Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

4 skirsnelis. Tikintieji: bažnytinė hierarchija, pasauliečiai, pašvęstasis gyvenimas

871S-177Y-138„Kristaus tikintieji yra tie, kurie, Krikštu įjungti į Kristų, buvo suburti į Dievo tautą ir dėl to savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalyviais yra pašaukti – kiekvienas pagal savo padėtį – į misiją, kurią atlikti pasaulyje Dievas pavedė Bažnyčiai.“393

872S-177Y-138„Visi Kristaus tikintieji dėl atgimimo Kristuje yra tikrai lygūs orumu ir veikla ir todėl visi – kiekvienas pagal savo padėtį ir pareigas – bendradarbiauja statydami Kristaus Kūną.“394

873S-178Y-138Net Viešpaties valia atsiradę skirtumai tarp Jo kūno narių tarnauja to kūno vienybei ir misijai. Mat „Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė. Apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus skyrė pareigą jo vardu bei galia mokyti, šventinti ir valdyti. O pasauliečiai, tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, atlieka savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje.“395 Pagaliau „abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...] savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“396

I. Hierarchinė Bažnyčios santvarka
Kodėl reikia bažnytinės tarnybos?

874S-179Y-138Y-140Pats Kristus yra Bažnyčioje esančių tarnybų versmė. Jis jas įsteigė, suteikė joms galią ir misiją, nurodė kryptį ir tikslą:

„Dievo tautai ganyti ir nuolatos gausinti Viešpats Kristus savo Bažnyčioje įsteigė įvairias tarnybas, skirtas viso kūno gerovei. Juk gavusieji šventąją galią tarnautojai iš tikrųjų tarnauja savo broliams, idant visi, priklausantys Dievo tautai [...], pasiektų išganymą.“397

875S-179Y-138Y-140„Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?“ (Rom 10, 14–15). Niekas, nei atskiras asmuo, nei bendruomenė, negali pats sau skelbti Evangelijos. „Taigi tikėjimas iš klausymo“ (Rom 10, 17). Niekas negali pats savęs įgalioti ir pasiųsti Evangelijos skelbti. Viešpaties siųstasis kalba ir veikia remdamasis ne savo paties, bet Kristaus autoritetu; kalba bendruomenei ne kaip jos narys, bet Kristaus vardu. Niekas negali pats sau suteikti malonės, ji turi būti duota ir dovanota. Tam reikia malonės tarnų, paties Kristaus įgaliotų ir įteisintų. Iš Jo vyskupai ir kunigai gauna siuntimą ir įgaliojimus („šventąją galią“) veikti in persona Christi Capitis [„atstovaudami Galvai – Kristui“], o diakonai, būdami vienybėje su vyskupu ir jo kunigais, – stiprybės tarnauti Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės „diakonija“. Tą tarnybą, kurią Kristaus siųstieji atlieka iš Dievo malonės, – daro ir teikia tai, ko patys savo galia negalėtų daryti ir teikti, – Bažnyčios tradicija vadina „sakramentu“. Bažnytinė tarnyba suteikiama ypatingu sakramentu.

876S-179Y-138Y-140Su sakramentine bažnytinės tarnybos prigimtimi neatskiriamai susijęs tarnavimas. Visiškai priklausydami nuo Kristaus, kuris siunčia juos ir teikia galią, įšventintieji yra tikri „Kristaus tarnai“,398 sekdami Kristumi, kuris pats dėl mūsų noriai priėmė „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Kadangi žodis ir malonė, kuriems jie tarnauja, yra ne jų, bet Kristaus, kitų labui jiems tai patikėjusio, jie savo valia tampa visų vergais.399

877S-180Y-137Y-140Taip pat sakramentinei bažnytinių tarnybų prigimčiai būdingas jų kolegialumas. Jau nuo pat savo tarnybos pradžios Viešpats Jėzus paskyrė Dvylika; jie yra „naujojo Izraelio daigai ir drauge šventosios hierarchijos pradžia“.400 Drauge išrinkti, jie buvo ir drauge pasiųsti, o jų broliška vienybė skirta visų tikinčiųjų broliškai bendrystei; ji yra nelyginant dieviškųjų Asmenų vienybės atspindys ir liudijimas.401 Dėl to kiekvienas vyskupas savo tarnybą atlieka vyskupų kolegijoje, vienybėje su Romos vyskupu, šv. Petro įpėdiniu ir vyriausiuoju kolegijos vadovu; kunigai savo tarnybą atlieka kaip vyskupijos kunigijos nariai, vadovaujami savo vyskupo.

878S-181Y-140Pagaliau sakramentinei bažnytinės tarnybos prigimčiai būdingas asmeniškumas. Nors Kristaus tarnai darbuojasi bendrai, jie visada veikia ir asmeniškai. Kiekvienas yra pašauktas asmeniškai: „Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22),402 kad bendroje misijoje būtų ir asmeninis liudytojas, asmeniškai atsakingas Tam, kuris duoda užduotį, ir veiktų „Jo asmens vardu“ ir asmenų labui: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo...“; „Aš tau atleidžiu...“

879S-181Y-140Tad sakramentinė tarnyba Bažnyčioje yra drauge ir kolegialus, ir asmeniškas tarnavimas, atliekamas Kristaus vardu. Tai patvirtina santykiai tarp vyskupų kolegijos ir jos vadovo, šv. Petro įpėdinio, ir ryšys tarp pastoracinės vyskupo atsakomybės už savo dalinę Bažnyčią ir bendro vyskupų kolegijos rūpinimosi visuotine Bažnyčia.

Vyskupų kolegija ir jos galva – popiežius

880Y-141Y-142Kristus, paskirdamas Dvylika, „padarė [juos] tam tikra kolegija, tai yra nuolatiniu sambūriu, kuriam vadovauti paskyrė iš jų pačių išrinktą Petrą“.403 „Kaip Viešpaties paliepimu šventasis Petras ir kiti apaštalai sudaro vieną apaštalų kolegiją, taip tarpusavyje sujungti ir Petro įpėdinis Romos popiežius bei apaštalų įpėdiniai vyskupai.“404

881S-182Y-141Y-142Viešpats padarė savo Bažnyčios uola tik vieną Simoną, kurį pavadino Petru, ir jam įteikė jos raktus;405 jį paskyrė visos kaimenės ganytoju.406 „Tačiau Petrui duotas įgaliojimas surišti ir atrišti, be abejo, buvo suteiktas ir apaštalų kolegijai, esančiai vienybėje su savo galva.“407 Ši pastoracinė Petro ir kitų apaštalų tarnyba yra vienas iš Bažnyčios pamatų. Tą darbą tęsia vyskupai, pirmumo teise vadovaujami popiežiaus.

