Liturgija – Švenčiausiosios Trejybės darbas. KBK

1 skirsnis. Liturgija – Švenčiausiosios Trejybės darbas

I. Tėvas – liturgijos šaltinis ir tikslas

1077^S-221^Y-167^Y-170„Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje,492 mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo [Sūnaus]“ (Ef 1, 3–6).

1078^S-221^Y-167^Y-1702626Laiminimas yra dieviškas veiksmas, kuriuo dovanojama gyvybė ir kurio šaltinis yra Tėvas. Jo palaiminimas yra drauge ir žodis, ir dovana (lot. bene–dictio, gr. eu–logia). Žmogaus lūpose „laiminti“ reiškia šlovinti savo Kūrėją ir dėkingai Jam save patikėti.

1079^S-221^Y-167^Y-170Nuo laiko pradžios iki pabaigos visas Dievo veikimas yra laiminimas. Pradėdami liturgine pirmųjų kūrimo dienų poema ir baigdami dangiškosios Jeruzalės giesmėmis, įkvėptieji autoriai skelbia išganymo planą kaip neaprėpiamą dieviškąjį palaiminimą.

1080^S-221^Y-167^Y-170Nuo pat pradžios Dievas laimina gyvąsias būtybes, ypač vyrą ir moterį. Sandora su Nojumi ir visa gyvūnija atnaujina šį vaisingumo palaiminimą, nepaisant žmogaus nuodėmės, dėl kurios žemė tapo „prakeikta“. Tačiau nuo Abraomo laikų Dievo palaiminimas persmelkia į mirtį slinkusią žmonijos istoriją, kad ji vėl pasuktų į gyvenimą, į savo pradžią: palaiminimą gavusio „tikinčiųjų tėvo“ [Abraomo] tikėjimu buvo pradėta išganymo istorija.

1081^S-221^Y-167^Y-170Dievo palaiminimai lydi nuostabius ir išganingus įvykius: Izaoko gimimą, išėjimą iš Egipto (Velykas ir Išėjimą), Pažadėtosios žemės dovaną, Dovydo išrinkimą, Dievo buvimą Šventykloje, apvalančią tremtį ir „likučio“ sugrįžimą. Įstatymo, Pranašų ir psalmių apipinta išrinktosios tautos liturgija drauge ir primena tuos Dievo palaiminimus, ir atsiliepia į juos šlovindama ir dėkodama.

1082^S-221^Y-167^Y-170Bažnyčios liturgijoje dieviškasis palaiminimas pilnutinai apreiškiamas ir perduodamas: Tėvas pripažįstamas ir garbinamas kaip visų kuriamųjų bei išganomųjų palaiminimų šaltinis ir tikslas; Jo palaiminimų viršūnė yra dėl mūsų įsikūnijęs, miręs ir prisikėlęs Jo Žodis, per kurį mūsų širdims dosniai teikiama didžiausia iš visų dovanų – Šventoji Dvasia.

1083^S-221^Y-167^Y-1702627Kaip tikėjimo ir meilės atsakas į „dvasinius palaiminimus“, kuriais Tėvas mus apdovanoja, krikščionių liturgija suprantama dvejopai. Viena vertus, savo Viešpaties suvienyta ir Šventosios Dvasios paveikta² Bažnyčia dėkoja Tėvui „už jo neapsakomą dovaną“ (2 Kor 9, 15), garbindama Jį, šlovindama ir Jam dėkodama. Kita vertus, kol išsipildys Dievo planas, ji nesiliauja aukojusi Tėvui „mums duotų dovanų auką“1360 ir maldavusi Jį šiai aukai, jai pačiai, tikintiesiems ir visam pasauliui siųsti Šventąją Dvasią, kad tie dieviškieji palaiminimai, vienijantis su Kristaus kaip Kunigo mirtimi bei prisikėlimu, Šventosios Dvasios galia duotų gyvenimo vaisių Jo „malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 6).

II. Kristaus darbas liturgijoje

Išaukštintasis Kristus...

1084^S-222^Y-167^Y-170^Y-174662Sėdintis „Tėvo dešinėje“ ir dosniai teikiantis Šventąją Dvasią savo Kūnui – Bažnyčiai Kristus veikia per sakramentus, kuriuos pats įsteigė savo malonei dalyti. Sakramentai yra juslėmis patiriami ženklai (žodžiai ir veiksmai),1127 prieinami mūsų žmogiškajai prigimčiai. Kristaus veikimu ir Šventosios Dvasios galia jie padaro veiksmingą malonę, kurią žymi.

1085^S-222^Y-167^Y-170^Y-171Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir sudabartina savo Velykų slėpinį. Žemiškojo gyvenimo metu Jėzus jį skelbė mokydamas žmones ir savo veiksmais užbėgo jam už akių. Jo valandai atėjus,³ Jis išgyvena vienintelį istorijoje įvykį, kuris nebepraeina: Jėzus miršta, būna palaidotas, keliasi iš numirusių ir sėda Tėvo dešinėje „vieną kartą visiems laikams“ (Rom 6, 10; Žyd 7, 27; 9, 12). Tai tikras mūsų istorijoje nutikęs įvykis, tačiau jis sykiu ir nepakartojamas: visi kiti istorijos įvykiai vienąkart įvyksta, praeina ir nugrimzta praeitin. Kristaus Velykų slėpinys, atvirkščiai, negali likti vien tik praeityje, nes savo mirtimi Jis sunaikino mirtį, o visa, kas yra Kristus,519 visa, ką Jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir dėl to pranoksta visokį laiką, visada esti dabar. 1165Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykis išlieka ir visa traukia į gyvenimą.

... nuo apaštalų Bažnyčios laikų...

1086^S-222^Y-167^Y-170858„Kaip Kristus buvo Tėvo siųstas, taip ir jis pats pasiuntė apaštalus, kupinus Šventosios Dvasios, ne tik tam, kad, skelbdami Evangeliją visai kūrinijai, jie praneštų, jog Dievo Sūnus savo mirtimi ir prisikėlimu išvadavo mus iš šėtono valdžios bei mirties ir perkėlė į savo Tėvo karalystę, bet ir tam, kad skelbiamo išganymo darbą vykdytų auka ir sakramentais, apie kuriuos sukasi visas liturginis gyvenimas.“⁴

1087^S-222^Y-167^Y-170Tad prisikėlęs Kristus, duodamas apaštalams Šventąją Dvasią, jiems patikėjo savąją pašventinimo galią:⁵ jie tapo sakramentiniais Kristaus ženklais. Tos pačios Šventosios Dvasios galia jie patiki šią galią savo įpėdiniams. 861Ta „apaštalų įpėdinystė“ struktūruoja visą liturginį Bažnyčios gyvenimą, pati yra sakramentinė ir perduodama1536 Šventimų (Kunigystės) sakramentu.

