Paieškos rezultatai

2846164 Tačiau dabar „mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7) ir regime Dievą „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, [...] iš dalies“ (1 Kor 13, 12). Apšviestas To, į kurį jis nukreiptas, tikėjimas dažnai esti išgyvenamas tamsoje. Jis gali būti išmėginamas. Pasaulis, kuriame gyvename, dažnai atrodo esąs toli nuo to, ką mums tvirtina tikėjimas; patirtas blogis ir kančia, neteisybė ir mirtis tartum prieštarauja Gerajai Naujienai; jie gali sudrumsti tikėjimą ir tapti jam pagunda.

KBK 164 kontekstas

28462516 Kadangi žmogus yra sudėtinė būtybė, dvasia ir kūnas, jame pačiame glūdi tam tikra įtampa, vyksta savotiška kova tarp „dvasios“ ir „kūno“ polinkių. Tai ne kas kita, kaip nuodėmės palikimas, jos padarinys ir kartu patvirtinimas. Tokia kova yra kasdienių dvasinių grumtynių dalis: Apaštalas neniekina ir nesmerkia kūno, kuris drauge su dvasine siela sudaro žmogaus prigimtį ir jo asmens savitumą; jam labiau rūpi moraliniu požiūriu geri arba blogi darbai, tai yra dorybės ir ydos – tie polinkiai, kurie yra klusnumo (pirmuoju atveju) arba priešinimosi (antruoju atveju) išganingam Šventosios Dvasios veikimui vaisius. Štai kodėl apaštalas rašo: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25).

KBK 2516 kontekstas

28472284 Papiktinimas yra laikysena arba elgesys, kuriuo kitas skatinamas daryti bloga. Kas papiktina, tas tampa savo artimo gundytoju, stato į pavojų jo dorybes ir teisumą, gali pastūmėti savo brolį į dvasinę mirtį. Papiktinimas yra sunkus nusižengimas, jei veiksmu ar neveiklumu kitas žmogus sąmoningai skatinamas sunkiai nusikalsti.

KBK 2284 kontekstas

28481808 Tvirtumas yra moralinė dorybė, suteikianti ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio. Ji sustiprina ryžtą nepasiduoti pagundoms ir įveikti moraliniame gyvenime pasitaikančias kliūtis. Tvirtumo dorybė padeda nugalėti baimę, netgi mirties, ištverti išmėginimus ir persekiojimus. Ji skatina atsižadėti ir aukoti savo gyvybę dėl teisingo reikalo. „Mano jėga ir drąsa yra VIEŠPATS“ (Ps 118, 14). „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

KBK 1808 kontekstas

2849540 Jėzaus gundymas rodo, kad Dievo Sūnus yra visai ne toks Mesijas, kokiu būti Jam siūlo šėtonas ir kokio trokšta žmonės. Todėl Kristus nugalėjo gundytoją dėl mūsų: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Bažnyčia kiekvienais metais per keturiasdešimt gavėnios dienų vienijasi su Jėzaus dykumoje paslaptimi.

KBK 540 kontekstas

2849612 Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas, paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės, kuri užtraukia mirtį; tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“, „Gyvojo“. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia, Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).

KBK 612 kontekstas

28492612 Jėzuje prisartino „Dievo Karalystė“ (Mk 1, 15); Jis kviečia atsiversti ir tikėti, bet drauge ir budėti. Maldoje mokinys budriai laukia To, kuris yra ir kuris ateina, atmindamas Jo pirmąjį atėjimą su nužemintu kūnu ir vildamasis Jo antrojo šlovingojo atėjimo. Mokinių malda bendrystėje su jų Mokytoju yra grumtynės, ir kas malda budi, tas nepasiduoda pagundai.

KBK 2612 kontekstas

2849162 Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Tą neįkainojamą dovaną mes galime prarasti. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų „gerą kovą“, išlaikytų „tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 18–19). Kad tikėjimu gyventume, augtume ir ištvertume ligi galo, turime jį maitinti Dievo žodžiu; turime melsti Viešpatį, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6), turi būti vilties palaikomas ir įleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime.

KBK 162 kontekstas