434.

2052 „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Tą klausimą iškėlusiam jaunuoliui Jėzus atsako pirma primindamas būtinybę pripažinti, jog Dievas „vienas tėra Gerasis“, jog Jis yra aukščiausias Gėris ir visokio gėrio šaltinis. Paskui Jėzus jam sako: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų.“ Ir išvardija klausėjui su artimo meile susijusius įsakymus: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną.“ Pagaliau šiuos įsakymus Jėzus apibendrina vienu teiginiu: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 19, 16–19).

2053 Po pirmojo atsakymo eina antras: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21). Pirmojo atsakymo jis nepanaikina. Sekti paskui Jėzų Kristų reiškia vykdyti įsakymus. Įstatymas nėra panaikintas, tik žmogus yra kviečiamas jį atrasti tobulai jį įvykdžiusio savo Mokytojo asmenyje. Trijose sinoptinėse Evangelijose Jėzaus raginimas turtingam jaunuoliui, kad sektų paskui Jį kaip klusnus mokinys, besilaikantis įsakymų, jungiamas su pašaukimu į neturtą ir skaistumą. Evangelijos patarimų negalima atskirti nuo įsakymų .

2054 Jėzus perėmė Dešimt įsakymų, bet parodė, kaip stipriai jų raidėse veikia Šventoji Dvasia. Jis skelbė teisumą, kuris viršija Rašto aiškintojų ir fariziejų, taip pat pagonių teisumą. Jis paaiškino visus įsakymų reikalavimus: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: 'Nežudyk'. [...] O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 21–22).

KBK 2052-2054 kontekstas

2075 „Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ – „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 16–17).

2076 Savo veiksmais ir žodžiais Jėzus patvirtino nesibaigiantį Dekalogo galiojimą.

KBK 2075-2076 kontekstas

435.

2055 Kai Jo klausia: „Koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ (Mt 22, 36), Jėzus atsako: „'Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu'. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: 'Mylėk savo artimą kaip save patį'. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37–40). Dekalogas aiškintinas šio dvilypio vienatinio meilės įsakymo, kuris yra Įstatymo pilnatvė, šviesoje: Juk įsakymai: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk“ ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – Įstatymo pilnatvė (Rom 13, 9–10).

KBK 2055 kontekstas

436.

2056 Žodis „Dekalogas“ pažodine prasme reiškia „dešimt žodžių“ (Iš 34, 28; Įst 4, 13; 10, 4). Tuos „dešimt žodžių“ Dievas apreiškė savo tautai ant šventojo kalno. Jie parašyti „Dievo pirštu“, ne taip, kaip kiti įsakymai, parašyti Mozės. Tai ypatingos reikšmės Dievo žodžiai. Jie mums perduoti Išėjimo ir Pakartoto Įstatymo knygose. Nors Senajame Testamente šventosios knygos ne kartą remiasi „dešimčia žodžių“, bet tik Naujojoje Sandoroje Jėzuje Kristuje bus atskleista visa jų prasmė.

2057 Dekalogas tampa suprantamas pirmiausia Išėjimo [iš Egipto], kuris yra Senosios Sandoros šerdis, didis Dievo išlaisvinimo įvykis, kontekste. Išsakomi kaip negatyvūs įsakymai – draudimai, arba kaip pozityvūs įsakymai (pavyzdžiui: „Gerbk savo tėvą ir motiną“), tie „dešimt žodžių“ žymi iš nuodėmės vergijos išlaisvinto gyvenimo sąlygas. Dekalogas yra gyvenimo kelias: Jei [...] mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus (Įst 30, 16). Tą išlaisvinamąją Dekalogo jėgą parodo, pavyzdžiui, ir svetimšaliams bei vergams vienodai taikomas įsakymas laikytis šabo poilsio: Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, galingai pakelta ranka (Įst 5, 15).

KBK 2056-2057 kontekstas

437.