882S-182Y-141Y-142Popiežius kaip Romos vyskupas ir šv. Petro įpėdinis „yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas“.408 „Tad Romos popiežius pagal savo kaip Kristaus vietininko ir visos Bažnyčios ganytojo pareigas Bažnyčioje turi aukščiausią ir visuotinę galią, kuria jis visada gali laisvai naudotis.“409

883S-183Y-142Vyskupų kolegija arba bendrija turi galios tik drauge su Romos popiežiumi, [...] kaip savo galva.“ Ta kolegija, kaip tokia, „yra aukščiausios ir pilnutinės galios subjektas visoje Bažnyčioje, tačiau šia galia gali naudotis tik Romos popiežiaus sutikimu.“410

884S-183Y-142„Vyskupų Kolegija iškilmingu būdu savo galia visuotinei Bažnyčiai naudojasi Visuotiniame Susirinkime.“411 „Visuotinis Susirinkimas būna tik tada, kai Petro įpėdinis jį kaip tokį patvirtina ar bent jau priima.“412

885S-183Y-142„Ši kolegija, būdama sudaryta iš daugelio, išreiškia Dievo tautos įvairovę ir visuotinumą, o būdama suburta po viena galva – Kristaus kaimenės vienybę.“413

886Y-142Y-144„Kiekvienas vyskupas yra regimas vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje.“414 Jo „pastoracinė valdžia aprėpia vien jam pavestą Dievo tautos dalį“,415 ir ją jis vykdo padedamas kunigų ir diakonų. Bet, būdami vyskupų kolegijos nariai, visi vyskupai rūpinasi visomis Bažnyčiomis;416 pirmiausia tai daro „gerai valdydami savo Bažnyčią kaip visuotinės Bažnyčios dalį“ ir tuo prisidėdami prie „viso mistinio Kūno, kuris drauge yra Bažnyčių kūnas, gėrio“.417 Ganytojai ypač turi rūpintis vargšais,418 persekiojamaisiais už tikėjimą, taip pat visame pasaulyje besidarbuojančiais misionieriais.

887Y-142Y-144Gretimos ir vienodą kultūrą turinčios dalinės Bažnyčios sudaro bažnytines provincijas arba dar didesnius junginius, vadinamus patriarchatais arba regionais.419 Tų junginių vyskupai gali rinktis į sinodus arba provincijų susirinkimus. „Panašiai ir vyskupų konferencijos šiandien gali daug ir vaisingai prisidėti, kad kolegialumo dvasia būtų pritaikoma konkrečiai.“420

Mokymo tarnyba85-87 2032-2040

888S-184Y-142Y-143Vyskupų ir jų bendradarbių kunigų „pirmoji pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją“,421 kaip yra įsakęs Viešpats.422 Jie yra „tikėjimo šaukliai, atvedantys Kristui naujų mokinių, ir autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti“, apaštalų tikėjimo „mokytojai“.423

889S-184Y-142Y-143Kad išlaikytų Bažnyčioje gryną, apaštalų perduotą tikėjimą, Kristus, kuris pats yra Tiesa, panoro suteikti savo Bažnyčiai galią būti neklystamai, kaip ir Jis. „Antgamtiškai suvokianti tikėjimą“ Dievo tauta „nenukrypstamai [jo] laikosi“, gyvojo Bažnyčios Magisteriumo vadovaujama.424

890S-184Y-142Y-143To Magisteriumo misija yra susijusi su galutine Dievo ir Jo tautos Sandora, Dievo atnaujinta Kristuje; Magisteriumas turi saugoti tautą nuo paklydimų ir svyravimų ir laiduoti objektyvią galimybę neklaidingai išpažinti tikrąjį tikėjimą. Pastoracinė Bažnyčios Magisteriumo pareiga yra budėti, kad Dievo tauta gyventų tiesoje, kuri išlaisvina. Idant ganytojai galėtų tokią tarnystę atlikti, Kristus juos apdovanojo neklaidingumo charizma tikėjimo ir doros dalykuose. Ta charizma gali pasireikšti įvairiai.

891S-185Y-143„Romos popiežius, vyskupų kolegijos galva, pačių savo pareigų dėka yra neklystantis, kaip visų Kristaus tikinčiųjų aukščiausiasis ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo ar dorovės mokymo dalyką [...]. Bažnyčiai pažadėtasis neklystamumas glūdi ir vyskupų kolegijoje, kartu su Petro įpėdiniu vykdančioje aukščiausiąjį Magisteriumą“, ypač Visuotiniame Susirinkime.425 Kai Bažnyčios aukščiausiasis Magisteriumas pateikia ką nors „tikėti, kaip Dievo apreiškimą“426 ir kaip Kristaus mokymą, tokių apibrėžimų reikia „laikytis su tikėjimo klusnumu“.427 Šis neklystamumas „aprėpia visą dieviškojo Apreiškimo lobį“.428

892Y-143Apaštalų įpėdinius, mokančius vienybėje su Petro įpėdiniu, ir ypač Romos vyskupą, visos Bažnyčios Ganytoją, Dievo pagalba lydi dar ir tada, kai jie, nepateikdami neklaidingų apibrėžimų ir neskelbdami „galutinės tiesos“, vykdo savo nuolatinę Magisteriumo pareigą ir moko to, kas padėtų geriau suprasti Apreiškimo tiesas tikėjimo ir doros srityse. Tokio paprastojo Magisteriumo Kristų tikintieji privalo „laikytis su dievobaimingu dvasios klusnumu“,429 ir nors tas laikymasis skiriasi nuo tikėjimo akto, tačiau jį papildo.

Šventinimo tarnyba

893S-186Y-144Vyskupas taip pat yra „aukščiausiosios kunigystės malonės dalytojas, ypač Eucharistijoje, kurią atnašauja pats arba paveda atnašauti“430 savo bendradarbiams kunigams. Mat Eucharistija yra dalinės Bažnyčios gyvenimo centras. Vyskupas ir kunigai pašventina Bažnyčią savo malda ir darbu, žodžio ir sakramentų tarnyba. Jie šventina ją savo pavyzdžiu, ne kaip jiems „pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys“ (1 Pt 5, 3), „idant drauge su jiems patikėtąja kaimene pasiektų amžinąjį gyvenimą“.431

Vadovavimo tarnyba

894S-187Y-144„Kaip Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai, vyskupai jiems pavestąsias dalines Bažnyčias valdo patarimais, įtikinėjimais, pavyzdžiais, taip pat savo autoritetu ir šventąja valdžia“,432 tačiau naudotis ja gali vien tam, kad stiprintų tas Bažnyčias, būdami kupini tarnavimo dvasios kaip ir jų Mokytojas.433

895S-187Y-144„Valdžia, kurią jie asmeniškai vykdo Kristaus vardu, yra būdinga, paprasta ir tiesioginė, nors Bažnyčios aukščiausioji vadovybė galiausiai tvarko naudojimąsi ja.“434 Tačiau vyskupų negalima laikyti popiežiaus pagalbininkais; jam priklausanti ordinarinė ir tiesioginė valdžia visai Bažnyčiai anaiptol nenaikina vyskupų valdžios, atvirkščiai, ją stiprina ir gina, tik pastaroji turi reikštis sutartinai su visa Bažnyčia ir popiežiaus vadovaujama.