... pasilieka žemiškojoje liturgijoje...

1088^S-222^Y-167^Y-170„Kad Bažnyčia išties galėtų atlikti tokį darbą“ – teikti arba perduoti savo išganymo darbą – „Kristus776 visuomet yra su ja, ypač jos liturginiuose veiksmuose.669 Jis yra Mišių aukoje, kai jas aukojančiojo asmenyje 'dabar aukoja, kunigams patarnaujant, tas pats, kuris save andai paaukojo ant kryžiaus', ir ypač eucharistiniais pavidalais. 1373Jis yra savo galia sakramentuose; kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus. Jis yra savo žodyje, kai pats kalba, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas. Pagaliau jis yra drauge, kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda, nes pats pažadėjo: 'Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų' (Mt 18, 20).“⁶

1089^S-222^Y-167^Y-170„Iš tikrųjų į šitokį darbą, kuriuo šlovinamas Dievas ir pašventinami žmonės, Kristus visuomet įtraukia savo mylimąją Sužadėtinę Bažnyčią,796 kuri šaukiasi savo Viešpaties ir per jį garbina amžinąjį Tėvą.“⁷

... kuri dalyvauja dangiškojoje liturgijoje

1090^S-222^Y-167^Y-1701137—1139„Žemiškojoje liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventoje vietoje. Liturgijoje drauge su visais dangaus kariuomenės pulkais giedame Viešpačiui garbės himną; pagarbiai prisimindami šventuosius, tikimės gauti kokią nors jų dalį ir prisijungti prie jų bendruomenės; laukiame Išgelbėtojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kol jis, mūsų gyvastis, pasirodys, ir mes su juo drauge pasirodysime šlovingi.“⁸

III. Šventoji Dvasia ir Bažnyčia liturgijoje

1091^S-223^Y-167^Y-170Liturgijoje Šventoji Dvasia yra Dievo tautos tikėjimo mokytoja, „didžių Dievo darbų“ – Naujosios Sandoros sakramentų – kūrėja.798 Bažnyčios širdyje Dvasia trokšta ir veikia, kad mes būtume gyvi prisikėlusio Kristaus gyvenimu. Kai Ji išgirsta savo pačios pažadintą mūsų tikėjimo atsaką, prasideda tikrasis bendradarbiavimas. Tada liturgija tampa bendru Šventosios Dvasios ir Bažnyčios darbu.

1092^S-223^Y-167^Y-170Sakramentiškai teikiant Kristaus slėpinį, Šventoji Dvasia veikia lygiai taip, kaip bet kuriuo kitu išganymo ekonomijos tarpsniu:737 Ji rengia Bažnyčią susitikti su savo Viešpačiu; tikinčiai bendruomenei Ji gyvai primena Kristų ir Jį parodo; savo perkeitimo galia Ji sudabartina Kristaus slėpinį ir daro jį veiklų; pagaliau ši vienijanti Dvasia sujungia Bažnyčią su Kristaus gyvenimu ir Jo misija.

Šventoji Dvasia mus parengia priimti Kristų

1093^S-223^Y-167^Y-170Sakramentinėje ekonomijoje Šventoji Dvasia įgyvendina Senosios Sandoros įvaizdžius.762 Kadangi Kristaus Bažnyčia buvo „įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros“⁹, tai Bažnyčios liturgija perima liturginius elementus iš Senosios Sandoros ir išsaugo juos kaip savo sudėtinę ir nepakeičiamą dalį:

— skaito Senąjį Testamentą;121

— meldžiasi psalmėmis;2585

— 1081gyvai mini gelbinčius įvykius ir reikšmingus faktus, išsipildžiusius Kristaus slėpinyje (Pažadą ir Sandorą, Išėjimą ir Velykas, Karalystę ir Šventyklą, Tremtį ir Sugrįžimą).

1094^S-223^Y-167^Y-170128—130Iš abiejų Testamentų darnos¹⁰ ir kilo Viešpaties velykinė,¹¹ o vėliau apaštalų ir Bažnyčios tėvų katechezė. Ji atskleidžia tai, ką buvo slėpusi Senojo Testamento raidė, būtent, Kristaus slėpinį. Tokia katechezė vadinama „tipologine“, nes Kristaus naujybę apreiškia „įvaizdžiais“ (typois), per kuriuos jis buvo skelbiamas pirmojoje Sandoroje faktais, žodžiais ir simboliais. Pažvelgus į tai iš naujo Kristaus tiesos Dvasioje, atsiveria tikroji tų įvaizdžių prasmė.¹² Tad tvanu ir Nojaus arka vaizduotas išgelbėjimas per Krikštą,¹³ lygiai kaip ir debesiu, ir perėjimu per Raudonąją jūrą taip pat; vanduo iš uolos buvo dvasinių Kristaus dovanų įvaizdis;¹⁴ mana dykumoje vaizdavo būsimą Eucharistiją, tikrąją „duoną iš dangaus“ (Jn 6, 32).

1095^S-223^Y-167^Y-170Todėl Bažnyčia advento bei gavėnios metu ir ypač Velyknaktį281 vis iš naujo perskaito ir išgyvena visus tuos didžiuosius išganymo istorijos įvykius kaip savosios liturgijos „šiandien“. Bet tai savo ruožtu įpareigoja katechezę padėti tikintiesiems suvokti dvasinę išganymo ekonomijos prasmę taip,117 kaip ją mums rodo ir padeda išgyventi Bažnyčios liturgija.

