Paieškos rezultatai
Ieškota: 374-379 Rasta: 6
374 Pirmasis žmogus ne tik buvo sukurtas geras, jam taip pat buvo dovanota Kūrėjo bičiulystė ir darna su savimi pačiu ir jį supančia kūrinija;54 visa tai pranoko tik naujosios kūrinijos Kristuje garbė.
375 Bažnyčia, autentiškai aiškindama simbolinę Biblijos kalbą Naujojo Testamento ir Tradicijos perspektyvoje, moko, kad mūsų pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos pirmapradė būsena buvo „šventumas ir teisumas“.2461997 Ši pirmapradžio šventumo malonė buvo dalyvavimas dieviškajame gyvenime.247
376 Spindint tai malonei, žmogaus gyvenimas visais atžvilgiais buvo puikus. 1008Kol žmogus artimai bendravo su Dievu, jis neturėjo nei mirti,248 nei kentėti.249 1502Vidinė žmogaus asmens darna, darna tarp vyro ir moters,250 pagaliau darna tarp pirmosios poros ir visos kūrinijos buvo būklė, vadinama „pirmapradžiu teisumu“.
377 Pasaulio „valdymas“, Dievo pavestas žmogui nuo pat pradžios, pirmiausia žmogui reiškė savo paties suvaldymą. 2514Žmogus visa savo būtimi buvo nekaltas ir darnus, nes laisvas nuo trilypio geismo,251 kuris pavergia jusliniais malonumais, godžiu prisirišimu prie žemiškų gėrybių ir proto nepaisančiu savęs išaukštinimu.
378 2415Dievo draugystės ženklas buvo tai, kad Jis žmogų apgyvendino sode,252 2427ir žmogus ten gyveno, kad „jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (
379 Visa tai buvo pirmapradžio teisumo darna, numatyta žmogui pagal Dievo planą ir prarasta dėl mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės.
KBK nuorodos
37454 „Visa Žodžiu kuriąs ir palaikąs Dievas be perstojo žmonėms liudija apie save savo kūriniais ir, norėdamas atverti jiems kelią į dangiškąjį išganymą, pradžioje net ir pats apsireiškė pirmiesiems tėvams.“ Jis juos pakvietė artimai su Juo bendrauti apdovanodamas juos nuostabia malone ir teisumu.
3751997 Malonė yra dalyvavimas Dievo gyvenime; ji įvesdina mus į vidinį dieviškosios Trejybės gyvenimą: per Krikštą krikščionis dalyvauja Kristaus – Jo kūno Galvos – malonėje. Kaip „įvaikis“, susivienijęs su vienatiniu Dievo Sūnumi, jis jau gali Dievą vadinti „Tėvu“. Jame gyvena Dvasia, kuri jam įkvepia meilę ir ugdo Bažnyčią.
3761008 Mirtis yra nuodėmės padarinys. Autentiškai aiškindamas Šventojo Rašto ir Tradicijos ištaras, Bažnyčios Magisteriumas moko, kad mirtis atėjo į pasaulį dėl žmogaus nuodėmės. Nors žmogaus prigimtis ir buvo mirtinga, Dievas jam neskyrė mirti. Mirtis buvo priešinga Dievo Kūrėjo planams, ji atėjo į pasaulį kaip nuodėmės padarinys. „Kūno mirtis, nuo kurios žmogus, jei nebūtų nusidėjęs, būtų buvęs apsaugotas“, yra žmogaus „paskutinis priešas“ (1 Kor 15, 26), kurį reikia nugalėti.
3761502 Senojo Testamento žmogus ligą išgyvena Dievo akivaizdoje. Jis skundžiasi Dievui dėl savo ligos ir meldžia gyvenimo ir mirties Viešpatį jį pagydyti. Liga atveria kelią atsivertimui, o gavęs Dievo atleidimą, ligonis ima gyti. Izraelis patiria, kad liga yra slaptingai susijusi su nuodėme ir blogiu, o ištikimybė Dievui, laikantis Jo Įstatymo, grąžina gyvybę: „Esu jus gydantis VIEŠPATS“ (Iš 15, 26). Pranašas numato, kad kančia gali turėti prasmės ir atperkant kitų žmonių nuodėmes. Pagaliau Izaijas skelbia, jog Dievas siųs Sionui metą, kada atleis jam visas kaltes ir išgydys kiekvieną ligą.
3772514 Šv. Jonas skiria tris geismo, arba geismingumo, rūšis: kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę. Pagal katechetinę katalikų tradiciją devintu įsakymu draudžiamas kūno geismingumas; dešimtu įsakymu draudžiama geisti svetimos nuosavybės.
3782415 Septintu įsakymu reikalaujama gerbti kūriniją, jos nežaloti. Gyvūnai, augalai ir negyvoji gamta skirti buvusios, esamos ir būsimos žmonijos bendrajam gėriui. Žemės turtų, augalijos ir gyvūnijos išteklių naudojimas negali būti atskirtas nuo pagarbos moraliniams reikalavimams. Kūrėjo leistas žmogaus viešpatavimas negyvajai gamtai ir gyvosioms būtybėms nėra absoliutus; jį riboja rūpinimasis kitų žmonių – įskaitant ir būsimas kartas – gyvenimo lygiu; jis reikalauja religinės pagarbos kūrinijos integralumui.
3782427 Žmogaus darbas yra pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių tiesioginė veikla; jie yra pašaukti, valdydami žemę, visi drauge ir vieni dėl kitų tęsti kūrimo darbą. Tad darbas yra pareiga: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10). Darbu pagerbiamos Kūrėjo dovanos ir gauti talentai. Darbas gali būti atperkantis. Pakeldamas darbo naštą ir susivienijęs su Jėzumi, Nazareto amatininku ir Golgotos kalno nukryžiuotuoju, žmogus tam tikra prasme bendradarbiauja su Dievo Sūnumi Jo Atpirkimo darbe. Nešdamas kasdienį darbo, kuriam jis pašauktas, kryžių, žmogus pasirodo esąs Kristaus mokinys. Darbas gali būti pašventinimo priemonė ir žemiškosios tikrovės gaivinimas Kristaus Dvasia.
KBK išnašos
Kraunama...