Ieškota: 2761-2772 Rasta: 12
2761 „Viešpaties malda iš tikrųjų yra visos Evangelijos apibendrinimas.“7 Viešpats, „kaip testamentą palikęs mums tą maldos formulę, dar pridūrė: 'Prašykite ir gausite' (
2762 Šv. Augustinas, parodęs, kad psalmės yra pagrindinis krikščioniškosios maldos penas ir įsilieja į „Tėve mūsų“ prašymus, taip užbaigia:
Net jei ir visas Šventojo Rašto maldas peržiūrėsite, esu tikras, jose nerasite nieko, ko neapimtų ir neužbaigtų ta Viešpaties malda.9
2763 102Visas Senasis Testamentas (Įstatymas, Pranašai ir Psalmės) išsipildė Kristuje.10 Evangelija yra „Geroji Naujiena“. Jos pirminį skelbimą šv. Matas sutraukė į Kalno pamokslą.11 Malda, nukreipta į mūsų Tėvą, yra to skelbimo centras. Šiame kontekste aikštėn iškyla kiekvienas Viešpaties mums paliktos maldos prašymas:
Viešpaties malda yra tobuliausia malda [...]. 2541Joje mes ne tik prašome visko, ko tik galime teisėtai trokšti, bet ir ta tvarka, kurios privalome laikytis trokšdami. Tad ši malda ne tik mus moko prašyti, bet ir ugdo visus mūsų jausmus.12
2764 1965Kalno pamokslas yra gyvenimo mokslas, Viešpaties malda yra malda, bet ir vienu, ir kitu atveju Viešpaties Dvasia suteikia mūsų troškimams, mūsų gyvenimą gaivinantiems vidiniams judesiams naują pavidalą. Jėzus savo žodžiais mus moko šio naujo gyvenimo ir moko jo prašyti maldoje. 1969Nuo mūsų tinkamos maldos priklausys ir mūsų gyvenimas Jame.
2765 Tradicinis pavadinimas: „Viešpaties malda“ reiškia, kad į Tėvą kreipiamos maldos mus išmokė ir mums ją dovanojo Viešpats Jėzus. Ši iš Jėzaus mūsų gauta malda išties tokia tėra vienintelė:2701 ji yra „Viešpaties“. Viena vertus, tos maldos žodžiais vienatinis Sūnus mums perduoda Jam Tėvo duotus žodžius13 ir yra mūsų maldos Mokytojas. Kita vertus, įsikūnijęs Žodis savo žmogiška širdimi žino, ko reikia Jo broliams ir seserims, ir tai mums apreiškia: Jis yra mūsų maldos pavyzdys.
2766 Tačiau Jėzus mums paliko ne mechaniškai kartotiną formulę.14 Kaip ir kiekvienoje žodinėje maldoje, Šventoji Dvasia Dievo žodžiu moko Dievo vaikus melstis savo Tėvui. Mūsų sūniškajai maldai Jėzus duoda ne tik žodžius, bet ir Dvasią, idant jie mumyse taptų „dvasia ir gyvenimas“ (
2767 Šią nedalomą Viešpaties žodžių ir tikinčiųjų širdyse juos gyvus darančios Šventosios Dvasios dovaną Bažnyčia gavo ir ja gyveno nuo pat pradžių. Pirmosios bendruomenės Viešpaties maldą kalbėdavo „tris kartus per dieną“15 vietoj žydų liturgijoje buvusių „aštuoniolikos palaiminimų“.
2768 Pagal Apaštalų Tradiciją Viešpaties malda esmingai įsišaknijo liturginėje maldoje.
Viešpats mus moko bendrai melstis už visus mūsų brolius. Jis juk nesako „mano Tėve“, kuris esi danguje, bet „mūsų Tėve“, idant mūsų malda taptų tartum vienos sielos malda už visą Bažnyčios kūną.16
Visose liturginėse tradicijose Viešpaties malda yra sudėtinė didžiųjų Valandų liturgijos dalis. Tačiau jos bažnytinis pobūdis akivaizdžiausiai atsiskleidžia trijuose įkrikščioninimo sakramentuose.
2769 1243Viešpaties maldos perdavimas (traditio) Krikšto ir Sutvirtinimo metu ženklina naują gimimą dieviškajam gyvenimui. Kadangi krikščioniškoji malda yra kalbėjimas Dievui paties Dievo žodžiais, tai „gyvu Dievo žodžiu“ atgimusieji (
2770 1350Eucharistinėje liturgijoje Viešpaties malda tampa visos Bažnyčios malda. Tada atsiskleidžia visa jos prasmė ir veiksmingumas. Įterpta tarp anaforos (Eucharistijos maldos) ir komunijos, ji, viena vertus, apima visus epiklezėje išreikštus prašymus ir užtarimus, kita vertus – klebena duris į dangaus karalystės puotą, iš anksto išgyvenamą sakramentinėje komunijoje.
2763102 Visi Šventojo Rašto žodžiai – tai tik viena Dievo ištara, Jo vienatinis Žodis, kuriame Jis išsako visą save: Prisiminkite, kad visuose šventuose Raštuose dėstoma ta pati Dievo kalba, o iš visų šventų rašytojų lūpų aidi tas pats Žodis, kuris, pradžioje būdamas Dievas pas Dievą, nėra dalomas skiemenimis, nes nėra pavaldus laikui.
