Paieškos rezultatai
Ieškota: 2838-2845 Rasta: 8
2838 1425Šis prašymas stebina. Jei jis apsiribotų pirmąja sakinio dalimi: „atleisk mums mūsų kaltes“,1933 galėtų neišreikštai glūdėti trijuose pirmuosiuose Viešpaties maldos prašymuose, nes Kristaus auka yra skirta „nuodėmėms atleisti“. Tačiau pagal antrąją sakinio dalį mūsų prašymas bus išklausytas tik tada, kai pirma būsime padarę tai, ko reikalaujama.2631 Mūsų prašymas nukreiptas į ateitį, bet atsakas turi būti pirmesnis; juos abu jungia žodelis „kaip“.
2839 Savo Tėvui pradėjome melstis drąsiai pasitikėdami. Melsdami, kad būtų šventas Jo vardas, prašėme, kad būtume vis labiau pašventinti. Tačiau net aprengti Krikšto drabužiu,1425 mes ir toliau nusidedame, nusigręžiame nuo Dievo. Dabar šiuo nauju prašymu mes vėl grįžtame pas Jį kaip sūnus palaidūnas1171439 ir Jam prisipažįstame esą nusidėjėliai kaip muitininkas.118 Mūsų prašymas prasideda „išpažintimi“, kuria išpažįstame ir savo skurdą, ir Jo gailestingumą. Mūsų viltis tvirta, nes Jo Sūnuje „mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“ (
2840 Tačiau mus baugina tai, kad į mus srūvantis gailestingumas negalės pasiekti mūsų širdies tol, kol nebūsime atleidę savo kaltininkams. Meilė, kaip ir Kristaus kūnas, yra nedaloma: mes negalime mylėti Dievo, kurio nematome, jeigu nemylime savo brolio ar sesers, kuriuos matome.121 Kai atsisakome atleisti savo broliams ir seserims, mūsų širdis užsiveria, tampa užkietėjusi ir dėl to neprieinama gailestingajai Tėvo meilei;1864 kai išpažįstame savo nuodėmę, širdis atsiveria Jo malonei.
2841 Šis prašymas toks svarbus, kad Kalno pamoksle Viešpats tik prie jo vieno grįžta ir plačiau jį aiškina.122 To svarbiausio Sandoros reikalavimo žmogui įvykdyti neįmanoma, tačiau „Dievui viskas galima“ (
2842 Tas „kaip“ Jėzaus mokyme pavartojamas ne kartą: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (
2843 Taip gyvi tampa Viešpaties žodžiai apie atleidimą, apie tą meilę, kuria mylima iki galo.124 Viešpaties mokymo apie bažnytinę bendrystę125 pabaigoje duotas palyginimas apie negailestingąjį tarną baigiasi tokiais žodžiais: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“368 Viskas išsisprendžia ten, „širdies gilumoje“. Nepajėgiame nesijausti įžeisti ir tai pamiršti; tačiau širdis, kuri atsiveria Šventajai Dvasiai, tą žaizdą pakeičia užuojauta ir nuvalo atmintį, įžeidimą paversdama užtarimu.
2844 2262Krikščioniškoji malda pakyla iki atleidimo priešams.126 Ji perkeičia mokinį, padarydama jį panašų į Mokytoją. Atleidimas yra krikščioniškosios maldos viršūnė; maldos dovaną gali priimti tiktai užuojauta į dieviškąja panaši širdis. Atleidimas taip pat rodo, kad mūsų pasaulyje meilė yra stipresnė už nuodėmę. Kankiniai, kaip seniau, taip ir dabar, šitaip liudija Jėzų. Atleidimas yra pagrindinė Dievo vaikų Susitaikinimo127 su savo Tėvu ir žmonių tarpusavio susitaikinimo sąlyga.128
2845 1441Tam iš pagrindų dieviškam atleidimui129 nėra nei ribų, nei saiko. Kai kalbama apie įžeidimus („kaltes“ – pagal
Dievas nepriima nesusitaikiusiųjų aukos; juos sugrąžina nuo altoriaus ir liepia pirma susitaikinti su broliais, kad taikiomis maldomis galėtų susitaikinti ir su Dievu. Gražiausia auka Dievui yra mūsų taika, mūsų broliška santarvė, Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje suvienyta tauta.132
KBK nuorodos
28381425 „Esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Reikia gerai įsisąmoninti, kokią didelę dovaną Dievas mums suteikė įkrikščioninimo sakramentais, kad suprastume, kaip neleistina yra nuodėmė tiems, kurie apsivilko Kristumi. Bet šv. apaštalas Jonas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Pats Viešpats mokė mus melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 4), susiedamas mūsų nuodėmių atleidimą su tuo, kaip mes patys vieni kitiems atleidžiame kaltes.
