Paieškos rezultatai
Ieškota: 495-507 Rasta: 13
495 Evangelijose Marija vadinama „Jėzaus motina“ (
496 Jau pirmuose tikėjimo apibrėžimuose154 Bažnyčia išpažino, kad Jėzus buvo pradėtas Mergelės Marijos įsčiose vien Šventosios Dvasios galia, ir patvirtino kūnišką šio įvykio aspektą: Jėzus buvo pradėtas „iš Šventosios Dvasios, be sėklos“155. Bažnyčios tėvai mergeliškajame Jėzaus prasidėjime regi ženklą, kad Dievo Sūnus gimė tikrai turėdamas tokią kaip mūsų žmogišką prigimtį:
Antai šv. Ignotas Antiochietis (II amžiaus pradžia) rašo: „Jūs esate tvirtai įsitikinę mūsų Viešpaties tiesa. Jis iš tikrųjų kūnu yra kilęs iš Dovydo giminės,156 Dievo Sūnus Dievo valia ir galybe,157 tikrai gimęs iš Mergelės, [...] tikrai buvo už mus kūnu nukryžiuotas valdant Poncijui Pilotui [...], iš tikrųjų kentėjo, kaip iš tikrųjų ir prisikėlė.“158
497 Evangeliniai pasakojimai159 mergeliškąjį Jėzaus prasidėjimą laiko dievišku veikimu, pranokstančiu bet kurį žmogišką supratimą ir galimybes:160 „jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“, – sakė angelas Juozapui apie jo sužadėtinę Mariją (
498 Kartais sutrinkama dėl to, kad šv. Morkaus evangelija ir Naujojo Testamento laiškai nutyli mergeliškąjį Jėzaus prasidėjimą. Gali kilti klausimas, ar tai nėra legendos arba teologinės konstrukcijos be istorinio pagrindo. Į tai reikia atsakyti: tikėjimas mergeliškuoju Jėzaus prasidėjimu susidūrė su smarkia netikinčiųjų, žydų ir pagonių opozicija, patyčiomis ir nesupratimu;161 jis nebuvo pagrįstas pagonių mitologija nei derinimusi prie to meto pažiūrų. Šio įvykio prasmė suvokiama tiktai tikėjimu,90 kuris, pasiremdamas „slėpinių tarpusavio ryšiu“162 , tą įvykį regi susietą su Kristaus slėpinių visuma – nuo Įsikūnijimo iki Velykų. Tokį ryšį liudija jau šv. Ignotas Antiochietis: „Šio pasaulio kunigaikščiui buvo apgaubtas paslaptimi Marijos mergeliškumas bei gimdymas, taip pat Viešpaties mirtis2717 – trys Dievo tyloje nuaidėjusios paslaptys.“163
499 Gilindama savo tikėjimą mergeliškąja Marijos motinyste, Bažnyčia ėmė išpažinti, kad Marija visuomet liko tikra Mergelė,164 net ir pagimdžiusi žmogumi tapusį Dievo Sūnų.165 Kristaus gimimas „ne sumažino, o pašventino jos mergeliškąjį nepaliestumą“166. Bažnyčios liturgija pagerbia Mariją kaip Aeiparthenos, „visuomet Mergelę“167.
500 Kartais tam prieštaraujama, nes Evangelija mini Jėzaus brolius ir seseris.168 Bažnyčia visuomet suprato, kad tie tekstai nenurodo kitų Mergelės Marijos vaikų; iš tiesų Jokūbas ir Juozapas, Jėzaus „broliai“ (
501 969Jėzus yra vienintelis Marijos Sūnus. Tačiau dvasinė Marijos motinystė171 apima visus žmones, kurių išganyti Jis yra atėjęs. „Ji pagimdė Sūnų, Dievo skirtą būti pirmgimiu iš daugelio brolių (plg.
502 90Tikėjimo žvilgsniu aprėpę Apreiškimo visumą, galime atskleisti slėpiningus motyvus, dėl kurių Dievas savo išganymo plane panoro, kad Jo Sūnus gimtų iš Mergelės. Tie motyvai susiję tiek su Kristaus asmeniu bei Jo atperkamąja misija, tiek su Marijos sutikimu priimti tą misiją visų žmonių labui.