27632541 Įstatymo ir malonės ekonomija nugręžia žmogaus širdį nuo geidimo ir pavydo, pažadina aukščiausiojo Gėrio troškimą, moko trokšti to, ko trokšta žmogaus širdį pasotinanti Šventoji Dvasia. Pažadų Dievas visada įspėdavo žmogų, kad saugotųsi būti sugundomas to, kas jau rojuje atrodė „geras maistui, [...] žavus akims ir [...] žadėjo duoti išminties“ (Pr 3, 6).
27641965 Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas yra dieviškojo – prigimtinio ir apreikšto – Įstatymo atbaigimas čia, žemėje. Tai Kristaus kūrinys, kuris pirmiausia išreikštas Kalno pamoksle. Tai ir Šventosios Dvasios kūrinys; per Ją jis tampa vidiniu meilės įstatymu: „Aš su Izraelio namais [...] sudarysiu Naują Sandorą [...]. Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta“ (Žyd 8, 8 ir 10).
27641969 Religiniai veiksmai: išmalda, malda ir pasninkas Naujajame Įstatyme atliekami pasirodant „Tėvui, reginčiam slaptoje“, užuot troškus, „kad būtų žmonių matomi“. Naujojo Įstatymo malda yra „Tėve mūsų“.
27652701 Žodinė malda yra neatskiriama krikščioniškojo gyvenimo dalis. Patraukęs prie savęs mokinius tyliąja malda, Mokytojas juos išmoko žodinės maldos: „Tėve mūsų“. Jėzus meldėsi ne tik liturginėmis sinagogos maldomis; Evangelijos mums parodo, kaip Jis pakiliu balsu taria asmeninės maldos žodžius – ir džiugiai šlovindamas Tėvą, ir apimtas sielvarto Getsemanėje.
2766690 Jėzus yra Kristus, „pateptasis“, nes Dvasia yra Jo patepimas, ir visa, kas tik vyko, pradedant Įsikūnijimu, buvo gauta iš Jos be saiko. Kai pagaliau Kristus buvo pašlovintas, Jis iš Tėvo gali atsiųsti Dvasią tiems, kurie į Jį tiki: Jis perduoda jiems savo šlovę, tai yra Šventąją Dvasią, kuri pašlovina Jį. Šis bendras siuntimas nuo šiol skleisis tuose, kuriuos Tėvas padarė savo įvaikiais mistiniame savo Sūnaus kūne; įvaikystės Dvasios užduotis yra suvienyti juos Kristuje, kad jie Jame gyventų. Patepimo sąvoka verčia manyti [...], kad nėra jokio atstumo tarp Sūnaus ir Dvasios. Mat, kaip nei protu, nei pojūčiais neįsivaizduojame ką nors įsiterpiant tarp kūno paviršiaus ir patepančio aliejaus, taip ir Sūnaus sąlytis su Dvasia yra toks netarpiškas, kad tas, kuris per tikėjimą ieško ryšio su Sūnumi, pirmiau turi prisiliesti prie aliejaus. Iš tikrųjų jame nelieka nieko, ko neapgobtų Šventoji Dvasia. Dėl to gaunantieji Šventąją Dvasią Joje išpažįsta, kad Sūnus yra Viešpats, nes Dvasia apglėbdama pasitinka visus, kurie tik ateina tikėdami.
27691243 Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“, prisikėlė drauge su Kristumi. Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė naujatikį. Pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). Pakrikštytasis dabar yra Dievo vaikas Vienatiniame Sūnuje. Jis gali kalbėti Dievo vaikų maldą: „Tėve mūsų“.
27701350 Atnašavimas (offertorium): prie altoriaus, kartais procesijos būdu, atnešami duona ir vynas, kuriuos kunigas Kristaus vardu paaukos eucharistinėje Aukoje, ir jie taps Kristaus Kūnu ir Krauju. Tai tie patys veiksmai, kuriuos darė Kristus Paskutinės vakarienės metu, kai „paėmė duoną ir taurę“. „Tą tyrąją auką viena tik Bažnyčia aukoja Kūrėjui, su padėka atnašaudama Jam tai, kas Jo sukurta.“ Atnašaujant ant altoriaus kartojamas Melchizedeko veiksmas, ir Kūrėjo dovanos sudedamos į Kristaus rankas. Savąja auka Jis ištobulina visas žmonių pastangas aukoti aukas.
7Tertulijonas, De oratione, 1, 6: CCL 1, 258 (PL 1, 1255).
8Tertulijonas, De oratione, 10: CCL 1, 263 (PL 1, 1268–1269).
9Šv. Augustinas, Epistula 130, 12, 22: CSEL 44, 66 (PL 33, 502).
10Plg. Lk 24, 44.
11Plg. Mt 5–7.
12Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 2–2, q. 83, a. 9, c, ed. Leon. 9, 201.
13Plg. Jn 17, 7.
14Plg. Mt 6, 7; 1 Kar 18, 26–29.
15Didaché 8, 3: SC 248, 174 (Funk, Patres apostolici, 1, 20).
16Šv. Jonas Auksaburnis, In Matthaeum, homilia 19, 4: PG 57, 278.
17Plg. 1 Pt 2, 1–10.