Paieškos rezultatai

Ieškota: 36-43 Rasta: 8

36 „Šventoji Motina Bažnyčia yra įsitikinusi ir moko, kad Dievas, visų daiktų pagrindas ir tikslas, tikrai gali būti pažintas iš kūrinių prigimtine žmogaus proto šviesa.“¹² Be tos galios žmogus nesugebėtų priimti Dievo apreiškimo. Tą galią žmogus turi, nes yra sukurtas pagal Dievo paveikslą (plg. Pr 1, 27).355

37 Istorinėmis žmogaus gyvenimo sąlygomis Dievą pažinti vien tik savo proto šviesa jam sunku:1960

Nors, kalbant paprastai, žmogaus protas savo prigimtinėmis galiomis ir šviesa iš tikrųjų gali tinkamai ir tikrai pažinti ir vieną asmeninį Dievą, kuris savo Apvaizda palaiko ir valdo pasaulį, ir Kūrėjo mūsų sielose įdiegtą prigimtinį įstatymą, vis dėlto esti nemažai kliūčių šiam protui veiksmingai ir vaisingai pasinaudoti ta savo prigimta galia. Mat tiesos, susijusios su Dievu, su Dievo ir žmonių santykiais, visiškai pranoksta juslinių dalykų sritį; skirtos vadovautis jomis gyvenime ir jį tvarkyti, jos verčia mus aukotis ir išsižadėti savęs. Žmogaus protui sunku tas tiesas įgyti ir dėl pojūčių bei vaizduotės poveikio, ir dėl gimtosios nuodėmės sąlygoto geismingumo. Todėl su tokiomis tiesomis susidūrę žmonės yra linkę įtikinėti save, kad tai, ko jie nenori laikyti tiesa, yra klaidingi ar bent abejotini dalykai.¹³

38 Tad Dievo Apreiškimas turi apšviesti žmogų ne vien tuo, kas pranoksta jo protą, bet taip pat dėl to, „kad religinės bei moralinės tiesos, kurios savaime nėra nepasiekiamos protu,2036 dabartinėje žmonijos situacijoje galėtų būti visų pažintos nesunkiai, su visišku tikrumu ir be jokios klaidos“.¹⁴

39 Gindama žmogaus proto galią pažinti Dievą, Bažnyčia reiškia įsitikinimą, 851 jog apie Dievą galima kalbėti visiems žmonėms ir su visais žmonėmis. Šis įsitikinimas grindžia jos dialogą su kitomis religijomis, filosofija ir kitais mokslais, taip pat su netikinčiaisiais bei ateistais.

40 Kadangi mes Dievą pažįstame ribotai, ribotai apie Jį ir kalbame. Apie Dievą galime kalbėti tik pasiremdami kūriniais ir savo ribotu žmogišku pažinimu bei mąstymu.

41 Visi kūriniai tam tikru būdu yra panašūs į Dievą, ypač žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Įvairios kūrinių tobulumo apraiškos (tiesa, gėris, grožis) atspindi begalinį Dievo tobulumą.213 299 Tad apie Dievą mes galime kalbėti remdamiesi Jo kūrinių tobulumo apraiškomis: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5).

42 212 300Dievas pranoksta kiekvieną kūrinį. Tad reikia nuolat gryninti savo kalbą, atsisakant to, kas joje ribota, įsivaizduota ir netobula, kad „neapsakomo, nesuvokiamo, neregimo, neapčiuopiamo Dievo“¹⁵370 nesupainiotume su savo žmogiškais vaizdiniais. Mūsų žmogiškais žodžiais niekada nepavyks pasiekti Dievo slėpinio.

43 Taip, kalbant apie Dievą, Dievas mūsų žmogiškąja kalba realiai pasiekiamas, tačiau ji niekada neįstengs išreikšti Jo begalinio vientisumo. Reikia neužmiršti, jog, „teigiant Kūrėją ir kūrinį esant panašius, nevalia išleisti iš akių, kad jų nepanašumas kur kas didesnis“,¹⁶ ir kad mes „įstengiame suvokti ne tai, koks yra Dievas, o tik tai, koks Jis nėra206 ir kaip Jo atžvilgiu laikosi kita“.¹⁷

KBK nuorodos

36355 „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Žmogui kūrinijoje skirta ypatinga vieta: jis yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“ (I); savo prigimtimi jis sujungia dvasinį ir medžiaginį pasaulį (II); jis sukurtas kaip „vyras ir moteris“ (III). Dievas jį priėmė į savo draugystę (IV).

KBK 355 kontekstas

371960 Prigimtinio įstatymo priesakus ne visi žmonės suvokia vienodai aiškiai ir tiesiogiai. Nusidėjusiam žmogui dabartiniame būvyje yra būtina malonė ir Apreiškimas, kad „visi žmonės nesunkiai, iš tiesų patikimai ir be klaidos priemaišų“ galėtų pažinti religines ir moralines tiesas. Prigimtinis įstatymas tampa Dievo parengtu ir su Šventosios Dvasios veikimu suderintu pagrindu apreikštajam Įstatymui ir malonei.

KBK 1960 kontekstas

39851 Misijos motyvas. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus...“ (2 Kor 5, 14). Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dievas trokšta, kad visi, pažindami tiesą, būtų išganyti. Išganymas – tiesoje. Tie, kurie paklūsta tiesos Dvasiai, jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa buvo patikėta, atsiliepdama į jų troškimą, privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti misijinė.