2058 Į „dešimt žodžių“ sutraukiamas ir jais skelbiamas Dievo Įstatymas: „Šiuos žodžius – šiuos ir nieko daugiau – VIEŠPATS galingu balsu tarė visai jūsų bendrijai prie kalno iš ugnies ir tamsaus debesies. Jis užrašė juos ant dviejų akmeninių lentelių, kurias jis davė man“ (Įst 5, 22). Todėl tos dvi lentelės vadinamos „Sandoros lentelėmis“ (Iš 25, 16). Jose – Dievo su savo tauta sudarytos Sandoros sąlygos. „Sandoros lentelės“ (Iš 31, 18; 32, 15; 34, 29) turi būti saugomos „skrynioje“ (Iš 25, 16; 40, 1–3).

2059 „Dešimt žodžių“ Dievas ištarė teofanijos metu („Veidas į veidą Viešpats kalbėjo su jumis prie kalno iš ugnies“: Įst 5, 4). Tie žodžiai priklauso Dievo apreiškimui, kuriuo jis apreiškia save ir savo garbę. Duodamas įsakymus, Dievas dovanoja save patį ir savo šventąją valią. Leisdamas pažinti savo norus, Dievas save apreiškia savo tautai.

2060 Įsakymų ir Įstatymo dovana yra dalis Dievo patvirtintos Sandoros su savaisiais. Pasak Išėjimo knygos, „dešimt žodžių“ apreiškiami tarp Sandoros pasiūlymo ir jos patvirtinimo – po to, kai tauta įsipareigojo „vykdyti“ visa, ką Viešpats pasakė, ir „būti klusni“. Dekalogas perduodamas tik priminus Sandorą („VIEŠPATS, mūsų Dievas, sudarė Sandorą su mumis prie Horebo“: Įst 5, 2).

2061 Visa įsakymų reikšmė atskleidžiama pačioje Sandoroje. Pasak Šventojo Rašto, moralinis žmogaus elgesys visą savo prasmę įgyja Sandoroje ir per ją. Pirmasis iš „dešimties žodžių“ primena, kad Dievas pirmas pamilo savo tautą: Kadangi dėl bausmės už nuodėmę iš rojaus laisvės teko pereiti į šio pasaulio vergiją, pirmas Dekalogo sakinys, pirmieji Dievo įsakymų žodžiai mini laisvę: „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2; Įst 5, 6).

2062 Griežtai imant, patys įsakymai atsiduria antroje vietoje; jais reiškiami per Sandorą įsteigtos priklausomybės Dievui padariniai. Moralinis gyvenimas yra atsakas į meilės kupino Dievo iniciatyvą: Jo pripažinimas, klusnumas Jam ir padėkos Jam kultas. Tai ir bendradarbiavimas vykdant Dievo planą istorijoje.

2063 Sandorą ir Dievo dialogą su žmogumi patvirtina ir tai, kad visi įpareigojimai išsakomi pirmuoju asmeniu („Aš esu Viešpats...“) kitam asmeniui („Tu...“). Visuose Dievo įsakymuose kreipinys išreikštas asmeninio įvardžio vienaskaita. Skelbdamas savo valią visai tautai, Dievas ją skelbia ir kiekvienam žmogui atskirai: Viešpats įsakė mylėti Dievą ir liepė teisingai elgtis su artimu, kad žmogus būtų teisus ir vertas Dievo; Dekalogu Dievas parengė žmogų tapti savo draugu ir sugyventi su artimu. [...] Dekalogo žodžiai [...] išlieka tokie pat ir mūsų [krikščionių] laikais, nes per Jo atėjimą su kūnu buvo įvykdyti ir pagilinti, bet toli gražu ne panaikinti.

KBK 2058-2063 kontekstas

2077 Dekalogas buvo dovanotas Sandoroje, kurią Dievas sudarė su savo tauta. Tikroji Dievo įsakymų reikšmė atskleidžiama toje Sandoroje ir per ją.

KBK 2077 kontekstas

438.

2064 Bažnyčios tradicija, ištikima Šventajam Raštui ir sekdama Jėzaus pavyzdžiu, Dekalogui visada pripažindavo pirmutinę svarbą ir reikšmę.

2065 Nuo šv. Augustino laikų „dešimt įsakymų“ užima labai svarbią vietą Krikštui rengiamų žmonių ir tikinčiųjų katechezėje. XV amžiuje atsirado paprotys Dekalogo įsakymus reikšti lengvai įsimenamų rimuotų teiginių forma, kuri pasitaiko ir šiandien. Bažnyčios katekizmai krikščioniškąjį moralės mokymą dažnai dėsto laikydamiesi „dešimties įsakymų“ tvarkos.

