Paieškos rezultatai

430210 Izraeliui nusidėjus, tai yra nusigręžus nuo Dievo ir ėmus garbinti aukso veršį, Dievas paklauso Mozės užtarimo ir sutinka žygiuoti su neištikima tauta, tuo parodydamas savo meilę. Kai Mozė prašo Dievą parodyti jam savo šlovę, Dievas atsako: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą 'VIEŠPATS [YHWH]'“ (Iš 33, 19). Ir Viešpats praėjo pro Mozę tardamas: „VIEŠPATS, VIEŠPATS [YHWH, YHWH], esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės'“ (Iš 34, 6). Tada Mozė išpažįsta Viešpatį – atleidžiantį Dievą.

KBK 210 kontekstas

430402 Visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę. Šv. Paulius tvirtina: „Vieno žmogaus neklusnumu daugelis [tai yra visi žmonės] tapo nusidėjėliais“ (Rom 5, 19): „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Nuodėmės ir mirties visuotinumui apaštalas priešpriešina išganymo Kristuje visuotinumą: „Kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų“ (Rom 5, 18).

KBK 402 kontekstas

4311441 Vien Dievas atleidžia nuodėmes. Kadangi Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis sako apie save, kad „Žmogaus Sūnus [turi] galią atleisti žemėje nuodėmes“ (Mk 2, 10), ir tą dievišką galią taiko: „Tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5). Negana to: remdamasis savo dieviškąja galia, Jis duoda jos ir žmonėms, kad ir jie Jo vardu ta galia naudotųsi.

KBK 1441 kontekstas

4311850 Nuodėmė yra Dievo įžeidimas: „Tau, tiktai tau, nusidėjau ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 6). Nuodėmė sukyla prieš Dievo meilę mums ir nukreipia nuo Jo mūsų širdis. Kaip ir pirmoji nuodėmė, ji yra neklusnumas, maištas prieš Dievą norint tapti „kaip Dievas“, žinoti ir nustatyti, „kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 5). Tad nuodėmė yra „iki Dievo paniekinimo vedanti savimeilė“. Dėl šito išpuikusio savęs aukštinimo nuodėmė yra visiška išganymą pelniusio Jėzaus klusnumo priešingybė.

KBK 1850 kontekstas

431338 Nėra nieko, kas nebūtų gavęs būties iš Dievo Kūrėjo. Pasaulis prasidėjo, kai Dievas savo Žodžiu pašaukė jį iš nebūties; visos egzistuojančios esybės, visa gamta, visa žmonijos istorija kyla iš to pirminio įvykio: tai pati pradžia, nuo kurios atsiranda pasaulis ir prasideda laikas.

KBK 338 kontekstas

432589 Jėzus ypač juos piktino tuo, kad savo gailestingą elgesį su nusidėjėliais tapatino su paties Dievo laikysena jų atžvilgiu. Net davė suprasti, jog, valgydamas su nusidėjėliais, Jis juos priima į mesijinę puotą. Tačiau religinę Izraelio vyresnybę į keblią padėtį Jėzus labiausiai statė atleisdamas nuodėmes. Argi jie nebuvo teisūs nuogąstaudami: „Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2, 7). Atleisdamas nuodėmes, Jėzus arba piktžodžiauja, nes, būdamas žmogus, laiko save lygiu Dievui, arba sako tiesą ir savuoju Asmeniu įkūnija bei apreiškia Dievo vardą.

KBK 589 kontekstas

4322666 Tačiau visa tai apimantis vardas yra tas, kurį Dievo Sūnus gavo įsikūnydamas, – JĖZUS. Dievo vardo žmonių lūpomis neįmanoma ištarti, tačiau, prisiimdamas mūsų žmogystę, Dievo Žodis jį mums apreiškia, ir mes galime jo šauktis: „Jėzus“, „JHVH gelbi“. Jėzaus vardas apima viską: Dievą ir žmogų bei visą kūrimo ir išganymo ekonomiją. Melstis kreipiantis: „Jėzau“ reiškia Jo šauktis, kviesti Jį pas save. Tik šiame varde telpa juo išreiškiama Dievo dabartis. Jėzus yra Tas, kuris prisikėlė, ir kas tik šaukiasi Jo vardo, priima Dievo Sūnų, kuris jį pamilo ir už jį save atidavė.

KBK 2666 kontekstas

432389 Gimtosios nuodėmės samprata, galima sakyti, yra „išvirkštinė pusė“ Gerosios Naujienos, skelbiančios, kad Jėzus yra visų žmonių Gelbėtojas, kad visiems reikia išganymo ir kad išganymą visiems yra suteikęs Kristus. Bažnyčia, kuri turi „Kristaus išmonę“, gerai žino, kad, sumenkinant gimtosios nuodėmės apreiškimą, pažeidžiamas Kristaus slėpinys.

