Paieškos rezultatai
Ieškota: 464-469 Rasta: 6
464 Nepakartojamas ir vienkartinis Dievo Sūnaus Įsikūnijimas nereiškia, kad Jėzus Kristus yra iš dalies Dievas, iš dalies žmogus, kažkoks dieviškumo ir žmogiškumo mišinys. Jis tapo tikru žmogumi, likdamas tikras Dievas. Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus. 88Šią tikėjimo tiesą pirmaisiais amžiais Bažnyčia turėjo aiškinti ir ginti nuo ją iškraipančių erezijų.
465 Pirmosios erezijos neigė ne tiek Kristaus dievystę, kiek Jo tikrą žmogystę (gnostinis doketizmas). Nuo apaštalų laikų krikščionys pabrėždavo tikrą „kūne atėjusio“88 Dievo Sūnaus Įsikūnijimą. Tačiau jau trečiajame šimtmetyje Bažnyčia, prieštaraudama Pauliui Samosatiečiui, Antiochijos Susirinkime turėjo patvirtinti, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus prigimtimi, o ne įsūnyste. Pirmasis Nikėjos Visuotinis Susirinkimas 325 metais savajame Tikėjimo simbolyje išpažino, kad Dievo Sūnus yra „gimęs, bet ne sukurtas, vienos substancijos (graikiškai homousios) su Tėvu“89, 242ir pasmerkė Arijų, kuris tvirtino, kad „Dievo Sūnus yra kilęs iš nebūties“90 ir yra „kitos substancijos, arba esmės“, negu Tėvas.91
466 Nestorijaus erezija Kristuje matė žmogaus asmenį, sujungtą su dieviškuoju Dievo Sūnaus Asmeniu. Dėl to šv. Kirilas Aleksandrietis ir 431 metais Efeze vykęs trečiasis Visuotinis Susirinkimas išpažino, kad „Žodis, hipostaziškai suvienydamas su savimi protingos sielos gaivinamą kūną, [...] tapo žmogumi“92. Kristaus žmogystė neturi kito subjekto, kaip tik dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį, kuris ją prisiėmė ir pasisavino nuo pat prasidėjimo momento. Todėl tas pats Susirinkimas paskelbė, kad Marija tikrai tapo Dievo Motina, žmogiškai pradėdama Dievo Sūnų savo įsčiose:495 „Dievo Motina ją vadiname ne dėl to, kad Dievo Žodis savo prigimtį ar dievystę būtų ėmęs iš šventosios Mergelės, bet todėl, kad iš jos gavo protinga siela apdovanotą šventąjį kūną, su kuriuo hipostaziškai susivienijęs Dievo Žodis pripažįstamas gimęs pagal kūną.“93
467 Monofizitai tvirtino, kad Kristuje žmogiškoji prigimtis, prisiimta Dievo Sūnaus dieviškojo Asmens, nustojo egzistuoti. Prieštaraudamas tai erezijai, 451 metais Chalkedone vykęs ketvirtasis Visuotinis Susirinkimas pareiškė:
Sekdami šventųjų tėvų pavyzdžiu, mes visi sutartinai mokome išpažinti, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra vienas ir tas pats Sūnus, vienodai tobulas ir savo dievyste, ir savo žmogyste, tikrai Dievas ir tikrai žmogus, su protinga siela ir su kūnu, vienos dieviškosios prigimties kaip ir Tėvas, vienos žmogiškosios prigimties kaip ir mes, „kaip ir mes visaip mėgintas, tačiau nenusidėjęs“94; Jis gimė prieš visus amžius iš Tėvo kaip Dievas, o mūsų laikais dėl mūsų ir mūsų išganymo – iš Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, kaip žmogus.
Vienas ir tas pats yra Kristus, viengimis Sūnus ir Viešpats; pripažįstame Jį turint dvi – nesumaišytas, nepakitusias, nepadalytas, viena nuo kitos neatskirtas – prigimtis; nors jos ir suvienytos, bet niekada nepanaikintas jų skirtingumas, atvirkščiai, vieninteliame Asmenyje ir vienintelėje subsistencijoje išsaugotas abiejų prigimčių savitumas.95
468 Po Chalkedono Susirinkimo kai kas Kristaus žmogiškąją prigimtį ėmė laikyti atskiru savos rūšies asmeniu. Su tuo nesutikdamas, 553 metais Konstantinopolyje vykęs penktasis Visuotinis Susirinkimas pareiškė, kad tėra „viena subsistencija [arba Asmuo], ir tai yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų“96.254 Tad visa, kas priklauso Kristaus žmogiškajai prigimčiai, turi būti priskirta Jo dieviškajam Asmeniui kaip tos prigimties subjektui:97 ne tik stebuklai, bet ir kančios,98 ir netgi mirtis.616 „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris su kūnu buvo nukryžiuotas, yra tikras Dievas, garbės Viešpats, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų.“99
469 Taip Bažnyčia išpažįsta, kad Jėzus neatskiriamai yra ir tikras Dievas, ir tikras žmogus. Jis iš tikrųjų yra Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, mūsų broliu, ir nenustojęs būti Dievas, mūsų Viešpats:212
Jis „išsaugojo tai, kas buvo, priėmė tai, kuo nebuvo“, giedama Romos liturgijoje.100 O šv. Jono Auksaburnio liturgijos giesmė skelbia: „O viengimi Sūnau ir Dievo Žodi! Būdamas nemirtingas, Tu dėl mūsų išganymo teikeisi įsikūnyti šventosios Dievo Motinos ir visada Mergelės Marijos įsčiose; Tu nepakisdamas tapai žmogumi ir buvai nukryžiuotas. O Kristau Dieve! Savo mirtimi sunaikinęs mirtį, Tu, kuris esi vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų, šlovinamas drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia, išgelbėk mus!“101
KBK nuorodos
46488 Bažnyčios Magisteriumas pilnatviškai naudojasi iš Kristaus gauta galia, skelbdamas dogmas, tai yra įpareigodamas krikščionių tautą besąlygiškai pritarti apreikštoms arba būtinai su jomis susijusioms ir galutinėmis paskelbtoms tikėjimo tiesoms.
