Paieškos rezultatai
Ieškota: 202, 232, 233, 234, 235, 236, 237, 238, 239, 240, 241, 242, 243, 244, 245, 246, 247, 248, 249, 250, 251, 252, 253, 254, 255, 256, 257, 258, 259, 260, 684, 732 Rasta: 32
241 Dėl to apaštalai išpažįsta Jėzų kaip Žodį, kuris „pradžioje [...] buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (
242 Išsaugodama Apaštalų Tradiciją, Bažnyčia 325 metais pirmajame visuotiniame Nikėjos Susirinkime išpažino,465 kad Sūnus yra „vienesmis“44 [homousios, consubstantialis] su Tėvu, tai yra vienas su Juo Dievas. Antrasis visuotinis Susirinkimas 381 metais Konstantinopolyje išlaikė tą nusakymą savajame Nikėjos tikėjimo simbolyje ir išpažino „vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo, Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienesmį su Tėvu“45.
243 Prieš savo Velykas Jėzus praneša, kad atsiųs „kitą Parakletą“ (Globėją), Šventąją Dvasią.683 Dalyvavusi kuriant pasaulį,46 kadaise „kalbėjusi per pranašus“47,2780 dabar Ji bus su mokiniais ir juose,48 kad juos mokytų49 ir vestų „į tiesos pilnatvę“ (
244 Amžinas Dvasios kilsmas apreiškiamas Jos siuntimu laike. Šventąją Dvasią apaštalams ir Bažnyčiai atsiuntė tiek Tėvas Sūnaus vardu, tiek ir pats Sūnus, sugrįžęs pas Tėvą.50 To Asmens – Dvasios atsiuntimas Jėzų pašlovinus51 visiškai apreiškia Švenčiausiosios Trejybės slėpinį.732
245 152Apaštališkąjį tikėjimą į Dvasią išpažino antrasis visuotinis Susirinkimas 381 metais Konstantinopolyje: Tikime „į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylantį iš Tėvo.“52 Bažnyčia tuo pripažįsta Tėvą, „visos dievybės šaltinį ir pradžią“53. Tačiau amžinasis Šventosios Dvasios kilsmas nėra nesusijęs su amžinuoju Sūnaus kilsmu: „Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės Asmuo, yra Dievas, vienas ir lygus su Tėvu ir Sūnumi, vienos substancijos ir vienos prigimties. [...] Tačiau nesakoma, kad Ji yra vien Tėvo Dvasia, vien Sūnaus Dvasia, bet drauge Tėvo ir Sūnaus Dvasia.“54 685Bažnyčios Konstantinopolio Susirinkimo tikėjimo simboliu išpažįstama: „Su Tėvu ir Sūnumi [drauge] garbinama ir šlovinama.“55
246 Lotyniškoji Tikėjimo simbolio tradicija išpažįsta, kad Dvasia „kyla iš Tėvo ir Sūnaus (Filioque)“. Florencijos Susirinkimas 1439 metais paaiškino: „Šventoji Dvasia savo esmę ir savarankišką buvimą gauna kartu iš Tėvo ir Sūnaus ir iš abiejų amžinai kyla kaip iš vieno Pradmens ir tarsi vienu kvėpimu [...]. Ir kadangi visa, kas yra Tėvo, išskyrus pačią tėvystę, Jis gimdymu perdavė savo vienatiniam Sūnui, tad ir Šventosios Dvasios kildinimą Sūnus amžinai gauna iš Tėvo, iš kurio ir pats amžinai gimsta.“56
247 Konstantinopolio 381 metų Tikėjimo simbolyje ištaros Filioque nebuvo, tačiau pagal senovinę lotynų ir Aleksandrijos tradiciją popiežius šv. Leonas jau pripažino ją kaip dogmą 447 metais,57 anksčiau negu Roma 451 metais Chalkedono Susirinkime pažino ir pripažino 381 metų Tikėjimo simbolį. Ši Tikėjimo simbolio formulė palengva prigijo lotynų liturgijoje (tarp VIII ir XI a.). Tačiau į Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolį lotynų liturgijos įtrauktas Filioque dar ir šiandien ją skiria nuo ortodoksų Bažnyčių.
