Paieškos rezultatai

512823 Jis paskelbė „mums savo valios paslaptį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jhame, [...] visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje. Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Ef 1, 9–11). Mes nepaliaudami prašome, kad tas maloningas nutarimas būtų tobulai įvykdytas žemėje, kaip jis jau yra įgyvendintas danguje.

KBK 2823 kontekstas

511996 Mūsų nuteisinimas kyla iš Dievo malonės. Malonė yra Dievo palankumas, neužsitarnaujamai teikiama pagalba, kad atsilieptume į Jo pašaukimą: taptume Dievo vaikais, Jo įvaikiais, dieviškosios prigimties, amžinojo gyvenimo dalininkais.

KBK 1996 kontekstas

531953 Moralinio įstatymo pilnatvė ir vienybė yra Kristuje. Pats Jėzus Kristus yra tobulumo kelias. Jis yra įstatymo tikslas, nes Jis vienas moko Dievo teisumo ir jį suteikia. „Juk Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki“ (Rom 10, 4).

KBK 1953 kontekstas

531950 Moralinis įstatymas yra Dievo išminties kūrinys. Bibline prasme jį galima apibrėžti kaip tėvišką pamokymą, Dievo pedagogiją. Jis nurodo žmogui kelius ir elgesio taisykles, vedančius į pažadėtąją palaimą ir neleidžiančius sukti blogio keliais, vedančiais tolyn nuo Dievo ir Jo meilės. Jo įsakymai nepajudinami, jo pažadai verti meilės.

KBK 1950 kontekstas

5432 Pasaulis: Dievą kaip visatos pradžią ir tikslą galima pažinti iš judėjimo ir tapsmo, iš pasaulio kontingentiškumo, tvarkos ir grožio. Šv. Paulius sako apie pagonis: „Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 19–20). O šv. Augustinas: „Paklausk gražiosios žemės, paklausk gražiosios jūros, paklausk gražaus – plevenančio ir raibuliuojančio oro, paklausk gražaus dangaus [...], paklausk jų visų, ir visi tau atsakys: žiūrėk, kokie mes esame gražūs. Jų grožis – tai jų liudijimas (confessio). Kas gi tą kintamą grožį sukūrė, jei ne pats Grožis (Pulcher), kuris nekinta?“

KBK 32 kontekstas

54374 Pirmasis žmogus ne tik buvo sukurtas geras, jam taip pat buvo dovanota Kūrėjo bičiulystė ir darna su savimi pačiu ir jį supančia kūrinija; visa tai pranoko tik naujosios kūrinijos Kristuje garbė.

KBK 374 kontekstas

55379 Visa tai buvo pirmapradžio teisumo darna, numatyta žmogui pagal Dievo planą ir prarasta dėl mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės.

KBK 379 kontekstas

55410 Nupuolusio žmogaus Dievas neapleido. Priešingai, Jis žmogų šaukia ir paslaptingai jam praneša, kad blogis bus nugalėtas, o jis iš savo nuopuolio – pakeltas. Ši Pradžios knygos vieta vadinama „Protoevangelija“, nes tai pirmasis pranešimas apie Mesiją – Atpirkėją, apie kovą tarp angies ir moters ir galutinę pastarosios palikuonio pergalę.

KBK 410 kontekstas

55761 Dievo tautą pradėta telkti tuojau pat, kai nuodėmė suardė žmonių bendrystę su Dievu ir tarp jų pačių. Bažnyčios sutelkimas, galima sakyti, buvo Dievo reakcija į nuodėmės sukeltą chaosą. Šis vienybės atkūrimas paslapčia vyksta visose tautose: Dievui „brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 35).

KBK 761 kontekstas

56401 Po šios pirmosios nuodėmės žemę užgriuvo tikra nuodėmių lavina: Kainas nužudė brolį Abelį; nuodėmė sukėlė visuotinį sugedimą; ir Izraelio gyvenime dažnai reiškėsi nuodėmė, ypač neištikimybė Sandoros Dievui ir Mozės Įstatymo laužymas; net Kristui atpirkus žmoniją, krikščionys irgi įvairiausiai nusideda. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija nuolat primena nuodėmės buvimą ir jos visuotinį išplitimą žmogaus istorijoje: Tai, ką mums atskleidžia Dievo Apreiškimas, patvirtina pati patirtis. Juk, žvelgdamas į savo širdį, žmogus patiria esąs linkęs ir į blogį, pasinėręs į daugelį piktybių, negalinčių kilti iš jo gerojo Kūrėjo. Dažnai atsisakydamas pripažinti Dievą savo pradžia, jis taip pat suardė deramą ryšį su savo galutiniu tikslu, o drauge ir visus santykius su pačiu savimi, su kitais žmonėmis bei visais kitais kūriniais.

KBK 401 kontekstas

561219 Išganymo per Krikštą pirmavaizdį Bažnyčia matė Nojaus arkoje, „kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Pt 3, 20): Tu mūsų atgimimo Krikštą pavaizdavai ir tvano vandeniu, kai tas pats gaivalas turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms.

