Tikintieji: bažnytinė hierarchija, pasauliečiai, pašvęstasis gyvenimas. KBK

4 skirsnelis. Tikintieji: bažnytinė hierarchija, pasauliečiai, pašvęstasis gyvenimas

871^S-177^Y-1381268—1269„Kristaus tikintieji yra tie, kurie, Krikštu įjungti į Kristų, buvo suburti į Dievo tautą ir dėl to savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalyviais yra pašaukti – kiekvienas pagal savo padėtį – į misiją, kurią atlikti pasaulyje Dievas pavedė Bažnyčiai.“782—786“³⁹³

872^S-177^Y-138„Visi Kristaus tikintieji dėl atgimimo Kristuje yra tikrai lygūs orumu ir veikla1934 ir todėl visi – kiekvienas pagal savo padėtį ir pareigas – bendradarbiauja statydami Kristaus Kūną.“³⁹⁴794

873^S-178^Y-138814 1937Net Viešpaties valia atsiradę skirtumai tarp Jo kūno narių tarnauja to kūno vienybei ir misijai. Mat „Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė. Apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus skyrė pareigą jo vardu bei galia mokyti, šventinti ir valdyti. O pasauliečiai, tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, atlieka savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje.“³⁹⁵ Pagaliau „abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...] savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“³⁹⁶

I. Hierarchinė Bažnyčios santvarka

Kodėl reikia bažnytinės tarnybos?

874^S-179^Y-138^Y-1401544Pats Kristus yra Bažnyčioje esančių tarnybų versmė. Jis jas įsteigė, suteikė joms galią ir misiją, nurodė kryptį ir tikslą:

„Dievo tautai ganyti ir nuolatos gausinti Viešpats Kristus savo Bažnyčioje įsteigė įvairias tarnybas, skirtas viso kūno gerovei. Juk gavusieji šventąją galią tarnautojai iš tikrųjų tarnauja savo broliams, idant visi, priklausantys Dievo tautai [...], pasiektų išganymą.“³⁹⁷

875^S-179^Y-138^Y-140„Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?“ (Rom 10, 14–15). Niekas, nei atskiras asmuo, nei bendruomenė, negali pats sau skelbti Evangelijos. „Taigi tikėjimas iš klausymo“ (Rom 10, 17).166 Niekas negali pats savęs įgalioti ir pasiųsti Evangelijos skelbti. Viešpaties siųstasis kalba ir veikia remdamasis ne savo paties, bet Kristaus autoritetu; kalba bendruomenei ne kaip jos narys, bet Kristaus vardu. Niekas negali pats sau suteikti malonės, ji turi būti duota ir dovanota. Tam reikia malonės tarnų, paties Kristaus įgaliotų ir įteisintų. Iš Jo vyskupai ir kunigai gauna siuntimą ir įgaliojimus („šventąją galią“) veikti in persona Christi Capitis1548 [„atstovaudami Galvai – Kristui“], o diakonai, būdami vienybėje su vyskupu ir jo kunigais, – stiprybės tarnauti Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės „diakonija“. Tą tarnybą, kurią Kristaus siųstieji atlieka iš Dievo malonės, – daro ir teikia tai, ko patys savo galia negalėtų daryti ir teikti, – Bažnyčios tradicija vadina „sakramentu“. Bažnytinė tarnyba suteikiama ypatingu sakramentu.1536

876^S-179^Y-138^Y-140Su sakramentine bažnytinės tarnybos prigimtimi neatskiriamai susijęs tarnavimas. 1551Visiškai priklausydami nuo Kristaus, kuris siunčia juos ir teikia galią, įšventintieji yra tikri „Kristaus tarnai“,³⁹⁸ sekdami Kristumi, kuris pats dėl mūsų noriai priėmė „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). 427Kadangi žodis ir malonė, kuriems jie tarnauja, yra ne jų, bet Kristaus, kitų labui jiems tai patikėjusio, jie savo valia tampa visų vergais.³⁹⁹

877^S-180^Y-137^Y-140Taip pat sakramentinei bažnytinių tarnybų prigimčiai būdingas jų kolegialumas.1559 Jau nuo pat savo tarnybos pradžios Viešpats Jėzus paskyrė Dvylika; jie yra „naujojo Izraelio daigai ir drauge šventosios hierarchijos pradžia“.⁴⁰⁰ Drauge išrinkti, jie buvo ir drauge pasiųsti, o jų broliška vienybė skirta visų tikinčiųjų broliškai bendrystei; ji yra nelyginant dieviškųjų Asmenų vienybės atspindys ir liudijimas.⁴⁰¹ Dėl to kiekvienas vyskupas savo tarnybą atlieka vyskupų kolegijoje, vienybėje su Romos vyskupu, šv. Petro įpėdiniu ir vyriausiuoju kolegijos vadovu; kunigai savo tarnybą atlieka kaip vyskupijos kunigijos nariai, vadovaujami savo vyskupo.

878^S-181^Y-140Pagaliau sakramentinei bažnytinės tarnybos prigimčiai būdingas asmeniškumas. Nors Kristaus tarnai darbuojasi bendrai, jie visada veikia ir asmeniškai. Kiekvienas yra pašauktas asmeniškai: „Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22),⁴⁰² kad bendroje misijoje būtų ir asmeninis liudytojas, asmeniškai atsakingas Tam, kuris duoda užduotį, ir veiktų 1484„Jo asmens vardu“ ir asmenų labui: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo...“; „Aš tau atleidžiu...“

879^S-181^Y-140Tad sakramentinė tarnyba Bažnyčioje yra drauge ir kolegialus, ir asmeniškas tarnavimas, atliekamas Kristaus vardu. Tai patvirtina santykiai tarp vyskupų kolegijos ir jos vadovo, šv. Petro įpėdinio, ir ryšys tarp pastoracinės vyskupo atsakomybės už savo dalinę Bažnyčią ir bendro vyskupų kolegijos rūpinimosi visuotine Bažnyčia.

Vyskupų kolegija ir jos galva – popiežius

880^Y-141^Y-142Kristus, paskirdamas Dvylika, „padarė [juos] tam tikra kolegija, tai yra nuolatiniu sambūriu, kuriam vadovauti paskyrė iš jų pačių išrinktą Petrą“.⁴⁰³552 862 „Kaip Viešpaties paliepimu šventasis Petras ir kiti apaštalai sudaro vieną apaštalų kolegiją, taip tarpusavyje sujungti ir Petro įpėdinis Romos popiežius bei apaštalų įpėdiniai vyskupai.“⁴⁰⁴

881^S-182^Y-141^Y-142Viešpats padarė savo Bažnyčios uola tik vieną Simoną, kurį pavadino Petru, ir jam įteikė jos raktus;⁴⁰⁵ jį paskyrė visos kaimenės ganytoju.⁴⁰⁶553 „Tačiau Petrui duotas įgaliojimas surišti ir atrišti, be abejo, buvo suteiktas ir apaštalų kolegijai, esančiai vienybėje su savo galva.“⁴⁰⁷ 642Ši pastoracinė Petro ir kitų apaštalų tarnyba yra vienas iš Bažnyčios pamatų. Tą darbą tęsia vyskupai, pirmumo teise vadovaujami popiežiaus.

882^S-182^Y-141^Y-142834Popiežius kaip Romos vyskupas ir šv. Petro įpėdinis 1369„yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas“.⁴⁰⁸837 „Tad Romos popiežius pagal savo kaip Kristaus vietininko ir visos Bažnyčios ganytojo pareigas Bažnyčioje turi aukščiausią ir visuotinę galią, kuria jis visada gali laisvai naudotis.“⁴⁰⁹

883^S-183^Y-142„Vyskupų kolegija arba bendrija turi galios tik drauge su Romos popiežiumi, [...] kaip savo galva.“ Ta kolegija, kaip tokia, „yra aukščiausios ir pilnutinės galios subjektas visoje Bažnyčioje, tačiau šia galia gali naudotis tik Romos popiežiaus sutikimu.“⁴¹⁰

884^S-183^Y-142„Vyskupų Kolegija iškilmingu būdu savo galia visuotinei Bažnyčiai naudojasi Visuotiniame Susirinkime.“⁴¹¹ „Visuotinis Susirinkimas būna tik tada, kai Petro įpėdinis jį kaip tokį patvirtina ar bent jau priima.“⁴¹²

885^S-183^Y-142„Ši kolegija, būdama sudaryta iš daugelio, išreiškia Dievo tautos įvairovę ir visuotinumą, o būdama suburta po viena galva – Kristaus kaimenės vienybę.“⁴¹³

886^Y-142^Y-1441560„Kiekvienas vyskupas yra regimas vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje.“⁴¹⁴833 Jo „pastoracinė valdžia aprėpia vien jam pavestą Dievo tautos dalį“,⁴¹⁵ ir ją jis vykdo padedamas kunigų ir diakonų. Bet, būdami vyskupų kolegijos nariai, visi vyskupai rūpinasi visomis Bažnyčiomis;⁴¹⁶ 2448pirmiausia tai daro „gerai valdydami savo Bažnyčią kaip visuotinės Bažnyčios dalį“ ir tuo prisidėdami prie „viso mistinio Kūno, kuris drauge yra Bažnyčių kūnas, gėrio“.⁴¹⁷ Ganytojai ypač turi rūpintis vargšais,⁴¹⁸ persekiojamaisiais už tikėjimą, taip pat visame pasaulyje besidarbuojančiais misionieriais.

887^Y-142^Y-144Gretimos ir vienodą kultūrą turinčios dalinės Bažnyčios sudaro bažnytines provincijas arba dar didesnius junginius, vadinamus patriarchatais arba regionais.⁴¹⁹ Tų junginių vyskupai gali rinktis į sinodus arba provincijų susirinkimus. „Panašiai ir vyskupų konferencijos šiandien gali daug ir vaisingai prisidėti, kad kolegialumo dvasia būtų pritaikoma konkrečiai.“⁴²⁰

Mokymo tarnyba85-87 2032-2040

888^S-184^Y-142^Y-143Vyskupų ir jų bendradarbių kunigų „pirmoji pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją“,⁴²¹ kaip yra įsakęs Viešpats.⁴²² 2068Jie yra „tikėjimo šaukliai, atvedantys Kristui naujų mokinių, ir autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti“, apaštalų tikėjimo „mokytojai“.⁴²³

889^S-184^Y-142^Y-143Kad išlaikytų Bažnyčioje gryną, apaštalų perduotą tikėjimą, Kristus, kuris pats yra Tiesa, panoro suteikti savo Bažnyčiai galią būti neklystamai, kaip ir Jis.92 „Antgamtiškai suvokianti tikėjimą“ Dievo tauta „nenukrypstamai [jo] laikosi“, gyvojo Bažnyčios Magisteriumo vadovaujama.⁴²⁴

890^S-184^Y-142^Y-143851To Magisteriumo misija yra susijusi su galutine Dievo ir Jo tautos Sandora, Dievo atnaujinta Kristuje; Magisteriumas turi saugoti tautą nuo paklydimų ir svyravimų ir laiduoti objektyvią galimybę neklaidingai išpažinti tikrąjį tikėjimą. Pastoracinė Bažnyčios Magisteriumo pareiga yra budėti, kad Dievo tauta gyventų tiesoje, kuri išlaisvina.1785 Idant ganytojai galėtų tokią tarnystę atlikti, Kristus juos apdovanojo neklaidingumo charizma tikėjimo ir doros dalykuose. Ta charizma gali pasireikšti įvairiai.