KBK 389 kontekstas

432161 Tikėti į Jėzų Kristų ir Tą, kuris Jį siuntė mūsų išganymui, yra būtina norint būti išganytiems. „Kadangi 'be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui' (Žyd 11, 6) ir patekti į Jo vaikų bendriją, tai be jo niekas negali būti kada nors nuteisintas ir niekas negaus amžinojo gyvenimo, jei neištvers iki galo (Mt 10, 22; 24, 13).“

KBK 161 kontekstas

433615 „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19). Savo klusnumu iki mirties Jėzus tapo mūsų pakaita kaip kenčiantis Dievo Tarnas, kuris atiduoda save kaip auką už nuodėmę, prisiimdamas daugelio nuodėmę, ir juos nuteisina, prisiimdamas jų bausmę už kaltes. Jėzus atitaisė mūsų kaltes ir atmokėjo Tėvui už mūsų nuodėmes.

KBK 615 kontekstas

4342812 Pagaliau Šventojo Dievo kaip Gelbėtojo vardas mums buvo apreikštas Jėzuje, duotas kūno pavidalu: apreikštas tuo, kas Jis Yra, apreikštas Jo žodžiu ir auka. Tai Jo – Aukščiausiojo Kunigo – maldos esmė: Šventasis Tėve, „dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19). Kadangi Jėzus pats „pašventina“ savo vardą, Jis mums „apreiškia“ Tėvo vardą. Baigiantis Jo Velykoms, Tėvas Jam duoda vardą, kilniausią iš visų vardų: Jėzus yra Viešpats Dievo Tėvo šlovei.

KBK 2812 kontekstas

4342614 Atvirai patikėdamas savo mokiniams maldos Tėvui slėpinį, Jėzus atskleidžia, kokia turės būti jų – tad ir mūsų – malda, kai Jis su savo išaukštinta žmogiškąja prigimtimi sugrįš pas Tėvą. Naujas dalykas čia yra „prašyti dėl Jo vardo“. Tikėdami į Kristų, mokiniai ima pažinti Tėvą, nes Jėzus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Tikėjimas duoda vaisių meilėje: turime laikytis Jėzaus žodžių ir įsakymų, likti kartu su Juo Tėve, kuris Jame mus taip myli, jog pasilieka mumyse. Esame tikri, kad toje Naujojoje Sandoroje mūsų prašymai bus išklausyti dėl Jėzaus maldos už mus.

KBK 2614 kontekstas

4352667 Toks labai paprastas tikėjimo kupinas šaukimasis Rytų ir Vakarų maldos tradicijoje įgijo įvairias formas. Dažniausiai vartojama formulė yra Sinajaus kalno, Sirijos ir Atoso kalno vienuolių perduotas šaukimasis: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, būk gailestingas mums, nusidėjėliams!“ Jis suvienija kristologinį Laiško filipiečiams (2, 6–11) himną su muitininko ir neregių maldavimais. Jis širdžiai padeda žmogaus skurdą susieti su Gelbėtojo gailestingumu.

KBK 2667 kontekstas

4352668 Šauktis šventojo Jėzaus vardo yra visų paprasčiausias nuolatinės maldos būdas. Nuolankia ir dėmesinga širdimi dažnai kartojama, ji nepaskęsta „žodžių gausume“, bet „išsaugo [žodį] [...] ir duoda vaisių kantrumu“ (Lk 8, 15). Ji įmanoma „visokiu metu“, nes nėra užsiėmimas tarp daugelio kitų, bet neprilygstantis užsiėmimas mylėti Dievą, Jėzuje Kristuje gaivinantis ir perkeičiantis kiekvieną veiksmą.

KBK 2668 kontekstas

4352676 Tą dvejopą maldos Marijai judėjimą puikiai atskleidžia „Ave Maria“ malda: „Sveika, Marija“ (pažodžiui: „Džiaukis, Marija“). Visa malda prasideda angelo Gabrieliaus pasveikinimu. Pats Dievas per savo angelą sveikina Mariją. Mūsų malda drįstame pakartoti pasveikinimą Marijai, žvelgdami į ją taip, kaip Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę, ir ja džiaugtis taip, kaip džiaugiasi Dievas. „Malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi“: abi šios angelo pasveikinimo dalys paaiškina viena kitą. Marija yra pilna malonės, nes Viešpats yra su ja. Ją pripildžiusi malonė – tai su ja esantis pats visokios malonės Šaltinis. „Krykštauk iš džiaugsmo, [...] dukra Jeruzale! [...] VIEŠPATS yra tavyje“ (Sof 3, 14. 17). Marija, kurioje apsigyvena pats Viešpats, yra įasmeninta Siono dukra, Sandoros skrynia, Viešpaties garbės buveinė: „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Būdama „malonės pilnoji“, ji visa yra dovanojusi save Tam, kuris joje apsigyvena ir kurį ji duos pasauliui. „Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus (įsčių vaisius) – Jėzus.“ Po angelo pasveikinimo pakartojame Elzbietos pasveikinimą. „Kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41), Elzbieta yra pirmoji ilgoje Mariją palaiminta vadinančių kartų eilėje: „Laiminga įtikėjusi...“ (Lk 1, 45); Marija yra „pagirta tarp moterų“, nes patikėjo, kad Viešpaties žodžiai išsipildys. Abraome dėl savojo tikėjimo rado palaiminimą „visos žemės gentys“ (Pr 12, 3). Marija dėl savo tikėjimo tapo tikinčiųjų motina, jos dėka visos žemės tautos gauna Tą, kuris pats yra Dievo palaiminimas: „pagirtas Tavo Sūnus – Jėzus“.

KBK 2676 kontekstas