391. Ką turime daryti, kad galėtume priimti Dievo gailestingumą?
1846-18481870Turime prisipažinti nusikaltę ir gailėtis dėl savo nuodėmių. Pats Dievas savo žodžiu ir savo Dvasia apšviečia mūsų nuodėmes, apdovanoja mus teisinga sąžine ir atleidimo viltimi.
392. Kas yra nuodėmė?
1849-18511871-1872Nuodėmė yra „žodis, veiksmas arba troškimas, priešingas amžinajam Įstatymui“ (šv. Augustinas). Tai Dievo įžeidimas nepaklusimu jo meilei. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir kėsinasi į žmonių solidarumą. Kristus savo kančia iki galo atskleidžia nuodėmės sunkumą ir nugali ją savo gailestingumu.
393. Ar nuodėmės yra įvairios?
1852-18531873Nuodėmės yra labai įvairios. Jas galima skirstyti pagal objektą arba pagal dorybes ar įsakymus, kuriems jos prieštarauja. Jos gali būti tiesiogiai susijusios su Dievu, artimu ar mumis pačiais. Dar galima skirti nuodėmes, padarytas mintimis, žodžiais, veiksmu ir aplaidumu.
394. Kaip nuodėmės skirstomos pagal sunkumą?
1854Skirstomos į mirtinąsias ir lengvąsias nuodėmes.
395. Kada padaroma mirtinoji nuodėmė?
1855-18611874Mirtinoji nuodėmė padaroma tada, kai ji susijusi su svarbiu dalyku ir kartu padaryta aiškiai suprantant ir laisvai sutinkant. Ši nuodėmė naikina mumyse meilę, atima pašvenčiamąją malonę ir, jei dėl jos nesigailime, nuveda į amžinąją mirtį pragare. Ji paprastai atleidžiama Krikšto ir Atgailos, arba Sutaikinimo, sakramentais.
396. Kada padaroma lengvoji nuodėmė?
1862-18641875Lengvoji nuodėmė, iš esmės besiskirianti nuo mirtinosios, padaroma tada, kai ji susijusi su ne tokiu svarbiu dalyku, arba, jei dalykas ir svarbus, tai nesama aiškaus supratimo ar visiško sutikimo. Ji nenutraukia sandoros su Dievu, bet silpnina meilę; ji pasireiškia netvarkingu prisirišimu prie sukurtųjų gėrybių; ji trukdo sielai tobuliau siekti dorybių ir laikytis moralinio gėrio; ji užtraukia laikinąsias išskaistinimo bausmes.
397. Kaip nuodėmė plinta mumyse?
18651876Nuodėmė kuria polinkį į nuodėmę ir kartojama tampa yda.
398. Kas yra ydos?
1866-1867Kaip dorybių priešingybė, ydos yra iškreipti įpročiai, užtemdantys sąžinę ir lenkiantys į blogį. Ydas galima susieti su septyniomis vadinamosiomis svarbiausiomis nuodėmėmis: puikybe, gobšumu, pavydu, rūstumu, gašlumu, rajumu, tingumu, arba vangumu.
399. Ar mes atsakingi už kitų žmonių padarytas nuodėmes?
1868Mes atsakingi, kai pakaltinamai prie jų prisidedame.
400. Kas yra nuodėmės struktūros?
1869Tai dieviškajam įstatymui priešingos visuomenės būklės ar institucijos, kurios yra asmeninių nuodėmių apraiškos ir padariniai.
KBK nuorodos
391.
1846 Evangelija yra Jėzuje Kristuje apreikštas Dievo gailestingumas nusidėjėliams. Angelas sako Juozapui: „Jam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Tą patį apie Eucharistiją, Atpirkimo sakramentą, sako Jėzus: „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).
1847 „Dievas mus sukūrė be mūsų, bet nepanorėjo mūsų išgelbėti be mūsų.“ Kad patirtume Jo gailestingumą, turime prisipažinti blogai pasielgę. „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 8–9).