891^S-185^Y-143„Romos popiežius, vyskupų kolegijos galva, pačių savo pareigų dėka yra neklystantis, kaip visų Kristaus tikinčiųjų aukščiausiasis ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo ar dorovės mokymo dalyką [...]. Bažnyčiai pažadėtasis neklystamumas glūdi ir vyskupų kolegijoje, kartu su Petro įpėdiniu vykdančioje aukščiausiąjį Magisteriumą“, ypač Visuotiniame Susirinkime.⁴²⁵ Kai Bažnyčios aukščiausiasis Magisteriumas pateikia ką nors „tikėti, kaip Dievo apreiškimą“⁴²⁶ ir kaip Kristaus mokymą, tokių apibrėžimų reikia „laikytis su tikėjimo klusnumu“.⁴²⁷ Šis neklystamumas „aprėpia visą dieviškojo Apreiškimo lobį“.⁴²⁸

892^Y-143Apaštalų įpėdinius, mokančius vienybėje su Petro įpėdiniu, ir ypač Romos vyskupą, visos Bažnyčios Ganytoją, Dievo pagalba lydi dar ir tada, kai jie, nepateikdami neklaidingų apibrėžimų ir neskelbdami „galutinės tiesos“, vykdo savo nuolatinę Magisteriumo pareigą ir moko to, kas padėtų geriau suprasti Apreiškimo tiesas tikėjimo ir doros srityse. Tokio paprastojo Magisteriumo Kristų tikintieji privalo „laikytis su dievobaimingu dvasios klusnumu“,⁴²⁹ ir nors tas laikymasis skiriasi nuo tikėjimo akto, tačiau jį papildo.

Šventinimo tarnyba

893^S-186^Y-1441561Vyskupas taip pat yra „aukščiausiosios kunigystės malonės dalytojas, ypač Eucharistijoje, kurią atnašauja pats arba paveda atnašauti“⁴³⁰ savo bendradarbiams kunigams. Mat Eucharistija yra dalinės Bažnyčios gyvenimo centras. Vyskupas ir kunigai pašventina Bažnyčią savo malda ir darbu, žodžio ir sakramentų tarnyba. Jie šventina ją savo pavyzdžiu, ne kaip jiems „pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys“ (1 Pt 5, 3), „idant drauge su jiems patikėtąja kaimene pasiektų amžinąjį gyvenimą“.⁴³¹

Vadovavimo tarnyba

894^S-187^Y-144„Kaip Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai, vyskupai jiems pavestąsias dalines Bažnyčias valdo patarimais, įtikinėjimais, pavyzdžiais, taip pat savo autoritetu ir šventąja valdžia“,⁴³² tačiau naudotis ja gali vien tam, kad stiprintų tas Bažnyčias, būdami kupini tarnavimo dvasios kaip ir jų Mokytojas.⁴³³801

895^S-187^Y-1441558„Valdžia, kurią jie asmeniškai vykdo Kristaus vardu, yra būdinga, paprasta ir tiesioginė, nors Bažnyčios aukščiausioji vadovybė galiausiai tvarko naudojimąsi ja.“⁴³⁴ Tačiau vyskupų negalima laikyti popiežiaus pagalbininkais; jam priklausanti ordinarinė ir tiesioginė valdžia visai Bažnyčiai anaiptol nenaikina vyskupų valdžios, atvirkščiai, ją stiprina ir gina, tik pastaroji turi reikštis sutartinai su visa Bažnyčia ir popiežiaus vadovaujama.

896^S-187^Y-144Gerojo Ganytojo pavyzdys tebus ir vyskupo pastoracinės užduoties „pirmavaizdis“. 1550Suvokdamas savo silpnumą, vyskupas „geba užjausti nežinančius ir klystančius. Teneatsisako jis išklausyti savo valdinių, kuriuos globoja kaip tikrus savo vaikus [...]. O tikintieji turi taip laikytis vyskupo, kaip Bažnyčia – Jėzaus Kristaus ir Jėzus Kristus – savo Tėvo“:⁴³⁵

Visi sekite vyskupu – kaip Jėzus Kristus sekė Tėvu, o kunigais – kaip apaštalais. Diakonus gerbkite kaip Dievo priesaką. Niekas tenetvarko Bažnyčios reikalų be vyskupo.⁴³⁶

II. Tikintieji pasauliečiai

897^S-188^Y-139873„Pasauliečiais čia vadinami visi Kristaus tikintieji, išskyrus tuos, kurie yra gavę šventimus ir priklauso Bažnyčioje pripažintam vienuolių luomui. Tai Kristaus tikintieji, Krikštu sujungti su Kristaus kūnu, tapę Dievo tauta ir savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalininkais. Jie vykdo Bažnyčioje ir pasaulyje jiems tenkančią visos krikščionių tautos misijos dalį.“⁴³⁷

Pasauliečių pašaukimas

898^S-188^Y-1392105Pasauliečių pašaukimas yra „ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią [...]. Tad jiems ypatingu būdu pavesta taip nušviesti ir tvarkyti visus laikinuosius dalykus, su kuriais jie glaudžiai susieti, kad visa vyktų Kristaus norimu būdu ir augtų bei šlovintų Kūrėją ir Atpirkėją.“⁴³⁸

899^S-188^Y-1392442Krikščionių pasauliečių iniciatyva ypač būtina, kai reikia surasti ar sugalvoti būdus, kaip socialinį, politinį, ekonominį gyvenimą persmelkti krikščioniškojo tikėjimo dvasia. Toji iniciatyva yra normalus Bažnyčios gyvenimo elementas:

Tikintieji pasauliečiai yra pirmose Bažnyčios gyvenimo gretose; per juos Bažnyčia tampa gyvybiniu visuomenės pradmeniu. Dėl to būtent jie turi vis aiškiau suvokti, kad ne tik priklauso Bažnyčiai, bet ir patys yra Bažnyčia, tai yra tikinčiųjų bendrija žemėje, vadovaujama vienos galvos – popiežiaus ir vyskupų drauge su juo. Visi jie yra Bažnyčia.⁴³⁹

900^S-188^Y-139Kadangi pasauliečiai, kaip ir visi tikintieji, Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais863 yra Viešpaties siunčiami apaštalauti, tai jie yra įpareigoti ir turi teisę individualiai ar organizuotai darbuotis, kad dieviškąją išganymo naujieną pažintų ir priimtų visi žmonės ir visa žemė; ta pareiga yra dar svarbesnė tada, kai tik per juos žmonės gali išgirsti Evangeliją ir pažinti Kristų. Bažnytinėse bendruomenėse jų veikla yra tokia reikalinga, kad be jos ganytojų apaštalavimas dažniausiai nesti pakankamai veiksmingas.⁴⁴⁰

Pasauliečių dalyvavimas Kristaus kunigystėje

901^S-189^Y-139784 1268„Pasauliečiai, būdami skirti Kristui ir patepti Šventąja Dvasia, yra įstabiu būdu šaukiami ir rengiami, kad Dvasia juose neštų vis gausesnį vaisių. Mat visi jų darbai, maldos ir apaštalavimo pastangos, santuokinis ir šeimos gyvenimas, kasdienis triūsas ir sielos bei kūno poilsis, jei tik tai atliekama Dvasioje, ir net kantriai pakeliami gyvenimo sunkumai, per Jėzų Kristų tampa Dievui priimtinomis dvasinėmis aukomis⁴⁴¹, kurios eucharistinės aukos metu drauge su Viešpaties Kūnu itin pamaldžiai įteikiamos Tėvui. Šitaip ir pasauliečiai, tartum visur šventai veikią garbintojai, patį pasaulį pašvenčia Dievui.“⁴⁴²358

902^S-189^Y-139Šventinimo tarnyboje „išskirtiniu būdu [...] dalyvauja tėvai, gyvendami santuokinį gyvenimą krikščioniška dvasia ir rūpindamiesi krikščionišku vaikų auklėjimu“.⁴⁴³

903^S-189^Y-1391143Reikiamų savybių turintys pasauliečiai gali būti skiriami nuolatinei lektorių ir akolitų tarnybai.⁴⁴⁴ „Kur reikalauja Bažnyčios būtinybė, nesant tarnautojų, pasauliečiai, net jei nėra lektoriai ar akolitai, taip pat gali pagal teisės nuostatas juos pavaduoti, atlikdami kai kurias jų pareigas, būtent: vykdyti žodžio tarnystę, vadovauti liturginėms maldoms, teikti krikštą ir dalyti šventąją Komuniją.“⁴⁴⁵

Jų dalyvavimas pranašiškojoje Kristaus tarnyboje

904^S-190^Y-139785„Kristus [...] savo pranašavimo uždavinį vykdo [...], tam panaudodamas ne vien hierarchiją [...], bet ir pasauliečius, kuriuos pasiskiria liudytojais ir apdovanoja tikėjimo nuovoka bei žodžio malone“:⁴⁴⁶92

Mokyti žmogų, kad jį atvestų į tikėjimą, pridera kiekvienam pamokslininkui ir net kiekvienam tikinčiajam.⁴⁴⁷

905^S-190^Y-139Pasauliečiai savo pranašiškąją misiją taip pat atlieka „evangelizuodami, tai yra skelbdami Kristų gyvenimo pavyzdžiu ir žodžiu“.2044 „Šitoks evangelizavimas [...] yra savitas ir ypač veiksmingas tuo, kad vykdomas įprastinėmis pasaulio sąlygomis“:⁴⁴⁸

Šios srities apaštalavimą sudaro ne vien gyvenimo liudijimas; tikras apaštalas ieško progų žodžiais skelbti Kristų tiek netikintiesiems, [...]2472, tiek tikintiesiems.⁴⁴⁹

906^S-190^Y-139Tikintys pasauliečiai, kurie yra tam tinkami ir pasirengę, gali imtis katechetinės veiklos,⁴⁵⁰ dėstyti teologiją,⁴⁵¹ darbuotis visuomenės komunikavimo priemonėse.⁴⁵²

907^S-190^Y-139Tikintieji „turi teisę, o kartais ir pareigą, pagal savo išprusimą, kompetenciją ir autoritetą pareikšti savo nuomonę šventiesiems ganytojams apie reikalus, susijusius su Bažnyčios gėriu, ir ją pranešti kitiems tikintiesiems, išlaikydami tikėjimo ir doros grynumą bei pagarbą ganytojams ir atsižvelgdami į bendrąją naudą bei asmenų orumą“.⁴⁵³

Jų dalyvavimas karališkojoje Kristaus tarnyboje

908^S-191^Y-139786Būdamas klusnus iki mirties,⁴⁵⁴ Kristus perdavė savo mokiniams karališkosios laisvės dovaną, kad jie „išsižadėjimu bei šventu gyvenimu nugalėtų savyje nuodėmės karalystę“:⁴⁵⁵

Kas suvaldo savo paties kūną ir, vadovaudamas savo sielai, derama ištverme neleidžia jos varginti kūno aistroms, tas, tikrai karališką galią parodęs, vadinamas karaliumi; mokėdamas susivaldyti ir save apginti, jis nesiduoda paimamas nuodėmės vergijon.⁴⁵⁶

909^S-191^Y-139Be to, „jeigu kurios nors pasaulio institucijos ir sąlygos stumia dorovę į nuodėmę, pasauliečiai jungtinėmis jėgomis tepagydo jas taip,1887 kad jos atitiktų teisingumo reikalavimus ir, užuot trukdžiusios, padėtų dorybėms reikštis. Tai darydami, jie suteiks moralinę vertę kultūrai ir žmonių veiklai“.⁴⁵⁷

910^S-191^Y-139„Pasauliečiai gali jaustis esą pašaukti arba būti pašaukti bendradarbiauti su savo ganytojais bažnytinės bendruomenės tarnyboje šios bendruomenės augimo bei gyvenimo labui, vykdydami įvairiausias užduotis, sulig Viešpaties jiems dovanotomis malonėmis ir charizmomis.“⁴⁵⁸799

911^S-191^Y-139 Vykdant Bažnyčioje vadovavimo galią, tikintieji pasauliečiai gali pagal teisės nuostatus bendradarbiauti⁴⁵⁹ Bažnyčioje: dalyvauti dalinių Bažnyčių susirinkimuose,⁴⁶⁰ vyskupijų sinoduose,⁴⁶¹ pastoracinėse tarybose;⁴⁶² kartu su kitais asmenimis rūpintis parapijoje pastoracija;⁴⁶³ bendradarbiauti ekonominių reikalų tarybose;⁴⁶⁴ būti bažnytinių teismų nariai⁴⁶⁵ ir t. t.

