Ieškota: 59-63 Rasta: 5
59 1452570Kad suburtų išsklaidytą žmoniją, Dievas pasirenka Abramą, pakviesdamas jį „iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų“ (
60 760Iš Abraomo kilusi tauta bus patriarchams duotų pažadų saugotoja, išrinktoji tauta,19 pašaukta vieną dieną suburti visus Dievo vaikus į Bažnyčios vienybę;20 762781ji bus šaknis, į kurią bus įskiepyti tikinčiais tapę pagonys.21
61 Patriarchai, pranašai ir daug kitų Senojo Testamento asmenų visose Bažnyčios liturginėse tradicijose buvo ir visada bus gerbiami kaip šventieji.
62 Po patriarchų laikotarpio Dievas padaro Izraelį savo tauta, išgelbėdamas ją iš Egipto vergijos, 20602574Sinajuje sudaro su ja Sandorą ir per Mozę duoda jai savo Įstatymą, kad Jį pripažintų ir Jam tarnautų kaip vieninteliam gyvam ir tikram Dievui, rūpestingam Tėvui ir teisingam Teisėjui, ir kad lauktų pažadėto Gelbėtojo.221961
59145 Laiške žydams, kuriame didžiai pagerbtas protėvių tikėjimas, ypač pabrėžiamas Abraomo tikėjimas: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11, 8). Tikėdamas jis gyveno kaip svetimšalis ir ateivis Pažadėtoje žemėje. Tikėdama Sara gavo galią pagimdyti pažado sūnų. Pagaliau Abraomas tikėdamas atnašavo savo viengimį sūnų.
592570 Dievui pašaukus, Abraomas „išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo paliepęs“ (Pr 12, 4): jo širdis visiškai „patiki Viešpaties žodžiu“; jis paklūsta. Esminis dalykas maldoje yra klausytis širdimi, kad ji apsispręstų daryti tai, ko nori Dievas; nuo to priklausys žodžiai. Tačiau Abraomo malda pirmiausia pasireiškia veiksmais: būdamas tylos vyras, kur tik apsistoja, jis stato aukurą Viešpačiui. Tik vėliau pasigirsta jo pirmoji žodinė malda: prislopintas skundas, primenantis Dievui Jo pažadus, kurie, atrodo, nebeišsipildys. Šitaip jau nuo pat pradžių išryškėja vienas iš maldos dramos aspektų: tikėjimo Dievo ištikimybe išmėginimas.
60760 „Pasaulis buvo sukurtas turint prieš akis Bažnyčią“, – sakydavo pirmųjų amžių krikščionys. Dievas kūrė pasaulį, numatydamas mūsų dalyvavimą Jo dieviškajame gyvenime; tai turės įvykti „suburiant“ žmones Kristuje, ir tas „sambūris“ bus Bažnyčia. Bažnyčia yra visų dalykų tikslas, ir net skaudžiausios permainos, tokios kaip angelų nuopuolis ir žmogaus nuodėmė, buvo Dievo leistos vien kaip proga ir priemonė parodyti visą Jo galybę ir padovanoti pasauliui begalinę meilę: Kaip Dievo valia yra darbas ir vadinasi pasaulis, taip Jo siekis yra žmonių išganymas, ir jis vadinasi Bažnyčia.
60762 Pasirengimas suburti Dievo tautą prasidėjo labai seniai, kai Dievas pašaukė Abraomą ir jam pažadėjo, kad jis taps didelės tautos tėvu. Tiesiogiai rengtis pradėta, kai Dievas išsirinko Izraelį būti Jo tauta. Išrinktasis Izraelis turi būti būsimojo visų tautų sutelkimo ženklas. Bet jau pranašai kaltino Izraelį, kam jis sulaužė Sandorą ir elgiasi kaip ištvirkėlė. Jie skelbia naują ir amžiną Sandorą. „Kristus įkūrė tą naująją sandorą.“
60781 „Kiekvienas, kuris bet kuriuo metu ir bet kurioje šalyje jį gerbia ir teisingai elgiasi, patinka Dievui. Tačiau Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų. Todėl jis išsirinko savo tauta izraelitus, sudarė su jais sandorą ir palaipsniui juos mokė.[...] Tačiau visa tai tebuvo naujosios, tobulosios, Kristuje įvykdysimos sandoros ir pilnesnio apreiškimo, kurį turėjo atnešti pats kūnu tapęs Dievo Žodis, parengimas ir figūrinis pavaizdavimas [...]. Kristus įkūrė tą naująją nandorą, tai yra savo krauju patvirtintą naują testamentą, pašaukęs žmones iš žydų ir pagonių, kad jie ne kūnu, bet Dvasia suaugtų vienybėn ir būtų nauja Dievo tauta.“
622060 Įsakymų ir Įstatymo dovana yra dalis Dievo patvirtintos Sandoros su savaisiais. Pasak Išėjimo knygos, „dešimt žodžių“ apreiškiami tarp Sandoros pasiūlymo ir jos patvirtinimo – po to, kai tauta įsipareigojo „vykdyti“ visa, ką Viešpats pasakė, ir „būti klusni“. Dekalogas perduodamas tik priminus Sandorą („VIEŠPATS, mūsų Dievas, sudarė Sandorą su mumis prie Horebo“: Įst 5, 2).
622574 Kai pradeda pildytis pažadai (Pascha, Išėjimas iš Egipto, dovanotas Įstatymas ir sudaryta Sandora), Mozės malda yra jaudinantis užtariamosios maldos pavyzdys; ją atbaigs „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“ (1 Tim 2, 5).
621961 Dievas, mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas, išsirinko Izraelį savo tauta ir apreiškė jai savo Įstatymą. Taip Jis parengė Kristaus atėjimą. Mozės Įstatyme yra daug prigimtiniam protui prieinamų tiesų. Jos buvo paskelbtos ir kaip autentiškos patvirtintos išganymo Sandoroje.
63204 Savo tautai Dievas tolydžio apsireiškė įvairiais vardais, o savo tikrąjį vardą pasakė Mozei, pasirodydamas degančiame krūme, prieš pat išėjimą iš Egipto ir prieš Sinajaus Sandorą. Tai ir buvo svarbiausias apreiškimas tiek Senajai, tiek ir Naujajai Sandorai.
632801 Sakydami, Tėve „mūsų“, šaukiamės Naujosios Sandoros Jėzuje Kristuje, Švenčiausiosios Trejybės bendrystės ir dieviškosios meilės, per Bažnyčią aprėpiančios visą pasaulį.
63839 „Galiausiai įvairiais būdais Dievo tauton įsirikiuoja dar nepriėmusieji Evangelijos“: Bažnyčios santykis su žydų tauta. Bažnyčia, Naujosios Sandoros Dievo tauta, tirdama savo pačios slėpinį, atranda ryšį su žydų tauta, „kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“. Skirtingai nuo kitų nekrikščionių religijų, žydų tikėjimas jau yra atsakas į Dievo apreiškimą Senojoje Sandoroje. Žydų tautos žmonės turi „įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rom 9, 4–5), nes „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29).
18Plg. Gal 3, 8.
19Plg. Rom 11, 28.
20Plg. Jn 11, 52; 10, 16.
21Plg. Rom 11, 17–18. 24.
22Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 3: AAS 58 (1966) 818.
23Plg. Iš 19, 6.
24VI visuotinė malda, Didysis penktadienis, 13, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 250.
25Plg. Jonas Paulius II, Alloc. nella sinagoga durante l’incontro con la comunità Ebraica della Città di Roma (1986 balandžio 13), 4: Insegnamenti di Giovanni Paolo II IX/1, 1027.