Paieškos rezultatai

309164 Tačiau dabar „mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7) ir regime Dievą „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, [...] iš dalies“ (1 Kor 13, 12). Apšviestas To, į kurį jis nukreiptas, tikėjimas dažnai esti išgyvenamas tamsoje. Jis gali būti išmėginamas. Pasaulis, kuriame gyvename, dažnai atrodo esąs toli nuo to, ką mums tvirtina tikėjimas; patirtas blogis ir kančia, neteisybė ir mirtis tartum prieštarauja Gerajai Naujienai; jie gali sudrumsti tikėjimą ir tapti jam pagunda.

KBK 164 kontekstas

309385 Dievas yra be galo geras, ir visi Jo darbai geri. Vis dėlto niekas neišvengia kančios ir gamtoje esančio blogio, kurie mums atrodo susiję su kūriniams būdingu ribotumu, ir ypač neišvengia klausimo apie moralinį blogį. Iš kur blogis? „Aš ieškojau, iš kur yra blogis, ir nebuvo išeities“, – sako šv. Augustinas ir skausmingai paties ieškotą išeitį atras tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (2 Tes 2, 7) paaiškėja tik maldingumo slėpinio nušviesta. Dieviškosios meilės apreiškimas Kristuje parodė ir blogio dydį, ir per kraštus besiliejantį malonės apstumą. Tad blogio kilmės klausimą turėtume nagrinėti tikėjimo akimis žvelgdami į Tą, kuris vienintelis jį nugalėjo.

KBK 385 kontekstas

3092850 Paskutinis mūsų prašymas Tėvui irgi pakartotas Jėzaus maldoje: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo“ (Jn 17, 15). Jis liečia kiekvieną mūsų asmeniškai, tačiau tie, kurie meldžiasi, visada yra „mes“, besimeldžiantys bendrystėje su visa Bažnyčia ir už visos žmonijos išlaisvinimą. Viešpaties malda nuolat mus daro atvirus visai išganymo ekonomijai. Mūsų tarpusavio priklausomybė nuodėmės ir mirties dramoje pavirsta solidarumu Kristaus kūne, „šventųjų bendrystėje“.

KBK 2850 kontekstas

310412 Tačiau kodėl Dievas nesutrukdė pirmajam žmogui nusidėti? Šv. Leonas Didysis atsako: „Neapsakoma Kristaus malonė mums davė didesnių gėrių už tuos, kuriuos demonas iš pavydo iš mūsų buvo atėmęs.“ O šv. Tomas Akvinietis: „Niekas netrukdo, kad žmogaus prigimtis net ir po nuodėmės būtų skirta aukštesniam tikslui. Dievas iš tiesų leidžia blogiui įvykti, kad iš jo išgautų dar didesnį gėrį. Dėl to Laiške romiečiams (5, 20) sakoma: 'Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė'. Todėl Velykų žvakės palaiminimo apeigose girdime: 'Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo'.“

KBK 412 kontekstas

3101042 Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Po Visuotinio teismo teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, o pati visata bus atnaujinta: Bažnyčia „bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje, kai [...] drauge su žmonių gimine ir visas pasaulis, artimai susijęs su žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas Kristuje“.

KBK 1042 kontekstas

3101043 Šventasis Raštas laukia to slėpiningo atnaujinimo, kuris perkeis žmoniją ir pasaulį, kaip „naujo dangaus ir naujos žemės“ (2 Pt 3, 13). Taip bus galutinai įvykdytas Dievo planas „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 10).

KBK 1043 kontekstas

3101044 Tame naujame pasaulyje, dangiškojoje Jeruzalėje, Dievo buveinė bus tarp žmonių. „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).

KBK 1044 kontekstas

3101045 Žmogaus atžvilgiu tas atbaigimas galutinai įgyvendins žmonijos vienybę, kurios Dievas kurdamas norėjo, o keliaujanti Bažnyčia buvo „tarsi sakramentas“. Tie, kurie bus susivieniję su Kristumi, sudarys atpirktųjų bendruomenę, „šventąjį [Dievo] miestą“ (Apr 21, 2), „Avinėlio sužadėtinę“ (Apr 21, 9). Jos nebeslėgs nuodėmė, netyrumas, savimeilė – tai, kas naikina arba ardo žemiškąjį žmonių bendrumą. Palaimingasis regėjimas, kai neaprėpiamasis Dievas atsivers išrinktiesiems, bus neišsenkanti laimės, ramybės ir tarpusavio bendrystės versmė.

