8711268 Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.

KBK 1268 kontekstas

8711269 Tapęs Bažnyčios nariu, pakrikštytasis priklauso jau nebe pats sau, o Tam, kuris už mus numirė ir buvo prikeltas. Todėl jis yra raginamas Bažnyčios bendrijoje paklusti kitiems, tarnauti jiems, būti klusnus ir nuolankus Bažnyčios vadovams, juos gerbti ir branginti. Kaip Krikštas yra atsakomybės bei pareigų versmė, lygiai taip pakrikštytasis turi Bažnyčioje ir teisių: teisę gauti sakramentus, būti stiprinamam Dievo žodžiu ir palaikomam kitokia dvasine Bažnyčios pagalba.

KBK 1269 kontekstas

871782 Dievo tauta turi bruožų, kurie ją aiškiai skiria nuo visų istorijoje sutinkamų religinių, etninių, politinių ir kultūrinių telkinių: — Ji yra Dievo tauta: Dievas nepriklauso jokiai tautai, bet Jis iš žmonių, kurie seniau nebuvo tauta, įsigijo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9). — Tos tautos nariu tampama gimstant ne fiziškai, bet „iš aukštybės“, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 3–5), tai yra įtikint Kristų ir pasikrikštijant. — Tos tautos vadovas (Galva) yra Jėzus Kristus (Pateptasis, Mesijas): kadangi tas pats patepimas [kuriuo „pateptas“ Jėzus] – Šventoji Dvasia – nuteka iš Galvos į kūną, ši tauta yra „mesijinė tauta“. — „Tos tautos būsena yra Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia, orumas ir laisvė.“ — „Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo.“ Tai „naujasis“ Šventosios Dvasios Įstatymas. — Dievo tautos misija – būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Ji yra „tvirčiausia vienybės, vilties ir išganymo užuomazga“. — „Galiausiai jos tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje.“

KBK 782 kontekstas

871783 Jėzų Kristų Tėvas patepė Šventąja Dvasia ir padarė „Kunigu, Pranašu ir Karaliumi“. Visa Dievo tauta dalyvauja šioje trejopoje Kristaus veikloje ir yra atsakinga už kylančią iš jos misiją ir tarnystę.

KBK 783 kontekstas

871784 Kas tikėjimu ir Krikštu įsitraukia į Dievo tautą, tampa išskirtinio – kunigiškojo – tos tautos pašaukimo dalyviu: „Viešpats Kristus, iš žmonių paimtas vyriausiasis Kunigas, iš naujosios tautos padarė 'karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui'. Mat pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste.“

KBK 784 kontekstas

871785 „Šventoji Dievo tauta taip pat yra Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė“, ypač tada, kai visa tauta – pasauliečiai ir hierarchija – suvokdama antgamtinę tikėjimo prasmę, „nenutoldama laikosi vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo“, vis giliau jį supranta ir liudija Kristų šiame pasaulyje.

KBK 785 kontekstas

871786 Pagaliau Dievo tauta dalyvauja ir karališkojoje Kristaus veikloje. Kristus karaliauja patraukdamas prie savęs visus žmones savo mirtimi ir prisikėlimu. Kristus, visatos Karalius ir Viešpats, tapo visų tarnu, atėjęs „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Krikščioniui „tarnauti [Kristui] reiškia viešpatauti“, ypač tarp vargšų ir kenčiančių, kuriuose Bažnyčia „atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą“. Dievo tauta savo „karališkąjį kilnumą“ pasiekia gyvendama pagal šį pašaukimą tarnauti drauge su Kristumi. Visus atgimusius Kristuje kryžiaus ženklas padaro karaliais, Šventosios Dvasios patepimas pašventina kunigais, kad visi dvasininkai – įskaitant ir tuos, kurie turime ypatingų mūsų tarnybos pareigų, – ir dvasingieji krikščionys sąmoningai laikytų save karališkosios veiklos dalyviais. Kas gi gali būti karališkiau, kaip Dievui atsidavusiai sielai valdyti savo kūną? Ir kas gali būti kunigiškiau, kaip paaukoti Viešpačiui tyrą sąžinę ir ant savo širdies altoriaus atnašauti nesuteptas meilės aukas?

KBK 786 kontekstas

8721934 Visi žmonės, sukurti pagal vienatinio Dievo paveikslą, apdovanoti tokia pat protinga siela, yra vienodos prigimties ir kilmės. Atpirkti Kristaus auka, visi jie pašaukti dalyvauti toje pačioje dieviškojoje palaimoje: tad jie visi vienodai kilnūs.

KBK 1934 kontekstas

872794 Jis rūpinasi mūsų augimu: kad galėtume augti stiebdamiesi iki Jo, mūsų Galvos, Kristus savo Kūną – Bažnyčią aprūpina dovanomis ir tarnybomis, kuriomis padedame vieni kitiems išganymo kelyje.

KBK 794 kontekstas

873814 Nuo pat pradžių ta viena Bažnyčia vis dėlto pasirodė esanti labai įvairi; ta įvairovė atsiranda dėl to, kad Dievo dovanos įvairios, o jas gaunančių asmenų – daugybė. Dievo tautos vienybėn suburtos įvairiausios tautos ir kultūros. Bažnyčios nariai yra gavę skirtingų dovanų, turi skirtingas pareigas, jų gyvenimo sąlygos ir būdai nevienodi; „todėl ir bažnytinėje bendrijoje teisėtai egzistuoja dalinės Bažnyčios, turinčios savo tradicijas“. Ši labai turtinga įvairovė neprieštarauja Bažnyčios vienybei. Vis dėlto nuodėmė ir jos padarinių našta nuolat kelia grėsmę šiai vienybės dovanai. Tad ir apaštalas turi raginti: „uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 3).

KBK 814 kontekstas

8731937 Tie skirtumai atitinka Dievo planą. Dievas nori, kad kiekvienas gautų iš kito, ko jam reikia, ir kad ypatingų „talentų“ turintieji panaudotų juos stokojančiųjų labui. Skirtumai paskatina ir dažnai įpareigoja žmones būti didžiadvasius, geranoriškus ir linkusius dalytis su kitais; jie prisideda ir prie kultūrų tarpusavio praturtinimo: Aš nedaliju visų dorybių vienodai kiekvienam. [...] Jų yra daug, ir aš vienas teikiu vienam, kitas kitam. [...] Vienam duodu meilę, kitam teisingumą; šitam nusižeminimą, anam gyvą tikėjimą. [...] Žmogaus gyvenimui reikalingas laikinąsias gėrybes aš paskirsčiau labai nevienodai nenorėdamas, kad kiekvienas turėtų visa, ko jam reikia, idant žmonėms neišvengiamai atsirastų progų vieni kitiems parodyti meilę. [...] Aš norėjau, kad jie būtų vieni kitiems reikalingi ir, kaip mano tarnai, dalytų iš manęs gautas malones ir dosnias dovanas.

KBK 1937 kontekstas

8741544 Visus Senosios Sandoros kunigystės pavidalus atbaigė Jėzus Kristus, „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“ (1 Tim 2, 5). Melchizedeką, kuris buvo „Dievo Aukščiausiojo kunigas“ (Pr 14, 18), krikščionių Tradicija laiko Kristaus kunigystės pirmavaizdžiu. Kristus, vienintelis „Vyriausiasis Kunigas Melchizedeko būdu“ (Žyd 5, 10; 6, 20), „šventas, nekaltas, tyras“ (Žyd 7, 26), „vienintele atnaša“, tai yra vienintele savo Kryžiaus auka, „amžiams padarė tobulus šventinamuosius“ (Žyd 10, 14).