1096^S-223^Y-167^Y-170Žydų ir krikščionių liturgija. Geriau pažindami dar ir šiandien išpažįstamą ir išgyvenamą žydų tautos tikėjimą ir religinį gyvenimą, galime geriau suprasti kai kuriuos krikščionių liturgijos bruožus. Žydams ir krikščionims Šventasis Raštas yra esminė jų liturgijų dalis: ir skelbiant Dievo žodį, ir atsiliepiant į jį, ir malda šlovinant Dievą bei užtariant gyvuosius ir mirusiuosius, ir maldaujant Dievą gailestingumo. Žodžio liturgija yra sudaryta žydų maldos pavyzdžiu. Atitikmenų joje turi Valandų liturgija1174 ir kiti liturginiai tekstai bei apeigynai, neišskiriant nė labiausiai mūsų gerbiamų maldų, sakysim, „Tėve mūsų“.1352 Eucharistinės maldos irgi seka žydų tradicijos pavyzdžiais. Žydų ir krikščionių liturgijų panašumas, o kartu ir jų turinio skirtumai ypač ryškiai matomi per didžiąsias liturginių metų šventes, tokias kaip Velykos. Ir krikščionys, ir žydai švenčia Velykas:840 žydai – istorines Velykas, orientuotas į ateitį, krikščionys – Kristaus mirtimi ir prisikėlimu jau įvykusias Velykas, nors ir jie be paliovos laukia visuotinio atbaigimo.

1097^S-223^Y-167^Y-170Naujosios Sandoros liturgijoje visa liturginė veikla, ypač Eucharistijos ir sakramentų šventimas, yra Kristaus ir Bažnyčios susitikimas. Liturginis susirinkimas vienybės semiasi iš bendrystės su Šventąja Dvasia, kuri Dievo vaikus suburia į vieną Kristaus kūną. Ši vienybė pranoksta bet kokią žmogišką, rasinę, kultūrinę ir socialinę jų giminystę.

1098^S-223^Y-167^Y-170Liturginis susirinkimas turi rengtis susitikti su savo Viešpačiu, idant būtų tobulai parengta tauta.¹⁵ Toks širdžių pasirengimas yra Šventosios Dvasios ir liturgijos susirinkimo, ypač jo tarnautojų, bendras darbas. Šventosios Dvasios malonė1430 stengiasi pažadinti tikėjimą, paakinti širdį atsiversti ir laikytis Tėvo valios. Toks nusiteikimas yra prielaida kitoms per liturgiją teikiamoms malonėms gauti ir sulaukti jos brandinamų naujojo gyvenimo vaisių.

Šventoji Dvasia primena Kristaus slėpinį

1099^S-223^Y-167^Y-170Šventoji Dvasia ir Bažnyčia veikia išvien liturgijoje liudydamos Kristų ir Jo išganymo darbą. Labiausiai Eucharistijos, bet panašiai ir kitų sakramentų liturgija yra išganymo slėpinio atminimas („memorialas“). Šventoji Dvasia yra gyvoji Bažnyčios atmintis.91 ¹⁶

1100^S-223^Y-167^Y-170Dievo žodis. 1134Liturginiam susirinkimui Šventoji Dvasia pirmiausia primena išganymo įvykio prasmę suteikdama gyvybę Dievo žodžiui, kuris skelbiamas tam, kad būtų priimtas ir įgyvendintas:

103 131Liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė.¹⁷

1101^S-223^Y-167^Y-170Šventoji Dvasia suteikia gebėjimą Dievo žodžio skaitytojams ir klausytojams jį suprasti pagal jų širdžių pasirengimą. 117Per liturginėse apeigose skambančius žodžius, išraiškingus veiksmus ir simbolius Ji suveda tikinčiuosius ir jų vadovus į gyvą sąlytį su Kristumi – Tėvo Žodžiu ir Paveikslu, kad jie galėtų prasmingai įgyvendinti tai, ką girdi, regi ir veikia apeigų metu.

1102^S-223^Y-167^Y-170Išganymo žodis „tikinčiųjų širdyse ugdo tikėjimą, iš kurio prasideda ir auga krikščionių bendruomenė“.¹⁸ Dievo žodžio skelbimas nesibaigia vien mokymu, jis laukia tikėjimo atsako,143 kaip pritarimo ir įsipareigojimo Dievo Sandorai su savo tauta. Šventoji Dvasia duoda tikėjimo malonę, jį ugdo ir padeda stiprėti bendruomenės tikėjimui. Liturginis susirinkimas visų pirma yra tikėjimo bendrumas.

1103^S-223^Y-167^Y-170Anamnēsis. 1362Liturgijos šventimas visada remiasi išganinguoju Dievo įsikišimu į žmonijos istoriją. „Tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad [...] žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį.“¹⁹ Žodžio liturgijoje Šventoji Dvasia „primena“ susirinkusiems visa, ką Kristus yra dėl mūsų padaręs. Atitinkamais liturginiais veiksmais ir tradicinėmis įvairių Bažnyčių apeigomis „prisimenami“ [anamnezė] ir daugiau ar mažiau išryškinami nuostabūs Dievo darbai. Šventoji Dvasia, pažadinusi tokią Bažnyčios atmintį, drauge įkvepia dėkoti ir šlovinti (doksologian).

Šventoji Dvasia sudabartina Kristaus slėpinį

1104^S-223^Y-167^Y-170Krikščionių liturgija ne tik primena mus išganančius įvykius, bet ir sudabartina juos, kad jie vyktų mūsų akivaizdoje. Kristaus Velykų slėpinys švenčiamas, o ne kartojamas;1085 kartojamas tik jo šventimas. Kiekvieną kartą išliejama Šventoji Dvasia, kuri sudabartina tą vienintelį slėpinį.

1105^S-223^Y-167^Y-170Epiklēsis („šaukimasis“) yra kunigo tarpininkavimas maldaujant Tėvą atsiųsti Dvasią Pašventintoją,1153 kad aukojamos atnašos taptų Kristaus Kūnu ir Krauju, o tikintieji, Jį priimdami, patys taptų gyva auka Dievui.