2066 Įsakymų suskirstymas ir eilės tvarka istorijos tėkmėje keitėsi. Šiame Katekizme laikomasi šv. Augustino atlikto įsakymų suskirstymo, Katalikų Bažnyčioje tapusio tradiciniu. Jo laikosi ir liuteroniškosios konfesijos. Graikų tėvai įsakymus suskirstė kiek kitaip, ir šis suskirstymas išliko ortodoksų Bažnyčiose bei reformuotose bendruomenėse.

2067 Dešimt įsakymų skelbia, kad reikia mylėti Dievą ir artimą. Trys pirmieji labiau pabrėžia Dievo, kiti septyni – artimo meilę. Kaip yra du meilės įsakymai, kuriais, kaip sako Viešpats, remiasi Įstatymas ir Pranašai [...], taip ir tie dešimt įsakymų yra duoti dviejose lentelėse. Trys surašyti ant vienos, septyni – ant kitos.

2068 Tridento Susirinkimas moko, kad dešimt įsakymų įpareigoja krikščionis ir kad jų privalo laikytis ir nuteisintas žmogus. Tai patvirtina Vatikano II Susirinkimas: „Viešpats [...] siunčia vyskupus kaip apaštalų įpėdinius mokyti visų tautų ir skelbti Evangelijos visai kūrinijai, idant visi žmonės tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu pasiektų išganymą.“

KBK 2064-2068 kontekstas

439.

2069 Dekalogas sudaro nedalomą visumą. Kiekvienas jo „žodis“ yra susietas su kitu ir su visais drauge; jie vieni kitus sąlygoja. Dvi Dekalogo lentelės paaiškina viena kitą; jos abi kaip viena. Nusižengti vienam įsakymui reiškia nusižengti visiems kitiems. Negalima gerbti kito žmogaus negerbiant Dievo, savo Kūrėjo. Nesugebėtume garbinti Dievo, nemylėdami visų žmonių, Jo kūrinių. Dekalogas vienija dieviškąjį ir socialinį žmogaus gyvenimą.

KBK 2069 kontekstas

2079 Dekalogas sudaro vieningą visumą, kur kiekvienas „žodis“, arba „įsakymas“, yra susietas su visuma. Nusižengti vienam įsakymui reiškia nusižengti visam Įstatymui.

KBK 2079 kontekstas

440.

2072 Kadangi Dešimt įsakymų išreiškia pagrindines žmogaus pareigas Dievui ir artimui, jie savo esminiu turiniu yra svarbūs įpareigojimai. Jie nė kiek nekinta ir galioja visada ir visur. Niekas negali nuo jų atleisti. Dešimt įsakymų Dievas įrašė žmogaus širdyje.

2073 Pareiga paklusti įsakymams apima ir ne tokius svarbius įpareigojimus. Pavyzdžiui, penktas įsakymas draudžia užgauti žodžiu, bet šios kaltės sunkumas priklauso nuo aplinkybių arba nuo nusižengiančio žmogaus intencijos.

KBK 2072-2073 kontekstas

2081 Dešimt įsakymų savo esme yra svarbūs įpareigojimai. Tačiau pareiga paklusti tiems įsakymams apima ir ne tokius svarbius įpareigojimus.

KBK 2081 kontekstas

441.

2074 Jėzus sakė: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Šiuose žodžiuose minimi vaisiai yra vaisingo – dėl vienybės su Kristumi – gyvenimo šventumas. Kai tikime į Jėzų Kristų, vienijamės su Jo slėpiniais ir vykdome Jo įsakymus, pats Gelbėtojas mumyse myli savo Tėvą ir savo brolius – mūsų Tėvą ir mūsų brolius. Šventosios Dvasios dėka Jo asmuo tampa gyvomis vidinėmis mūsų veiklos taisyklėmis. „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).

KBK 2074 kontekstas

2082 Ką Dievas įsako, tą įvykdyti padeda savo malone.

KBK 2082 kontekstas