KBK 1544 kontekstas

875166 Tikėjimas yra asmeninis aktas: laisvas žmogaus atsakas į save apreiškiančio Dievo kreipimąsi. Tačiau tikėjimas nėra atskirtas aktas. Niekas negali pats vienas tikėti, kaip negali ir pats vienas gyventi. Niekas nėra pats sau davęs tikėjimo, kaip nėra sau davęs gyvenimo. Tikintysis tikėjimą yra gavęs iš kitų ir privalo jį perduoti kitiems. Mūsų meilė Jėzui ir žmonėms verčia mus kalbėti kitiems apie savo tikėjimą. Tad kiekvienas tikintysis yra tartum viena grandis didžiojoje tikinčiųjų grandinėje. Aš negaliu tikėti, jei manęs neremia kitų tikėjimas, o savo tikėjimu palaikau jų tikėjimą.

KBK 166 kontekstas

8751548 Per Bažnyčiai tarnaujantį įšventintąjį tarnautoją pats Kristus veikia savojoje Bažnyčioje kaip savo Kūno Galva, savosios kaimenės Ganytojas, atperkamosios aukos Vyriausiasis Kunigas, tiesos Mokytojas. Bažnyčia tai išreiškia sakydama, kad kunigas Šventimų sakramento galia veikia in persona Christi Capitis [atstovaudamas Galvai Kristui]: Tėra vienas ir tas pats Kunigas, Jėzus Kristus, kurį pavaduoja Jam patarnaujantis kunigas. Dėl gautų kunigystės šventimų būdamas prilygintas Aukščiausiajam Kunigui, jis iš tiesų yra įgaliotas veikti paties jo atstovaujamo Kristaus galia ir vardu (virtute ac persona Ipsius Christi). Kristus yra kiekvienos kunigystės šaltinis: nes [Senojo] Įstatymo kunigas buvo Kristaus atvaizdas, o Naujojo Įstatymo kunigas veikia atstovaudamas Jo asmeniui.

KBK 1548 kontekstas

8751536 Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta misija Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą. [Apie Kristaus įsteigtą apaštališkąją tarnybą ir misiją žr. 874–896 skiltis. Čia bus kalbama tik apie tai, kaip ši tarnyba perduodama sakramentiniu būdu.]

KBK 1536 kontekstas

8761551 Kunigystė yra tarnaujamoji. Tos „pareigos, Viešpaties pavestos savo tautos ganytojams, yra tikras tarnavimas.“ Kunigystė yra visa skirta Kristui ir žmonėms. Ji visiškai priklauso nuo Kristaus ir Jo vienintelės kunigystės ir įsteigta žmonių ir Bažnyčios bendrijos labui. Kunigystės sakramentu perduodama „šventoji galia“, kuri tikrai yra Kristaus. Tad jos valdžios vykdymo pavyzdys turi būti Kristus, kuris iš meilės tapo paskutiniu ir visų tarnu. „Viešpats aiškiai pasakė, kad rūpinimasis savo kaimene yra meilės Jam įrodymas.“

KBK 1551 kontekstas

876427 „Katechezėje mokoma apie Kristų, įsikūnijusį Žodį ir Dievo Sūnų, – visa kita siejasi su Juo; ir moko vien Kristus, visi kiti tai daro kaip Jo atstovai, leisdami Kristui mokyti jų lūpomis [...]. Kiekvienas katechetas turėtų sau taikyti slėpiningus Jėzaus žodžius: 'Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs' (Jn 7, 16).“

KBK 427 kontekstas

8771559 „Vyskupų bendrijos nariu tampama per sakramentinę konsekraciją ir hierarchinę bendrystę su kolegijos galva ir kitais nariais.“ Kolegialią vyskupų luomo prigimtį bei savitumą dar rodo ir senas Bažnyčios paprotys, kai naujo vyskupo šventimuose kartu veikia daugiau vyskupų. Kad vyskupo šventimai būtų teisėti, dabar reikalingas specialus Romos vyskupo potvarkis, kadangi popiežius yra aukščiausia regimoji dalinių Bažnyčių vienybės vienoje Bažnyčioje jungtis ir jų laisvės laidas.

KBK 1559 kontekstas

8781484 „Asmeniška ir išsami išpažintis bei išrišimas yra vienintelis nustatytas būdas, kuriuo tikintieji sutaikomi su Dievu ir Bažnyčia, jeigu tik fizinė ar moralinė negalia netrukdo tokią išpažintį atlikti.“ Ši ištara visiškai pagrįsta, nes Kristus veikia kiekviename sakramente; į kiekvieną nusidėjėlį Jis kreipiasi asmeniškai: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5); Jis yra gydytojas, pasilenkiantis prie kiekvieno ligonio, kuriam Jis reikalingas, kad jį pagydytų; Jis pakelia kiekvieną ir sugrąžina į brolišką bendrystę. Tad asmeninė išpažintis yra reikšmingiausia sutaikinimo su Dievu ir su Bažnyčia forma.

KBK 1484 kontekstas

880552 Dvylikos būryje pirmąją vietą užima Simonas Petras. Jėzus jam pavedė ypatingą misiją. Petras išpažino tai, ką jam buvo apreiškęs Tėvas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Tada Viešpats jam tarė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Kristus, „gyvasis Akmuo“, užtikrina, kad Jo Bažnyčia, pastatyta ant uolos, įveiks mirties galybę. Ta nepajudinama Bažnyčios uola, išpažinęs savo tikėjimą, tapo Petras. Jis turės saugoti šį tikėjimą, kad nesvyruotų, ir stiprinti savo brolius.

KBK 552 kontekstas

880862 „Kaip išlieka pareigos, Viešpaties suteiktos būtent Petrui, pirmajam iš apaštalų, ir vėliau perduotinos jo įpėdiniams, taip išlieka ir apaštalų pareigos ganyti Bažnyčią, pavestos nepertraukiamu būdu atlikti šventajam vyskupų luomui.“ Dėl to Bažnyčia moko, kad „vyskupai kaip Bažnyčios ganytojai Dievo paskyrimu yra apaštalų įpėdiniai ir kad kas jų klauso, tas klauso Kristaus, o kas juos paniekina, tas paniekina Kristų ir tą, kuris Kristų siuntė.“

KBK 862 kontekstas

881553 Jėzus Petrui patikėjo ypatingą valdžią: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Raktininko valdžia“ reiškia galią valdyti Dievo namus, Bažnyčią. Jėzus, „gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11), tą pareigą patvirtino prisikėlęs: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17). Galia „surišti ir atrišti“ reiškia galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą ir priimti jos drausminius nuostatus. Tokią valdžią Jėzus suteikė Bažnyčiai per apaštalų, ypač Petro, tarnystę; jam vienam Jis aiškiai patikėjo Karalystės raktus.

KBK 553 kontekstas

881642 Visa, kas tomis Velykų dienomis įvyko, įpareigojo kiekvieną apaštalą – ypač Petrą – kurti naująją erą, kuri išaušo Velykų rytmetį. Būdami Prisikėlusiojo liudytojai, jie lieka kertiniai Jo Bažnyčios akmenys. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai pirmiausia yra Petras ir Dvylika, bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“.