1106^S-223^Y-167^Y-170Ir anamnezė, ir epiklezė yra visų sakramentinių apeigų, pirmiausia Eucharistijos, šerdis:

1375Klausi, kaip duona tampa Kristaus Kūnu, o vynas [...] Kristaus Krauju? O aš tau sakau: nusileidžia Šventoji Dvasia ir padaro tai, ko neaprėpia nei žodžiai, nei mintys. [...] Būk patenkintas išgirdęs, kad tai padaro Šventoji Dvasia; taip atsitiko ir tada, kai Šventosios Dvasios dėka iš Švenčiausiosios Mergelės Viešpats į save priėmė kūną.²⁰

1107^S-223^Y-167^Y-170Šventosios Dvasios perkeitimo galia liturgijoje artina Dievo karalystės atėjimą ir išganymo slėpinio atbaigimą.2816 Mums, laukiantiems ir turintiems vilties, Šventoji Dvasia leidžia iš anksto realiai patirti visišką bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe. Bažnyčios epiklezę išklausančio Tėvo siunčiama Šventoji Dvasia Ją priimantiems suteikia gyvenimą ir jau dabar yra jų „paveldėjimo laidas“.²¹

Šventosios Dvasios bendrystė

1108^S-223^Y-167^Y-170Kiekviename liturginiame veiksme atsiunčiama Šventoji Dvasia siekia vienyti tikinčiuosius su Kristumi, kad jie sudarytų Jo kūną.788 Ji yra tartum syvai Tėvo Vynmedžio, kuris brandina vaisius savo šakose.1091 ²² Liturgijoje Dvasia ir Bažnyčia glaudžiausiai bendradarbiauja. Bendrystės Dvasia nuolat išlieka Bažnyčioje,775 todėl Bažnyčia yra didysis bendrystės su Dievu sakramentas, suburiantis draugėn išsisklaidžiusius Dievo vaikus. Dvasios liturgijoje vaisius yra nuo mūsų broliškos bendrystės neatskiriama bendrystė su Švenčiausiąja Trejybe.²³

1109^S-223^Y-167^Y-170Epiklezėje taip pat meldžiama, kad susirinkimo susivienijimas su Kristaus slėpiniu būtų tikrai veiksmingas. „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo [Tėvo] meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė“ (2 Kor 13, 13) turi visada likti su mumis ir duoti vaisių ne vien eucharistinių apeigų metu. Tad Bažnyčia ir meldžia Tėvą atsiųsti Šventąją Dvasią, kad tikinčiųjų gyvenimą Ji paverstų gyva auka Dievui, dvasiškai perkeisdama jį pagal Kristaus pavyzdį,1368 rūpindamasi Bažnyčios vienybe ir dalyvaudama jos misijoje liudijimu ir gailestingosios meilės darbais.

Santrauka

1110^S-221^Y-167Bažnyčios liturgijoje Dievas Tėvas yra garbinamas ir šlovinamas kaip šaltinis visų kuriamųjų bei išganomųjų palaiminimų, kuriais Jis mus palaimino savo Sūnuje dovanodamas mums įvaikystės Dvasią.

1111^Y-167Kristaus veikimas liturgijoje yra sakramentinis, nes Jo išganymo slėpinį sudabartina Šventosios Dvasios galia; Jo Kūnas – Bažnyčia yra tarytum sakramentas (ženklas ir įrankis), kuriuo Šventoji Dvasia dalija išganymo slėpinį; keliaujanti Bažnyčia liturginėmis apeigomis jau dabar ragauja dangiškosios liturgijos.

1112^S-223^Y-167Šventosios Dvasios uždavinys Bažnyčios liturgijoje yra: parengti susirinkusius susitikti su Kristumi; susirinkusiems tikintiesiems liudyti Kristų ir palaikyti gyvą Jo atminimą; savąja perkeitimo galia realiai sudabartinti išganomąjį Kristaus veikimą ir padaryti bendrystės dovaną Bažnyčioje vaisingą .

KBK nuorodos

1077492 Tas „išskirtinio šventumo spindesys“, kuriuo ji buvo „nuo pat pirmo prasidėjimo akimirksnio papuošta“, atsirado grynai iš Kristaus: ji yra „dėl savo Sūnaus nuopelnų kilnesniu būdu atpirkta.“ Labiau už visus kitus sukurtus asmenis Tėvas ją „palaimino [...] Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje“ (Ef 1, 3) ir išsirinko „jame prieš pasaulio sukūrimą; [...] iš grynos meilės“ (Ef 1, 4–5), kad būtų šventa ir nesutepta Jo akivaizdoje.

KBK 492 kontekstas

10832627 Judama dviem pagrindinėmis kryptimis: šlovinimas, vedamas Šventosios Dvasios, per Kristų kyla į Tėvą (Jį šloviname, kad mus palaimino); maldaujama Šventosios Dvasios malonės, kuri per Kristų nusileidžia iš Tėvo (Jis mus laimina).

KBK 2627 kontekstas

10831360 Eucharistija yra padėkos auka Tėvui, pašlovinimas, kuriuo Bažnyčia parodo dėkingumą Dievui už visas Jo geradarybes, už visa, ką Jis yra įvykdęs kurdamas, atpirkdamas ir pašventindamas. Eucharistija pirmiausia reiškia „dėkojimą“.

KBK 1360 kontekstas

1084662 „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Pakėlimas ant kryžiaus reiškia ir pranašauja pakėlimą žengiant į dangų. Jis buvo pastarojo pradžia. Jėzus Kristus, vienintelis Naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, „įžengė ne į rankų darbo šventyklą [...], bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žyd 9, 24). Danguje Kristus nuolat veikia kaip amžinasis Kunigas; „todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Kaip „būsimųjų gėrybių kunigas“ (Žyd 9, 11), Jis yra liturgijos, kuri šlovina Tėvą danguje, centras ir pagrindinis veikėjas.

KBK 662 kontekstas

10841127 Deramai, su tikėjimu švenčiami sakramentai perduoda jais išreiškiamą malonę. Jie yra veiksmingi, nes juose veikia pats Kristus: Jis krikštija, Jis veikia savo sakramentuose, suteikdamas sakramentu išreiškiamą malonę. Tėvas visuomet išklauso savo Sūnaus Bažnyčios maldą, o Bažnyčia kiekvieno sakramento epiklezėje išreiškia savo tikėjimą Šventosios Dvasios galia. Kaip ugnis perkeičia visa, ką tik paliečia, taip ir Šventoji Dvasia paverčia dieviškuoju gyvenimu tai, kas būna pavesta Jos galiai.

