Paieškos rezultatai
Ieškota: 2061-2063 Rasta: 3
2061 Visa įsakymų reikšmė atskleidžiama pačioje Sandoroje. Pasak Šventojo Rašto, moralinis žmogaus elgesys visą savo prasmę įgyja Sandoroje ir per ją. Pirmasis iš „dešimties žodžių“ primena, kad Dievas pirmas pamilo savo tautą:
Kadangi dėl bausmės už nuodėmę iš rojaus laisvės teko pereiti į šio pasaulio vergiją, pirmas Dekalogo sakinys,2086 pirmieji Dievo įsakymų žodžiai mini laisvę: „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2 ;Įst 5, 6 ).14
2062 Griežtai imant, patys įsakymai atsiduria antroje vietoje; jais reiškiami per Sandorą įsteigtos priklausomybės Dievui padariniai. 142Moralinis gyvenimas yra atsakas į meilės kupino Dievo iniciatyvą: Jo pripažinimas, klusnumas Jam ir padėkos Jam kultas.2002 Tai ir bendradarbiavimas vykdant Dievo planą istorijoje.
2063 Sandorą ir Dievo dialogą su žmogumi patvirtina ir tai, kad visi įpareigojimai išsakomi pirmuoju asmeniu („Aš esu Viešpats...“) kitam asmeniui („Tu...“). 878Visuose Dievo įsakymuose kreipinys išreikštas asmeninio įvardžio vienaskaita. Skelbdamas savo valią visai tautai, Dievas ją skelbia ir kiekvienam žmogui atskirai:
Viešpats įsakė mylėti Dievą ir liepė teisingai elgtis su artimu, kad žmogus būtų teisus ir vertas Dievo; Dekalogu Dievas parengė žmogų tapti savo draugu ir sugyventi su artimu. [...] Dekalogo žodžiai [...] išlieka tokie pat ir mūsų [krikščionių] laikais, nes per Jo atėjimą su kūnu buvo įvykdyti ir pagilinti, bet toli gražu ne panaikinti.15
KBK nuorodos
20612086 „Pirmasis yra tikėjimo, vilties ir meilės įsakymas. Juk sakydami, jog Dievas yra pastovus, nekintamas, visada toks pat, ištikimas, pagrįstai išpažįstame Jį esant visiškai teisų. Todėl, pritardami Jo žodžiams, privalome tvirtai Juo tikėti ir visiškai pasitikėti. Kas mano, jog Dievas yra visagalis, švelnus ir pasirengęs veikiai daryti gera, ar galėtų į Jį nedėti savo vilčių? Ar galėtų kas Jo nemylėti apmąstydamas Jo gerumo ir meilės turtus, kuriais yra mus apipylęs? Todėl savo įsakymus ir paliepimus Šventajame Rašte Dievas pradeda arba baigia šiais žodžiais: Aš esu Viešpats.“
2062142 Savuoju Apreiškimu „neregimasis Dievas iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams ir su jais kalbasi norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę“. Tam kvietimui tinkamas atsakas yra tikėjimas.
20622002 Laisva Dievo iniciatyva reikalauja žmogaus laisvo atsako, nes Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir drauge su laisve davė jam galią pažinti Dievą ir Jį mylėti. Siela tik būdama laisva gali įžengti į meilės bendrystę. Dievas žmogaus širdį paliečia netarpiškai ir paveikia tiesiogiai. Jis įdiegė žmogui tiesos ir gėrio troškimą, kurį tik Jis vienas gali patenkinti. Šį troškimą, pranokdami visus lūkesčius, atitinka „amžinojo gyvenimo“ pažadai: O septintoji diena yra be vakaro ir neturi nusileidimo, nes pašventinai ją tęstis amžinai, idant, kadangi tu po visų savo „labai gerų“ darbų ilsėjaisi septintą dieną, [...], mums tavo knygos balsas paskelbtų, kad ir mes po savo darbų, kurie „labai geri“, nes Tu mums juos dovanojai, ilsėsimės Tavyje amžinojo gyvenimo šabo dieną.
2063878 Pagaliau sakramentinei bažnytinės tarnybos prigimčiai būdingas asmeniškumas. Nors Kristaus tarnai darbuojasi bendrai, jie visada veikia ir asmeniškai. Kiekvienas yra pašauktas asmeniškai: „Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22), kad bendroje misijoje būtų ir asmeninis liudytojas, asmeniškai atsakingas Tam, kuris duoda užduotį, ir veiktų „Jo asmens vardu“ ir asmenų labui: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo...“; „Aš tau atleidžiu...“
KBK išnašos
Kraunama...