KBK 642 kontekstas

882834 Dalinės Bažnyčios yra tikrai visuotinės dėl savo bendrystės su viena iš jų, būtent su Romos Bažnyčia, kuri „pirmauja savo meile“. Nes prie šios Bažnyčios „dėl jos didesnio pirmumo būtinai turi derintis kiekviena kita, tai yra visų kraštų tikintieji“. „Nuo tada, kai pas mus nužengė įsikūnijęs Žodis, visos krikščionių Bažnyčios, kad ir kur jos būtų, laikė ir tebelaiko čia [Romoje] esančią didžiąją Bažnyčią vieninteliu centru ir pamatu, nes, kaip pažadėjo pats Gelbėtojas, pragaro vartai niekada jos nenugalėjo.“

KBK 834 kontekstas

8821369 Visa Bažnyčia vienijasi su Kristaus auka ir Jo užtarimu. Petro tarnystę Bažnyčioje atliekantis popiežius vienijasi su kiekviena švenčiama Eucharistija, kurioje jis yra minimas kaip visuotinės Bažnyčios vienybės ženklas ir tarnas. Vietos vyskupas visada yra atsakingas už Eucharistiją, net ir tada, kai jai vadovauja kunigas; jos metu tariant vyskupo vardą pabrėžiama, kad kunigų draugėje ir diakonų padedamas jis vadovauja dalinei Bažnyčiai. Bendruomenė užtaria ir visus tarnautojus, kurie už ją ir su ja aukoja eucharistinę Auką: Teisėta tebūnie laikoma ta Eucharistija, kuriai vadovauja vyskupas arba jo įgaliotas asmuo. O per kunigų tarnybą dvasinė tikinčiųjų atnaša atbaigiama, sujungiant ją su Kristaus, vienatinio Tarpininko, auka, kuri kunigų rankomis nekruvinu ir sakramentiniu būdu visos Bažnyčios vardu aukojama Eucharistijoje, iki ateis pats Viešpats.

KBK 1369 kontekstas

882837 „Į Bažnyčios bendruomenę visiškai įjungiami tie, kurie, turėdami Kristaus Dvasią, priima visą jos santvarką bei visas joje įsteigtas išganymo priemones ir, be to, tikėjimo išpažinimo, sakramentų, bažnytinės vadovybės bei bendrystės ryšiais jos regimojoje sąrangoje yra susieti su Kristumi, valdančiu per popiežių ir vyskupus. Tačiau, nors ir įjungtas į Bažnyčią, nėra išganomas tas, kuris, ištvermingai nemylėdamas, pasilieka joje 'kūnu', o ne 'širdimi'.“

KBK 837 kontekstas

8861560 Kiekvienam vyskupui, kaip Kristaus vietininkui, tenka jam pavedamos dalinės Bažnyčios ganytojo pareigos, bet tuo pat metu jis kolegialiai drauge su visais vyskupų luomo broliais rūpinasi visomis Bažnyčiomis: „Nors kiekvienas vyskupas yra tik jo globai patikėtos kaimenės dalies tikrasis ganytojas, bet, Dievo nustatymu būdamas teisėtas apaštalų įpėdinis, drauge su kitais vyskupais yra atsakingas už apaštališkąją Bažnyčios misiją.“

KBK 1560 kontekstas

886833 Daline Bažnyčia, tai yra vyskupija (ar eparchija), laikoma krikščionių bendruomenė, tikėjimu ir sakramentais suvienyta su konsekruotu apaštalų įpėdiniu – savo vyskupu. Tos dalinės Bažnyčios „yra suformuotos visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu; jose ir iš jų randasi viena ir vienatinė Katalikų Bažnyčia“.

KBK 833 kontekstas

8862448 „Didelė medžiaginių gėrybių stoka, beteisiškumas ir priespauda, kūno ir sielos ligos, pagaliau mirtis – visas šis žmogaus vargas yra aiškus ženklas, kad po pirmosios Adomo nuodėmės žmogui yra įgimtas silpnumas ir jam būtinas išgelbėjimas. Tai pažadino Gelbėtojo Kristaus užuojautą, Jis panoro nešti tuos vargus ir tapti panašus į 'mažiausiuosius savo brolius' (pgl. Mt 25, 40. 45). Dėl to ir Bažnyčia didele meile pamilo vargo prislėgtuosius; nuo pat pradžių, nepaisydama daugelio savo narių nuodėmių, ji niekada nepaliovė lengvinti jų dalios, jų ginti ir vaduoti. Ji tai daro nesuskaitomais gerais darbais, kurie visada ir visur yra reikalingi.“

KBK 2448 kontekstas

Mokymo tarnyba85 „Pareiga autentiškai aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį Dievo žodį pavesta tik gyvajam Bažnyčios Magisteriumui, kuris savo autoritetu naudojasi Kristaus vardu“, tai yra vyskupams vienybėje su Petro įpėdiniu, Romos vyskupu.

KBK 85 kontekstas

Mokymo tarnyba86 „Tas Magisteriumas neperžengia Dievo žodžio, bet tarnauja jam, mokydamas tik to, kas yra perduota, nes dievobaimingai klauso Dievo Žodžio, jo liepiamas ir Šventosios Dvasios padedamas, šventai jį saugo ir ištikimai aiškina. Iš šio vieno tikėjimo lobyno jis semiasi visko, ką pateikia tikėti kaip Dievo apreiškimą.“

KBK 86 kontekstas

Mokymo tarnyba87 Tikintieji, prisimindami Kristaus žodžius apaštalams: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16), klusniai priima pamokymus ir nurodymus, įvairiomis formomis gaunamus iš savo ganytojų.

KBK 87 kontekstas

Mokymo tarnyba2032 Bažnyčia, „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), iš apaštalų gavo „iškilmingą Kristaus įsakymą skelbti išganingąją tiesą“. „Bažnyčiai priklauso visuomet ir visur skelbti moralinius principus, taip pat ir dėl socialinės tvarkos, ir vertinti visus žmonių reikalus, kiek to reikalauja pamatinės žmogaus teisės ar sielų išganymas.“

KBK 2032 kontekstas

Mokymo tarnyba2033 Bažnyčios ganytojų Magisteriumas moralės srityje paprastai vykdomas per katechezę ir pamokslus, prie to prisideda teologų ir dvasinių autorių veikalai. Taip iš kartos į kartą, ganytojams vadovaujant ir prižiūrint, perduodamas krikščioniškosios moralės „paveldas“, kaip labai savita iš tikėjimo į Kristų kilusių ir meilės gaivinamų taisyklių, įsakymų ir dorybių visuma. Tradicinis tos katechezės pagrindas, šalia Tikėjimo simbolio ir „Tėve mūsų“, yra Dekalogas, pateikiantis visiems žmonėms privalomus moralinio gyvenimo principus.

KBK 2033 kontekstas

Mokymo tarnyba2034 Popiežius ir vyskupai, „autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti, mokytojai“, „jiems pavestiems žmonėms skelbia būtiną įtikėti bei gyvenime pritaikyti tikėjimą“. Visuotinis ir įprastinis popiežiaus ir vyskupų vienybėje su juo Magisteriumas skelbia tikintiesiems tiesą, kurią jie turi tikėti, meilę, kuria turi gyventi, palaimą, kurios turi viltis.

