Paieškos rezultatai

2535 Juslinis noras verčia mus geisti malonių dalykų, kurių neturime, pavyzdžiui, valgyti, kai esame alkani, sušilti, kai esame sušalę. Savaime tokie norai yra geri, kas kita, kai jie peržengia protingo saiko ribas ir verčia mus neteisėtai geisti to,1767 kas yra svetima ir priklauso ne mums, o kam kitam.

2536 Dešimtu įsakymu draudžiamas godumas ir besaikis noras turėti žemiškų gėrybių,2445 draudžiamas nežabotas geidimas, gimstantis iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galiai, pagaliau draudžiamas troškimas daryti neteisybę, pakenksiančią artimo žemiškosioms gėrybėms:

Kai Įstatymas sako: Negeisi, tai reiškia, kad jis liepia netrokšti nieko, kas mums nepriklauso. Nes svetimo turto troškimas yra neišmatuojamas, begalinis ir niekada nepasotinamas, kaip yra parašyta: „Kas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais“ (Koh 5, 9).²⁶⁹

2537 Šiam įsakymui nenusižengiama, jei artimui priklausančių dalykų trokštama įsigyti teisėtomis priemonėmis. Tradicinė katechezė dalykiškai nurodo, „kas labiausiai turi kovoti su savo nusikalstamais geismais“ ir ką reikėtų „labiausiai raginti šio įsakymo laikytis“:

Tai pirkliai, kurie trokšta prekių trūkumo ir pabrangimo, kuriuos ima apmaudas, kad ne tik jie vieni perka ir parduoda, – mat jei to nebūtų, jie galėtų parduoti brangiau, o pirkti pigiau; kurie trokšta, kad kiti prekiautojai skurstų, o jie patys pasipelnytų, jiems parduodami ar iš jų pirkdami [...]. Tai gydytojai, trokštantys, kad žmonės sirgtų; teisininkai, laukiantys, kad būtų daug ir svarbių bylų bei teismo procesų...²⁷⁰

2538 2317Dešimtu įsakymu reikalaujama išrauti pavydą iš žmogaus širdies. Pranašas Natanas, norėdamas pažadinti karaliaus Dovydo gailestį, papasakojo jam apie skurdžių, kuris turėjo tik vieną avelę ir ją brangino kaip savo dukterį, ir apie turtuolį, kuris, nors turėjo didelę bandą, pavydėjo skurdžiui ir galų gale pagrobė jo avelę.²⁷¹ 391Pavydas gali atvesti iki blogiausių nusikaltimų.²⁷² „Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“ (Išm 2, 24):

Mes kariaujame tarpusavyje, ir pavydas kursto mus vienus prieš kitus [...]. Jei visi taip įnirtingai kankins Kristaus Kūną, kuo visa tai baigsis? Mes pasirengę nualinti Kristaus Kūną [...]. Mes sakome esą to paties Kūno nariai, o draskome vieni kitus kaip laukiniai žvėrys.²⁷³

2539 1866Pavydas yra viena iš didžiųjų ydų. Tai liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas – net ir neteisėtai – jį pasisavinti. Kai iš pavydo trokštama artimui didelio blogio, padaroma mirtinoji nuodėmė:

Šv. Augustinas pavydą laikė „tikra velnio nuodėme“²⁷⁴.

Iš pavydo gimsta neapykanta, apkalbos, šmeižtai, džiaugsmas dėl artimo nelaimės ir susikrimtimas dėl jo sėkmės.²⁷⁵

2540 Pavydas yra liūdesio forma ir todėl meilės atmetimas; krikščionis turi jį nugalėti trokšdamas kitam gero.1829 Pavydas dažnai kyla iš puikybės; krikščionis tepasistengia būti nusižeminęs:

Jūs norite, kad per jus Dievas būtų pašlovintas? Gerai, džiaukitės savo brolio sėkme, ir Dievas jau bus per jus pagarbintas. Visi sakys: „Garbė Dievui“, nes Jo tarnas sugebėjo nugalėti pavydą džiaugdamasis kitų nuopelnais.²⁷⁶