KBK 1127 kontekstas

1085519 Visi Kristaus turtai „skirti kiekvienam žmogui ir yra mūsų visų savastis“. Nuo Įsikūnijimo „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“ ligi mirties „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3) ir Prisikėlimo „mums nuteisinti“ (Rom 4, 24) Kristus gyveno ne sau, bet mums. Dar ir dabar mes Jį „turime Užtarėją pas Tėvą“ (1 Jn 2, 1); „Jis amžinai gyvas, kad juos [tai yra mus] užtartų“ (Žyd 7, 25). Su visu tuo, ką Jis kartą visiems laikams dėl mūsų išgyveno ir iškentėjo, Jis nuolat stovi „prieš Dievo veidą“, kad „mus užtartų“ (Žyd 9, 24).

KBK 519 kontekstas

10851165 Bažnyčiai švenčiant Kristaus slėpinį, jos maldoje kaskart pasigirsta žodis: „šiandien!“, primindamas paties Viešpaties išmokytą maldą ir Šventosios Dvasios kvietimą. Tas gyvojo Dievo „šiandien“, į kurį turi įeiti šaukiamas žmogus, yra Jėzaus Velykų „valanda“, esanti visos istorijos ašimi: Visose būtybėse išsiskleidė gyvybė, ir visus gausiai pripildė šviesa; aušrų Aušra užliejo visatą, ir Tas, kuris jau buvo iki rytmetinės žvaigždės ir dangaus šviesulių, nemirtingas ir neaprėpiamas, didysis Kristus spindi virš visų būtybių šviesiau už saulę. Dėl to mums, į Jį tikintiems, prasideda ilga, amžinai šviesi, negęstanti diena: mistinės Velykos.

KBK 1165 kontekstas

1086858 Jėzus yra Tėvo siųstasis. Savo tarnystės pradžioje Jis „pasišaukė, kuriuos pats norėjo [...]. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 13–14). Nuo to laiko jie bus „pasiuntiniai“ (tokia graikų kalbos žodžio apostoloi reikšmė). Per juos Jėzus tęsia savo misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Jų tarnystė yra Jo misijos tęsinys: „Kas jus priima, tas mane priima“, – pasakė Jis Dvylikai (Mt 10, 40).

KBK 858 kontekstas

1087861 Apaštalai, „idant ir po jų pačių mirties jiems patikėtoji užduotis būtų tęsiama, savo tiesioginiams bendradarbiams tarsi testamentu pavedė tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą, pavesdami jiems rūpintis visa kaimene, kurioje Šventoji Dvasia juos paskyrė ganyti Dievo Bažnyčią. Taip apaštalai pasiskyrė tuos vyrus įpėdiniais ir patvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnybą perimtų kiti patikimi žmonės.“

KBK 861 kontekstas

10871536 Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta misija Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą. [Apie Kristaus įsteigtą apaštališkąją tarnybą ir misiją žr. 874–896 skiltis. Čia bus kalbama tik apie tai, kaip ši tarnyba perduodama sakramentiniu būdu.]

KBK 1536 kontekstas

1088776 Kaip sakramentas, Bažnyčia yra Kristaus įrankis. Ji Jo „skiriama būti visiems atpirkimo priemone“ , „visuotinis išganymo sakramentas“, kuriuo Kristus „apreiškia ir drauge vykdo Dievo meilės žmogui slėpinį“. Ji yra „regimas Dievo meilės žmonijai planas“; ta meilė nori, „kad visa žmonių giminė sudarytų vieną Dievo tautą, suaugtų į vieną Kristaus kūną, susijungtų į vieną Šventosios Dvasios šventovę“.

KBK 776 kontekstas

1088669 Būdamas Viešpats, Kristus yra ir savojo kūno – Bažnyčios Galva. Nors paimtas į dangų bei pašlovintas ir iki galo atlikęs savo misiją, žemėje Jis pasilieka savo Bažnyčioje. Iš Atpirkimo išauga Kristaus valdžia, kurią Jis vykdo Bažnyčioje Šventosios Dvasios galia. „Kristaus karalystė jau dabar slėpiningu būdu“ egzistuoja Bažnyčioje, kuri yra šios „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.

KBK 669 kontekstas

10881373 „Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus“ (Rom 8, 34), savo Bažnyčioje yra daugeliu būdų: savo žodyje, savo Bažnyčios maldoje: ten, „kur du ar trys yra susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20), vargšuose, ligoniuose, kaliniuose, sakramentuose, kurių steigėjas Jis yra, Mišių aukoje ir kunigišką tarnybą vykdančiuose asmenyse, bet pirmiausia „eucharistiniais pavidalais“ .

KBK 1373 kontekstas

1089796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.

KBK 796 kontekstas

10901137 Bažnyčios liturgijoje skaitomas Apreiškimas šv. Jonui pirmiausia mus nukelia į dangų, kuriame stovi sostas, o soste sėdi „Viešpats [Dievas]“ (Iz 6, 1). Paskui matomas Avinėlis, „tarytum užmuštas“ (Apr 5, 6): tai nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus, vienintelis tikrosios Šventyklos Vyriausiasis Kunigas, Tas, „kuris aukoja ir yra aukojamas, kuris apdovanoja ir yra dovanojamas“. Pagaliau angelas parodo „gyvybės vandens upę [...], ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto“ (Apr 22, 1) – tai vienas gražiausių Šventosios Dvasios simbolių.

KBK 1137 kontekstas

10901138 Dievui garbę duoda ir Jo planui tarnauja visi vėl suvienytieji Galvos – Kristaus: dangaus galybės, visa kūrinija ([Apreiškimo knygos] keturios būtybės), Senosios ir Naujosios Sandoros tarnai (dvidešimt keturi vyresnieji), naujoji Dievo tauta (šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai), ypač kankiniai, nužudytieji „dėl Dievo žodžio“ (Apr 6, 9), ir Švenčiausioji Dievo Motina (Moteris, Avinėlio Sužadėtinė), pagaliau „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9).

KBK 1138 kontekstas

10901139 Štai šioje amžinojoje liturgijoje Šventoji Dvasia ir Bažnyčia leidžia mums dalyvauti, kai sakramentuose švenčiame išganymo slėpinį.