KBK 2034 kontekstas

Mokymo tarnyba2035 Aukščiausias dalyvavimo Kristaus valdžioje laipsnis priklauso nuo neklystamumo charizmos; tas neklaidingumas apima ir visą dieviškojo Apreiškimo paveldą, ir visus doktrinos elementus, neišskiriant moralinių, nes be jų neįmanoma išsaugoti, išdėstyti ir laikytis išganingų tikėjimo tiesų.

KBK 2035 kontekstas

Mokymo tarnyba2036 Magisteriumo valdžia taip pat apima prigimtinio įstatymo įsakymus, kadangi jų laikytis, kaip reikalauja Kūrėjas, yra būtina išganymo sąlyga. Primindamas prigimtinio įstatymo nurodymus, Bažnyčios Magisteriumas atlieka esminę savo pranašiškosios užduoties dalį: skelbia žmonėms, kas jie iš tikrųjų yra, bei primena, kuo jie privalo būti Dievo akyse.

KBK 2036 kontekstas

Mokymo tarnyba2037 Bažnyčiai patikėtas Dievo Įstatymas nurodo tikintiesiems gyvenimo ir tiesos kelią. Tad jie turi teisę būti mokomi išganingųjų Dievo įsakymų, kurie leidžia aiškiau apsispręsti ir, malonei padedant, gydo pažeistą žmogaus protą. Jų pareiga laikytis teisėtos bažnytinės valdžios išleistų nurodymų ir nutarimų. Net jei jie būtų skirti drausmei palaikyti, jiems būtina paklusti iš meilės.

KBK 2037 kontekstas

Mokymo tarnyba2038 Mokant krikščioniškosios moralės ir ją taikant gyvenime, Bažnyčiai reikia ganytojų atsidavimo, teologų žinios, visų krikščionių ir geros valios žmonių indėlio. Tikint ir gyvenant pagal Evangeliją, kiekvienam leista patirti gyvenimą „Kristuje“, kuris nušviečia dieviškąją ir žmogiškąją tikrovę ir daro mus pajėgius ją vertinti pagal Dievo Dvasią. Tad Šventoji Dvasia gali remtis ir visai paprastais žmonėmis, kad apšviestų mokytuosius ir aukščiausias pareigas einančiuosius.

KBK 2038 kontekstas

Mokymo tarnyba2039 Bažnytines pareigas privalu atlikti broliško tarnavimo ir atsidavimo Bažnyčiai dvasia, Viešpaties vardu. Drauge kiekvieno tai atliekančio žmogaus sąžinė, moraliniu požiūriu vertindama jo paties veiksmus, privalo nesivadovauti vien asmenine nuomone. Kiek įmanydama, ji turi atsižvelgti į tai, kas gera visiems, tai yra kas išreikšta prigimtiniame ir apreikštame moraliniame įstatyme, o dėl to ir Bažnyčios įstatyme bei jos autentiškajame Magisteriumo mokyme moralės klausimais. Nedera asmeninę sąžinę ir protą priešpriešinti moraliniam įstatymui ar Bažnyčios Magisteriumui.

KBK 2039 kontekstas

Mokymo tarnyba2040 Šitaip tarp krikščionių gali stiprėti tikrai sūniška meilė Bažnyčiai. Ji yra į Bažnyčios prieglobstį mus atvedusios ir Kristaus kūno nariais padariusios Krikšto malonės brandinamas vaisius. Su motinišku susirūpinimu Bažnyčia mums teikia Dievo gailestingumą, kuris nugali visas mūsų nuodėmes ir ypatingu būdu veikia Sutaikinimo sakramente. Kaip rūpestinga motina ji taip pat savo liturgijoje kasdien mus maitina Viešpaties žodžiu ir Eucharistija.

KBK 2040 kontekstas

8882068 Tridento Susirinkimas moko, kad dešimt įsakymų įpareigoja krikščionis ir kad jų privalo laikytis ir nuteisintas žmogus. Tai patvirtina Vatikano II Susirinkimas: „Viešpats [...] siunčia vyskupus kaip apaštalų įpėdinius mokyti visų tautų ir skelbti Evangelijos visai kūrinijai, idant visi žmonės tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu pasiektų išganymą.“

KBK 2068 kontekstas

88992 „Visuma tikinčiųjų [...] tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, 'nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio' visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės.“

KBK 92 kontekstas

890851 Misijos motyvas. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus...“ (2 Kor 5, 14). Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dievas trokšta, kad visi, pažindami tiesą, būtų išganyti. Išganymas – tiesoje. Tie, kurie paklūsta tiesos Dvasiai, jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa buvo patikėta, atsiliepdama į jų troškimą, privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti misijinė.

KBK 851 kontekstas

8901785 Ugdant sąžinę, kelią mums nušviečia Dievo žodis; jį reikia priimti su tikėjimu bei malda ir pagal jį elgtis. Taip pat privalome tikrinti savo sąžinę žvelgdami į Viešpaties kryžių. Čia mums padeda Šventosios Dvasios dovanos, kitų žmonių liudijimai ar patarimai, vadovauja tikrasis Bažnyčios mokymas.

KBK 1785 kontekstas

8931561 Visa, kas buvo pasakyta, paaiškina, kodėl vyskupo švenčiama Eucharistija yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią apie altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savosios Bažnyčios Galvai.

KBK 1561 kontekstas

894801 Ta prasme visada būtina charizmas ištirti. Jokia charizma neatleidžia nuo pareigos gerbti ganytojus ir paklusti jiems. Šiems „ypač dera negesinti Dvasios, bet visa ištirti ir palaikyti tai, kas gera“, kad visos charizmos, likdamos skirtingos ir viena kitą papildydamos, tarnautų „bendram labui“ (1 Kor 12, 7).

KBK 801 kontekstas

8951558 „Drauge su šventinimo pareiga vyskupo konsekracija taip pat suteikia mokymo ir valdymo pareigas. [...] Kaip aiškiai liudija Tradicija, [...] rankų uždėjimu ir konsekracijos žodžiais taip suteikiama Šventosios Dvasios malonė ir įspaudžiama šventoji žymė, kad vyskupai prakilniu ir regimu būdu užima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo ir Kunigo – vietą ir veikia atstovaudami jo asmeniui (in Eius persona agant).“ „Tad vyskupai jiems duotąja Šventąja Dvasia tampa tikrais ir autentiškais tikėjimo mokytojais, kunigais ir ganytojais.“

KBK 1558 kontekstas

8961550 Kristaus buvimo Jam atstovaujančiame asmenyje nereikia suprasti taip, tarsi pastarasis būtų apsaugotas nuo visų žmogiškųjų silpnybių: noro valdyti, klaidų ar net nuodėmių. Šventosios Dvasios jėga nelaiduoja vienodai visų tarnautojo veiksmų. Laiduojami sakramentai, ir net kunigo nuodėmės negali pakenkti malonės vaisiams, bet yra daug kitų jo veiksmų, paliekančių kunigo žmogiškumo pėdsakus, kurie ne visada esti ištikimybės Evangelijai ženklas ir todėl gali kenkti vaisingam Bažnyčios apaštalavimui.