912^S-191^Y-1392245Tikintieji „teišmoksta rūpestingai skirti, kurios teisės bei pareigos yra jų kaip Bažnyčios narių, o kurios plaukia iš to, kad jie yra žmonijos visuomenės nariai. Tesistengia darniai jungti vienas su kitomis, atmindami, jog kiekvieną laikinąjį reikalą turi lemti krikščioniškoji sąžinė, nes jokia žmogaus veikla, net laikinųjų dalykų plotmėje, negali būti atsieta nuo aukščiausios Dievo valdžios.“⁴⁶⁶

913^S-191^Y-139„Šitaip kiekvienas pasaulietis gautomis dovanomis 'pagal Kristaus dovanos mastą' (Ef 4, 7) tampa pačios Bažnyčios uždavinio liudytoju ir gyvuoju įrankiu.“⁴⁶⁷

III. Pašvęstasis gyvenimas

914^S-192^Y-1452103„Luomas, kyląs iš pasižadėjimo sekti Evangelijos patarimais, nors ir nepriklauso hierarchinei Bažnyčios struktūrai, nepaneigiamai priklauso jos gyvenimui ir šventumui.“⁴⁶⁸

Evangelijos patarimai, pašvęstasis gyvenimas

915^S-192^Y-145Daugeriopi Evangelijos patarimai siūlomi visiems Kristaus mokiniams. 1973—1974Tobula meilė, kuriai pašaukti visi tikintieji, laisvai atsiliepusius į kvietimą pasiaukoti Dievui įpareigoja nesantuokiniame gyvenime laikytis skaistumo dėl Dievo karalystės, neturto ir klusnumo. „Pašvęstojo gyvenimo“ skiriamasis ženklas ir yra tų [Evangelijos] patarimų įžadai laikantis Bažnyčios pripažinto pastovaus gyvenimo būdo.⁴⁶⁹

916^S-192^Y-1452687Tad vienuoliškasis gyvenimas yra būdas giliau patirti pašventinimą, turintį šaknis Krikšte ir žmogų visiškai atiduodantį Dievui.⁴⁷⁰ Pašvęstajame gyvenime Kristaus tikintieji, Šventosios Dvasios akinami, ryžtasi ištikimiau sekti Kristumi, atsiduoti už viską labiau mylimam Dievui, siekti tobulos meilės Dievo karalystės tarnyboje ir taip ženklinti bei skelbti Bažnyčioje būsimojo gyvenimo garbę.⁴⁷¹933

Didelis, labai šakotas medis

917^Y-1452684„Tuo būdu tarsi Dievo pasodintame ir nuostabiai daugeriopai Viešpaties dirvoje išsišakojusiame medyje išaugo įvairios atsiskyrėlių ar bendrojo gyvenimo pobūdžio vienuolių bendruomenės. Jos didina lobį, tarnaujantį tiek jų narių pažangai, tiek viso Kristaus kūno gerovei.“⁴⁷²

918^Y-145„Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, kurie stengėsi laisviau ir artimiau sekti Kristumi, vykdydami evangelinius patarimus, ir kiekvienas savaip ėjo Dievui pašvęsto gyvenimo keliu. Daugelis jų, Šventosios Dvasios įkvėpti, gyveno vienatvėje arba steigė vienuoliškąsias šeimas, kurias Bažnyčia savo autoritetu noriai priėmė ir patvirtino.“⁴⁷³

919^Y-145Vyskupai visada turi stengtis atpažinti naujas Bažnyčiai Šventosios Dvasios suteiktas pašvęstojo gyvenimo dovanas; patvirtinti naujas to gyvenimo formas rezervuota vien Apaštalų Sostui.⁴⁷⁴

Atsiskyrėlių gyvenimas

920^Y-145Kad ir nedavę viešai visų trijų evangelinių patarimų įžadų, atsiskyrėliai, „kuo griežčiausiai atsiskyrę nuo pasaulio, vienatvės tyloje, nuolatinėje maldoje ir atgailoje, paskiria savo gyvenimą Dievo garbinimui ir pasaulio išganymui“.⁴⁷⁵

921^Y-1452719Jie kiekvienam rodo slėpiningą Bažnyčios gelmę – artimą bičiulystę su Kristumi. Paslėptas nuo žmonių akių atsiskyrėlio gyvenimas tyliai skelbia Tą, kuriam jis paaukotas, nes Kristus atsiskyrėliui yra viskas.2015 Tai ypatingas pašaukimas surasti pašlovintą Nukryžiuotąjį dykumoje, pačioje dvasinėje kovoje .

Dievui pašvęstosios mergelės ir našlės

922^Y-1451618—1620Nuo apaštalų laikų krikščionės mergelės⁴⁷⁶ ir našlės,⁴⁷⁷ Viešpaties pašauktos laikytis Jo nepasidalijusios, dosnesne širdimi, kūnu ir dvasia, pasiryždavo, Bažnyčiai tai patvirtinus, gyventi nuolatinio mergeliškumo arba skaistumo būvyje „dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19, 12).

923^Y-145Pareiškusios šventą norą kuo ištikimiau sekti Kristumi, jos „pagal nustatytas liturgines apeigas diecezinio vyskupo pašvenčiamos Dievui ir mistiškai sužadėtos su Dievo sūnumi Kristumi pasiaukoja Bažnyčios tarnystei“.⁴⁷⁸ 1672Iškilmingomis apeigomis (Consecratio virginum) „mergelė tampa Dievui pašvęstuoju asmeniu, akivaizdžiu Bažnyčios meilės Kristui ženklu, dangiškosios Sužadėtinės ir būsimo gyvenimo eschatologiniu paveikslu“.⁴⁷⁹

924^Y-145„Jungdamasis prie kitų pašvęstojo gyvenimo formų“,⁴⁸⁰ mergelių luomas įpareigoja pasaulyje gyvenančią moterį (arba vienuolę) – pagal kiekvienos padėtį ir gautas charizmas – melstis, atgailauti, tarnauti savo broliams bei seserims ir apaštalauti.⁴⁸¹ Pašvęstosios mergelės gali burtis draugėn, kad galėtų ištikimiau laikytis savojo siekio.⁴⁸²

Vienuolių gyvenimas

925^Y-145Vienuoliškasis gyvenimas, atsiradęs pirmaisiais krikščionybės amžiais [Artimuosiuose] Rytuose⁴⁸³ ir toliau tęstas Bažnyčios kanoniškai įsteigtų institutų pavidalu,⁴⁸⁴ nuo kitų pašvęstojo gyvenimo formų skiriasi savo liturginiu pobūdžiu,1672 viešaisiais Evangelijos patarimų įžadais, brolišku bendruomeniniu gyvenimu, Kristaus ir Bažnyčios vienybės liudijimu.⁴⁸⁵

926^Y-145Vienuoliškasis gyvenimas kyla iš Bažnyčios slėpinio. Jis yra dovana, kurią Bažnyčia gauna iš savo Viešpaties ir kaip pastovų gyvenimo būdą perduoda tikinčiajam, kurį Dievas pašaukia duoti įžadą vykdyti Evangelijos patarimus. Taip Bažnyčia gali drauge liudyti Kristų ir laikyti save Gelbėtojo Sužadėtine.796 Vienuoliškasis gyvenimas kviečiamas įvairiomis formomis rodyti Dievo gailestingąją meilę mūsų laikų kalba.

927^Y-145Visi vienuoliai, tiek pavaldūs atitinkamos vyskupijos vyskupui, tiek ir tiesiogiai jam nepavaldūs,⁴⁸⁶ yra jo bendradarbiai pastoracijos tarnyboje.⁴⁸⁷ 854Bažnyčios misijai įdiegti ir plėtoti nuo pat evangelizacijos pradžios reikalingos visos vienuoliškojo gyvenimo formos.⁴⁸⁸ „Istorija pripažįsta didelius vienuoliškųjų bendrijų nuopelnus platinant tikėjimą ir steigiant naujas Bažnyčias, ar tai būtų darę senosios vienuolijos, ar viduramžių ordinai, ar naujųjų laikų kongregacijos.“⁴⁸⁹

Pasauliečių institutai

928^Y-145Pasauliečių institutas „yra pašvęstojo gyvenimo institutas, kuriame Kristaus tikintieji, gyvendami pasaulyje, siekia tobulos meilės ir stengiasi prisidėti prie pasaulio šventėjimo, ypač jame veikdami“.⁴⁹⁰

929^Y-145„Tobulai ir visiškai gyvenimą paskyrę [tam] šventėjimui“,⁴⁹¹ šių institutų nariai prisideda prie Bažnyčios užduoties evangelizuoti pasaulį ir pasaulyje,⁴⁹²901 kur jų buvimas veikia kaip raugas.⁴⁹³ Savo krikščioniškojo gyvenimo liudijimu jie siekia laikinuosius dalykus tvarkyti pagal Dievo valią, o pasaulį paveikti Evangelijos jėga. Jie šventai įsipareigoja laikytis Evangelijos patarimų ir broliškai tarpusavyje bendrauja gyvendami kaip pasauliečiai.⁴⁹⁴

Apaštališkojo gyvenimo draugijos

930^Y-145Šalia įvairių pašvęstojo gyvenimo formų yra apaštališkojo gyvenimo draugijų, „kurių nariai, be vienuolinių įžadų, siekia draugijai savo apaštališkojo tikslo ir broliškai gyvendami bendruomenėje pagal savą gyvenimo būdą, laikydamiesi konstitucijų siekia tobulos meilės. Tarp jų yra draugijų, kurių nariai prisiima evangelinius patarimus kokiu nors konstitucijose nustatytu ryšiu“.⁴⁹⁵

Pašventinimas ir misija: skelbti ateinantį Karalių

931^S-193^Y-145Labiau už viską mylimam Dievui atsidavęs žmogus, kurį jau Krikštas buvo Jam pavedęs, šitaip tampa dar labiau pašvęstas tarnauti Dievui ir atsidėti Bažnyčios labui. Dievui pašvęstuoju būviu Bažnyčia apreiškia Kristų ir parodo, kaip nuostabiai joje veikia Šventoji Dvasia. Davusių įžadus paskirtis – pirmiausia gyventi savuoju pašventinimu. Kadangi pačiu pašventinimu įsipareigoja tarnauti Bažnyčiai, jie „įpareigojami ypatingai darbuotis misijinėje veikloje savu instituto būdu“.⁴⁹⁶

932^S-193^Y-145775Bažnyčioje, kuri yra tarytum sakramentas, tai yra Dievo gyvenimo ženklas ir įrankis, vienuoliškasis gyvenimas tampa ypatingu Atpirkimo slėpinio ženklu. Eiti paskui Kristų ir „ištikimiau“ Juo sekti, „akivaizdžiau“ parodyti Jo savęs išsižadėjimą reiškia glaustis prie Kristaus širdies „tvirčiau“ už kitus savo meto žmones. Tuo „siauresniu“ keliu einantieji savuoju pavyzdžiu skatina savo brolius ir seseris ir „ryškiai ir išskirtinai liudija, kad pasaulio negalima perkeisti ir paaukoti Dievui be Palaiminimų dvasios“.⁴⁹⁷

933^S-193^Y-145Ar šis liudijimas būtų viešas, kaip vienuolių, ar privataus pobūdžio, ar net slaptas,672 Kristaus atėjimas visiems pašvęstiesiems yra jų gyvenimo šaltinis ir kelrodė žvaigždė:

769Kadangi Dievo tauta neturi čia pasiliekančios buveinės, [...] vienuolių luomas visiems tikintiesiems ryškiau atskleidžia jau šiame pasaulyje slypinčius dangiškuosius turtus, liudija Kristaus Atpirkimu įgytą naują ir amžiną gyvenimą, skelbia būsimąjį prisikėlimą ir dangaus karalystės garbę.⁴⁹⁸

Santrauka

934^S-178^Y-138„Dieviškuoju įsteigimu Bažnyčioje tarp Kristaus tikinčiųjų yra įšventintųjų tarnautojų, kurie teisėje vadinami dvasininkais; kiti vadinami pasauliečiais. Abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie, įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...], savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“⁴⁹⁹

935^S-179^Y-138Kristus siunčia savo apaštalus ir jų įpėdinius skelbti tikėjimo ir steigti Jo karalystės. Jis leidžia jiems dalyvauti savo misijoje. Iš Jo jie gauna galią Jam atstovauti.

