Paieškos rezultatai

547670 Žengimu į dangų pradedama Dievo plano baigiamoji stadija. Mums jau „atėjo valanda paskutinė“ (1 Jn 2, 18). „Tad mes jau esame sulaukę amžių baigties, ir pasaulio atnaujinimas yra neatšaukiamai nuspręstas bei tam tikru būdu iš tikrųjų jau vyksta šiame amžiuje, nes Bažnyčia jau žemėje yra paženklinta tikro, nors ir netobulo šventumo.“ Jau dabar Kristaus karalystė matoma stebuklinguose ženkluose, kurie lydi jos skelbimą per Bažnyčią .

KBK 670 kontekstas

547439 Daugelis žydų, net kai kurie pagonys, besidalijantys su jais ta pačia viltimi, atpažino Jėzuje pagrindinius „Dovydo sūnaus“, Dievo pažadėto Izraeliui Mesijo, bruožus. Jėzus su Mesijo titulu, į kurį turėjo teisę, sutiko, tačiau sutiko ne visiškai, nes dalis to meto žmonių Mesiją suprato per daug žmogiškai, iš esmės politiškai.

KBK 439 kontekstas

548156 Tikėjimo motyvas nėra tai, kad apreikštosios tiesos atrodo tikros ir suprantamos mūsų prigimtinio proto šviesoje. Mes tikime „dėl Dievo, kuris apreiškia ir negali nei pats klysti, nei mūsų klaidinti, autoriteto“. „Vis dėlto, kad mūsų tikėjimo klusnumas neprieštarautų protui, Dievas panoro vidinę Šventosios Dvasios pagalbą susieti su išoriniais Jo Apreiškimo įrodymais.“ Dėl to Kristaus ir šventųjų stebuklai, pranašystės ir Bažnyčios plitimas bei šventumas, jos vaisinga veikla ir stabilumas „yra kiekvienam protui priimtini tikri Apreiškimo ženklai“, tikėtinumo motyvai, kurie rodo, kad tikėjimo pritarimas „jokiu būdu nėra sielos aklos pastangos“.

KBK 156 kontekstas

5482616 Maldą Jam Jėzus išklausydavo jau savo viešojo gyvenimo metu darydamas ženklus, iš anksto skelbusius Jo mirties ir prisikėlimo galybę. Jėzus išklauso kupiną tikėjimo (raupsuotojo, Jairo, kanaanietės, gerojo piktadario) žodžiais išsakytą arba (paralyžiuoto žmogaus nešėjų, Jėzaus drabužį palietusios kraujoplūdžiu sergančios moters, verkiančios ir kvepalais tepančios nusidėjėlės) nebylią maldą. Primygtinis aklųjų prašymas: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ (Mt 9, 27) arba „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47) kartojamas tradicinių maldų Jėzui: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ Jėzus visada atsiliepia, kai žmonės tikėjimo kupina malda maldauja Jį išgydyti ligas ar atleisti nuodėmes: „Eik ramus, tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“ Šv. Augustinas glaustai ir taikliai nusako tris Jėzaus maldos bruožus: „Jis meldžiasi už mus kaip mūsų Kunigas; Jis meldžiasi mumyse kaip mūsų Galva; mes meldžiamės Jam kaip savo Dievui. Tad išgirskime savo balsus Jame ir Jo balsą savyje.“

KBK 2616 kontekstas

548574 Nuo viešojo Jėzaus veikimo pradžios fariziejai ir Erodo šalininkai drauge su kunigais ir Rašto aiškintojais susitarė Jį pražudyti. Dėl kai kurių savo veiksmų (demonų išvarymo; nuodėmių atleidimo; gydymo šabo dieną; savaip aiškinamų švaros įstatymo priesakų; artimos draugystės su muitininkais ir viešais nusidėjėliais) kai kuriems piktavaliams Jėzus atrodė velnio apsėstas. Jį kaltino piktžodžiavimu ir klaidingais pranašavimais – nusikaltimais religijai, už juos Įstatymas numatė mirties bausmę užmušant akmenimis.

KBK 574 kontekstas

548447 Pats Jėzus, kalbėdamas apie save, šį titulą vartojo tai užuominomis, diskutuodamas su fariziejais apie 110 psalmės prasmę, tai labai atvirai, kreipdamasis į savo apaštalus. Viso Jėzaus viešojo gyvenimo metu Jo viešpatavimas gamtai, ligoms, demonams, mirčiai ir nuodėmei rodė Jo dieviškąją valdžią.