248 Rytų Tradicija itin pabrėžia, kad Tėvas yra Dvasios Pradmuo. Išpažindama Dvasią, „kuri eina iš Tėvo“ (
249 Apreikštoji tiesa apie Švenčiausiąją Trejybę, ypač Krikšto apeigose, nuo pat pradžių buvo gyvojo Bažnyčios tikėjimo pagrindas.683 Bažnyčios pamoksluose, katechezėje ir maldoje ji išreiškiama Krikšto tikėjimo formule.189 Tokių formulių randame jau apaštalų raštuose; tai liudija ir šis, į eucharistinę liturgiją įtrauktas pasveikinimas: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (
250 Pirmaisiais amžiais Bažnyčia stengėsi išsamiau išdėstyti savo trejybinį tikėjimą, tiek siekdama pagilinti savo pačios tikėjimo suvokimą,94 tiek gindamasi nuo jį iškreipiančių klaidų. Tuo rūpinosi pirmieji Susirinkimai, padedami teologinės Bažnyčios tėvų veiklos ir palaikomi krikščioniškosios tautos tikėjimo.
KBK nuorodos
242465 Pirmosios erezijos neigė ne tiek Kristaus dievystę, kiek Jo tikrą žmogystę (gnostinis doketizmas). Nuo apaštalų laikų krikščionys pabrėždavo tikrą „kūne atėjusio“ Dievo Sūnaus Įsikūnijimą. Tačiau jau trečiajame šimtmetyje Bažnyčia, prieštaraudama Pauliui Samosatiečiui, Antiochijos Susirinkime turėjo patvirtinti, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus prigimtimi, o ne įsūnyste. Pirmasis Nikėjos Visuotinis Susirinkimas 325 metais savajame Tikėjimo simbolyje išpažino, kad Dievo Sūnus yra „gimęs, bet ne sukurtas, vienos substancijos (graikiškai homousios) su Tėvu“, ir pasmerkė Arijų, kuris tvirtino, kad „Dievo Sūnus yra kilęs iš nebūties“ ir yra „kitos substancijos, arba esmės“, negu Tėvas.
243683 „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Tuo įtikėti įmanoma tik veikiant Šventajai Dvasiai. Norint susivienyti su Kristumi, pirma reikia būti Šventosios Dvasios paveiktiems. Tai Ji mus pasitinka ir sužadina mumyse tikėjimą. Krikštu – pirmuoju tikėjimo sakramentu – Šventoji Dvasia Bažnyčioje mums kiekvienam sielos gilumoje asmeniškai perteikia gyvenimą, trykštantį iš Tėvo ir mums pasiūlytą Sūnuje: Krikštas mums suteikia malonę atgimti Dieve Tėve per Jo Sūnų Šventojoje Dvasioje. Juk tie, kurie turi savyje Dievo Dvasią, atvedami prie Žodžio, tai yra Sūnaus; Sūnus juos pristato Tėvui, o Tėvas juos padaro nemirtingus. Taigi be Dvasios neįmanoma regėti Dievo Sūnaus, ir be Sūnaus niekas negali prisiartinti prie Tėvo, nes Tėvo pažinimas yra Sūnus, o Dievo Sūnus pažįstamas Šventojoje Dvasioje.
2432780 Mes galime Dievo šauktis: „Tėve!“, nes Jį mums apreiškė žmogumi tapęs Jo Sūnus, o Jo Dvasia leidžia mums Jį pažinti. Nei žmogus negali suvokti, nei angelų galybės suprasti asmeninio Sūnaus ir Tėvo santykio, o Sūnaus Dvasia leidžia jame dalyvauti mums, kurie tikime, kad Jėzus yra Kristus ir kad mes esame gimę iš Dievo.
243687 „Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 11). Dvasia, kuri apreiškia Dievą, leidžia mums pažinti Kristų – gyvąjį Jo Žodį, bet nieko nesako apie save. „Kalbėjusi per pranašus“, Ji mums leidžia išgirsti Tėvo Žodį. Bet Jos mes negirdime. Mes Ją pažįstame iš to, kad Ji mums apreiškia Žodį ir nuteikia priimti Jį tikėjimu. Tiesos Dvasia, kuri mums atskleidžia Kristų, „nekalbės iš savęs“. Toks tikrai dieviškas santūrumas paaiškina, kodėl „pasaulis [Jos] neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta“, tuo tarpu tie, kurie tiki į Kristų, Ją pažįsta, nes Ji yra pas juos (Jn 14, 17).