896S-187Y-144Gerojo Ganytojo pavyzdys tebus ir vyskupo pastoracinės užduoties „pirmavaizdis“. Suvokdamas savo silpnumą, vyskupas „geba užjausti nežinančius ir klystančius. Teneatsisako jis išklausyti savo valdinių, kuriuos globoja kaip tikrus savo vaikus [...]. O tikintieji turi taip laikytis vyskupo, kaip Bažnyčia – Jėzaus Kristaus ir Jėzus Kristus – savo Tėvo“:435

Visi sekite vyskupu – kaip Jėzus Kristus sekė Tėvu, o kunigais – kaip apaštalais. Diakonus gerbkite kaip Dievo priesaką. Niekas tenetvarko Bažnyčios reikalų be vyskupo.436

II. Tikintieji pasauliečiai

897S-188Y-139„Pasauliečiais čia vadinami visi Kristaus tikintieji, išskyrus tuos, kurie yra gavę šventimus ir priklauso Bažnyčioje pripažintam vienuolių luomui. Tai Kristaus tikintieji, Krikštu sujungti su Kristaus kūnu, tapę Dievo tauta ir savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalininkais. Jie vykdo Bažnyčioje ir pasaulyje jiems tenkančią visos krikščionių tautos misijos dalį.“437

Pasauliečių pašaukimas

898S-188Y-139Pasauliečių pašaukimas yra „ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią [...]. Tad jiems ypatingu būdu pavesta taip nušviesti ir tvarkyti visus laikinuosius dalykus, su kuriais jie glaudžiai susieti, kad visa vyktų Kristaus norimu būdu ir augtų bei šlovintų Kūrėją ir Atpirkėją.“438

899S-188Y-139Krikščionių pasauliečių iniciatyva ypač būtina, kai reikia surasti ar sugalvoti būdus, kaip socialinį, politinį, ekonominį gyvenimą persmelkti krikščioniškojo tikėjimo dvasia. Toji iniciatyva yra normalus Bažnyčios gyvenimo elementas:

Tikintieji pasauliečiai yra pirmose Bažnyčios gyvenimo gretose; per juos Bažnyčia tampa gyvybiniu visuomenės pradmeniu. Dėl to būtent jie turi vis aiškiau suvokti, kad ne tik priklauso Bažnyčiai, bet ir patys yra Bažnyčia, tai yra tikinčiųjų bendrija žemėje, vadovaujama vienos galvos – popiežiaus ir vyskupų drauge su juo. Visi jie yra Bažnyčia.439

900S-188Y-139Kadangi pasauliečiai, kaip ir visi tikintieji, Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais yra Viešpaties siunčiami apaštalauti, tai jie yra įpareigoti ir turi teisę individualiai ar organizuotai darbuotis, kad dieviškąją išganymo naujieną pažintų ir priimtų visi žmonės ir visa žemė; ta pareiga yra dar svarbesnė tada, kai tik per juos žmonės gali išgirsti Evangeliją ir pažinti Kristų. Bažnytinėse bendruomenėse jų veikla yra tokia reikalinga, kad be jos ganytojų apaštalavimas dažniausiai nesti pakankamai veiksmingas.440

Pasauliečių dalyvavimas Kristaus kunigystėje

901S-189Y-139„Pasauliečiai, būdami skirti Kristui ir patepti Šventąja Dvasia, yra įstabiu būdu šaukiami ir rengiami, kad Dvasia juose neštų vis gausesnį vaisių. Mat visi jų darbai, maldos ir apaštalavimo pastangos, santuokinis ir šeimos gyvenimas, kasdienis triūsas ir sielos bei kūno poilsis, jei tik tai atliekama Dvasioje, ir net kantriai pakeliami gyvenimo sunkumai, per Jėzų Kristų tampa Dievui priimtinomis dvasinėmis aukomis441, kurios eucharistinės aukos metu drauge su Viešpaties Kūnu itin pamaldžiai įteikiamos Tėvui. Šitaip ir pasauliečiai, tartum visur šventai veikią garbintojai, patį pasaulį pašvenčia Dievui.“442

902S-189Y-139Šventinimo tarnyboje „išskirtiniu būdu [...] dalyvauja tėvai, gyvendami santuokinį gyvenimą krikščioniška dvasia ir rūpindamiesi krikščionišku vaikų auklėjimu“.443

903S-189Y-139Reikiamų savybių turintys pasauliečiai gali būti skiriami nuolatinei lektorių ir akolitų tarnybai.444 „Kur reikalauja Bažnyčios būtinybė, nesant tarnautojų, pasauliečiai, net jei nėra lektoriai ar akolitai, taip pat gali pagal teisės nuostatas juos pavaduoti, atlikdami kai kurias jų pareigas, būtent: vykdyti žodžio tarnystę, vadovauti liturginėms maldoms, teikti krikštą ir dalyti šventąją Komuniją.“445

Jų dalyvavimas pranašiškojoje Kristaus tarnyboje

904S-190Y-139„Kristus [...] savo pranašavimo uždavinį vykdo [...], tam panaudodamas ne vien hierarchiją [...], bet ir pasauliečius, kuriuos pasiskiria liudytojais ir apdovanoja tikėjimo nuovoka bei žodžio malone“:446

Mokyti žmogų, kad jį atvestų į tikėjimą, pridera kiekvienam pamokslininkui ir net kiekvienam tikinčiajam.447

905S-190Y-139Pasauliečiai savo pranašiškąją misiją taip pat atlieka „evangelizuodami, tai yra skelbdami Kristų gyvenimo pavyzdžiu ir žodžiu“. „Šitoks evangelizavimas [...] yra savitas ir ypač veiksmingas tuo, kad vykdomas įprastinėmis pasaulio sąlygomis“:448

