas čia kalba apie gyvąją Prisikėlimo tradiciją, apie kurią sužinojo po savo atsivertimo prie Damasko vartų.
640 „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Lk 24, 5–6). Velykų įvykyje pirmiausia susiduriame su tuščiu Jėzaus kapu. Jis dar nėra tiesioginis prisikėlimo įrodymas; kodėl Kristaus kūno nebėra kape, būtų galima aiškinti ir kitaip. Vis dėlto tuščią kapą visi suprato kaip svarbiausią ženklą; jį atradusiems Jėzaus mokiniams – pirmiausia šventoms moterims, o paskui Petrui – tai buvo pirma dingstis įtikėti, kad Viešpats tikrai prisikėlė. Mokinys, „kurį Jėzus mylėjo“ (Jn 20, 2), tvirtina, jog, įėjęs į tuščią kapą ir išvydęs „paliktas drobules“ (Jn 20, 5), „pamatė ir įtikėjo“. Vadinasi, pamatęs tuščią kapą, jis suvokė, kad tai, jog Jėzaus kūno nėra kape, ne žmogaus darbas ir kad Jėzus ne taip paprastai grįžo į žemiškąjį gyvenimą, kaip yra buvę su Lozoriumi.
641 Pirmosios sutiko Prisikėlusįjį Marija Magdalietė ir šventos moterys, ėjusios patepti Jėzaus kūno, nes Didžiojo penktadienio vakarą, artėjant šabui, Jis buvo palaidotas skubotai. Taigi moterys buvo pirmosios Kristaus prisikėlimo skelbėjos net patiems apaštalams. Tik paskui Jėzus pasirodė Petrui, vėliau Dvylikai. Tad Petras, pašauktas stiprinti savo brolių tikėjimo, Prisikėlusįjį pamatė anksčiau už juos, o pastarieji, remdamiesi jo liudijimu, galėjo drąsiai skelbti: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“ (Lk 24, 34).
642 Visa, kas tomis Velykų dienomis įvyko, įpareigojo kiekvieną apaštalą – ypač Petrą – kurti naująją erą, kuri išaušo Velykų rytmetį. Būdami Prisikėlusiojo liudytojai, jie lieka kertiniai Jo Bažnyčios akmenys. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai pirmiausia yra Petras ir Dvylika, bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“.
643 Turint tokius liudijimus, neįmanoma Kristaus prisikėlimo perkelti už fizinės tikrovės ribų ir nepripažinti, jog tai istorinis įvykis. Faktai rodo, kad mokinių tikėjimas buvo itin stipriai išmėgintas jų Mokytojo kančia ir kryžiaus mirtimi; apie tai Jis pats buvo pranašavęs. Mokiniai (bent kai kurie iš jų) Kristaus kančios buvo taip sukrėsti, jog ne iš karto patikėjo Prisikėlimo naujiena. Evangelijos vaizduoja toli gražu ne mistinio pakilimo apimtą mokinių būrį, bet parodo juos prislėgtus (nuliūdusius: Lk 24, 17) ir išsigandusius. Dėl to jie nepatikėjo šventomis moterimis, grįžusiomis nuo kapo, o jų „pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos“ (Lk 24, 11). Velykų vakarą pasirodęs Vienuolikai, Jėzus „priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį“ (Mk 16, 14).
644 Net išvydę tikrą, prisikėlusį Jėzų, mokiniai dar dvejojo; visa tai jiems atrodė taip neįmanoma: jie manė, jog mato vaiduoklį – dvasią, „jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis“ (Lk 24, 41). Abejonių buvo išmėgintas ir Tomas; net per paskutinį Jėzaus pasirodymą Galilėjoje, apie kurį pasakoja Matas, „kai kurie dar abejojo“ (Mt 28, 17). Dėl to hipotezė, pagal kurią Prisikėlimas buvęs apaštalų tikėjimo (ar per didelio patiklumo) „vaisius“, yra visiškai nepagrįsta. Priešingai, jų tikėjimas Prisikėlimu radosi – Dievo malonei veikiant – iš tiesioginio susitikimo su tikru, prisikėlusiu Jėzumi.
656 Tikėjimas Prisikėlimu remiasi ir istoriniu, ir slėpiningu transcendentiniu įvykiu; istoriniu, nes jį paliudijo tikrai su Prisikėlusiuoju susitikę mokiniai; transcendentiniu, nes žmogiškoji Kristaus prigimtis įžengė į Dievo garbę.