KBK 1139 kontekstas

1091798 Šventoji Dvasia yra „kiekvieno gyvybingo ir tikrai išganingo veikimo pradmuo visose kūno dalyse“. Ji visą kūną statydina meilėje įvairiais būdais: ir Dievo žodžiu, „kuris turi galią išugdyti“ (Apd 20, 32); ir Krikštu, kuriuo Ji sudaro mistinį Kristaus Kūną; ir sakramentais, kurie Kristaus narius augina ir gydo; ir „tarp tų dovanų pirmaujančia malone, suteikta apaštalams“; dorybėmis, kurios įgalina gerai elgtis; pagaliau daugeliu ypatingų malonių (vadinamų „charizmomis“), kuriomis Dvasia tikinčiuosius daro „tinkamus ir pasirengusius imtis įvairių darbų bei pareigų, naudingų Bažnyčiai atnaujinti ir plėtoti“.

KBK 798 kontekstas

1092737 Kristaus ir Šventosios Dvasios misija įgyvendinama Bažnyčioje – Kristaus kūne ir Šventosios Dvasios šventovėje. Ta bendra misija tikinčius į Kristų įtraukia į Jo bendrystę su Tėvu Šventojoje Dvasioje: Dvasia parengia žmones, juos pasitinka savo malone, kad patrauktų prie Kristaus. Ji rodo jiems prisikėlusį Viešpatį, primena Jo žodžius ir atveria protus Jo mirčiai ir prisikėlimui suprasti. Ji sudabartina jiems Kristaus skėpinį, ypač Eucharistijoje, kad juos sutaikintų, suvienytų su Dievu ir jie duotų „daug vaisių“.

KBK 737 kontekstas

1093762 Pasirengimas suburti Dievo tautą prasidėjo labai seniai, kai Dievas pašaukė Abraomą ir jam pažadėjo, kad jis taps didelės tautos tėvu. Tiesiogiai rengtis pradėta, kai Dievas išsirinko Izraelį būti Jo tauta. Išrinktasis Izraelis turi būti būsimojo visų tautų sutelkimo ženklas. Bet jau pranašai kaltino Izraelį, kam jis sulaužė Sandorą ir elgiasi kaip ištvirkėlė. Jie skelbia naują ir amžiną Sandorą. „Kristus įkūrė tą naująją sandorą.“

KBK 762 kontekstas

1093121 Senasis Testamentas yra neatskiriama Šventojo Rašto dalis. Jo knygos yra Dievo įkvėptos, ir jų vertė amžina, nes Senoji Sandora niekada nebuvo atšaukta.

KBK 121 kontekstas

10932585 Nuo Dovydo iki Mesijo atėjimo šventosiose knygose yra maldų tekstų, liudijančių vis gilesnį maldos už save ir už kitus suvokimą. Psalmės (arba „Šlovinimo giesmės“) palengva buvo surinktos į vieną penkių knygų rinkinį – Psalmyną, kuris yra Senojo Testamento maldų viršūnė.

KBK 2585 kontekstas

10931081 Dievo palaiminimai lydi nuostabius ir išganingus įvykius: Izaoko gimimą, išėjimą iš Egipto (Velykas ir Išėjimą), Pažadėtosios žemės dovaną, Dovydo išrinkimą, Dievo buvimą Šventykloje, apvalančią tremtį ir „likučio“ sugrįžimą. Įstatymo, Pranašų ir psalmių apipinta išrinktosios tautos liturgija drauge ir primena tuos Dievo palaiminimus, ir atsiliepia į juos šlovindama ir dėkodama.

KBK 1081 kontekstas

1094128 Bažnyčia jau apaštalų laikais ir vėliau Tradicijoje nuolat aiškino Dievo plano vienybę abiejuose Testamentuose, pasiremdama tipologija. Pasak jos, Dievo darbuose Senojoje Sandoroje randami pirmavaizdžiai viso to, ką Dievas, laiko pilnatvei atėjus, yra įvykdęs savo įsikūnijusio Sūnaus asmenyje.

KBK 128 kontekstas

1094129 Tad Senąjį Testamentą krikščionys skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje. Toks tipologinis skaitymas rodo neišsemiamą Senojo Testamento turinį. Tačiau negalima pamiršti, kad jo vertę sudaro Apreiškimas, kurį pats Viešpats patvirtino. Beje, ir Naujasis Testamentas skaitytinas Senojo Testamento šviesoje. Pirmykštė krikščionių katechezė nuolat juo naudodavosi. Anot seno priežodžio, „Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame atsiskleidžia Senasis.“

KBK 129 kontekstas

1094130 Tipologija išreiškiamas veržlus Dievo plano vykdymas belaukiant, kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Pavyzdžiui, patriarchų pašaukimas ir išėjimas iš Egipto Dievo plane nepraranda savo vertės, būdami tarpiniai jo vykdymo etapai.

KBK 130 kontekstas

1095281 Todėl Velyknakčio skaitiniuose naujos kūrinijos Kristuje šventimas pradedamas pasakojimu apie sukūrimą; Bizantijos liturgijoje toks būna pirmasis skaitinys visų didžiųjų Viešpaties švenčių vigilijose. Anot ankstyvosios krikščionybės liudijimų, taip prasidėdavo ir Krikštui rengiamų katechumenų kursas.

KBK 281 kontekstas

1095117 Dvasinė prasmė. Dėl vieningo Dievo plano ženklais gali būti ne tik Šventojo Rašto tekstas, bet ir dalykai bei įvykiai, apie kuriuos jis pasakoja. 1. Alegorinė prasmė. Mes galime geriau suprasti įvykius, atpažindami jų reikšmę Kristuje; taip perėjimas per Raudonąją jūrą yra Kristaus pergalės, o drauge ir Krikšto ženklas; 2. Moralinė prasmė. Šventajame Rašte aprašyti įvykiai turi mus paraginti tinkamai elgtis. Jie yra užrašyti „įspėti mums“ (1 Kor 10, 11); 3. Anagoginė prasmė. Galima įžiūrėti ir amžinąją dalykų ir įvykių prasmę, laikyti juos vadovais (graik. anagoge) į mūsų Tėvynę. Taip Bažnyčia žemėje yra dangiškosios Jeruzalės ženklas.

