Septintas įsakymas. KBK

7 skirsnis. Septintas įsakymas

Nevogsi (Iš 20, 15).¹⁴⁶

Nevok (Mt 19, 18).

2401^S-503^Y-426Septintu įsakymu draudžiama neteisėtai paimti arba pasilaikyti svetimą nuosavybę ir kaip nors daryti žalą artimo turtui. Juo įsakoma laikytis teisingumo ir meilės tvarkant žemiškas gėrybes ir žmogaus darbo vaisius, reikalaujama, atsižvelgiant į bendrąjį gėrį,1807 gerbti tų gėrybių paskirtį visiems žmonėms ir teisę į privatinę nuosavybę. Krikščionys deda pastangas, kad šio pasaulio gėrybės kreiptų į Dievą ir brolišką meilę.952

I. Gėrybių visuotinė paskirtis ir privatinė nuosavybė

2402^S-503^Y-427Pradžioje Dievas žemę su jos gėrybėmis patikėjo žmonėms tvarkyti bendrai, kad jie ja rūpintųsi, savo triūsu užvaldytų ir naudotųsi jos vaisiais.¹⁴⁷226 Sukurtosios gėrybės skirtos visai žmonijai. Tačiau pati žemė yra žmonėms padalyta, kad jie gyventų saugiai, negresiant skurdui ir prievartai. Įgyti nuosavybės yra teisėta, kai šitaip siekiama laiduoti žmonių laisvę ir kilnumą, padėti kiekvienam žmogui tenkinti jo paties pagrindinius poreikius ir jam patikėtų žmonių reikmes. Nuosavybė turi leisti reikštis įgimtam žmonių solidarumui.1939

2403^S-504^Y-427Teisė į privatinę nuosavybę, įgytą ar gautą teisėtu būdu, nepanaikina to, kad pradžioje žemė buvo dovanota visai žmonijai. Gėrybių visuotinė paskirtis yra pirminė, net jei bendrojo gėrio labui gerbtina ir privatinė nuosavybė, teisė į ją bei naudojimąsi ja.

2404^S-505^Y-427„Todėl žmogus, tomis gėrybėmis naudodamasis, į teisėtai jam priklausančius išorinius dalykus turi žiūrėti ne vien kaip į savus, bet drauge ir kaip į bendrus ta prasme, kad jie galėtų būti naudingi ne vien jam, bet ir kitiems žmonėms.“¹⁴⁸ 307Gėrybių nuosavybė jos savininką daro apvaizdos turtų valdytoju, turinčiu juos gausinti ir jais dalytis su kitais žmonėmis, pirmiausia su savo artimaisiais.

2405^S-505^Y-427Gamybai reikalingas – medžiaginis ar nemedžiaginis – turtas, pavyzdžiui, žemės valdos arba gamyklos, specialistų žinios arba techninis pasirengimas, jų savininkų turi būti naudojamas kuo našiau, kad duotų naudos daugeliui. Kas turi naudotinų ir vartotinų gėrybių, privalo jas vartoti saikingai, geriausią jų dalį skirdamas svečiui, ligoniui, vargšui.

2406^S-505^Y-4271903Už bendrąjį gėrį atsakingai politinei valdžiai tenka teisė ir pareiga rūpintis, kad žmonės teisėtai naudotųsi teise į nuosavybę.¹⁴⁹

II. Pagarba žmonėms ir jų gėrybėms

2407^S-506Pagarba žmogaus kilnumui ekonomikos srityje reikalauja susivaldymo1809 dorybės prisirišimui prie šio pasaulio gėrybių sumažinti; teisingumo1807 dorybės artimo teisėms apsaugoti ir atiduoti jam, kas priklauso; solidarumo,1839 laikantis „aukso taisyklės“ ir mokantis dosnumo iš Viešpaties, kuris, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per Jo neturtą.¹⁵⁰

Pagarba svetimoms gėrybėms

2408^S-508^Y-428^Y-429Septintu įsakymu draudžiama vogti, tai yra neteisėtai pasisavinti svetimas gėrybes prieš jų savininko protingą valią. Vagystės nebus, jeigu sutikimą galima numatyti arba jei nesutikimas prieštarautų protui bei visuotinei gėrybių paskirčiai. Taip atsitinka neatidėliotino ir akivaizdaus būtinumo atveju, kai svetimo turto nusavinimas ir panaudojimas yra vienintelė priemonė skubiai ir esmingai (maistu, pastoge, drabužiu...) padėti nelaimės ištiktajam.¹⁵¹

2409^S-508^Y-428^Y-429^Y-431^Y-433Nusižengimas septintam įsakymui yra kiekvienas būdas neteisėtai pasisavinti svetimas gėrybes ir jų neatiduoti, net jeigu tam neprieštarauja civiliniai įstatymai. Tas pat yra sąmoningai negrąžinti skolos arba pasisavinti pamestus daiktus, sukčiauti prekiaujant,¹⁵² mokėti neteisingą atlyginimą,¹⁵³ kelti kainas pasinaudojant kitų žmonių neišmanymu ar sunkumais.¹⁵⁴1867

Be to, morališkai smerktini: spekuliacija, arba dirbtinis prekių kainų kaitaliojimas siekiant pasipelnyti kitų sąskaita; korupcija, kai atsakingieji asmenys paskatinami priimti nutarimus nesilaikant įstatymų; visuomeninio įmonių turto naudojimas asmeniniams tikslams; blogai atliekami darbai, vengimas mokėti mokesčius, čekių ir sąskaitų klastojimas, lėšų švaistymas, išlaidumas. Tyčinė žala privatinei arba visuomeninei nuosavybei nesuderinama su moraliniu įstatymu; ją privalu atlyginti.

2410^S-508^Y-4282101Morališkai leistinai įsipareigojus, pažadų reikia laikytis, o sutartis sąžiningai vykdyti. Ekonominis ir socialinis gyvenimas daugiausia priklauso nuo to, kaip laikomasi fizinių ar juridinių asmenų sudarytų sutarčių, įskaitant pardavimo ir pirkimo, nuomos ar darbo sutarčių. Kiekviena sutartis turi būti sudaroma ir vykdoma gera valia.

2411^S-508^Y-4301807Sutartys pavaldžios mainų teisingumui, reikalaujančiam, kad mainai vyktų gerbiant asmenų ir institucijų teises. Mainų teisingumas įpareigoja griežtai; jis reikalauja ginti nuosavybės teises, sugrąžinti skolas ir laikytis laisvai prisiimtų įsipareigojimų. Be mainų teisingumo, neįmanomas joks kitas teisingumas.

Mainų teisingumą tenka skirti nuo įstatyminio teisingumo, apimančio piliečio prievoles visuomenei, ir nuo paskirstomojo teisingumo, nurodančio, ką visuomenė privalo suteikti piliečiams pagal jų įnašus ir poreikius.

2412^S-508^Y-4301459Mainų teisingumas reikalauja, kad, atitaisant padarytą neteisybę, pasisavintas turtas būtų grąžintas jo savininkui:

Jėzus giria Zachiejaus įsipareigojimą: „Jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“ (Lk 19, 8). Kas tiesiogiai ar netiesiogiai pasisavino svetimą turtą2487, privalo jį grąžinti arba, jei jau jo nebėra, atiduoti tokį pat kitą, arba apmokėti, kiek jis vertas, priskaitant vaisius ir naudą, kurią iš to turto būtų teisėtai įgijęs jo savininkas. Lygiai taip privalo atsilyginti, atsižvelgdami į savo atsakomybę ir gautą naudą, visi, kas tik kokiu nors būdu dalyvavo vagiant ar pasipelnė iš vagystės, apie ją žinodami, pavyzdžiui, vogti įsakę arba padėję, arba vagystę slėpė asmenys.

2413^S-508^Y-432^Y-434Azartiniai lošimai (pavyzdžiui, lošimas kortomis) arba lažybos patys savaime teisingumui neprieštarauja. Morališkai neleistini jie tampa tada, kai atima iš žmogaus lėšas, būtinas jo paties pragyvenimui ar kitų žmonių reikmėms. Lošimo aistra gali stipriai pavergti žmogų. Apgaulingai lažintis arba sukčiauti lošiant yra sunkus nusižengimas, nebent padaryti nuostoliai būtų tokie menki, kad juos patyręs žmogus, protingai galvojant, laikytų juos nereikšmingais.

2414^Y-4352297Septintu įsakymu draudžiama užsiimti įvairiais – egoistiniais ar ideologiniais, merkantiliniais ar totalitariniais – sumetimais grindžiama veikla arba verslais, kurie pavergia žmones, nepaiso jų asmens kilnumo, perka, parduoda ir išmaino juos kaip prekę. Smurtu paversti žmones išnaudojama vertybe ar pasipelnymo šaltiniu yra nuodėmė jų kilnumo ir pagrindinių teisių atžvilgiu. Šv. Paulius vienam krikščioniui šeimininkui liepė savo krikščionį vergą laikyti „jau ne kaip vergą, o kaip [...] mylimą brolį“; toks jis yra „ir kaip žmogus, ir kaip Viešpaties tikintysis“ (Fm 1, 16).

Pagarba kūrinijos integralumui

2415^Y-436226 358Septintu įsakymu reikalaujama gerbti kūriniją, jos nežaloti. Gyvūnai, augalai ir negyvoji gamta skirti buvusios, esamos ir būsimos žmonijos bendrajam gėriui.¹⁵⁵ Žemės turtų, augalijos ir gyvūnijos išteklių naudojimas negali būti atskirtas nuo pagarbos moraliniams reikalavimams. Kūrėjo leistas žmogaus viešpatavimas negyvajai gamtai ir gyvosioms būtybėms nėra absoliutus;373 jį riboja rūpinimasis kitų žmonių – įskaitant ir būsimas kartas – gyvenimo lygiu; jis reikalauja religinės pagarbos kūrinijos integralumui.¹⁵⁶378

2416^S-507^Y-437Gyvūnai yra Dievo kūriniai. Savo apvaizda Jis rūpinasi ir jais.¹⁵⁷ Jau pačiu savo buvimu jie šlovina ir aukština Viešpatį.¹⁵⁸ Ir žmonės turi būti jiems palankūs. Prisiminkime, kokie švelnūs gyvūnams buvo šventieji Pranciškus Asyžietis arba Pilypas Nėris.344

2417^S-507^Y-437Gyvūnus valdyti Dievas patikėjo žmogui, sukurtam pagal savo paveikslą.¹⁵⁹ Tad leistina naudoti gyvūnus maistui ir drabužiams. Galima juos prisijaukinti, kad tarnautų dirbančiam ir besiilsinčiam žmogui. Medicininiai ir moksliniai gyvūnų tyrinėjimai morališkai pateisinami, jeigu neperžengia leistinų ribų ir padeda gydyti žmogų ar gelbėti jo gyvybę.2234

2418^S-507^Y-437Be reikalo gyvūnus kankinti arba atimti jiems gyvybę nesuderinama su žmogaus kilnumu. Taip pat nedora dėl jų eikvoti pinigus, kuriuos pirmiausia reikėtų panaudoti žmonių vargui palengvinti.2446 Gyvūnus galima mylėti; tačiau nedera prie jų prisirišti taip, kaip prisirišama prie asmenų.

