Paieškos rezultatai

2443786 Pagaliau Dievo tauta dalyvauja ir karališkojoje Kristaus veikloje. Kristus karaliauja patraukdamas prie savęs visus žmones savo mirtimi ir prisikėlimu. Kristus, visatos Karalius ir Viešpats, tapo visų tarnu, atėjęs „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Krikščioniui „tarnauti [Kristui] reiškia viešpatauti“, ypač tarp vargšų ir kenčiančių, kuriuose Bažnyčia „atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą“. Dievo tauta savo „karališkąjį kilnumą“ pasiekia gyvendama pagal šį pašaukimą tarnauti drauge su Kristumi. Visus atgimusius Kristuje kryžiaus ženklas padaro karaliais, Šventosios Dvasios patepimas pašventina kunigais, kad visi dvasininkai – įskaitant ir tuos, kurie turime ypatingų mūsų tarnybos pareigų, – ir dvasingieji krikščionys sąmoningai laikytų save karališkosios veiklos dalyviais. Kas gi gali būti karališkiau, kaip Dievui atsidavusiai sielai valdyti savo kūną? Ir kas gali būti kunigiškiau, kaip paaukoti Viešpačiui tyrą sąžinę ir ant savo širdies altoriaus atnašauti nesuteptas meilės aukas?

KBK 786 kontekstas

2443525 Jėzus gimė vargingoje kūtelėje, neturtingoje šeimoje; pirmieji įvykio liudytojai buvo paprasti piemenys. Tame neturte nušvito dangaus garbė. Bažnyčia nepaliauja giedojusi apie tos nakties šlovę: Mergelė pasauliui šiandien atidavė Amžinąjį; Neprieinamajam prisiglausti olą davė žemė. Angelai ir piemenys Jį šlovina, Žvaigždės vedami, artinas išminčiai, Nes Tu mums užgimei, Kūdikėli, Dieve amžinasis!

KBK 525 kontekstas

2443544 Karalystė priklauso vargdieniams ir mažutėliams, tiems, kurie ją priima nuolankia širdimi. Jėzus yra siųstas nešti „Gerosios Naujienos vargdieniams“ (Lk 4, 18). Jis vadina juos palaimintais, nes „jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3); Tėvas teikėsi apreikšti „mažutėliams“ tai, kas paslėpta „nuo išmintingųjų ir gudriųjų“. Nuo prakartėlės iki kryžiaus Jėzus dalijasi su vargdieniais jų gyvenimu. Jis pažįsta alkį, troškulį, nepriteklių. Maža to: Jis tapatina save su visokiausiais vargšais ir veiklią meilę jiems laiko sąlyga įeiti į dangaus karalystę.

KBK 544 kontekstas

2443853 Deja, keliaujančioji Bažnyčia pati patiria, „kaip toli viena nuo kitos yra jos skelbiama žinia ir Evangelijos skelbėjų žmogiškoji silpnybė“. Tik „atgailos ir atsinaujinimo“, „siauru kryžiaus keliu“ žengdama, Dievo tauta gali plėsti Kristaus karalystę. „Kristus atpirkimo darbą atliko būdamas neturtingas ir persekiojamas. Lygiai taip ir Bažnyčia šaukiama leistis tuo pačiu keliu, idant perteiktų žmonėms išganymo vaisius.“

KBK 853 kontekstas

24441716 Jėzaus skelbimo šerdis yra palaiminimai. Jais pakartojami nuo Abraomo laikų išrinktajai tautai duoti pažadai. Nukreipti į dangaus karalystę, o ne vien į žemės vaisius, jie ištobulinami: Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. (Mt 5, 3–12).

KBK 1716 kontekstas

24452536 Dešimtu įsakymu draudžiamas godumas ir besaikis noras turėti žemiškų gėrybių, draudžiamas nežabotas geidimas, gimstantis iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galiai, pagaliau draudžiamas troškimas daryti neteisybę, pakenksiančią artimo žemiškosioms gėrybėms: Kai Įstatymas sako: Negeisi, tai reiškia, kad jis liepia netrokšti nieko, kas mums nepriklauso. Nes svetimo turto troškimas yra neišmatuojamas, begalinis ir niekada nepasotinamas, kaip yra parašyta: „Kas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais“ (Koh 5, 9).

