Ieškota: 2846-2849 Rasta: 4
2846 Šio prašymo šaknys glūdi ankstesniame prašyme, nes mūsų nuodėmės yra pritarimo pagundai vaisius. Mes prašome mūsų Tėvą „neleisti“ mūsų gundyti. 164Sunku vienu žodžiu išversti čia pavartotą nevienareikšmį graikišką pasakymą: „neleisk mums patekti į pagundą“,133 „neleisk mums pasiduoti pagundai“. „Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“ (
2847 Šventoji Dvasia mus moko atskirti išmėginimą, būtiną vidinio žmogaus augimui,134 kad būtų „išbandyta dorybė“,135 nuo pagundos, vedančios į nuodėmę ir mirtį.136 Mes taip pat turime skirti, kada „esame gundomi“ ir kada „pritariame“ pagundai.2284 Pagaliau gebėjimas skirti atskleidžia pagundos melą: jos objektas rodosi esąs „geras [...], žavus akims [...]“, geistinas (
Dievas nenori kam nors primesti gėrio, Jis nori laisvų būtybių [...]. Kartais ir pagunda esti naudinga. Niekas, išskyrus Dievą, nežino, ką mūsų siela yra iš Jo gavusi, nežinome nė mes patys. Tačiau pagunda tai parodo, kad mus išmokytų save pažinti, atidengtų mūsų skurdą ir įpareigotų dėkoti už jos mums parodytas gėrybes.137
2848 Norint „nepasiduoti pagundai“ reikia širdies apsisprendimo: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis [...]. Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“ (
2849 Vis dėlto tokia kova ir tokia pergalė yra galimos tik su malda. Savo malda Jėzus nugalėjo gundytoją nuo pat pradžių138 ir paskutinėje savo agonijos kovoje.139 Šiuo prašymu mūsų Tėvui Kristus mus įtraukia į savo kovą ir agoniją.540612 Jis primygtinai primena mums budėti širdimi140 vienybėje su Juo.2612 Budėjimas yra „širdies sargyba“, ir Jėzus prašo Tėvą išlaikyti mus ištikimus Jo vardui.141 Šventoji Dvasia nuolat mus ragina taip budėti.142 Prašymo dramatiškumas tampa akivaizdus susidūrus su paskutine pagunda mūsų žemiškoje kovoje; tada prašome galutinės ištvermės. „Štai aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi!“ (
2846164 Tačiau dabar „mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7) ir regime Dievą „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, [...] iš dalies“ (1 Kor 13, 12). Apšviestas To, į kurį jis nukreiptas, tikėjimas dažnai esti išgyvenamas tamsoje. Jis gali būti išmėginamas. Pasaulis, kuriame gyvename, dažnai atrodo esąs toli nuo to, ką mums tvirtina tikėjimas; patirtas blogis ir kančia, neteisybė ir mirtis tartum prieštarauja Gerajai Naujienai; jie gali sudrumsti tikėjimą ir tapti jam pagunda.
28462516 Kadangi žmogus yra sudėtinė būtybė, dvasia ir kūnas, jame pačiame glūdi tam tikra įtampa, vyksta savotiška kova tarp „dvasios“ ir „kūno“ polinkių. Tai ne kas kita, kaip nuodėmės palikimas, jos padarinys ir kartu patvirtinimas. Tokia kova yra kasdienių dvasinių grumtynių dalis: Apaštalas neniekina ir nesmerkia kūno, kuris drauge su dvasine siela sudaro žmogaus prigimtį ir jo asmens savitumą; jam labiau rūpi moraliniu požiūriu geri arba blogi darbai, tai yra dorybės ir ydos – tie polinkiai, kurie yra klusnumo (pirmuoju atveju) arba priešinimosi (antruoju atveju) išganingam Šventosios Dvasios veikimui vaisius. Štai kodėl apaštalas rašo: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25).
28472284 Papiktinimas yra laikysena arba elgesys, kuriuo kitas skatinamas daryti bloga. Kas papiktina, tas tampa savo artimo gundytoju, stato į pavojų jo dorybes ir teisumą, gali pastūmėti savo brolį į dvasinę mirtį. Papiktinimas yra sunkus nusižengimas, jei veiksmu ar neveiklumu kitas žmogus sąmoningai skatinamas sunkiai nusikalsti.
28481808 Tvirtumas yra moralinė dorybė, suteikianti ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio. Ji sustiprina ryžtą nepasiduoti pagundoms ir įveikti moraliniame gyvenime pasitaikančias kliūtis. Tvirtumo dorybė padeda nugalėti baimę, netgi mirties, ištverti išmėginimus ir persekiojimus. Ji skatina atsižadėti ir aukoti savo gyvybę dėl teisingo reikalo. „Mano jėga ir drąsa yra VIEŠPATS“ (Ps 118, 14). „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).
2849540 Jėzaus gundymas rodo, kad Dievo Sūnus yra visai ne toks Mesijas, kokiu būti Jam siūlo šėtonas ir kokio trokšta žmonės. Todėl Kristus nugalėjo gundytoją dėl mūsų: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Bažnyčia kiekvienais metais per keturiasdešimt gavėnios dienų vienijasi su Jėzaus dykumoje paslaptimi.
2849612 Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas, paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės, kuri užtraukia mirtį; tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“, „Gyvojo“. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia, Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).
28492612 Jėzuje prisartino „Dievo Karalystė“ (Mk 1, 15); Jis kviečia atsiversti ir tikėti, bet drauge ir budėti. Maldoje mokinys budriai laukia To, kuris yra ir kuris ateina, atmindamas Jo pirmąjį atėjimą su nužemintu kūnu ir vildamasis Jo antrojo šlovingojo atėjimo. Mokinių malda bendrystėje su jų Mokytoju yra grumtynės, ir kas malda budi, tas nepasiduoda pagundai.
2849162 Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Tą neįkainojamą dovaną mes galime prarasti. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų „gerą kovą“, išlaikytų „tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 18–19). Kad tikėjimu gyventume, augtume ir ištvertume ligi galo, turime jį maitinti Dievo žodžiu; turime melsti Viešpatį, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6), turi būti vilties palaikomas ir įleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime.
133Plg. Mt 26, 41.
134Plg. Lk 8, 13–15; Apd 14, 22; 2 Tim 3, 12.
135Plg. Rom 5, 3–5.
136Plg. Jok 1, 14–15.
137Origenas, De oratione, 29, 15 ir 17: GCS 3, 390–391 (PG 11, 541–544).
138Plg. Mt 4, 1–11.
139Plg. Mt 26, 36–44.
140Plg. Mk 13, 9. 23. 33–37; 14, 38; Lk 12, 35–40.
141Plg. Jn 17, 11.
142Plg. 1 Kor 16, 13; Kol 4, 2; 1 Tes 5, 6; 1 Pt 5, 8.