Šiame tapybos kūrinyje Jėzus artinasi prie apaštalų užstalėje ir vienam po kito dalija Komuniją. Tokio žanro tapyba rodo, koks didelis buvo Bažnyčios eucharistinis maldingumas per ilgus amžius.

Sine dominico non possumus, – pasakė kankinys Emeritas IV a. pradžioje, 304 m. Dioklecianui surengus vienus žiauriausių krikščionių persekiojimų. Apkaltintas kartu su savo bendruomene dalyvavęs Eucharistijoje, jis be užuolankų pripažino: „Be Eucharistijos negalime gyventi.“ O viena iš kankinių pridūrė: „Taip, vaikščiodavau į susirinkimus ir švęsdavau Viešpaties vakarienę su broliais, nes esu krikščionė“ (Abitenės kankinių aktai, sk. 11 ir 7, 16). Dėl ištikimybės Eucharistijai keturiasdešimt devyni Šiaurės Afrikos kankiniai buvo pasmerkti mirti. Saturninui ir jo bendražygiams, Abitenės kankiniams, prokonsulo valdomoje Afrikoje tikrasis gyvenimas buvo eucharistinis Jėzus. Jie veikiau buvo linkę mirti, negu atsisakyti eucharistinio valgio, amžinojo gyvenimo duonos.

Šv. Tomas Akvinietis buvo pratęs vidurdienį įžengti į bažnyčią ir, priglaudęs kaktą prie tabernakulio, kupinas pasitikėjimo bei visa pamiršęs, akis į akį kalbėtis su Jėzumi kaip Eucharistija. Didysis Viduramžių teologas taip pat žinomas kaip sukūręs Viešpaties Kūno iškilmės Valandų liturgiją, išreiškiančią visą jo eucharistinio pamaldumo gelmę.

Rytmetinės himnas (Verbum supernum prodiens) yra katalikų eucharistinio pamaldumo apibendrinimas:

Klastingo mokinio mirtin
Išduotas priešams pavydiems,
Save kaip valgį tikrąjį
Pirmiau Jis duoda mokiniams.
Mums tapo gimdamas draugu,
Paliko Kūną mums valgiu,
Atpirko mirdamas – Krauju,
Danguj – save duos atlygiu.

Eucharistiją vadinęs „viso dvasinio gyvenimo viršūne ir tobulybe“ Akvinietis tiesiog išreiškė Bažnyčios tikėjimo supratimą, nes Bažnyčia tiki Eucharistiją kaip gyvą Jėzaus buvimą tarp mūsų ir būtiną dvasinio gyvenimo maistą. Eucharistija it aukso gija driekiasi nuo Paskutinės vakarienės per visus Bažnyčios istorijos amžius iki pat mūsų šiandienybės. Konsekracijos žodžiai: „Tai yra mano Kūnas“ ir „Tai yra mano Kraujas“ buvo ir yra tariami visada ir visur, net gulaguose, koncentracijos stovyklose, tūkstančiuose dar ir šiandien egzistuojančių kalėjimų. Ir būtent šiuo eucharistiniu horizontu Bažnyčia grindžia savo gyvenimą, bendrystę ir misiją.