KBK 447 kontekstas

5491503 Kristaus užuojauta ligoniams ir daugelio įvairiausių ligų išgydymas yra akivaizdus ženklas, kad Dievas aplankė savo tautą ir kad Dievo karalystė yra visai arti. Jėzus turėjo galią ne tik gydyti ligas, bet ir atleisti nuodėmes: Jis atėjo gydyti viso žmogaus, jo sielos ir kūno; Jis yra gydytojas, kurio reikia ligoniams. Jo užuojauta visiems kenčiantiems yra tokia didelė, kad Jis sutapatina save su jais: „buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36). Jo išskirtinė meilė paliegusiems visais amžiais be paliovos vertė krikščionis kreipti ypatingą dėmesį į žmones, kurių kūnas ir siela kenčia. Iš tos meilės kyla nenuilstamos pastangos lengvinti jų padėtį.

KBK 1503 kontekstas

549440 Jėzus priėmė jį Mesiju pripažįstančio Petro tikėjimo išpažinimą, pranešdamas apie netolimą žmogaus Sūnaus kančią. Jis atskleidė tikrą savo mesijinio karališkumo turinį; tai transcendentinė Žmogaus Sūnaus, „kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13), tapatybė ir atperkamoji kenčiančio tarno misija: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Štai kodėl tikroji Jo karališkumo prasmė pasirodė tik nuo kryžiaus aukštumos. Ir Petras tik po Prisikėlimo apreiškė Dievo tautai Jo mesijinį karališkumą: „Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36).

KBK 440 kontekstas

550394 Šventasis Raštas liudija pražūtingą įtaką to, apie kurį Jėzus sako, kad „jis nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44), net gundė Jėzų atsisakyti iš Tėvo gautos misijos. „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3, 8). Pražūtingiausių padarinių turėjęs velnio darbas buvo melagingas gundymas, paskatinęs žmogų nepaklusti Dievui.

KBK 394 kontekstas

5501673 Kai Bažnyčia viešai ir autoritetingai Jėzaus Kristaus vardu meldžia, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo piktojo kėslų arba išvaduotas iš jo valdžios, tai vadiname egzorcizmu. Jį atlikdavo Jėzus, ir Bažnyčia gavo iš Jo galią ir užduotį išvarinėti demonus. Paprasta forma egzorcizmas atliekamas per Krikšto apeigas. Iškilmingą egzorcizmą, vadinamą „didžiuoju“, gali atlikti tiktai kunigas, gavęs vyskupo leidimą. Čia reikia elgtis išmintingai ir griežtai laikytis Bažnyčios nustatytų taisyklių. Egzorcizmų tikslas – Jėzaus patikėta Bažnyčiai dvasinė galia išvaryti piktąsias dvasias arba išvaduoti iš jų įtakos. Visai kas kita yra ligos, ypač psichinės, kuriomis rūpintis turi medicinos mokslas. Tad prieš atliekant egzorcizmą svarbu įsitikinti, kad čia susidurta su piktojo buvimu, o ne su liga.

KBK 1673 kontekstas

550440 Jėzus priėmė jį Mesiju pripažįstančio Petro tikėjimo išpažinimą, pranešdamas apie netolimą žmogaus Sūnaus kančią. Jis atskleidė tikrą savo mesijinio karališkumo turinį; tai transcendentinė Žmogaus Sūnaus, „kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13), tapatybė ir atperkamoji kenčiančio tarno misija: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Štai kodėl tikroji Jo karališkumo prasmė pasirodė tik nuo kryžiaus aukštumos. Ir Petras tik po Prisikėlimo apreiškė Dievo tautai Jo mesijinį karališkumą: „Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36).

KBK 440 kontekstas

5502816 Naujajame Testamente žodis basileia gali būti verčiamas kaip „karališkumas“ (suvokiant jį abstrakčiai), „karalystė“ (suvokiant konkrečiai) arba „karaliavimas“ (kaip veiksmas). Dievo karalystė jau yra čia. Ji prisiartino įsikūnijusiame Žodyje, yra skelbiama visoje Evangelijoje, atėjo per Kristaus mirtį ir Prisikėlimą. Po Paskutinės vakarienės Dievo karalystė ateina Eucharistijoje ir yra tarp mūsų. Karalystė ateis šlovingai, kai Kristus ją perduos Tėvui: Dievo karalystė gali būti ir pats Kristus, kurio kasdien trokštame, kurio greito atėjimo nekantriai laukiame. Kadangi Jis yra mūsų Prisikėlimas, nes Jame prisikelsime, tai Jis gali būti ir Dievo karalystė, nes Jame karaliausime.

KBK 2816 kontekstas