III. Socialinis Bažnyčios mokymas

2419^S-509^Y-4381960„Krikščioniškasis apreiškimas [...] padeda geriau suprasti visuomeninio gyvenimo dėsningumus.“¹⁶⁰ Evangelija apreiškia Bažnyčiai visą tiesą apie žmogų.359 Vykdydama savo misiją skelbti Evangeliją, Bažnyčia Kristaus vardu primena žmogui jo paties kilnumą ir jo pašaukimą bendrauti su kitais asmenimis, moko laikytis dieviškąją išmintį atitinkančių teisingumo ir tiesos reikalavimų.

2420^S-510^Y-4382032Ekonominėje ir socialinėje srityje Bažnyčia daro moralinius sprendimus, „kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas“¹⁶¹. Jos užduotis moralinėje srityje yra kitokia negu politinės valdžios: Bažnyčiai rūpi su aukščiausiuoju Gėriu,2246 mūsų galutiniu tikslu, suderinta šio pasaulio gerovė. Bažnyčia stengiasi įkvėpti teisingas nuostatas žemiškųjų gėrybių ir visuomeninių ūkinių santykių atžvilgiu.

2421^S-509^Y-439Socialinis Bažnyčios mokymas išsirutuliojo XIX amžiuje, kai Evangelija susidūrė su Naujųjų laikų industrine visuomene, naujomis jos struktūromis plataus vartojimo prekėms gaminti, nauja visuomenės, valstybės ir valdžios samprata, naujomis darbo ir nuosavybės formomis. Bažnyčios mokymo ekonominiais ir socialiniais klausimais plėtojimasis patvirtina nuolatinio Bažnyčios mokymo svarbą, o drauge ir tikrąją visada gyvos ir veiksmingos Tradicijos reikšmę.¹⁶²

2422^S-509^Y-438Socialinis Bažnyčios mokymas apima tiesas, kurias Bažnyčia nuolat papildo aiškindama istorinius įvykius Jėzaus Kristaus viso apreikšto žodžio šviesoje, padedama Šventosios Dvasios.¹⁶³ Tas mokymas geros valios žmonėms tampa juo priimtinesnis, juo gražiau elgiasi jo įkvėpti tikintieji.2044

2423^S-509^Y-438Socialinis Bažnyčios mokymas pateikia principus, kuriais turėtų remtis apmąstymai, suformuluoja kriterijus sprendimams priimti, nurodo veikimo gaires:

Kiekviena sistema, kurioje socialinius santykius visiškai sąlygoja ekonominiai veiksniai, prieštarauja žmogaus asmens ir jo veiksmų prigimčiai.¹⁶⁴

2424^S-512Teorija, kuri pelną laiko vienintele ūkinės veiklos taisykle ir galutiniu tikslu, morališkai nepriimtina. Besaikis noras praturtėti neišvengiamai turi blogų padarinių.2317 Jis yra daugelio socialinę tvarką griaunančių konfliktų priežastis.¹⁶⁵

Sistema, „pagrindines atskirų asmenų bei grupių teises“ pajungianti „kolektyvinei gamybos organizacijai“¹⁶⁶, yra nesuderinama su žmogaus kilnumu. Bet kuri veikla, žmogų paverčianti tik pasipelnymo priemone, jį pavergia, o pinigą padaro stabu ir padeda plisti ateizmui. „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24; Lk 16, 13).

2425^S-512Bažnyčia atmetė totalitarines ir ateistines ideologijas, Naujaisiais laikais susijusias su „komunizmu“ arba „socializmu“.676 Drauge ji atmetė „kapitalizmo“ propaguojamą individualizmą ir absoliučią rinkos dėsnių pirmenybę žmogaus darbo atžvilgiu.¹⁶⁷ Ekonomikos reguliavimas vien centralizuotu planavimu iš pagrindų pakerta socialinius ryšius, o jos reguliavimui vien rinkos dėsniais trūksta socialinio teisingumo, „nes daugybės žmogaus poreikių rinka negali patenkinti“¹⁶⁸. 1886Tenka pritarti protingam rinkos ir verslo tvarkymui, laikantis teisingos vertybių hierarchijos ir paisant bendrojo gėrio.

IV. Ekonominė veikla ir socialinis teisingumas

2426^S-513^Y-442^Y-444^Y-446^Y-445Ekonominės veiklos plėtra ir gamybos didinimas skirti žmonių poreikiams tenkinti. Ekonominio gyvenimo tikslas nėra vien tik gėrybių gausa ir išaugęs pelnas ar galia; ekonominis gyvenimas pirmiausia turi tarnauti žmonėms – visam žmogui ir visai žmonijai. Jai būdingais metodais plėtojama ekonominė veikla turi neperžengti moralinės tvarkos ribų ir laikytis socialinio teisingumo,1928 idant atitiktų žmogui numatytą Dievo planą.¹⁶⁹

2427^S-513^Y-444307Žmogaus darbas yra pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių tiesioginė veikla; jie yra pašaukti, valdydami žemę, visi drauge ir vieni dėl kitų tęsti kūrimo darbą.¹⁷⁰ Tad darbas yra pareiga:378 „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10).¹⁷¹ Darbu pagerbiamos Kūrėjo dovanos ir gauti talentai. Darbas gali būti atperkantis. Pakeldamas darbo naštą¹⁷² ir susivienijęs su Jėzumi, Nazareto amatininku ir Golgotos kalno nukryžiuotuoju,531 žmogus tam tikra prasme bendradarbiauja su Dievo Sūnumi Jo Atpirkimo darbe. Nešdamas kasdienį darbo, kuriam jis pašauktas, kryžių, žmogus pasirodo esąs Kristaus mokinys.¹⁷³ Darbas gali būti pašventinimo priemonė ir žemiškosios tikrovės gaivinimas Kristaus Dvasia.

2428^S-513^Y-4442834Dirbdamas žmogus lavina ir ugdo dalį savo prigimties gebėjimų. Pagrindinė darbo vertė priklauso nuo paties žmogaus, kuris jį dirba ir kuriam darbas skirtas.2185 Darbas yra žmogui, o ne žmogus darbui.¹⁷⁴

Kiekvienam žmogui turi būti atvira galimybė darbu įsigyti pragyvenimo lėšų sau bei savo artimiesiems ir būti naudingam visuomenei.

2429^S-514Kiekvienas žmogus turi teisę imtis ekonominės iniciatyvos, kiekvienas turi teisę ir pareigą naudotis savo talentais, atitinkamai didindamas visų gerovę ir gaudamas teisėtus savo pastangų vaisius. Jis privalo laikytis teisėtos valdžios bendrojo gėrio labui priimtų potvarkių.¹⁷⁵

2430 Ekonominiame gyvenime susipina įvairūs interesai, dažnai priešingi vieni kitiems. Tuo paaiškinami jam būdingi konfliktai.¹⁷⁶ Reikia stengtis juos spręsti derybomis, atsižvelgiant į socialinių sluoksnių – įmonių vadovų, samdomų darbuotojų bei jų atstovų (pavyzdžiui, profesinių sąjungų), o kai kuriais atvejais ir viešosios valdžios – teises ir pareigas.

2431^S-515Valstybės atsakomybė. „Ekonominė veikla, ypač rinkos sąlygomis, negali skleistis be institucinių, teisinių ir politinių nuostatų. Jai plėtoti kaip tik reikia asmens laisvės ir nuosavybės garantijų, nekalbant jau apie tvirtą valiutą ir gerai veikiančias viešąsias tarnybas. 1908Svarbiausias valstybės uždavinys ir yra tai laiduoti, kad dirbantieji galėtų naudotis savo darbo vaisiais, taigi jaustų akstiną dirbti našiai ir sąžiningai. [...] Valstybės pareiga yra prižiūrėti, ar ekonomikos srityje gerbiamos žmogaus teisės, ir pačiai jas gerbti, tačiau atsakomybė šioje srityje pirmiausia tenka ne valstybei,1883 bet įvairioms grupėms bei sąjungoms, iš kurių susideda visuomenė.“¹⁷⁷

2432^S-516^Y-4432415Įmonių vadovai yra atsakingi visuomenei už ekonominius ir ekologinius savo veiklos padarinius.¹⁷⁸ Jų pareiga ne tik didinti pelną, bet ir paisyti žmonių gerovės. Vis dėlto būtinas ir pelnas. Jis leidžia investuoti kapitalą, kuris garantuoja įmonių ateitį ir darbuotojų užimtumą.

2433^S-514Visiems be išimties žmonėms – vyrams ir moterims, sveikiems ir neįgaliesiems, vietos gyventojams ir svetimšaliams – turi būti atviri keliai gauti darbą ir įgyti profesiją.¹⁷⁹ Visuomenė savo ruožtu privalo pagal aplinkybes padėti piliečiams susirasti darbą ir užsiėmimą.¹⁸⁰

2434^S-514Teisingas užmokestis yra teisėtas darbo vaisius. Jo nepriskaičiuoti ar neišmokėti gali reikšti didelį nusižengimą teisingumui.¹⁸¹1867 Norint teisingai nustatyti darbo užmokestį, reikia atsižvelgti ir į dirbančiojo reikmes, ir į jo indėlį. „Atsižvelgiant į kiekvieno pareigas ir darbo produktyvumą, taip pat įmonės būklę ir bendrąją gerovę, už darbą turi būti atlyginama taip, kad žmogus pajėgtų deramai puoselėti savo paties ir savo artimųjų materialinį, visuomeninį, kultūrinį bei dvasinį gyvenimą.“¹⁸² Kad nustatytas užmokesčio dydis būtų pateisinamas moraliniu požiūriu, dar neužtenka šalių susitarimo.

2435^S-517Streikas morališkai teisėtas, kai atrodo esąs neišvengiama, net būtina priemonė proporcingai naudai pasiekti. Morališkai jis tampa neleistinas, kai jį lydi smurtas arba kai jam keliami tikslai nėra tiesiogiai susiję su darbo sąlygomis ar prieštarauja bendrajam gėriui.

2436^Y-444Neteisinga nemokėti socialinio draudimo įstaigoms teisėtos valdžios nustatytų įmokų.

Nedarbas dėl darbo stygiaus beveik visada žeidžia to ištikto žmogaus kilnumą ir kelia grėsmę jo gyvenimo pusiausvyrai. Be asmeniškai patiriamos skriaudos, iškyla daug pavojų ir jo šeimai.¹⁸³

V. Teisingumas ir tarptautinis solidarumas

2437^S-518^Y-4471938Ištekliai ir gamybos priemonės tarptautinėje plotmėje pasiskirstę taip nevienodai, kad tarp tautų atsiranda tikra „praraja“¹⁸⁴. Vienoje jos pusėje – turintys priemonių gamybai plėtoti ir tas priemones gausinantys, kitoje – vis labiau įsiskolinantys.