657 Tuščias kapas ir paliktos drobulės parodė, kad Dievo galybe Kristaus kūnas buvo išvaduotas iš mirties pančių ir apsaugotas nuo suirimo. Šitaip mokiniai buvo paruošti susitikimui su Prisikėlusiuoju.
128.
647 „Štai ta naktis, kurioje, mirties pančius sutraukęs, Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo“, giedama Velykų „Exsultet“. Iš tiesų niekas savo akimis nematė paties Prisikėlimo, ir nė vienas evangelistas jo neaprašė. Niekas negali pasakyti, kaip tai atrodė fiziškai. Dar labiau pojūčiais nepagaunama jo slapčiausia esmė, perėjimas į kitą gyvenimą. Prisikėlimas, kaip įvykis, kurį patvirtina rastas tuščias kapas ir apaštalų susitikimai su prisikėlusiu Kristumi, vis dėlto peržengia ir pranoksta istoriją bei išlieka vienas svarbiausių tikėjimo slėpinių. Dėl to prisikėlęs Kristus apsireiškė ne pasauliui, bet savo mokiniams, „tiems, kurie buvo jį atlydėję iš Galilėjos į Jeruzalę. Dabar jie yra jo liudytojai žmonėms“ (Apd 13, 31).
656 Tikėjimas Prisikėlimu remiasi ir istoriniu, ir slėpiningu transcendentiniu įvykiu; istoriniu, nes jį paliudijo tikrai su Prisikėlusiuoju susitikę mokiniai; transcendentiniu, nes žmogiškoji Kristaus prigimtis įžengė į Dievo garbę.
657 Tuščias kapas ir paliktos drobulės parodė, kad Dievo galybe Kristaus kūnas buvo išvaduotas iš mirties pančių ir apsaugotas nuo suirimo. Šitaip mokiniai buvo paruošti susitikimui su Prisikėlusiuoju.
129.
645 Prisikėlusio Jėzaus sąlytis su mokiniais yra tiesioginis, jie gali Jį paliesti, drauge su Juo valgyti. Per tai Jis ragina juos įsitikinti, kad Jis nėra dvasia, o svarbiausia, kad prisikėlęs kūnas, kuris jiems matomas, yra tas pats, kuris buvo kankintas ir nukryžiuotas, nes jame tebėra Jo kančios žymės. Tačiau šis tikras ir paliečiamas kūnas tuo pat metu turi ir naujų išaukštinto kūno savybių: Jėzus nebėra pavaldus nei erdvės, nei laiko dėsniams, Jis gali atsirasti kur nori ir kada nori, nes Jo žmogiškoji prigimtis jau nebegali būti pririšta prie žemės ir priklauso vien dieviškajam Tėvui. Dėl to prisikėlęs Jėzus absoliučiai laisvas pasirinkti, kaip Jis pasirodys mokiniams: ar kaip sodininkas, ar „kitokiu pavidalu“ (Mk 16, 12) negu tas, prie kurio jie buvo pripratę, kad taip kuo labiau sužadintų jų tikėjimą.
646 Kristaus prisikėlimas nebuvo sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą, kaip atsitikdavo Jam prikeliant mirusiuosius prieš Velykas: Jairo dukterį, jaunikaitį iš Naino, Lozorių. Šie darbai buvo stebuklingi įvykiai, tačiau stebuklingai prikelti asmenys Jėzaus galia sugrįždavo į „įprastinį“, žemišką gyvenimą. Kada nors jie ir vėl mirs. Kristaus prisikėlimas yra iš esmės kitoks. Su savo prisikėlusiu kūnu Jis pereina iš mirtingo į visai kitą gyvenimą anapus laiko ir erdvės. Per Prisikėlimą Jėzaus kūnas tapo kupinas Šventosios Dvasios galybės; pašlovintas jis dalyvauja dieviškajame gyvenime, ir šv. Paulius gali apie Kristų sakyti, jog Jis yra „žmogus iš dangaus“.
130.