Šios srities apaštalavimą sudaro ne vien gyvenimo liudijimas; tikras apaštalas ieško progų žodžiais skelbti Kristų tiek netikintiesiems, [...], tiek tikintiesiems.449

906S-190Y-139Tikintys pasauliečiai, kurie yra tam tinkami ir pasirengę, gali imtis katechetinės veiklos,450 dėstyti teologiją,451 darbuotis visuomenės komunikavimo priemonėse.452

907S-190Y-139Tikintieji „turi teisę, o kartais ir pareigą, pagal savo išprusimą, kompetenciją ir autoritetą pareikšti savo nuomonę šventiesiems ganytojams apie reikalus, susijusius su Bažnyčios gėriu, ir ją pranešti kitiems tikintiesiems, išlaikydami tikėjimo ir doros grynumą bei pagarbą ganytojams ir atsižvelgdami į bendrąją naudą bei asmenų orumą“.453

Jų dalyvavimas karališkojoje Kristaus tarnyboje

908S-191Y-139Būdamas klusnus iki mirties,454 Kristus perdavė savo mokiniams karališkosios laisvės dovaną, kad jie „išsižadėjimu bei šventu gyvenimu nugalėtų savyje nuodėmės karalystę“:455

Kas suvaldo savo paties kūną ir, vadovaudamas savo sielai, derama ištverme neleidžia jos varginti kūno aistroms, tas, tikrai karališką galią parodęs, vadinamas karaliumi; mokėdamas susivaldyti ir save apginti, jis nesiduoda paimamas nuodėmės vergijon.456

909S-191Y-139Be to, „jeigu kurios nors pasaulio institucijos ir sąlygos stumia dorovę į nuodėmę, pasauliečiai jungtinėmis jėgomis tepagydo jas taip, kad jos atitiktų teisingumo reikalavimus ir, užuot trukdžiusios, padėtų dorybėms reikštis. Tai darydami, jie suteiks moralinę vertę kultūrai ir žmonių veiklai“.457

910S-191Y-139„Pasauliečiai gali jaustis esą pašaukti arba būti pašaukti bendradarbiauti su savo ganytojais bažnytinės bendruomenės tarnyboje šios bendruomenės augimo bei gyvenimo labui, vykdydami įvairiausias užduotis, sulig Viešpaties jiems dovanotomis malonėmis ir charizmomis.“458

911S-191Y-139 Vykdant Bažnyčioje vadovavimo galią, tikintieji pasauliečiai gali pagal teisės nuostatus bendradarbiauti459 Bažnyčioje: dalyvauti dalinių Bažnyčių susirinkimuose,460 vyskupijų sinoduose,461 pastoracinėse tarybose;462 kartu su kitais asmenimis rūpintis parapijoje pastoracija;463 bendradarbiauti ekonominių reikalų tarybose;464 būti bažnytinių teismų nariai465 ir t. t.

912S-191Y-139Tikintieji „teišmoksta rūpestingai skirti, kurios teisės bei pareigos yra jų kaip Bažnyčios narių, o kurios plaukia iš to, kad jie yra žmonijos visuomenės nariai. Tesistengia darniai jungti vienas su kitomis, atmindami, jog kiekvieną laikinąjį reikalą turi lemti krikščioniškoji sąžinė, nes jokia žmogaus veikla, net laikinųjų dalykų plotmėje, negali būti atsieta nuo aukščiausios Dievo valdžios.“466

913S-191Y-139„Šitaip kiekvienas pasaulietis gautomis dovanomis 'pagal Kristaus dovanos mastą' (Ef 4, 7) tampa pačios Bažnyčios uždavinio liudytoju ir gyvuoju įrankiu.“467

III. Pašvęstasis gyvenimas

914S-192Y-145„Luomas, kyląs iš pasižadėjimo sekti Evangelijos patarimais, nors ir nepriklauso hierarchinei Bažnyčios struktūrai, nepaneigiamai priklauso jos gyvenimui ir šventumui.“468

Evangelijos patarimai, pašvęstasis gyvenimas

915S-192Y-145Daugeriopi Evangelijos patarimai siūlomi visiems Kristaus mokiniams. Tobula meilė, kuriai pašaukti visi tikintieji, laisvai atsiliepusius į kvietimą pasiaukoti Dievui įpareigoja nesantuokiniame gyvenime laikytis skaistumo dėl Dievo karalystės, neturto ir klusnumo. „Pašvęstojo gyvenimo“ skiriamasis ženklas ir yra tų [Evangelijos] patarimų įžadai laikantis Bažnyčios pripažinto pastovaus gyvenimo būdo.469

916S-192Y-145Tad vienuoliškasis gyvenimas yra būdas giliau patirti pašventinimą, turintį šaknis Krikšte ir žmogų visiškai atiduodantį Dievui.470 Pašvęstajame gyvenime Kristaus tikintieji, Šventosios Dvasios akinami, ryžtasi ištikimiau sekti Kristumi, atsiduoti už viską labiau mylimam Dievui, siekti tobulos meilės Dievo karalystės tarnyboje ir taip ženklinti bei skelbti Bažnyčioje būsimojo gyvenimo garbę.471

Didelis, labai šakotas medis

917Y-145„Tuo būdu tarsi Dievo pasodintame ir nuostabiai daugeriopai Viešpaties dirvoje išsišakojusiame medyje išaugo įvairios atsiskyrėlių ar bendrojo gyvenimo pobūdžio vienuolių bendruomenės. Jos didina lobį, tarnaujantį tiek jų narių pažangai, tiek viso Kristaus kūno gerovei.“472

918Y-145„Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, kurie stengėsi laisviau ir artimiau sekti Kristumi, vykdydami evangelinius patarimus, ir kiekvienas savaip ėjo Dievui pašvęsto gyvenimo keliu. Daugelis jų, Šventosios Dvasios įkvėpti, gyveno vienatvėje arba steigė vienuoliškąsias šeimas, kurias Bažnyčia savo autoritetu noriai priėmė ir patvirtino.“473

919Y-145Vyskupai visada turi stengtis atpažinti naujas Bažnyčiai Šventosios Dvasios suteiktas pašvęstojo gyvenimo dovanas; patvirtinti naujas to gyvenimo formas rezervuota vien Apaštalų Sostui.474

Atsiskyrėlių gyvenimas

920Y-145Kad ir nedavę viešai visų trijų evangelinių patarimų įžadų, atsiskyrėliai, „kuo griežčiausiai atsiskyrę nuo pasaulio, vienatvės tyloje, nuolatinėje maldoje ir atgailoje, paskiria savo gyvenimą Dievo garbinimui ir pasaulio išganymui“.475

921Y-145Jie kiekvienam rodo slėpiningą Bažnyčios gelmę – artimą bičiulystę su Kristumi. Paslėptas nuo žmonių akių atsiskyrėlio gyvenimas tyliai skelbia Tą, kuriam jis paaukotas, nes Kristus atsiskyrėliui yra viskas. Tai ypatingas pašaukimas surasti pašlovintą Nukryžiuotąjį dykumoje, pačioje dvasinėje kovoje .

