Ieškota: 2535-2540 Rasta: 6
2535 Juslinis noras verčia mus geisti malonių dalykų, kurių neturime, pavyzdžiui, valgyti, kai esame alkani, sušilti, kai esame sušalę. Savaime tokie norai yra geri, kas kita, kai jie peržengia protingo saiko ribas ir verčia mus neteisėtai geisti to,1767 kas yra svetima ir priklauso ne mums, o kam kitam.
2536 Dešimtu įsakymu draudžiamas godumas ir besaikis noras turėti žemiškų gėrybių,2445 draudžiamas nežabotas geidimas, gimstantis iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galiai, pagaliau draudžiamas troškimas daryti neteisybę, pakenksiančią artimo žemiškosioms gėrybėms:
Kai Įstatymas sako: Negeisi, tai reiškia, kad jis liepia netrokšti nieko, kas mums nepriklauso. Nes svetimo turto troškimas yra neišmatuojamas, begalinis ir niekada nepasotinamas, kaip yra parašyta: „Kas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais“ (Koh 5, 9 ).269
2537 Šiam įsakymui nenusižengiama, jei artimui priklausančių dalykų trokštama įsigyti teisėtomis priemonėmis. Tradicinė katechezė dalykiškai nurodo, „kas labiausiai turi kovoti su savo nusikalstamais geismais“ ir ką reikėtų „labiausiai raginti šio įsakymo laikytis“:
Tai pirkliai, kurie trokšta prekių trūkumo ir pabrangimo, kuriuos ima apmaudas, kad ne tik jie vieni perka ir parduoda, – mat jei to nebūtų, jie galėtų parduoti brangiau, o pirkti pigiau; kurie trokšta, kad kiti prekiautojai skurstų, o jie patys pasipelnytų, jiems parduodami ar iš jų pirkdami [...]. Tai gydytojai, trokštantys, kad žmonės sirgtų; teisininkai, laukiantys, kad būtų daug ir svarbių bylų bei teismo procesų...270
2538 2317Dešimtu įsakymu reikalaujama išrauti pavydą iš žmogaus širdies. Pranašas Natanas, norėdamas pažadinti karaliaus Dovydo gailestį, papasakojo jam apie skurdžių, kuris turėjo tik vieną avelę ir ją brangino kaip savo dukterį, ir apie turtuolį, kuris, nors turėjo didelę bandą, pavydėjo skurdžiui ir galų gale pagrobė jo avelę.271 391Pavydas gali atvesti iki blogiausių nusikaltimų.272 „Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“ (
Mes kariaujame tarpusavyje, ir pavydas kursto mus vienus prieš kitus [...]. Jei visi taip įnirtingai kankins Kristaus Kūną, kuo visa tai baigsis? Mes pasirengę nualinti Kristaus Kūną [...]. Mes sakome esą to paties Kūno nariai, o draskome vieni kitus kaip laukiniai žvėrys.273
2539 1866Pavydas yra viena iš didžiųjų ydų. Tai liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas – net ir neteisėtai – jį pasisavinti. Kai iš pavydo trokštama artimui didelio blogio, padaroma mirtinoji nuodėmė:
Šv. Augustinas pavydą laikė „tikra velnio nuodėme“274.
Iš pavydo gimsta neapykanta, apkalbos, šmeižtai, džiaugsmas dėl artimo nelaimės ir susikrimtimas dėl jo sėkmės.275
2540 Pavydas yra liūdesio forma ir todėl meilės atmetimas; krikščionis turi jį nugalėti trokšdamas kitam gero.1829 Pavydas dažnai kyla iš puikybės; krikščionis tepasistengia būti nusižeminęs:
Jūs norite, kad per jus Dievas būtų pašlovintas? Gerai, džiaukitės savo brolio sėkme, ir Dievas jau bus per jus pagarbintas. Visi sakys: „Garbė Dievui“, nes Jo tarnas sugebėjo nugalėti pavydą džiaugdamasis kitų nuopelnais.276
25351767 Pačios aistros nėra nei geros, nei blogos. Moralės požiūriu jos vertinamos tiek, kiek iš tiesų priklauso nuo proto ir valios. Aistros yra vadinamos valingomis „dėl to, kad valia arba jas pažadina, arba joms nesipriešina“. Kad moralinis, arba žmogiškasis, gėris būtų tobulas, aistras turi tvarkyti protas.
25362445 Meilė vargšams nesuderinama su nesaikinga turto meile arba jo naudojimu egoistiniams tikslams: Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų! Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti. Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs tebekraunate turtus dienų gale. Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į kareivijų Dievo ausis. Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote ir nupenėjote jūsų širdis skerdimo dienai. Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina (Jok 5, 1–6).
25382317 Tarp žmonių ir tautų knibždėte knibždančios neteisybės, didžiulė ekonominė ar socialinė nelygybė, pavydas, nepasitikėjimas, išdidumas be paliovos grasina taikai ir sukelia karus. Visa, kas daroma šiam blogiui įveikti, padeda stiprinti taiką ir išvengti karo: Kiek žmonės yra nusidėjėliai, tiek jiems gresia ir grės karo pavojus, iki ateis Kristus. Tačiau kiek, jungiami meilės, jie nugali nuodėmę, tiek nugalima ir prievarta, iki išsipildys žodžiai: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti“ (Iz 2, 4).
2538391 Mūsų pirmiesiems tėvams apsisprendžiant būti neklusniems, girdėjosi gundantis, Dievui prieštaraujantis balsas, iš pavydo įstūmęs juos į mirtį. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija jį priskiria puolusiam angelui, vadinamam šėtonu, arba velniu. Bažnyčia moko, kad iš pradžių tai buvo Dievo sukurtas geras angelas. „Nors velnias ir kiti demonai buvo Dievo sukurti iš prigimties geri, tačiau jie patys pasidarė blogi.“
25391866 Ydos gali būti skirstomos kaip priešingybė atitinkamoms dorybėms arba susiejant jas su didžiosiomis nuodėmėmis, kurias suformulavo krikščionybės patirtis sekdama šv. Jonu Kasijonu ir šv. Grigaliumi Didžiuoju. Didžiosiomis jos vadinamos dėl to, kad iš jų kyla kitos nuodėmės, kitos ydos. Tai puikybė, gobšumas, pavydas, rūstumas, gašlumas, rajumas, tingumas, arba vangumas.
25401829 Meilės vaisiai yra džiaugsmas, taika ir gailestingumas; meilė reikalauja daryti kitiems gera ir prireikus broliškai įspėti; ji yra geranorė; žadina atsiliepti meile; išlieka nesavanaudiška ir dosni; ji reiškia draugystę ir bendravimą: Visų mūsų darbų vainikas yra meilė. Tai tikslas, kurio siekdami bėgame, į kurį skubame; kai jį pasieksime, pailsėsime.
269Catechismus Romanus, 3, 10, 13, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 518.
270Catechismus Romanus, 3, 10, 23, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 523.
271Plg. 2 Sam 12, 1–4.
272Plg. Pr 4, 3–8; 1 Kar 21, 1–29.
273Šv. Jonas Auksaburnis, In epistulam II ad Corinthios, homilia 27, 3–4: PG 61, 588.
274Šv. Augustinas, De disciplina christiana, 7, 7: CCL 46, 214 (PL 40, 673); Idem, Epistula 108, 3, 8: CSEL 34, 620 (PL 33, 410).
275Šv. Grigalius Didysis, Moralia in Iob, 31, 45, 88: CCL 143b, 1610 (PL 76, 621).
276Šv. Jonas Auksaburnis, In epistulam ad Romanos, homilia 7, 5: PG 60, 448.