936^S-182^Y-141Regimu savosios Bažnyčios pamatu Viešpats padarė šv. Petrą ir jam atidavė jos raktus. Romos Bažnyčios vyskupas, šv. Petro įpėdinis, yra „Vyskupų Kolegijos Galva, Kristaus Vikaras ir visuotinės Bažnyčios šioje žemėje Ganytojas“.⁵⁰⁰

937^S-182^Y-141Popiežius „Dievo patvarkymu turi aukščiausią, pilnatvišką, tiesioginę ir visuotinę galią rūpintis sielomis“.⁵⁰¹

938^Y-144Šventosios Dvasios paskirti vyskupai yra apaštalų įpėdiniai. „Kiekvienas vyskupas yra regimas vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje.“⁵⁰²

939^S-184^Y-144Vyskupų uždavinys yra savo bendradarbių kunigų bei diakonų padedamiems neklaidingai mokyti tikėjimo, švęsti dieviškąją liturgiją, ypač Eucharistiją, ir, kaip tikriems ganytojams, vadovauti savo Bažnyčiai. Jų pareiga taip pat – drauge su popiežiumi ir jo vadovaujamiems – rūpintis visomis Bažnyčiomis.

940^S-188^Y-139„Kadangi pasauliečių luomui būdinga gyventi pasaulyje ir rūpintis pasaulio reikalais, Dievas pašaukia juos, užsidegusius krikščioniškąja dvasia ir veikiančius tarsi raugas, apaštalauti pasaulyje.“⁵⁰³

941^Y-139Pasauliečiai dalyvauja Kristaus kunigystėje: vis labiau su Juo suvienyti, jie skleidžia Krikšto ir Sutvirtinimo malonę visose asmeninio, šeimos, socialinio ir bažnytinio gyvenimo srityse, taip atsiliepdami į visiems pakrikštytiesiems skirtą pašaukimą būti šventiems.

942^S-190^Y-139Kaip pranašiškosios misijos dalininkai, pasauliečiai „pašaukti santykiuose su žmonėmis visur liudyti Kristų“.⁵⁰⁴

943^S-191^Y-139Kaip karališkosios misijos dalininkai, pasauliečiai savęs atsižadėjimu ir šventu gyvenimu gali nugalėti savyje ir pasaulyje nuodėmės viešpatavimą.⁵⁰⁵

944^S-192^Y-145Dievui pašvęstojo gyvenimo skiriamasis ženklas yra Bažnyčios pripažintas pastovus gyvenimo būdas, įžadais įsipareigojus laikytis Evangelijos patarimų: skaistumo, neturto ir klusnumo.

945^S-193^Y-145Žmogus, jau Krikštu paskirtas labiau už viską mylėtinam Dievui, pašvęstojo gyvenimo būvyje labiau pasiaukoja tarnauti Dievui ir visos Bažnyčios labui.

KBK nuorodos

8711268 Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.

KBK 1268 kontekstas

8711269 Tapęs Bažnyčios nariu, pakrikštytasis priklauso jau nebe pats sau, o Tam, kuris už mus numirė ir buvo prikeltas. Todėl jis yra raginamas Bažnyčios bendrijoje paklusti kitiems, tarnauti jiems, būti klusnus ir nuolankus Bažnyčios vadovams, juos gerbti ir branginti. Kaip Krikštas yra atsakomybės bei pareigų versmė, lygiai taip pakrikštytasis turi Bažnyčioje ir teisių: teisę gauti sakramentus, būti stiprinamam Dievo žodžiu ir palaikomam kitokia dvasine Bažnyčios pagalba.

KBK 1269 kontekstas

871782 Dievo tauta turi bruožų, kurie ją aiškiai skiria nuo visų istorijoje sutinkamų religinių, etninių, politinių ir kultūrinių telkinių: — Ji yra Dievo tauta: Dievas nepriklauso jokiai tautai, bet Jis iš žmonių, kurie seniau nebuvo tauta, įsigijo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9). — Tos tautos nariu tampama gimstant ne fiziškai, bet „iš aukštybės“, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 3–5), tai yra įtikint Kristų ir pasikrikštijant. — Tos tautos vadovas (Galva) yra Jėzus Kristus (Pateptasis, Mesijas): kadangi tas pats patepimas [kuriuo „pateptas“ Jėzus] – Šventoji Dvasia – nuteka iš Galvos į kūną, ši tauta yra „mesijinė tauta“. — „Tos tautos būsena yra Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia, orumas ir laisvė.“ — „Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo.“ Tai „naujasis“ Šventosios Dvasios Įstatymas. — Dievo tautos misija – būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Ji yra „tvirčiausia vienybės, vilties ir išganymo užuomazga“. — „Galiausiai jos tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje.“

KBK 782 kontekstas

871783 Jėzų Kristų Tėvas patepė Šventąja Dvasia ir padarė „Kunigu, Pranašu ir Karaliumi“. Visa Dievo tauta dalyvauja šioje trejopoje Kristaus veikloje ir yra atsakinga už kylančią iš jos misiją ir tarnystę.

KBK 783 kontekstas

871784 Kas tikėjimu ir Krikštu įsitraukia į Dievo tautą, tampa išskirtinio – kunigiškojo – tos tautos pašaukimo dalyviu: „Viešpats Kristus, iš žmonių paimtas vyriausiasis Kunigas, iš naujosios tautos padarė 'karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui'. Mat pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste.“

KBK 784 kontekstas

871785 „Šventoji Dievo tauta taip pat yra Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė“, ypač tada, kai visa tauta – pasauliečiai ir hierarchija – suvokdama antgamtinę tikėjimo prasmę, „nenutoldama laikosi vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo“, vis giliau jį supranta ir liudija Kristų šiame pasaulyje.

KBK 785 kontekstas

871786 Pagaliau Dievo tauta dalyvauja ir karališkojoje Kristaus veikloje. Kristus karaliauja patraukdamas prie savęs visus žmones savo mirtimi ir prisikėlimu. Kristus, visatos Karalius ir Viešpats, tapo visų tarnu, atėjęs „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Krikščioniui „tarnauti [Kristui] reiškia viešpatauti“, ypač tarp vargšų ir kenčiančių, kuriuose Bažnyčia „atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą“. Dievo tauta savo „karališkąjį kilnumą“ pasiekia gyvendama pagal šį pašaukimą tarnauti drauge su Kristumi. Visus atgimusius Kristuje kryžiaus ženklas padaro karaliais, Šventosios Dvasios patepimas pašventina kunigais, kad visi dvasininkai – įskaitant ir tuos, kurie turime ypatingų mūsų tarnybos pareigų, – ir dvasingieji krikščionys sąmoningai laikytų save karališkosios veiklos dalyviais. Kas gi gali būti karališkiau, kaip Dievui atsidavusiai sielai valdyti savo kūną? Ir kas gali būti kunigiškiau, kaip paaukoti Viešpačiui tyrą sąžinę ir ant savo širdies altoriaus atnašauti nesuteptas meilės aukas?

KBK 786 kontekstas

8721934 Visi žmonės, sukurti pagal vienatinio Dievo paveikslą, apdovanoti tokia pat protinga siela, yra vienodos prigimties ir kilmės. Atpirkti Kristaus auka, visi jie pašaukti dalyvauti toje pačioje dieviškojoje palaimoje: tad jie visi vienodai kilnūs.

KBK 1934 kontekstas

872794 Jis rūpinasi mūsų augimu: kad galėtume augti stiebdamiesi iki Jo, mūsų Galvos, Kristus savo Kūną – Bažnyčią aprūpina dovanomis ir tarnybomis, kuriomis padedame vieni kitiems išganymo kelyje.

KBK 794 kontekstas

873814 Nuo pat pradžių ta viena Bažnyčia vis dėlto pasirodė esanti labai įvairi; ta įvairovė atsiranda dėl to, kad Dievo dovanos įvairios, o jas gaunančių asmenų – daugybė. Dievo tautos vienybėn suburtos įvairiausios tautos ir kultūros. Bažnyčios nariai yra gavę skirtingų dovanų, turi skirtingas pareigas, jų gyvenimo sąlygos ir būdai nevienodi; „todėl ir bažnytinėje bendrijoje teisėtai egzistuoja dalinės Bažnyčios, turinčios savo tradicijas“. Ši labai turtinga įvairovė neprieštarauja Bažnyčios vienybei. Vis dėlto nuodėmė ir jos padarinių našta nuolat kelia grėsmę šiai vienybės dovanai. Tad ir apaštalas turi raginti: „uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 3).

KBK 814 kontekstas

8731937 Tie skirtumai atitinka Dievo planą. Dievas nori, kad kiekvienas gautų iš kito, ko jam reikia, ir kad ypatingų „talentų“ turintieji panaudotų juos stokojančiųjų labui. Skirtumai paskatina ir dažnai įpareigoja žmones būti didžiadvasius, geranoriškus ir linkusius dalytis su kitais; jie prisideda ir prie kultūrų tarpusavio praturtinimo: Aš nedaliju visų dorybių vienodai kiekvienam. [...] Jų yra daug, ir aš vienas teikiu vienam, kitas kitam. [...] Vienam duodu meilę, kitam teisingumą; šitam nusižeminimą, anam gyvą tikėjimą. [...] Žmogaus gyvenimui reikalingas laikinąsias gėrybes aš paskirsčiau labai nevienodai nenorėdamas, kad kiekvienas turėtų visa, ko jam reikia, idant žmonėms neišvengiamai atsirastų progų vieni kitiems parodyti meilę. [...] Aš norėjau, kad jie būtų vieni kitiems reikalingi ir, kaip mano tarnai, dalytų iš manęs gautas malones ir dosnias dovanas.

KBK 1937 kontekstas

8741544 Visus Senosios Sandoros kunigystės pavidalus atbaigė Jėzus Kristus, „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“ (1 Tim 2, 5). Melchizedeką, kuris buvo „Dievo Aukščiausiojo kunigas“ (Pr 14, 18), krikščionių Tradicija laiko Kristaus kunigystės pirmavaizdžiu. Kristus, vienintelis „Vyriausiasis Kunigas Melchizedeko būdu“ (Žyd 5, 10; 6, 20), „šventas, nekaltas, tyras“ (Žyd 7, 26), „vienintele atnaša“, tai yra vienintele savo Kryžiaus auka, „amžiams padarė tobulus šventinamuosius“ (Žyd 10, 14).

KBK 1544 kontekstas

875166 Tikėjimas yra asmeninis aktas: laisvas žmogaus atsakas į save apreiškiančio Dievo kreipimąsi. Tačiau tikėjimas nėra atskirtas aktas. Niekas negali pats vienas tikėti, kaip negali ir pats vienas gyventi. Niekas nėra pats sau davęs tikėjimo, kaip nėra sau davęs gyvenimo. Tikintysis tikėjimą yra gavęs iš kitų ir privalo jį perduoti kitiems. Mūsų meilė Jėzui ir žmonėms verčia mus kalbėti kitiems apie savo tikėjimą. Tad kiekvienas tikintysis yra tartum viena grandis didžiojoje tikinčiųjų grandinėje. Aš negaliu tikėti, jei manęs neremia kitų tikėjimas, o savo tikėjimu palaikau jų tikėjimą.

KBK 166 kontekstas

8751548 Per Bažnyčiai tarnaujantį įšventintąjį tarnautoją pats Kristus veikia savojoje Bažnyčioje kaip savo Kūno Galva, savosios kaimenės Ganytojas, atperkamosios aukos Vyriausiasis Kunigas, tiesos Mokytojas. Bažnyčia tai išreiškia sakydama, kad kunigas Šventimų sakramento galia veikia in persona Christi Capitis [atstovaudamas Galvai Kristui]: Tėra vienas ir tas pats Kunigas, Jėzus Kristus, kurį pavaduoja Jam patarnaujantis kunigas. Dėl gautų kunigystės šventimų būdamas prilygintas Aukščiausiajam Kunigui, jis iš tiesų yra įgaliotas veikti paties jo atstovaujamo Kristaus galia ir vardu (virtute ac persona Ipsius Christi). Kristus yra kiekvienos kunigystės šaltinis: nes [Senojo] Įstatymo kunigas buvo Kristaus atvaizdas, o Naujojo Įstatymo kunigas veikia atstovaudamas Jo asmeniui.