Dievui pašvęstosios mergelės ir našlės

922Y-145Nuo apaštalų laikų krikščionės mergelės476 ir našlės,477 Viešpaties pašauktos laikytis Jo nepasidalijusios, dosnesne širdimi, kūnu ir dvasia, pasiryždavo, Bažnyčiai tai patvirtinus, gyventi nuolatinio mergeliškumo arba skaistumo būvyje „dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19, 12).

923Y-145Pareiškusios šventą norą kuo ištikimiau sekti Kristumi, jos „pagal nustatytas liturgines apeigas diecezinio vyskupo pašvenčiamos Dievui ir mistiškai sužadėtos su Dievo sūnumi Kristumi pasiaukoja Bažnyčios tarnystei“.478 Iškilmingomis apeigomis (Consecratio virginum) „mergelė tampa Dievui pašvęstuoju asmeniu, akivaizdžiu Bažnyčios meilės Kristui ženklu, dangiškosios Sužadėtinės ir būsimo gyvenimo eschatologiniu paveikslu“.479

924Y-145„Jungdamasis prie kitų pašvęstojo gyvenimo formų“,480 mergelių luomas įpareigoja pasaulyje gyvenančią moterį (arba vienuolę) – pagal kiekvienos padėtį ir gautas charizmas – melstis, atgailauti, tarnauti savo broliams bei seserims ir apaštalauti.481 Pašvęstosios mergelės gali burtis draugėn, kad galėtų ištikimiau laikytis savojo siekio.482

Vienuolių gyvenimas

925Y-145Vienuoliškasis gyvenimas, atsiradęs pirmaisiais krikščionybės amžiais [Artimuosiuose] Rytuose483 ir toliau tęstas Bažnyčios kanoniškai įsteigtų institutų pavidalu,484 nuo kitų pašvęstojo gyvenimo formų skiriasi savo liturginiu pobūdžiu, viešaisiais Evangelijos patarimų įžadais, brolišku bendruomeniniu gyvenimu, Kristaus ir Bažnyčios vienybės liudijimu.485

926Y-145Vienuoliškasis gyvenimas kyla iš Bažnyčios slėpinio. Jis yra dovana, kurią Bažnyčia gauna iš savo Viešpaties ir kaip pastovų gyvenimo būdą perduoda tikinčiajam, kurį Dievas pašaukia duoti įžadą vykdyti Evangelijos patarimus. Taip Bažnyčia gali drauge liudyti Kristų ir laikyti save Gelbėtojo Sužadėtine. Vienuoliškasis gyvenimas kviečiamas įvairiomis formomis rodyti Dievo gailestingąją meilę mūsų laikų kalba.

927Y-145Visi vienuoliai, tiek pavaldūs atitinkamos vyskupijos vyskupui, tiek ir tiesiogiai jam nepavaldūs,486 yra jo bendradarbiai pastoracijos tarnyboje.487 Bažnyčios misijai įdiegti ir plėtoti nuo pat evangelizacijos pradžios reikalingos visos vienuoliškojo gyvenimo formos.488 „Istorija pripažįsta didelius vienuoliškųjų bendrijų nuopelnus platinant tikėjimą ir steigiant naujas Bažnyčias, ar tai būtų darę senosios vienuolijos, ar viduramžių ordinai, ar naujųjų laikų kongregacijos.“489

Pasauliečių institutai

928Y-145Pasauliečių institutas „yra pašvęstojo gyvenimo institutas, kuriame Kristaus tikintieji, gyvendami pasaulyje, siekia tobulos meilės ir stengiasi prisidėti prie pasaulio šventėjimo, ypač jame veikdami“.490

929Y-145„Tobulai ir visiškai gyvenimą paskyrę [tam] šventėjimui“,491 šių institutų nariai prisideda prie Bažnyčios užduoties evangelizuoti pasaulį ir pasaulyje,492 kur jų buvimas veikia kaip raugas.493 Savo krikščioniškojo gyvenimo liudijimu jie siekia laikinuosius dalykus tvarkyti pagal Dievo valią, o pasaulį paveikti Evangelijos jėga. Jie šventai įsipareigoja laikytis Evangelijos patarimų ir broliškai tarpusavyje bendrauja gyvendami kaip pasauliečiai.494

Apaštališkojo gyvenimo draugijos

930Y-145Šalia įvairių pašvęstojo gyvenimo formų yra apaštališkojo gyvenimo draugijų, „kurių nariai, be vienuolinių įžadų, siekia draugijai savo apaštališkojo tikslo ir broliškai gyvendami bendruomenėje pagal savą gyvenimo būdą, laikydamiesi konstitucijų siekia tobulos meilės. Tarp jų yra draugijų, kurių nariai prisiima evangelinius patarimus kokiu nors konstitucijose nustatytu ryšiu“.495

Pašventinimas ir misija: skelbti ateinantį Karalių

931S-193Y-145Labiau už viską mylimam Dievui atsidavęs žmogus, kurį jau Krikštas buvo Jam pavedęs, šitaip tampa dar labiau pašvęstas tarnauti Dievui ir atsidėti Bažnyčios labui. Dievui pašvęstuoju būviu Bažnyčia apreiškia Kristų ir parodo, kaip nuostabiai joje veikia Šventoji Dvasia. Davusių įžadus paskirtis – pirmiausia gyventi savuoju pašventinimu. Kadangi pačiu pašventinimu įsipareigoja tarnauti Bažnyčiai, jie „įpareigojami ypatingai darbuotis misijinėje veikloje savu instituto būdu“.496

932S-193Y-145Bažnyčioje, kuri yra tarytum sakramentas, tai yra Dievo gyvenimo ženklas ir įrankis, vienuoliškasis gyvenimas tampa ypatingu Atpirkimo slėpinio ženklu. Eiti paskui Kristų ir „ištikimiau“ Juo sekti, „akivaizdžiau“ parodyti Jo savęs išsižadėjimą reiškia glaustis prie Kristaus širdies „tvirčiau“ už kitus savo meto žmones. Tuo „siauresniu“ keliu einantieji savuoju pavyzdžiu skatina savo brolius ir seseris ir „ryškiai ir išskirtinai liudija, kad pasaulio negalima perkeisti ir paaukoti Dievui be Palaiminimų dvasios“.497