2438^S-518^Y-447Dėl įvairių religinių, politinių, ekonominių ir finansinių priežasčių socialinis klausimas šiandien „iškilo pasauliniu mastu“¹⁸⁵.1911 Valstybėms, kurios politiškai jau yra priklausomos vienos nuo kitų, būtinas solidarumas. Jis dar reikalingesnis, kai tenka užkirsti kelią „iškrypusiems mechanizmams“, tampantiems kliūtimi silpniau išsivysčiusių šalių pažangai.¹⁸⁶ 2315Vieton piktnaudžiaujančių ar net lupikaujančių finansinių sistemų,¹⁸⁷ nelygiaverčių prekybinių santykių tarp tautų, ginklavimosi varžybų būtina bendromis pastangomis telkti išteklius moralinei, kultūrinei ir ekonominei pažangai siekti, „nustatant naujus prioritetus ir keičiant vertybių skalę“¹⁸⁸.

2439^S-518^Y-447Turtingosioms valstybėms tenka didelė moralinė atsakomybė atžvilgiu tautų, kurios neįstengia rasti savo jėgomis pažangai reikalingų lėšų arba kurioms tai padaryti sutrukdė tragiški istoriniai įvykiai. Tai solidarumo ir meilės, bet tuo atveju, jei turtingųjų tautų gerovę lėmė teisingai neapmokėti ištekliai, drauge dar ir teisingumo pareiga.

2440^S-518^Y-447^Y-448Tiesioginė pagalba yra tinkama reakcija į skubius, ypatingus poreikius, kurių priežastis yra, pavyzdžiui, stichinės nelaimės, epidemijos ir kt. Bet jos nepakanka nei dėl nepritekliaus atsirandantiems dideliems nuostoliams padengti, nei nuolat iškylantiems poreikiams patenkinti. Taip pat būtina reformuoti tarptautines ekonomines ir finansines institucijas, kad jos palaikytų teisingesnius santykius su menkiau pažengusiomis šalimis.¹⁸⁹ Reikia remti vargstančių, savo pažangos ir išsivadavimo siekiančių šalių pastangas.¹⁹⁰ Tą daryti ypač svarbu žemės ūkio srityje. Žemdirbiai, ypač trečiajame pasaulyje, sudaro didžiąją vargšų dalį.

2441^S-518^Y-447Jokia visapusiška visuomenės pažanga neįmanoma be didėjančios Dievo pajautos ir savęs pačių pažinimo.1908 Tokia pažanga gausina materialines gėrybes ir skiria jas tarnauti žmogui ir jo laisvei. Ji mažina skurdą ir ekonominį išnaudojimą, didina pagarbą kultūriniam savitumui ir atvirumą transcendencijai.¹⁹¹

2442^S-519^Y-440^Y-447Bažnyčios ganytojams nedera tiesiogiai dalyvauti politinėje veikloje ir organizuoti socialinį gyvenimą. Tuo užsiimti drauge su kitais piliečiais turi savo iniciatyva veikiantys tikintys pasauliečiai; tai – jų pašaukimo dalis.899 Socialinei veiklai plėtoti yra daug konkrečių būdų. Visada būtina atsižvelgti į bendrąjį gėrį ir likti ištikimiems Evangelijos žodžiams ir Bažnyčios mokymui. Tikintiems pasauliečiams dera „su krikščionišku atsidavimu gaivinti laikinąją tikrovę ir būti taikos ir teisingumo liudytojais bei kūrėjais“¹⁹².

VI. Meilė vargšams 2544-2547

2443^S-520^Y-449Dievas laimina tuos, kurie padeda vargšams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). 786 525Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė vargšams.¹⁹³ 544 853Kai „vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5),¹⁹⁴ tai yra ženklas, kad su jais yra Kristus.

2444^S-520^Y-449„Bažnyčios meilė vargšams [...] yra neatsiejama jos tradicijos dalis.“¹⁹⁵ 1716Tą meilę įkvepia palaiminimų Evangelija,¹⁹⁶ Jėzaus neturtas¹⁹⁷ ir Jo dėmesys vargdieniams¹⁹⁸. Varguolių meilė gali būti net vienas iš motyvų dirbti, idant būtų „iš ko padėti stokojančiam“¹⁹⁹. Ji nukreipta ne tik prieš medžiaginį neturtą, bet ir prieš daugelį kultūrinio bei religinio neturto formų.²⁰⁰

2445^S-520^Y-4492536Meilė vargšams nesuderinama su nesaikinga turto meile arba jo naudojimu egoistiniams tikslams:

2547Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų! Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti. Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs tebekraunate turtus dienų gale. Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į kareivijų Dievo ausis. Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote ir nupenėjote jūsų širdis skerdimo dienai. Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina (Jok 5, 1–6).

2446^S-520^Y-449Šv. Jonas Auksaburnis pabrėžtinai primena: „Su vargšais nesidalyti savo gėrybėmis reiškia iš jų vogti ir jiems atimti gyvybę. Mūsų turimi turtai – ne mūsų, o jų.“²⁰¹2402 „Pirmiausia tebūnie padaroma visa, ko reikalauja teisingumas, kad nebūtų duodama kaip meilės dovana tai, kas priklauso pagal teisingumą“:²⁰²

Kai duodame vargšams, kas jiems būtina, mes anaiptol ne savo dosnumą parodome, o grąžiname, kas jiems priklauso; veikiau atliekame teisingumo pareigą, o ne gailestingumo darbus.²⁰³

2447^S-520^Y-450^Y-4511460Gailestingumo darbai yra veikli meilė, raginanti mus ateiti į pagalbą savo artimui jo kūno ir sielos varguose.²⁰⁴ Mokyti, patarti, paguosti, sustiprinti, kaip ir atleisti ar nuoskaudas nukęsti, yra gerieji darbai sielai. Gerieji darbai kūnui pirmiausia yra išalkusį pavalgydinti, keleivį priglausti, vargšą aprengti, ligonį ir kalinį aplankyti, mirusį palaidoti.²⁰⁵1038 1969 Tarp tų darbų vienas pagrindinių broliškos meilės ženklų – vargšų šelpimas;²⁰⁶ tai taip pat ir Dievui patinkantis teisumo darbas.²⁰⁷

Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro (Lk 3, 11). Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta (Lk 11, 41). Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, bet neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! (Jok 2, 15–16)²⁰⁸.1004

2448^S-520386„Didelė medžiaginių gėrybių stoka, beteisiškumas ir priespauda, kūno ir sielos ligos, pagaliau mirtis – visas šis žmogaus vargas yra aiškus ženklas, kad po pirmosios Adomo nuodėmės žmogui yra įgimtas silpnumas ir jam būtinas išgelbėjimas. Tai pažadino Gelbėtojo Kristaus užuojautą, Jis panoro nešti tuos vargus ir tapti panašus į 'mažiausiuosius savo brolius' (pgl. Mt 25, 40. 45). Dėl to ir Bažnyčia didele meile pamilo vargo prislėgtuosius;1586 nuo pat pradžių, nepaisydama daugelio savo narių nuodėmių, ji niekada nepaliovė lengvinti jų dalios, jų ginti ir vaduoti. Ji tai daro nesuskaitomais gerais darbais, kurie visada ir visur yra reikalingi.“²⁰⁹

2449^S-520Jau Senajame Testamente įvairūs teisiniai nuostatai (skolų dovanojimo metai, draudimas skolinti už palūkanas ir pasilaikyti užstatą, dešimtinės mokestis, kasdienis užmokestis padieniams darbininkams, vynuogių ir varpų rinkimo teisė nuėmus derlių) atitiko Pakartoto Įstatymo raginimą: „Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: 'Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte'“ (Įst 15, 11). Tuos žodžius Jėzus pakartojo kaip savus: „Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“ (Jn 12, 8). Tuo Jis neatmeta senųjų pranašų griežto pasmerkimo žmonėms, perkantiems „vargšus už sidabrą, beturtį už sandalų porą...“ (Am 8, 6), bet ragina mus vargšuose – Jo broliuose – įžvelgti Jį patį:²¹⁰1397

Kai motina priekaištavo šv. Rožei Limietei, kam ji priglaudžia namuose vargšus ir ligonius, pastaroji atsakė: „Tarnaudami vargšams ir ligoniams, tarnaujame Jėzui. Negalime nepadėti savo artimui, nes jame regime Jėzų, kuriam tarnaujame.“²¹¹786

Santrauka

2450^S-506„Nevogsi“ (Įst 5, 19). „Nei vagys, nei gobšai [...], nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 10).

2451^S-506Septintu įsakymu liepiama laikytis teisingumo ir meilės tvarkant žemiškas gėrybes ir žmogaus darbo vaisius.

2452^Y-427Sukurtosios gėrybės skirtos visai žmonijai. Teisė į privatinę nuosavybę nepanaikina visuotinės gėrybių paskirties.

2453^S-508Septintu įsakymu draudžiama vogti. Vagystė yra neteisėtas svetimo turto pasisavinimas prieš protingą savininko valią.

2454^S-508Septintam įsakymui prieštarauja kiekvienas būdas neteisėtai pasisavinti svetimą turtą ir juo naudotis. Padaryta neteisybė turi būti atitaisyta. Mainų teisingumas reikalauja grąžinti pavogtą turtą.

2455^S-508Moralinis įstatymas draudžia turint merkantilinių ar totalitarinių tikslų žmones pavergti, juos pirkti, parduoti ar mainyti kaip prekę.

2456^Y-437Kūrėjo leidimo naudotis negyvosios gamtos, augmenijos ir gyvūnijos ištekliais negalima atsieti nuo moralinių įpareigojimų, įskaitant įsipareigojimus būsimųjų kartų atžvilgiu.

2457^S-507^Y-437Gyvūnai patikėti žmogaus globai; jis turi būti jiems palankus. Jie gali tarnauti tinkamiems žmogaus poreikiams.

2458^S-510Bažnyčia daro moralinius sprendimus ekonominėje ir socialinėje srityje, kai to reikalauja pagrindinės žmogaus teisės arba sielų išganymas. Jai rūpi bendra laikinoji žmonių gerovė, nes ji susijusi su aukščiausiuoju Gėriu, mūsų galutiniu tikslu.

2459^S-511^Y-445Pats žmogus yra viso ekonominio ir socialinio gyvenimo kūrėjas, centras ir tikslas. Socialinio klausimo svarbiausias momentas yra tai, kad Dievo visiems sukurtos gėrybės, laikantis teisingumo ir padedant meilei, iš tikrųjų taptų visų turtu.

2460^S-513^Y-445Pagrindinė darbo vertė priklauso nuo paties žmogaus, kuris jį dirba ir kuriam darbas skirtas. Savo darbu žmogus prisideda prie pasaulio kūrimo. Darbas gali būti atperkantis, kai dirbame susivieniję su Kristumi.

2461^S-513Tikroji pažanga yra viso žmogaus pažanga. Svarbu išugdyti kiekvieno žmogaus gebėjimą būti ištikimam savo pašaukimui, tai yra Dievo balsui.²¹²

2462^S-520Vargšų šelpimas yra broliškosios meilės ženklas; tai ir Dievui patinkantis teisumo darbas.

2463^S-520^Y-446Ar įmanoma, matant daugybę žmonių be duonos, be pastogės, be vietos, neatpažinti juose Lozoriaus, alkano elgetos iš Jėzaus palyginimo?²¹³ Neišgirsti Jėzaus sakant: „Nė man [taip] nepadarėte“ (Mt 25, 45)?