KBK 1550 kontekstas

897873 Net Viešpaties valia atsiradę skirtumai tarp Jo kūno narių tarnauja to kūno vienybei ir misijai. Mat „Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė. Apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus skyrė pareigą jo vardu bei galia mokyti, šventinti ir valdyti. O pasauliečiai, tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, atlieka savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje.“ Pagaliau „abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...] savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“

KBK 873 kontekstas

8982105 Tinkamai garbinti Dievą yra tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės pareiga. Toks yra tradicinis katalikų mokymas „apie žmonių ir visuomenės moralinę pareigą tikrajam tikėjimui ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai“. Nuolat skelbianti žmonėms Evangeliją Bažnyčia taip darbuojasi, kad jie galėtų „krikščioniška dvasia paveikti bendruomenės, kurioje gyvena, mąstymą ir papročius, įstatymus ir santvarką“. Socialinė krikščionių pareiga yra gerbti ir žadinti kiekvieno žmogaus tiesos ir gėrio meilę. Jie akinami skleisti vienintelę tikrą religiją, kuri gyvuoja apaštališkojoje Katalikų Bažnyčioje. Krikščionys yra pašaukti būti pasaulio šviesa. Taip Bažnyčia parodo, kad Kristus viešpatauja visai kūrinijai ir ypač žmonių visuomenei.

KBK 2105 kontekstas

8992442 Bažnyčios ganytojams nedera tiesiogiai dalyvauti politinėje veikloje ir organizuoti socialinį gyvenimą. Tuo užsiimti drauge su kitais piliečiais turi savo iniciatyva veikiantys tikintys pasauliečiai; tai – jų pašaukimo dalis. Socialinei veiklai plėtoti yra daug konkrečių būdų. Visada būtina atsižvelgti į bendrąjį gėrį ir likti ištikimiems Evangelijos žodžiams ir Bažnyčios mokymui. Tikintiems pasauliečiams dera „su krikščionišku atsidavimu gaivinti laikinąją tikrovę ir būti taikos ir teisingumo liudytojais bei kūrėjais“.

KBK 2442 kontekstas

900863 Visa Bažnyčia yra apaštališka ta prasme, kad ji per šv. Petro ir apaštalų įpėdinius tikėjimo ir gyvenimo bendryste išsaugo ryšį su savo pradžia. Visa Bažnyčia yra apaštališka ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą pasaulį; visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja šioje misijoje. „Krikščioniškasis pašaukimas yra ir pašaukimas apaštalavimui.“ „Apaštalavimu“ vadinama „kiekviena mistinio Kūno veikla“, kuria siekiama „visoje žemėje“ skleisti „Kristaus karalystę“.

KBK 863 kontekstas

901784 Kas tikėjimu ir Krikštu įsitraukia į Dievo tautą, tampa išskirtinio – kunigiškojo – tos tautos pašaukimo dalyviu: „Viešpats Kristus, iš žmonių paimtas vyriausiasis Kunigas, iš naujosios tautos padarė 'karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui'. Mat pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste.“

KBK 784 kontekstas

9011268 Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.

KBK 1268 kontekstas

901358 Dievas visa sukūrė žmogui, bet žmogų sukūrė tam, kad jis Dievui tarnautų, Jį mylėtų ir Jam aukotų visą kūriniją: Kas toji būtybė, kuri atėjo į gyvenimą šitaip pagerbta? Tai žmogus, didi ir įstabi gyva būtybė, Dievo akyse vertingesnė už visą kūriniją: tai jam duoti dangus ir žemė, ir jūros, ir kita visata. Tai žmogus, kurio išganymas Dievui toks svarbus, kad Jis nepagailėjo jam net savo vienatinio Sūnaus. Juk Dievas be paliovos daro viską, kad tik žmogų pakeltų ligi savęs ir pasodintų savo dešinėje.

KBK 358 kontekstas

9031143 Bendrosios tikinčiųjų kunigystės pareigoms atlikti yra ir kitų dalinių tarnybų, ne Šventimų sakramentu suteikiamų; jų uždavinius nustato vyskupai atsižvelgdami į liturgines tradicijas ir pastoracijos poreikius. „Ir ministrantai, skaitovai, aiškintojai bei tie, kurie priklauso chorui, atlieka tikrą liturginę tarnybą.“

KBK 1143 kontekstas

904785 „Šventoji Dievo tauta taip pat yra Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė“, ypač tada, kai visa tauta – pasauliečiai ir hierarchija – suvokdama antgamtinę tikėjimo prasmę, „nenutoldama laikosi vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo“, vis giliau jį supranta ir liudija Kristų šiame pasaulyje.

KBK 785 kontekstas

90492 „Visuma tikinčiųjų [...] tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, 'nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio' visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės.“

KBK 92 kontekstas

9052044 Pakrikštytųjų ištikimybė yra pirmutinė sąlyga Evangelijai skelbti ir Bažnyčios misijai pasaulyje vykdyti. Išganymo naujieną turi patvirtinti krikščionių gyvenimo liudijimas, kad žmonės matytų spinduliuojančią jos tiesos jėgą. „Jau pats krikščioniško gyvenimo liudijimas ir geri darbai, atlikti antgamtine dvasia, turi galios patraukti žmones į tikėjimą ir Dievą.“

KBK 2044 kontekstas

9052472 Krikščionių pareiga dalyvauti Bažnyčios gyvenime skatina juos būti Evangelijos liudytojais ir atitinkamai įsipareigoti. Liudyti – tai perteikti tikėjimą žodžiais ir darbais. Liudijimas yra teisingumo aktas, patvirtinantis tiesą arba leidžiantis ją pažinti: Visi Kristaus tikintieji, kad ir kur jie gyventų, savo gyvenimo pavyzdžiu bei žodžio liudijimu privalo taip atskleisti naująjį žmogų, kuriuo jie apsivilko per krikštą, ir Šventosios Dvasios galią, kuria buvo sustiptinti Sutvirtinimo sakramentu.

KBK 2472 kontekstas

9062495 „Visiems bendruomenės nariams privalu ir šioje srityje vykdyti teisingumo ir artimo meilės pareigas. Tad ir naudodamiesi visuomenės komunikavimo priemonėmis jie tesistengia formuoti ir skleisti teisingą viešąją nuomonę.“ Solidarumas atsiranda kaip tikros ir teisingos informacijos padarinys, laisvai sklindant idėjoms, padedančioms pažinti ir gerbti kitus žmones.

KBK 2495 kontekstas

908786 Pagaliau Dievo tauta dalyvauja ir karališkojoje Kristaus veikloje. Kristus karaliauja patraukdamas prie savęs visus žmones savo mirtimi ir prisikėlimu. Kristus, visatos Karalius ir Viešpats, tapo visų tarnu, atėjęs „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Krikščioniui „tarnauti [Kristui] reiškia viešpatauti“, ypač tarp vargšų ir kenčiančių, kuriuose Bažnyčia „atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą“. Dievo tauta savo „karališkąjį kilnumą“ pasiekia gyvendama pagal šį pašaukimą tarnauti drauge su Kristumi. Visus atgimusius Kristuje kryžiaus ženklas padaro karaliais, Šventosios Dvasios patepimas pašventina kunigais, kad visi dvasininkai – įskaitant ir tuos, kurie turime ypatingų mūsų tarnybos pareigų, – ir dvasingieji krikščionys sąmoningai laikytų save karališkosios veiklos dalyviais. Kas gi gali būti karališkiau, kaip Dievui atsidavusiai sielai valdyti savo kūną? Ir kas gali būti kunigiškiau, kaip paaukoti Viešpačiui tyrą sąžinę ir ant savo širdies altoriaus atnašauti nesuteptas meilės aukas?