933S-193Y-145Ar šis liudijimas būtų viešas, kaip vienuolių, ar privataus pobūdžio, ar net slaptas, Kristaus atėjimas visiems pašvęstiesiems yra jų gyvenimo šaltinis ir kelrodė žvaigždė:

Kadangi Dievo tauta neturi čia pasiliekančios buveinės, [...] vienuolių luomas visiems tikintiesiems ryškiau atskleidžia jau šiame pasaulyje slypinčius dangiškuosius turtus, liudija Kristaus Atpirkimu įgytą naują ir amžiną gyvenimą, skelbia būsimąjį prisikėlimą ir dangaus karalystės garbę.498

Santrauka

934S-178Y-138„Dieviškuoju įsteigimu Bažnyčioje tarp Kristaus tikinčiųjų yra įšventintųjų tarnautojų, kurie teisėje vadinami dvasininkais; kiti vadinami pasauliečiais. Abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie, įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...], savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“499

935S-179Y-138Kristus siunčia savo apaštalus ir jų įpėdinius skelbti tikėjimo ir steigti Jo karalystės. Jis leidžia jiems dalyvauti savo misijoje. Iš Jo jie gauna galią Jam atstovauti.

936S-182Y-141Regimu savosios Bažnyčios pamatu Viešpats padarė šv. Petrą ir jam atidavė jos raktus. Romos Bažnyčios vyskupas, šv. Petro įpėdinis, yra „Vyskupų Kolegijos Galva, Kristaus Vikaras ir visuotinės Bažnyčios šioje žemėje Ganytojas“.500

937S-182Y-141Popiežius „Dievo patvarkymu turi aukščiausią, pilnatvišką, tiesioginę ir visuotinę galią rūpintis sielomis“.501

938Y-144Šventosios Dvasios paskirti vyskupai yra apaštalų įpėdiniai. „Kiekvienas vyskupas yra regimas vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje.“502

939S-184Y-144Vyskupų uždavinys yra savo bendradarbių kunigų bei diakonų padedamiems neklaidingai mokyti tikėjimo, švęsti dieviškąją liturgiją, ypač Eucharistiją, ir, kaip tikriems ganytojams, vadovauti savo Bažnyčiai. Jų pareiga taip pat – drauge su popiežiumi ir jo vadovaujamiems – rūpintis visomis Bažnyčiomis.

940S-188Y-139„Kadangi pasauliečių luomui būdinga gyventi pasaulyje ir rūpintis pasaulio reikalais, Dievas pašaukia juos, užsidegusius krikščioniškąja dvasia ir veikiančius tarsi raugas, apaštalauti pasaulyje.“503

941Y-139Pasauliečiai dalyvauja Kristaus kunigystėje: vis labiau su Juo suvienyti, jie skleidžia Krikšto ir Sutvirtinimo malonę visose asmeninio, šeimos, socialinio ir bažnytinio gyvenimo srityse, taip atsiliepdami į visiems pakrikštytiesiems skirtą pašaukimą būti šventiems.

942S-190Y-139Kaip pranašiškosios misijos dalininkai, pasauliečiai „pašaukti santykiuose su žmonėmis visur liudyti Kristų“.504

943S-191Y-139Kaip karališkosios misijos dalininkai, pasauliečiai savęs atsižadėjimu ir šventu gyvenimu gali nugalėti savyje ir pasaulyje nuodėmės viešpatavimą.505

944S-192Y-145Dievui pašvęstojo gyvenimo skiriamasis ženklas yra Bažnyčios pripažintas pastovus gyvenimo būdas, įžadais įsipareigojus laikytis Evangelijos patarimų: skaistumo, neturto ir klusnumo.

945S-193Y-145Žmogus, jau Krikštu paskirtas labiau už viską mylėtinam Dievui, pašvęstojo gyvenimo būvyje labiau pasiaukoja tarnauti Dievui ir visos Bažnyčios labui.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

871-872177. Kas yra tikintieji?

Tikintieji yra tie, kurie, per Krikštą įtraukti į Kristų, yra tapę Dievo tautos nariais. Jie pašaukti vykdyti Dievo patikėtą Bažnyčiai misiją, kiekvienas pagal savo padėtį dalyvaudami Kristaus kunigiškojoje, pranašiškojoje ir karališkojoje veikloje. Jie visiškai lygūs tarpusavyje pagal Dievo vaikų kilnumą.

KBKS 177 kontekstas

873, 934178. Iš ko sudaryta Dievo tauta?

Dieviškuoju įsteigimu Bažnyčioje yra įšventintųjų tarnautojų, gavusių Šventimų sakramentą ir sudarančių Bažnyčios hierarchiją. Kiti tikintieji vadinami pasauliečiais. Ir tarp vienų, ir tarp kitų yra tikinčiųjų, pašvęstųjų Dievui ypatingu būdu – išpažįstančių evangelinius patarimus: celibato skaistumą, neturtą ir klusnumą.

KBKS 178 kontekstas

874-876, 935179. Kodėl Kristus įsteigė bažnytinę hierarchiją?

Kristus įsteigė bažnytinę hierarchiją, idant ši jo vardu ganytų Dievo tautą, ir dėl to suteikė jai valdžią. Ją sudaro įšventintieji tarnautojai: vyskupai, kunigai ir diakonai. Dėl Šventimų sakramento vyskupai ir kunigai tarnaudami veikia Kristaus kaip Galvos vardu ir atstovaudami jo asmeniui; diakonai tarnauja Dievo tautai žodžio, liturgijos ir meilės diakonija (tarnystė).

KBKS 179 kontekstas

877180. Kaip įgyvendinamas bažnytinės tarnybos kolegialumas?

Kristaus išrinktų ir pasiųstų dvylikos apaštalų pavyzdžiu bažnytinės hierarchijos narių vienybė skirta visų tikinčiųjų bendrystei. Kiekvienas vyskupas tarnauja kaip vyskupų kolegijos narys bendrystėje su popiežiumi, kartu su juo rūpindamasis visuotine Bažnyčia. Kunigai tarnauja kaip dalinės Bažnyčios kunigijos nariai bendrystėje su savo vyskupu ir jo vadovaujami.

KBKS 180 kontekstas

878-879181. Kodėl bažnytinė tarnyba yra ir asmeninio pobūdžio?

Bažnytinė tarnyba yra ir asmeninio pobūdžio dėl to, kad Šventimų sakramento galia kiekvienas yra atsakingas asmeniškai jį pašaukusiam ir misiją jam patikėjusiam Kristui.