KBK 851 kontekstas

41213 Nenusakomo vardo „Aš Esu, kuris Esu“ apreiškime glūdi tiesa, kad YRA vienas Dievas. Ta prasme Dievo vardas buvo suprastas verčiant Septuagintą, o paskui ir Bažnyčios tradicijos: Dievas – būties ir visokio tobulumo pilnatvė be pradžios ir be pabaigos. Visi kūriniai yra gavę iš Jo tai, kas jie yra ir ką turi, tik Jis yra būtis iš savęs ir iš savęs yra tas, kas Jis yra.

KBK 213 kontekstas

41299 Kadangi Dievas kūrė išmintingai, kūrinija yra darni: „Tu sutvarkei visa, žiūrėdamas ir saiko, ir skaičiaus, ir svorio“ (Išm 11, 20). Sukurta amžinajame Žodyje ir per Jį, „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kūrinija yra skirta žmogui, Dievo paveikslui, ir lygiuojasi į jį – pašauktą asmeniškai bendrauti su Dievu. Mūsų protas, būdamas dieviškojo Proto šviesos dalininkas, gali suprasti, ką Dievas mums sako per savo kūriniją; žinoma, tam reikia didelių proto pastangų ir žmogaus nusižeminimo bei pagarbos Kūrėjui ir Jo darbui. Kilusi iš Dievo gerumo, kūrinija yra ir to gerumo dalininkė („Ir Dievas matė, kad tai gera [...], labai gera“: Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 31.) Juk Dievas kūrinijos norėjo kaip dovanos žmogui, kaip jam skirto ir patikėto palikimo. Bažnyčia daug kartų turėjo ginti kūrinijos, kartu ir medžiaginio pasaulio, gerumą.

KBK 299 kontekstas

42212 Amžiams bėgant Izraelio tikėjimas galėjo plačiau ir giliau suvokti apreikšto dieviškojo vardo turtus. Dievas yra vienatinis, ir, be Jo, kitų dievų nėra. Jis pranoksta pasaulį ir istoriją. Jis sukūrė dangų ir žemę. „Jie praeis, o tu pasiliksi; susidėvės jie tartum drabužiai, o tu – vis tas pats, ir tavo metai be galo“ (Ps 102, 27–28). Jame „nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ (Jok 1, 17). Jis yra „Kuris yra“ nuo amžių ir per amžius, ir Jis visada yra ištikimas sau ir savo pažadams.

KBK 212 kontekstas

42300 Dievas yra be galo didesnis už visus savo kūrinius: „savo didingumu apkloja dangaus aukštybes“ (Ps 8, 2), „Nesuvokiama jo didybė“ (Ps 145, 3). Tačiau, kadangi Jis yra vienvaldis ir laisvas Kūrėjas ir visko, kas egzistuoja, pirmoji Priežastis, Jis yra neapsakomai artimas savo kūriniams: „Mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Anot šv. Augustino, Jis yra „ giliau nei giliausia mano gelmė ir aukščiau nei pats aukščiausias mano aukštis“.

KBK 300 kontekstas

42370 Dievas jokiu būdu nėra žmogaus paveikslas, Jis nėra nei vyras, nei moteris. Dievas yra grynoji Dvasia, kurioje nėra vietos lyčių perskyrai. Tačiau vyro ir moters „tobulumai“ – motinos, tėvo ir sužadėtinio bruožai – bent iš dalies atspindi begalinį Dievo tobulumą.

KBK 370 kontekstas

43206 Apreikšdamas savo slėpiningą vardą YHWH, „Aš Esu, kuris yra“, arba „Aš Esu, kuris Esu“, arba „Aš tas, kuris Esu“, Dievas pasakė, kas Jis yra ir kokiu vardu Jį reikia vadinti. Tas Dievo vardas yra slėpiningas, kaip ir pats Dievas yra slėpinys. Tai apreikštas vardas, bet drauge lyg ir jo atsisakymas, tačiau tuo dar geriau išreiškiantis Dievą – Tą, kuris yra be galo aukščiau už visa, ką mes galime suprasti ar pasakyti: Jis yra „pasislėpęs Dievas“ (Iz 45, 15); Jo vardas yra nenusakomas, ir Jis yra Dievas, tapęs artimas žmonėms.

KBK 206 kontekstas

KBK išnašos

12Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 2: DS 3004; plg. Ibid., De Revelatione, canon 2: DS 3026; Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 6: AAS 58 (1966) 819.

13Pijus XII, Encikl. Humani generis: DS 3875.

14Ibid.: DS 3876. Plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 2: DS 3005; Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 6: AAS 58 (1966) 819–820; Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 1, q. 1, a. 1, c., ed. Leon. 4, 6.

15Liturgia Byzantina. Anaphora sancti Ioannis Chrysostomi, in: Liturgies Eastern and Western, ed. F. E. Brightman, Oksfordas, 1896, p. 384 (PG 63, 915).

16Laterano IV Susirinkimas, Cap. 2, De errore abbatis Ioachim: DS 806.

17Šv. Tomas Akvinietis, Summa contra gentiles 1, 30, ed. Leon. 13, 92.