KBK 786 kontekstas

9091887 Priemonių ir tikslų sukeitimas, kai priemonė padaroma galutiniu tikslu ar asmuo – priemone, gimdo neteisingas struktūras, kurios „krikščionišką, dieviškojo įstatymų Leidėjo įsakymus atitinkantį gyvenimą apsunkina ir praktiškai daro neįmanomą“.

KBK 1887 kontekstas

910799 Ir nepaprastos, ir paprastos bei kuklios charizmos yra Šventosios Dvasios malonės dovanos, tiesiogiai ar netiesiogiai naudingos Bažnyčiai, skirtos jos statybai, žmonių labui ir pasaulio reikmėms.

KBK 799 kontekstas

9122245 „Bažnyčia, dėl savo uždavinio ir kompetencijos pobūdžio jokiu būdu nesutampanti su politine bendruomene [...], yra žmogaus asmens transcendentiškumo ženklas ir drauge saugotoja.“ Bažnyčia „gerbia ir skatina politinę piliečių laisvę bei atsakomybę.“

KBK 2245 kontekstas

9142103 Bažnyčia pripažįsta, kokią pavyzdžio jėgą turi įžadai gyventi pagal Evangelijos patarimus : Motina Bažnyčia džiaugiasi, regėdama savo glėbyje daug vyrų ir moterų, kurie artimiau seka ir ryškiau parodo Išganytojo savęs apiplėšimą, Dievo vaikų laisve priimdami neturtą ir atsižadėdami savo valios. Eidami tobulumo keliu toliau, kaip reikalauja Įstatymas, jie dėl Dievo palenkia save žmogui, norėdami geriau susitapatinti su klusniuoju Kristumi. Tam tikrais atvejais Bažnyčia gali dėl pateisinamų motyvų atleisti nuo įžadų ir pažadų.

KBK 2103 kontekstas

9151973 Naujajame Įstatyme, be įsakymų, yra ir Evangelijos patarimų. Tradicinis Dievo įsakymų ir Evangelijos patarimų atskyrimas remiasi jų santykiu su meile, su krikščioniškojo gyvenimo tobulumu. Įsakymai turi pašalinti, kas nesuderinama su meile. Patarimų tikslas – pašalinti, kas gali būti kliūtimi meilei tobulėti, net jei ir nebūtų jai priešinga.

KBK 1973 kontekstas

9151974 Evangelijos patarimais parodoma gyva meilės pilnatvė: meilė niekada nenurimsta, jei neduoda vis daugiau. Jie liudija meilės polėkį ir žadina mūsų dvasinį budrumą. Naujojo Įstatymo tobulumą iš esmės lemia Dievo ir artimo meilės įsakymai. Tiesesnius kelius ir tinkamesnes priemones jam pasiekti nužymi patarimai; kiekvienam žmogui dera jais vadovautis pagal savo pašaukimą: Dievas nori, kad kiekvienas žmogus laikytųsi ne visų patarimų, o tik tų, kurie tinka skirtingiems asmenims, laikams, progoms ir žmonių jėgoms, ir kurių reikalauja meilė; būdama visų dorybių, įsakymų, patarimų ir apskritai visų įstatymų ir krikščioniškų veiksmų karalienė, ji visus juos atitinkamai paskirsto pagal svarbą, sutvarko, nurodo jų laiką ir įvertina.

KBK 1974 kontekstas

9162687 Daugybė vienuolių visą savo gyvenimą paskyrė maldai. Pradedant Egipto dykumų atsiskyrėliais, vienuoliai ir vienuolės savo laiką skirdavo Dievui šlovinti ir savo tautai užtarti. Pašvęstasis gyvenimas be maldos neišsilaikytų ir nesiplėstų; jis yra viena iš gyvųjų kontempliacijos ir dvasinio gyvenimo Bažnyčioje versmių.

KBK 2687 kontekstas

916933 Ar šis liudijimas būtų viešas, kaip vienuolių, ar privataus pobūdžio, ar net slaptas, Kristaus atėjimas visiems pašvęstiesiems yra jų gyvenimo šaltinis ir kelrodė žvaigždė: Kadangi Dievo tauta neturi čia pasiliekančios buveinės, [...] vienuolių luomas visiems tikintiesiems ryškiau atskleidžia jau šiame pasaulyje slypinčius dangiškuosius turtus, liudija Kristaus Atpirkimu įgytą naują ir amžiną gyvenimą, skelbia būsimąjį prisikėlimą ir dangaus karalystės garbę.

KBK 933 kontekstas

9172684 Per Bažnyčių istoriją šventųjų bendrystėje išsirutuliojo įvairios dvasingumo formos. Dievo meilę žmonėms liudijančio asmens charizma gali būti perduota kaip Elijo „dvasia“ Elišai ir Jonui Krikštytojui, kad ir mokiniai būtų tos dvasios dalininkai. Dvasingumas taip pat yra įvairių liturginių ir teologinių srovių santaka ir liudija tikėjimo įkultūrinimą atitinkamoje žmonių aplinkoje ir jų istorijoje. Krikščioniškojo dvasingumo formos įsitraukia į gyvąją maldos tradiciją ir tampa būtinu vadovu tikintiesiems. Savo turtinga įvairove jos atspindi gryną ir vienintelę Šventosios Dvasios šviesą. „Dvasia tikrai yra šventųjų vieta, o šventasis – sava Dvasios vieta, nes jis pasiaukoja gyventi su Dievu ir yra vadinamas Dvasios šventove.“

KBK 2684 kontekstas

9212719 Kontempliatyvioji malda yra meilės bendrystė, daugybei teikianti gyvybę tiek, kiek sutinkama likti tikėjimo naktyje. Agonijos ir kapo naktys parengia velykinę Prisikėlimo naktį. Jo Dvasia (o ne „kūnas, kuris yra silpnas“) nulemia, kad kontempliatyviąja malda įgyvendintume šiuos tris intensyvius Jėzaus Valandos laikus. Būtina sutikti bent vieną valandą pabudėti kartu su Juo.

KBK 2719 kontekstas

9212015 Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos. Dvasinė pažanga apima askezę ir savęs apmarinimą, kurie palaipsniui veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą: Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.

KBK 2015 kontekstas

9221618 Kristus yra viso krikščioniškojo gyvenimo centras. Ryšys su Juo yra svarbiausias iš visų kitų ryšių šeimoje ir visuomenėje. Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, atsisakiusių didžio santuokos gėrio, kad lydėtų Avinėlį, kur tik Jis eina, kad rūpintųsi Viešpaties reikalais ir stengtųsi Jam patikti, kad išeitų pasitikti ateinančio Jaunikio. Pats Kristus kvietė kai kuriuos sekti Juo gyvenant taip, kaip Jis gyveno: Yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl Dangaus Karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano (Mt 19, 12).

KBK 1618 kontekstas

9221619 Mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra Krikšto malonės išsiskleidimas, iškalbingas ženklas, kad ryšys su Kristumi yra užvis pranašesnis, kad karštai laukiama Jo sugrįžimo; tai taip pat ženklas, primenantis, jog santuoka tėra šių praeinančių laikų tikrovė.