KBKS 181 kontekstas

881-882, 936-937182. Kokia yra popiežiaus misija?

Popiežius, Romos vyskupas ir šventojo Petro įpėdinis, yra nuolatinis ir regimasis Bažnyčios vienybės pradas ir pamatas. Jis yra Kristaus vikaras, vyskupų kolegijos galva ir visos Bažnyčios ganytojas, dieviškuoju įsteigimu turintis joje pilnatvišką, aukščiausią, tiesioginę ir visuotinę valdžią.

KBKS 182 kontekstas

883-885183. Kokia yra vyskupų kolegijos užduotis?

Bendrystėje su popiežiumi ir visada su juo vyskupų kolegija taip pat vykdo aukščiausią ir pilnatvišką valdžią Bažnyčioje.

KBKS 183 kontekstas

888-890, 939184. Kaip vyskupai įgyvendina mokymo misiją?

Bendrystėje su popiežiumi vyskupai kaip Kristaus autoritetu įgalioti tikri apaštalų tikėjimo liudytojai privalo visiems ištikimai ir autoritetingai skelbti Evangeliją. Dievo tauta tvirtai laikosi tikėjimo, remdamasi antgamtiniu tikėjimo jausmu ir vadovaujama gyvojo Bažnyčios Magisteriumo.

KBKS 184 kontekstas

891185. Kada pasireiškia Magisteriumo neklystamumas?

Neklystamumas pasireiškia tada, kai Romos popiežius, kaip aukščiausiasis Bažnyčios ganytojas, savo valdžios galia arba vyskupų kolegija bendrystėje su popiežiumi, ypač susirinkusi į visuotinį Susirinkimą, galutiniu aktu skelbia mokymą tikėjimo ar moralės klausimais ir kai popiežius ir vyskupai paprastajame magisteriume sutartinai pateikia kokį nors mokymą kaip galutinį. Šio mokymo privalo laikytis kiekvienas tikintysis su tikėjimo klusnumu.

KBKS 185 kontekstas

893186. Kaip vyskupai atlieka šventinimo tarnybą?

Vyskupai šventina Bažnyčią, dalydami Kristaus malonę per žodžio ir sakramentų tarnybą, ypač per Eucharistiją, taip pat savo malda, pavyzdžiu ir darbu.

KBKS 186 kontekstas

894-896187. Kaip vyskupai vykdo valdymo pareigą?

Kiekvienas vyskupas kaip vyskupų kolegijos narys drauge su kitais vyskupais, esančiais vienybėje su popiežiumi, kolegialiai rūpinasi visomis dalinėmis Bažnyčiomis ir visa Bažnyčia. Jam patikėtajai dalinei Bažnyčiai vyskupas vadovauja jam būdingos, paprastos ir tiesioginės šventosios valdžios galia Gerojo Ganytojo Kristaus vardu bendrystėje su visa Bažnyčia ir vadovaujamas Petro įpėdinio.

KBKS 187 kontekstas

897-900, 940188. Koks yra tikinčiųjų pasauliečių pašaukimas?

Tikintys pasauliečiai pašaukti ieškoti Dievo karalystės, pagal Dievo valią aiškindami ir tvarkydami laikinuosius dalykus. Taip jie įgyvendina visų pakrikštytųjų pašaukimą šventumui ir apaštalavimui.

KBKS 188 kontekstas

901-903189. Kaip tikintieji pasauliečiai dalyvauja Kristaus kunigiškojoje tarnyboje?

Jie dalyvauja joje, kaip dvasinę auką, „priimtiną Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 5), aukodami, pirmiausia Eucharistijoje, visą savo gyvenimą – veiklą, maldas, apaštalavimo užmojus, šeimos gyvenimą, kasdienį darbą, kantriai pakeliamus gyvenimo sunkumus ir kūno bei dvasios atgaivą. Taip Kristui atsidavę ir Šventosios Dvasios pašvęsti pasauliečiai aukoja Dievui patį pasaulį.

KBKS 189 kontekstas

904-907, 942190. Kaip jie dalyvauja jo pranašiškojoje tarnyboje?

Jie dalyvauja joje tikėjimu vis labiau priimdami Kristaus žodį ir skelbdami jį pasauliui gyvenimo liudijimu, žodžiu, evangelizacijos ir katechezės veikla. Evangelizacijos veikla ypač veiksminga dėl to, kad vykdoma pasauliui būdingomis sąlygomis.

KBKS 190 kontekstas

908-913, 943191. Kaip jie dalyvauja jo karališkojoje tarnyboje?

Pasauliečiai dalyvauja Kristaus karališkojoje veikloje, gavę iš jo galios savęs atsižadėjimu ir savo gyvenimo šventumu įveikti nuodėmę savyje ir pasaulyje. Eidami įvairias pareigas jie tarnauja bendruomenei ir suteikia moralinės vertės laikinajai žmonių veiklai bei visuomenės institucijoms.

KBKS 191 kontekstas

914-916, 944192. Kas yra pašvęstasis gyvenimas?

Tai vienas iš Bažnyčios pripažintų gyvenimo luomų. Tai laisvas atsakas į ypatingą Kristaus kvietimą, kuriuo pašvęstieji asmenys visiškai atsiduoda Dievui ir, Šventosios Dvasios skatinami, siekia meilės tobulumo. Tokiam pašvęstumui būdingas evangelinių patarimų laikymasis.

KBKS 192 kontekstas

931-933, 945193. Kaip pašvęstasis gyvenimas prisideda prie Bažnyčios misijos?

Pašvęstuoju gyvenimu dalyvaujama Bažnyčios misijoje per visišką atsidavimą Kristui ir broliams, liudijant dangaus karalystės viltį.

KBKS 193 kontekstas

YC nuorodos

877137. Kodėl Bažnyčia yra apaštalinė?

871-876, 934, 935138. Kas sudaro vieną, šventą, visuotinę apaštalinę Bažnyčia?

897-913, 940-943139. Ką vadiname pasauliečių pašaukimu?

874-879140. Kodėl Bažnyčia nėra demokratinė organizacija?

880-882, 936-937141. Kokia popiežiaus misija?

880-890142. Ar vyskupai gali veikti ir mokyti kitaip nei popiežius, o popiežius – kitaip nei vyskupai?

888-892143. Ar iš tikrųjų popiežius neklystantis?

886-887, 893-896, 938-939144. Kokią užduotį vykdo vyskupai?

914-933, 944-945145. Kodėl Jėzus nori, kad kai kurie žmonės pasirinktų neturtą, nesusituokusiųjų skaistumą ir klusnumą?