244732 Tą dieną buvo apreikšta visa Švenčiausioji Trejybė. Nuo tos dienos Kristaus paskelbta Karalystė yra atvira į Jį tikintiems: būdami menki, nes kūniški, bet tikėdami jie jau dalyvauja Švenčiausiosios Trejybės bendrystėje. Savo nenutrūkstamu atėjimu Šventoji Dvasia įveda pasaulį į „paskutines dienas“, Bažnyčios metą, kai Karalystė jau paveldėta, bet dar neatbaigta: Mes regėjome tikrąją šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, suradome tikrą tikėjimą: mes šloviname nedalomą Trejybę, nes Ji mus išgelbėjo.
245152 Negalima tikėti į Jėzų Kristų be Jo Dvasios pagalbos. Tai Šventoji Dvasia apreiškė žmonėms, kas yra Jėzus. Nes „nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. [...] Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 10–11). Vien tik Dievas visiškai pažįsta Dievą. Mes tikime į Šventąją Dvasią, nes Ji yra Dievas. Bažnyčia nuolat išpažįsta, kad tiki į vieną Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
245685 Tikėti į Šventąją Dvasią – tai išpažinti, kad Ji yra vienas Švenčiausiosios Trejybės Asmenų, vienesmė su Tėvu ir Sūnumi, „su Tėvu ir Sūnumi garbinama ir šlovinama“. Dėl to apie dieviškąjį Šventosios Dvasios slėpinį kalbėta „Trejybės teologijoje“. Dabar aptarsime Šventosios Dvasios vaidmenį dieviškojoje „ekonomijoje“.
249683 „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Tuo įtikėti įmanoma tik veikiant Šventajai Dvasiai. Norint susivienyti su Kristumi, pirma reikia būti Šventosios Dvasios paveiktiems. Tai Ji mus pasitinka ir sužadina mumyse tikėjimą. Krikštu – pirmuoju tikėjimo sakramentu – Šventoji Dvasia Bažnyčioje mums kiekvienam sielos gilumoje asmeniškai perteikia gyvenimą, trykštantį iš Tėvo ir mums pasiūlytą Sūnuje: Krikštas mums suteikia malonę atgimti Dieve Tėve per Jo Sūnų Šventojoje Dvasioje. Juk tie, kurie turi savyje Dievo Dvasią, atvedami prie Žodžio, tai yra Sūnaus; Sūnus juos pristato Tėvui, o Tėvas juos padaro nemirtingus. Taigi be Dvasios neįmanoma regėti Dievo Sūnaus, ir be Sūnaus niekas negali prisiartinti prie Tėvo, nes Tėvo pažinimas yra Sūnus, o Dievo Sūnus pažįstamas Šventojoje Dvasioje.
249189 Pirmą kartą „tikėjimas išpažįstamas“ Krikšto metu. Tad „Tikėjimo simbolis“ pirmiausia yra Krikšto simbolis. Kadangi krikštijama „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19), Krikšto metu išpažįstamos tiesos yra išdėstytos pagal jų ryšį su trimis Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis.
25094 Šventosios Dvasios dėka tikėjimo paveldo žodžių ir tikrovės supratimas Bažnyčios gyvenime gali augti: — „stengiantis tikintiesiems mąstyti bei svarstyti savo širdyje“; ypač „imantis teologinių tyrinėjimų, kurie pagilintų apreikštųjų tiesų pažinimą“; — „gilia dvasinių dalykų patirtimi“; „dieviškieji žodžiai auga drauge su juos skaitančiuoju“; — „skelbiamuoju žodžiu tų, kurie, priimdami vyskupo pareigas, įgyja tikrą tiesos charizmą“.
KBK išnašos
44Nikėjos Simbolis: DS 125.
45Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.
46Plg. Pr 1, 2.
47Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.
48Plg. Jn 14, 17.
49Plg. Jn 14, 26.
50Plg. Jn 14, 26; 15, 26; 16, 14.
51Plg. Jn 7, 39.
52Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.
53Toledo VI susirinkimas (638 m.), De Trinitate et de Filio Dei Redemptore incarnato: DS 490.
54Toledo XI susirinkimas (675 m.), Symbolum: DS 527.
55Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.
56Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Graecis: DS 1300–1301.
57Plg. Šv. Leonas Didysis, Laiškas Quam laudabiliter: DS 284.
58Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 2: AAS 58 (1966) 948.
59Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Graecis (1439 m.): DS 1302.
60Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis (1442 m.): DS 1331.
61Liono II Susirinkimas, Constitutio de Summa Trinitate et fide catholica (1274): DS 850.
62Plg. 1 Kor 12, 4–6; Ef 4, 4–6.
Kraunama...