Paieškos rezultatai

2044852 Misijos keliai. „Šventoji Dvasia iš tiesų yra pagrindinis visos bažnytinės misijos veikėjas.“ Ji veda Bažnyčią jos misijos keliais. „Kadangi ši misija tęsia ir istorijos būvyje išskleidžia misiją paties Kristaus, kuris buvo siųstas skelbti gerąją naujieną vargdieniams, Kristaus Dvasios skatinama Bažnyčia turi žengti tuo pačiu keliu, kuriuo žengė ir jis – neturto, klusnumo, tarnavimo ir savęs aukojimo net iki mirties, iš kurios jis prisikėlė kaip nugalėtojas, keliu.“ „Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla.“

KBK 852 kontekstas

2044905 Pasauliečiai savo pranašiškąją misiją taip pat atlieka „evangelizuodami, tai yra skelbdami Kristų gyvenimo pavyzdžiu ir žodžiu“. „Šitoks evangelizavimas [...] yra savitas ir ypač veiksmingas tuo, kad vykdomas įprastinėmis pasaulio sąlygomis“: Šios srities apaštalavimą sudaro ne vien gyvenimo liudijimas; tikras apaštalas ieško progų žodžiais skelbti Kristų tiek netikintiesiems, [...], tiek tikintiesiems.

KBK 905 kontekstas

2045753 Šventajame Rašte randame daugybę tarpusavyje susijusių įvaizdžių ir simbolių, kuriais Apreiškimas kalba apie neišsemiamą Bažnyčios slėpinį. Įvaizdžiai, paimti iš Senojo Testamento, yra pagrindinės – „Dievo tautos“ – idėjos variantai. Naujajame Testamente visi įvaizdžiai siejami su Kristumi, kuris tampa „Galva“ tautos, nuo šiol būsiančios Jo kūnu. Į Kristų, kaip į centrą, yra orientuoti įvaizdžiai, „paimti ar iš piemenų gyvenimo, ar iš žemdirbystės, ar iš statybos, ar iš šeimos ir jungtuvių“.

KBK 753 kontekstas

2045828 Kanonizuodama kai kuriuos tikinčiuosius, tai yra iškilmingai paskelbdama, kad jie didvyriškai praktikavo dorybes ir gyveno ištikimi Dievo malonei, Bažnyčia pripažįsta joje esančią šventumo Dvasios galią; ji stiprina tikinčiųjų viltį, teikdama jiems šventuosius kaip pavyzdį ir užtarėjus. „Visada sunkiausiais Bažnyčios istorijos momentais šventieji ir šventosios būdavo jos atsinaujinimo šaltinis ir pradžia.“ „Jų šventumas yra jos apaštališko veiklumo ir misijinio užmojo slapta versmė ir neklaidingas matas.“

KBK 828 kontekstas

2046671 Kristaus karalystė, sudabartinta Jo Bažnyčioje, dar turi būti galutinai atbaigta Kristaus atėjimu į žemę „su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 27). Karalystę dar puola piktosios jėgos, nors jos jau yra iš esmės nugalėtos Kristaus Velykomis. Kol visa bus Jam pajungta, „kol nėra naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, keliaujančiajai Bažnyčiai su dabartiniam laikotarpiui priklausančiais sakramentais ir institucijomis būdingas šio pasaulio praeinantis pavidalas. Ir ji pati gyvena tarp kūrinių, kurie tebedūsauja ir tebevaitoja iki šiol bei tebelaukia Dievo vaikų apsireiškimo“. Dėl to krikščionys, ypač Eucharistijoje, meldžia paskubinti Kristaus atėjimą, kreipdamiesi į Jį: „Ateik, Viešpatie!“ (Apr 22, 20).

KBK 671 kontekstas

20462819 „Dievo Karalystė [...] [yra] teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Paskutiniai laikai, kuriais mes gyvename, yra Šventosios Dvasios išliejimo metas. Dabar vyksta lemiamoji kova tarp „kūno“ ir Dvasios: Tik tyra širdis gali nesvyruodama tarti: „Teateinie tavo karalystė.“ Kas išgirdo Pauliaus žodžius: „Tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė“ (Rom 6, 12), kieno veiksmai, mintys ir žodžiai išliko tyri, tas gali Dievui tarti: „Teateinie tavo karalystė“.

KBK 2819 kontekstas