Ieškota: 2214-2233 Rasta: 20
2214 Dieviškoji tėvystė yra žmogiškosios tėvystės šaltinis;10 ji ir yra pagarbos tėvams pagrindas. Vaikų – mažų ar suaugusių – pagarbą savo tėvui ir motinai11 palaiko natūralus jausmas,1858 kylantis iš juos siejančio ryšio. Tos pagarbos reikalauja Dievo įsakymas.12
2215 Pagarba tėvams (pietas filialis) kyla iš dėkingumo tiems žmonėms, kurie savo vaikams padovanojo gyvybę, o meile ir darbu leido jiems augti metais, išmintimi ir malone. „Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Atsimink, kad iš šių tėvų esi gimęs; ką gali jiems duoti už visa, ką jie tau yra davę?“ (
2216 Vaikų meilė pasireiškia tikru nuolankumu ir klusnumu. 532„Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir nepaniekink savo motinos mokymo [...]. Ką tik darysi, jie tau padės, kai gulsies miego, jie tave saugos, kai atsibusi, su tavimi jie bendraus“ (
2217 Kol vaikas gyvena drauge su tėvais, jis privalo jų klausyti visada, kai tik jie ko nors pagrįstai reikalauja jo paties ar šeimos labui. „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui“ (
Ir suaugesni vaikai privalo gerbti tėvus; numatyti jų pageidavimus, noriai kreiptis į juos patarimo ir sutikti su jų teisingomis pastabomis. Pareiga klausyti tėvų nebegalioja vaikams tapus savarankiškiems, bet pagarba tėvams turi išlikti visada. Jos pagrindas yra Dievo baimė – viena Šventosios Dvasios dovanų.1831
2218 Ketvirtu įsakymu primenamos jau suaugusiems vaikams jų pareigos tėvams. Kiek galėdami, jie privalo padėti tėvams materialiai ir moraliai, kai juos ištinka senatvė, liga, vienatvė ir vargas. Jėzus primena šią dėkingumo pareigą.14
Juk VIEŠPATS pagerbia tėvą per jo vaikus ir patvirtina motinos teises į jos sūnus. Kas gerbia savo tėvą, atsilygina už nuodėmes; kas gerbia savo motiną, kraunasi lobį. Kas gerbia savo tėvą, džiaugsis savo vaikais, ir kai melsis, jis bus išklausytas. Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens; paklūsta VIEŠPAČIUI, kas neša paguodą savo motinai (
Sir 3, 2–6 ).Mano vaike, rūpinkis savo tėvu jo senatvėje, neužduok jam širdies per visą gyvenimą. Net jeigu jam ir protas susilpnėtų, būk jam kantrus; nepaniekink jo būdamas pilnas jėgų. [...] Piktžodžiauja, kas savo tėvu nesirūpina, VIEŠPATĮ pykdo, kas savo motinai širdį užgauna (
Sir 3, 12–13. 16 ).
2219 Vaikų meilė palaiko viso šeimos gyvenimo darną, taip pat turi įtakos brolių bei seserų santykiams. Pagarba tėvams nušviečia visą šeimos aplinką. „Vaikaičiai yra senųjų vainikas“ (
2220 Krikščionys turi būti ypač dėkingi tiems žmonėms, iš kurių gavo tikėjimo dovaną, Krikšto malonę ir gyvenimą Bažnyčioje. Tai gali būti tėvai, seneliai, kiti šeimos nariai, kunigai, katechetai, kiti mokytojai ar draugai. „Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje“ (
2221 Santuokinės meilės vaisingumas nesibaigia vien vaikų gimdymu, bet apima ir jų moralinį auklėjimą ir dvasinį ugdymą.1653 „Tėvų auklėjimas yra toks svarbus, kad ten, kur jo nėra, vargiai kas kitas gali jį atstoti“15. Ir tėvų teisė, ir pareiga auklėti vaikus yra pirmaeilės ir neatimamos.16
2222 Tėvai į savo vaikus privalo žiūrėti kaip į Dievo vaikus ir gerbti juos kaip žmones. Jie auklėja savo vaikus, kad tie laikytųsi Dievo Įstatymo, ir patys rodo pavyzdį, paklusdami dangiškojo Tėvo valiai.494
2223 Už savo vaikų auklėjimą pirmiausia atsakingi tėvai. Tą atsakomybę iš pradžių jie paliudija sukurdami šeimos židinį, kuriame paprastai viešpatauja nuoširdumas, atlaidumas, abipusė pagarba, ištikimybė ir nesavanaudiškas paslaugumas. 1804Šeimos židinys yra tinkamiausia vieta dorybėms ugdyti. Čia išmokstama pasiaukojimo, sveiko mąstymo, savitvardos – tikrosios laisvės sąlygų. Tėvai privalo išmokyti vaikus teikti pirmenybę „vidiniams ir dvasiniams, o ne medžiaginiams ir instinktų valdomiems“17 dalykams. Didi tėvų pareiga rodyti gerą pavyzdį vaikams. Mokėdami pripažinti savąsias klaidas vaikų akyse, jie sugebės geriau vadovauti vaikams ir taisyti jų elgesį:
„Kas myli savo vaiką, plaks jį dažnai [...]. Kas elgiasi griežtai su savo sūnumi, iš jo turės naudos“ (Sir 30, 1–2 ). „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 4 ).