KBK 117 kontekstas

10961174 Kristaus slėpinys (Jo Įsikūnijimas ir Jo Velykos), kurį švenčiame Eucharistijoje, ypač sekmadienio pamaldose, lydi ir įprasmina kiekvienos dienos laiką per Valandų liturgiją, arba „Dievo tarnybą“. Ištikimai laikantis apaštalų nurodymų „melstis be paliovos“, Dievo tarnybos šventimas „taip sutvarkytas, kad visas dienos ir nakties būvis būtų pašvęstas Dievo šlovinimui“. Tai „viešoji Bažnyčios malda“, kuria tikintieji (dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai) vykdo karališkąją pakrikštytųjų kunigystę. Bažnyčios „nustatytu būdu“ švenčiama Valandų liturgija „tikrai yra pačios Sužadėtinės balsas, kylantis pas Sužadėtinį arba, dar geriau, tai Kristaus ir jo Kūno malda Tėvui“.

KBK 1174 kontekstas

10961352 Anafora. Apeigų šerdis ir viršūnė yra Eucharistijos malda – dėkojimo ir konsekracijos [perkeitimo] malda: prefacijoje (dėkojimo giesmėje) Bažnyčia dėkoja Tėvui per Kristų Šventojoje Dvasioje už visus Jo darbus, už sukūrimą, Atpirkimą ir pašventimą. Visa bendruomenė tada įsitraukia į nepaliaujamą šlovinimo giesmę, kurią triskart Šventam Dievui gieda Bažnyčia, angelai ir visi šventieji.

KBK 1352 kontekstas

1096840 Be to, Senosios Sandoros Dievo tauta ir naujoji Dievo tauta, žvelgdamos į ateitį, siekia panašių tikslų: laukia Mesijo atėjimo (arba grįžimo). Tačiau vieni laukia grįžtant mirusio ir prisikėlusio Mesijo, pripažinto Viešpačiu ir Dievo Sūnumi, o kiti – Mesijo, kurio bruožai lieka paslėpti ir kuris turi ateiti laikų pabaigoje. Šį laukimą lydi Jėzaus Kristaus nepažinimo ar nepripažinimo drama.

KBK 840 kontekstas

10981430 Kaip pranašai, taip ir Jėzus ragindamas atsiversti ir atgailauti pirmiausia galvoje turi ne išorinius veiksmus, „ašutinę ir pelenus“, pasninkus ir apsimarinimus, bet širdies atsivertimą, vidinę atgailą. Be jų, atgailos darbai lieka nevaisingi ir nenuoširdūs; ir priešingai, vidinis atsivertimas siekia šią būklę paversti regimais ženklais, atgailos veiksmais ir darbais.

KBK 1430 kontekstas

11001134 Sakramentinio gyvenimo vaisiai tenka ir atskiram asmeniui, ir Bažnyčiai. Kiekvienam tikinčiajam toks vaisius yra gyvenimas Dievui Jėzuje Kristuje, o Bažnyčiai – didėjanti gailestingoji meilė ir stiprėjanti jos kaip liudytojos misija.

KBK 1134 kontekstas

1100103 Dėl to Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus, kaip ji gerbia ir Viešpaties Kūną. Ji nuolat dalija tikintiesiems gyvenimo Duoną nuo Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno stalo.

KBK 103 kontekstas

1100131 „Dievo žodis slepia savyje tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios ramstis ir gyvumas, jos vaikams – tikėjimo tvirtybė, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis.“ Tad „krikščionims turi būti plačiai atvertos durys į Šventąjį Raštą“.

KBK 131 kontekstas

1101117 Dvasinė prasmė. Dėl vieningo Dievo plano ženklais gali būti ne tik Šventojo Rašto tekstas, bet ir dalykai bei įvykiai, apie kuriuos jis pasakoja. 1. Alegorinė prasmė. Mes galime geriau suprasti įvykius, atpažindami jų reikšmę Kristuje; taip perėjimas per Raudonąją jūrą yra Kristaus pergalės, o drauge ir Krikšto ženklas; 2. Moralinė prasmė. Šventajame Rašte aprašyti įvykiai turi mus paraginti tinkamai elgtis. Jie yra užrašyti „įspėti mums“ (1 Kor 10, 11); 3. Anagoginė prasmė. Galima įžiūrėti ir amžinąją dalykų ir įvykių prasmę, laikyti juos vadovais (graik. anagoge) į mūsų Tėvynę. Taip Bažnyčia žemėje yra dangiškosios Jeruzalės ženklas.

KBK 117 kontekstas

11041085 Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir sudabartina savo Velykų slėpinį. Žemiškojo gyvenimo metu Jėzus jį skelbė mokydamas žmones ir savo veiksmais užbėgo jam už akių. Jo valandai atėjus, Jis išgyvena vienintelį istorijoje įvykį, kuris nebepraeina: Jėzus miršta, būna palaidotas, keliasi iš numirusių ir sėda Tėvo dešinėje „vieną kartą visiems laikams“ (Rom 6, 10; Žyd 7, 27; 9, 12). Tai tikras mūsų istorijoje nutikęs įvykis, tačiau jis sykiu ir nepakartojamas: visi kiti istorijos įvykiai vienąkart įvyksta, praeina ir nugrimzta praeitin. Kristaus Velykų slėpinys, atvirkščiai, negali likti vien tik praeityje, nes savo mirtimi Jis sunaikino mirtį, o visa, kas yra Kristus, visa, ką Jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir dėl to pranoksta visokį laiką, visada esti dabar. Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykis išlieka ir visa traukia į gyvenimą.

KBK 1085 kontekstas

11051153 Sakramentinis šventimas yra Dievo vaikų susitikimas su savo Tėvu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje; tas susitikimas vyksta kaip dialogas veiksmais ir žodžiais. Nors simboliniai veiksmai jau patys savaime yra pakankamai iškalbingi, vis dėlto būtina, kad juos lydėtų ir gaivintų Dievo žodis ir tikėjimo atsakas; tik taip Dievo karalystės sėkla duos vaisių geroje dirvoje. Liturginiai veiksmai žymi tai, ką sako Dievo žodis: neužtarnaujamą Dievo iniciatyvą ir Jo tautos tikėjimo atsaką.