503 422Marijos mergystė rodo absoliučią Dievo iniciatyvą Įsikūnijimo metu. Jėzus neturi kito Tėvo, tik Dievą.173 „Žmogystė, kurią Jis prisiėmė, niekada Jo neatitolino nuo Tėvo [...]; iš prigimties Jis yra Tėvo Sūnus savo dievyste, iš prigimties – Motinos Sūnus savo žmogyste, tačiau iš tikrųjų Dievo Sūnus savo abiem prigimtimis.“174
504 Jėzus buvo Mergelės Marijos įsčiose pradėtas iš Šventosios Dvasios, nes Jis yra naujasis Adomas175, duodantis pradžią naujajai kūrinijai:359 „Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus“ (
KBK nuorodos
495466 Nestorijaus erezija Kristuje matė žmogaus asmenį, sujungtą su dieviškuoju Dievo Sūnaus Asmeniu. Dėl to šv. Kirilas Aleksandrietis ir 431 metais Efeze vykęs trečiasis Visuotinis Susirinkimas išpažino, kad „Žodis, hipostaziškai suvienydamas su savimi protingos sielos gaivinamą kūną, [...] tapo žmogumi“. Kristaus žmogystė neturi kito subjekto, kaip tik dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį, kuris ją prisiėmė ir pasisavino nuo pat prasidėjimo momento. Todėl tas pats Susirinkimas paskelbė, kad Marija tikrai tapo Dievo Motina, žmogiškai pradėdama Dievo Sūnų savo įsčiose: „Dievo Motina ją vadiname ne dėl to, kad Dievo Žodis savo prigimtį ar dievystę būtų ėmęs iš šventosios Mergelės, bet todėl, kad iš jos gavo protinga siela apdovanotą šventąjį kūną, su kuriuo hipostaziškai susivienijęs Dievo Žodis pripažįstamas gimęs pagal kūną.“
4952677 „Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus...“ Stebimės drauge su Elzbieta: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43). Kadangi Marija duoda mums savo Sūnų Jėzų, ji yra ir Dievo, ir mūsų Motina; mes galime jai patikėti visus savo rūpesčius ir prašymus: ji meldžia už mus, kaip meldė už save: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Save patikėdami jos maldai, mes drauge su ja atiduodame save Dievo valiai: „Teesie Tavo valia“. „Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.“ Prašydami Mariją melsti už mus, prisipažįstame esą vargšai nusidėjėliai ir kreipiamės į „gailestingumo Motiną“, į visų Švenčiausiąją. Jai save patikime „dabar“, šią mūsų gyvenimo dieną. Ir mūsų pasitikėjimas toks didelis, jog jau dabar jai patikime „mūsų mirties valandą“. Tegu tuomet ji būna su mumis, kaip buvo Sūnui mirštant ant kryžiaus, ir mūsų iškeliavimo valandą tegu mus pasitinka kaip mūsų Motina, idant nuvestų pas savo Sūnų Jėzų, į rojų.
49890 Dogmų tarpusavio ryšiai ir jų nuoseklumas aptinkami visame Kristaus slėpinio Apreiškime. Reikia atsiminti, kad „esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba 'hierarchijos', nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus“.
4982717 Kontempliatyvioji malda yra tyla – „būsimojo pasaulio simbolis“ arba „nebylioji meilė“. Žodžiai kontempliuojant nėra samprotavimas, bet šakos meilės ugniai kurstyti. Paviršutiniškam žmogui nepakeliamoje tyloje Tėvas mums taria savo Žodį – įsikūnijusį, kentėjusį, mirusį ir prisikėlusį, o įvaikystės Dvasia leidžia dalyvauti Jėzaus maldoje.