465242 Išsaugodama Apaštalų Tradiciją, Bažnyčia 325 metais pirmajame visuotiniame Nikėjos Susirinkime išpažino, kad Sūnus yra „vienesmis“ [homousios, consubstantialis] su Tėvu, tai yra vienas su Juo Dievas. Antrasis visuotinis Susirinkimas 381 metais Konstantinopolyje išlaikė tą nusakymą savajame Nikėjos tikėjimo simbolyje ir išpažino „vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo, Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienesmį su Tėvu“.
466495 Evangelijose Marija vadinama „Jėzaus motina“ (Jn 2, 1; 19, 25), o dar prieš Sūnaus gimimą, Šventajai Dvasiai įkvėpus, [Elzbietos] ji buvo džiugiai pavadinta „mano Viešpaties motina“ (Lk 1, 43). Iš tiesų tas, kurį ji pradėjo iš Šventosios Dvasios kaip žmogų ir kuris iš tikrųjų tapo jos sūnumi pagal kūną, yra ne kas kitas, kaip amžinojo Tėvo Sūnus, antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. Bažnyčia išpažįsta, kad Marija tikrai yra Dievo Motina (Theotokos).
468254 Dieviškieji Asmenys yra realiai skirtingi. „Dievą išpažįstame vieną, bet ne vienasmenį.“ „Tėvas“, „Sūnus“, „Šventoji Dvasia“ nėra paprasti vardai, pažymintys tam tikrą dieviškojo buvimo būdą, nes jie realiai tarpusavyje skiriasi: „Ir Sūnus nėra Tėvas, ir Tėvas nėra Sūnus, ir Šventoji Dvasia nėra nei Tėvas, nei Sūnus.“ Jie yra skirtingos kilmės: „Tai Tėvas, kuris gimdo, Sūnus, kuris gimdomas, Šventoji Dvasia, kuri kyla.“ Dieviškoji Vienybė yra Trejybinė.
468616 Ta meilė iki galo Kristaus aukai suteikia atpirkimo ir atitaisymo, išpirkos ir atmokos vertę. Aukodamas savo gyvybę, Jis mus visus pažino ir mylėjo. „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę“ (2 Kor 5, 14). Joks žmogus, netgi pats švenčiausias, nebūtų galėjęs prisiimti visų žmonių nuodėmių ir už juos pasiaukoti. Tačiau Kristaus auka galėjo atpirkti visus dėl to, kad Kristus buvo dieviškasis Sūnaus Asmuo, kuris pranoksta ir drauge apima kiekvieną žmogų ir dėl to yra visos žmonijos Galva.
469212 Amžiams bėgant Izraelio tikėjimas galėjo plačiau ir giliau suvokti apreikšto dieviškojo vardo turtus. Dievas yra vienatinis, ir, be Jo, kitų dievų nėra. Jis pranoksta pasaulį ir istoriją. Jis sukūrė dangų ir žemę. „Jie praeis, o tu pasiliksi; susidėvės jie tartum drabužiai, o tu – vis tas pats, ir tavo metai be galo“ (Ps 102, 27–28). Jame „nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ (Jok 1, 17). Jis yra „Kuris yra“ nuo amžių ir per amžius, ir Jis visada yra ištikimas sau ir savo pažadams.
KBK išnašos
88Plg. 1 Jn 4, 2–3; 2 Jn 7.
89Nikėjos simbolis: DS 125.
90Nikėjos Susirinkimas, Epistula synodalis „’Επειδή τῆς“ ad Aegyptios: DS 130.
91Nikėjos simbolis: DS 126.
92Efezo Susirinkimas, Epistula II Cyrilli Alexandrini ad Nestorium: DS 250.
93Efezo Susirinkimas, Epistula II Cyrilli Alexandrini ad Nestorium: DS 251.
96Konstantinopolio II Susirinkimas, 8a sesija, Canon 4: DS 424.
97Plg. Efezo Susirinkimas, Anathematismi Cyrilli Alexandrini, 4: DS 255.
98Plg. Konstantinopolio II Susirinkimas, 8a sesija, Canon 3: DS 423.
99Plg. Konstantinopolio II Susirinkimas, 8a sesija, Canon 10: DS 432.
100Sausio 1 d., Rytmetinė, in: Valandų liturgija, t. 1, Vilnius, 2011, p. 432; plg. Šv. Leonas Didysis, Sermo 21, 2: CCL 138, 87 (PL 54, 192).
101Officium Horarum Byzantinum, Hymnus ‘Ο μουογεής: Ὡρολόγιον τὸ μέγα, Roma, 1876, p. 82.
Kraunama...