22141858 Kas yra svarbus dalykas, aiškiai nurodo dešimt Dievo įsakymų; tą patį atsakė Jėzus turtingam jaunuoliui: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mk 10, 19). Nuodėmės sunkumas nevienodas: nužudyti yra sunkesnė nuodėmė negu pavogti. Turi reikšmės ir tai, kokiems asmenims nusidedama: sunkesnė nuodėmė yra pavartoti smurtą prieš tėvus negu prieš svetimą žmogų.
2216532 Paklusdamas savo motinai ir tėviškajam globėjui, Jėzus tobulai įvykdė ketvirtąjį Dievo įsakymą. Tai buvo žemiškas Jo sūniškosios meilės dangiškajam Tėvui atvaizdas. Kasdieniu Jėzaus klusnumu Juozapui ir Marijai jau buvo skelbiamas ir ryškėjo Didžiojo ketvirtadienio klusnumas: „Tebūna ne mano [...] valia!“ (Lk 22, 42). Kristaus klusnumas paslėptojo gyvenimo kasdienybėje leido pradėti atkurti tai, ką buvo sugriovęs Adomo neklusnumas.
22171831 Septynios Šventosios Dvasios dovanos yra šios: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, pažinimas, maldingumas, Dievo baimė. Jų pilnatvę turi Kristus, Dovydo Sūnus. Šios dovanos papildo ir patobulina jas gavusiųjų dorybes. Jos padeda tikintiesiems lengvai paklusti Dievo įkvėpimams. Lygiu taku tegu mane veda tavo dvasia maloninga! (Ps 143, 10). Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai [...]. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes – Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai (Rom 8, 14. 17).
22211653 Santuokinę meilę daro vaisingą moralinis, dvasinis ir antgamtinis gyvenimas, kuris tėvų auklėjimu perduodamas vaikams. Tėvai yra svarbiausi ir pirmutiniai savo vaikų auklėtojai. Šia prasme pagrindinis santuokos ir šeimos uždavinys yra tarnauti gyvybei.
2222494 Išgirdusi, kad ji pagimdys „Aukščiausiojo Sūnų“, nepažindama vyro, Šventosios Dvasios galybe, Marija „tikėjimo klusnumu“, būdama tikra, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Sutikdama su Dievo žodžiu, ji tapo Jėzaus Motina ir, netrukdoma jokios nuodėmės, visa širdimi įsitraukė į dieviškąjį išganymo planą; Marija nesvyruodama atsidavė savo Sūnaus asmeniui ir misijai, kad, priklausydama nuo Jo ir drauge su Juo, Dievo malonės padedama tarnautų Atpirkimo slėpiniui: Šv. Ireniejus sako, kad ji „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“. Todėl nemažai senųjų Bažnyčios tėvų [...] jam pritaria: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“. Lygindami su Ieva, Mariją jie vadina „gyvųjų Motina“ ir dažnai tvirtina: „mirtis – per Ievą, gyvenimas – per Mariją“.
22231804 Žmogiškosios dorybės yra tvirtos nuostatos, tvarūs polinkiai, pastovios proto ir valios tobulumo apraiškos, rikiuojančios mūsų veiksmus, tvarkančios mūsų aistras ir valdančios mūsų elgesį pagal proto ir tikėjimo reikalavimus. Jos padeda lengvai, susivaldant ir džiugiai gyventi dorai. Dorybingas yra tas žmogus, kuris gera daro neverčiamas. Moralinės dorybės įgyjamos žmogiškomis pastangomis. Moralės požiūriu tos dorybės yra gerų veiksmų vaisiai ir drauge daigai; jos lenkia visas žmogaus galias vienytis su dieviškąja meile.
10Plg. Ef 3, 15.
11Plg. Pat 1, 8; Tob 4, 3–4.
12Plg. Iš 20, 12.
13Plg. Ef 6, 1.
14Plg. Mk 7, 10–12.
15Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Gravissimum educationis, 3: AAS 58 (1966) 731.
16Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 36: AAS 74 (1982) 126.
17Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 36: AAS 83 (1991) 838.