28381933 Ta pati pareiga galioja ir kitaip nei mes mąstančių ar besielgiančių žmonių atžvilgiu. Pagal Kristaus mokymą atleisti reikia net nuoskaudas. Meilės įsakymą – Naujojo Įstatymo įsakymą – jis išplečia įskirdamas ir visus priešus. Išlaisvinimas Evangelijos dvasia nesuderinamas su neapykanta priešui, kaip asmeniui, bet ne su neapykanta priešo daromam blogiui.
28382631 Prašymas atleisti yra pirmasis prašymo maldos judesys (taip meldžiasi muitininkas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“, Lk 18, 13). Juo pradedama tikra ir tyra malda. Pasitikėjimo kupinas nusižeminimas sugrąžina mus į bendrystės su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir mūsų tarpusavio bendrystės šviesą: tada „gauname iš jo, ko prašome“ (1 Jn 3, 22). Prašymu atleisti pradedama ir Eucharistinė liturgija, ir asmeninė malda.
28391425 „Esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Reikia gerai įsisąmoninti, kokią didelę dovaną Dievas mums suteikė įkrikščioninimo sakramentais, kad suprastume, kaip neleistina yra nuodėmė tiems, kurie apsivilko Kristumi. Bet šv. apaštalas Jonas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Pats Viešpats mokė mus melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 4), susiedamas mūsų nuodėmių atleidimą su tuo, kaip mes patys vieni kitiems atleidžiame kaltes.
28391439 Atsivertimo ir atgailos kelią Jėzus gražiai nusakė „sūnaus palaidūno“ palyginimu; jame centrinę vietą užima „gailestingasis tėvas“: susižavėjimas apgaulinga laisve, palikti tėvų namai; visiškas skurdas, kuriame atsiduria sūnus, iššvaistęs savo turtą; baisus pažeminimas būnant priverstam ganyti kiaules ir dar baisesnis, trokštant numalšinti alkį jų ėdamų ankščių jovalu; susimąstymas apie prarastą gėrį; gailestis ir pasiryžimas prisipažinti tėvui nusikaltus; sugrįžimas; tėvo didžiadvasiškumas ir džiaugsmas pasitinkant sūnų – visa tai būdingi atsivertimo eigos bruožai. Geriausias drabužis, žiedas ir šventinė puota yra to naujo, tyro, kilnaus, džiaugsmo kupino gyvenimo simboliai. Tai gyvenimas žmogaus, kuris sugrįžta pas Dievą, į Jo šeimą – Bažnyčią. Vien tik Kristaus širdis, pažįstanti savo Tėvo meilės gelmes, galėjo mums tuo paprastumo ir grožio kupinu pasakojimu atskleisti bekraštį Jo gailestingumą.
28391422 „Einantieji atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip pat susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti.“
28401864 „Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas“ (Mt 12, 31). Dievo gailestingumui nėra ribų, bet kas sąmoningai atsisako priimti Dievo gailestingumą per atgailą, tas išsižada nuodėmių atleidimo ir Šventosios Dvasios dovanojamo išganymo. Toks užsispyrimas gali padaryti atgailą neįmanomą iki mirties ir nuvesti į amžiną pražūtį.
2842521 Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi.“ Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys: Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būkles bei slėpinius ir dažnai Jį melsti, kad visa tai atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo slėpiniuose, juos tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tais slėpiniais suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų slėpinių vaisius. Šitaip Jis nori tuos slėpinius atbaigti.
2843368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą – prasme.
28442262 Kalno pamoksle Viešpats primena įsakymą: „Nežudyk“ (Mt 5, 21) ir papildomai uždraudžia pyktį, neapykantą ir kerštą. Kristus net reikalauja, kad Jo mokinys atsuktų kitą skruostą ir mylėtų savo priešus. Jis pats nesigynė ir Petrui liepė kalaviją kišti atgal į makštį.
28451441 Vien Dievas atleidžia nuodėmes. Kadangi Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis sako apie save, kad „Žmogaus Sūnus [turi] galią atleisti žemėje nuodėmes“ (Mk 2, 10), ir tą dievišką galią taiko: „Tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5). Negana to: remdamasis savo dieviškąja galia, Jis duoda jos ir žmonėms, kad ir jie Jo vardu ta galia naudotųsi.
KBK išnašos
117Plg. Lk 15, 11–32.
118Plg. Lk 18, 13.
119Plg. Ef 1, 7.
120Plg. Mt 26, 28; Jn 20, 23.
121Plg. 1 Jn 4, 20.
122Plg. Mt 5, 23–34; 6, 14–15; Mk 11, 25.
123Plg. Fil 2, 1. 5.
124Plg. Jn 13, 1.
125Plg. Mt 18, 23–35.
126Plg. Mt 5, 43–44.
127Plg. 2 Kor 5, 18–21.
128Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Dives in misericordia, 14: AAS 72 (1980) 1221–1228.
129Plg. Mt 18, 21–22; Lk 17, 3–4.
130Plg. 1 Jn 3, 19–24.
131Plg. Mt 5, 23–24.
132Šv. Kiprijonas Kartaginietis, De dominica Oratione, 23: CCL 3A, 105 (PL 4, 535–536).
Kraunama...