KBK 1548 kontekstas

8751536 Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta misija Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą. [Apie Kristaus įsteigtą apaštališkąją tarnybą ir misiją žr. 874–896 skiltis. Čia bus kalbama tik apie tai, kaip ši tarnyba perduodama sakramentiniu būdu.]

KBK 1536 kontekstas

8761551 Kunigystė yra tarnaujamoji. Tos „pareigos, Viešpaties pavestos savo tautos ganytojams, yra tikras tarnavimas.“ Kunigystė yra visa skirta Kristui ir žmonėms. Ji visiškai priklauso nuo Kristaus ir Jo vienintelės kunigystės ir įsteigta žmonių ir Bažnyčios bendrijos labui. Kunigystės sakramentu perduodama „šventoji galia“, kuri tikrai yra Kristaus. Tad jos valdžios vykdymo pavyzdys turi būti Kristus, kuris iš meilės tapo paskutiniu ir visų tarnu. „Viešpats aiškiai pasakė, kad rūpinimasis savo kaimene yra meilės Jam įrodymas.“

KBK 1551 kontekstas

876427 „Katechezėje mokoma apie Kristų, įsikūnijusį Žodį ir Dievo Sūnų, – visa kita siejasi su Juo; ir moko vien Kristus, visi kiti tai daro kaip Jo atstovai, leisdami Kristui mokyti jų lūpomis [...]. Kiekvienas katechetas turėtų sau taikyti slėpiningus Jėzaus žodžius: 'Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs' (Jn 7, 16).“

KBK 427 kontekstas

8771559 „Vyskupų bendrijos nariu tampama per sakramentinę konsekraciją ir hierarchinę bendrystę su kolegijos galva ir kitais nariais.“ Kolegialią vyskupų luomo prigimtį bei savitumą dar rodo ir senas Bažnyčios paprotys, kai naujo vyskupo šventimuose kartu veikia daugiau vyskupų. Kad vyskupo šventimai būtų teisėti, dabar reikalingas specialus Romos vyskupo potvarkis, kadangi popiežius yra aukščiausia regimoji dalinių Bažnyčių vienybės vienoje Bažnyčioje jungtis ir jų laisvės laidas.

KBK 1559 kontekstas

8781484 „Asmeniška ir išsami išpažintis bei išrišimas yra vienintelis nustatytas būdas, kuriuo tikintieji sutaikomi su Dievu ir Bažnyčia, jeigu tik fizinė ar moralinė negalia netrukdo tokią išpažintį atlikti.“ Ši ištara visiškai pagrįsta, nes Kristus veikia kiekviename sakramente; į kiekvieną nusidėjėlį Jis kreipiasi asmeniškai: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5); Jis yra gydytojas, pasilenkiantis prie kiekvieno ligonio, kuriam Jis reikalingas, kad jį pagydytų; Jis pakelia kiekvieną ir sugrąžina į brolišką bendrystę. Tad asmeninė išpažintis yra reikšmingiausia sutaikinimo su Dievu ir su Bažnyčia forma.

KBK 1484 kontekstas

880552 Dvylikos būryje pirmąją vietą užima Simonas Petras. Jėzus jam pavedė ypatingą misiją. Petras išpažino tai, ką jam buvo apreiškęs Tėvas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Tada Viešpats jam tarė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Kristus, „gyvasis Akmuo“, užtikrina, kad Jo Bažnyčia, pastatyta ant uolos, įveiks mirties galybę. Ta nepajudinama Bažnyčios uola, išpažinęs savo tikėjimą, tapo Petras. Jis turės saugoti šį tikėjimą, kad nesvyruotų, ir stiprinti savo brolius.

KBK 552 kontekstas

880862 „Kaip išlieka pareigos, Viešpaties suteiktos būtent Petrui, pirmajam iš apaštalų, ir vėliau perduotinos jo įpėdiniams, taip išlieka ir apaštalų pareigos ganyti Bažnyčią, pavestos nepertraukiamu būdu atlikti šventajam vyskupų luomui.“ Dėl to Bažnyčia moko, kad „vyskupai kaip Bažnyčios ganytojai Dievo paskyrimu yra apaštalų įpėdiniai ir kad kas jų klauso, tas klauso Kristaus, o kas juos paniekina, tas paniekina Kristų ir tą, kuris Kristų siuntė.“

KBK 862 kontekstas

881553 Jėzus Petrui patikėjo ypatingą valdžią: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Raktininko valdžia“ reiškia galią valdyti Dievo namus, Bažnyčią. Jėzus, „gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11), tą pareigą patvirtino prisikėlęs: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17). Galia „surišti ir atrišti“ reiškia galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą ir priimti jos drausminius nuostatus. Tokią valdžią Jėzus suteikė Bažnyčiai per apaštalų, ypač Petro, tarnystę; jam vienam Jis aiškiai patikėjo Karalystės raktus.

KBK 553 kontekstas

881642 Visa, kas tomis Velykų dienomis įvyko, įpareigojo kiekvieną apaštalą – ypač Petrą – kurti naująją erą, kuri išaušo Velykų rytmetį. Būdami Prisikėlusiojo liudytojai, jie lieka kertiniai Jo Bažnyčios akmenys. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai pirmiausia yra Petras ir Dvylika, bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“.

KBK 642 kontekstas

882834 Dalinės Bažnyčios yra tikrai visuotinės dėl savo bendrystės su viena iš jų, būtent su Romos Bažnyčia, kuri „pirmauja savo meile“. Nes prie šios Bažnyčios „dėl jos didesnio pirmumo būtinai turi derintis kiekviena kita, tai yra visų kraštų tikintieji“. „Nuo tada, kai pas mus nužengė įsikūnijęs Žodis, visos krikščionių Bažnyčios, kad ir kur jos būtų, laikė ir tebelaiko čia [Romoje] esančią didžiąją Bažnyčią vieninteliu centru ir pamatu, nes, kaip pažadėjo pats Gelbėtojas, pragaro vartai niekada jos nenugalėjo.“

KBK 834 kontekstas

8821369 Visa Bažnyčia vienijasi su Kristaus auka ir Jo užtarimu. Petro tarnystę Bažnyčioje atliekantis popiežius vienijasi su kiekviena švenčiama Eucharistija, kurioje jis yra minimas kaip visuotinės Bažnyčios vienybės ženklas ir tarnas. Vietos vyskupas visada yra atsakingas už Eucharistiją, net ir tada, kai jai vadovauja kunigas; jos metu tariant vyskupo vardą pabrėžiama, kad kunigų draugėje ir diakonų padedamas jis vadovauja dalinei Bažnyčiai. Bendruomenė užtaria ir visus tarnautojus, kurie už ją ir su ja aukoja eucharistinę Auką: Teisėta tebūnie laikoma ta Eucharistija, kuriai vadovauja vyskupas arba jo įgaliotas asmuo. O per kunigų tarnybą dvasinė tikinčiųjų atnaša atbaigiama, sujungiant ją su Kristaus, vienatinio Tarpininko, auka, kuri kunigų rankomis nekruvinu ir sakramentiniu būdu visos Bažnyčios vardu aukojama Eucharistijoje, iki ateis pats Viešpats.

KBK 1369 kontekstas

882837 „Į Bažnyčios bendruomenę visiškai įjungiami tie, kurie, turėdami Kristaus Dvasią, priima visą jos santvarką bei visas joje įsteigtas išganymo priemones ir, be to, tikėjimo išpažinimo, sakramentų, bažnytinės vadovybės bei bendrystės ryšiais jos regimojoje sąrangoje yra susieti su Kristumi, valdančiu per popiežių ir vyskupus. Tačiau, nors ir įjungtas į Bažnyčią, nėra išganomas tas, kuris, ištvermingai nemylėdamas, pasilieka joje 'kūnu', o ne 'širdimi'.“

KBK 837 kontekstas

8861560 Kiekvienam vyskupui, kaip Kristaus vietininkui, tenka jam pavedamos dalinės Bažnyčios ganytojo pareigos, bet tuo pat metu jis kolegialiai drauge su visais vyskupų luomo broliais rūpinasi visomis Bažnyčiomis: „Nors kiekvienas vyskupas yra tik jo globai patikėtos kaimenės dalies tikrasis ganytojas, bet, Dievo nustatymu būdamas teisėtas apaštalų įpėdinis, drauge su kitais vyskupais yra atsakingas už apaštališkąją Bažnyčios misiją.“

KBK 1560 kontekstas

886833 Daline Bažnyčia, tai yra vyskupija (ar eparchija), laikoma krikščionių bendruomenė, tikėjimu ir sakramentais suvienyta su konsekruotu apaštalų įpėdiniu – savo vyskupu. Tos dalinės Bažnyčios „yra suformuotos visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu; jose ir iš jų randasi viena ir vienatinė Katalikų Bažnyčia“.

KBK 833 kontekstas

8862448 „Didelė medžiaginių gėrybių stoka, beteisiškumas ir priespauda, kūno ir sielos ligos, pagaliau mirtis – visas šis žmogaus vargas yra aiškus ženklas, kad po pirmosios Adomo nuodėmės žmogui yra įgimtas silpnumas ir jam būtinas išgelbėjimas. Tai pažadino Gelbėtojo Kristaus užuojautą, Jis panoro nešti tuos vargus ir tapti panašus į 'mažiausiuosius savo brolius' (pgl. Mt 25, 40. 45). Dėl to ir Bažnyčia didele meile pamilo vargo prislėgtuosius; nuo pat pradžių, nepaisydama daugelio savo narių nuodėmių, ji niekada nepaliovė lengvinti jų dalios, jų ginti ir vaduoti. Ji tai daro nesuskaitomais gerais darbais, kurie visada ir visur yra reikalingi.“

KBK 2448 kontekstas

Mokymo tarnyba85 „Pareiga autentiškai aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį Dievo žodį pavesta tik gyvajam Bažnyčios Magisteriumui, kuris savo autoritetu naudojasi Kristaus vardu“, tai yra vyskupams vienybėje su Petro įpėdiniu, Romos vyskupu.

KBK 85 kontekstas

Mokymo tarnyba86 „Tas Magisteriumas neperžengia Dievo žodžio, bet tarnauja jam, mokydamas tik to, kas yra perduota, nes dievobaimingai klauso Dievo Žodžio, jo liepiamas ir Šventosios Dvasios padedamas, šventai jį saugo ir ištikimai aiškina. Iš šio vieno tikėjimo lobyno jis semiasi visko, ką pateikia tikėti kaip Dievo apreiškimą.“

KBK 86 kontekstas

Mokymo tarnyba87 Tikintieji, prisimindami Kristaus žodžius apaštalams: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16), klusniai priima pamokymus ir nurodymus, įvairiomis formomis gaunamus iš savo ganytojų.

KBK 87 kontekstas

Mokymo tarnyba2032 Bažnyčia, „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), iš apaštalų gavo „iškilmingą Kristaus įsakymą skelbti išganingąją tiesą“. „Bažnyčiai priklauso visuomet ir visur skelbti moralinius principus, taip pat ir dėl socialinės tvarkos, ir vertinti visus žmonių reikalus, kiek to reikalauja pamatinės žmogaus teisės ar sielų išganymas.“

KBK 2032 kontekstas

Mokymo tarnyba2033 Bažnyčios ganytojų Magisteriumas moralės srityje paprastai vykdomas per katechezę ir pamokslus, prie to prisideda teologų ir dvasinių autorių veikalai. Taip iš kartos į kartą, ganytojams vadovaujant ir prižiūrint, perduodamas krikščioniškosios moralės „paveldas“, kaip labai savita iš tikėjimo į Kristų kilusių ir meilės gaivinamų taisyklių, įsakymų ir dorybių visuma. Tradicinis tos katechezės pagrindas, šalia Tikėjimo simbolio ir „Tėve mūsų“, yra Dekalogas, pateikiantis visiems žmonėms privalomus moralinio gyvenimo principus.