KBK 1153 kontekstas

11061375 Kristus tampa esantis šiame sakramente pakeitus duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują. Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu vykdant šį perkeitimą. Šv. Jonas Auksaburnis paaiškina: Ne žmogus padaro, kad paaukotos dovanos tampa Kristaus Kūnu ir Krauju, bet pats Kristus, kuris buvo už mus nukryžiuotas. Kristui atstovaujantis kunigas ištaria tuos žodžius, tačiau jų veiksmingumas ir malonė yra iš Dievo. „Tai yra mano Kūnas“, – sako Jis. Tie žodžiai perkeičia paaukotas dovanas. O šv. Ambraziejus apie tą perkeitimą sako: Pripažinkime, kad čia nebe tai, ką yra suformavusi gamta, o tai, ką pašventino palaiminimas, ir kad palaiminimo jėga yra galingesnė už gamtos, nes perkeičia net pačią gamtą [...]. Argi Kristaus žodis, kuris iš nieko galėjo padaryti tai, ko nebuvo, negalėtų jau esančių dalykų paversti tuo, kuo jie dar nėra buvę? Juk sukurti naujus dalykus nėra lengviau, negu pakeisti jų prigimtį.

KBK 1375 kontekstas

11072816 Naujajame Testamente žodis basileia gali būti verčiamas kaip „karališkumas“ (suvokiant jį abstrakčiai), „karalystė“ (suvokiant konkrečiai) arba „karaliavimas“ (kaip veiksmas). Dievo karalystė jau yra čia. Ji prisiartino įsikūnijusiame Žodyje, yra skelbiama visoje Evangelijoje, atėjo per Kristaus mirtį ir Prisikėlimą. Po Paskutinės vakarienės Dievo karalystė ateina Eucharistijoje ir yra tarp mūsų. Karalystė ateis šlovingai, kai Kristus ją perduos Tėvui: Dievo karalystė gali būti ir pats Kristus, kurio kasdien trokštame, kurio greito atėjimo nekantriai laukiame. Kadangi Jis yra mūsų Prisikėlimas, nes Jame prisikelsime, tai Jis gali būti ir Dievo karalystė, nes Jame karaliausime.

KBK 2816 kontekstas

1108788 Kai Jėzus tapo savo mokiniams nebematomas, Jis nepaliko jų našlaičių. Jis pažadėjo būti su jais iki pasaulio pabaigos ir atsiuntė jiems savo Dvasią. Bendrystė su Jėzumi tam tikra prasme tapo dar tvirtesnė: „Perteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pasišauktiems broliams, jis padarė juos savo mistiniu Kūnu.“

KBK 788 kontekstas

11081091 Liturgijoje Šventoji Dvasia yra Dievo tautos tikėjimo mokytoja, „didžių Dievo darbų“ – Naujosios Sandoros sakramentų – kūrėja. Bažnyčios širdyje Dvasia trokšta ir veikia, kad mes būtume gyvi prisikėlusio Kristaus gyvenimu. Kai Ji išgirsta savo pačios pažadintą mūsų tikėjimo atsaką, prasideda tikrasis bendradarbiavimas. Tada liturgija tampa bendru Šventosios Dvasios ir Bažnyčios darbu.

KBK 1091 kontekstas

1108775 „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“: būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Kadangi žmonių bendrumo pagrindas yra jungtis su Dievu, Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas. Joje ta vienybė jau gyvuoja, nes Bažnyčia suburia „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9) žmones; kartu ji yra tos visiškai įgyvendintos vienybės, kuri dar turi būti pasiekta, „ženklas ir įrankis“.

KBK 775 kontekstas

11091368 Eucharistija yra ir Bažnyčios auka. Bažnyčia, Kristaus Kūnas, dalyvauja savosios Galvos aukoje. Ji visa aukojama drauge su Kristumi. Ji vienijasi su Juo užtardama Tėvui visus žmones. Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir Jo kūno narių auka. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę. Ant altoriaus sudabartinama Kristaus auka suteikia galimybę visoms krikščionių kartoms susivienyti su Jo auka. Katakombų piešiniuose ne kartą vaizduojama ypatinga Bažnyčios laikysena – kaip besimeldžiančios, plačiai rankas iškėlusios moters. Kaip Kristus, kuris ant kryžiaus ištiesė rankas, Bažnyčia per Jį, su Juo ir Jame aukojasi už visus žmones ir juos užtaria.

KBK 1368 kontekstas

KBKS nuorodos

1084-1090222. Kaip liturgijoje veikia Kristus?

Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir įgyvendina savo Velykų slėpinį. Apaštalams duodamas Šventąją Dvasią, jiems ir jų įpėdiniams jis suteikė galią vykdyti išganymo darbą per Eucharistijos auką ir sakramentus, kuriuose jis pats veikia, perduodamas savo malonę visų laikų ir viso pasaulio tikintiesiems.

KBKS 222 kontekstas

1091-1109, 1112223. Kaip Bažnyčios liturgijoje veikia Šventoji Dvasia?

Liturgijoje Šventoji Dvasia ir Bažnyčia kuo glaudžiausiai bendradarbiauja. Šventoji Dvasia parengia Bažnyčią Viešpaties sutikimui, primena ir parodo Kristų susirinkusiųjų tikėjimui, padaro esamą ir įgyvendina Kristaus slėpinį, suvienija Bažnyčią su Kristaus gyvenimu bei misija ir padaro vaisingą jai dovanotąją bendrystę.

KBKS 223 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

2Plg. Lk 10, 21.

3Plg. Jn 13, 1; 17, 1.

4Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 6: AAS 56 (1964) 100.

5Plg. Jn 20, 21–23.

6Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 7: AAS 56 (1964) 100–101.

7Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 7: AAS 56 (1964) 101.

8Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 8: AAS 56 (1964) 101; plg. Idem, Dogm. konst. Lumen gentium, 50: AAS 57 (1965) 55–57.

9Vatikano II Susirinkimas, Konst. Lumen gentium, 2: AAS 57 (1965) 6.

10Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 14–16: AAS 58 (1966) 824–825.

11Plg. Lk 24, 13–49.

12Plg. 2 Kor 3, 14–16.

13Plg. 1 Pt 3, 21.

14Plg. 1 Kor 10, 1–6.

15Plg. Lk 1, 17.

16Plg. Jn 14, 26.

17Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 24: AAS 56 (1964) 106–107.

18Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 4: AAS 58 (1966) 996.

19Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 2: AAS 58 (1966) 818.

20Šv. Jonas Damaskietis, Expositio fidei, 86 [De fide orthodoxa, 4, 13]: PTS 12, 194–195 (PG 94, 1141. 1145).

21Plg. Ef 1, 14; 2 Kor 1, 22.

22Plg. Jn 15, 1–17; Gal 5, 22.

23Plg. 1 Jn 1, 3–7.