Ieškota: 446-461 Rasta: 16
446 Graikiškame Senojo Testamento vertime netariamas vardas, kuriuo Dievas apsireiškė Mozei,64 YHWH, žymimas žodžiu Kyrios („Viešpats“). Tad nuo to laiko Izraelio Dievo dieviškumui išreikšti tinkamiausias buvo šis žodis „Viešpats“.209 Šia griežta prasme „Viešpačiu“ Naujajame Testamente vadinamas Tėvas, ir drauge – o tai naujovė – Jėzus šitaip pripažįstamas, jog Jis pats yra Dievas.65
447 Pats Jėzus, kalbėdamas apie save, šį titulą vartojo tai užuominomis, diskutuodamas su fariziejais apie 110 psalmės prasmę,66 tai labai atvirai, kreipdamasis į savo apaštalus.67 548Viso Jėzaus viešojo gyvenimo metu Jo viešpatavimas gamtai, ligoms, demonams, mirčiai ir nuodėmei rodė Jo dieviškąją valdžią.
448 Evangelijose kai kurie žmonės, kreipdamiesi į Jį, labai dažnai vadina Jį „Viešpačiu“. Tas kreipinys rodo pas Jėzų ateinančių, laukiančių Jo pagalbos ir išgydymo žmonių pagarbą bei pasitikėjimą.68 208683Akinant Šventajai Dvasiai, taip būdavo pripažįstamas dieviškasis Jėzaus slėpinys.69 Susitikus su prisikėlusiuoju Jėzumi, tai virsta šlovinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (
449 Priskirdami Jėzui dievišką Viešpaties titulą, pirmieji Bažnyčios tikėjimo išpažinimai nuo pat pradžių70 teigė, kad Dievui Tėvui pripažįstama valdžia, galybė ir garbė yra taikoma ir Jėzui,71461 nes Jis turi „Dievo prigimtį“ (
450 668—672Nuo krikščionybės pradžios tvirtinti, kad Jėzus yra pasaulio ir istorijos Viešpats73, taip pat reiškia pripažinti, jog savo asmeninės laisvės žmogus negali absoliučiai palenkti jokiai žemiškai valdžiai,2242 o tik Dievui Tėvui ir Viešpačiui Jėzui Kristui: imperatorius nėra „Viešpats“74. „Bažnyčia tiki [...], kad jos Viešpats ir Mokytojas yra visos žmonių istorijos raktas, centras ir tikslas.“75
451 2664—2665Krikščionių maldose „Viešpaties“ titulas dažnai kartojamas tiek kviečiant melstis: „Viešpats su jumis“, tiek baigiant maldą: „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ ar su didžiu pasitikėjimu ir viltimi sušunkant:2817 „Maran atha“ („Viešpats ateina!“) arba „Marana tha“ („Viešpatie, ateik!“) (
452 Jėzaus vardas reiškia: „Dievas išgelbi“. Kūdikis, gimęs iš Mergelės Marijos, buvo pavadintas „Jėzumi“, „nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (
453 Kristaus vardas reiškia: „pateptasis“, „Mesijas“. Jėzus yra Kristus, nes „Dievas Jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (
454 Dievo Sūnaus vardas reiškia vienintelį tokį ir amžiną Jėzaus Kristaus santykį su Dievu, savo Tėvu: Jis yra viengimis Tėvo Sūnus77 ir pats yra Dievas.78 Kad būtum krikščionis, privalai tikėti, jog Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus.79
455 Viešpaties vardas reiškia dieviškąją valdžią. Išpažinti Jėzų ar Jo šauktis kaip Viešpaties reiškia tikėti Jo dievyste. „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (
446209 Gerbdama Dievo šventumą, Izraelio tauta netaria Dievo vardo. Skaitant Šventąjį Raštą, apreikštasis vardas pakeičiamas dievišku titulu: „Viešpats“ (Adonai, graikiškai Kyrios). Tuo titulu bus patvirtinta ir Jėzaus dievystė: „Jėzus yra Viešpats“.
447548 Jėzaus daryti stebuklai rodo, kad Jį „yra siuntęs Tėvas“. Jie ragina Juo tikėti. Tiems, kurie tikėdami kreipiasi į Jį, Jis duoda, ko jie prašo. Tad stebuklai stiprina tikėjimą tuo, kuris daro savo Tėvo darbus: jie patvirtina, kad Jis yra Dievo Sūnus. Tačiau jie gali kelti ir pasipiktinimą. Jie skirti ne smalsumui ir magijos troškimui patenkinti. Nepaisant tokių aiškių Jėzaus stebuklų, kai kas Jį ir atstūmė; Jis netgi buvo kaltinamas darąs tuos stebuklus, demonų padedamas.