KBK nuorodos

24011807 Teisingumas, kaip moralinė dorybė, yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas „religingumo dorybe“; žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Šventajame Rašte dažnai minimas teisusis pasižymi visada neklastinga širdimi ir teisingu elgesiu artimo atžvilgiu. „Nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“ (Kun 19, 15). „O jūs, šeimininkai, duokite vergams, kas teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Viešpatį danguje“ (Kol 4, 1).

KBK 1807 kontekstas

2401952 „Jiems visa buvo bendra“ (Apd 4, 32): „Tikras krikščionis visa, kas yra jo nuosavybė, turi laikyti bendru visų gėriu, todėl privalo būti pasirengęs ir stengtis palengvinti stokojančiųjų vargą.“ Krikščionis yra Viešpaties turtų valdytojas.

KBK 952 kontekstas

2402226 Tai reiškia deramai naudotis sukurtaisiais dalykais: tikėjimas į vieną Dievą akina mus viskuo, kas nėra Jis, tiek naudotis, kiek tai mus artina prie Jo, ir atsisakyti, kiek mus nuo Jo atitolina: Mano Viešpatie ir mano Dieve, atimk iš manęs visa, kas mane nuo Tavęs atitolina. Mano Viešpatie ir mano Dieve, duok man visa, kas mane priartina prie Tavęs. Mano Viešpatie ir mano Dieve, atitrauk mane nuo manęs paties, kad visas priklausyčiau Tau.

KBK 226 kontekstas

24021939 Solidarumo principas, dar vadinamas „draugyste“ arba „socialine meile“, yra reikalavimas, tiesiogiai kylantis iš žmogiškos ir krikščioniškos brolybės: Šiandien plačiai paplitusi klaida yra šio žmogiškojo solidarumo ir meilės įstatymo užmarštis. Jį nurodo ir įpareigoja jo laikytis tiek visų bet kurios tautos žmonių bendra kilmė bei protingos prigimties lygybė, tiek ir ant kryžiaus altoriaus dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus atnašauta Atpirkimo auka už nusidėjusią žmoniją.

KBK 1939 kontekstas

2404307 Dievas žmonėms net suteikia galimybę laisvai dalyvauti Jo apvaizdoje, patikėdamas jiems atsakomybę pripildyti žemę ir ją valdyti. Taigi Dievas leidžia žmonėms būti kaip protingoms ir laisvoms priežastims, kad jie kuo darniau atbaigtų kūrimo darbą, siekdami savo ir kitų žmonių gerovės. Dažnai net nesąmoningai bendradarbiaudami su Dievo valia, žmonės gali ir sąmoningai dalyvauti Dievo planuose savo darbais, maldomis, taip pat ir savo kentėjimais. Per tai jie iš tikrųjų tampa „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9) ir Jo karalystės darbininkais.

KBK 307 kontekstas

24061903 Teisėtai valdoma tik tada, kai valdžia rūpinasi bendruoju visuomenės gėriu ir siekia jo morališkai leistinomis priemonėmis. Jeigu valdantieji leidžia neteisingus įstatymus ar naudoja moralinei tvarkai prieštaraujančias priemones, tokie jų veiksmai sąžinės nesaisto. „Tada pati valdžia nustoja buvusi valdžia, ji išsigimsta į priespaudą.“

KBK 1903 kontekstas

24071809 Susivaldymas yra moralinė dorybė, tvardanti malonumų pomėgį ir padedanti išlaikyti saiką naudojantis sukurtomis gėrybėmis. Ši dorybė laiduoja valios viešpatavimą instinktams ir neleidžia troškimams peržengti padorumo ribų. Susivaldantis žmogus savo juslinį geismą kreipia į gėrį, geba skirti, kas gera ir kas bloga, ir nepasikliauja savo jėgomis tenkindamas širdies troškimus. Susivaldymas yra dažnai giriamas Senajame Testamente: „Nesek paskui savo geismus, tvardyk savo geidulius“ (Sir 18, 30). Naujajame Testamente jis yra vadinamas „santūrumu“ arba „blaivumu“. Šiame pasaulyje mes privalome gyventi „santūriai, teisingai ir maldingai“ (Tit 2, 12). Gerai gyventi yra ne kas kita, kaip mylėti Dievą visa savo širdimi, visa siela, visu elgesiu. Tikra ir visiška Jo meilė išsaugoma susivaldymu; dėl žmogaus tvirtumo jos nepalaužia jokios nelaimės; teisingame žmoguje ji niekam kitam nepaklūsta; išmintingo žmogaus meilė budi, viską stebėdama, kad nejučiomis jos neužkluptų nei klasta, nei melas.

KBK 1809 kontekstas

24071807 Teisingumas, kaip moralinė dorybė, yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas „religingumo dorybe“; žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Šventajame Rašte dažnai minimas teisusis pasižymi visada neklastinga širdimi ir teisingu elgesiu artimo atžvilgiu. „Nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“ (Kun 19, 15). „O jūs, šeimininkai, duokite vergams, kas teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Viešpatį danguje“ (Kol 4, 1).

KBK 1807 kontekstas

24071839 Moralinės dorybės ugdomos auklėjimu, sąmoningais veiksmais ir ištvermingomis pastangomis. Dievo malonė jas išskaistina ir išaukština.

KBK 1839 kontekstas

24091867 Katechetinė tradicija taip pat primena, kad yra „nuodėmių, kurios šaukiasi dangaus keršto“. Tai Abelio kraujas; Sodomos nuodėmė; Egipte engiamos tautos šauksmas; tremtinio, našlės ir našlaičio skundas; samdiniui daroma skriauda.

KBK 1867 kontekstas

24102101 Krikščionis dažnai kviečiamas duoti pažadus Dievui. Jis visada tai daro Krikšto ir Sutvirtinimo, Santuokos ir Šventimų metu. Asmeninio pamaldumo skatinamas, krikščionis taip pat gali pažadėti Dievui kokį nors darbą, maldą, labdarą, maldingą kelionę ir panašius dalykus. Sąžiningas pažadų Dievui vykdymas rodo deramą pagarbą dieviškajai didybei ir meilę ištikimajam Dievui.

KBK 2101 kontekstas

24111807 Teisingumas, kaip moralinė dorybė, yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas „religingumo dorybe“; žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Šventajame Rašte dažnai minimas teisusis pasižymi visada neklastinga širdimi ir teisingu elgesiu artimo atžvilgiu. „Nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“ (Kun 19, 15). „O jūs, šeimininkai, duokite vergams, kas teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Viešpatį danguje“ (Kol 4, 1).

KBK 1807 kontekstas

24121459 Daugelis nuodėmių padaro žalos artimui. Reikia daryti visa, kas įmanoma, jai atitaisyti (pavyzdžiui, grąžinti pavogtus daiktus, sugrąžinti gerą vardą tam, kuris buvo apšmeižtas, atlyginti skriaudas). To reikalauja ir paprastas teisingumas. Be to, nuodėmė pažeidžia ir susilpnina patį nusidėjėlį, taip pat jo santykius su Dievu ir su artimu. Išrišimas pašalina nuodėmę, bet nepašalina nuodėmės sukeltos netvarkos. Pakilęs iš nuodėmės, nusidėjėlis dar turi atgauti visišką dvasios sveikatą. Jis privalo padaryti dar šį tą savo nuodėmėms atitaisyti: turi atitinkamai „atsilyginti“ už savo nuodėmes arba jas „išpirkti“. Tas atsilyginimas taip pat vadinamas „atgaila“.

KBK 1459 kontekstas

24122487 Kiekvieną nusižengimą teisingumui ir tiesai lydi pareiga atitaisyti, net jei kaltininkui ir būtų atleista. Jeigu skriaudos neįmanoma atitaisyti viešai, būtina tai padaryti slapta; jeigu žmogui, patyrusiam žalą, negalima atsilyginti tiesiogiai, reikia moralinio atlyginimo, iš meilės. Ši pareiga atitaisyti galioja ir pažeminus gerą kito žmogaus vardą. Tas moralinis, o kartais ir materialinis atitaisymas turi atitikti padarytos žalos dydį. Jis yra sąžinės pareiga.

KBK 2487 kontekstas

24142297 Pagrobėjai ir įkaitų ėmėjai kelia siaubą ir savo grasinimais neleistinai prievartauja aukas. Tai morališkai neleistini veiksmai. Terorizmas be atodairos grasina, žeidžia ir žudo; tai sunkus nusižengimas teisingumui ir meilei. Kankinimai, taikant fizinę ar moralinę prievartą prisipažinimui išgauti, kaltiesiems nubausti, priešininkams įbauginti, neapykantai išlieti, prieštarauja asmens pagarbai ir žmogaus kilnumui. Išskyrus vien gydyti būtinus medikų numatytus atvejus, tiesioginis, tyčinis nekaltiems žmonėms daromas amputavimas, jų luošinimas arba sterilizavimas prieštarauja moraliniam įstatymui.

KBK 2297 kontekstas

2415226 Tai reiškia deramai naudotis sukurtaisiais dalykais: tikėjimas į vieną Dievą akina mus viskuo, kas nėra Jis, tiek naudotis, kiek tai mus artina prie Jo, ir atsisakyti, kiek mus nuo Jo atitolina: Mano Viešpatie ir mano Dieve, atimk iš manęs visa, kas mane nuo Tavęs atitolina. Mano Viešpatie ir mano Dieve, duok man visa, kas mane priartina prie Tavęs. Mano Viešpatie ir mano Dieve, atitrauk mane nuo manęs paties, kad visas priklausyčiau Tau.

KBK 226 kontekstas

2415358 Dievas visa sukūrė žmogui, bet žmogų sukūrė tam, kad jis Dievui tarnautų, Jį mylėtų ir Jam aukotų visą kūriniją: Kas toji būtybė, kuri atėjo į gyvenimą šitaip pagerbta? Tai žmogus, didi ir įstabi gyva būtybė, Dievo akyse vertingesnė už visą kūriniją: tai jam duoti dangus ir žemė, ir jūros, ir kita visata. Tai žmogus, kurio išganymas Dievui toks svarbus, kad Jis nepagailėjo jam net savo vienatinio Sūnaus. Juk Dievas be paliovos daro viską, kad tik žmogų pakeltų ligi savęs ir pasodintų savo dešinėje.

KBK 358 kontekstas

2415373 Dievo sumanymu vyras ir moteris pašaukti valdyti žemę kaip Dievo paskirti „valdytojai“. Toks išaukštinimas neturi virsti savivališku ir ardomuoju valdymu. Pagal Dievo, kuris „myli visa, kas yra“ (Išm 11, 24), paveikslą vyras ir moteris yra pašaukti būti dieviškosios apvaizdos kitų kūrinių atžvilgiu dalininkais. Todėl jiems tenka atsakomybė už Dievo jiems pavestą pasaulį.

KBK 373 kontekstas

2415378 Dievo draugystės ženklas buvo tai, kad Jis žmogų apgyvendino sode, ir žmogus ten gyveno, kad „jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15); darbas buvo ne vargas, o vyro ir moters bendradarbiavimas su Dievu tobulinant regimąją kūriniją.

