Paieškos rezultatai

515126 Galima skirti tris Evangelijų sudarymo etapus: 1. Jėzaus gyvenimas ir mokymas. Bažnyčia yra tvirtai įsitikinusi, kad keturios Evangelijos, „kurių istoriškumą ji nepaliaujamai tvirtina, ištikimai perduoda, ką Dievo Sūnus Jėzus, gyvendamas tarp žmonių, iš tikrųjų darė ir mokė jų amžinajam išganymui iki dienos, kurią buvo paimtas“. 2. Žodinė tradicija. „Viešpačiui įžengus į dangų, tai, ką jis buvo kalbėjęs ir padaręs, apaštalai perdavė klausytojams su geresniu supratimu ir patys, išmokyti garbingųjų Kristaus gyvenimo įvykių ir apšviesti tiesos Dvasios.“ 3. Evangelijų parašymas. „Šventieji autoriai, rašydami keturias Evangelijas, kai ką parinko iš gausybės to, kas buvo žodžiu skelbta ar jau surašyta, kai ką apibendrino arba paaiškino paisydami ano meto Bažnyčių padėties, pagaliau išlaikė skelbimo formą, bet visada taip, kad apie Jėzų perteiktų mums tai, kas tikra ir nuoširdu.“

KBK 126 kontekstas

515609 Perimdamas į savo žmogiškąją širdį Tėvo meilę žmonėms, Jėzus „parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), nes „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Taip kančioje ir mirtyje Jo žmogystė tapo laisvu ir tobulu Jo dieviškosios, žmonių išganymo trokštančios meilės įrankiu. Jis iš tikrųjų laisvai sutiko kentėti ir mirti iš meilės savo Tėvui ir žmonėms, kuriuos Tėvas nori išgelbėti: „Niekas neatima jos [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 18). Taigi Dievo Sūnus visiškai laisvas ėjo į mirtį.

KBK 609 kontekstas

515774 Graikų žodis mysterion [slėpinys] buvo verčiamas į lotynų kalbą dviem žodžiais: mysterium ir sacramentum. Vėliau sacramentum buvo aiškinamas kaip slėpiningos išganymo tikrovės, kurią išreiškia žodis mysterium, regimas ženklas. Ta prasme pats Kristus yra išganymo slėpinys: „Nėra kito slėpinio, tik Kristus.“ Išganingoji Jo šventos ir pašventinančios žmogystės veikla yra išganymo sakramentas, kuris pasireiškia ir veikia Bažnyčios sakramentuose (juos Rytų Bažnyčios taip ir vadina „šventais slėpiniais“). Septyni sakramentai yra ženklai ir priemonės, kuriomis Šventoji Dvasia skleidžia Kristaus – Galvos malonę Jo kūne – Bažnyčioje. Tad Bažnyčia turi ir teikia tą neregimą malonę, kurią pati išreiškia. Šia analogine prasme ji ir vadinama „sakramentu“.

KBK 774 kontekstas

515477 Taip pat Bažnyčia visada pripažino, kad Jėzaus kūne „neregimasis Dievas priėmė mūsų regimą prigimtį“. Iš tiesų individualios Kristaus kūno ypatybės išreiškia dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį. Savo žmogiškojo kūno bruožus Jis padarė tokius savus, kad, nupiešti šventame paveiksle, jie gali būti gerbiami, nes tikintysis, kuris gerbia Jo paveikslą, „garbina jame pavaizduotą Asmenį“.

KBK 477 kontekstas

51665 „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, yra vienatinis, tobulas ir nepranokstamas Tėvo Žodis. Jame Jis viską pasako, ir kito Žodžio nebus. Šv. Kryžiaus Jonas, kaip ir daugelis prieš jį, puikiai tai išreiškia komentuodamas Žyd 1, 1–2: Nuo to laiko, kai Jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra Jo vienintelis Žodis, Dievas nebeturi daugiau ko pasakyti. Tuo vienu Žodžiu Jis mums pasakė iš karto viską [...]; nes ką Jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, viską pasakė savo Sūnuje, mums atiduodamas viską, savo Sūnų. Dėl to tas, kuris dabar dar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą, nežvelgdamas vien į Kristų, o ieškodamas dar ko nors kito arba kokių nors naujovių.