448208 To traukiančio į save ir slėpiningo Dievo akivaizdoje žmogus aptinka savo menkybę. Priešais degantį krūmą Mozė nusiauna sandalus, o Šventojo Dievo akivaizdoje užsidengia veidą. Priešais trissyk Švento Dievo šlovę Izaijas sušunka: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos“ (Iz 6, 5). Matydamas Jėzaus rodomus dieviškus ženklus, Petras taip pat sušunka: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Bet kadangi Dievas yra šventas, Jis gali atleisti žmogui, kuris prisipažįsta Jam nusidėjęs: „Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, [...] nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų“ (Oz 11, 9). Apaštalas Jonas taip pat pasakys: „Jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 19–20).
448683 „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Tuo įtikėti įmanoma tik veikiant Šventajai Dvasiai. Norint susivienyti su Kristumi, pirma reikia būti Šventosios Dvasios paveiktiems. Tai Ji mus pasitinka ir sužadina mumyse tikėjimą. Krikštu – pirmuoju tikėjimo sakramentu – Šventoji Dvasia Bažnyčioje mums kiekvienam sielos gilumoje asmeniškai perteikia gyvenimą, trykštantį iš Tėvo ir mums pasiūlytą Sūnuje: Krikštas mums suteikia malonę atgimti Dieve Tėve per Jo Sūnų Šventojoje Dvasioje. Juk tie, kurie turi savyje Dievo Dvasią, atvedami prie Žodžio, tai yra Sūnaus; Sūnus juos pristato Tėvui, o Tėvas juos padaro nemirtingus. Taigi be Dvasios neįmanoma regėti Dievo Sūnaus, ir be Sūnaus niekas negali prisiartinti prie Tėvo, nes Tėvo pažinimas yra Sūnus, o Dievo Sūnus pažįstamas Šventojoje Dvasioje.
448641 Pirmosios sutiko Prisikėlusįjį Marija Magdalietė ir šventos moterys, ėjusios patepti Jėzaus kūno, nes Didžiojo penktadienio vakarą, artėjant šabui, Jis buvo palaidotas skubotai. Taigi moterys buvo pirmosios Kristaus prisikėlimo skelbėjos net patiems apaštalams. Tik paskui Jėzus pasirodė Petrui, vėliau Dvylikai. Tad Petras, pašauktas stiprinti savo brolių tikėjimo, Prisikėlusįjį pamatė anksčiau už juos, o pastarieji, remdamiesi jo liudijimu, galėjo drąsiai skelbti: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“ (Lk 24, 34).
449461 Kartodama šv. Jono posakį („Žodis tapo kūnu“: Jn 1, 14), Bažnyčia „Įsikūnijimu“ vadina faktą, kad Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį, norėdamas joje mus išganyti. Apie Įsikūnijimo slėpinį Bažnyčia gieda šv. Pauliaus perteiktą himną: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 5–8 ).
449653 Prisikėlimas patvirtino Jėzaus dievystės tiesą. Jis buvo sakęs: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28). Nukryžiuotojo prisikėlimas įrodo, kad Jis iš tikrųjų yra „Aš Esu“, Dievo Sūnus ir pats Dievas. Šv. Paulius galėjo žydams pareikšti: „Protėviams duotąjį pažadą [...] Dievas įvykdė mums [...], prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: 'Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau!'“ (Apd 13, 32–33). Kristaus prisikėlimas yra artimai susijęs su Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpiniu. Pagal amžinąjį Dievo planą jis jį atbaigia.
450668 „Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats“ (Rom 14, 9). Kristaus Žengimas į dangų reiškia Jo žmogystės dalyvavimą paties Dievo galybėje ir valdžioje. Jėzus Kristus yra Viešpats: Jam priklauso visa valdžia danguje ir žemėje. Jis yra „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes“, nes Tėvas „visa jam palenkė po kojų“ (Ef 1, 21–22). Kristus yra visatos ir istorijos Viešpats. Žmonių istorija ir net visa kūrinija yra Jame „tartum galvoje [...] iš naujo suvienytos“, Jam esant jų transcendentine viršūne.
450669 Būdamas Viešpats, Kristus yra ir savojo kūno – Bažnyčios Galva. Nors paimtas į dangų bei pašlovintas ir iki galo atlikęs savo misiją, žemėje Jis pasilieka savo Bažnyčioje. Iš Atpirkimo išauga Kristaus valdžia, kurią Jis vykdo Bažnyčioje Šventosios Dvasios galia. „Kristaus karalystė jau dabar slėpiningu būdu“ egzistuoja Bažnyčioje, kuri yra šios „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.
450670 Žengimu į dangų pradedama Dievo plano baigiamoji stadija. Mums jau „atėjo valanda paskutinė“ (1 Jn 2, 18). „Tad mes jau esame sulaukę amžių baigties, ir pasaulio atnaujinimas yra neatšaukiamai nuspręstas bei tam tikru būdu iš tikrųjų jau vyksta šiame amžiuje, nes Bažnyčia jau žemėje yra paženklinta tikro, nors ir netobulo šventumo.“ Jau dabar Kristaus karalystė matoma stebuklinguose ženkluose, kurie lydi jos skelbimą per Bažnyčią .