KBK 378 kontekstas

2416344 Visi kūriniai yra tarpusavyje susiję, nes visi sukurti to paties Kūrėjo ir visi skirti Jo garbei: Tešlovina Tave, o Viešpatie, visi tavieji kūriniai, ypač sesuo puikioji Saulė, kuria Tu dieną švieti mums, jinai graži ir spindi nuostabiai, ir primena Tave ji, o Aukščiausias... Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, ir brolis Vandenėlis, labai naudingas ir romus, brangintinas, skaistus... Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, sesė mūs, motulė žemė, kuri nešioja mus ir pamaitina, gausybę vaisių, žiedus marguosius ir žolę išaugina... Garbinkite ir šlovinkite mano Viešpatį, Dėkokit Jam ir nusižeminę giliai tarnaukit.

KBK 344 kontekstas

24172234 Ketvirtas Dievo įsakymas taip pat liepia mums gerbti visus žmones, kurie mūsų labui yra gavę iš Dievo valdžią visuomenėje. Juo nurodomos tiek valdančiųjų, tiek tų, kurie to valdymo vaisiais naudojasi, pareigos.

KBK 2234 kontekstas

24182446 Šv. Jonas Auksaburnis pabrėžtinai primena: „Su vargšais nesidalyti savo gėrybėmis reiškia iš jų vogti ir jiems atimti gyvybę. Mūsų turimi turtai – ne mūsų, o jų.“ „Pirmiausia tebūnie padaroma visa, ko reikalauja teisingumas, kad nebūtų duodama kaip meilės dovana tai, kas priklauso pagal teisingumą“: Kai duodame vargšams, kas jiems būtina, mes anaiptol ne savo dosnumą parodome, o grąžiname, kas jiems priklauso; veikiau atliekame teisingumo pareigą, o ne gailestingumo darbus.

KBK 2446 kontekstas

24191960 Prigimtinio įstatymo priesakus ne visi žmonės suvokia vienodai aiškiai ir tiesiogiai. Nusidėjusiam žmogui dabartiniame būvyje yra būtina malonė ir Apreiškimas, kad „visi žmonės nesunkiai, iš tiesų patikimai ir be klaidos priemaišų“ galėtų pažinti religines ir moralines tiesas. Prigimtinis įstatymas tampa Dievo parengtu ir su Šventosios Dvasios veikimu suderintu pagrindu apreikštajam Įstatymui ir malonei.

KBK 1960 kontekstas

2419359 „Žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“: Šventasis Paulius kalba apie du žmones, nuo kurių prasideda žmonija: tai Adomas ir Kristus [...]. Pirmasis Adomas, – sako Paulius, – buvo su gyva siela, paskutinysis – su gyvybę teikiančia dvasia. Pirmasis buvo sukurtas paskutiniojo ir iš Jo gavo sielą, kad būtų gyvas [...]. Antrasis Adomas savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas. Todėl ir antrasis priėmė jo išvaizdą ir vardą, kad neleistų pražūti tam, ką buvo padaręs pagal savo paveikslą. Pirmasis Adomas ir paskutinysis: pirmasis turi pradžią, paskutinysis bus be pabaigos, nes paskutinysis iš tikrųjų yra pirmasis; tai pats yra pasakęs: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis“.

KBK 359 kontekstas

24202032 Bažnyčia, „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), iš apaštalų gavo „iškilmingą Kristaus įsakymą skelbti išganingąją tiesą“. „Bažnyčiai priklauso visuomet ir visur skelbti moralinius principus, taip pat ir dėl socialinės tvarkos, ir vertinti visus žmonių reikalus, kiek to reikalauja pamatinės žmogaus teisės ar sielų išganymas.“

KBK 2032 kontekstas

24202246 Bažnyčios misijai tenka užduotis „priimti moralinį sprendimą net politinės srities klausimais, kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas. Tai darydama ji turi teisę vartoti visas ir vien tas priemones, kurios atitinka Evangeliją ir visų gerovę atsižvelgiant į laiko ir sąlygų skirtingumą“.

KBK 2246 kontekstas

24222044 Pakrikštytųjų ištikimybė yra pirmutinė sąlyga Evangelijai skelbti ir Bažnyčios misijai pasaulyje vykdyti. Išganymo naujieną turi patvirtinti krikščionių gyvenimo liudijimas, kad žmonės matytų spinduliuojančią jos tiesos jėgą. „Jau pats krikščioniško gyvenimo liudijimas ir geri darbai, atlikti antgamtine dvasia, turi galios patraukti žmones į tikėjimą ir Dievą.“

KBK 2044 kontekstas

24242317 Tarp žmonių ir tautų knibždėte knibždančios neteisybės, didžiulė ekonominė ar socialinė nelygybė, pavydas, nepasitikėjimas, išdidumas be paliovos grasina taikai ir sukelia karus. Visa, kas daroma šiam blogiui įveikti, padeda stiprinti taiką ir išvengti karo: Kiek žmonės yra nusidėjėliai, tiek jiems gresia ir grės karo pavojus, iki ateis Kristus. Tačiau kiek, jungiami meilės, jie nugali nuodėmę, tiek nugalima ir prievarta, iki išsipildys žodžiai: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti“ (Iz 2, 4).

KBK 2317 kontekstas

2425676 Ta antikristinė apgaulė išryškėja pasaulyje kaskart, kai tik bandoma istorijoje įgyvendinti mesijinę viltį, kuri iš tiesų išsipildys tik pasibaigus istorijai eschatologiniu teismu; Bažnyčia atmetė net nuosaikią būsimos Karalystės klastotę, vadinamą milenarizmu, „iš esmės iškrypusio“ sekuliarizuoto mesianizmo politinį pavidalą.

KBK 676 kontekstas

24251886 Visuomenė būtina žmogaus pašaukimui įgyvendinti. To siekiant būtina laikytis teisingos vertybių hierarchijos, kurioje „medžiaginės ir instinktų valdomos sritys palenkiamos vidinėms ir dvasinėms“: Visuomenę [...] pirmiausia reikia vertinti kaip dvasinę tikrovę. Juk joje tiesos apšviesti žmonės dalijasi savo žiniomis; gali ginti savo teises ir vykdyti pareigas; yra skatinami siekti dvasinių gėrybių; pagrįstai drauge džiaugiasi kiekvienu gražiu dalyku, kad ir kokios rūšies jis būtų; nuolat trokšta tai, kas juose geriausia, perduoti kitiems ir nuolat bendrai stengtis dvasiškai praturtėti. Tokios vertybės turi nuolatos teikti įkvėpimo ir gairių mokslui, ekonominiam gyvenimui, socialinei veiklai, valstybės pažangai ir santvarkai, įstatymų leidybai ir visoms kitoms nuolat besirutuliojančio visuomenės gyvenimo apraiškoms.

KBK 1886 kontekstas

24261928 Visuomenė laiduoja socialinį teisingumą sudarydama sąlygas ir sąjungoms, ir atskiriems individams siekti to, kas jiems priklauso pagal jų prigimtį ir pašaukimą. Socialinis teisingumas susijęs su bendruoju gėriu ir valdžia.

KBK 1928 kontekstas

2427307 Dievas žmonėms net suteikia galimybę laisvai dalyvauti Jo apvaizdoje, patikėdamas jiems atsakomybę pripildyti žemę ir ją valdyti. Taigi Dievas leidžia žmonėms būti kaip protingoms ir laisvoms priežastims, kad jie kuo darniau atbaigtų kūrimo darbą, siekdami savo ir kitų žmonių gerovės. Dažnai net nesąmoningai bendradarbiaudami su Dievo valia, žmonės gali ir sąmoningai dalyvauti Dievo planuose savo darbais, maldomis, taip pat ir savo kentėjimais. Per tai jie iš tikrųjų tampa „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9) ir Jo karalystės darbininkais.

KBK 307 kontekstas

2427378 Dievo draugystės ženklas buvo tai, kad Jis žmogų apgyvendino sode, ir žmogus ten gyveno, kad „jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15); darbas buvo ne vargas, o vyro ir moters bendradarbiavimas su Dievu tobulinant regimąją kūriniją.

KBK 378 kontekstas

2427531 Didžiąją savo gyvenimo dalį Jėzus praleido panašiai kaip ir daugybė paprastų žmonių; tai buvo kasdieniškas gyvenimas be regimos didybės, amatininko darbas, Dievo įstatymui pavaldus žydo religinis gyvenimas tarp Jėzų supančių žmonių. Iš viso to laikotarpio mums yra apreikšta tik tai, kad Jėzus buvo klusnus tėvams ir kad Jis „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52).

KBK 531 kontekstas

24282834 „Melskis ir dirbk.“ „Melskitės, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo, dirbkite, tarsi viskas priklausytų nuo jūsų.“ Mes atliekame savo darbą, bet maistas vis tiek lieka Dievo dovana. Dera jos Jį prašyti, Jam už ją dėkoti. Tokia yra valgio laiminimo krikščionių šeimose prasmė.

KBK 2834 kontekstas

24282185 Sekmadieniais ir kitomis privalomomis švenčių dienomis tikintieji turi: susilaikyti nuo darbų ir užsiėmimų, trukdančių prideramai garbinti Dievą, tinkamai džiaugtis Viešpaties diena, daryti gailestingumo darbus ir gauti reikalingą atokvėpį dvasiai ir kūnui. Pareigos šeimai arba svarbios visuomeninės užduotys teisėtai atleidžia nuo įsakymo ilsėtis sekmadienį. Tikintieji turi rūpintis, kad tos teisėtos išimtys nevirstų įpročiu, žalingu religingumui, šeimos gyvenimui ir sveikatai. Meilė tiesai ieško švento poilsio; meilės poreikis verčia imtis teisingų darbų.

KBK 2185 kontekstas

24311908 Antra: bendrasis gėris reikalauja socialinės gerovės ir visuomenės plėtojimosi. Plėtojimasis apima visas socialines pareigas. Žinoma, dėl bendrojo gėrio valdžiai tenka derinti skirtingus pavienių žmonių interesus. Tačiau ji privalo laiduoti, kad kiekvienam būtų prieinama tai, kas būtina jo tikrai žmoniškam gyvenimui: maistą, apdarą, sveikatos apsaugą, darbą, švietimą bei kultūrą, tinkamą informaciją, teisę kurti šeimą ir t. t.

KBK 1908 kontekstas

24311883 Socializacija taip pat susijusi su pavojais. Per didelis valstybės kišimasis gali grėsti asmenų laisvei ir iniciatyvai. Bažnyčios mokyme buvo iškeltas vadinamasis subsidiarumo principas. Pagal jį „aukštesnio lygmens bendruomenė neturi kištis į žemesnio lygmens bendruomenės vidaus gyvenimą siaurindama jos kompetenciją; veikiau ji turi ją remti iškilus būtinybei ir jai padėti derinti savo veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla siekiant bendros gerovės“.