KBK 65 kontekstas

5162708 Meditacija pasitelkia mintį, vaizduotę, jausmus, troškimus. Toks sutelkimas būtinas norint geriau perprasti tikėjimo įsitikinimus, paakinti širdį atsiversti ir sustiprinti norą sekti Kristumi. Krikščioniškajai maldai labiausiai tinka apmąstyti „Kristaus slėpinius“ skaitant apie dieviškuosius dalykus (lectio divina) arba kalbant rožinį. Tokia maldingos meditacijos forma labai vertinga, tačiau krikščioniškoji malda turi siekti dar toliau: pažinti Jėzaus meilę, su Juo vienytis.

KBK 2708 kontekstas

517606 Dievo Sūnus, nužengęs iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris Jį siuntė, „ateidamas į pasaulį, byloja: [...] štai ateinu [...] vykdyti Tavo, o Dieve, valios! [...] Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (Žyd 10, 5–10). Nuo pat pirmosios savo Įsikūnijimo akimirkos Sūnus įsitraukia į dieviškojo išganymo planą savo atperkamąja misija: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jn 4, 34). Jėzaus auka „už viso pasaulio nuodėmes“ (1 Jn 2, 2) reiškia Jo meilės bendrumą su Tėvu: „Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 17). „Pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs“ (Jn 14, 31).

KBK 606 kontekstas

5171115 Jėzaus žodžiai ir veiksmai jau buvo išganingi Jo paslėptojo gyvenimo ir viešojo veikimo metu. Jie turėjo Jo būsimo Velykų slėpinio galią, skelbė ir ruošė tai, ką Jis duos Bažnyčiai, kai visa bus įvykę. Kristaus gyvenimo slėpiniais yra pagrįsta tai, ką dabar per savo Bažnyčios tarnautojus Kristus teikia sakramentuose, nes „tai, kas buvo matoma mūsų Atpirkėjuje, perėjo į Jo slėpinius“.

KBK 1115 kontekstas

518668 „Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats“ (Rom 14, 9). Kristaus Žengimas į dangų reiškia Jo žmogystės dalyvavimą paties Dievo galybėje ir valdžioje. Jėzus Kristus yra Viešpats: Jam priklauso visa valdžia danguje ir žemėje. Jis yra „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes“, nes Tėvas „visa jam palenkė po kojų“ (Ef 1, 21–22). Kristus yra visatos ir istorijos Viešpats. Žmonių istorija ir net visa kūrinija yra Jame „tartum galvoje [...] iš naujo suvienytos“, Jam esant jų transcendentine viršūne.

KBK 668 kontekstas

5182748 Toje Velykų aukos maldoje viskas buvo „suvienyta Kristuje tartum galvoje“: Dievas ir pasaulis, Žodis ir kūnas, amžinasis gyvenimas ir laikas, save dovanojanti meilė ir ją išduodanti nuodėmė, čia pat esantys mokiniai ir tie žmonės, kurie dėl jų žodžių įtikės Jėzų, pažeminimas ir garbė. Tai – vienybės malda.

KBK 2748 kontekstas

519793 Jis mus vienija su savo Velykomis: visi nariai turi stengtis tapti panašūs į Jį, kol juose „išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19). „Todėl mes esame įtraukiami į jo gyvenimo slėpinius, [...] esame jo, nelyginant kūnas – galvos, kančios dalininkai, drauge su juo kenčiame, kad drauge dalytumės ir garbe.“

KBK 793 kontekstas

519602 Tad ir Petras galėjo taip išreikšti apaštališkąjį tikėjimą dieviškuoju išganymo planu: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos [...] brangiuoju krauju Kristaus, to Avinėlio be kliaudos ir dėmės. O jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums“ (1 Pt 1, 18–20). Žmonių nuodėmės, padarytos po pirmapradės kaltės, baudžiamos mirtimi. Siųsdamas savo Sūnų tarno pavidalu, nupuolusios ir dėl nuodėmės mirčiai nuskirtos žmogystės pavidalu, Dievas „Tą, kuris nepažino nuodėmės, [...] dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).