648 Kaip transcendentinis paties Dievo įsikišimas į kūriniją ir istoriją, Kristaus prisikėlimas yra tikėjimo dalykas. Jame trys dieviškieji Asmenys veikia drauge, bet pasireiškia kiekvienas savitai. Prisikėlimą savo galybe įvykdė Tėvas, kuris „prikėlė“ (Apd 2, 24) savo Sūnų Kristų ir tokiu būdu Jo žmogiškąją prigimtį – su Jo kūnu – tobulai įvedė į Trejybę. Geroji Naujiena galutinai apreiškia Jėzų, „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4). Šv. Paulius pabrėžia, kad Dievo galybė apsireiškė per Šventąją Dvasią, kuri atgaivino mirusią Jėzaus žmogystę ir ją iškėlė į Viešpaties garbę.
649 Pats Sūnus prisikėlė irgi savo dieviškąja galia. Jėzus paskelbė, kad Žmogaus Sūnus turės daug kentėti, mirti ir po to prisikelti (aktyvia šio žodžio prasme). Kitąsyk Jis aiškiai patvirtino: „Aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. [...] Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti“ (Jn 10, 17–18). Mes „tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė“ (1 Tes 4, 14).
650 Bažnyčios tėvai gilinasi į Prisikėlimą remdamiesi dieviškuoju Kristaus Asmeniu; Jame išliko suvienyti ir siela, ir kūnas, kuriuos mirtis buvo išskyrusi: „Vieninga dieviškoji prigimtis išliko abiejose esminėse žmogaus dalyse; dėl to jos ir vėl susivienijo iš naujo. Vadinasi, mirtis suardė sudėtinę būtybę, o Prisikėlimas suvienijo abi perskirtas dalis.“
131.
651 „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Prisikėlimas pirmiausia patvirtina tai, ką pats Kristus darė ir ko mokė. Visos, net žmogaus protui neprieinamiausios tiesos tampa tikėtinos, jei Kristus prisikeldamas galutinai įrodė savo dieviškąją valdžią, kaip ir buvo žadėjęs.
652 Kristaus prisikėlimas yra Senojo Testamento ir paties Jėzaus žemiškojo gyvenimo metu duotų pažadų įvykdymas. Posakis „kaip skelbė Raštai“ nurodo, kad su Kristaus prisikėlimu tie pranašavimai išsipildė.
653 Prisikėlimas patvirtino Jėzaus dievystės tiesą. Jis buvo sakęs: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28). Nukryžiuotojo prisikėlimas įrodo, kad Jis iš tikrųjų yra „Aš Esu“, Dievo Sūnus ir pats Dievas. Šv. Paulius galėjo žydams pareikšti: „Protėviams duotąjį pažadą [...] Dievas įvykdė mums [...], prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: 'Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau!'“ (Apd 13, 32–33). Kristaus prisikėlimas yra artimai susijęs su Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpiniu. Pagal amžinąjį Dievo planą jis jį atbaigia.
654 Yra du Velykų slėpinio aspektai: savo mirtimi Kristus mus išlaisvino iš nuodėmės, o prisikėlimu atvėrė kelią į naują gyvenimą. Pastarasis pirmiausia yra nuteisinimas, grąžinantis mums Dievo malonę, „kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių [...], taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Tai reiškia, kad nuodėmės užtraukta mirtis yra nugalėta, o mums vėl grąžinta malonė. Nuteisinimą atbaigia įsūnijimas, nes žmonės tampa Kristaus broliais, kaip Jėzus pats vadina savo mokinius po Prisikėlimo: „Eikite ir pasakykite mano broliams“ (Mt 28, 10). Broliams ne prigimtimi, bet dovanota malone, nes įsūniams leista tikrai dalyvauti vienatinio Sūnaus gyvenime, kuris buvo iki galo apreikštas Jo prisikėlimu.
655 Pagaliau Kristaus prisikėlimas – ir pats prisikėlęs Kristus – yra mūsų būsimojo prisikėlimo pagrindas ir šaltinis. „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis [...]. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 20–22). Laukiant, kol tai įvyks, prisikėlęs Kristus gyvena į Jį tikinčiųjų širdyse. Jame krikščionys „patyrė [...] būsimojo amžiaus galybę“ (Žyd 6, 5), o jų gyvenimą Kristus paslėpė dieviškajame gyvenime, „kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5, 15).
658 Kristus, „mirusiųjų pirmgimis“ (Kol 1, 18), yra mūsų pačių prisikėlimo pradininkas, jau dabar nuteisinantis mūsų sielą, o kada nors atgaivinsiantis mūsų kūną.