KBK 1883 kontekstas

24322415 Septintu įsakymu reikalaujama gerbti kūriniją, jos nežaloti. Gyvūnai, augalai ir negyvoji gamta skirti buvusios, esamos ir būsimos žmonijos bendrajam gėriui. Žemės turtų, augalijos ir gyvūnijos išteklių naudojimas negali būti atskirtas nuo pagarbos moraliniams reikalavimams. Kūrėjo leistas žmogaus viešpatavimas negyvajai gamtai ir gyvosioms būtybėms nėra absoliutus; jį riboja rūpinimasis kitų žmonių – įskaitant ir būsimas kartas – gyvenimo lygiu; jis reikalauja religinės pagarbos kūrinijos integralumui.

KBK 2415 kontekstas

24341867 Katechetinė tradicija taip pat primena, kad yra „nuodėmių, kurios šaukiasi dangaus keršto“. Tai Abelio kraujas; Sodomos nuodėmė; Egipte engiamos tautos šauksmas; tremtinio, našlės ir našlaičio skundas; samdiniui daroma skriauda.

KBK 1867 kontekstas

24371938 Yra ir neteisingų nelygybių, kurios skaudina milijonus vyrų ir moterų. Jos atvirai prieštarauja Evangelijai: Lygus asmenų orumas reikalauja siekti žmoniškesnių ir tinkamesnių gyvenimo sąlygų. Juk pernelyg dideli ekonominiai ir visuomeniniai skirtumai tarp vienos žmonių šeimos narių arba tautų kelia pasipiktinimą ir prieštarauja socialiniam teisingumui, lygybei, asmens orumui, taip pat visuomeninei ir tarptautinei taikai.

KBK 1938 kontekstas

24381911 Žmonių tarpusavio priklausomybė vis didėja. Palengva ji apima visą Žemę. Žmonijos, kaip lygaus prigimtinio kilnumo asmenis suburiančios šeimos, vienybė neatskiriama nuo visuotinio bendrojo gėrio. Jis reikalauja taip organizuoti tautų bendriją, kad ji pajėgtų „rūpintis įvairiomis žmonių reikmėmis tiek visuomeninio gyvenimo srityje, kuriai priklauso mityba, sveikatos priežiūra, švietimas, darbas, tiek susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kai kur galinčioms iškilti, pavyzdžiui, būtinybe padėti [...] po visą pasaulį pasklidusiems vargstantiems pabėgėliams, migrantams ir jų šeimoms“.

KBK 1911 kontekstas

24382315 Ginklų kaupimas daugeliui žmonių atrodo lyg paradoksalus būdas, kaip sulaikyti nuo karo galimus priešus. Jame jie įžvelgia veiksmingiausią priemonę taikai tarp tautų laiduoti. Prieš tokią bauginimo taktiką kyla svarbios moralinio pobūdžio prieštaros. Ginklavimosi varžybos taikos nelaiduoja; užuot pašalinus karų priežastis, rizikuojama jas pagilinti. Milžiniškos išlaidos vis naujų ginklų gamybai užkerta kelią padėti skurstantiems kraštams ir trukdo plėtotis tautoms. Besaikis ginklavimasis pagausina konfliktų priežasčių ir didina karų pavojų.

KBK 2315 kontekstas

24411908 Antra: bendrasis gėris reikalauja socialinės gerovės ir visuomenės plėtojimosi. Plėtojimasis apima visas socialines pareigas. Žinoma, dėl bendrojo gėrio valdžiai tenka derinti skirtingus pavienių žmonių interesus. Tačiau ji privalo laiduoti, kad kiekvienam būtų prieinama tai, kas būtina jo tikrai žmoniškam gyvenimui: maistą, apdarą, sveikatos apsaugą, darbą, švietimą bei kultūrą, tinkamą informaciją, teisę kurti šeimą ir t. t.

KBK 1908 kontekstas

2442899 Krikščionių pasauliečių iniciatyva ypač būtina, kai reikia surasti ar sugalvoti būdus, kaip socialinį, politinį, ekonominį gyvenimą persmelkti krikščioniškojo tikėjimo dvasia. Toji iniciatyva yra normalus Bažnyčios gyvenimo elementas: Tikintieji pasauliečiai yra pirmose Bažnyčios gyvenimo gretose; per juos Bažnyčia tampa gyvybiniu visuomenės pradmeniu. Dėl to būtent jie turi vis aiškiau suvokti, kad ne tik priklauso Bažnyčiai, bet ir patys yra Bažnyčia, tai yra tikinčiųjų bendrija žemėje, vadovaujama vienos galvos – popiežiaus ir vyskupų drauge su juo. Visi jie yra Bažnyčia.

KBK 899 kontekstas

VI. Meilė vargšams2544 Jėzus liepia savo mokiniams branginti Jį labiau už visus ir už viską ir ragina juos dėl Jo ir dėl Evangelijos atsižadėti visos savo nuosavybės. Prieš pat savo kančią Jis kaip pavyzdį jiems nurodė vargšę Jeruzalės našlę, kuri iš savo neturto atidavė viską, ką turėjo pragyvenimui. Norint įeiti į dangaus karalystę, būtina laikytis reikalavimo neprisirišti prie turtų.

KBK 2544 kontekstas

VI. Meilė vargšams2545 Visi krikščionys „tesistengia tinkamai tvarkyti savo polinkius, kad pasaulio dalykų naudojimas ir evangeliškojo neturto dvasiai priešingas prisirišimas prie turtų nekliudytų jiems siekti tobulos meilės“.

KBK 2545 kontekstas

VI. Meilė vargšams2546 „Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3). Palaiminimais apreiškiama laimės ir malonės, grožio ir ramybės tvarka. Jėzus giria beturčių džiaugsmą, nes jų jau yra Dievo karalystė: Žodis [Kristus] „dvasios neturtu“ vadina laisvą žmogaus nusižeminimą ir atsižadėjimą; ir apaštalas mums kaip pavyzdį rodo Dievo neturtą, sakydamas: „Jis [...] dėl jūsų tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9).

KBK 2546 kontekstas

VI. Meilė vargšams2547 Viešpats apgailestauja, kad turtuoliai paguodą atranda turtų pertekliuje. „Išdidusis vaikosi žemiškos galybės, tuo tarpu beturtis dvasia ieško dangaus karalystės.“ Patikint save dangaus Tėvo apvaizdai, išsivaduojama iš nerimo dėl rytdienos. Pasitikėjimas Dievu parengia beturčių laimei. Jie regės Dievą.

KBK 2547 kontekstas

2443786 Pagaliau Dievo tauta dalyvauja ir karališkojoje Kristaus veikloje. Kristus karaliauja patraukdamas prie savęs visus žmones savo mirtimi ir prisikėlimu. Kristus, visatos Karalius ir Viešpats, tapo visų tarnu, atėjęs „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Krikščioniui „tarnauti [Kristui] reiškia viešpatauti“, ypač tarp vargšų ir kenčiančių, kuriuose Bažnyčia „atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą“. Dievo tauta savo „karališkąjį kilnumą“ pasiekia gyvendama pagal šį pašaukimą tarnauti drauge su Kristumi. Visus atgimusius Kristuje kryžiaus ženklas padaro karaliais, Šventosios Dvasios patepimas pašventina kunigais, kad visi dvasininkai – įskaitant ir tuos, kurie turime ypatingų mūsų tarnybos pareigų, – ir dvasingieji krikščionys sąmoningai laikytų save karališkosios veiklos dalyviais. Kas gi gali būti karališkiau, kaip Dievui atsidavusiai sielai valdyti savo kūną? Ir kas gali būti kunigiškiau, kaip paaukoti Viešpačiui tyrą sąžinę ir ant savo širdies altoriaus atnašauti nesuteptas meilės aukas?

KBK 786 kontekstas

2443525 Jėzus gimė vargingoje kūtelėje, neturtingoje šeimoje; pirmieji įvykio liudytojai buvo paprasti piemenys. Tame neturte nušvito dangaus garbė. Bažnyčia nepaliauja giedojusi apie tos nakties šlovę: Mergelė pasauliui šiandien atidavė Amžinąjį; Neprieinamajam prisiglausti olą davė žemė. Angelai ir piemenys Jį šlovina, Žvaigždės vedami, artinas išminčiai, Nes Tu mums užgimei, Kūdikėli, Dieve amžinasis!

KBK 525 kontekstas

2443544 Karalystė priklauso vargdieniams ir mažutėliams, tiems, kurie ją priima nuolankia širdimi. Jėzus yra siųstas nešti „Gerosios Naujienos vargdieniams“ (Lk 4, 18). Jis vadina juos palaimintais, nes „jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3); Tėvas teikėsi apreikšti „mažutėliams“ tai, kas paslėpta „nuo išmintingųjų ir gudriųjų“. Nuo prakartėlės iki kryžiaus Jėzus dalijasi su vargdieniais jų gyvenimu. Jis pažįsta alkį, troškulį, nepriteklių. Maža to: Jis tapatina save su visokiausiais vargšais ir veiklią meilę jiems laiko sąlyga įeiti į dangaus karalystę.

KBK 544 kontekstas

2443853 Deja, keliaujančioji Bažnyčia pati patiria, „kaip toli viena nuo kitos yra jos skelbiama žinia ir Evangelijos skelbėjų žmogiškoji silpnybė“. Tik „atgailos ir atsinaujinimo“, „siauru kryžiaus keliu“ žengdama, Dievo tauta gali plėsti Kristaus karalystę. „Kristus atpirkimo darbą atliko būdamas neturtingas ir persekiojamas. Lygiai taip ir Bažnyčia šaukiama leistis tuo pačiu keliu, idant perteiktų žmonėms išganymo vaisius.“

KBK 853 kontekstas

24441716 Jėzaus skelbimo šerdis yra palaiminimai. Jais pakartojami nuo Abraomo laikų išrinktajai tautai duoti pažadai. Nukreipti į dangaus karalystę, o ne vien į žemės vaisius, jie ištobulinami: Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. (Mt 5, 3–12).

KBK 1716 kontekstas

24452536 Dešimtu įsakymu draudžiamas godumas ir besaikis noras turėti žemiškų gėrybių, draudžiamas nežabotas geidimas, gimstantis iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galiai, pagaliau draudžiamas troškimas daryti neteisybę, pakenksiančią artimo žemiškosioms gėrybėms: Kai Įstatymas sako: Negeisi, tai reiškia, kad jis liepia netrokšti nieko, kas mums nepriklauso. Nes svetimo turto troškimas yra neišmatuojamas, begalinis ir niekada nepasotinamas, kaip yra parašyta: „Kas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais“ (Koh 5, 9).

KBK 2536 kontekstas

24452547 Viešpats apgailestauja, kad turtuoliai paguodą atranda turtų pertekliuje. „Išdidusis vaikosi žemiškos galybės, tuo tarpu beturtis dvasia ieško dangaus karalystės.“ Patikint save dangaus Tėvo apvaizdai, išsivaduojama iš nerimo dėl rytdienos. Pasitikėjimas Dievu parengia beturčių laimei. Jie regės Dievą.

