Paieškos rezultatai

631 Jėzus „nusileido į žemesniąsias sritis žemėje. O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo“ (Ef 4, 9–10). Tame pačiame Apaštalų tikėjimo simbolio straipsnyje išpažįstamas ir Kristaus nužengimas į pragarus, ir Jo prisikėlimas iš numirusių trečiąją dieną, nes Jo Velykose iš mirties bedugnės ištryško gyvybė:

Tavo Sūnus Jėzus Kristus,
kuris, iš mirties viešpatijos sugrįžęs,
skaidriai nušvito žmonijai
ir gyvena bei viešpatauja per amžius. Amen.⁵²⁹

632 Naujasis Testamentas dažnai kartoja, kad Jėzus buvo „prikeltas iš numirusių“ (1 Kor 15, 20)⁵³⁰; tai verčia manyti, jog iki Prisikėlimo Jis pabuvojo mirusiųjų buveinėje.⁵³¹ Jėzus patyrė mirtį kaip visi žmonės ir savo siela aplankė juos mirusiųjų buveinėje – tokią prasmę Jėzaus nužengimui į pragarus pirmiausia teikė apaštalų skelbtas tikėjimas. Tačiau Jėzus ten nužengė kaip Gelbėtojas, skelbdamas tenai įkalintoms vėlėms Gerąją Naujieną.⁵³²

633 Mirusiųjų buveinę, į kurią buvo nužengęs miręs Kristus, Šv. Raštas vadina pragarais, Šeolu ar Hadu,⁵³³ nes nė vienam ten esančių neleista regėti Dievo.⁵³⁴ Atpirkėjo belaukiant toks buvo visų mirusiųjų – blogųjų ar teisiųjų⁵³⁵ – likimas; bet tai nereiškia, kad jis buvo visų vienodas, kaip matyti iš Jėzaus palyginimo apie vargšą Lozorių, nuneštą „į Abraomo prieglobstį“⁵³⁶. „Jėzus Kristus, nužengęs į pragarus, išlaisvino teisiųjų sielas, kurios Abraomo prieglobstyje laukė Gelbėtojo.“⁵³⁷1033 Jėzus į pragarus nužengė ne tam, kad iš ten išvaduotų pasmerktuosius⁵³⁸ ar panaikintų pragarą – pasmerkimo vietą,⁵³⁹ bet kad išlaisvintų anksčiau už Jį mirusius teisiuosius.⁵⁴⁰

634 „Todėl ir buvo paskelbta Evangelija net mirusiems...“ (1 Pt 4, 6). Nužengimu į pragarus buvo pilnatviškai paskelbtas evangelinis išganymas. Tai paskutinis Jėzaus, kaip Mesijo, misijos tarpsnis, labai glaustas laiko požiūriu, tačiau be galo talpus savo realiu poveikiu, nes Jėzaus Atpirkimas apėmė visus visų laikų ir vietų žmones;605 juk visi išgelbėtieji tapo Atpirkimo dalininkais.

635 Taigi Kristus nužengė į mirties bedugnę,⁵⁴¹ kad mirusieji išgirstų „Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs“, kad atgytų (Jn 5, 25). Jėzus, „gyvybės Kūrėjas“,⁵⁴² mirtimi sunaikino „tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią“, ir išvadavo „tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 14–15). Dabar jau prisikėlęs Kristus turi „mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18), o Jėzaus vardui priklaupia „kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme“ (Fil 2, 10).

Didi tyla šiandien viešpatauja žemėje, didi tyla ir rimtis. Didi tyla, nes Karalius miega. Žemė sudrebėjo ir nurimo, nes Dievas kūnu užmigo ir pažadino tuos, kurie miega nuo neatmenamų laikų [...]. Jis nuėjo ieškoti pirmojo mūsų tėvo Adomo – pražuvusios avies. Jis panoro aplankyti visus, tūnančius tamsybėse ir mirties ūksmėje; išvaduoti iš skausmų belaisvio Adomo ir tokios pat belaisvės Ievos eina jų Dievas ir jų sūnus [...]. „Aš, tavo Dievas, dėl tavęs tapau tavo sūnumi [...]. Pabusk tu, kuris miegi, nes aš sutvėriau tave ne tam, kad tūnotum supančiotas pragaruose. Kelkis iš numirusių, aš esu mirusiųjų Gyvybė“.⁵⁴³

636 Žodžiai „Jėzus nužengė į pragarus“ Tikėjimo simbolyje reiškia, kad Jėzus iš tikrųjų buvo miręs ir šia mirtimi už mus nugalėjo pačią mirtį ir velnią, „kuris turėjo mirties valdžią“ (Žyd 2, 14).

637 Numiręs Kristus savo siela, kuri liko suvienyta su Jo dieviškuoju Asmeniu, nužengė į mirusiųjų buveinę. Anksčiau už Jį mirusiems teisiesiems Jis atvėrė dangaus vartus.

638 „Mes jums skelbiame Gerą Naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų“ (Apd 13, 32–33). Jėzaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimą į Kristų vainikuojanti tiesa; ši tiesa, pirmosios krikščionių bendruomenės įtikėta ir išgyventa kaip svarbiausia tiesa,90 Tradicijos perduota kaip pagrindinė, Naujojo Testamento dokumentais pagrįsta, drauge su kryžiumi skelbiama kaip esminė Velykų slėpinio dalis:651991

Kristus prisikėlė iš numirusių,
Savo mirtimi mirtį nugalėjo,
Mirusiems gyvybę dovanojo.⁵⁴⁴

639 Kristaus prisikėlimo slėpinys yra realus įvykis; kaip liudija Naujasis Testamentas, jis turėjo istoriškai konstatuotų apraiškų. Jau šv. Paulius apie 56 metus galėjo rašyti korintiečiams: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5). Apaštalas čia kalba apie gyvąją Prisikėlimo tradiciją, apie kurią sužinojo po savo atsivertimo prie Damasko vartų.⁵⁴⁵

640 „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Lk 24, 5–6). Velykų įvykyje pirmiausia susiduriame su tuščiu Jėzaus kapu. Jis dar nėra tiesioginis prisikėlimo įrodymas; kodėl Kristaus kūno nebėra kape, būtų galima aiškinti ir kitaip.⁵⁴⁶ Vis dėlto tuščią kapą visi suprato kaip svarbiausią ženklą; jį atradusiems Jėzaus mokiniams – pirmiausia šventoms moterims,⁵⁴⁷ o paskui Petrui⁵⁴⁸ – tai buvo pirma dingstis įtikėti, kad Viešpats tikrai prisikėlė. Mokinys, „kurį Jėzus mylėjo“ (Jn 20, 2), tvirtina, jog, įėjęs į tuščią kapą ir išvydęs „paliktas drobules“ (Jn 20, 5), „pamatė ir įtikėjo“⁵⁴⁹. 999Vadinasi, pamatęs tuščią kapą,⁵⁵⁰ jis suvokė, kad tai, jog Jėzaus kūno nėra kape, ne žmogaus darbas ir kad Jėzus ne taip paprastai grįžo į žemiškąjį gyvenimą, kaip yra buvę su Lozoriumi.⁵⁵¹