Paieškos rezultatai

41055 To Apreiškimo nenutraukė mūsų pirmųjų tėvų nuodėmė. „Jiems nupuolus, jis sužadino išganymo viltį, pažadėdamas atpirkimą. Jis ir toliau be paliovos rūpinosi žmonių gimine, kad visiems, kurie, ištvermingai darydami gera, siekia išganymo, suteiktų amžinąjį gyvenimą.“ Kai per neklusnumą jis tavo draugystę prarado, jo nepalikai mirties valdžioje. [...] žmonėms tu sandorą siūlei ne kartą.

KBK 55 kontekstas

410705 Nuodėmės ir mirties sužalotas žmogus išlieka žmogus „pagal Dievo paveikslą“, pagal Sūnaus paveikslą, tačiau „stokoja Dievo garbės“, stokoja „panašumo“. Abraomui duotu pažadu prasideda išganymo ekonomija; jos pabaigoje Sūnus pats priims žmogaus „išvaizdą“ ir atgaus paveikslo „panašumą“ į Tėvą, sugrąžins jam garbę, Dvasią, „kuri duoda gyvenimą“.

KBK 705 kontekstas

4101609 Gailestingasis Dievas neapleido nusidėjusio žmogaus. Bausmės, kurios sekė paskui nuodėmę: gimdymo skausmai, darbas „savo veido prakaitu“ (Pr 3, 19), yra drauge ir vaistai, ribojantys nuodėmės padarytą žalą. Po nuopuolio santuoka padeda nugalėti užsisklendimą, egoizmą, pasitenkinimo vien sau ieškojimą, padeda atsiverti kitam, vienas kitam padėti, save dovanoti.

KBK 1609 kontekstas

4102568 Senajame Testamente malda apreiškiama tarp žmogaus nuopuolio ir jo pakilimo, tarp skausmingo Dievo klausimo: „Kur tu esi? [...] Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 9. 13) ir vienatinio Sūnaus, atėjusio į pasaulį, atsako: „Štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7). Tad malda yra susijusi su žmonių istorija, tai ryšys su Dievu istorijos įvykiuose.

KBK 2568 kontekstas

410675 Prieš Kristaus atėjimą Bažnyčia turės būti galutinai išmėginta, ir daugelio tikinčiųjų tikėjimas tada susvyruos. Persekiojimai, lydintys jos žemišką kelionę, atskleis „nedorybės slėpinį“, prisidengusį religine apgaule ir siūlantį žmonėms tariamą jų problemų sprendimą atkritimo nuo tiesos kaina. Pati didžiausia yra Antikristo religinė apgaulė, tai yra pseudomesianizmas, kai žmogus garbina save, užuot garbinęs Dievą ir įsikūnijusį Jo Mesiją.

KBK 675 kontekstas

411359 „Žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“: Šventasis Paulius kalba apie du žmones, nuo kurių prasideda žmonija: tai Adomas ir Kristus [...]. Pirmasis Adomas, – sako Paulius, – buvo su gyva siela, paskutinysis – su gyvybę teikiančia dvasia. Pirmasis buvo sukurtas paskutiniojo ir iš Jo gavo sielą, kad būtų gyvas [...]. Antrasis Adomas savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas. Todėl ir antrasis priėmė jo išvaizdą ir vardą, kad neleistų pražūti tam, ką buvo padaręs pagal savo paveikslą. Pirmasis Adomas ir paskutinysis: pirmasis turi pradžią, paskutinysis bus be pabaigos, nes paskutinysis iš tikrųjų yra pirmasis; tai pats yra pasakęs: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis“.

KBK 359 kontekstas

411615 „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19). Savo klusnumu iki mirties Jėzus tapo mūsų pakaita kaip kenčiantis Dievo Tarnas, kuris atiduoda save kaip auką už nuodėmę, prisiimdamas daugelio nuodėmę, ir juos nuteisina, prisiimdamas jų bausmę už kaltes. Jėzus atitaisė mūsų kaltes ir atmokėjo Tėvui už mūsų nuodėmes.

KBK 615 kontekstas

411491 Amžiams bėgant Bažnyčia suvokė, kad Dievo „malonėmis apdovanotoji“ Marija buvo atpirkta nuo pat savo prasidėjimo momento. Tai išpažįstama Nekaltojo Prasidėjimo dogma, popiežiaus Pijaus IX paskelbta 1854 metais: Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmos prasidėjimo akimirkos ypatinga visagalio Dievo malone ir privilegija dėl žmonijos Atpirkėjo Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek jos nesutepta.

KBK 491 kontekstas

412310 Kodėl Dievas nesukūrė pasaulio tokio tobulo, kad jame joks blogis negalėtų egzistuoti? Būdamas be galo galingas, Dievas visuomet galėtų sukurti ką nors geresnio. Vis dėlto be galo geras ir išmintingas Dievas laisvai panoro sukurti pasaulį, kuris „keliautų“ į galutinį tobulumą. Pagal Dievo planą vykstančiame procese vienos esybės atsiranda, kitos išnyksta, tobulesnės egzistuoja šalia ne tokių tobulų, vieni gamtos pavidalai iškyla, kiti suyra. Kol kūrinija nepasieks savo tobulumo, tol drauge su fiziniu gėriu egzistuos ir fizinis blogis.

KBK 310 kontekstas

412395 Tačiau šėtono galybė nėra begalinė. Jis yra tik kūrinys, galingas, nes grynoji dvasia, bet vis dėlto kūrinys: jis negali sutrukdyti Dievo karalystės statydinimo. Nors šėtonas veikia pasaulyje iš neapykantos Dievui ir Jo karalystei Jėzuje Kristuje ir nors jo veikla padaro labai daug dvasinės, o netiesiogiai ir fizinės žalos kiekvienam žmogui ir visuomenei, Dievo apvaizda, galingai ir švelniai vadovaujanti žmogaus ir pasaulio istorijai, vis dėlto leidžia jam taip veikti. Dievo leidimas velniui veikti yra didelis slėpinys, tačiau mes žinome, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28).

KBK 395 kontekstas

412272 Tikėjimas į Dievą, kaip visagalį Tėvą, gali būti bandomas blogio ir kančios patirtimi. Kartais gali atrodyti, kad Dievo su mumis nėra ir kad Jis negali sutrukdyti blogiui įvykti. Tačiau Dievas Tėvas savo visagalybę apreiškė pačiu slėpiningiausiu būdu, nugalėdamas blogį laisvu savo Sūnaus nusižeminimu ir Jo prisikėlimu. Nukryžiuotasis Kristus „yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 24–25). Kristaus prisikėlimu ir išaukštinimu Tėvas apreiškė savo „galybės didybę mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai“ (Ef 1, 19).

KBK 272 kontekstas

4121994 Nuteisinimas yra iškiliausias Dievo meilės darbas, Jėzuje Kristuje apreikštas ir Šventosios Dvasios įvykdomas. Šventasis Augustinas mano, kad bedievio nuteisinimas „yra didingesnis darbas už dangaus ir žemės sukūrimą“, nes „dangus ir žemė praeis, o išrinktųjų išganymas ir nuteisinimas pasiliks“. Jis net mano, kad nusidėjėlių nuteisinimas taip pat pranoksta teisiųjų angelų sukūrimą, nes taip parodomas dar didesnis gailestingumas.

KBK 1994 kontekstas