KBK 2547 kontekstas

24462402 Pradžioje Dievas žemę su jos gėrybėmis patikėjo žmonėms tvarkyti bendrai, kad jie ja rūpintųsi, savo triūsu užvaldytų ir naudotųsi jos vaisiais. Sukurtosios gėrybės skirtos visai žmonijai. Tačiau pati žemė yra žmonėms padalyta, kad jie gyventų saugiai, negresiant skurdui ir prievartai. Įgyti nuosavybės yra teisėta, kai šitaip siekiama laiduoti žmonių laisvę ir kilnumą, padėti kiekvienam žmogui tenkinti jo paties pagrindinius poreikius ir jam patikėtų žmonių reikmes. Nuosavybė turi leisti reikštis įgimtam žmonių solidarumui.

KBK 2402 kontekstas

24471460 Atgaila, kurią paskiria nuodėmklausys, turi atsižvelgti į asmeninę penitento būklę ir būti naudinga jo dvasiai. Ji, kiek tik įmanoma, turi atitikti padarytų nuodėmių sunkumą ir pobūdį. Tai gali būti malda, tam tikra auka, gailestingumo darbai, patarnavimas artimui, savanoriškas atsižadėjimas, kentėjimas ir ypač kantrus savo kryžiaus nešimas. Tokios atgailos padeda mums darytis panašiems į Kristų, kuris pats vienas kartą visiems laikams atsilygino už mūsų nuodėmes; leidžia tapti prisikėlusiojo Kristaus bendraįpėdiniais, „jeigu su juo kenčiame“ (Rom 8, 17): Vis dėlto atsilyginimas, kurį mes sumokame už savo nuodėmes, toks nebūtų, jei jo nebūtų sumokėjęs Jėzus Kristus; nes mes patys, kaip tokie, nieko negalime; „visa galime“, padedami To, „kuris mus stiprina“. Tad žmogus neturi nieko, kuo galėtų pasigirti, bet visas mūsų „gyrius“ yra Kristuje, [...] per Jį mes atsilyginame, „duodami tikrų atsivertimo vaisių“, kurie iš Jo gauna vertę, per Jį aukojami Tėvui ir dėl Jo yra Tėvo priimami.

KBK 1460 kontekstas

24471038 Visų mirusiųjų, „teisiųjų ir neteisiųjų“ (Apd 24, 15), prisikėlimas įvyks prieš Paskutinį teismą. Tai bus „valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo [Žmogaus Sūnaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 28–29). Tada Kristus ateis „savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai [...]. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje [...]. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31–33. 46).

KBK 1038 kontekstas

24471969 Religiniai veiksmai: išmalda, malda ir pasninkas Naujajame Įstatyme atliekami pasirodant „Tėvui, reginčiam slaptoje“, užuot troškus, „kad būtų žmonių matomi“. Naujojo Įstatymo malda yra „Tėve mūsų“.

KBK 1969 kontekstas

24471004 Tos dienos belaukiant, tikinčiojo kūną ir sielą jau yra sukilninęs buvimas „Kristuje“; dėl to reikia gerbti savo ir kito kūną, ypač kai jis kenčia: Kūnas skirtas [...] Viešpačiui, o Viešpats – kūnui. Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe. Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? [...] jūs nebepriklausote patys sau [...]. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu! (1 Kor 6, 13–15. 19–20).

KBK 1004 kontekstas

2448386 Nuodėmė egzistuoja žmogaus istorijoje: būtų beprasmiška bandyti jos nepastebėti arba šią tamsią tikrovę vadinti kitais vardais. Bandydami suprasti, kas yra nuodėmė, turime pirmiausia pripažinti gilų žmogaus ryšį su Dievu, nes, to nepaisydami, neatskleisime nuodėmės blogio, kuris iš tiesų yra ne kas kita, kaip Dievo atmetimas ir savęs su Juo supriešinimas, tebeslegiantys žmogaus gyvenimą ir istoriją.

KBK 386 kontekstas

24481586 Vyskupui tai pirmiausia yra tvirtumo malonė (lotynų apeigų vyskupo konsekracijos maldoje prašoma vadovu darančios Dvasios): malonė tvirtai ir išmintingai, kaip tėvui ir ganytojui, vadovauti savo Bažnyčiai ir ją ginti, rodyti visiems nesavanaudišką meilę ir ypatingą palankumą neturtėliams, ligoniams ir varguoliams. Ši malonė skatina vyskupą visiems skelbti Evangeliją, būti pavyzdžiu savo kaimenei, eiti jos priekyje šventumo keliu, vienijantis Eucharistijoje su Kristumi – Kunigu ir Auka, nebijant atiduoti gyvybę už savo avis: Tėve, Tu pažįsti širdis – suteik malonės, kad Tavo tarnas, kurį Tu pasirinkai vyskupu, ganytų Tavo šventąją kaimenę ir Tavo akivaizdoje nepriekaištingai Tau dieną naktį tarnautų kaip aukščiausiasis kunigas; tegu aukštosios kunigystės dvasios galia įgyja valdžią atleisti nuodėmes, kaip Tu esi įsakęs, tegu Tavo nustatyta tvarka skirsto pareigas ir tegu atriša kiekvieną ryšį ta galia, kurią Tu suteikei apaštalams; tegu jis Tau patinka savo švelnumu ir tyra širdimi, atnašaudamas Tau malonų kvapsnį per Tavo Sūnų Jėzų Kristų...

KBK 1586 kontekstas

24491397 Eucharistija įpareigoja vargšų atžvilgiu: kad teisingai priimtume už mus atiduotą Kristaus Kūną ir Kraują, turime atpažinti Kristų vargingiausiuose žmonėse, Jo broliuose: Tu ragavai Viešpaties Kraujo ir net nepažįsti savo brolio. Darai gėdą tam stalui manydamas, kad nėra vertas dalytis tavuoju maistu tas, kuris buvo rastas vertas sėstis prie šio stalo. Dievas tave išvadavo iš visų tavo nuodėmių ir čia pakvietė, o tu net ir tada netapai gailestingesnis.

KBK 1397 kontekstas

2449786 Pagaliau Dievo tauta dalyvauja ir karališkojoje Kristaus veikloje. Kristus karaliauja patraukdamas prie savęs visus žmones savo mirtimi ir prisikėlimu. Kristus, visatos Karalius ir Viešpats, tapo visų tarnu, atėjęs „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Krikščioniui „tarnauti [Kristui] reiškia viešpatauti“, ypač tarp vargšų ir kenčiančių, kuriuose Bažnyčia „atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą“. Dievo tauta savo „karališkąjį kilnumą“ pasiekia gyvendama pagal šį pašaukimą tarnauti drauge su Kristumi. Visus atgimusius Kristuje kryžiaus ženklas padaro karaliais, Šventosios Dvasios patepimas pašventina kunigais, kad visi dvasininkai – įskaitant ir tuos, kurie turime ypatingų mūsų tarnybos pareigų, – ir dvasingieji krikščionys sąmoningai laikytų save karališkosios veiklos dalyviais. Kas gi gali būti karališkiau, kaip Dievui atsidavusiai sielai valdyti savo kūną? Ir kas gali būti kunigiškiau, kaip paaukoti Viešpačiui tyrą sąžinę ir ant savo širdies altoriaus atnašauti nesuteptas meilės aukas?

KBK 786 kontekstas

KBKS nuorodos

2401-2402503. Kas skelbiama septintu įsakymu?

Septintu įsakymu skelbiama gėrybių visuotinė paskirtis ir paskirstymas, privatinė nuosavybė, pagarba asmenims ir jų nuosavybei, pagarba kūrinijos integralumui. Bažnyčia šiuo įsakymu taip pat grindžia savo socialinį mokymą apie tai, kaip teisingai elgtis ekonominėje veikloje, socialiniame ir politiniame gyvenime, apie žmogaus teises ir pareigas darbo atžvilgiu, teisingumą, tarptautinį solidarumą ir meilę vargšams.

KBKS 503 kontekstas

2403504. Kokiomis sąlygomis egzistuoja teisė į privatinę nuosavybę?

Teisė į privatinę nuosavybę egzistuoja tada, kai nuosavybė įgyta ar gauta teisingu būdu, ir išlaikoma pirmapradė visuotinė gėrybių paskirtis – patenkinti visų žmonių pagrindinius poreikius.

KBKS 504 kontekstas

2404-2406505. Koks yra privatinės nuosavybės tikslas?

Privatinės nuosavybės tikslas yra laiduoti pavienių asmenų laisvę ir orumą, padedant patenkinti tų, už kuriuos jie atsakingi, taip pat kitų vargstančiųjų pagrindinius poreikius.

KBKS 505 kontekstas

2407, 2450-2451506. Kas liepiama septintu įsakymu?

Septintu įsakymu liepiama gerbti kito gėrybes, puoselėjant teisingumą ir meilę, susivaldymą ir solidarumą. Juo ypač reikalaujama laikytis duotų pažadų ir sudarytų sutarčių; atitaisyti padarytą neteisybę ir grąžinti pavogtas gėrybes; gerbti kūrinijos integralumą, protingai ir saikingai naudojantis pasaulio mineralų, augalijos ir gyvūnijos ištekliais, ypač atsižvelgiant į rūšis, kurioms gresia išnykimas.

KBKS 506 kontekstas

2408-2413, 2453-2455508. Kas draudžiama septintu įsakymu?

Septintu įsakymu pirmiausia draudžiama vogti, t. y. pasisavinti kito nuosavybę prieš protingą savininko valią. Taip atsitinka ir mokant neteisingus atlyginimus, spekuliuojant gėrybių verte dėl pasipelnymo kito sąskaita, klastojant čekius ir sąskaitas. Be to, draudžiama griebtis finansinių ir komercinių apgavysčių, tyčia niokoti privatinę ar viešąją nuosavybę. Taip pat draudžiamas lupikavimas, korupcija, privatus piktnaudžiavimas visuomenės gėrybėmis, tyčia blogai atliktas darbas, švaistymas.

KBKS 508 kontekstas

2416-2418, 2457507. Kaip žmogus turi elgtis su gyvūnais?

Žmogus gyvūnams kaip Dievo kūriniams turi būti palankus, vengdamas tiek perdėtos meilės jiems, tiek beatodairiško naudojimosi jais, ypač moksliniuose eksperimentuose, peržengiančiuose protingumo ribas ir sukeliančiuose gyvūnams nereikalingų kančių.

KBKS 507 kontekstas

2419-2423509. Apie ką kalbama Bažnyčios socialiniame mokyme?

Socialiniame Bažnyčios mokyme, nuosekliai išskleidžiančiame Evangelijos tiesą apie žmogaus asmens kilnumą ir jo visuomeninį matmenį, pateikiami pagrindai apmąstymams, formuluojami sprendimo kriterijai, veiklos nuostatos ir gairės.

KBKS 509 kontekstas

2420, 2458510. Kada Bažnyčia kalba socialiniais klausimais?

Bažnyčia kalba ekonominiais bei socialiniais klausimais ir pateikia moralinį įvertinimą, kai to prireikia dėl pagrindinių žmogaus teisių, bendrojo gėrio arba sielų išganymo.

KBKS 510 kontekstas

2424-2425512. Kas prieštarauja Bažnyčios socialiniam mokymui?