KBK 2033 kontekstas

Mokymo tarnyba2034 Popiežius ir vyskupai, „autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti, mokytojai“, „jiems pavestiems žmonėms skelbia būtiną įtikėti bei gyvenime pritaikyti tikėjimą“. Visuotinis ir įprastinis popiežiaus ir vyskupų vienybėje su juo Magisteriumas skelbia tikintiesiems tiesą, kurią jie turi tikėti, meilę, kuria turi gyventi, palaimą, kurios turi viltis.

KBK 2034 kontekstas

Mokymo tarnyba2035 Aukščiausias dalyvavimo Kristaus valdžioje laipsnis priklauso nuo neklystamumo charizmos; tas neklaidingumas apima ir visą dieviškojo Apreiškimo paveldą, ir visus doktrinos elementus, neišskiriant moralinių, nes be jų neįmanoma išsaugoti, išdėstyti ir laikytis išganingų tikėjimo tiesų.

KBK 2035 kontekstas

Mokymo tarnyba2036 Magisteriumo valdžia taip pat apima prigimtinio įstatymo įsakymus, kadangi jų laikytis, kaip reikalauja Kūrėjas, yra būtina išganymo sąlyga. Primindamas prigimtinio įstatymo nurodymus, Bažnyčios Magisteriumas atlieka esminę savo pranašiškosios užduoties dalį: skelbia žmonėms, kas jie iš tikrųjų yra, bei primena, kuo jie privalo būti Dievo akyse.

KBK 2036 kontekstas

Mokymo tarnyba2037 Bažnyčiai patikėtas Dievo Įstatymas nurodo tikintiesiems gyvenimo ir tiesos kelią. Tad jie turi teisę būti mokomi išganingųjų Dievo įsakymų, kurie leidžia aiškiau apsispręsti ir, malonei padedant, gydo pažeistą žmogaus protą. Jų pareiga laikytis teisėtos bažnytinės valdžios išleistų nurodymų ir nutarimų. Net jei jie būtų skirti drausmei palaikyti, jiems būtina paklusti iš meilės.

KBK 2037 kontekstas

Mokymo tarnyba2038 Mokant krikščioniškosios moralės ir ją taikant gyvenime, Bažnyčiai reikia ganytojų atsidavimo, teologų žinios, visų krikščionių ir geros valios žmonių indėlio. Tikint ir gyvenant pagal Evangeliją, kiekvienam leista patirti gyvenimą „Kristuje“, kuris nušviečia dieviškąją ir žmogiškąją tikrovę ir daro mus pajėgius ją vertinti pagal Dievo Dvasią. Tad Šventoji Dvasia gali remtis ir visai paprastais žmonėmis, kad apšviestų mokytuosius ir aukščiausias pareigas einančiuosius.

KBK 2038 kontekstas

Mokymo tarnyba2039 Bažnytines pareigas privalu atlikti broliško tarnavimo ir atsidavimo Bažnyčiai dvasia, Viešpaties vardu. Drauge kiekvieno tai atliekančio žmogaus sąžinė, moraliniu požiūriu vertindama jo paties veiksmus, privalo nesivadovauti vien asmenine nuomone. Kiek įmanydama, ji turi atsižvelgti į tai, kas gera visiems, tai yra kas išreikšta prigimtiniame ir apreikštame moraliniame įstatyme, o dėl to ir Bažnyčios įstatyme bei jos autentiškajame Magisteriumo mokyme moralės klausimais. Nedera asmeninę sąžinę ir protą priešpriešinti moraliniam įstatymui ar Bažnyčios Magisteriumui.

KBK 2039 kontekstas

Mokymo tarnyba2040 Šitaip tarp krikščionių gali stiprėti tikrai sūniška meilė Bažnyčiai. Ji yra į Bažnyčios prieglobstį mus atvedusios ir Kristaus kūno nariais padariusios Krikšto malonės brandinamas vaisius. Su motinišku susirūpinimu Bažnyčia mums teikia Dievo gailestingumą, kuris nugali visas mūsų nuodėmes ir ypatingu būdu veikia Sutaikinimo sakramente. Kaip rūpestinga motina ji taip pat savo liturgijoje kasdien mus maitina Viešpaties žodžiu ir Eucharistija.

KBK 2040 kontekstas

8882068 Tridento Susirinkimas moko, kad dešimt įsakymų įpareigoja krikščionis ir kad jų privalo laikytis ir nuteisintas žmogus. Tai patvirtina Vatikano II Susirinkimas: „Viešpats [...] siunčia vyskupus kaip apaštalų įpėdinius mokyti visų tautų ir skelbti Evangelijos visai kūrinijai, idant visi žmonės tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu pasiektų išganymą.“

KBK 2068 kontekstas

890851 Misijos motyvas. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus...“ (2 Kor 5, 14). Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dievas trokšta, kad visi, pažindami tiesą, būtų išganyti. Išganymas – tiesoje. Tie, kurie paklūsta tiesos Dvasiai, jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa buvo patikėta, atsiliepdama į jų troškimą, privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti misijinė.

KBK 851 kontekstas

8901785 Ugdant sąžinę, kelią mums nušviečia Dievo žodis; jį reikia priimti su tikėjimu bei malda ir pagal jį elgtis. Taip pat privalome tikrinti savo sąžinę žvelgdami į Viešpaties kryžių. Čia mums padeda Šventosios Dvasios dovanos, kitų žmonių liudijimai ar patarimai, vadovauja tikrasis Bažnyčios mokymas.

KBK 1785 kontekstas

8951558 „Drauge su šventinimo pareiga vyskupo konsekracija taip pat suteikia mokymo ir valdymo pareigas. [...] Kaip aiškiai liudija Tradicija, [...] rankų uždėjimu ir konsekracijos žodžiais taip suteikiama Šventosios Dvasios malonė ir įspaudžiama šventoji žymė, kad vyskupai prakilniu ir regimu būdu užima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo ir Kunigo – vietą ir veikia atstovaudami jo asmeniui (in Eius persona agant).“ „Tad vyskupai jiems duotąja Šventąja Dvasia tampa tikrais ir autentiškais tikėjimo mokytojais, kunigais ir ganytojais.“

KBK 1558 kontekstas

8961550 Kristaus buvimo Jam atstovaujančiame asmenyje nereikia suprasti taip, tarsi pastarasis būtų apsaugotas nuo visų žmogiškųjų silpnybių: noro valdyti, klaidų ar net nuodėmių. Šventosios Dvasios jėga nelaiduoja vienodai visų tarnautojo veiksmų. Laiduojami sakramentai, ir net kunigo nuodėmės negali pakenkti malonės vaisiams, bet yra daug kitų jo veiksmų, paliekančių kunigo žmogiškumo pėdsakus, kurie ne visada esti ištikimybės Evangelijai ženklas ir todėl gali kenkti vaisingam Bažnyčios apaštalavimui.

KBK 1550 kontekstas

897873 Net Viešpaties valia atsiradę skirtumai tarp Jo kūno narių tarnauja to kūno vienybei ir misijai. Mat „Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė. Apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus skyrė pareigą jo vardu bei galia mokyti, šventinti ir valdyti. O pasauliečiai, tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, atlieka savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje.“ Pagaliau „abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...] savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“

KBK 873 kontekstas

8982105 Tinkamai garbinti Dievą yra tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės pareiga. Toks yra tradicinis katalikų mokymas „apie žmonių ir visuomenės moralinę pareigą tikrajam tikėjimui ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai“. Nuolat skelbianti žmonėms Evangeliją Bažnyčia taip darbuojasi, kad jie galėtų „krikščioniška dvasia paveikti bendruomenės, kurioje gyvena, mąstymą ir papročius, įstatymus ir santvarką“. Socialinė krikščionių pareiga yra gerbti ir žadinti kiekvieno žmogaus tiesos ir gėrio meilę. Jie akinami skleisti vienintelę tikrą religiją, kuri gyvuoja apaštališkojoje Katalikų Bažnyčioje. Krikščionys yra pašaukti būti pasaulio šviesa. Taip Bažnyčia parodo, kad Kristus viešpatauja visai kūrinijai ir ypač žmonių visuomenei.

KBK 2105 kontekstas

8992442 Bažnyčios ganytojams nedera tiesiogiai dalyvauti politinėje veikloje ir organizuoti socialinį gyvenimą. Tuo užsiimti drauge su kitais piliečiais turi savo iniciatyva veikiantys tikintys pasauliečiai; tai – jų pašaukimo dalis. Socialinei veiklai plėtoti yra daug konkrečių būdų. Visada būtina atsižvelgti į bendrąjį gėrį ir likti ištikimiems Evangelijos žodžiams ir Bažnyčios mokymui. Tikintiems pasauliečiams dera „su krikščionišku atsidavimu gaivinti laikinąją tikrovę ir būti taikos ir teisingumo liudytojais bei kūrėjais“.

KBK 2442 kontekstas

900863 Visa Bažnyčia yra apaštališka ta prasme, kad ji per šv. Petro ir apaštalų įpėdinius tikėjimo ir gyvenimo bendryste išsaugo ryšį su savo pradžia. Visa Bažnyčia yra apaštališka ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą pasaulį; visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja šioje misijoje. „Krikščioniškasis pašaukimas yra ir pašaukimas apaštalavimui.“ „Apaštalavimu“ vadinama „kiekviena mistinio Kūno veikla“, kuria siekiama „visoje žemėje“ skleisti „Kristaus karalystę“.

KBK 863 kontekstas

901784 Kas tikėjimu ir Krikštu įsitraukia į Dievo tautą, tampa išskirtinio – kunigiškojo – tos tautos pašaukimo dalyviu: „Viešpats Kristus, iš žmonių paimtas vyriausiasis Kunigas, iš naujosios tautos padarė 'karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui'. Mat pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste.“

KBK 784 kontekstas

9011268 Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.

KBK 1268 kontekstas

901358 Dievas visa sukūrė žmogui, bet žmogų sukūrė tam, kad jis Dievui tarnautų, Jį mylėtų ir Jam aukotų visą kūriniją: Kas toji būtybė, kuri atėjo į gyvenimą šitaip pagerbta? Tai žmogus, didi ir įstabi gyva būtybė, Dievo akyse vertingesnė už visą kūriniją: tai jam duoti dangus ir žemė, ir jūros, ir kita visata. Tai žmogus, kurio išganymas Dievui toks svarbus, kad Jis nepagailėjo jam net savo vienatinio Sūnaus. Juk Dievas be paliovos daro viską, kad tik žmogų pakeltų ligi savęs ir pasodintų savo dešinėje.

KBK 358 kontekstas

904785 „Šventoji Dievo tauta taip pat yra Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė“, ypač tada, kai visa tauta – pasauliečiai ir hierarchija – suvokdama antgamtinę tikėjimo prasmę, „nenutoldama laikosi vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo“, vis giliau jį supranta ir liudija Kristų šiame pasaulyje.

KBK 785 kontekstas

90492 „Visuma tikinčiųjų [...] tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, 'nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio' visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės.“

KBK 92 kontekstas

9052044 Pakrikštytųjų ištikimybė yra pirmutinė sąlyga Evangelijai skelbti ir Bažnyčios misijai pasaulyje vykdyti. Išganymo naujieną turi patvirtinti krikščionių gyvenimo liudijimas, kad žmonės matytų spinduliuojančią jos tiesos jėgą. „Jau pats krikščioniško gyvenimo liudijimas ir geri darbai, atlikti antgamtine dvasia, turi galios patraukti žmones į tikėjimą ir Dievą.“

KBK 2044 kontekstas

9052472 Krikščionių pareiga dalyvauti Bažnyčios gyvenime skatina juos būti Evangelijos liudytojais ir atitinkamai įsipareigoti. Liudyti – tai perteikti tikėjimą žodžiais ir darbais. Liudijimas yra teisingumo aktas, patvirtinantis tiesą arba leidžiantis ją pažinti: Visi Kristaus tikintieji, kad ir kur jie gyventų, savo gyvenimo pavyzdžiu bei žodžio liudijimu privalo taip atskleisti naująjį žmogų, kuriuo jie apsivilko per krikštą, ir Šventosios Dvasios galią, kuria buvo sustiptinti Sutvirtinimo sakramentu.