1848
Šv. Paulius tvirtina: „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Tačiau, kad malonė veiktų, ji turi atidengti nuodėmę, idant apgręžtų mūsų širdį ir mus vestų „teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Rom 5, 21). Kaip gydytojas apžiūri žaizdą prieš ją tvarstydamas, taip ir Dievas savo žodžiu ir savo Dvasia ryškiai apšviečia nuodėmę:
Kad atsiverstum, reikia nuodėmę įžvelgti; sąžinė tada ją įvertina, ir kadangi tas vertinimas vyksta žmogaus viduje veikiant tiesos Dvasiai, tai drauge prasideda naujas apdovanojimas meile ir malone: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Tad šiame „nuodėmės įvertinime“ mums paaiškėja dviguba dovana: teisingos sąžinės ir tikrumo mūsų Atpirkimu dovana. Tiesos Dvasia yra ir Guodėja.
1849
Nuodėmė yra nusižengimas protui, tiesai, teisingai sąžinei; ji yra tikros Dievo ir artimo meilės trūkumas dėl netinkamo prisirišimo prie tam tikrų gėrybių. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir kėsinasi į žmonių solidarumą. Ji apibrėžiama kaip „veiksmas arba žodis, arba troškimas, priešingi amžinajam Įstatymui“.
1850
Nuodėmė yra Dievo įžeidimas: „Tau, tiktai tau, nusidėjau ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 6). Nuodėmė sukyla prieš Dievo meilę mums ir nukreipia nuo Jo mūsų širdis. Kaip ir pirmoji nuodėmė, ji yra neklusnumas, maištas prieš Dievą norint tapti „kaip Dievas“, žinoti ir nustatyti, „kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 5). Tad nuodėmė yra „iki Dievo paniekinimo vedanti savimeilė“. Dėl šito išpuikusio savęs aukštinimo nuodėmė yra visiška išganymą pelniusio Jėzaus klusnumo priešingybė.
1851 Kaip tik kančios metu, kai Kristaus gailestingumas nugali nuodėmę, ryškiausiai atsiveria visas nuodėmės smurtas ir įvairovė: tautos ir jos vadų netikėjimas, baisi neapykanta, Jėzaus atstūmimas ir patyčios, Piloto bailumas ir kareivių žiaurumas, Jėzui tokia skaudi Judo išdavystė, Petro išsigynimas ir mokinių pabėgimas. Vis dėlto kaip tik tamsybių ir šio pasaulio kunigaikščio valandą
Kristaus auka slėpiningu būdu tampa šaltiniu, iš kurio srūva neišsenkantis mūsų nuodėmių atleidimas.
1871 Nuodėmė yra „veiksmas, žodis arba troškimas, priešingas amžinajam Įstatymui“. Tai Dievo įžeidimas. Nuodėmė sukyla prieš Dievą per neklusnumą, kuris yra Kristaus klusnumo priešingybė.
1872 Nuodėmė yra veiksmas, priešingas protui. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir kėsinasi į žmonių solidarumą.
1852 Nuodėmės yra labai įvairios. Daug jų išvardijama Šventajame Rašte. Laiške galatams Dvasios vaisiams priešpriešinami kūno darbai: „Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo Karalystės“ (5, 19–21).
1853
Nuodėmes, kaip ir visus žmogiškus veiksmus, galima skirstyti pagal objektą, tai yra pagal dorybes, kurioms jos priešingos perlenkimu arba stygiumi, arba pagal įsakymus, kuriems jos prieštarauja. Galima jas taip pat skirstyti į nuodėmes Dievui, artimui ir sau pačiam; į dvasios ir kūno nuodėmes, pagaliau į nuodėmes, padarytas mintimis, žodžiais, veiksmais arba apsileidimu. Kaip moko Viešpats, nuodėmės šaknys yra žmogaus širdyje, jo laisvoje valioje: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. Šitie dalykai suteršia žmogų“ (Mt 15, 19–20). Širdyje taip pat gyvena meilė – gerų ir tyrų darbų pradžia; nuodėmė ją sužeidžia.
1854 Nuodėmės vertintinos pagal jų sunkumą. Jau Šventajame Rašte suvokiamas skirtumas tarp mirtinosios ir lengvosios nuodėmės išliko Bažnyčios tradicijoje. Jį patvirtina ir žmonių patirtis.