Bažnyčios socialiniam mokymui prieštarauja ekonominės ir socialinės sistemos, paminančios pagrindines asmens teises arba paverčiančios pelną savo išskirtine taisykle ar galutiniu tikslu. Todėl Bažnyčia atmeta dabarties laikų ideologijas, susijusias su komunizmu arba su ateistinėmis ar totalitarinėmis socializmo formomis. Be to, ji atmeta kapitalizmo puoselėjamą individualizmą ir visišką rinkos dėsnių pirmenybę žmogaus darbo atžvilgiu.

KBKS 512 kontekstas

2426-2428, 2460-2461513. Ką darbas reiškia žmogui?

Darbas žmogui yra pareiga ir kartu teisė, per jį žmogus bendradarbiauja su Dievu Kūrėju. Uoliai ir sumaniai dirbdamas žmogus panaudoja į jo prigimtį įrašytus gebėjimus, išaukština Kūrėjo dovanas ir gautuosius talentus, išlaiko save ir savo šeimos narius, tarnauja žmonių bendruomenei. Be to, darbas per Dievo malonę gali būti pašventinimo ir bendradarbiavimo su Kristumi dėl kitų išganymo priemonė.

KBKS 513 kontekstas

2429, 2433-2434514. Į kokio pobūdžio darbą turi teisę kiekvienas asmuo?

Visiems be jokios neteisingos diskriminacijos laiduotina saugaus ir garbingo darbo galimybė, neišleidžiant iš akių verslo laisvės ir teisingo atlygio.

KBKS 514 kontekstas

2431515. Kokia yra valstybės atsakomybė darbo atžvilgiu?

Valstybė turi stengtis patikimai laiduoti asmens ir nuosavybės laisvę, stabilią valiutą ir veiksmingas viešąsias tarnybas, prižiūrėti ir rūpintis žmogaus teisių įgyvendinimu ekonomikos srityje. Priklausomai nuo aplinkybių, visuomenė privalo padėti piliečiams rasti darbo.

KBKS 515 kontekstas

2432516. Kokia yra įmonių vadovų užduotis?

Įmonių vadovai yra atsakingi už savo veiklos ekonominius ir ekologinius padarinius. Jie turi atsižvelgti į žmonių gerovę, o ne vien į pelno didinimą, nors šis ir būtinas investicijoms, įmonės ateičiai, darbo vietoms ir ekonominio gyvenimo pažangai laiduoti.

KBKS 516 kontekstas

2435517. Kokios yra darbininkų pareigos?

Jie privalo dirbti sąžiningai, sumaniai ir pasiaukojamai, galimus konfliktus stengdamiesi spręsti dialogu. Nesmurtinis streikas morališkai teisėtas tada, kai jis atrodo kaip būtina priemonė, proporcinga siekiamai naudai, paisant bendrojo gėrio.

KBKS 517 kontekstas

2437-2441518. Kaip įgyvendinamas teisingumas ir solidarumas tarp tautų?

Tarptautiniu lygmeniu visos tautos ir institucijos privalo veikti solidariai ir subsidiariai, siekdamos pašalinti ar bent sumažinti skurdą, išteklių ir ekonominių priemonių nelygybę, ekonominį ir socialinį neteisingumą, žmonių išnaudojimą, neturtingųjų šalių skolų augimą ir iškreiptus mechanizmus, trukdančius plėtotis mažiau pažengusioms šalims.

KBKS 518 kontekstas

2442519. Kaip krikščionys dalyvauja politiniame ir socialiniame gyvenime?

Politiniame ir socialiniame gyvenime tikintieji pasauliečiai dalyvauja tiesiogiai, krikščioniškąja dvasia gaivindami laikinąją tikrovę ir bendradarbiaudami su visais kaip tikri Evangelijos liudytojai ir taikos bei teisingumo vykdytojai.

KBKS 519 kontekstas

2443-2449, 2462-2463520. Kas įkvepia meilę vargšams?

Meilę vargšams įkvepia palaiminimų Evangelija ir Jėzaus, nuolat rodžiusio dėmesį vargšams, pavyzdys. Jėzus yra pasakęs: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Meilė vargšams įgyvendinama kovojant su medžiaginiu skurdu ir daugybe kultūrinio, moralinio bei religinio skurdo pavidalų. Gailestingumo darbai dvasiai ir kūnui, per ilgus amžius įsteigtų labdaros institucijų gausa konkrečiai liudija Jėzaus mokiniams būdingą meilės vargšams pirmenybę.

KBKS 520 kontekstas

2459511. Kaip turėtų būti plėtojamas socialinis ir ekonominis gyvenimas?

Jis turėtų būti plėtojamas jam būdingais metodais moralinės tvarkos plotmėje viso žmogaus ir visos žmonių bendruomenės labui, paisant socialinio teisingumo. Jo autorius, centras ir tikslas turi būti žmogus.

KBKS 511 kontekstas

YC nuorodos

2401426. Ką reguliuoja Septintas įsakymas?

2402-2406, 2452427. Kodėl nėra absoliučios teisės į privačią nuosavybę?

2408-2410428. Kas yra vagystė ir ką draudžia Septintas įsakymas?

2408-2409429. Kokios taisyklės reguliuoja intelektinę nuosavybę?

2411-2412430. Kada mainai yra teisingi?

2409431. Ar galima pasinaudoti mokesčių gudrybėmis?

2413432. Ar krikščioniui galima lošti biržoje ar internetu?

2409433. Kaip turime elgtis su bendra nuosavybe?

2413434. Ar gali krikščionis žaisti azartinius žaidimus, dalyvauti lažybose ir loterijose

2414435. Ar galima žmogų pirkti ir parduoti?

2415436. Kaip mes privalome elgtis su kūrinija?

2416-2418, 2456-2457437. Kaip privalome elgtis su gyvūnais?

2419-2420, 2422-2423438. Kodėl Katalikų Bažnyčia turi savo socialinį mokymą?

2421439. Kaip atsirado Bažnyčios socialinis mokymas?

2442440. Ar krikščionys įpareigoti dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime?

2426442. Kaip Bažnyčia žiūri į kapitalizmą ir rinkos ekonomiką?

2432443. Kokie vadybininkų ir verslininkų uždaviniai?

2426-2428, 2436444. Ką Bažnyčios socialinis mokymas sako apie darbą ir nedarbą?

2426, 2459-2460445. Ką skelbia „darbo pirmenybės prieš kapitalą“ dėsnis?

2426, 2463446. Koks Bažnyčios požiūris į globalizaciją?

2437-2442447. Ar globalizacija tik politikos ir ekonomikos uždavinys?

2440448. Ar skurdas ir atsilikimas yra neišvengiami?

2443-2446449. Kaip krikščionys turi elgtis su varguoliais?

2447450. Kokie yra gerieji darbai kūnui?

2447451. Kokie gerieji darbai sielai?

KBK išnašos

146Plg. Įst 5, 19.

147Plg. Pr 1, 26–29.

148Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 69: AAS 58 (1966) 1090.

149Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 71: AAS 58 (1966) 1093; Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 42: AAS 80 (1988) 572–574; Idem, Encikl. Centesimus annus, 40: AAS 83 (1991) 843; Ibid., 48: AAS 83 (1991) 852–854.

150Plg. 2 Kor 8, 9.

151Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 69: AAS 58 (1966) 1090–1091.

152Plg. Įst 25, 13–16.

153Plg. Įst 24, 14–15; Jok 5, 4.

154Plg. Am 8, 4–6.

155Plg. Pr 1, 28–31.

156Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 37–38: AAS 83 (1991) 840–841.

157Plg. Mt 6, 26.

158Plg. Dan 3, 57–59.

159Plg. Pr 2, 19–20; 9, 1–4.

160Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 23: AAS 58 (1966) 1044.

161Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1100.

162Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 3: AAS 83 (1991) 794–796.

163Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 1: AAS 80 (1988) 513–514; Ibid., 41: AAS 80 (1988) 570–572.

164Plg.pal.Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 24: AAS 83 (1991) 821–822.

165Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 63: AAS 58 (1966) 1085; Jonas Paulius II, Encikl. Laborem exercens, 7: AAS 73 (1981) 592–594; Idem, Encikl. Centesimus annus, 35: AAS 83 (1991) 836–838.

166Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 65: AAS 58 (1966) 1087.

167Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 10: AAS 83 (1991) 804–806; Ibid., 13: AAS 83 (1991) 809–810; Ibid., 44: AAS 83 (1991) 848–849.

168Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 34: AAS 83 (1991) 836.

169Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 64: AAS 58 (1966) 1086.

170Plg. Pr 1, 28; Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 34: AAS 58 (1966) 1052–1053; Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 31: AAS 83 (1991) 831–832.

171Plg. 1 Tes 4, 11.

172Plg. Pr 3, 14–19.

173Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Laborem exercens, 27: AAS 73 (1981) 644–647.

174Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Laborem exercens, 6: AAS 73 (1981) 589–592.

175Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 32: AAS 83 (1991) 832–833; Ibid., 34: AAS 83 (1991) 835–836.

176Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Laborem exercens, 11: AAS 73 (1981) 602–605.

177Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 852–853.

178Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 37: AAS 83 (1991) 840.

179Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Laborem exercens, 19: AAS 73 (1981) 625–629; Ibid., 22–23: AAS 73 (1981) 634–637.

180Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 852–854.

181Plg. Kun 19, 13; Įst 24, 14–15; Jok 5, 4.

182Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 67: AAS 58 (1966) 1088–1089.

183Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Laborem exercens, 18: AAS 73 (1981) 622–625.

184Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 14: AAS 80 (1988) 526–528.

185Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 9: AAS 80 (1988) 520–521.

186Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 17: AAS 80 (1988) 532–533; Ibid., 45: AAS 80 (1988) 577–578.

187Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 35: AAS 83 (1991) 836–838.

188Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 28: AAS 83 (1991) 828.

189Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 16: AAS 80 (1988) 531.

190Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 26: AAS 83 (1991) 824–826.

191Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 32: AAS 80 (1988) 556–557; Idem, Encikl. Centesimus annus, 51: AAS 83 (1991) 856–857.

192Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 47: AAS 80 (1988) 582; plg. Ibid., 42: AAS 80 (1988) 572–574.

193Plg. Mt 25, 31–36.

194Plg. Lk 4, 18.

195Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 57: AAS 83 (1991) 862–863.

196Plg. Lk 6, 20–22.

197Plg. Mt 8, 20.

198Plg. Mk 12, 41–44.

199Plg. Ef 4, 28.

200Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 57: AAS 83 (1991) 863.

201Šv. Jonas Auksaburnis, In Lazarum, concio 2, 6: PG 48, 992.

202Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 8: AAS 58 (1966) 845.

203Šv. Grigalius Didysis, Regula pastoralis, 3, 21, 45: SC 382, 394 (PL 77, 87).

204Plg. Iz 58, 6–7; Žyd 13, 3.

205Plg. Mt 25, 31–46.

206Plg. Tob 4, 5–11; Sir 17, 22.

207Plg. Mt 6, 2–4.

208Plg. 1 Jn 3, 17.

209Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Libertatis conscientia, 68: AAS 79 (1987) 583.

210Plg. Mt 25, 40.

211P. Hansen, Vita mirabilis [...] venerabilis sororis Rosae de sancta Maria Limensis, Roma, 1664, p. 200.

212Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 29: AAS 83 (1991) 828–830.

213Plg. Lk 16, 19–31.