KBK 2472 kontekstas

9062495 „Visiems bendruomenės nariams privalu ir šioje srityje vykdyti teisingumo ir artimo meilės pareigas. Tad ir naudodamiesi visuomenės komunikavimo priemonėmis jie tesistengia formuoti ir skleisti teisingą viešąją nuomonę.“ Solidarumas atsiranda kaip tikros ir teisingos informacijos padarinys, laisvai sklindant idėjoms, padedančioms pažinti ir gerbti kitus žmones.

KBK 2495 kontekstas

908786 Pagaliau Dievo tauta dalyvauja ir karališkojoje Kristaus veikloje. Kristus karaliauja patraukdamas prie savęs visus žmones savo mirtimi ir prisikėlimu. Kristus, visatos Karalius ir Viešpats, tapo visų tarnu, atėjęs „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Krikščioniui „tarnauti [Kristui] reiškia viešpatauti“, ypač tarp vargšų ir kenčiančių, kuriuose Bažnyčia „atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą“. Dievo tauta savo „karališkąjį kilnumą“ pasiekia gyvendama pagal šį pašaukimą tarnauti drauge su Kristumi. Visus atgimusius Kristuje kryžiaus ženklas padaro karaliais, Šventosios Dvasios patepimas pašventina kunigais, kad visi dvasininkai – įskaitant ir tuos, kurie turime ypatingų mūsų tarnybos pareigų, – ir dvasingieji krikščionys sąmoningai laikytų save karališkosios veiklos dalyviais. Kas gi gali būti karališkiau, kaip Dievui atsidavusiai sielai valdyti savo kūną? Ir kas gali būti kunigiškiau, kaip paaukoti Viešpačiui tyrą sąžinę ir ant savo širdies altoriaus atnašauti nesuteptas meilės aukas?

KBK 786 kontekstas

9142103 Bažnyčia pripažįsta, kokią pavyzdžio jėgą turi įžadai gyventi pagal Evangelijos patarimus : Motina Bažnyčia džiaugiasi, regėdama savo glėbyje daug vyrų ir moterų, kurie artimiau seka ir ryškiau parodo Išganytojo savęs apiplėšimą, Dievo vaikų laisve priimdami neturtą ir atsižadėdami savo valios. Eidami tobulumo keliu toliau, kaip reikalauja Įstatymas, jie dėl Dievo palenkia save žmogui, norėdami geriau susitapatinti su klusniuoju Kristumi. Tam tikrais atvejais Bažnyčia gali dėl pateisinamų motyvų atleisti nuo įžadų ir pažadų.

KBK 2103 kontekstas

9151973 Naujajame Įstatyme, be įsakymų, yra ir Evangelijos patarimų. Tradicinis Dievo įsakymų ir Evangelijos patarimų atskyrimas remiasi jų santykiu su meile, su krikščioniškojo gyvenimo tobulumu. Įsakymai turi pašalinti, kas nesuderinama su meile. Patarimų tikslas – pašalinti, kas gali būti kliūtimi meilei tobulėti, net jei ir nebūtų jai priešinga.

KBK 1973 kontekstas

9151974 Evangelijos patarimais parodoma gyva meilės pilnatvė: meilė niekada nenurimsta, jei neduoda vis daugiau. Jie liudija meilės polėkį ir žadina mūsų dvasinį budrumą. Naujojo Įstatymo tobulumą iš esmės lemia Dievo ir artimo meilės įsakymai. Tiesesnius kelius ir tinkamesnes priemones jam pasiekti nužymi patarimai; kiekvienam žmogui dera jais vadovautis pagal savo pašaukimą: Dievas nori, kad kiekvienas žmogus laikytųsi ne visų patarimų, o tik tų, kurie tinka skirtingiems asmenims, laikams, progoms ir žmonių jėgoms, ir kurių reikalauja meilė; būdama visų dorybių, įsakymų, patarimų ir apskritai visų įstatymų ir krikščioniškų veiksmų karalienė, ji visus juos atitinkamai paskirsto pagal svarbą, sutvarko, nurodo jų laiką ir įvertina.

KBK 1974 kontekstas

9162687 Daugybė vienuolių visą savo gyvenimą paskyrė maldai. Pradedant Egipto dykumų atsiskyrėliais, vienuoliai ir vienuolės savo laiką skirdavo Dievui šlovinti ir savo tautai užtarti. Pašvęstasis gyvenimas be maldos neišsilaikytų ir nesiplėstų; jis yra viena iš gyvųjų kontempliacijos ir dvasinio gyvenimo Bažnyčioje versmių.

KBK 2687 kontekstas

916933 Ar šis liudijimas būtų viešas, kaip vienuolių, ar privataus pobūdžio, ar net slaptas, Kristaus atėjimas visiems pašvęstiesiems yra jų gyvenimo šaltinis ir kelrodė žvaigždė: Kadangi Dievo tauta neturi čia pasiliekančios buveinės, [...] vienuolių luomas visiems tikintiesiems ryškiau atskleidžia jau šiame pasaulyje slypinčius dangiškuosius turtus, liudija Kristaus Atpirkimu įgytą naują ir amžiną gyvenimą, skelbia būsimąjį prisikėlimą ir dangaus karalystės garbę.

KBK 933 kontekstas

9172684 Per Bažnyčių istoriją šventųjų bendrystėje išsirutuliojo įvairios dvasingumo formos. Dievo meilę žmonėms liudijančio asmens charizma gali būti perduota kaip Elijo „dvasia“ Elišai ir Jonui Krikštytojui, kad ir mokiniai būtų tos dvasios dalininkai. Dvasingumas taip pat yra įvairių liturginių ir teologinių srovių santaka ir liudija tikėjimo įkultūrinimą atitinkamoje žmonių aplinkoje ir jų istorijoje. Krikščioniškojo dvasingumo formos įsitraukia į gyvąją maldos tradiciją ir tampa būtinu vadovu tikintiesiems. Savo turtinga įvairove jos atspindi gryną ir vienintelę Šventosios Dvasios šviesą. „Dvasia tikrai yra šventųjų vieta, o šventasis – sava Dvasios vieta, nes jis pasiaukoja gyventi su Dievu ir yra vadinamas Dvasios šventove.“

KBK 2684 kontekstas

9212719 Kontempliatyvioji malda yra meilės bendrystė, daugybei teikianti gyvybę tiek, kiek sutinkama likti tikėjimo naktyje. Agonijos ir kapo naktys parengia velykinę Prisikėlimo naktį. Jo Dvasia (o ne „kūnas, kuris yra silpnas“) nulemia, kad kontempliatyviąja malda įgyvendintume šiuos tris intensyvius Jėzaus Valandos laikus. Būtina sutikti bent vieną valandą pabudėti kartu su Juo.

KBK 2719 kontekstas

9212015 Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos. Dvasinė pažanga apima askezę ir savęs apmarinimą, kurie palaipsniui veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą: Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.

KBK 2015 kontekstas

9221618 Kristus yra viso krikščioniškojo gyvenimo centras. Ryšys su Juo yra svarbiausias iš visų kitų ryšių šeimoje ir visuomenėje. Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, atsisakiusių didžio santuokos gėrio, kad lydėtų Avinėlį, kur tik Jis eina, kad rūpintųsi Viešpaties reikalais ir stengtųsi Jam patikti, kad išeitų pasitikti ateinančio Jaunikio. Pats Kristus kvietė kai kuriuos sekti Juo gyvenant taip, kaip Jis gyveno: Yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl Dangaus Karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano (Mt 19, 12).

KBK 1618 kontekstas

9221619 Mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra Krikšto malonės išsiskleidimas, iškalbingas ženklas, kad ryšys su Kristumi yra užvis pranašesnis, kad karštai laukiama Jo sugrįžimo; tai taip pat ženklas, primenantis, jog santuoka tėra šių praeinančių laikų tikrovė.

KBK 1619 kontekstas

9221620 Tiek Santuokos sakramentas, tiek mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra iš Viešpaties. Jis suteikia tam prasmę ir dovanoja malonę, būtiną norint gyventi pagal Jo valią. Mergeliškumo dėl dangaus karalystės vertinimas ir krikščioniškas santuokos supratimas vienas nuo kito neatskiriami ir vienas kitą remia: Kas smerkia santuoką, kartu menkina mergeliškumo garbę; kas santuoką giria, dar labiau pagerbia įstabesnį mergeliškumą. [...] Juk tai, kas atrodo gera tik lyginant su tuo, kas bloga, negali būti didžiai gera, bet tai, kas dar geriau už neginčytiną gėrį, yra aukščiausias gėris.

KBK 1620 kontekstas

9231672 Kai kurių palaiminimų veikimas tvarus: jais pašvenčiami asmenys Dievui, o daiktai bei vietos paskiriami vien liturginėms reikmėms. Iš teikiamų asmenims palaiminimų – o jų negalima tapatinti su sakramentiniu įšventinimu – minėtini: vienuolyno abato ir abatės palaiminimas, mergelių ir našlių pašventimas, vienuolių įžadų apeigos ir kai kurioms bažnytinėms tarnystėms tinkamų asmenų (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai. Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir drabužių, varpų ir t. t. dedikavimą ar palaiminimą.

KBK 1672 kontekstas

9251672 Kai kurių palaiminimų veikimas tvarus: jais pašvenčiami asmenys Dievui, o daiktai bei vietos paskiriami vien liturginėms reikmėms. Iš teikiamų asmenims palaiminimų – o jų negalima tapatinti su sakramentiniu įšventinimu – minėtini: vienuolyno abato ir abatės palaiminimas, mergelių ir našlių pašventimas, vienuolių įžadų apeigos ir kai kurioms bažnytinėms tarnystėms tinkamų asmenų (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai. Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir drabužių, varpų ir t. t. dedikavimą ar palaiminimą.

KBK 1672 kontekstas

926796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.

KBK 796 kontekstas

927854 Būdama misijinė, Bažnyčia „keliauja kartu su visa žmonija ir kartu su pasauliu patiria tą pačią žemiškąją dalią. Žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą. Bažnyčia yra tartum tos bendruomenės raugas, tartum jos siela“. Užtat misiją vykdančiai Bažnyčiai reikia kantrybės. Bažnyčios pastangos prasideda su Evangelijos skelbimu tautoms ir žmonių grupėms, kurios dar netiki Kristaus, tęsiasi steigiant krikščionių bendruomenes, kurios „taps Dievo buvimo pasaulyje ženklu“, ar įkuriant vietines Bažnyčias; ji skatina įkultūrinimo procesą, kad Evangelija persunktų įvairių tautų kultūrą. Nestinga šioms pastangoms ir nesėkmių. Bažnyčia „tik pamažu paliečia ir perskverbia žmones, bendruomenes bei tautas ir šitaip įtraukia visus į katalikišką [visuotinę] pilnatvę.“

KBK 854 kontekstas

929901 „Pasauliečiai, būdami skirti Kristui ir patepti Šventąja Dvasia, yra įstabiu būdu šaukiami ir rengiami, kad Dvasia juose neštų vis gausesnį vaisių. Mat visi jų darbai, maldos ir apaštalavimo pastangos, santuokinis ir šeimos gyvenimas, kasdienis triūsas ir sielos bei kūno poilsis, jei tik tai atliekama Dvasioje, ir net kantriai pakeliami gyvenimo sunkumai, per Jėzų Kristų tampa Dievui priimtinomis dvasinėmis aukomis, kurios eucharistinės aukos metu drauge su Viešpaties Kūnu itin pamaldžiai įteikiamos Tėvui. Šitaip ir pasauliečiai, tartum visur šventai veikią garbintojai, patį pasaulį pašvenčia Dievui.“

KBK 901 kontekstas

932775 „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“: būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Kadangi žmonių bendrumo pagrindas yra jungtis su Dievu, Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas. Joje ta vienybė jau gyvuoja, nes Bažnyčia suburia „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9) žmones; kartu ji yra tos visiškai įgyvendintos vienybės, kuri dar turi būti pasiekta, „ženklas ir įrankis“.