450671 Kristaus karalystė, sudabartinta Jo Bažnyčioje, dar turi būti galutinai atbaigta Kristaus atėjimu į žemę „su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 27). Karalystę dar puola piktosios jėgos, nors jos jau yra iš esmės nugalėtos Kristaus Velykomis. Kol visa bus Jam pajungta, „kol nėra naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, keliaujančiajai Bažnyčiai su dabartiniam laikotarpiui priklausančiais sakramentais ir institucijomis būdingas šio pasaulio praeinantis pavidalas. Ir ji pati gyvena tarp kūrinių, kurie tebedūsauja ir tebevaitoja iki šiol bei tebelaukia Dievo vaikų apsireiškimo“. Dėl to krikščionys, ypač Eucharistijoje, meldžia paskubinti Kristaus atėjimą, kreipdamiesi į Jį: „Ateik, Viešpatie!“ (Apr 22, 20).
450672 Prieš žengdamas į dangų, Kristus tvirtino, kad dar neatėjo valanda garbingai atkurti Izraelio tautos lauktos Mesijo karalystės, kuri, anot pranašų, turės visiems žmonėms laiduoti galutinį teisingumo, meilės ir taikos viešpatavimą. Dabarties metas, kaip sako Viešpats, yra Dvasios ir liudytojų metas, bet drauge metas ir suspaudimų, ir išmėginimo blogiu, kuris neaplenks nė Bažnyčios ir duos pradžią paskučiausių laikų kovai. Tai laukimo ir budėjimo metas.
4502242 Piliečio sąžinė įpareigoja nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja moralinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms arba Evangelijos mokymui. Atsisakymą paklusti valstybės valdžiai, kai jos reikalavimai prieštarauja teisingai sąžinei, pateisinami skirtumu tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo valstybei. „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29): Jeigu kur nors viešoji valdžia, peržengdama savo kompetenciją, spaudžia piliečius, šie teneatsisako daryti tai, ko objektyviai reikalauja bendroji gerovė. Tačiau tebūnie jiems leista ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo, laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų.
4512664 Nėra kito krikščioniškos maldos kelio kaip tik Kristus. Kad ir kokia būtų mūsų malda: bendruomeninė ar asmeninė, žodinė ar vidinė, Tėvą ji pasiekia tik tada, kai meldžiamės Jėzaus „vardu“. Tad kelias, kuriuo Šventoji Dvasia mus veda, mokydama melstis Dievui, mūsų Tėvui, yra šventoji Jėzaus žmogystė.
4512665 Dievo žodžiu ir liturgijos šventimu palaikoma Bažnyčios malda moko mus melstis Viešpačiui Jėzui. Net jei ja kreipiamasi pirmiausia į Tėvą, visose liturginėse tradicijose ji turi ir į Kristų kreipiamos maldos formų. Kai kurios psalmės, aktualizuojamos Bažnyčios maldoje, o ir Naujasis Testamentas įdeda mums į lūpas ir įspaudžia į širdis tos maldos Kristui kreipinius: Dievo Sūnau, Dievo Žodi, Viešpatie, Gelbėtojau, Dievo Avinėli, Karaliau, Mylimasis Sūnau, Mergelės Sūnau, Gerasis Ganytojau, mūsų Gyvenime, mūsų Šviesa, mūsų Viltie, mūsų Prisikėlime, žmonių Drauge...
4512817 Tas prašymas yra „Marana tha“ – Dvasios ir Sužadėtinės kvietimas: „Ateik, Viešpatie Jėzau“: Net jei šioje maldoje ir nebūtų reikalaujama prašyti Karalystės atėjimo, savaime patys jos šauktumės, nekantriai laukdami išsipildant mūsų vilčių. Kankinių sielos po altoriumi didžiu balsu šaukiasi Viešpaties: „Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!“ (Apr 6, 10). Jie būtinai turi sulaukti teisingumo laikų pabaigoje. Viešpatie, tegu kuo greičiau ateina Tavo karalystė!
64Plg. Iš 3, 14.
65Plg. 1 Kor 2, 8.
66Plg. Mt 22, 41–46; plg. taip pat Apd 2, 34–36; Žyd 1, 13.
67Plg. Jn 13, 13.
68Plg. Mt 8, 2; 14, 30; 15, 22; ir kt.
69Plg. Lk 1, 43; 2, 11.
70Plg. Apd 2, 34–36.
71Plg. Rom 9, 5; Tit 2, 13; Apr 5, 13.
72Plg. Rom 10, 9; 1 Kor 12, 3; Fil 2, 9–11.
73Plg. Apr 11, 15.
74Plg. Mk 12, 17; Apd 5, 29.
75Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 10: AAS 58 (1966) 1033; plg. Ibid., 45: AAS 58 (1966) 1066.
76Plg. Apd 28, 20.
77Plg. Jn 1, 14. 18; 3, 16. 18.
78Plg. Jn 1, 1.
79Plg. Apd 8, 37; 1 Jn 2, 23.