KBK 2536 kontekstas

24452547 Viešpats apgailestauja, kad turtuoliai paguodą atranda turtų pertekliuje. „Išdidusis vaikosi žemiškos galybės, tuo tarpu beturtis dvasia ieško dangaus karalystės.“ Patikint save dangaus Tėvo apvaizdai, išsivaduojama iš nerimo dėl rytdienos. Pasitikėjimas Dievu parengia beturčių laimei. Jie regės Dievą.

KBK 2547 kontekstas

24462402 Pradžioje Dievas žemę su jos gėrybėmis patikėjo žmonėms tvarkyti bendrai, kad jie ja rūpintųsi, savo triūsu užvaldytų ir naudotųsi jos vaisiais. Sukurtosios gėrybės skirtos visai žmonijai. Tačiau pati žemė yra žmonėms padalyta, kad jie gyventų saugiai, negresiant skurdui ir prievartai. Įgyti nuosavybės yra teisėta, kai šitaip siekiama laiduoti žmonių laisvę ir kilnumą, padėti kiekvienam žmogui tenkinti jo paties pagrindinius poreikius ir jam patikėtų žmonių reikmes. Nuosavybė turi leisti reikštis įgimtam žmonių solidarumui.

KBK 2402 kontekstas

24471460 Atgaila, kurią paskiria nuodėmklausys, turi atsižvelgti į asmeninę penitento būklę ir būti naudinga jo dvasiai. Ji, kiek tik įmanoma, turi atitikti padarytų nuodėmių sunkumą ir pobūdį. Tai gali būti malda, tam tikra auka, gailestingumo darbai, patarnavimas artimui, savanoriškas atsižadėjimas, kentėjimas ir ypač kantrus savo kryžiaus nešimas. Tokios atgailos padeda mums darytis panašiems į Kristų, kuris pats vienas kartą visiems laikams atsilygino už mūsų nuodėmes; leidžia tapti prisikėlusiojo Kristaus bendraįpėdiniais, „jeigu su juo kenčiame“ (Rom 8, 17): Vis dėlto atsilyginimas, kurį mes sumokame už savo nuodėmes, toks nebūtų, jei jo nebūtų sumokėjęs Jėzus Kristus; nes mes patys, kaip tokie, nieko negalime; „visa galime“, padedami To, „kuris mus stiprina“. Tad žmogus neturi nieko, kuo galėtų pasigirti, bet visas mūsų „gyrius“ yra Kristuje, [...] per Jį mes atsilyginame, „duodami tikrų atsivertimo vaisių“, kurie iš Jo gauna vertę, per Jį aukojami Tėvui ir dėl Jo yra Tėvo priimami.

KBK 1460 kontekstas

24471038 Visų mirusiųjų, „teisiųjų ir neteisiųjų“ (Apd 24, 15), prisikėlimas įvyks prieš Paskutinį teismą. Tai bus „valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo [Žmogaus Sūnaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 28–29). Tada Kristus ateis „savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai [...]. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje [...]. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31–33. 46).

KBK 1038 kontekstas

24471969 Religiniai veiksmai: išmalda, malda ir pasninkas Naujajame Įstatyme atliekami pasirodant „Tėvui, reginčiam slaptoje“, užuot troškus, „kad būtų žmonių matomi“. Naujojo Įstatymo malda yra „Tėve mūsų“.

KBK 1969 kontekstas

24471004 Tos dienos belaukiant, tikinčiojo kūną ir sielą jau yra sukilninęs buvimas „Kristuje“; dėl to reikia gerbti savo ir kito kūną, ypač kai jis kenčia: Kūnas skirtas [...] Viešpačiui, o Viešpats – kūnui. Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe. Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? [...] jūs nebepriklausote patys sau [...]. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu! (1 Kor 6, 13–15. 19–20).