KBK 1219 kontekstas

58674 Garbingojo Mesijo atėjimas vis dar yra atidedamas iki tam tikro istorijos momento, kol Jį pripažins „visas Izraelis“, kurio „dalis [...] lieka užkietėjusi“ dėl „netikėjimo“ (Rom 11, 20) Jėzaus. Šv. Petras tai pasako Jeruzalės žydams po Sekminių: „Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas ir jis atsiųstų jums skirtąjį Mesiją Jėzų. Jį turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis“ (Apd 3, 19–21). Ir Paulius tai pakartoja: „Nes jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių?“ (Rom 11, 15). Visų izraelitų įžengimas į mesijinį išganymą paskui visus pagonis leis Dievo tautai pasiekti „Kristaus pilnatvę“ (Ef 4, 13), „kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

KBK 674 kontekstas

582569 Pirmiausia malda kyla iš kūrinijos tikrovės. Tas ryšys su Dievu aprašomas pirmuose devyniuose Pradžios knygos skyriuose: Abelis aukojo savo kaimenės pirmienų atnašą, Enošas šaukėsi Viešpaties vardo ir „ėjo su Dievu“. Nojaus atnaša maloni Dievui, kuris jį laimina, o per jį laimina ir visą kūriniją, nes jo širdis teisi ir be dėmės: jis taip pat „ėjo su Dievu“ (Pr 6, 9). Taip meldžiasi daugelis visų religijų teisiųjų. Sudaręs nesuardomą Sandorą su gyvosiomis būtybėmis, Dievas nuolat kviečia žmones Jam melstis. Bet ypač akivaizdžiai malda apreiškiama nuo mūsų tikėjimo protėvio Abraomo laikų Senajame Testamente.

KBK 2569 kontekstas

59145 Laiške žydams, kuriame didžiai pagerbtas protėvių tikėjimas, ypač pabrėžiamas Abraomo tikėjimas: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11, 8). Tikėdamas jis gyveno kaip svetimšalis ir ateivis Pažadėtoje žemėje. Tikėdama Sara gavo galią pagimdyti pažado sūnų. Pagaliau Abraomas tikėdamas atnašavo savo viengimį sūnų.

KBK 145 kontekstas

592570 Dievui pašaukus, Abraomas „išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo paliepęs“ (Pr 12, 4): jo širdis visiškai „patiki Viešpaties žodžiu“; jis paklūsta. Esminis dalykas maldoje yra klausytis širdimi, kad ji apsispręstų daryti tai, ko nori Dievas; nuo to priklausys žodžiai. Tačiau Abraomo malda pirmiausia pasireiškia veiksmais: būdamas tylos vyras, kur tik apsistoja, jis stato aukurą Viešpačiui. Tik vėliau pasigirsta jo pirmoji žodinė malda: prislopintas skundas, primenantis Dievui Jo pažadus, kurie, atrodo, nebeišsipildys. Šitaip jau nuo pat pradžių išryškėja vienas iš maldos dramos aspektų: tikėjimo Dievo ištikimybe išmėginimas.

KBK 2570 kontekstas

60760 „Pasaulis buvo sukurtas turint prieš akis Bažnyčią“, – sakydavo pirmųjų amžių krikščionys. Dievas kūrė pasaulį, numatydamas mūsų dalyvavimą Jo dieviškajame gyvenime; tai turės įvykti „suburiant“ žmones Kristuje, ir tas „sambūris“ bus Bažnyčia. Bažnyčia yra visų dalykų tikslas, ir net skaudžiausios permainos, tokios kaip angelų nuopuolis ir žmogaus nuodėmė, buvo Dievo leistos vien kaip proga ir priemonė parodyti visą Jo galybę ir padovanoti pasauliui begalinę meilę: Kaip Dievo valia yra darbas ir vadinasi pasaulis, taip Jo siekis yra žmonių išganymas, ir jis vadinasi Bažnyčia.

KBK 760 kontekstas

60762 Pasirengimas suburti Dievo tautą prasidėjo labai seniai, kai Dievas pašaukė Abraomą ir jam pažadėjo, kad jis taps didelės tautos tėvu. Tiesiogiai rengtis pradėta, kai Dievas išsirinko Izraelį būti Jo tauta. Išrinktasis Izraelis turi būti būsimojo visų tautų sutelkimo ženklas. Bet jau pranašai kaltino Izraelį, kam jis sulaužė Sandorą ir elgiasi kaip ištvirkėlė. Jie skelbia naują ir amžiną Sandorą. „Kristus įkūrė tą naująją sandorą.“

KBK 762 kontekstas

60781 „Kiekvienas, kuris bet kuriuo metu ir bet kurioje šalyje jį gerbia ir teisingai elgiasi, patinka Dievui. Tačiau Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų. Todėl jis išsirinko savo tauta izraelitus, sudarė su jais sandorą ir palaipsniui juos mokė.[...] Tačiau visa tai tebuvo naujosios, tobulosios, Kristuje įvykdysimos sandoros ir pilnesnio apreiškimo, kurį turėjo atnešti pats kūnu tapęs Dievo Žodis, parengimas ir figūrinis pavaizdavimas [...]. Kristus įkūrė tą naująją nandorą, tai yra savo krauju patvirtintą naują testamentą, pašaukęs žmones iš žydų ir pagonių, kad jie ne kūnu, bet Dvasia suaugtų vienybėn ir būtų nauja Dievo tauta.“

KBK 781 kontekstas