1855
Mirtinoji nuodėmė, smarkiai pažeisdama Dievo Įstatymą, žmogaus širdyje naikina meilę; versdama rinktis gėrį, mažesnį už Dievą, nukreipia žmogų nuo Dievo, kuris yra jo galutinis tikslas ir palaima.
Lengvoji nuodėmė, nors ir nenutraukia meilės, ją užgauna ir sužeidžia.
1856
Mirtinajai nuodėmei mumyse pasikėsinus į gyvenimo pagrindą – meilę, prireikia Dievo naujo gailestingumo parodymo ir širdies atsivertimo; tai paprastai įvyksta per Sutaikinimo sakramentą:
Kai valia siekia ko nors, kas savaime prieštarauja meilei, kuri žmogų tinkamai kreipia į galutinį tikslą, tada nuodėmė esti mirtinoji dėl paties siekiamo objekto [...], ar ji būtų nukreipta prieš Dievo meilę, pavyzdžiui, piktžodžiavimas Dievui, priesaikos sulaužymas ir t. t., ar prieš artimo meilę, pavyzdžiui, žmogžudystė, svetimavimas ir pan. [...] O jei nusidėjėlio valia siekia ko nors, kas savaime netvarkinga, bet nėra nukreipta prieš Dievo ir artimo meilę, pavyzdžiui, tuščios kalbos, kvaili juokai ar panašūs dalykai, tai tokios nuodėmės savo prigimtimi yra lengvos.
1857 Kad nuodėmė būtų mirtinoji, reikia drauge trijų sąlygų: „Mirtinoji yra kiekviena nuodėmė, kurios objektas yra svarbus dalykas ir kuri padaryta aiškiai suprantant ir sąmoningai pritariant.“
1858
Kas yra svarbus dalykas, aiškiai nurodo dešimt Dievo įsakymų; tą patį atsakė Jėzus turtingam jaunuoliui: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mk 10, 19). Nuodėmės sunkumas nevienodas: nužudyti yra sunkesnė nuodėmė negu pavogti. Turi reikšmės ir tai, kokiems asmenims nusidedama: sunkesnė nuodėmė yra pavartoti smurtą prieš tėvus negu prieš svetimą žmogų.
1859
Kad nuodėmė būtų mirtinoji, reikia ją visiškai pažinti ir jai visiškai pritarti. Reikia žinoti, kad veiksmas yra nuodėmingas ir priešingas Dievo Įstatymui, pritarti tokiam veiksmui pakankamai sąmoningai, kad jis būtų paties asmens laisvas apsisprendimas. Nežinojimas dėl savo kaltės ir širdies kietumas ne mažina, o didina nusidedančio atsakomybę.
1860
Nežinojimas ne dėl savo kaltės, jeigu ir nepanaikina visos kaltės už sunkų nusižengimą, tai bent ją sumažina. Tačiau daroma prielaida, kad niekas negali nežinoti moralinio įstatymo principų, įrašytų kiekvieno žmogaus sąžinėje. Juslingumo paskatos bei aistros, lygiai kaip išorinė prievarta ar patologiniai sutrikimai, taip pat gali sumažinti nusidėjėlio laisvę ir kaltę. Tyčiomis padaryta nuodėmė, sąmoningai pasirenkant blogį, yra sunkiausia.
1861
Mirtinoji nuodėmė – kaip ir meilė – yra radikali žmogaus laisvo pasirinkimo galimybė. Dėl tos nuodėmės prarandama meilės dorybė ir pašvenčiamoji malonė, tai yra malonės būvis. Jei jos neatperka žmogaus gailestis ir Dievo atleidimas, ji atskiria žmogų nuo Kristaus karalystės ir užtraukia jam amžiną mirtį pragare, nes mūsų laisvė geba ką nors pasirinkti visam laikui, negrįžtamai. Vis dėlto, vertindami kokį nors veiksmą kaip sunkų nusižengimą, spręsti apie jį padariusius asmenis turime palikti Dievo teisingumui ir gailestingumui.
1874 Sunkiai nusidėti reiškia sąmoningai – tą žinant ir to norint – pasirinkti ką nors, kas labai priešinga dieviškajam Įstatymui ir galutiniam žmogaus tikslui. Mirtinoji nuodėmė naikina meilės dorybę, be kurios neįmanoma amžinoji laimė. Jei žmogus nesigaili padaręs mirtinąją nuodėmę, jo laukia amžinoji mirtis.