KBK 1619 kontekstas

9221620 Tiek Santuokos sakramentas, tiek mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra iš Viešpaties. Jis suteikia tam prasmę ir dovanoja malonę, būtiną norint gyventi pagal Jo valią. Mergeliškumo dėl dangaus karalystės vertinimas ir krikščioniškas santuokos supratimas vienas nuo kito neatskiriami ir vienas kitą remia: Kas smerkia santuoką, kartu menkina mergeliškumo garbę; kas santuoką giria, dar labiau pagerbia įstabesnį mergeliškumą. [...] Juk tai, kas atrodo gera tik lyginant su tuo, kas bloga, negali būti didžiai gera, bet tai, kas dar geriau už neginčytiną gėrį, yra aukščiausias gėris.

KBK 1620 kontekstas

9231672 Kai kurių palaiminimų veikimas tvarus: jais pašvenčiami asmenys Dievui, o daiktai bei vietos paskiriami vien liturginėms reikmėms. Iš teikiamų asmenims palaiminimų – o jų negalima tapatinti su sakramentiniu įšventinimu – minėtini: vienuolyno abato ir abatės palaiminimas, mergelių ir našlių pašventimas, vienuolių įžadų apeigos ir kai kurioms bažnytinėms tarnystėms tinkamų asmenų (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai. Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir drabužių, varpų ir t. t. dedikavimą ar palaiminimą.

KBK 1672 kontekstas

9251672 Kai kurių palaiminimų veikimas tvarus: jais pašvenčiami asmenys Dievui, o daiktai bei vietos paskiriami vien liturginėms reikmėms. Iš teikiamų asmenims palaiminimų – o jų negalima tapatinti su sakramentiniu įšventinimu – minėtini: vienuolyno abato ir abatės palaiminimas, mergelių ir našlių pašventimas, vienuolių įžadų apeigos ir kai kurioms bažnytinėms tarnystėms tinkamų asmenų (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai. Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir drabužių, varpų ir t. t. dedikavimą ar palaiminimą.

KBK 1672 kontekstas

926796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.

KBK 796 kontekstas

927854 Būdama misijinė, Bažnyčia „keliauja kartu su visa žmonija ir kartu su pasauliu patiria tą pačią žemiškąją dalią. Žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą. Bažnyčia yra tartum tos bendruomenės raugas, tartum jos siela“. Užtat misiją vykdančiai Bažnyčiai reikia kantrybės. Bažnyčios pastangos prasideda su Evangelijos skelbimu tautoms ir žmonių grupėms, kurios dar netiki Kristaus, tęsiasi steigiant krikščionių bendruomenes, kurios „taps Dievo buvimo pasaulyje ženklu“, ar įkuriant vietines Bažnyčias; ji skatina įkultūrinimo procesą, kad Evangelija persunktų įvairių tautų kultūrą. Nestinga šioms pastangoms ir nesėkmių. Bažnyčia „tik pamažu paliečia ir perskverbia žmones, bendruomenes bei tautas ir šitaip įtraukia visus į katalikišką [visuotinę] pilnatvę.“

KBK 854 kontekstas

929901 „Pasauliečiai, būdami skirti Kristui ir patepti Šventąja Dvasia, yra įstabiu būdu šaukiami ir rengiami, kad Dvasia juose neštų vis gausesnį vaisių. Mat visi jų darbai, maldos ir apaštalavimo pastangos, santuokinis ir šeimos gyvenimas, kasdienis triūsas ir sielos bei kūno poilsis, jei tik tai atliekama Dvasioje, ir net kantriai pakeliami gyvenimo sunkumai, per Jėzų Kristų tampa Dievui priimtinomis dvasinėmis aukomis, kurios eucharistinės aukos metu drauge su Viešpaties Kūnu itin pamaldžiai įteikiamos Tėvui. Šitaip ir pasauliečiai, tartum visur šventai veikią garbintojai, patį pasaulį pašvenčia Dievui.“

KBK 901 kontekstas

932775 „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“: būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Kadangi žmonių bendrumo pagrindas yra jungtis su Dievu, Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas. Joje ta vienybė jau gyvuoja, nes Bažnyčia suburia „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9) žmones; kartu ji yra tos visiškai įgyvendintos vienybės, kuri dar turi būti pasiekta, „ženklas ir įrankis“.

KBK 775 kontekstas

933672 Prieš žengdamas į dangų, Kristus tvirtino, kad dar neatėjo valanda garbingai atkurti Izraelio tautos lauktos Mesijo karalystės, kuri, anot pranašų, turės visiems žmonėms laiduoti galutinį teisingumo, meilės ir taikos viešpatavimą. Dabarties metas, kaip sako Viešpats, yra Dvasios ir liudytojų metas, bet drauge metas ir suspaudimų, ir išmėginimo blogiu, kuris neaplenks nė Bažnyčios ir duos pradžią paskučiausių laikų kovai. Tai laukimo ir budėjimo metas.

KBK 672 kontekstas

933769 Bažnyčia bus „visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje“ Kristui šlovingai sugrįžus. Ligi tos dienos „Bažnyčia keliauja pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama“. Čia, žemėje, ji jaučiasi esanti tremtyje, toli nuo Viešpaties, ir trokšta galutinio Karalystės atėjimo, tai yra „susijungti garbėje su savo Karaliumi“. Bažnyčios, o per ją ir pasaulio garbingas atbaigimas įvyks ne be didelių išmėginimų. Ir tik tada „visi teisieji – nuo Adomo, nuo teisiojo Abelio iki paskutinio išrinktojo – bus suburti pas Tėvą visuotinėje Bažnyčioje“.

KBK 769 kontekstas

871-872177. Kas yra tikintieji?

Tikintieji yra tie, kurie, per Krikštą įtraukti į Kristų, yra tapę Dievo tautos nariais. Jie pašaukti vykdyti Dievo patikėtą Bažnyčiai misiją, kiekvienas pagal savo padėtį dalyvaudami Kristaus kunigiškojoje, pranašiškojoje ir karališkojoje veikloje. Jie visiškai lygūs tarpusavyje pagal Dievo vaikų kilnumą.

KBKS 177 kontekstas

873, 934178. Iš ko sudaryta Dievo tauta?

Dieviškuoju įsteigimu Bažnyčioje yra įšventintųjų tarnautojų, gavusių Šventimų sakramentą ir sudarančių Bažnyčios hierarchiją. Kiti tikintieji vadinami pasauliečiais. Ir tarp vienų, ir tarp kitų yra tikinčiųjų, pašvęstųjų Dievui ypatingu būdu – išpažįstančių evangelinius patarimus: celibato skaistumą, neturtą ir klusnumą.

KBKS 178 kontekstas

874-876, 935179. Kodėl Kristus įsteigė bažnytinę hierarchiją?

Kristus įsteigė bažnytinę hierarchiją, idant ši jo vardu ganytų Dievo tautą, ir dėl to suteikė jai valdžią. Ją sudaro įšventintieji tarnautojai: vyskupai, kunigai ir diakonai. Dėl Šventimų sakramento vyskupai ir kunigai tarnaudami veikia Kristaus kaip Galvos vardu ir atstovaudami jo asmeniui; diakonai tarnauja Dievo tautai žodžio, liturgijos ir meilės diakonija (tarnystė).

