Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

Paieškos rezultatai

Ieškota: 2238-2244 Rasta: 7

2238 Kas pavaldus valdžiai, tas savo vyresniuosius turi laikyti tarsi Dievo atstovais, kuriuos Jis paskyrė tvarkyti savo dovanų:25 „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties. [...] Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai“ (1 Pt 2, 13. 16). Lojaliai bendradarbiaudami su valdžia, piliečiai turi teisę, o kartais ir pareigą, pagrįstai ją kritikuoti už tai, kas, jų nuomone, kenkia žmogaus kilnumui ir bendrajam gėriui.

2239 Piliečiai privalo visuomenės gėrio labui bendradarbiauti su viešąja valdžia tiesos, teisingumo, solidarumo ir laisvės dvasia. Tėvynės meilė ir tarnavimas jai kyla iš dėkingumo pareigos ir meilės tvarkos. Pavaldumas teisėtai valdžiai ir tarnavimas bendrajam gėriui reikalauja, kad piliečiai atliktų savo užduotį politiniame bendruomenės gyvenime.

2240 Klusnumas valdžiai ir bendra atsakomybė už bendrąjį gėrį moraliniu lygmeniu įpareigoja mokėti mokesčius, naudotis rinkimų teise, ginti šalį:

Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą (Rom 13, 7).

Krikščionys gyvena savo tėvynėje, bet kaip ateiviai. Atlieka visas pareigas kaip piliečiai, bet viską pakelia kaip ateiviai [...]. Paklusdami išleistiems įstatymams, savo gyvenimu juos pranoksta [...]. Dievas paskyrė jiems postą, iš kurio jiems nevalia trauktis.26

Apaštalas mus ragina melstis ir dėkoti už karalius ir visus valdovus, „kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2, 2).

2241 Turtingesnių tautų pareiga yra priimti, kiek įmanoma, svetimšalius, ieškančius saugumo ir pragyvenimo šaltinių, kurių jie negali rasti savo gimtajame krašte. Viešajai valdžiai privalu rūpintis, kad būtų laikomasi prigimtinės teisės, pagal kurią svetimšalis yra globojamas jį priėmusiųjų.

Politinė valdžia, atsižvelgdama į bendrąjį gėrį, už kurį ji yra atsakinga, imigracijos teisei gali nustatyti įvairias teisines sąlygas ir reikalauti, kad migrantai laikytųsi juos priėmusios šalies pareigų. Imigrantas privalo dėkinga širdimi tausoti jį priėmusios šalies medžiagines ir dvasines vertybes, paklusti jos įstatymams ir prisidėti prie jos išlaidų.

2242 Piliečio sąžinė įpareigoja nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja moralinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms arba Evangelijos mokymui. Atsisakymą paklusti valstybės valdžiai, kai jos reikalavimai prieštarauja teisingai sąžinei, pateisinami skirtumu tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo valstybei. „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29):

Jeigu kur nors viešoji valdžia, peržengdama savo kompetenciją, spaudžia piliečius, šie teneatsisako daryti tai, ko objektyviai reikalauja bendroji gerovė. Tačiau tebūnie jiems leista ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo, laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų.27

2243 Ginkluotas pasipriešinimas politinės valdžios priespaudai pateisinamas tik esant drauge visoms šioms sąlygoms: 1) jei tikrai, stipriai ir nuolatos pažeidinėjamos pagrindinės žmogaus teisės; 2) jei išnaudotos visos kitos galimybės; 3) jei tai nesukels dar didesnės netvarkos; 4) jei yra pagrįsta viltis laimėti; 5) jei, vadovaujantis protingu sprendimu, neįmanoma numatyti geresnės išeities.

2244 Kiekviena institucija, tegu ir aiškiai neišreikštai, vadovaujasi žmogaus ir jo paskirties vizija, lemiančia jos daromus sprendimus, vertybių hierarchiją ir veikseną. Daugelis visuomenių savo institucijas kuria remdamosi tuo, kad žmogus iškilesnis už daiktus. Vien Dievo apreikštoji religija žmogaus pradžia ir tikslu pripažįsta Dievą – Kūrėją ir Atpirkėją. Bažnyčia kviečia politinę valdžią priimant sprendimus ir nutarimus vadovautis ta apreikštąja tiesa apie Dievą ir žmogų:

Visuomenė, kuri tokį įkvėpimą ignoruoja arba nepriklausomybės nuo Dievo vardan atmeta, priversta savo veiklos gairių ir tikslo ieškoti savyje pačioje arba skolintis juos iš kurios nors ideologijos; nepripažindama objektyvaus gėrio ir blogio kriterijaus, ji, kaip rodo istorija, atvirai ar užmaskuotai atiduoda žmogų ir jo likimą totalitarinei valdžiai.28

 

KBK nuorodos
KBK išnašos

25Plg. Rom 13, 1–2.

27Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 74: AAS 58 (1966) 1096.

28Plg. Jonas Paulius II, 13, 1997 Encikl. Centesimus annus, 45–46: AAS 83 (1991) 849–851.