501969 „Ši Marijos motinystė Dievo malonės plane, prasidėjusi apreiškimo metu jai ištikimai pareiškus savo sutikimą, kurį nesvyruodama išlaikė po kryžiumi, nepaliaujamai tęsiasi, iki visi išrinktieji bus galutinai atbaigti. Paimta į dangų, ji nesiliovė eiti šių išganymą teikiančių pareigų, bet daugeriopu užtarimu ir toliau neša mums amžinojo išganymo dovanas [...]. Todėl Bažnyčioje šaukiamasi palaimintosios Mergelės, vadinant ją Užtarėjos, Padėjėjos, Pagalbininkės, Tarpininkės titulais.“
501970 Tačiau „Marijos motiniškas vaidmuo žmonėms jokiu būdu netemdo ir nemažina šio vienatinio Kristaus tarpininkavimo, bet parodo jo galią. Juk visa Švenčiausiosios Mergelės išganomoji įtaka žmonijai kyla [...] iš Kristaus nuopelnų pertekliaus, grindžiama jo tarpininkavimu, nuo kurio visiškai priklauso ir iš kurio semiasi visą savo galią.“ „Joks kūrinys niekada negali būti laikomas lygus įsikūnijusiam Žodžiui ir Atpirkėjui, tačiau lygiai kaip Kristaus kunigystėje įvairiais būdais dalyvauja tiek šventieji tarnautojai, tiek tikinčioji tauta, ir lygiai kaip vienas Dievo gerumas skirtingais būdais yra tikrai paskleistas kūriniuose, taip ir vienatinis Atpirkėjo tarpininkavimas ne išskiria, bet skatina įvairių kūrinių bendradarbiavimą, kylantį iš vieno šaltinio.“
50290 Dogmų tarpusavio ryšiai ir jų nuoseklumas aptinkami visame Kristaus slėpinio Apreiškime. Reikia atsiminti, kad „esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba 'hierarchijos', nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus“.
503422 „Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui, kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5). Tai Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Geroji Naujiena: Dievas aplankė savo tautą. Jis įvykdė, ką buvo žadėjęs Abraomui ir jo palikuonims. Jis tai padarė pranokdamas visus lūkesčius: atsiuntė savo mylimąjį Sūnų.
504359 „Žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“: Šventasis Paulius kalba apie du žmones, nuo kurių prasideda žmonija: tai Adomas ir Kristus [...]. Pirmasis Adomas, – sako Paulius, – buvo su gyva siela, paskutinysis – su gyvybę teikiančia dvasia. Pirmasis buvo sukurtas paskutiniojo ir iš Jo gavo sielą, kad būtų gyvas [...]. Antrasis Adomas savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas. Todėl ir antrasis priėmė jo išvaizdą ir vardą, kad neleistų pražūti tam, ką buvo padaręs pagal savo paveikslą. Pirmasis Adomas ir paskutinysis: pirmasis turi pradžią, paskutinysis bus be pabaigos, nes paskutinysis iš tikrųjų yra pirmasis; tai pats yra pasakęs: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis“.
KBK išnašos
152Plg. Mt 13, 55.
153Plg. Efezo Susirinkimas, Epistula II Cyrilli Alexandrini ad Nestorium: DS 251.
154Plg. DS 10–64.
155Laterano Susirinkimas (649 m.), Canon 3: DS 503.
156Plg. Rom 1, 3.
157Plg. Jn 1, 13.
158Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Smyrnaeos 1–2: SC 10bis, p. 132–134 (Funk 1, 274–276).
159Plg. Mt 1, 18–25; Lk 1, 26–38.
160Plg. Lk 1, 34.
161Plg. Šv. Justinas, Dialogus cum Tryphone Iudaeo 66–67: CA 2, 234–236 (PG 6, 628–629); Origenas, Contra Celsum, 1, 32: SC 132, 162–164 (PG 8, 720–724); Ibid., 1, 69: SC 132, 270 (PG 8, 788–789); et alii.
162Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 4: DS 3016.
163Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Ephesios 19, 1: SC 10bis, 74 (Funk 1, 228); plg. 1 Kor 2, 8.
164Plg. Konstantinopolio II Susirinkimas, 8a sesija, Canon 6: DS 427.
165Plg. Šv. Leonas Didysis, Tomus ad Flavianum: DS 291; Ibid.: DS 294; Pelagijus I, Laiškas Humani generis: DS 442; Laterano Susirinkimas, Canon 3: DS 503; Toledo XVI susirinkimas, Symbolum: DS 571; Paulius IV, Konst. Cum quorumdam hominum: DS 1880.
166Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 57: AAS 57 (1965) 61.
167Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 52: AAS 57 (1965) 58.
168Plg. Mk 3, 31–35; 6, 3; 1 Kor 9, 5; Gal 1, 19.
169Plg. Mt 27, 56.
170Plg. Pr 13, 8; 14, 16; 29, 15; ir t. t.
171Plg. Jn 19, 26–27; Apr 12, 17.
172Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 63: AAS 57 (1965) 64.
173Plg. Lk 2, 48–49.
174Friulio Susirinkimas (796 m. arba 797 m.), Symbolum: DS 619.
175Plg. 1 Kor 15, 45.
176Plg. Kol 1, 18.
Kraunama...