KBK 1045 kontekstas

3101046 Visatos atžvilgiu Apreiškimas rodo didelį medžiaginio pasaulio ir žmogaus likimų bendrumą: Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai [...], su viltimi, kad ir pati bus išvaduota iš pragaišties vergovės [...]. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami [...] mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 19–23).

KBK 1046 kontekstas

3101047 Tad regimajai visatai taip pat skirta būti perkeistai, kad pats pasaulis, „sugrąžintas į jo pirmykštį būvį, be jokių kliūčių tarnautų teisiesiems“, dalyvaudamas jų išaukštinime per prisikėlusį Jėzų Kristų.

KBK 1047 kontekstas

3101048 „Nežinome žemės ir žmonijos baigmės laiko, nežinome, nė kaip visata buvo perkeista. Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse.“

KBK 1048 kontekstas

3101049 „Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus. Todėl, nors žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, kiek toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei.“

KBK 1049 kontekstas

3101050 „Visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę Karalystę.“ Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28): Gyvenimas kaip pati tikrovė ir tiesa yra Tėvas, per Sūnų Šventojoje Dvasioje tarytum iš versmės liejantis visiems dangiškųjų dovanų; dėl Jo dosnumo ir mums, žmonėms, yra tvirtai pažadėtos amžinojo gyvenimo gėrybės.

KBK 1050 kontekstas

310342 Kūrinių hierarchiją išreiškia „šešių dienų“ seka, kai kūriniai vis pasirodo nuo mažiau tobulo ligi tobuliausio. Dievas myli visus savo kūrinius. Jis rūpinasi kiekvienu, neišskirdamas nė žvirblio. Vis dėlto Jėzus sako: „Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Lk 12, 7), arba: „O kaip daug brangesnis už avį žmogus!“ (Mt 12, 12).

KBK 342 kontekstas

311396 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir dovanojo jam savo bičiulystę. Kaip įdvasinta būtybė, žmogus gali gyventi šia bičiulyste tik laisvai paklusdamas Dievui. Tai išreiškiama draudimu žmogui valgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio, „nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17). Šis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2, 17) simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti. Žmogus priklauso nuo Kūrėjo; jis yra pavaldus kūrinijos dėsniams ir privalo laikytis moralinių normų, kurios nustato naudojimąsi laisve.

KBK 396 kontekstas

3111849 Nuodėmė yra nusižengimas protui, tiesai, teisingai sąžinei; ji yra tikros Dievo ir artimo meilės trūkumas dėl netinkamo prisirišimo prie tam tikrų gėrybių. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir kėsinasi į žmonių solidarumą. Ji apibrėžiama kaip „veiksmas arba žodis, arba troškimas, priešingi amžinajam Įstatymui“.

KBK 1849 kontekstas

312598 Savuoju tikėjimo mokymu ir savo šventųjų liudijimu Bažnyčia niekada nepamiršo teigti, kad „patys nusidėjėliai buvo visų dieviškojo Atpirkėjo kančių kaltininkai ir tarytum įrankiai“. Pripažindama, kad mūsų nuodėmės užgauna patį Kristų, Bažnyčia nedvejodama atsakingiausiais už Kristaus kančias laiko krikščionis, nors jie patys tą atsakomybę pernelyg dažnai priskirdavo vien žydams: Tad dėl tos kaltės smerktini visi, kurie ir toliau vis nusideda. Kadangi mūsų nuodėmės privertė Viešpatį Kristų mirti ant kryžiaus, tai tikrai tie, kurie paskendę ištvirkime ir nusikaltimuose, iš naujo „sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato jį paniekai“ (Žyd 6, 6). Tokiu atveju mūsų kaltė gali atrodyti dar didesnė negu žydų, nes jie, kaip sako apaštalas, „jei būtų pažinę, nebūtų garbingiausiojo Viešpaties nukryžiavę“ (1 Kor 2, 8). Tuo tarpu mes skelbiamės pažįstą Dievą, o darbais Jo išsiginame, vadinasi, tarsi savo rankomis Jį žudome. Ir ne demonai Jį nukryžiavo, bet tu su jais Jį kryžiavai ir dar kryžiuoji, mėgaudamasis savo ydomis ir nuodėmėmis.