1862
Lengvoji nuodėmė padaroma tada, kai moralinio įstatymo nuostatų nesilaikoma esant nesvarbiam dalykui arba kai tam įstatymui nepaklūstama esant svarbiam dalykui, bet be visiško pažinimo ar be visiško pritarimo.
1863
Lengvoji nuodėmė silpnina meilės dorybę; ji pasireiškia netvarkingu prisirišimu prie sukurtųjų gėrybių, trukdo sielai tobuliau siekti dorybių ir dorovingiau elgtis, užtraukia laikinąsias bausmes. Sąmoningai padaryta ir neapgailėta lengvoji nuodėmė palengva veda prie mirtinosios. Vis dėlto lengvoji nuodėmė nenutraukia ryšio su Dievu. Dievo malonės padedamas, žmogus gali ją atitaisyti. Ji neatima „pašvenčiamosios malonės, draugystės su Dievu, meilės ir, vadinasi, amžinosios palaimos“:
Kol žmogus gyvena su kūnu, jis negali išvengti bent lengvųjų nuodėmių. Nors jas ir vadina lengvomis, nelaikyk jų nepavojingomis. Jeigu, jas sverdamas, laikai nepavojingomis, tai drebėk, kai jas suskaičiuosi. Daug mažų daiktų tampa vienu dideliu; daug lašų pripildo upę; iš daugybės grūdelių išauga kauburiai. Tad kas yra mūsų viltis? Pirmiausia išpažintis...
1864 „Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas“ (Mt 12, 31). Dievo gailestingumui nėra ribų, bet kas sąmoningai atsisako priimti Dievo gailestingumą per atgailą, tas išsižada nuodėmių atleidimo ir Šventosios Dvasios dovanojamo išganymo.
Toks užsispyrimas gali padaryti atgailą neįmanomą iki mirties ir nuvesti į amžiną pražūtį.
1865
Nusidedant stiprėja polinkis nusidėti; tuos pačius veiksmus kartojant nuodėmė tampa yda. Dėl to atsiranda blogi polinkiai, kurie aptemdo sąžinę ir trukdo tinkamai vertinti, kas yra konkrečiai gera ir kas bloga. Tada nuodėmė ima kartotis ir sunkėti, bet visiškai išrauti moralinio jausmo nepajėgia.
1866 Ydos gali būti skirstomos kaip priešingybė atitinkamoms dorybėms arba susiejant jas su didžiosiomis nuodėmėmis, kurias suformulavo krikščionybės patirtis sekdama šv. Jonu Kasijonu ir šv. Grigaliumi Didžiuoju. Didžiosiomis jos vadinamos dėl to, kad iš jų kyla kitos nuodėmės, kitos ydos. Tai puikybė, gobšumas, pavydas, rūstumas, gašlumas, rajumas, tingumas, arba vangumas.
1867 Katechetinė tradicija taip pat primena, kad yra „nuodėmių, kurios šaukiasi dangaus keršto“. Tai Abelio kraujas;
Sodomos nuodėmė; Egipte engiamos tautos šauksmas; tremtinio, našlės ir našlaičio skundas; samdiniui daroma skriauda.
1868
Nuodėmė yra asmeniškas veiksmas. Tačiau esame atsakingi ir už kitų daromas nuodėmes, jei prie jų prisidedame:
— tiesiogiai ir noriai jose dalyvaudami;
— įsakydami ar patardami nusidėti, girdami nuodėmes ar jas pateisindami;
— neiškeldami jų aikštėn ar nesutrukdydami nusidėti, kada tai padaryti yra mūsų pareiga;
— gindami piktadarius.
1869 Taip nuodėmė daro žmones bendrininkais, leidžia įsigalėti žmonių geiduliams, smurtui ir neteisybei. Nuodėmės atveda visuomenę į tokią būklę, sukuria joje tokias institucijas, kurios prieštarauja Dievo gerumui. „Nuodėmės struktūros“ yra asmeninių nuodėmių išraiška ir vaisius. Savo aukas jos taip pat įtraukia į blogus darbus. Analogine prasme jos tampa „socialine nuodėme“.