KBK 775 kontekstas

933672 Prieš žengdamas į dangų, Kristus tvirtino, kad dar neatėjo valanda garbingai atkurti Izraelio tautos lauktos Mesijo karalystės, kuri, anot pranašų, turės visiems žmonėms laiduoti galutinį teisingumo, meilės ir taikos viešpatavimą. Dabarties metas, kaip sako Viešpats, yra Dvasios ir liudytojų metas, bet drauge metas ir suspaudimų, ir išmėginimo blogiu, kuris neaplenks nė Bažnyčios ir duos pradžią paskučiausių laikų kovai. Tai laukimo ir budėjimo metas.

KBK 672 kontekstas

933769 Bažnyčia bus „visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje“ Kristui šlovingai sugrįžus. Ligi tos dienos „Bažnyčia keliauja pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama“. Čia, žemėje, ji jaučiasi esanti tremtyje, toli nuo Viešpaties, ir trokšta galutinio Karalystės atėjimo, tai yra „susijungti garbėje su savo Karaliumi“. Bažnyčios, o per ją ir pasaulio garbingas atbaigimas įvyks ne be didelių išmėginimų. Ir tik tada „visi teisieji – nuo Adomo, nuo teisiojo Abelio iki paskutinio išrinktojo – bus suburti pas Tėvą visuotinėje Bažnyčioje“.

KBK 769 kontekstas

KBKS nuorodos

873, 934178. Iš ko sudaryta Dievo tauta?

Dieviškuoju įsteigimu Bažnyčioje yra įšventintųjų tarnautojų, gavusių Šventimų sakramentą ir sudarančių Bažnyčios hierarchiją. Kiti tikintieji vadinami pasauliečiais. Ir tarp vienų, ir tarp kitų yra tikinčiųjų, pašvęstųjų Dievui ypatingu būdu – išpažįstančių evangelinius patarimus: celibato skaistumą, neturtą ir klusnumą.

KBKS 178 kontekstas

874-876, 935179. Kodėl Kristus įsteigė bažnytinę hierarchiją?

Kristus įsteigė bažnytinę hierarchiją, idant ši jo vardu ganytų Dievo tautą, ir dėl to suteikė jai valdžią. Ją sudaro įšventintieji tarnautojai: vyskupai, kunigai ir diakonai. Dėl Šventimų sakramento vyskupai ir kunigai tarnaudami veikia Kristaus kaip Galvos vardu ir atstovaudami jo asmeniui; diakonai tarnauja Dievo tautai žodžio, liturgijos ir meilės diakonija (tarnystė).

KBKS 179 kontekstas

877180. Kaip įgyvendinamas bažnytinės tarnybos kolegialumas?

Kristaus išrinktų ir pasiųstų dvylikos apaštalų pavyzdžiu bažnytinės hierarchijos narių vienybė skirta visų tikinčiųjų bendrystei. Kiekvienas vyskupas tarnauja kaip vyskupų kolegijos narys bendrystėje su popiežiumi, kartu su juo rūpindamasis visuotine Bažnyčia. Kunigai tarnauja kaip dalinės Bažnyčios kunigijos nariai bendrystėje su savo vyskupu ir jo vadovaujami.

KBKS 180 kontekstas

891185. Kada pasireiškia Magisteriumo neklystamumas?

Neklystamumas pasireiškia tada, kai Romos popiežius, kaip aukščiausiasis Bažnyčios ganytojas, savo valdžios galia arba vyskupų kolegija bendrystėje su popiežiumi, ypač susirinkusi į visuotinį Susirinkimą, galutiniu aktu skelbia mokymą tikėjimo ar moralės klausimais ir kai popiežius ir vyskupai paprastajame magisteriume sutartinai pateikia kokį nors mokymą kaip galutinį. Šio mokymo privalo laikytis kiekvienas tikintysis su tikėjimo klusnumu.

KBKS 185 kontekstas

894-896187. Kaip vyskupai vykdo valdymo pareigą?

Kiekvienas vyskupas kaip vyskupų kolegijos narys drauge su kitais vyskupais, esančiais vienybėje su popiežiumi, kolegialiai rūpinasi visomis dalinėmis Bažnyčiomis ir visa Bažnyčia. Jam patikėtajai dalinei Bažnyčiai vyskupas vadovauja jam būdingos, paprastos ir tiesioginės šventosios valdžios galia Gerojo Ganytojo Kristaus vardu bendrystėje su visa Bažnyčia ir vadovaujamas Petro įpėdinio.

KBKS 187 kontekstas

901-903189. Kaip tikintieji pasauliečiai dalyvauja Kristaus kunigiškojoje tarnyboje?

Jie dalyvauja joje, kaip dvasinę auką, „priimtiną Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 5), aukodami, pirmiausia Eucharistijoje, visą savo gyvenimą – veiklą, maldas, apaštalavimo užmojus, šeimos gyvenimą, kasdienį darbą, kantriai pakeliamus gyvenimo sunkumus ir kūno bei dvasios atgaivą. Taip Kristui atsidavę ir Šventosios Dvasios pašvęsti pasauliečiai aukoja Dievui patį pasaulį.

KBKS 189 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

393KTK kan. 204, § 1; plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 31: AAS 57 (1965) 37–38.

394KTK kan. 208; plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 32: AAS 57 (1965) 38–39.

395Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 2: AAS 58 (1966) 838–839.

396KTK kan. 207, § 2.

397Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 18: AAS 57 (1965) 21–22.

398Plg. Rom 1, 1.

399Plg. 1 Kor 9, 19.

400Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 5: AAS 58 (1966) 951.

401Plg. Jn 17, 21–23.

402Plg. Mt 4, 19. 21; Jn 1, 43.

403Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 19: AAS 57 (1965) 22.

404Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 25; plg. KTK kan. 330.

405Plg. Mt 16, 18–19.

406Plg. Jn 21, 15–17.

407Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 26.

408Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 27.

409Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 26; plg. Idem, Dekr. Christus Dominus, 2: AAS 58 (1966) 673; Ibid., 9: AAS 58 (1966) 676.

410Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 26; plg. KTK kan. 336.

411KTK kan. 337, § 1.

412Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 27.

413Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 26.

414Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 27.

415Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 27.

416Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Christus Dominus, 3: AAS 58 (1966) 674.

417Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 28.

418Plg. Gal 2, 10.

419Plg. Canones Apostolorum, 34 [Constitutiones apostolicae 8, 47, 34]: SC 336, 284 (Funk, Didascalia et Constitutiones Apostolorum, 1, 572–574).

420Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 29.

421Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 4: AAS 58 (1966) 995.

422Plg. Mk 16, 15.

423Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 25: AAS 57 (1965) 29.

424Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 12: AAS 57 (1965) 16; plg. Idem, Dogm. konst. Dei Verbum, 10: AAS 58 (1966) 822.

425Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 25: AAS 57 (1965) 30; plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Pastor aeternus, c. 4: DS 3074.

426Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 10: AAS 58 (1966) 822.

427Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 25: AAS 57 (1965) 30.

428Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 25: AAS 57 (1965) 30.

429Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 25: AAS 57 (1965) 29–30.

430Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 26: AAS 57 (1965) 31.

431Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 26: AAS 57 (1965) 32.

432Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 27: AAS 57 (1965) 32.

433Plg. Lk 22, 26–27.

434Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 27: AAS 57 (1965) 32.

435Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 27: AAS 57 (1965) 33.

436Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Smyrnaeos 8, 1: SC 10bis, 138 (Funk 1, 282).

437Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 31: AAS 57 (1965) 37.

438Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 31: AAS 57 (1965) 37–38.

439Pijus XII, Allocutio ad Patres Cardinales recenter creatos (1946 vasario 20): AAS 38 (1946) 149; adductus a Jonas Paulius II, Apašt. parag. Christifideles laici, 9: AAS 81 (1989) 406.

440Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 33: AAS 57 (1965) 39.

441Plg. 1 Pt 2, 5.

442Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 34: AAS 57 (1965) 40; plg. Ibid., 10: AAS 57 (1965) 14–15.

443KTK kan. 835, § 4.

444Plg. KTK kan. 230, § 1.

445KTK kan. 230, § 3.

446Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 35: AAS 57 (1965) 40.

447Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 3, q. 71, a. 4, ad 3, ed. Leon. 12, 124.

448Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 35: AAS 57 (1965) 40.

449Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 6: AAS 58 (1966) 843; plg. Idem, Dekr. Ad gentes, 15: AAS 58 (1966) 965.

450Plg. KTK kan. 774. 776. 780.

451Plg. KTK kan. 229.

452Plg. KTK kan. 822, § 3.

453KTK kan. 212, § 3.

454Plg. Fil 2, 8–9.

455Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 36: AAS 57 (1965) 41.

456Šv. Ambraziejus, Expositio psalmi CXVIII 14, 30: CSEL 62, 318 (PL 15, 1476).

457Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 36: AAS 57 (1965) 42.

458Paulius VI, Apašt. parag. Evangelii nuntiandi, 73: AAS 68 (1976) 61.

459KTK kan. 129, § 2.

460Plg. KTK kan. 443, § 4.

461KTK kan. 463, § 1–2.

462Plg. KTK kan. 511–512; 536.

463Plg. KTK kan. 517, § 2.

464Plg. KTK kan. 492, § 1; 537.

465Plg. KTK kan. 1421, § 2.

466Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 36: AAS 57 (1965) 42.

467Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 33: AAS 57 (1965) 39.

468Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 44: AAS 57 (1965) 51.

469Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 42–43: AAS 57 (1965) 47–50; Idem, Dekr. Perfectae caritatis, 1: AAS 58 (1966) 702–703.

470Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Perfectae caritatis, 5: AAS 58 (1966) 704–705.

471Plg. KTK kan. 573.

472Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 43: AAS 57 (1965) 49.

473Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Perfectae caritatis, 1: AAS 58 (1966) 702.

474Plg. KTK kan. 605.

475KTK kan. 603, § 1.

476Plg. 1 Kor 7, 34–36.

477Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Vita consecrata, 7: AAS 88 (1996) 382.

478KTK kan. 604, § 1.

479Praenotanda, 1, in: Ordo Consecrationis virginum, editio typica, Vatikanas, 1970, p. 7.

480Plg. KTK kan. 604, § 1.

481Plg. Praenotanda, 2, in: Ordo Consecrationis virginum, editio typica, Vatikanas, 1970, p. 7.

482Plg. KTK kan. 604, § 2.

483Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 15: AAS 57 (1965) 102.

484Plg. KTK kan. 573.

485Plg. KTK kan. 607.

486Plg. KTK kan. 591.

487Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Christus Dominus, 33–35: AAS 58 (1966) 690–692.

488Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 18: AAS 58 (1966) 968–969; Ibid., 40: AAS 58 (1966) 987–988.

489Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio, 69: AAS 83 (1991) 317.

490KTK kan. 710.

491Pijus XII, Apašt. konst. Provida Mater: AAS 39 (1947) 118.

492KTK kan. 713, § 2.

493Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Perfectae caritatis, 11: AAS 58 (1966) 707.

494Plg. KTK kan. 713.

495KTK kan. 731, § 1–2.

496KTK kan. 783; plg. Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris missio, 69: AAS 83 (1991) 317–318.

497Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 31: AAS 57 (1965) 37.

498Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 44: AAS 57 (1965) 50–51.

499Plg. KTK kan. 207, § 1–2.

500KTK kan. 331.

501Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Christus Dominus, 2: AAS 58 (1966) 673.

502Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 27.

503Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 2: AAS 58 (1966) 839.

504Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 43: AAS 58 (1966) 1063.

505Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 36: AAS 57 (1965) 41.