 

KBK išnašos

393KTK kan. 204, § 1; plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 31: AAS 57 (1965) 37–38.

394KTK kan. 208; plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 32: AAS 57 (1965) 38–39.

395Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 2: AAS 58 (1966) 838–839.

396KTK kan. 207, § 2.

397Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 18: AAS 57 (1965) 21–22.

398Plg. Rom 1, 1.

399Plg. 1 Kor 9, 19.

400Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 5: AAS 58 (1966) 951.

401Plg. Jn 17, 21–23.

402Plg. Mt 4, 19. 21; Jn 1, 43.

403Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 19: AAS 57 (1965) 22.

404Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 25; plg. KTK kan. 330.

405Plg. Mt 16, 18–19.

406Plg. Jn 21, 15–17.

407Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 26.

408Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 27.

409Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 26; plg. Idem, Dekr. Christus Dominus, 2: AAS 58 (1966) 673; Ibid., 9: AAS 58 (1966) 676.

410Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 26; plg. KTK kan. 336.

411KTK kan. 337, § 1.

412Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 27.

413Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 26.

414Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 27.

415Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 27.

416Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Christus Dominus, 3: AAS 58 (1966) 674.

417Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 28.

418Plg. Gal 2, 10.

419Plg. Canones Apostolorum, 34 [Constitutiones apostolicae 8, 47, 34]: SC 336, 284 (Funk, Didascalia et Constitutiones Apostolorum, 1, 572–574).

420Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 29.

421Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 4: AAS 58 (1966) 995.

422Plg. Mk 16, 15.

423Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 25: AAS 57 (1965) 29.

424Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 12: AAS 57 (1965) 16; plg. Idem, Dogm. konst. Dei Verbum, 10: AAS 58 (1966) 822.

425Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 25: AAS 57 (1965) 30; plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Pastor aeternus, c. 4: DS 3074.

426Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 10: AAS 58 (1966) 822.

427Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 25: AAS 57 (1965) 30.

428Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 25: AAS 57 (1965) 30.

429Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 25: AAS 57 (1965) 29–30.

430Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 26: AAS 57 (1965) 31.

431Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 26: AAS 57 (1965) 32.

432Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 27: AAS 57 (1965) 32.

433Plg. Lk 22, 26–27.

434Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 27: AAS 57 (1965) 32.

435Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 27: AAS 57 (1965) 33.

436Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Smyrnaeos 8, 1: SC 10bis, 138 (Funk 1, 282).

437Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 31: AAS 57 (1965) 37.

438Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 31: AAS 57 (1965) 37–38.

439Pijus XII, Allocutio ad Patres Cardinales recenter creatos (1946 vasario 20): AAS 38 (1946) 149; adductus a Jonas Paulius II, Apašt. parag. Christifideles laici, 9: AAS 81 (1989) 406.

440Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 33: AAS 57 (1965) 39.

441Plg. 1 Pt 2, 5.

442Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 34: AAS 57 (1965) 40; plg. Ibid., 10: AAS 57 (1965) 14–15.

443KTK kan. 835, § 4.

444Plg. KTK kan. 230, § 1.

445KTK kan. 230, § 3.

446Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 35: AAS 57 (1965) 40.

447Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 3, q. 71, a. 4, ad 3, ed. Leon. 12, 124.

448Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 35: AAS 57 (1965) 40.

449Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 6: AAS 58 (1966) 843; plg. Idem, Dekr. Ad gentes, 15: AAS 58 (1966) 965.

450Plg. KTK kan. 774. 776. 780.

451Plg. KTK kan. 229.

452Plg. KTK kan. 822, § 3.

453KTK kan. 212, § 3.

454Plg. Fil 2, 8–9.

455Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 36: AAS 57 (1965) 41.

456Šv. Ambraziejus, Expositio psalmi CXVIII 14, 30: CSEL 62, 318 (PL 15, 1476).

457Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 36: AAS 57 (1965) 42.

458Paulius VI, Apašt. parag. Evangelii nuntiandi, 73: AAS 68 (1976) 61.

459KTK kan. 129, § 2.

460Plg. KTK kan. 443, § 4.

461KTK kan. 463, § 1–2.

462Plg. KTK kan. 511–512; 536.

463Plg. KTK kan. 517, § 2.

464Plg. KTK kan. 492, § 1; 537.

465Plg. KTK kan. 1421, § 2.

466Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 36: AAS 57 (1965) 42.

467Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 33: AAS 57 (1965) 39.

468Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 44: AAS 57 (1965) 51.

469Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 42–43: AAS 57 (1965) 47–50; Idem, Dekr. Perfectae caritatis, 1: AAS 58 (1966) 702–703.

470Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Perfectae caritatis, 5: AAS 58 (1966) 704–705.

471Plg. KTK kan. 573.

472Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 43: AAS 57 (1965) 49.

473Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Perfectae caritatis, 1: AAS 58 (1966) 702.

474Plg. KTK kan. 605.

475KTK kan. 603, § 1.

476Plg. 1 Kor 7, 34–36.

477Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Vita consecrata, 7: AAS 88 (1996) 382.

478KTK kan. 604, § 1.

479Praenotanda, 1, in: Ordo Consecrationis virginum, editio typica, Vatikanas, 1970, p. 7.

480Plg. KTK kan. 604, § 1.

481Plg. Praenotanda, 2, in: Ordo Consecrationis virginum, editio typica, Vatikanas, 1970, p. 7.

482Plg. KTK kan. 604, § 2.

483Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 15: AAS 57 (1965) 102.

484Plg. KTK kan. 573.

485Plg. KTK kan. 607.

486Plg. KTK kan. 591.

487Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Christus Dominus, 33–35: AAS 58 (1966) 690–692.

488Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 18: AAS 58 (1966) 968–969; Ibid., 40: AAS 58 (1966) 987–988.

489Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio, 69: AAS 83 (1991) 317.

490KTK kan. 710.

491Pijus XII, Apašt. konst. Provida Mater: AAS 39 (1947) 118.

492KTK kan. 713, § 2.

493Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Perfectae caritatis, 11: AAS 58 (1966) 707.

494Plg. KTK kan. 713.

495KTK kan. 731, § 1–2.

496KTK kan. 783; plg. Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio, 69: AAS 83 (1991) 317–318.

497Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 31: AAS 57 (1965) 37.

498Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 44: AAS 57 (1965) 50–51.

499Plg. KTK kan. 207, § 1–2.

500KTK kan. 331.

501Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Christus Dominus, 2: AAS 58 (1966) 673.

502Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 27.

503Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 2: AAS 58 (1966) 839.

504Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 43: AAS 58 (1966) 1063.

505Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 36: AAS 57 (1965) 41.