Paieškos rezultatai
Ieškota: 2581-2584 Rasta: 4
2581 Šventykla Dievo tautai turėjo būti maldos mokykla: maldingos kelionės, šventės, aukos, vakaro atnašos, smilkalai, „padėtinės“ duonos1150 – visi tie aukščiausiojo ir visiškai artimo Dievo šventumo ir garbės ženklai buvo kvietimas melstis ir maldos būdai. Tačiau vien ritualiniai veiksmai ne kartą tautos apeigas per daug nukreipdavo į išorę. Reikėjo ugdyti tikėjimą, atsiversti širdimi. Tai buvo pranašų užduotis iki Tremties ir po jos.
2582 Elijas yra pranašų tėvas, iš kartos tų, kurie Jo ieško, ieško Jo veido.27 Jo vardas: „Viešpats yra mano Dievas“ tampa tautos šauksmu, tarsi atsaku į jo maldą ant Karmelio kalno.28 Ragindamas mus melstis, tai primena Jokūbas: „Daug gali karšta teisiojo malda“ (
2583 Pamokytas gailestingumo, kai buvo pasitraukęs prie Cherito upelio, Elijas moko Zarefato našlę tikėti Dievo žodžiu ir tą tikėjimą sutvirtina savo atkaklia malda: Dievas grąžina gyvybę našlės vaikui.30
Aukos ant Karmelio kalno, Dievo tautos tikėjimo galutinio išmėginimo, metu, „atėjus metui atnašauti auką“,696 Elijas maldauja: „Atsakyk man, Viešpatie! Atsakyk man!“, ir Viešpaties ugnis ją sudegina; tie Elijo žodžiai Rytų liturgijos kartojami Eucharistijos epiklezėje.31
Pagaliau vėl keliaudamas dykuma į tą vietą, kurioje gyvasis ir tikrasis Dievas buvo apsireiškęs savo tautai, Elijas, kaip kadaise Mozė, prisiglaudžia „uolos plyšyje“, kol „praeis“ slėpiningasis Dievo artumas.32 Tačiau tik ant Atsimainymo kalno atsidengs žmonėms Tas,555 kurio veido jie ieško:33 jie pažins Dievo šlovę, spindinčią nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus veide.34
KBK nuorodos
25811150 Sandoros ženklai. Išrinktoji tauta gavo iš Dievo ypatingų ženklų ir simbolių, žyminčių jos liturginį gyvenimą; tai jau ne vien liturginis kosminių ciklų vaizdavimas ar socialinio pobūdžio apeigos, bet Sandoros ženklai, didžių Dievo darbų savo tautos labui simboliai. Iš tų liturginių Senosios Sandoros ženklų minėtini: apipjaustymas, kunigų ir karalių patepimas ir įšventinimas, rankų uždėjimas, aukojimas ir ypač Velykos. Bažnyčia šiuose ženkluose regi Naujosios Sandoros sakramentų pirmavaizdžius.
2583696 Ugnis. Vanduo žymi Šventojoje Dvasioje duoto gyvenimo gimimą ir vaisingumą, o ugnis simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimo galią perkeisti. Pranašas Elijas, kuris „pakilo [...] lyg ugnis, jo žodis buvo lyg liepsnojanti krosnis“ (Sir 48, 1), savo malda pritraukė ugnį iš dangaus sudeginti aukai ant Karmelio kalno; tai įvaizdis Šventosios Dvasios ugnies, perkeičiančios visa, ką Ji paliečia. Jonas Krikštytojas, kuris „su Elijo dvasia ir galybe žengs pirma Viešpaties“ (Lk 1, 17), skelbė Kristų kaip tą, kuris „krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3, 16), tąja Dvasia, apie kurią Jėzus sakys: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). „Tarsi ugnies liežuviai“ Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių Sekminių rytmetį, ir jie „pasidarė pilni Šventosios Dvasios“. Dvasinė tradicija tą ugnies simboliką išlaikys kaip vieną išraiškingiausių Šventosios Dvasios veikimo alegorijų: „Negesinkite Dvasios!“ (1 Tes 5, 19).
2583555 Akimirksnį Jėzus parodo savo dieviškąją garbę, taip patvirtindamas Petro išpažinimą. Jis taip pat parodo, kad, žengiant „į savo garbę“ (Lk 24, 26), Jam prireiks pereiti mirtį ant kryžiaus Jeruzalėje. Mozė ir Elijas išvydo Dievo garbę ant Atsimainymo kalno: Įstatymas ir Pranašai skelbė Mesijo kančią. Kad Jėzus kentėtų, tokia yra Tėvo valia: Sūnus veikia kaip Dievo Tarnas. Debesis ženklina Šventosios Dvasios buvimą: „Pasirodė visa Trejybė: prabilęs Tėvas, atsimainęs Sūnus, Dvasia spindinčiam debesy.“ Tu atsimainei ant kalno, ir Tavo mokiniai kiek pajėgdami žvelgė į Tavo šlovę, Kristau Dieve, idant, išvydę Tave nukryžiuotą, suprastų, jog Tavo kančia buvo savanoriška, ir paskelbtų pasauliui, jog Tu tikrai esi Tėvo atspindys.
25842709 Kas yra kontempliatyvioji malda? Šv. Teresė atsako: „Aš manau, kad minties malda yra ne kas kita, kaip nuoširdus draugiškas bendravimas, kai dažnai kalbamės su Dievu visai vieni, būdami tikri, jog Jis mus myli.“ Kontempliatyvioji malda ieško „to, kurį myli mano širdis“ (Gg 3, 1), tai yra Jėzaus, o Jame – Tėvo. Jo ieškome, nes Jo trokšti visada yra meilės pradžia; Jo ieškome su tyru tikėjimu, tuo tikėjimu, kuris mums leidžia gimti iš Jo ir Jame gyventi. Ir kontempliuojant dar galima medituoti, tačiau žvilgsnis jau krypsta į Viešpatį.
KBK išnašos
Kraunama...