KBK 598 kontekstas

312599 Žiauri Jėzaus mirtis įvyko ne atsitiktinai, nelaimingai susidėjus aplinkybėms. Kaip savo pirmoje Sekminių kalboje Jeruzalės žydams aiškino Petras, tai Dievo plano slėpinys: Jėzus buvo „Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotas“ (Apd 2, 23). Ši biblinė kalba nereiškia, kad tie, kurie Jėzų išdavė, buvo tik pasyvūs Dievo iš anksto numatyto scenarijaus vykdytojai.

KBK 599 kontekstas

312600 Dievui visi laiko momentai yra dabartis. Tad savo amžinąjį, „iš anksto nustatytą“ planą Jis sudarė įtraukdamas ir laisvą kiekvieno žmogaus atsaką į Jo malonę: „Taip. Šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį tu patepei, kad įvykdytų, ką tavo galia ir valia buvo iš anksto nusprendusi“ (Apd 4, 27–28). Dievas leido jiems veikti pagal savo apakimą, kad būtų įvykdytas Jo išganymo planas.

KBK 600 kontekstas

3121994 Nuteisinimas yra iškiliausias Dievo meilės darbas, Jėzuje Kristuje apreikštas ir Šventosios Dvasios įvykdomas. Šventasis Augustinas mano, kad bedievio nuteisinimas „yra didingesnis darbas už dangaus ir žemės sukūrimą“, nes „dangus ir žemė praeis, o išrinktųjų išganymas ir nuteisinimas pasiliks“. Jis net mano, kad nusidėjėlių nuteisinimas taip pat pranoksta teisiųjų angelų sukūrimą, nes taip parodomas dar didesnis gailestingumas.

KBK 1994 kontekstas

313227 Tai reiškia pasitikėti Dievu visada, net ir nelaimei ištikus. Nuostabiai tai išreiškia viena šventosios Jėzaus Teresės malda: Tegu niekas tavęs nedrumsčia, niekas tegu nebaugina. Viskas praeina, o Dievas nesikeičia. Kantrybe viską pasieksi. Kas turi Dievą, tam nieko nestinga, vieno Dievo užtenka.

KBK 227 kontekstas

3141040 Paskutinis teismas prasidės Kristui garbingai sugrįžus. Vienas Tėvas težino dieną ir valandą, vienas Jis nuspręs, kada tai įvyks. Per savo Sūnų Jėzų Kristų Jis paskelbs nuosprendį visai istorijai. Mes sužinosime tikrąją viso kūrimo ir visos išganymo ekonomijos prasmę ir suprasime nuostabius kelius, kuriais Dievo apvaizda viską vedė į galutinį tikslą. Paskutinis teismas parodys, kad Dievo teisingumas nugali visas Jo kūrinių padarytas neteisybes ir kad Jo meilė yra stipresnė už mirtį.

KBK 1040 kontekstas

3142550 Tame kelyje į tobulumą Dvasia ir Sužadėtinė jas girdinčius kviečia tobulai vienytis su Dievu: Ten bus tikroji garbė: niekas nebus giriamas per klaidą ar pataikaujamai; bus tikroji pagarba, neatimta nė iš vieno, kas jos nusipelnė, neduota nė vienam, kas yra jos nevertas; bet jos ir nereikalaus nė vienas nevertas, kai bus pagerbti tik jos vertieji. Ten viešpataus tikroji taika, ir nebus priešininkų, ir niekas nenukentės nei nuo savęs, nei nuo kitų. Atlygiu už dorybę bus Tas, kuris ją suteikė ir pats save pažadėjo kaip atlygį, už kurį negali būti nieko geresnio ir didesnio. [...] „Aš būsiu jūsų Dievas, ir jūs būsite mano tauta“ (Kun 26, 12) [...]. Taip reikia suprasti ir apaštalo žodžius: „Kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Jis bus mūsų troškimų tikslas, regimas mūsų be pabaigos, mylimas be saiko, šlovinamas be atokvėpio. Ta malonės dovana, tas jausmas, tie išgyvenimai, kaip ir pats amžinasis gyvenimas, iš tiesų bus bendri visiems.

KBK 2550 kontekstas