KBK 602 kontekstas

5191085 Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir sudabartina savo Velykų slėpinį. Žemiškojo gyvenimo metu Jėzus jį skelbė mokydamas žmones ir savo veiksmais užbėgo jam už akių. Jo valandai atėjus, Jis išgyvena vienintelį istorijoje įvykį, kuris nebepraeina: Jėzus miršta, būna palaidotas, keliasi iš numirusių ir sėda Tėvo dešinėje „vieną kartą visiems laikams“ (Rom 6, 10; Žyd 7, 27; 9, 12). Tai tikras mūsų istorijoje nutikęs įvykis, tačiau jis sykiu ir nepakartojamas: visi kiti istorijos įvykiai vienąkart įvyksta, praeina ir nugrimzta praeitin. Kristaus Velykų slėpinys, atvirkščiai, negali likti vien tik praeityje, nes savo mirtimi Jis sunaikino mirtį, o visa, kas yra Kristus, visa, ką Jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir dėl to pranoksta visokį laiką, visada esti dabar. Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykis išlieka ir visa traukia į gyvenimą.

KBK 1085 kontekstas

520459 Žodis tapo kūnu, kad mums būtų šventumo pavyzdys. „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs...“ (Mt 11, 29). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). O Tėvas ant Atsimainymo kalno liepia: „Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Jis iš tiesų yra palaiminimų pavyzdys ir naujojo Įstatymo norma: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Ta meilė reikalauja, Juo sekant, save aukoti.

KBK 459 kontekstas

520359 „Žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“: Šventasis Paulius kalba apie du žmones, nuo kurių prasideda žmonija: tai Adomas ir Kristus [...]. Pirmasis Adomas, – sako Paulius, – buvo su gyva siela, paskutinysis – su gyvybę teikiančia dvasia. Pirmasis buvo sukurtas paskutiniojo ir iš Jo gavo sielą, kad būtų gyvas [...]. Antrasis Adomas savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas. Todėl ir antrasis priėmė jo išvaizdą ir vardą, kad neleistų pražūti tam, ką buvo padaręs pagal savo paveikslą. Pirmasis Adomas ir paskutinysis: pirmasis turi pradžią, paskutinysis bus be pabaigos, nes paskutinysis iš tikrųjų yra pirmasis; tai pats yra pasakęs: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis“.

KBK 359 kontekstas

5202607 Melsdamasis Jėzus jau moko mus melstis. Dieviškas mūsų maldos kelrodis yra Jo malda savo Tėvui. Bet Evangelija mums pateikia ir tiesioginį Jėzaus pamokymą apie maldą. Kaip išmintingas auklėtojas, Jis priima mus tokius, kokie esame, ir žingsnis po žingsnio veda prie Tėvo. Kreipdamasis į Jį lydinčią žmonių minią, Jėzus pradeda nuo to, ką jie jau žino apie maldą iš Senosios Sandoros, ir atveria jų širdis artėjančios Karalystės naujienai, paskui skelbia jiems tą naujieną palyginimais. Pagaliau savo mokiniams, kurie turės būti maldos mokytojai Jo Bažnyčioje, Jis atvirai kalbės apie Tėvą ir Šventąją Dvasią.

KBK 2607 kontekstas

5212715 Kontempliacija yra į Jėzų nukreiptas tikėjimo žvilgsnis. „Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane“, – pasakė prieš tabernakulį besimeldžiantis vienas Arso kaimietis jo šventojo klebono laikais. Tas dėmesys Jėzui yra savojo „aš“ atsižadėjimas. Jėzaus žvilgsnis nuvalo širdį. Jo šviesa apšviečia mūsų širdies akis ir moko viską matyti Jo tiesos ir užuojautos visiems žmonėms šviesoje. Be to, kontempliacija kreipia žvilgsnį į Kristaus gyvenimo slėpinius. Taip mokomės „vidinio Viešpaties pažinimo“, kad vis labiau Jį mylėtume ir Juo sektume.

KBK 2715 kontekstas

5211391 Komunija mus tvirčiau suvienija su Kristumi. Pagrindinis Eucharistijos priėmimo Komunijoje vaisius yra glaudi vienybė su Jėzumi Kristumi. Viešpats juk sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Gyvenimo Kristuje pagrindas yra eucharistinis pokylis: „Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 6, 57): Kai per Viešpaties šventes tikintieji priima Sūnaus Kūną, jie vieni kitiems skelbia Gerąją Naujieną, kad jiems duotas gyvenimo laidas, kaip ir tada, kai angelas pasakė Marijai Magdalietei: „Kristus prisikėlė!“ Taip ir dabar gyvenimas ir prisikėlimas suteikiami tam, kuris priima Kristų.

KBK 1391 kontekstas