KBK 1004 kontekstas

2448386 Nuodėmė egzistuoja žmogaus istorijoje: būtų beprasmiška bandyti jos nepastebėti arba šią tamsią tikrovę vadinti kitais vardais. Bandydami suprasti, kas yra nuodėmė, turime pirmiausia pripažinti gilų žmogaus ryšį su Dievu, nes, to nepaisydami, neatskleisime nuodėmės blogio, kuris iš tiesų yra ne kas kita, kaip Dievo atmetimas ir savęs su Juo supriešinimas, tebeslegiantys žmogaus gyvenimą ir istoriją.

KBK 386 kontekstas

24481586 Vyskupui tai pirmiausia yra tvirtumo malonė (lotynų apeigų vyskupo konsekracijos maldoje prašoma vadovu darančios Dvasios): malonė tvirtai ir išmintingai, kaip tėvui ir ganytojui, vadovauti savo Bažnyčiai ir ją ginti, rodyti visiems nesavanaudišką meilę ir ypatingą palankumą neturtėliams, ligoniams ir varguoliams. Ši malonė skatina vyskupą visiems skelbti Evangeliją, būti pavyzdžiu savo kaimenei, eiti jos priekyje šventumo keliu, vienijantis Eucharistijoje su Kristumi – Kunigu ir Auka, nebijant atiduoti gyvybę už savo avis: Tėve, Tu pažįsti širdis – suteik malonės, kad Tavo tarnas, kurį Tu pasirinkai vyskupu, ganytų Tavo šventąją kaimenę ir Tavo akivaizdoje nepriekaištingai Tau dieną naktį tarnautų kaip aukščiausiasis kunigas; tegu aukštosios kunigystės dvasios galia įgyja valdžią atleisti nuodėmes, kaip Tu esi įsakęs, tegu Tavo nustatyta tvarka skirsto pareigas ir tegu atriša kiekvieną ryšį ta galia, kurią Tu suteikei apaštalams; tegu jis Tau patinka savo švelnumu ir tyra širdimi, atnašaudamas Tau malonų kvapsnį per Tavo Sūnų Jėzų Kristų...

KBK 1586 kontekstas

24491397 Eucharistija įpareigoja vargšų atžvilgiu: kad teisingai priimtume už mus atiduotą Kristaus Kūną ir Kraują, turime atpažinti Kristų vargingiausiuose žmonėse, Jo broliuose: Tu ragavai Viešpaties Kraujo ir net nepažįsti savo brolio. Darai gėdą tam stalui manydamas, kad nėra vertas dalytis tavuoju maistu tas, kuris buvo rastas vertas sėstis prie šio stalo. Dievas tave išvadavo iš visų tavo nuodėmių ir čia pakvietė, o tu net ir tada netapai gailestingesnis.

KBK 1397 kontekstas

2449786 Pagaliau Dievo tauta dalyvauja ir karališkojoje Kristaus veikloje. Kristus karaliauja patraukdamas prie savęs visus žmones savo mirtimi ir prisikėlimu. Kristus, visatos Karalius ir Viešpats, tapo visų tarnu, atėjęs „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Krikščioniui „tarnauti [Kristui] reiškia viešpatauti“, ypač tarp vargšų ir kenčiančių, kuriuose Bažnyčia „atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą“. Dievo tauta savo „karališkąjį kilnumą“ pasiekia gyvendama pagal šį pašaukimą tarnauti drauge su Kristumi. Visus atgimusius Kristuje kryžiaus ženklas padaro karaliais, Šventosios Dvasios patepimas pašventina kunigais, kad visi dvasininkai – įskaitant ir tuos, kurie turime ypatingų mūsų tarnybos pareigų, – ir dvasingieji krikščionys sąmoningai laikytų save karališkosios veiklos dalyviais. Kas gi gali būti karališkiau, kaip Dievui atsidavusiai sielai valdyti savo kūną? Ir kas gali būti kunigiškiau, kaip paaukoti Viešpačiui tyrą sąžinę ir ant savo širdies altoriaus atnašauti nesuteptas meilės aukas?

KBK 786 kontekstas