KBKS 179 kontekstas

877180. Kaip įgyvendinamas bažnytinės tarnybos kolegialumas?

Kristaus išrinktų ir pasiųstų dvylikos apaštalų pavyzdžiu bažnytinės hierarchijos narių vienybė skirta visų tikinčiųjų bendrystei. Kiekvienas vyskupas tarnauja kaip vyskupų kolegijos narys bendrystėje su popiežiumi, kartu su juo rūpindamasis visuotine Bažnyčia. Kunigai tarnauja kaip dalinės Bažnyčios kunigijos nariai bendrystėje su savo vyskupu ir jo vadovaujami.

KBKS 180 kontekstas

878-879181. Kodėl bažnytinė tarnyba yra ir asmeninio pobūdžio?

Bažnytinė tarnyba yra ir asmeninio pobūdžio dėl to, kad Šventimų sakramento galia kiekvienas yra atsakingas asmeniškai jį pašaukusiam ir misiją jam patikėjusiam Kristui.

KBKS 181 kontekstas

881-882, 936-937182. Kokia yra popiežiaus misija?

Popiežius, Romos vyskupas ir šventojo Petro įpėdinis, yra nuolatinis ir regimasis Bažnyčios vienybės pradas ir pamatas. Jis yra Kristaus vikaras, vyskupų kolegijos galva ir visos Bažnyčios ganytojas, dieviškuoju įsteigimu turintis joje pilnatvišką, aukščiausią, tiesioginę ir visuotinę valdžią.

KBKS 182 kontekstas

883-885183. Kokia yra vyskupų kolegijos užduotis?

Bendrystėje su popiežiumi ir visada su juo vyskupų kolegija taip pat vykdo aukščiausią ir pilnatvišką valdžią Bažnyčioje.

KBKS 183 kontekstas

888-890, 939184. Kaip vyskupai įgyvendina mokymo misiją?

Bendrystėje su popiežiumi vyskupai kaip Kristaus autoritetu įgalioti tikri apaštalų tikėjimo liudytojai privalo visiems ištikimai ir autoritetingai skelbti Evangeliją. Dievo tauta tvirtai laikosi tikėjimo, remdamasi antgamtiniu tikėjimo jausmu ir vadovaujama gyvojo Bažnyčios Magisteriumo.

KBKS 184 kontekstas

891185. Kada pasireiškia Magisteriumo neklystamumas?

Neklystamumas pasireiškia tada, kai Romos popiežius, kaip aukščiausiasis Bažnyčios ganytojas, savo valdžios galia arba vyskupų kolegija bendrystėje su popiežiumi, ypač susirinkusi į visuotinį Susirinkimą, galutiniu aktu skelbia mokymą tikėjimo ar moralės klausimais ir kai popiežius ir vyskupai paprastajame magisteriume sutartinai pateikia kokį nors mokymą kaip galutinį. Šio mokymo privalo laikytis kiekvienas tikintysis su tikėjimo klusnumu.

KBKS 185 kontekstas

893186. Kaip vyskupai atlieka šventinimo tarnybą?

Vyskupai šventina Bažnyčią, dalydami Kristaus malonę per žodžio ir sakramentų tarnybą, ypač per Eucharistiją, taip pat savo malda, pavyzdžiu ir darbu.

KBKS 186 kontekstas

894-896187. Kaip vyskupai vykdo valdymo pareigą?

Kiekvienas vyskupas kaip vyskupų kolegijos narys drauge su kitais vyskupais, esančiais vienybėje su popiežiumi, kolegialiai rūpinasi visomis dalinėmis Bažnyčiomis ir visa Bažnyčia. Jam patikėtajai dalinei Bažnyčiai vyskupas vadovauja jam būdingos, paprastos ir tiesioginės šventosios valdžios galia Gerojo Ganytojo Kristaus vardu bendrystėje su visa Bažnyčia ir vadovaujamas Petro įpėdinio.

KBKS 187 kontekstas

897-900, 940188. Koks yra tikinčiųjų pasauliečių pašaukimas?

Tikintys pasauliečiai pašaukti ieškoti Dievo karalystės, pagal Dievo valią aiškindami ir tvarkydami laikinuosius dalykus. Taip jie įgyvendina visų pakrikštytųjų pašaukimą šventumui ir apaštalavimui.

KBKS 188 kontekstas

901-903189. Kaip tikintieji pasauliečiai dalyvauja Kristaus kunigiškojoje tarnyboje?

Jie dalyvauja joje, kaip dvasinę auką, „priimtiną Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 5), aukodami, pirmiausia Eucharistijoje, visą savo gyvenimą – veiklą, maldas, apaštalavimo užmojus, šeimos gyvenimą, kasdienį darbą, kantriai pakeliamus gyvenimo sunkumus ir kūno bei dvasios atgaivą. Taip Kristui atsidavę ir Šventosios Dvasios pašvęsti pasauliečiai aukoja Dievui patį pasaulį.

KBKS 189 kontekstas

904-907, 942190. Kaip jie dalyvauja jo pranašiškojoje tarnyboje?

Jie dalyvauja joje tikėjimu vis labiau priimdami Kristaus žodį ir skelbdami jį pasauliui gyvenimo liudijimu, žodžiu, evangelizacijos ir katechezės veikla. Evangelizacijos veikla ypač veiksminga dėl to, kad vykdoma pasauliui būdingomis sąlygomis.

KBKS 190 kontekstas

908-913, 943191. Kaip jie dalyvauja jo karališkojoje tarnyboje?

Pasauliečiai dalyvauja Kristaus karališkojoje veikloje, gavę iš jo galios savęs atsižadėjimu ir savo gyvenimo šventumu įveikti nuodėmę savyje ir pasaulyje. Eidami įvairias pareigas jie tarnauja bendruomenei ir suteikia moralinės vertės laikinajai žmonių veiklai bei visuomenės institucijoms.

KBKS 191 kontekstas

914-916, 944192. Kas yra pašvęstasis gyvenimas?

Tai vienas iš Bažnyčios pripažintų gyvenimo luomų. Tai laisvas atsakas į ypatingą Kristaus kvietimą, kuriuo pašvęstieji asmenys visiškai atsiduoda Dievui ir, Šventosios Dvasios skatinami, siekia meilės tobulumo. Tokiam pašvęstumui būdingas evangelinių patarimų laikymasis.

KBKS 192 kontekstas

931-933, 945193. Kaip pašvęstasis gyvenimas prisideda prie Bažnyčios misijos?

Pašvęstuoju gyvenimu dalyvaujama Bažnyčios misijoje per visišką atsidavimą Kristui ir broliams, liudijant dangaus karalystės viltį.

KBKS 193 kontekstas

877137. Kodėl Bažnyčia yra apaštalinė?

871-876, 934, 935138. Kas sudaro vieną, šventą, visuotinę apaštalinę Bažnyčia?

897-913, 940-943139. Ką vadiname pasauliečių pašaukimu?

874-879140. Kodėl Bažnyčia nėra demokratinė organizacija?

880-882, 936-937141. Kokia popiežiaus misija?

880-890142. Ar vyskupai gali veikti ir mokyti kitaip nei popiežius, o popiežius – kitaip nei vyskupai?

888-892143. Ar iš tikrųjų popiežius neklystantis?

886-887, 893-896, 938-939144. Kokią užduotį vykdo vyskupai?

914-933, 944-945145. Kodėl Jėzus nori, kad kai kurie žmonės pasirinktų neturtą, nesusituokusiųjų skaistumą ir klusnumą?